ZINAIDA PAKHOLOK

Lucko žmogaus raidos institutas, priklausantis Atvirajam tarptautiniam universitetui „Ukraina“

ORCID id: orcid.org/0000-0002-8911-5909

TYRIMŲ SRITYS: bendroji lingvistika, psicholingvistika, regionų studijos, kultūros studijos, lituanistika.

DOI: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.10

TOPONIMAI SU DARYBOS ELEMENTO PASIKARTOJIMU KAIP SENOVINIO MĄSTYMO RELIKTAI (PROBLEMOS KĖLIMAS)

RAKTAŽODŽIAI: onimas, toponimas, reduplikacija, skiemuo, šakninė morfema, afiksas, žodis, žodžių darybos modelis, etimologinė analizė, pasikartojimas, senovinis mąstymas.

SANTRAUKA

Straipsnyje nagrinėjami toponimai, kuriuose kartojasi žodžių darybos elementas. Etimologinė analizė leidžia nustatyti skiemens, šakninės morfemos ar žodžio pasikartojimą aborigeniniuose ir standartizuotuose toponimuose. Nustatomi pagrindiniai klasifikaciniai žodžių darybos modeliai, grindžiami toponiminės medžiagos ypatybėmis. Dėmesys sutelkiamas į pagrindinę apeliatyvų struktūrą, kuri atspindėjo senovinį mąstymą ir sudarė pagrindą onimų atsiradimui, nominuojant gamtos objektus. Pateiktų pavyzdžių geografija apima įvairius žemynus.

ANOTACIJA

Straipsnyje analizuojami vietovardžiai su pasikartojančiu žodžių darybos elementu. Etimologinė analizė suteikia galimybę nustatyti senuosiuose ir norminiuose vietovardžiuose pasikartojantį skiemenį, šaknies morfemą, žodį. Remiantis vietovardžių duomenų ypatybėmis, nustatomi pagrindinės klasifikacijos žodžių darybos modeliai. Daugiausia dėmesio skiriama pagrindinei senąją mąstyseną atspindinčių bendrinių daiktavardžių, kurių pagrindu, įvardijant gamtos objektus, atsirado onimai, struktūrai. Pateiktų pavyzdžių geografija apima skirtingus žemynus.

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

199

ĮVADAS

Geografiniai pavadinimai yra svarbiausias civilizacijos dvasinio gyvenimo elementas; jie turi mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę. Jie tiriami trimis aspektais: geografiniu – atsižvelgiant į erdvinę padėtį, istoriniu – nagrinėjant susidarymo aplinkybes, ir lingvistiniu – aiškinantis nominaciją.

Geografinio objekto tikrinis pavadinimas, vartojamas jam atpažinti ir atskirti nuo kitų objektų, paprastai vadinamas terminu „toponimas“; anglų lingvistikoje jis pirmą kartą pavartotas 1899 m., o vėliau vartotas greta jau įsitvirtinusio termino „vietovardis“.

Lingvistikoje tiriama toponimo forma, žodžių darybos procesas ir semantika. Tarp šiuolaikinės toponimikos teorinių klausimų aktualus išlieka nominacijos metodo tyrimas; jis suprantamas kaip „objekto pavadinimo sudarymo keliai, tipai ir priemonės, suskirstytos pagal tam tikrus struktūrinius požymius“ (Luchyk 2011: 22).

Jų tyrimo šaltiniai – geografiniai žemėlapiai ir atlasai; toponimų, etimologijos ir aiškinamieji žodynai; geografiniai, istoriniai ir lingvistiniai tyrimai; keliautojų knygos, padedančios autoriui nenukrypti klaidingu naiviosios etimologijos keliu.

Kartojiniai lieka kalbininkų dėmesio nuošalyje, nors persmelkia visą mūsų gyvenimą. Apibendrintų kartojinių toponimikoje tyrimų stoka skatina, kaip parengiamąjį tyrimą, pasiūlyti juos aprašyti kaip atskirą struktūrinį tipą skirtingos sandaros kalbose.

Remiantis tokiu straipsnio pavadinime iškelto klausimo supratimu, tyrimo objektas yra geografinių objektų nominacijų struktūra, o tyrimo dalykas – toponimai, kuriuose kartojamas žodžių darybos elementas.

Šio straipsnio tikslas – skirtingos sandaros kalbų toponimuose su kartojiniais atskleisti senovinio mąstymo pėdsakus ir aprašyti juos kaip atskirą struktūrinį tipą, pateikiant sudėtingo toponiminės erdvės formavimosi ir raidos proceso fragmentų interpretaciją.

Šiam tikslui pasiekti būtina išspręsti šiuos uždavinius: atskirti autochtoninius toponimus nuo standartizuotų; rekonstruojant atitinkamas proformas nustatyti toponimų su kartojiniais struktūrinius elementus; paaiškinti darybinę reikšmę, atspindinčią motyvacinį požymį, būdingą onyminės nominacijos metu; nustatyti toponimų darybos modelius ir tipus; atlikti

200

BENDRINÉ KALBA | 96

mokslinių argumentų sintezę, suprasti esamas versijas ir pateikti savo komentarus apie tuos geografinius pavadinimus, kurie lieka nepaaiškinti.

Tyrimo metodologija grindžiama tuo, kad pagrindiniu toponimų tyrimo principu pasirenkamas struktūrinis principas, o visapusiškas supratimas pasiekiamas taikant įvairius tam tikros vietovės toponimų analizės ir sintezės metodus: atsižvelgiant į jų priklausymą konkrečiai kalbai, nominacijos objektą, atsiradimo istoriją, etimologiją ir vartojimo sritį (šnekamojoje ar literatūrinėje kalboje).

