SOCIALINĖS LINGVISTIKOS PROBLEMOS

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XIX (1979)

Junus Dešerijevičius Dešerijevas

Sociolingvistikos būklė SSRS ir aktualios sovietinės visuomenės kalbinio gyvenimo raidos problemos

Per pastaruosius du dešimtmečius Sovietų Sąjungoje gana plačiai išsiplėtojo sociolingvistiniai tyrimai. Jie pirmiausia susiję su SSRS tautų kalbų funkcionavimo, raidos ir sąveikos dėsningumų tyrimu, rusų kalbos kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos ir kaip vienos iš pasaulio kalbų problemos nagrinėjimu, besivystančių šalių sociolingvistinių problemų ir pasaulinio lingvistinio (kalbinio) proceso tyrimu, taip pat su pastangomis sukurti bendrąją socialinės lingvistikos teoriją.

Pirmą kartą sovietinės kalbotyros istorijoje socialinės lingvistikos sektoriai įsteigti SSRS MA Kalbotyros institute ir SSRS MA Rytų studijų institute; sociolingvistiniai tyrimai atliekami SSRS MA Rusų kalbos institute, Maskvos valstybiniame universitete, A. S. Puškino institute ir SSRS MA Kalbotyros instituto Leningrado skyriuje.

Svarbus darbas, tiriant sociolingvistines problemas, atliekamas keliose sąjunginėse respublikose. Ypač reikėtų paminėti Ukrainos TSR vykdomus sociolingvistinius tyrimus, kuriems vadovauja akademikas I. K. Belodedas.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama sociolingvistinių tyrimų organizavimui Lietuvos TSR. Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriaus, Lietuvos TSR MA akademiko K. P. Korsako iniciatyva daug dirbama rengiant jaunus sociolingvistus. SSRS MA Kalbotyros institute aspirantūrą baigė ir disertaciją pateikė J. S. Grifonovas, o stažuotojos L. Grumadienė, J. Karalekos ir N. Mjarkenė sėkmingai rengia disertacijas mokslų kandidato laipsniui gauti. Institute įsteigta sociolingvistikos grupė, kuriai vadovauja filologijos mokslų kandidatas S. S. Karaliūnas. Ši grupė aktyviausiai dalyvavo rengiant ir sėkmingai surengiant konferenciją „Sociolingvistika ir lietuvių kalba“ (1978 m. vasario 21–22 d.).

Lietuvių kalbos ir literatūros instituto sektoriaus vedėjas, Lietuvos TSR MA narys korespondentas K. M. Ulvydas aktyviai dalyvauja sociolingvistikos moksliniuose ir organizaciniuose renginiuose.

Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas teikia didelę pagalbą filologijos mokslų kandidatei, SSRS MA Literatūros ir kalbos skyriaus kompleksinės problemos „Nacionalinių kalbų raidos dėsningumai, susiję su socialistinių nacijų raida“ mokslinės tarybos mokslinei sekretorei V. J. Michalčenko. Ji yra kolektyvinio veikalo „Nacionalinės-rusų kalbų dvikalbystės raida“ (Maskva, 1976) skyriaus „Lietuvių-rusų kalbų dvikalbystės raida“ autorė; skyrius parašytas remiantis konkrečiais Lietuvoje atliktais sociolingvistiniais tyrimais. V. J. Michalčenko aktyviai dalyvauja tiriant Lietuvos TSR kalbinį gyvenimą.

7

Sociolingvistiniai tyrimai atliekami ir kitose respublikose. Pažymėtina, kad sociolingvistinės problemos nagrinėjamos Kazachijos, Moldavijos, Baltarusijos, Azerbaidžano ir kai kuriose kitose sąjunginėse bei autonominėse respublikose ir srityse. Socialinės lingvistikos klausimai nagrinėjami kai kuriuose universitetuose ir pedagoginiuose institutuose (pavyzdžiui, Saratovo valstybiniame universitete, vadovaujant prof. L. I. Barannikovai, Penzos pedagoginiame institute, vadovaujant prof. V. D. Bondaletovui) ir kt.

Atsižvelgiant į didžiulę praktinę ir teorinę sociolingvistinių tyrimų reikšmę, būtina skirti jiems daugiau dėmesio. Tokie tyrimai turėtų būti organizuojami visose šalies mokslinėse lingvistikos įstaigose ir aukštosiose mokyklose. Didesnis dėmesys rusų kalbos, kaip tautų tarpusavio bendravimo kalbos ir vienos iš pasaulio kalbų, problemos nagrinėjimui bei struktūrinių padalinių steigimas sąjunginių respublikų mokslų akademijų filologijos įstaigose (filialuose) padės toliau plėtoti sociolingvistinius tyrimus.

Socialiai sąlygota literatūrinių kalbų laisvo funkcionavimo ir raidos tendencija

Visuotinai žinoma, kad Tarybų Sąjungos Komunistų partija visada įgyvendino ir tebeįgyvendina lenininę nacionalinę politiką – politiką, užtikrinančią netrukdomą tautų ir tautybių, jų kultūrų raidą bei laisvą jų kalbų funkcionavimą. Priešingai sovietologų, Tarybų šalies iškilių laimėjimų falsifikatorių, teiginiams apie SSRS tautų kalbų ir kultūrų asimiliaciją, sovietinių tautų literatūrinės kalbos niekada anksčiau nebuvo pasiekusios tokio aukšto išsivystymo lygio, kokį yra pasiekusios dabar. Tai patvirtina neginčijami faktai.

