LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997)

LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS

Rassegne. Recensioni. Osservazioni

Opinioni. Recensioni. Osservazioni

Panoramiche. Recensioni. Osservazioni

SULL’ACCENTAZIONE DI UN GRUPPO DI VERBI

Le norme di accentazione dei dizionari sono talvolta respinte ed evitate da quasi tutti gli utenti della lingua standard. Quali sono le ragioni? Qual è il problema? La complessità? La complessità dei fondamenti delle norme?

1. In passato si è tentato di regolare i derivati con il suffisso -tuvas (, per non dover pronunciare puréntuvas, bensì purintùvas, tintuvai, ma tintùvas ecc.).

2. Oggi sono particolarmente irrealistiche le norme di accentazione delle forme e delle forme derivate dei verbi CC-ieti. Questi verbi sono 9: le loro norme sono le seguenti:

a) líeti, líeja (dial. lėja), líejo (dial. lėjo) “versare acqua”

ríeti, ríeja (dial. rėja), ríejo (dial. rėjo)

skriéti, skriéja, skriėjo “volare”

žviéti, žviéja, žviėjo “pescare”

A queste corrispondono anche le forme affini lýti, rýti “riempire di oggetti, mangiare”; skrýti (žviéti non ha forme di questo tipo). Anche le forme derivate — i participi passivi — si sono adattate in questo modo: nuríetas, -à, sužviétas, -à, aplíetas, -à.

b) Gli altri verbi di questo tipo presentano notevoli variazioni e l’uso segue una strada del tutto diversa.

I dizionari registrano soprattutto gliéti, -ja, -jo, con le forme cosiddette gliejáu, gliejái, gliejù, gliejì (nei dialetti la forma della 3ª persona varia molto: al presente glėja, glìena, al passato glìne) LKŽ III 421. Nei parlari si trova anche glíeti End, adattato sul modello dei quattro verbi citati (si confronti anche gl’íjau, registrato a Girdiškė nel 1964); la forma gliéti è riportata anche in DŽ₃. Pertanto, gli utenti della lingua standard dovrebbero spostare l’accento sulla desinenza in determinate forme, ma è impossibile insegnare loro a farlo: per esempio, nessuno ha mai sentito i participi passivi àpglìetas, -à, sùglìetas, -à. Le forme registrate da F. Sragis, àpgliejo, añgliejo, išgliejo, rappresentano un anacronismo nell’accentazione delle forme verbali: non esiste nulla di simile nell’intero sistema verbale (forse sono state confuse con le forme del verbo glìnti, glìna, glìne?).

Lo stesso vale per il verbo griéti (LKŽ III 594–595, DŽ₃): griéti, griéja (grėja, griẽna), griéjo (grėjo, griñe, griẽne). Qui si sono mescolate forme del verbo grìnti, -a, -ė (LKŽ III 612–613). Le forme griejáu, griejái si sentono raramente; per esempio, persino LKŽ III 594 registra la forma atgriejái Ktk: è un’anomalia, un’accentazione del genere è impossibile. Non si possono sentire i participi nùgrietas, -à (solo nugrié-tas, -à Sug). A creare confusione saranno stati questi due verbi confluiti l’uno nell’altro, distinti

263

le loro forme.

c) La forma riportata in tutti i dizionari e manuali è lėti, -ja, -jo «fondere, modellare». La radice con intonazione circonflessa è attestata soltanto nell’estremo ovest della Samogizia (LKŽ VII 444–445), mentre altrove si trova solo lėti. L’accentazione arcaica o del tutto inspiegabile delle forme prefissate: nulėjo, sulėjo, prilėjo e altre (Forse da šòl’ėję ~ sulėję, pril’ėję ~ prilėję, con la sillaba bisillabica ėi fusa con j, e – ā > e (come anche – ē > e), o cos’altro. Tuttavia, persino i Samogizi dicono i participi nul’ėję, pril’ėję, šol’ėję Krp, Akm, Ub, Eig, Trš, Rdn, nul’ī·c Vn, Grd, Krš e altri. Dunque, la maggior parte dell’area linguistica lituana mostra che lėti, -ja, -jo è una forma corretta e appropriata alla lingua standard (cfr. lýdyti «sciogliere grassi, metallo», lydinys ^(3ª) e altri.

d) Ilgą laiką žodynų teigta tik sieti, -ja, -jo (tarmių formos es.l. siena, sėja, būt. k. sėnė, sine, sėjo). Matyt, pagal sýti, sýja, sýjo veiksmažodį, šnektose yra sieti, sėja, sėjo Rdn,Krš, Šts, Sd, Eig (LKŽ XII 533 nusisieti yra netiesa!), Jdr, Vn, Jrb ir kt. Mokyti jaunimą siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à ^(3ᵇ), pasietas, -à ^(3ᵇ), o ne siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3), pasietas, -à (3) ir kt. nelabai turi pasisekimo, net pačių kalbininkų nevartojama. Sąsaja sieti – sýti turi senoviškumo bruožų, todėl suprantama DŽ₃ teigta antroji forma sieti, -ja, -jo ir bendrinei kalbai. Beje, kai kurie užrašymai siēt~ gali būti paveikta bendrinės kalbos žodynų iš tradicijos. Sieti formos irgi yra mišusios su veiksmažodžio siñti (sinti?), plg. dalyvį pasintas Lš, Vs ir kt.).