1. ABORIGENINIAI TOPONIMAI SU PASIKARTOJIMAIS

Geografinių objektų pavadinimai atsirado spontaniškai, nes kiekviena naujovė pirmiausia pasireiškia individualioje kalboje, o vėliau tampa objektyviu socialiniu reiškiniu. Nominacijos procese žmogus išskyrė ir įvardijo svarbiausius dalykus. Tūkstančius metų žmonės neskyrė tikrinių ir bendrinių vardų. Pirmieji tikriniai vardai buvo įprasti bendriniai žodžiai: vanduo, kalnas, miškas, dykuma, laukas, upė. Vėliau, žmonėms pradėjus įsisavinti dideles teritorijas, atsirado būtinybė atskirti vienus kalnus, miškus, dykumas ir pan. nuo kitų. Tam žmonės vartojo įvairius apibūdinimus, nusakančius šių objektų spalvą, dydį, formą, paskirtį ir kt.

Pagal kilmę, vartojimo sritis ir paplitimą skiriame du toponimų tipus: aborigeninius ir standartizuotus. Aborigeniniai toponimai (Podolskaya 1988: 119) – tai vietinių gyventojų sukurti pavadinimai vietos geografiniams objektams įvardyti; jie vartojami tik tam tikroje teritorijoje ir yra paplitę šnekamojoje kalboje. Šis tipas įdomus tuo, kad toponimuose išlikę liaudies kūrybos pėdsakų, jie yra raiškūs ir turi informacinį potencialą, atspindintį gamtinių sąlygų savitumą.

2. DARYBOS MODELIS: NUO APPELLATYVO PRIE ONIMO

Geografiniai pavadinimai buvo kuriami pagal tam tikras formules, toponimikoje vadinamas darybos modeliais. Paprasčiausias jų – tiesioginis bendrinio daiktavardžio, arba appellatyvo, perėjimas į tikrinį vardą, arba onimą. Lingvistas atkreipia dėmesį į geografinio pavadinimo formą ir jo semantiką, nes toponimas yra dvipusis vienetas, turintis raiškos ir turinio plotmes. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

201

„be pagrindinės, tikrinio vardo, reikšmės, esama ir kitos – iki toponimo atsiradimo buvusios reikšmės“ (Zhuchkevich 1974: 48).

Pateikiame pavyzdį, patvirtinantį išsakytą mintį. Australijos Kvinslando valstijoje, prie Barron upės, yra to paties pavadinimo Barron krioklys; aborigenų kalba jis vadintas Din Din – žodžiu, simbolizuojančiu krintančio vandens lašus. Hidronimas atsirado Thomas Henry Bowman Barron, 1860-aisiais Brisbeno policijos viršininko, garbei ir suteikė pavadinimą Barron Gorge nacionaliniam parkui, tačiau greta vartojamas ir populiarus geografinis pavadinimas Din Din nacionalinis parkas (Carmody, Prideaux 2011: 1).

Geografinio objekto pavadinimas gali turėti konotaciją, kaip antai Australijos žemyno gilumoje esanti dykuma Never-Never. Keliautojas L. Wolanowski, aiškindamas šį pavadinimą, remiasi Aeneas Gunn (2008), kuri savo 1908 m. autobiografinėje apysakoje rašė: „Šios žemės vadinamos Never-Never, nes tie, kurie ten gyveno ir jas pamilo, niekada savo noru jų nepaliks. O kiti – tie, kurie negalėjo to pakęsti, – pasakys, kad šis pavadinimas atsirado todėl, jog tam, kuriam pavyko iš ten pabėgti, prisiekia niekada, niekada negrįžti“ (Wolanowski 1976: 56).

In the family saga of Colleen McCullough, published in 1977, we read: “<...> spread over two thousand miles of desolation, the waterless desert “Never-Never”, where it never rains” (McCullough 1988: 96). The meanings recorded in fiction testify to the stability of the onym b for seven generations of Australians of the 20^th century.

Išanalizuoti aborigeniniai toponimai su vaizdingomis ir raiškiomis konotacijomis atsirado dėl to paties darybos elemento kartojimo. Kalbotyroje šis naujų žodžių darybos būdas vadinamas reduplikacija. Toponimų struktūros skirtumai leidžia spręsti apie ankstesnį onimo atsiradimo laiką: jo pagrindas – appellatyvas su vienskiemenio elemento pakartojimu.

Pirmajam geografiniam objektui būdingi du lygiagretūs toponimai – aborigeninis ir standartizuotas, o antrasis turi tik vieną pavadinimą.

3. STANDARTIZUOTI TOPONIMAI SU PASIKARTOJIMAIS

Standardized toponyms (Podolskaya 1988: 131) are the normative form of toponyms, adopted in official documents within the country and in international practice.

202

BENDRINĖ KALBA | 96

Standartizuotų toponimų kūrėjai buvo paprasti žmonės, keliautojai, atradėjai, suteikę pavadinimus žemynams, saloms, kalnų viršūnėms ir kt. Vėliau geografai ir kalbininkai rinko geografinius pavadinimus, juos sistemino, kartografavo ir leksikografiškai kodifikavo. Standartizuoti toponimai yra socialinio gyvenimo reiškiniai, pavaldūs istoriniams dėsningumams; jie vartojami plačiai ir yra tarptautiniai.