Aptarkime tik kai kuriuos iš šių faktų. Pavyzdžiui, 1914/15 mokslo metais Ukrainoje nebuvo nė vienos, net pradinės, pasaulietinės mokyklos, kurioje būtų mokoma ukrainiečių kalba („Соціалістична Україна“, p. 237). Po Didžiosios Spalio revoliucijos pergalės ukrainiečių vaikų mokymas iškart buvo perkeltas į gimtąją kalbą. Jau minint Tarybų valdžios 50-metį – 1967/68 mokslo metais – Ukrainos TSR mokyklų 1–4 klasėse mokėsi daugiau kaip 3420 tūkst. vaikų, iš jų ukrainiečių kalba – daugiau kaip 2093 tūkst.; 5–8 klasėse – daugiau kaip 1997 tūkst., o 9–10 klasėse – per 514 tūkst.

O 1914/15 mokslo metais Ukrainoje veikė 27 aukštosios mokyklos, kuriose mokėsi 35 204 žmonės. Nė vienoje iš jų ukrainiečių kalba nebuvo vartojama kaip dėstomoji kalba. 1974/75 mokslo metais Ukrainos TSR vaizdas buvo visiškai kitoks: veikė 142 aukštosios mokyklos, kuriose studijavo 818 tūkst. studentų; pageidaujant studentams, mokymas vyko ukrainiečių arba rusų kalba.

Nuo pat pirmųjų Tarybų valdžios įtvirtinimo Lietuvoje dienų buvo imtasi priemonių lietuvių kalbos vaidmeniui lietuvių tautos visuomeniniame politiniame ir kultūriniame gyvenime didinti. Lietuvoje Tarybų valdžia buvo paskelbta 1918 m. gruodžio 16 d. Jau „1919 m. kovo 13 d. buvo išleistas dekretas dėl universiteto įsteigimo patalpose universiteto, kurį carinė vyriausybė uždarė 1832 metais“ („Народное образование“, p. 430). Kaip žinoma, „plačiai išsiplėtojusi naujos, tarybinės švietimo sistemos kūrimo veikla buvo nutraukta tarptautinės

8

kontrrevoliucijos, kuri 1919 metais numalšino Tarybų valdžią Lietuvoje“ (ten pat, p. 430).

1939/40 mokslo metais, t. y. buržuazijos viešpatavimo Lietuvoje pabaigoje, „visose aukštosiose mokyklose iš viso buvo tik 3,5 tūkst. studentų“ (ten pat, p. 431).

Tuo tarpu 1974/75 mokslo metais Lietuvos TSR veikė 12 aukštųjų mokyklų, kuriose studijavo 60,8 tūkst. studentų. Respublikoje veikė 3 tūkst. bendrojo lavinimo mokyklų, kuriose mokėsi 629 tūkst. mokinių, ir 78 specialiosios vidurinės mokyklos, kuriose mokėsi 67,7 tūkst. mokinių („Ежегодник...“, p. 102–103). Aukštosiose mokyklose, profesinėse mokyklose ir įvairių tipų mokyklose daugiausia mokoma lietuvių kalba. Lietuvių kalba plačiai vartojama ir moksliniuose tyrimuose. Visa tai tarybiniais metais prisidėjo prie neregėtos lietuvių kalbos funkcinės ir vidinės struktūrinės raidos.

Sakartvelas – senos kultūros respublika. Vis dėlto, kaip pažymima Didžiosios Spalio revoliucijos 50-mečiui skirtoje knygoje „Народное образование“, „iki Tarybų valdžios įsigalėjimo dauguma respublikos gyventojų neturėjo galimybės įgyti net pradinio pasaulietinio išsilavinimo. Šimtai tūkstančių suaugusiųjų nemokėjo skaityti ir rašyti“ („Народное образование“, p. 401).

1921 m. Sakartvele iškeltas uždavinys pradinėse mokyklose mokyti gimtosiomis kalbomis – gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių, abchazų ir osetinų. Šis uždavinys buvo sėkmingai įgyvendintas. Sakartvele sparčiai plėtojosi bendrojo lavinimo nacionalinė mokykla. 1965/66 mokslo metais respublikoje iš viso buvo 2959 gruzinų, 287 rusų, 242 armėnų, 162 azerbaidžaniečių, 39 abchazų, 194 osetinų ir 372 mišrios mokyklos. Taigi Gruzijos TSR 3596 mokyklose rusų kalba nebuvo dėstomoji kalba – ji buvo mokoma kaip dalykas. Tik 287 mokyklose ji buvo dėstomoji kalba.

Jei iki revoliucijos Sakartvele nebuvo nė vienos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos, kurioje būtų mokoma gruzinų kalba, tai minint Tarybų valdžios 50-metį Gruzijos TSR veikė 2959 mokyklos, kuriose mokyta gruzinų kalba. Pavyzdžiui, 1967/68 mokslo metais 312 794 5–10 klasių mokiniams dėstomoji kalba buvo gruzinų.

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, po Didžiosios Spalio revoliucijos pergalės iš esmės pasikeitė kalbų funkcionavimo socialinės sąlygos ir jų visuomeninių funkcijų raida. Literatūrinių kalbų vartojimo sritys išsiplėtė iki neregėto masto.