e) Anche il verbo a radice circonflessa šliėti è stato per molti anni una norma della lingua standard. Le sue forme šliėna, šlinė, šliėjo potrebbero derivare dal verbo šliñti. Secondo LKŽ XIV 1064–1067, šliėti è attestato soprattutto in qualche dialetto orientale e occidentale, mentre šliėti è attestato da A. Juška e J. Jablonskis a Dkš, e da altri raccoglitori a Šts, Rt, Kin, Prk, Ds, Bsg, Ar, Bb, Upt e altri luoghi. Da lì sono entrate nella lingua standard atšlėjėju, atšlėjau, atšlėjetas, -à (3), prišliėtas, -à, non atšlėjų, prišliėjau, atšlėtas, -à (3ᵇ), prišlietas, -à (3ᵇ) e altre forme (cfr. il sostantivo registrato nei pressi di Eigirdžiai š’ļ’ėie-mûos pri v’īr’es’n’ū·ju | t’ī·ka kuo). I rapporti interni tra le forme šliėti permisero agli autori del DŽ₃ di proporla anche per la lingua standard (ma cfr. anche le forme riportate lì pri-šliėtos, su-šliėji! DŽ₃ 618).

Non sono pochi i casi di forme verbali che la lingua standard non accoglie e che non si trovano nemmeno nella lingua scientifica e parlata degli stessi linguisti: nórti, panorsti, panorstù, panorau, panorai, pànortas, pànota, užšinorta; atitòlti, atitolstù, atitolau, atitolai, nùtoltasi e altre (È così che andrebbero accentate le forme del verbo con intonazione circonflessa).

Talvolta, per stabilire le norme di accentazione della lingua standard, occorre esaminare anche la storia di determinate parole e l’intero sistema delle loro forme. Possono allora emergere aspetti della definizione e della codificazione delle norme che i codificatori non avevano previsto o che sono del tutto casuali.

Vytautas Vitkauskas

264

LITERATŪRA

DŽ– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

LKŽ III, VII, XII, XIV – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956; 7: Mintis, 1966; 12: Mokslas, 1981; 14: Mokslas, 1986.

KARYBOS ŽODYNAS

Išleistas lietuviškas karybos žodynas (Smetona 1995). Čia noriu pateikti truputį žodyno priešistorės ir paliesti kelias problemas, su kuriomis susidūriau jį sudarinėdamas.

Lietuviškos karybos terminijos iki šiol į vieną vietą niekas nebuvo sudėjęs, nors mėginimų ir būta. Pirmasis bandymas – berods P.Rusecko parengtas ir 1919 m. išleistas “Lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas karybos terminų žodynėlis”. Jis nedidukas, daug abejotinų arba šiuolaikinės kalbotyros požiūriu net visiškai neteiktinų dalykų. Vėliau, aišku, buvo rašomi statutai, įvairūs vadovai, žinynai, instrukcijos. Tačiau dabar jais nebegalima pasinaudoti, nes pasikeitusi ir ginkluotė, ir kariavimo būdai. Pagaliau juose atsispindėjo būtent to meto kalba – bendrinės kalbos kūrimosi meto kalba. Štai keletas pavyzdžių iš to meto artileristams parengto žodynėlio: vertikalusis įkirtimas – nasečka, rintė – vint, bryliai – zakrainy, šėstarnė – šesternia, Perkūno sidabras – gremučaja rtutj. Žinoma, čia buvo ir puikiai sukurtų, ypač bendrųjų techninių terminų, tačiau visa tai apie rusišką 1902 metų patranką, kuri visiškai nebeaktuali.

Prieš karą karybos terminija bene daugiausia domėjosi J.M.Laurinaitis, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas. Ketvirtajame dešimtmetyje Generalinio štabo kursuose dėstė ir išsamiau karybos terminiją studijavo A.Salys bei Pr.Skardžius. Viename iš savo straipsnių (Laurinaitis 1938) M.J.Laurinaitis teigia, kad rašomas didelis karinės kalbos žodynas, prie kurio, man atrodo, Pr.Skardžius su A.Saliu irgi turėjo prisidėti. Deja, žodyną baigti sutrukdė karas, rankraščiai dingo. Šio darbo nuotrupų galima rasti bendruosiuose žodynuose. Antai prieš pat karą pasirodė nedidukas (apie 15000 žodžių) S.Rozeno Rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (Rozen 1941). Pratarmėje už patarimus dėkojama Pr. Skardžiui. O ten parašyta, kad nariad – tarnybos būrys, o ne taryba, kaip teigia visi šiuolaikiniai žodynai, juoba kad šis žodis “grupės žmonių” reikšmės neturi (LKŽ XV), o būtent tokia yra svarbiausia nariad reikšmė. Po karo karybos terminija, kaip žinia, buvo tik rusiška. Suradau 1986 metų kažkodėl agropamoninio komplekso leistą mažytį pasikalbėjimų žodynėlį, skirtą jaunam kariui (Kratkij... 1986). Kaip šios srities įdomybę, galima paminėti Rusijos kariuomenės karo metu išleistą nedidelę pasikalbėjimų knygelę, matyt, skirtą tardyti žmonėms, mokantiems tik lietuviškai (Šebalin 1944). Joje – karinių duomenų rinkimo tematika, reikalinga priešakiniams daliniams, naikinimo batalionams. Knygelė net transkribuota, tačiau žodynui, aišku, nepravertė.

Taigi šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos iki pastarųjų metų lyg ir

265