3.1. Apeliatyvo su pasikartojimu perėjimo į onimą žodžių darybos modelis

3.1.1. Skiemens pasikartojimas

Kaip rodo mūsų medžiaga, seniausias žodžių darybos modelis yra apeliatyvo, kuriame kartojasi skiemuo, perėjimo į onimą modelis. Šio proceso neįmanoma apibūdinti taip: „kiekvienas atskiras garsas susidaro santykyje su kitais garsais, kurie yra ne mažiau būtini sklandžiai kalbai kurti nei pats šis garsas“ (Humboldt 2000: 86), tačiau dėmesį patraukia motyvacijos aiškumas ir kasdienė objektų nominavimo sąlygotybė. Gamtinė aplinka buvo žmogaus egzistencijos šaltinis, nes teikė žmonėms būstą, maistą ir drabužius, todėl klausimas, „ką svarbu atspindėti pavadinime, buvo sprendžiamas remiantis žmogaus praktine veikla“ (Khvesko 2009: 112).

Nominavus geografinius objektus, apeliatyvas su pasikartojančiu skiemeniu perėjo į onimą. Slaviškame toponime baba buvo įprasminta pagoniškos moteriškosios dievybės, įkūnijančios gyvybę, vaisingumą ir sveikatą, kultinė reikšmė. Šią sampratą patvirtina daugybė pavyzdžių, tarp jų oikonimai: Baba (ukr. Баба) – Sumų srities kaimas Ukrainoje; Baba (ukr. Баба) taip pat buvo Černihivo srities kaimo Pokrovske pavadinimas iki 1941 m.; hidronimas Baba (ukr. Баба) yra upės Charkivo srityje, Ukrainoje, pavadinimas; oronimas Baba (ukr. Баба) – kalnas Ivano Frankivsko srityje, Ukrainoje; Baba (bulg. Baba) – kalnas Sofijos srityje, Bulgarijoje; Baba (maked. Baba) – kalnagūbris Šiaurės Makedonijos ir Graikijos pasienyje; Baba (serb. Baba) – kalnas Bosnijoje ir Hercegovinoje, Serbų Respublikos teritorijoje.

Skiemens pasikartojimu sudaryto astionimo pavyzdys aptinkamas Šveicarijos vakaruose, prancūzakalbiame Vo kantone. Ten, Ženevos ežero pakrantėje, įsikūręs Vevey miestas. Vevey < prancūzų kalba

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element

as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

203

Vevė. Levas Uspenskis laikė šį pavadinimą šimtmečius trukusių lotyniško žodžio Viviscus pokyčių galutiniu rezultatu (Uspensky 1973: 91).

Skiemens pasikartojimu sudarytų toponimų egzistavimą galima sieti su Zipfo dėsniu (Zipf 1949), pagal kurį įvairiose pasaulio kalbose dažniausi žodžiai yra trumpesni, nes mažiausių pastangų principas universalus visų kultūrų kalbėtojams ir klausytojams. Neabejotina, kad pirminio nominavimo etape senovės žmogui, pasižymėjusiam mitologiniu mąstymu, kuris pasirodė esąs „kažkas panašaus į intelektinį bricolage“ (Lévi-Strauss 1994: 126), ir neišsivysčiusia gerkle, skiemenavimas kalbos produkavimo procese buvo pagrindinis naujų žodžių sudarymo būdas. Jis atsirado garsinių kompleksų, nesusijusių su kalba, fonetinės asimiliacijos pagrindu; neatsitiktinai seniausias leksikos sluoksnis yra garsų pamėgdžiojimai.

The toponyms of this model belong to the primary, oldest of names (Podolskaya 1988: 105), since they arose from the onym, based on an appellative with a monosyllabic repetition, and have a form identical to it.

3.1.2. Skiemens kartojimas ir afikso pridėjimas

Topoformantas – darybos elementas, kuris kalboje nevartojamas savarankiškai ir pridedamas prie kamieno sudarant geografinį pavadinimą, toponimikoje yra svarbus.

1860 m. Lietuvos Vilniaus gubernijos Trakų apskrities žemėlapyje užfiksuotame antroponime Dedelishki (Lith. Dėdeliškės) topoformantas yra priesaga -ishki (-iškės). Nurodytame regione yra Kadrishki (Lith. Kadriškės), Kariotishki (Lith. Kariotiškės), Karpishki (Lith. Karpiškės), Kiemelishki (Lith. Kiemeliškės), Kulokishki (Lith. Kulokiškės). Taip pat yra Eishishki (Lith. Eišiškės), Grigishki (Lith. Grigiškės), kilę iš vardo Grigas, ir Rudishki (Lith. Rūdiškės).

Autoritetingų tyrėjų Nikolay Biryla ir Aleksandras Vanagas teigimu, toks formantas žymi „vietovės pavadinimus, sudarytus pagal savininko ar toje vietoje gyvenusio asmens pavardę arba vardą“ (Biryla, Vanagas 1968: 12).

Manome, kad toponiminis pamatas yra archajiškos kilmės, nes susidarė vaikų kalboje kartojantis garsų junginiams dė-de. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje dėdė – „tėvo arba motinos brolis“.

Seniausią leksikos sluoksnį sudaro garsą mėgdžiojantys žodžiai, kurie yra žodyno branduolys. Ankstyvuoju žmonių visuomenės raidos laikotarpiu daugybė garsą mėgdžiojančių žodžių atsirado dėl glaudaus ryšio su gamta ir poreikio perteikti

204

BENDRINĖ KALBA | 96

garsus ir išorinius judėjimo požymius įvardijant reiškinius, taip pat dėl polinkio „užmegzti tam tikrą ryšį tarp gamtos objektų ir suteikti kalbai tiesioginį pobūdį“ (Rosetti 1962: 91).