Socialiai sąlygota plačiai taikomo nacionalinio-rusų dvikalbystės tendencija

Kaip žinoma, Sovietų Sąjungoje funkcionuoja įvairūs dvikalbystės tipai. Svarbiausi dvikalbystės tipai, pavyzdžiui, Lietuvos TSR yra lietuvių-rusų ir rusų-lietuvių; Azerbaidžano TSR — azerbaidžaniečių-rusų, rusų-azerbaidžaniečių, armėnų-rusų, armėnų-azerbaidžaniečių, azerbaidžaniečių-armėnų; Tadžikijos TSR — tadžikų-rusų, rusų-tadžikų, uzbekų-rusų, uzbekų-tadžikų, tadžikų-uzbekų ir t. t. Taigi visose respublikose paplitusi nacionalinė-rusų dvikalbystė kaip pagrindinis, svarbiausias dvikalbystės tipas, kuriuo vyksta visų SSRS tautų bendravimas ir kultūriniai mainai. Visi kiti dvikalbystės tipai turi

9

vietinę, lokalią reikšmę. Pavyzdžiui, tadžikų-rusų dvikalbystės neįmanoma plačiai taikyti socialiniais tikslais Lietuvoje, Gruzijoje ir kitose respublikose, kuriose labai mažai tadžikų ir apskritai tadžikų kalbą mokančių žmonių. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie galimybę plačiai taikyti socialiniais tikslais lietuvių-rusų dvikalbystę Turkmėnijoje, Dagestane ir t. t. (nes ten gyvena mažai lietuvių).

Žinoma, reikia skirti deramą dėmesį rusų-lietuvių ir kitiems dvikalbystės tipams. Pavyzdžiui, svarbu padėti Lietuvoje nuolat gyvenantiems rusams ir kitų tautų atstovams išmokti lietuvių kalbą, įgyti lietuvių-rusų dvikalbystę.

Atsižvelgdami į tai, kad pagrindinis ir svarbiausias dvikalbystės tipas SSRS yra nacionalinė-rusų dvikalbystė, daugiausia aptarsime su jos raida susijusius klausimus.

Socialiai sąlygota plačiai taikomos nacionalinės-rusų dvikalbystės tendencija sąjunginėse ir autonominėse respublikose, srityse bei apygardose lėmė tai, kad šiuo metu rusų kalbos vaidmuo SSRS tautų gyvenime, brandaus socializmo visuomenės formavime ir raidoje išaugo kaip niekada anksčiau. Taigi nacionalinės kalbos ir rusų kalba, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalba, papildo viena kitą sovietinių žmonių bendrame gyvenime ir veikloje išsivysčiusio socializmo sąlygomis. Visa tai lemia gyvybinį poreikį plėtoti ir visur skleisti nacionalinę-rusų dvikalbystę visose sąjunginėse ir autonominėse respublikose, srityse bei apygardose.

Kaip žinoma, iš įvairių rusų kalbos socialinių funkcijų svarbiausiomis pripažįstamos šios: 1) rusų tautos nacionalinės kalbos funkcijos; 2) bendros SSRS tautų tarpnacionalinio bendravimo kalbos funkcijos; 3) vienos iš tarptautinio bendravimo kalbų, vienos iš pasaulio kalbų funkcijos; 4) kalbos, kuri yra vienas pagrindinių sovietinių tautų kalbų turtinimo ir plėtojimo šaltinių, funkcijos.

Bendriausias sovietinės visuomenės kalbinio gyvenimo raidos dėsningumas, atspindintis visų mūsų šalies tautų svarbiausios reikšmės socialinius interesus ir poreikius, yra vis stiprėjanti rusų kalbos vaidmens ir funkcijų didėjimo tendencija bendroje visų sovietinių žmonių gamybinėje ir visuomeninėje-politinėje veikloje. Daugumos SSRS tautų gyvenime rusų kalba vartojama ne tik kaip tarpnacionalinio bendravimo kalba, bet ir kaip pagrindinė švietimo bei pažinimo kalba (t. y. vidurinio bendrojo, specialiojo ir aukštojo mokslo, mokslo ir technikos kalba), taip pat kaip bendrosios sovietinės ir pasaulinės kultūros įvaldymo kalba. Kartu svarbu pažymėti, kad rusų kalba atlieka ir visos šalies mastu vykstančio sovietinės visuomenės visuomeninio-politinio, mokslinio ir kultūrinio gyvenimo kalbos funkcijas. Visa tai ir padarė rusų kalbą visuotinai pripažinta kalba, kuri su kiekviena nauja diena vis labiau stiprina sovietinės visuomenės vienybę ir monolitiškumą, visų SSRS tautų broliško bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos kalba.

Visur plintant rusų kalbai ir didėjant jos reikšmei kasdieniame sovietinių žmonių bendravime, nemažą vaidmenį atlieka ir tai, kad rusų kalba yra rusų, sudarančių daugiau kaip pusę mūsų šalies gyventojų, gimtoji kalba. Be to, 1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, 36,3% ukrainiečių ir 49% baltarusių laisvai moka rusų kalbą, o likusi Ukrainos ir Baltarusijos gyventojų dalis vienaip ar kitaip moka rusų kalbą kaip artimai giminingą ukrainiečių ir baltarusių kalboms. Tuo pat metu ji tapo gimtąja kalba daugiau kaip 13 mln. visų tautybių atstovų.

10

Visa tai, kas išdėstyta, nesumenkina vietinių kalbų vaidmens ir reikšmės jų vartotojų gyvenime (Белоед И. К., 1969; Дешериев Ю. Д., 1966).