Baltarusijos toponimikos mokyklos kūrėjo Vadim A. Zhuchkevich požiūriu, potamonimas Tsetyarooka (Bel. Цецяровка), Svisločės intakas, ir bendriniai pavadinimai Tsetseravets (Bel. Цецеравец), Tsetyarovintsy (Bel. Цецяровинцы), Tsyateryn (Bel. Цяцерын), yra patroniminiai, kilę iš pavardžių Tsetyaruk (Bel. Цецярук), Tsyateryn (Bel. Цяцерын) (Zhuchkevich 1974:: 373–374). Jie susidarė iš garsą mėgdžiojančio paukščio pavadinimo tsetyaruk (Bel. Цецярук), kuriame įžvelgiamas visiškas arba variantinis skiemens tse- (це-) kartojimas.

Panašiai kartojant skiemenį te- ir pridedant priesagą -row susidarė oikonimas Teterow Meklenburgo–Vakarų Pomeranijos žemėje, Vokietijoje; juo buvo įvardijama kurtinių gyvenvietė. Pavadinimas atsirado ne vėliau kaip VIII^th amžiuje, nes ši teritorija buvo viduramžių vakarų slavų genties centras (Basik 2008: 102).

Tikėtina, kad potamonimą Cucuteni (Rum. Cucuteni), vartojamą Vakarų Moldavijos regione Rumunijoje Bahluet upės (Rum. Bahl uieț) dešiniajam intakui įvardyti, sudaro garsą mėgdžiojanti šaknis Cucu- (rumunų kalboje gegutė vadinama cuckoo, o cuc) ir toponiminis formantas -teni – „gyvenvietė“; plg. Zaboloteni (Ștefănescu 2018: 74–75), Drăgoteni (Petrovich 1968: 15), Broșteni, Moșteni. Vėliau atsirado oikonimas Cucuteni – „gegučių gyvenvietė“.

The described toponyms belong to non-primary names (Podolskaya 1988: 86), since they were formed from other onyms.

3.1.3. Skiemens kartojimas ir žodžio pridėjimas

Vėlesnės darybos atvejais geografiniai objektai buvo įvardijami prie pasikartojančio skiemens pridedant žodį, t. y. naujas toponimas buvo sudaromas morfologiniu pridėjimo būdu. Pavyzdžiui, oronimas Vovokuvabiti yra Centrinėje Afrikoje esančio ugnikalnio pavadinimas. Žodžio etimologija, prasidedanti skiemens vo- kartojimu, reiškia „pigmejaus Biti vanduo“; esą jis buvo rastas negyvas ežero pakrantėje prie kalno (Uspensky 1973: 194).

Pirmykščio žmogaus žodynas buvo nedidelis, o toponimija – rudimentinė, todėl vienas terminas apėmė daugybę skirtingų, bendra kilme susijusių sąvokų. Šiuo požiūriu įdomus limnonimo Titicaca (isp. Titicaca, keč. Titiqaqa) pavyzdys: tai didžiausias gėlo vandens ežeras Pietų Amerikoje, esantis ties

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

205

Peru ir Bolivijos siena, yra įdomus. Pavadinimas kilo iš indėnų kalbos dviejų žodžių skiemenų kartojimo: keč. qaqa – „akmuo, kalnas“, titi – „švinas“. Iš pradžių insulonimas Titicaca buvo taikomas tik ežero salai Isla-del-Sol (isp. Isla del Sol) (Cano 1952: 14–15), o vėliau paplito ir ežero pavadinimui (Pospelov 2002: 417).

Iš apeliatyvo baba toponimai gali būti sudaromi ne tik onimizacijos būdu, bet ir pridedant žodį. Pavyzdžiui, oikonimas Baba Bakala (hind. Bāba Bakāla) yra šventa sikhizmo vieta – kaimas Indijos Pendžabo valstijoje.

Geografijos mokslo istorikas E. M. Murzaevas, remdamasis kazachų toponimisto Gali K. Konkashpajevo (1948) darbu, pateikė toponimų su -ata darybos formantu produktyvumo pavyzdžių; tarp jų – viduramžių gyvenvietė Baba-ata (Murzaev 1974: 228). Kazachų enciklopedijoje nurodoma, kad Baba, Ata-baba reiškia „1) protėvis, giminės pradininkas; 2) sudurtinio žodžio dalis, reiškianti kilmę, vyresnįjį (pavyzdžiui, Anet-baba)“ (KNE 2004: 324). ata taip pat yra daugiareikšmis žodis; šiame tyrime atsižvelgiame tik į pirmąsias dvi reikšmes: „1) senelis; protėvis; 2) globėjas mitologinių tikrinių vardų sudėtyje“ (KNE 2004: 278). Taigi kazachų toponime Baba-ata esama struktūrinio skiemens ba- kartojimo ir semantinio žodžio „protėvis“ reikšmės pakartojimo.

Pridėjus tiurkų kalbos žodį dağ – „kalnas“, Azerbaidžano Gubos rajone ir Turkijos pietvakariuose esančioje Muğlos provincijoje sudaryti oronimai Babadāğ ir Babadāğ; astionimas Babadag Rumunijos Tulčos apskrityje atsirado dėl turkų įtakos.

Slavų ir neslavų pavyzdžius su apeliatyvu baba (баба) sieja jų kilmė iš pirminės formos *bǎbā arba *bhābhā – seno vaikų kalbos žodžio, sudaryto kartojant tą patį skiemenį (Luchyk 2014: 27). Semantika skiriasi: slavų baba kilęs iš moteriškosios giminės pavadinimo, o tiurkų ir iranėnų kalbose vartojami atitikmenys – iš vyriškosios. Slavų kalbose kirtis tenka pirmajam skiemeniui (ба́ба), o Rytų kalbose – antrajam (babá). Kalbėdamas apie tokius pavyzdžius, Wilhelmas von Humboldtas teisingai pažymėjo: „Visose kalbose, regis, esama žodžių, kurių reikšmės visiškai skirtingos, nors garsinė forma visiškai sutampa, todėl juos galima suprasti nevienareikšmiškai“ (Humboldt 2000: 275).

Daugybė toponimo babá/баба́ pavyzdžių rodo toponiminę homonimiją – joje atsispindi priebalsiniai geografiniai terminai, kurių raiškos planas visiškai arba iš dalies sutampa. Taigi, buvo

206

BENDRINĖ KALBA | 96

onimo perkėlimas iš vieno objekto į kitą, greta jo esantį objektą miesto, kaimo, aulo, upės, kalno ar kalnagūbrio pavadinime, papildant jį įvairiais geografiniais terminais, apibūdinančiais vietovę.

3.2. Apeliatyvo be kartojimo virtimo onimu darybos modelis

Apeliatyvas gali virsti onimu dėl žodžio, turinčio dvilypę struktūrą, kartojimo; toks kartojimas vaizdžiai atskleidžia filosofinį kiekybinių pokyčių virtimo kokybiniais dėsnį. Kalbotyroje tai pasireiškia semantiniu lygmeniu: du ar kelis kartus pakartotas elementas įgyja naują reikšmę (Pakholok 2013: 73). Leksinis kartojimas yra paprasčiausias savo struktūra leksinis gramatinis reikšmės intensyvinimo būdas.

Krioklio pavadinimas Dzhur-Dzhur (ukr. Джур-Джур, Krymo totorių Cür-Cür) – tai galingo krioklio, esančio Ulu-Uzeno upėje pietinėje Krymo pakrantėje, vardas. Jis niekada neišdžiūsta, net sausiausiu metų laiku. Ši ypatybė atsispindi senojo jo pavadinimo semantikoje: jis kildinamas iš kartojamo armėnų kalbos žodžio „dzhur“ (arm. Ջուր-Ջուր, pažodžiui „vanduo-vanduo“, reiškia „daug vandens“). Šio žodžio etimologija, kurią Vasyl V. Luchykas aiškina remdamasis Eduardu M. Murzaevu, persų ir tadžikų kalbose siejama su reikšmėmis „srautas“, „upė“ ir „kanalas“ (Luchyk 2014: 180).

Mūsų nuomone, mėginant atskleisti vietovardžio semantinę reikšmę, pirmenybę derėtų teikti toms versijoms, kurios labiau atitinka objekto prigimtį ir esmę. Kuo senesnis geografinis pavadinimas, tuo didesnė tikimybė, kad jis susijęs su įvardijamu objektu. Pavyzdžiui, limnonimas Loch Lochy, kuriuo vadinamas gėlo vandens ežeras Škotijoje, atsirado pakartojus žodį, kurio giminaičių galima rasti manksų logh, senosios airių kalbos loch ir valų llwch kalbose; jie reiškia „vandens telkinys“. Panaši reikšmė yra ir lotynų kalbos žodžio lacus – „ežeras“ (Harper 2003). Prie pakartoto žodžio pridėta priesaga -y. Limnonimas means reiškia „ežeras Lake“.

Didelę ir svarbią Australijos toponimijos dalį sudaro onimai, žymintys gamtines geografines sąlygas ir klimato ypatybes. Pavyzdžiui, šiaurės vakarinėje šalies dalyje ciklonas vadinamas „Willy Willy“ (Orlov 1978: 103). Anemonimas Willy Willy atsirado pakartojus anglišką žodį willy – „klastingas“.

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

207

Daugelio šio žemyno žemėlapyje esančių toponimų sandara rodo visišką žodžio kartojimą, tačiau jų etimologija neaiški ir kelia daug prieštaringų aiškinimų, nes į ją įeina vietinių australų (aborigenų), vokiečių ir anglų kalbų pavadinimai (Wolanowski 1990: 49–50): Buln Buln, Gol Gol Viktorijos valstijoje; Gingin Vakarų Australijos valstijoje; Cowan Cowan, Gin Gin, Kin Kin, Millaa Millaa Kvinslando valstijoje; Barra-Barra, Boonoo Boonoo, Booti-Booti, Budgee Budgee, Curl Curl, Dum Dum, Tilba Tilba, Wagga Wagga, Wangi Wangi Naujojo Pietų Velso valstijoje.

Toponimų, kuriuose kartojamas žodis, rašybą turėtų suvienodinti valstybinė rašybos komisija, nes pasitaiko sulietinių, brūkšneliu sujungtų ir atskirų rašybos variantų.

3.3. Apeliatyvo perėjimo į onimą toponiminiame junginyje be kartojimo darybos modelis

3.3.1. Šakninės morfemos kartojimas

Pilnas geografinio objekto pavadinimas yra toponiminis junginys, susidedantis iš dviejų dalių: pagrindinio komponento (tikrinio vardo, onimo), būtino įvardytam objektui atskirti nuo kitų objektų, ir bendrinio pavadinimo (apeliatyvo).

Daugelis slavų limnonimų sudaromi iš apeliatyvo ežeras, kartojant šakninę morfemą: ežeras Ezerak (lenk. jezioro Jeziorak, Lenkija, Varmijos Mozūrų vaivadija) (SGP 1983: 243); Ozerianskoe ežeras (ukr. Озерянське озеро, Ukraina, Voluinės sritis) ir Ozerianskoe ežeras (blr. Азярянскае возера, Baltarusija, Gardino sritis); Ozerskoe ežeras (rus. Озерское озеро, Rusija, Leningrado sritis). Šio modelio variantas – pavyzdys, kuriame onimas yra mažybinis žodis ežeras Ozertse (ukr. озеро Озерце, Ukraina, Voluinės sritis).