Rusų kalbos reikšmės SSRS tautų raidai negalima apriboti jos tarptautinio bendravimo kalbos funkcijomis. Sunku pervertinti išskirtinį rusų kalbos vaidmenį plėtojant ir turtinant visų sovietinių tautų kultūras ir kalbas. Rusų kalbos dėka bet kurios nacionalinės kultūros laimėjimai tampa visų sovietinių žmonių turtu. Kaip žinoma, ikirevoliucinės Rusijos tautos buvo pasiekusios skirtingą politinio, ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygį: joje gyveno ir senos, aukštos kultūros tautos, ir savo raida atsilikusios tautelės bei etninės grupės. Sulyginti jų socialinio ekonominio, politinio ir kultūrinio išsivystymo lygį dabartiniame, aukštesniame etape buvo nepaprastai sunku.

Nedidelės Šiaurės tautelės pasiekė didžiulės pažangos švietimo, mokslo, kultūros, literatūros ir meno srityse, daugiausia rusų kalbos dėka (Увачан В. Н., 1971). Geriausi mažųjų tautų atstovai, vartodami rusų kalbą, kuria naujas dvasines vertybes. Pavyzdžiui, čiukčas Jurijus Rytcheu, puikiai išmanantis savo tautos gyvenimą, buitį ir kultūrą, rusų kalba sukūrė puikių grožinės literatūros kūrinių, vaizduodamas jų herojus tautinio gyvenimo sąlygomis. Rusų kalba išleisti udegejiečio Džansi Kimenko, mansiečio Jugano Šestalovo, nencų Nikolajaus Vylkos, nanajiečio Andrejaus Passaro ir kitų Tolimosios Šiaurės, Sibiro bei Tolimųjų Rytų poetų eilėraščiai. Savo kūrinius rusų kalba kuria ir daugelis kitų mūsų šalies tautų atstovų – rašytojai, mokslininkai, žurnalistai, literatūros kritikai. Šiuo požiūriu iškalbingi plačiai žinomi kirgizų sovietinio rašytojo Čingizo Aitmatovo kūriniai, parašyti rusų kalba.

Rusų kalbos indėlis į sovietinių tautų kalbų tarpusavio turtinimo ir sąveikos procesą ypač reikšmingas. Rusų kalba dosniai dalijosi savo turtais su kitomis kalbomis. Sovietinėje kalbotyros literatūroje ne kartą teigta, kad rusų kalba yra vienas pagrindinių Sovietų Sąjungos tautų jaunųjų rašytinių ir senųjų rašytinių kalbų turtinimo bei raidos šaltinių. Pakanka nurodyti, kad 70–80% visuomeninių-politinių ir mokslo bei technikos terminų jaunąsias rašytines kalbas pasiekė iš rusų kalbos arba per ją iš kitų kalbų.

Sovietų mokslininkų darbuose pabrėžiama, kad visose mūsų šalies literatūrinėse kalbose, tiesiogiai veikiant rusų publicistikai ir V. I. Lenino kūriniams, susiformavo publicistinis stilius. Tai visos mūsų Sąjungos kalbų žodinei raiškai suteikia sovietiniam stiliui būdingą monolitiškumą ir išraiškingumą, dėl kurių, kaip rašė žymus sovietų filologas L. A. Bulachovskis, jis tapo epochos stiliumi.

Pagrindinį indėlį į bendro nacionalinių kalbų leksikos fondo formavimą įneša rusų kalba. Didžioji į šį fondą patekusių žodžių dalis kilusi iš rusų kalbos arba pasiskolinta per ją. Tokie žodžiai pirmiausia yra tarptautiniai ir bendrasovietiniai terminai: интернационал, интернационализм, гуманизм, совет, марксизм, ленинизм ir kt. Daugelio pasiskolintų žodžių, papildžiusių bendrą leksikos fondą (pavyzdžiui, jaunųjų rašytinių kalbų), rašybos, o neretai ir tarties normos dažnai susiklosto pagal iš rusų kalbos arba per ją iš kitų kalbų perimtus modelius: коммунист, космонавт, спутник, ракета, кулак, реализм ir kt.

11

Sovietų mokslininkai įtikinamai įrodė, kad skolinami ne tik pavieniai žodžiai, bet ir žodžių junginiai, žodžių darybos modeliai bei įvairių tipų žodžių junginių modeliai, o abipusio turtinimo proceso aktyvaus poveikio galimybė leksinėms semantinėms sistemoms, kalbų stilistinei diferenciacijai ir sudėtinio sakinio kūrimui liudija lingvistiškai apie tolesnį tautų, tautelių ir jų dvasinių kultūrų suartėjimo proceso gilėjimą.

Visa tai, žinoma, nereiškia, kad nacionalinės kalbos prarado savo savitumą ir yra asimiliuojamos, kaip tvirtina užsienio kalbų politikos, vykdomos SSRS, klastotojai.

Kalbų sąveikos ir tarpusavio turtinimo procesai papildo pagrindinį literatūrinės kalbos raidos šaltinį – jos vidinius išteklius; tai padeda toliau sėkmingai spręsti vieną svarbiausių sociologinių uždavinių – mūsų šalies ne rusų gyventojų rusų kalbos išmokimo klausimą; kurti bendrą terminijos fondą, skatinantį tam tikrų kalbinių reiškinių internacionalizacijos tendencijas daugiatautės valstybės sąlygomis; moksliškai sintetinti ir naudoti visa, kas vertinga ir pažangu, per šimtmečius susiklosčiusioje visų sovietinių tautų kalbų istorijoje. Tai atitinka visapusiškos tautų, tautelių ir jų kultūrų raidos bei suartėjimo interesus, kalbų tarpusavio turtinimo tikslus ir uždavinius.