Bendras slavų apeliatyvas kaimas (senoji rusų k. selo – „gyvenamoji vieta, gyvenvietė, laukas“, bulgarų ir serbų-kroatų k. – село, čekų k. – selo, lenkų k. – siolo, iš praslavų *selo – „ariama žemė“, kuris fonetiškai sutapo rytų ir pietų slavų kalbose su *sedlo – „gyvenvietė“) (Basik 2008: 70–71) virto onimu ir kaip toponiminio junginio dalis plačiai paplitęs Baltarusijoje. Paprastai senieji kaimai Haradoko, Vileikos, Slucko ir kituose rajonuose vadinami Selishche (blr. Селішча); Braslavo, Žitkovičių ir kituose rajonuose vietovardžiai kildinami iš daugiskaitinės šio žodžio formos „kaimai“ Selki (blr. Сёлкі); Kalinkavičių, Talačino ir kituose rajonuose vartojami pavadinimai, sudaryti iš to paties žodžio mažybinės formos, – Seltzy

208

BENDRINĖ KALBA | 96

(blr. Сельцы) (Zhuchkevich: 340). Aptardamas tokius toponiminius junginius, Vladimiras A. Nikonovas pagrįstai laikė juos tautologija, atsiradusia apeliatyvą įvardijant be onimo (Nikonov 1965: 18).

Šakninės morfemos село kartojimas pastebimas mažybinėje onimo formoje Seltso/Siltse (ukr. село Сільце); šis pavadinimas vartojamas Ukrainoje, Voluinės srities Kovelio ir Ratno rajonuose; Žytomyro srities Korosteno rajone; Užkarpatės srities Berehovo ir Iršavos rajonuose; Ternopilio srities Podhajcų rajone. Reikėtų pritarti V. A. Nikonovo pastebėjimui, kad mažybiškumo rodikliai „vietoj prarastos mažybiškumo reikšmės ėmė reikšti tik toponimiškumą“ (Nikonov 1965: 96).

Reikėtų atkreipti dėmesį į apeliatyvo kalbos dalį: jį gali išreikšti ne tik daiktavardis, bet ir daiktavardiškasis būdvardis: Бережковская набережная (Berežkovskajos krantinė). Hodonimas pavadintas patriarchalinės žvejų gyvenvietės „ant Berežkų“ vardu; ši gyvenvietė XVI^th–XVII^th a. buvo įsikūrusi dešiniajame Maskvos upės krante (Sytin 1958: 577).

Pirmiau pateikti pavyzdžiai, kai toponimijoje kartojamas kamienas, paprastai vadinami reduplikuotaisiais pavadinimais (Podolskaya 1988: 114).

3.3.2. Žodžio kartojimas

Toponimai, daugiausia neskolinti onimai, kuriuos sukūrė istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, atskleidžia geografinių objektų informacijos suvokimo, atrankos ir interpretavimo panašumus, nepriklausomai nuo regiono. Pavyzdžiui, keliautojai Jiří Hanzelka ir Miroslav Zikmund atskleidė toponiminio junginio lake Kiou semantiką: „Rytų Kongo bantų kalboje žodis „kivu“ reiškia „ežerą“. Vadinasi, jis reiškia „ežeras Ežeras““ (Hanzelka, Zikmund 1956: 215). Limnonimas su apeliatyvu „ežeras“ turinio požiūriu iliustruoja žodžių darybos elemento kartojimą.

Aprašytus toponimus, kuriuose kartojamas žodžių darybos elementas, galima interpretuoti kaip onimus, kolektyvinės pasąmonės sukurtus remiantis objektyviu dėsningumu, visiškai arba iš dalies būdingu visiems materialiojo pasaulio objektams ir reiškiniams. Objektyvusis dėsningumas yra pasikartojimas, kurį senovės žmogus nesąmoningai įsisavino kaupdamas patirtį ir stebėdamas laiko bei erdvės reiškinius (dienos ir nakties kaitą, metų laikus, potvynius ir kt.). Gebėjimą kartoti galima paaiškinti žmogaus sąmonės archetipu.

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element

as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

209

Senovės žmogaus kalboje pasikartojimas atsispindėjo onomatopėjose ir deminutyvuose, kurie vėliau paskatino onimų susidarymą. Reduplikaciniai dariniai toponimų sudėtyje nustatomi etimologinės analizės būdu. Seniausi iš jų sudaryti kartojant skiemenis, o vėlesniuose vartojamos priesagos, kartojamos šaknies morfemos ir žodžiai.

IŠVADOS

Toponimų su pasikartojančiais elementais tyrimas leidžia padaryti keletą išvadų. Kartojant skiemenį, šaknies morfemą ar žodį sukuriami žodžių darybos modeliai, priklausantys dviem toponimų tipams: aborigeniniams ir standartizuotiems. Aborigeniniai toponimai sudaromi iš apeliatyvų ir vietos gyventojų vartojami ribotoje teritorijoje šnekamojoje kalboje. Standartizuoti toponimai vartojami bendrinėje kalboje ir yra tarptautinio pobūdžio.

Etimologinė analizė parodė, kad skiemens kartojimas toponimuose liudija jų senovinę kilmę, nes pasikartojimas yra objektyvi tikrovė, kurią žmogus nesąmoningai įsisavina įgydamas praktinės patirties.

Dėmesys toponimams, kuriuose kartojamas žodžių darybos elementas, skatina tirti senovinį vardų suteikimo būdą skirtingos sandaros kalbose. Sukūrus tokių toponimų registrą šiose kalbose, būtų galima palyginti jų oniminę erdvę, turinčią gilias istorines šaknis.

REFERENCES

Basik Sergey 2008: General Toponymy, Minsk: Publishing House of the Belarusian State University.

Biryla Nikolay, Vanagas Aleksandras 1968: Litouškiia elementy ü belaruskai anamastytsy, Minsk: Navuka i tėkhnika.

Cano Washington 1952: Estudio geográfico, histórico, y sociológico del Lago Titicaca, Argentina: Ediciones Moreno.

Carmody Julie, Prideaux Bruce 2011: Sustainable Nature Based Tourism: Planning and Management. Report on Visitation and Use at Barron Falls, Far North Queensland, 2009/2010. Report to the Marine and Tropical Sciences Research Facility. Cairns: Published by the Reef and Rainforest Research Centre Limited. Available at: https://researchonline.jcu.edu.au/18149/1/492_JCU_Carmody_%26_Prideaux_%282011%29_Wet_Tropics_Site_Report_7_.pdf.

210

BENDRINĖ KALBA | 96

Gunn Aeneas 2008: We of the Never-Never, New South Wales: Vintage Books.

Hanzelka Jiří, Zikmund Miroslav 1956: Africa: The Dream and the Reality 2, Moscow: Foreign Literature Publishing House.

Harper Douglas 2003: Online Etymology Dictionary. Available at: http://www.etymonline.com.

Humboldt Wilhelm von 2000: Selected Works on Linguistics, Moscow: Progress Publishing Group.

Khvesko Tamara 2009: Ways Toponyms Formation. – Issues in Cognitive Linguistics 1(018), 107–113. Available at: file:///C:/Users/Zinaida/Downloads/sposoby-obrazovaniya-toponimov.pdf.

KNE – Kazakhstan. National Encyclopedia. Almaty: Kazakh encyclopedia 1, 2004.

Konkashpayev Gali K. 1948: Name of the City Alma-Ata. – Izvestiya AN Kazakhskoy SSR. Geographical Series 58(2), 72–77.

Lévi-Strauss Claude 1994: Primitive Thinking, Moscow: Republic.

Luchyk Vasyl V. 2011: About the Peculiarities of Nomination in the Toponymy of Ukraine. – Journal of Vasyl Stefanyk Precarpathian National University. Philology 29/31, 21–24.

Luchyk Vasyl V. 2014: Etymological Dictionary of Ukraine’s Toponyms, Kyiv: Publishing center “Akademiya”.

McCullough Colleen 1988: The Thorn Birds, Moscow: Hudozhestvennaya literatura.

Murzaev Eduard M. 1982: Geography in Names, Moscow: Nauka.

Murzaev Eduard 1974: Essays on Toponymy, Moscow: Mysl.

Nikonov Vladimir N. 1965: Introduction to Toponymy, Moscow: Science.

Orlov German 1978: Modern English in Australia, Moscow: Vysshaya Shkola.

Pakholok Zinaida 2013: The Epistemological and Ontological Status of the Repetition Category: Linguistic and Speech Dimensions, Lutsk: Vezha-Druk.

Petrovich Emil 1968: Romanians as “Creators” of Slavic Toponyms. – Romanoslavica 15, 6–18.

Podolskaya Natalia 1988. Dictionary of Russian Onomastic Terminology, Moscow: Science.

Pospelov Evgeniy 2002: Geographical Names of the World. Toponymic Dictionary, Moscow: Russian dictionaries, Astrel, AST.

Rosetti Alexandru 1962: Notes on the Use of Onomatopoeia. – Issues in Linguistics 3, 91–92.

Schubert Theodor 1860: European Russia 1:126K v. Available at: http://retromap.ru/14186010_54.676709,25.070972.

SGP – Słownik geograficzno-krajoznawczy polski, red. M. Milewska, Warszawa: Panstwowe wydawnictwo naukowe, 1983.

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

211

Sytin Petr 1958: From the History of Moscow Streets, Moscow: Moskovskiy Rabochiy.

Štefănescu Margareta 2018: Russian Elements in Romanian Toponymy. – Library of the Magazine «Rusyn» 9(26), 66–79.

Uspensky Lev 1973: Riddles of Toponymy, Moscow: Molodaya Gvardiya.

Wolanowski Lucjan 1990: The Continent that Has Ceased to Be a Legend, Moscow: Main editorial office of oriental literature of the Nauka publishing house.

Wolanowski Lucjan 1976: Post to Never-Never Land, Moscow: Main editorial office of oriental literature of the Nauka publishing house.

Zhuchkevich Vadim 1974: Short Toponimic Dictionary of Belarus, Minsk: BSU Publishing House.

Zipf George Kingsley 1949: Human Behavior and the Principle of Least Effort, Cambridge: Addison-Wesley Publishing.

Gauta 2023 09 04

Priimta 2023 11 15

ZINAIDA PAKHOLOK

TOPONYMS WITH REPETITION OF A WORD-FORMATION ELEMENT AS RUDIMENTS OF ANCIENT THINKING (TO STATEMENT OF THE PROBLEM)

Summary

The description of the onomastic picture of the world is impossible without repetitions that permeate the toponymic space. When determining the inner form of a toponym, the repetition of a structural element is clearly traced: a syllable, a root morpheme, a word. These elements, depending on the source of creation, areas of use, and distribution, create word-formation models included in two toponymic types: aboriginal and standardized.