Kaip žinoma, rusų kalba dar iki revoliucijos darė didelę įtaką Rusijos tautų kalboms. Tačiau, kaip pažymėjo akademikas V. V. Vinogradovas, „esama esminio principinio skirtumo tarp ankstesnės, ikirevoliucinės rusų kalbos įtakos kaimyninių tautelių kalboms ir rusų kalbos įtakos SSRS tautų kalboms mūsų laikais“.

Sovietų šalies kalbų panašumai ir atitikmenys, nulemti rusų kalbos poveikio, pasireiškia: 1) plečiantis rusų kalbos, ypač naujų sovietinių, posakių įtakos sričiai ir juos kalkiuojant; 2) sparčiai plintant sovietizmams ir jiems keliaujant iš vienos kalbos į kitą; 3) per rusų kalbą perimant pagrindinį tarptautinės leksikos fondą; 4) apskritai stiprėjant internacionalizacijos, ypač kalbinės internacionalizacijos, tendencijai (Виноградов В. В., 1945).

Rusų kalba pati taip pat turtėja gausiais skoliniais iš kitų šalies tautų kalbų. Iki revoliucijos ji daugiausia turtėjo vadinamaisiais etnografizmais – žodžiais, atspindinčiais įvairių Rusijos tautų buities, materialinės ir dvasinės kultūros ypatybes. Sovietmečiu rusų kalba greta tokių žodžių skolinasi įvairius terminus, atsiradusius plėtojantis nacionaliniam menui, literatūrai, mokslui ir technikai. Pavyzdžiui, Armėnijos mokslininkai sukūrė naujų mokslo terminų: наррит, танглерон, сванеит ir t. t.; jie įėjo į atitinkamos žinių srities rusų ir tarptautinės terminijos sudėtį. Rusų kalba skolinasi naujus būtinus specifinius mokslo ir technikos terminus, kuriuos sukūrė Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Lietuvos ir kitų respublikų mokslininkai.

Visa tai rodo, kad rusų kalba, taikliu A. S. Puškino apibūdinimu (Полн. собр. соч. в 16-ти томах, 1949), yra „imlus kitoms kalboms ir su jomis sugyvenantis“.

Sovietinių žmonių siekį tobulai išmokti rusų kalbą lemia objektyvūs sovietinės visuomenės raidos dėsningumai ir jis atitinka gyvybinį visų mūsų šalies tautų poreikį. Laisvas rusų kalbos mokėjimas padeda ne rusų gyventojams sėkmingai spręsti

12

vidurinio ir aukštojo mokslo, visuomeninio-politinio, ekonominio, mokslinio ir kultūrinio šalies gyvenimo klausimai. „Pati objektyvi sovietinės visuomenės raidos eiga lėmė dvikalbystės plitimą; paprastai tai yra laisvas ne tik gimtosios kalbos, bet ir rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, mokėjimas“ („Правда“, 1971, 16 июля).

Pagrindinis dvikalbystės tipas SSRS yra dvikalbystė, kai rusų kalba atlieka bendros mūsų šalies tautų kalbos funkciją. Dvikalbystės plitimas atitinka visų SSRS tautų interesus ir yra viena iš sovietinės nacionalinės politikos demokratinio pobūdžio apraiškų (Баграмов Э. А., 1971).

Brandžios socialistinės visuomenės sąlygomis rusų kalba atlieka pagrindinį vaidmenį ne tik kalbų ir kultūrų sąveikoje bei tarpusavio turtinime, bet ir visur skleidžiant vieningą sovietinę socialistinę kultūrą – tiek kasdienio SSRS tautų tarpusavio turtinimo procese, tiek per spaudinius.

SSRS tautų jaunųjų raštijos kalbų ir rusų kalbos nacionalinės literatūros bei meno plėtra sudarė palankias sąlygas naudoti paralingvistines priemones (balso moduliacijos diapazoną, nacionalinius garsumo laipsnio, pauzių pobūdžio, kalbėsenos tembro ypatumus, išreiškiančius vienokias ar kitokias ekspresines-emocines savybes ir t. t.) bei kalbos figūras, kurios bendravimo metu suteikia pasakymui ironijos, parodijos ir pan. pobūdį.

Brandžios socialistinės visuomenės raidos sąlygomis intensyviai vyksta naujo bendravimo tipo formavimosi procesai – ne tik tarp tos pačios tautos atstovų, bet ir tarpnacionalinio bendravimo srityje. Didelę mokslinę ir praktinę reikšmę turi bendro sinchroninio ir perspektyvinio šio naujo bendravimo tipo modelio bei jo vietinių variantų, apimančių vietinės nacionalinės ir kultūrinės specifikos elementus, sukūrimas. Sociologams, filosofams, sociolingvistams, psicholingvistams ir pedagogikos mokslo atstovams iškeltas aktualus uždavinys sukurti tokius naujo bendravimo tipo modelius, kurie atitiktų tolesnės naujos istorinės žmonių bendrijos – sovietinės liaudies – raidos tikslus. Veikiant šiems modeliams, nacionalinė-rusų dvikalbystė turi atlikti svarbų vaidmenį.