Aboriginal toponyms were created by indigenous people to name a local geographical object; they are used only in a given territory and are widespread in colloquial speech. The interest in this type is conditioned by the fact that toponyms have preserved traces of folk art, expressiveness, and have information potential that reflects the specifics of natural conditions. The examples of aboriginal toponyms with figurative and expressive connotations analyzed in the article, formed by the direct transition of the appellative into the onym, are a consequence of the widespread use of reduplication.

212

BENDRINĖ KALBA | 96

Standardized toponyms were created by people of different spheres of activity; they are used within the country and in international practice, recorded in literary language. This type of toponyms is represented in the following word-formation models: transition of appellative into onym with repetition of syllable, with repetition of syllable and addition of affix, with repetition of syllable and addition of word, with repetition of word; transition of appellative into onym in a toponymic phrase with repetition of root morpheme and with repetition of word. The filling of word-formation models depended on the different degrees of study of a number of general issues in regional toponymic systems.

Toponyms of the same model recorded in the same type of geographical objects located on different continents are evidence of the commonality of the nomination.

Using etymological analysis, it was established that the repetition of word-forming elements in toponyms indicates an ancient origin, because repetition is an objective reality that a person unconsciously assimilates as one gains practical experience.

Appealing to toponyms with repetition of the word-formation element is a request for studying the ancient method of nomination in languages of different structures. The creation of a register of similar toponyms in such languages will make it possible to compare and contrast their onym space, which has deep historical roots.

KEYWORDS: onym, toponym, reduplication, syllable, root morpheme, affix, word, word formation model, etymological analysis, repeatability, ancient thinking.

ZINAIDA PAKHOLOK

Lutsk Human Development Institute of the Open International University “Ukraine” Georgy Gongadze st. 5

[email protected]

ZINAIDA PAKHOLOK

VIETOVARDŽIAI SU PASIKARTOJANČIŲ ŽODŽIŲ DARYBOS ELEMENTŲ KAIP SENOSIOS MĄSTYSENOS UŽUOMAZGOS

Santrauka

Apibūdinti onomastinį pasaulio vaizdą neįmanoma be pakartojimų, kurių apstu toponimijoje. Vidinėje vietovardžio formoje galima aiškiai atsekti pasikartojantį struktūrinį elementą – skiemenį, šaknies morfemą, žodį. Priklausomai nuo sukūrimo šaltinio, vartojimo ir paplitimo srities, šie elementai sudaro žodžių darybos modelius, būdingus abiejų tipų – seniesiems ir norminiams – vietovardžiams.

ZINAIDA PAKHOLOK. Toponyms with Repetition of a Word-Formation Element as Rudiments of Ancient Thinking (to Statement of the Problem)

213

Senuosius vietovardžius vietiniai gyventojai kūrė, siekdami įvardyti vietos geografinį objektą, jie vartojami tik tam tikroje teritorijoje ir yra plačiai paplitę šnekamojoje kalboje. Domėjimąsi šio tipo vietovardžiais lemia tai, kad juose yra išlikę liaudies meno bruožų, išraiškingumo. Jie gali teikti informaciją apie gamtinių sąlygų ypatybes. Šiame straipsnyje analizuojami perkeltinių ir ekspresyvių konotacijų turinčių senųjų vietovardžių, susiformavusių bendriniam daiktavardžiui tiesiogiai virstant onimu, pavyzdžiai – plačiai paplitusio pasikartojimų vartojimo rezultatas.

Norminius vietovardžius kūrė skirtingų veiklų atstovai. Jie vartojami tiek šalyje, tiek tarptautinėje erdvėje, fiksuojami literatūrinėje kalboje. Šios rūšies vietovardžiams būdingi tokie žodžių darybos modeliai: bendrinio daiktavardžio vertimas onimu, pakartojant skiemenį arba pridedant afiksą, pakartojant skiemenį ir pridedant žodį, pakartojant žodį; bendrinio daiktavardžio vertimas onimu vietovardiniame žodžių junginyje, pakartojant šakninės morfemą ir pakartojant žodį. Žodžių darybos modelių panaudojimas priklauso nuo kai kurių bendrųjų regioninės vietovardžių sistemos klausimų ištirtumo laipsnio.

To paties modelio vietovardžiai, naudoti skirtinguose žemynuose esantiems tos pačios rūšies geografiniams objektams įvardyti, rodo, kad toks įvardijimo būdas buvo gana įprastas.

Pasitelkus etimologinę analizę nustatyta, kad vietovardžiuose pasikartojantys žodžių darybos elementai rodo senovinę žodžio kilmę, nes pasikartojimas atspindi objektyvią tikrovę, kurią asmuo nesąmoningai įsisavina, įgydamas praktinės patirties.

Vietovardžiai, kuriuose pasikartoja žodžių darybos elementas, kelia poreikį tyrinėti senąjį objektų įvardijimo skirtingos struktūros kalbomis metodą. Sukūrus tose kabose vartojamų panašių vietovardžių registrą, atsirastų galimybė palyginti ir sugretinti gilias istorines šaknis turinčią jų onimiją.

ESMINIAI ŽODŽIAI: onimas, vietovardis, pasikartojimas, skiemuo, šaknies morfema, afiksas, žodis, žodžių darybos modelis, etimologinė analizė, pakartojamumas, senovinė mąstysena.

ZINAIDA PAKHOLOK

Lutsk Human Development Institute of the Open International University “Ukraine” Georgy Gongadze st. 5

[email protected]

214

BENDRINĖ KALBA | 96