Aptardami kalbų funkcionavimo, raidos ir sąveikos dėsningumų tyrimą, siejamą su socialistinių nacijų, tautybių ir jų kultūrų raida bei suartėjimu, apsiribosime mėginimu glaustai apibūdinti sovietinių sociolingvistų problematiką ir tyrimus, susijusius su socialistinių nacijų, tautybių ir jų kultūrų raida bei suartėjimu. Turimi omenyje daugiausia sociolingvistiniai ir kompleksiniai tyrimai, atlikti 1967–1977 m.

Didžiojo Spalio pergalė ir marksizmo-leninizmo ideologija paskatino atsirasti ištisai eilei naujų kalbotyros sričių ir problemų: kalbų kūrimas, jaunosios raštijos kalbos, didesnis nacionalinių kalbų vaidmuo jų vartotojų gyvenime, praktinis marksizmo-leninizmo klasikų idėjos įgyvendinimas, kad visuomenei toliau vystantis sąmoningo visuomenės poveikio kalboms vaidmuo didėja, ypač socialistinės visuomenės sąlygomis.

1967 m., minint Didžiojo Spalio 50-metį, buvo įvardytos šios pagrindinės kalbotyros tyrimų kryptys ir jų rezultatai: 1) SSRS ir užsienio tautų kalbų vidinės struktūros tyrimas (pagrindinis darbas – penkių tomų veikalas „Языки народов СССР“, kurio rengime pagrindinį vaidmenį atliko

13

mūsų Mokslinė taryba kompleksinėms problemoms „Nacionalinių kalbų raidos dėsningumai, susiję su socialistinių nacijų raida“); 2) bendroji kalbotyra; 3) lyginamasis istorinis ir tipologinis kalbų tyrimas. Tuo metu buvo galima kalbėti tik apie naują socialinių lingvistinių tyrimų atgimimo etapą, jau vykstantį nauju lygmeniu.

Daugiausia dėl Mokslinės tarybos kompleksinėms problemoms „Nacionalinių kalbų raidos dėsningumai, susiję su socialistinių nacijų raida“ veiklos, kurioje aktyviai dalyvauja filosofai, istorikai, etnografai, literatūrologai ir pedagogikos mokslų atstovai, gana sunkiomis sąlygomis pavyko organizuoti naujos krypties – socialinės lingvistikos, tiesiogiai susijusios su nacionalinių santykių raida, tyrimus.

Šioje kryptyje praktiniu ir teoriniu požiūriu aktualiausiomis pripažintos šios problemos:

1. Pirmoji problema – kalbų funkcionavimo, raidos ir sąveikos dėsningumų sovietinėje visuomenėje tyrimas. Šiai problemai skirtas fundamentalus keturių tomų veikalas „SSRS tautų literatūrinių kalbų raidos dėsningumai sovietmečiu“, pirmą kartą sovietinės kalbotyros istorijoje pateikęs gana aiškų sovietinės visuomenės kalbinio gyvenimo vaizdą ir parodęs jo teigiamas bei šešėlines puses. Šis veikalas priklauso tyrimams, padedantiems nustatyti uždavinius nacionalinės kalbų politikos įgyvendinimo srityje ir spręsti praktinius sovietinės visuomenės kalbinio gyvenimo raidos klausimus. Šia problema sukurta ir kitų veikalų, pavyzdžiui, K. Ch. Chanazarovo knyga „Nacionalinės kalbos problemos sprendimas SSRS“ (M., 1977), M. I. Isajevo „130 lygiaverčių“ (apie SSRS tautų kalbas) ir kt.

2. Antroji problema susijusi su moksliniu rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo priemonės sovietinėje visuomenėje, vaidmens ir reikšmės pagrindimu. Minėtame kolektyviniame veikale daug dėmesio skirta rusų kalbos funkcionavimui nacionalinėse respublikose ir nacionaliniam rusų dvikalbystės raidai apibūdinti. Šiai problemai skirti veikalai „Nacionalinės rusų dvikalbystės raida“ (M., 1976), „Dvikalbystės ir daugiakalbystės problemos“, „Rusų kalba kaip tarpnacionalinio bendravimo priemonė“, „Rusų kalba: jos vaidmuo sovietinės visuomenės ir tarptautinio bendradarbiavimo raidoje bei stiprinime“ ir kt.

3. Trečioji problema – kalbų ir kultūrų raidos tarpusavio santykis, kalbiniai nacijų, tautybių ir jų kultūrų sąveikos bei tarpusavio turtinimo klausimai, bendrosios sovietinės socialistinės kultūros raida. Šie klausimai aptariami knygose „Kalbų ir kultūrų raida jų tarpusavio ryšio ir sąveikos sąlygomis“, „Kalbos ir kultūros raidos tarpusavio santykis“ (spausdinama), „Nacionalinė kalba ir nacionalinė kultūra“ (1978) ir kai kuriuose kituose darbuose.

4. Ketvirtoji problema – socialistinių šalių kalbinio gyvenimo raida, socialistinių šalių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo kalbos klausimai toliau gilėjant socialistinės integracijos procesui. Šia problema paskelbta nemažai straipsnių ir rengiamasi parengti ilgalaikę bendrų tyrimų programą pagal tikslinį projektą „Nacionalinės kalbos išsivysčiusios socialistinės visuomenės sąlygomis“.

5. Penktoji problema – pasaulinis kalbotyros procesas ir jo raidos tendencijos. Marksistinė-lenininė ideologija, Sovietų Sąjungos vaidmuo pasaulio raidoje įpareigoja mus skirti deramą dėmesį ir šiai

14

problema. Paskelbti svarbūs tyrimai: „Mokslo ir technikos revoliucija ir pasaulio kalbų funkcionavimas“, „Besivystančių šalių sociolingvistinės problemos“, „Rusų kalba šiuolaikiniame pasaulyje“ ir kiti.

Šiuo metu plėtojamas darbas sprendžiant tokias svarbias problemas kaip „Kalba išsivysčiusioje socialistinėje visuomenėje“ (turima omenyje sovietinė visuomenė) ir „Nacionalinės kalbos išsivysčiusios socialistinės visuomenės sąlygomis“; jos susijusios su pagrindinio uždavinio – komunizmo kūrimo – įgyvendinimu. Atlikta ir atliekama gana daug koordinavimo, mokslinio organizacinio ir mokslinio tiriamojo darbo. Deja, šiame darbe panaudojamos toli gražu ne visos galimybės. Stengiamės šalinti trūkumus, derinti mokslinę tiriamąją ir mokslinę organizacinę veiklą su mokslinių praktinių rekomendacijų rengimu.

Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems draugams, kurie su mumis bendradarbiauja ir mums padeda, įtraukia mus į kompleksinių problemų tyrimą, savo darbuose palaiko mūsų tyrimus ir mokslines nuostatas.

L. I. Brežnevo pranešimas apie Didžiojo Spalio 60-metį, bendro iškilmingo TSKP CK, SSRS Aukščiausiosios Tarybos ir RSFSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžio medžiaga ir kiti dokumentai, susiję su sovietinės visuomenės raidos per 60 metų rezultatų apibendrinimu ir pagrindinių uždavinių brandžios socialistinės visuomenės tolesnės raidos srityje nustatymu, taps mums nauju stimulu ir orientyru sėkmingai plėtojant mokslinius tyrimus – mūsų kuklų indėlį į komunizmo kūrimą.

Vienas svarbių sociolingvistų uždavinių – plėtoti bendrąją socialinės lingvistikos teoriją. (Kaip žinoma, marksizmo-leninizmo klasikų darbuose dialektinio ir istorinio materializmo požiūriu buvo moksliškai iškelta, pagrįsta ir išspręsta kalbos socialinio sąlygotumo bei jos istorinio vystymosi dėsningumų problema.

Sovietų kalbininkai didelį susidomėjimą sociolingvistinėmis problemomis ėmė rodyti dar XX a. 3–4 dešimtmečiais (N. A. Marras, I. I. Meščianinovas, V. V. Vinogradovas, V. M. Žirmunskis, E. D. Polivanovas, R. O. Šoras, N. F. Jakovlevas, E. D. Jakubinskis ir kt.).

Tuo metu pasiekta reikšmingų rezultatų sprendžiant atskirus klausimus, ypač susijusius su kalbų kūrimu. XX a. 5–6 dešimtmečiais rengiant sociolingvistinių problemų tyrimus dalyvavo O. S. Achmanova, I. K. Belodedas, R. A. Budagovas, V. V. Vinogradovas, V. M. Žirmunskis, F. P. Filinas, A. S. Čikobava ir kt. Tačiau tuo metu nebuvo sukurta nė viena vientisa teorinė socialinės lingvistikos koncepcija.

XX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje SSRS sustiprėjo susidomėjimas sociolingvistinėmis problemomis, kalbų raidos planavimo ir prognozavimo klausimais Sovietų Sąjungoje („Rašytinę formą neseniai įgijusių kalbų raida“, 1958; „Rašytinę formą neseniai įgijusios kalbos“, 1959 ir kt.).

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje JAV imtasi organizuoti sociolingvistinius tyrimus. Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje ir Japonijoje vėl išaugo susidomėjimas šiomis problemomis.

Sociolingvistiniai tyrimai plėtojami Rytų Europos socialistinėse šalyse (VDR, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje). Šiomis problemomis susidomėta ir besivystančiose šalyse.

Tačiau bendroji socialinės lingvistikos teorija dar nebuvo sukurta.

15

Sovietų sociolingvistai plačiai dirba kurdami bendrąją socialinės lingvistikos teoriją. Šiai problemai skirtos J. D. Dešerijevo monografija „Socialinė lingvistika. Bendrosios teorijos pagrindai“ (М., 1977), L. B. Nikolskio „Sinchroninė sociolingvistika“ (М., 1976), A. D. Šveicerio „Šiuolaikinė sociolingvistika. Teorija, problemos, metodai“ (М., 1976). Šį darbą būtina gilinti ir tęsti.

Mūsų šalies kalbininkai plėtoja ir kitas sociolingvistines problemas: I. K. Belodedo, F. P. Filino, R. I. Budagovo, G. V. Stepanovo, I. F. Protčenkos, O. S. Achmanovos, V. G. Kostomarovo ir kitų darbai skirti SSRS ir užsienio šalių tautų kalbinio gyvenimo klausimams.

Taigi mūsų šalyje sociolingvistinės problemos nagrinėjamos remiantis SSRS ir užsienio šalių tautų kalbų medžiaga bendrateoriniu, sinchroniniu, retrospektyviniu, perspektyviniu ir taikomuoju aspektais, taip pat tiriant interlingvistikos klausimus.

Iš patirties rengiant specialią konferenciją, skirtą Lietuvos TSR kalbinio gyvenimo raidos sociolingvistinėms problemoms, kyla svarbių teorinės, praktinės ir mokslinės organizacinės reikšmės išvadų.

1. Konferencijoje svarstyti buvo iškelta aktuali ir teoriniu bei praktiniu požiūriu svarbi problematika, atspindinti gyvybiškai svarbius išsivysčiusios socialistinės visuomenės poreikius.

2. Aukštas profesinis pranešimų lygis liudija, kad Lietuvoje sociolingvistinės problemos bus nagrinėjamos tinkamu metodologiniu ir teoriniu lygiu.

3. Numatyta atlikti konkrečius sociolingvistinius tyrimus atsižvelgiant į praktinius Lietuvos TSR kalbinio gyvenimo raidos poreikius.

4. Ypač verta dėmesio sėkminga lietuvių–rusų ir rusų–lietuvių dvikalbystės funkcionavimo bei paplitimo problemų kėlimo ir mokslinio nušvietimo dermė, taip pat rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo priemonės, funkcionavimas Lietuvos TSR. Kartu atsižvelgiama į pirmutinę lietuvių–rusų dvikalbystės raidos svarbą, nes nacionalinė-rusų dvikalbystė SSRS yra pagrindinis dvikalbystės tipas, turintis didžiulę socialinę ir praktinę reikšmę.

5. Pranešimuose, pasisakymuose ir kalbose aiškiai išreikštas siekis plėtoti tokias socialinės lingvistikos problemas, kurios leistų parengti mokslines ir praktines rekomendacijas, ypač svarbias respublikos mokykloms ir aukštosioms mokykloms.

6. Naudinga ir sėkminga laikytina respublikos kalbininkų sociolingvistikos ir rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, tyrimų koordinavimo pradžia.

7. Aktyviai dalyvauti konferencijos darbe buvo pakviestas mokslinis jaunimas – jaunieji mokslų kandidatai, aspirantai ir stažuotojai.

Visa tai leidžia tikėtis, kad Lietuvos TSR bus plėtojami sociolingvistiniai tyrimai, įskaitant rusų kalbos, kaip tarpnacionalinio bendravimo kalbos, tyrimus, atitinkančius gyvybinius išsivysčiusios socialistinės visuomenės poreikius.

16

Литература

Баграмов Э. А. Развитие и сближение социалистических наций. — Правда, 1971, 16 июля.

Белодед И. К. Развитие языков социалистических наций СССР. — Киев, 1969.

Виноградов В. В. Великий русский язык. — М., 1945.

Дешериев Ю. Д. Закономерности развития и взаимодействие языков в советском обществе. — М., 1966.

Ежегодник БСЭ. — М., 1975.

Народное образование в СССР. 1917—1967. — М., 1967.

Пушкин А. С. Полное собрание сочинений в 16-ти томах. — М., 1949.

Соціалістична Україна. — Київ, 1937.

Увачан В. Н. Путь многих народов Севера к социализму. — М., 1971.

Институт языкознания АН СССР

DABARTINĖ SOCIOLINGVISTIKOS PADĖTIS TSR SĄJUNGOJE IR TARYBINĖS VISUOMENĖS KALBINIO GYVENIMO RAIDOS AKTUALIOS PROBLEMOS

Reziumė

Straipsnyje analizuojamos svarbiausios TSR Sąjungos kalbinio gyvenimo raidos tendencijos. Pateikiama daug neginčijamų faktų, rodančių, kad tarybinių tautų literatūrinės kalbos turi tendenciją laisvai funkcionuoti ir plėtotis, kad po Spalio revoliucijos jų visuomeninis vartojimas iš esmės pakito ir kad jos savo visuomenines funkcijas negreitai išplėtė. Antroji raidos tendencija yra formavimasis ir plitimas nacionalinio-rusų bilingvizmo, kuris yra būtina socialinė įvairiakabės, daugnacionalinės tarybinės visuomenės gyvenimo prielaida. Brandžiojo socializmo visuomenėje nacionalinės kalbos ir rusų kalba, kaip tautų bendravimo priemonė, papildo viena kitą. Rusų kalbos vaidmens didėjimas tarybinės visuomenės — naujos istorinės žmonių bendrijos — gyvenime priklauso nuo objektyvių socialinių priežasčių. Rusų kalbos dėka vienos nacionalinės kultūros laimėjimai pasidaro prieinami visiems tarybiniams žmonėms. Rusų kalba padeda turinti ir plėtoti nacionalinių kalbų leksinę-terminologinę ir stilistinę sistemas, jas internacionalizuoja. Keliamos ir svarstomos pagrindinės tarybinės socialinės lingvistikos problemos: kalbų funkcionavimas, raida ir tarpusavio sąveika socialistinėje visuomenėje; rusų kalbos, kaip tarptautinio bendravimo priemonės, vaidmens ir reikšmės didėjimas tarybinės visuomenės gyvenime; kalbų ir kultūrų, tautų ir jų kultūrų savitarpio sąveika ir turtėjimas; bendrosios socialinės teorijos kūrimas ir kt. Pabrėžiama reikšmė ir perspektyvumas sociolingvistinių tyrinėjimų, ypač klausimų, kurie liečia lietuvių-rusų bilingvizmą ir rusų kalbos, kaip nacijų bendravimo priemonės, plėtimąsi mūsų respublikoje.

2. Užs. Nr. 1554