Skip to document
Back
Go to original Localized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997)

LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS

Resenhas. Recensões. Observações

Opiniões. Resenhas. Observações

Panoramas. Recensões. Observações

SOBRE A ACENTUAÇÃO DE UM GRUPO DE VERBOS

As normas de acentuação dos dicionários são por vezes rejeitadas e evitadas por quase todos os usuários da língua padrão. Quais são as causas? O que se passa? A complexidade, a dificuldade dos fundamentos das normas?

1. Em certa época, tentou-se regular os derivados com o sufixo -tuvas (para não ser preciso dizer puréntuvas, mas purintùvas, tintuvai, mas tintùvas etc.).

2. Particularmente hoje, as normas de acentuação das formas e das formas derivadas dos verbos CC-ieti são pouco realistas. Há 9 desses verbos — suas normas são as seguintes:

a) líeti, líeja (dial. lėja), líejo (dial. lėjo) “verter água”

ríeti, ríeja (dial. rėja), ríejo (dial. rėjo)

skriéti, skriéja, skriėjo “voar”

žviéti, žviéja, žviėjo “pescar”

A elas correspondem também formas aparentadas lýti, rýti “encher de coisas, comer”, skrýti (žviéti não tem tais formas). As formas derivadas — os particípios passivos — também se adaptaram da mesma maneira: nuríetas, -à, sužviétas, -à, aplíetas, -à.

b) Outros verbos desse tipo apresentam grande variação, e o uso segue um caminho completamente diferente.

Os dicionários registram sobretudo gliéti, -ja, -jo, chamado gliejáu, gliejái, gliejù, gliejì (nos dialetos, a forma da 3.ª pessoa varia muito: presente glėja, glìena, pretérito glìne) LKŽ III 421. Há também nas falas glíeti End, forma adaptada às quatro mencionadas (cf. também gl’íjau, registrada em Girdiškė em 1964); a forma gliéti é recomendada também no DŽ₃. Assim, os falantes da língua padrão teriam de deslocar o acento para a terminação em certas formas, mas ninguém consegue ensinar isso, por exemplo: ninguém jamais ouviu os particípios passivos àpglìetas, -à, sùglìetas, -à. As formas àpgliejo, añgliejo, išgliejo registradas por F. Sragis são um anacronismo na acentuação das formas verbais — não há nada semelhante em todo o sistema verbal (talvez as formas tenham sido confundidas com o verbo glìnti, glìna, glìne?).

O mesmo ocorre com o verbo griéti (LKŽ III 594–595, DŽ₃): griéti, griéja (grėja, griẽna), griéjo (grėjo, griñe, griẽne). Aqui há formas misturadas do verbo grìnti, -a, -ė (LKŽ III 612–613). As formas griejáu, griejái raramente são ouvidas; por exemplo, até mesmo o LKŽ III 594 registra a forma atgriejái Ktk — isso já é uma anomalia; tal acentuação não pode existir. É impossível ouvir os particípios nùgrietas, -à (somente nugrié-tas, -à Sug). A confusão terá sido causada por esses dois verbos que se fundiram, formas separadas

263

suas formas.

c) A forma apresentada por todos os dicionários e manuais é lėti, -ja, -jo “fundir, moldar”. A raiz com acento circunflexo está registrada apenas no extremo oeste da Samogícia (LKŽ VII 444–445), e em todos os outros lugares somente lėti. Acentuação arcaica ou completamente inexplicável das formas com prefixo: nulėjo, sulėjo, prilėjo etc. (Será que aqui šòl’ėję ~ sulėję, pril’ėję ~ prilėję resulta da fusão do ditongo dissilábico ėi com j, e – ā > e (assim como – ē > e), ou haverá outra explicação. No entanto, até os samogícios dizem os particípios nul’ėję, pril’ėję, šol’ėję Krp, Akm, Ub, Eig, Trš, Rdn, nul’ī·c Vn, Grd, Krš etc. Assim, a maior parte da área linguística lituana demonstra que lėti, -ja, -jo é uma forma boa e correta, adequada à língua padrão (cf. lýdyti “gorduras, metal”, lydinys (3ª) etc.

d) Durante muito tempo, os dicionários registraram apenas sieti, -ja, -jo (formas dialetais no presente siena, sėja, no passado sėnė, sine, sėjo). Ao que parece, por analogia com o verbo sýti, sýja, sýjo, nos falares há sieti, sėja, sėjo Rdn,Krš, Šts, Sd, Eig (LKŽ XII 533 nusisieti é incorreto!), Jdr, Vn, Jrb etc. Ensinar aos jovens siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3ᵇ), pasietas, -à (3ᵇ) em vez de siejų, sieji, siejau, siejai, susietas, -à (3), pasietas, -à (3) etc. não tem muito êxito, nem sequer é usado pelos próprios linguistas. A relação sieti – sýti apresenta traços de antiguidade; por isso, é compreensível que DŽ₃ também registre a segunda forma sieti, -ja, -jo para a língua padrão. Aliás, algumas transcrições siēt~ podem ter sido influenciadas pela tradição dos dicionários da língua padrão. As formas de Sieti também se misturaram com as do verbo siñti (sinti?), cf. o particípio pasintas Lš, Vs etc.).

e) O verbo de raiz com acento circunflexo šliėti também foi, durante muitos anos, a norma da língua padrão. Suas formas šliėna, šlinė, šliėjo podem ter vindo do verbo šliñti. Segundo LKŽ XIV 1064–1067, šliėti foi registrado sobretudo em alguns falares orientais e ocidentais, enquanto šliėti foi registrado por A.Juška e J.Jablonskis em Dkš, e por outros coletores em Šts, Rt, Kin, Prk, Ds, Bsg, Ar, Bb, Upt etc. Foi daí que vieram para a língua padrão atšlėjėju, atšlėjau, atšlėjetas, -à (3), prišliėtas, -à, e não atšlėjų, prišliėjau, atšlėtas, -à (3ᵇ), prišlietas, -à (3ᵇ) etc. (cf. o substantivo registrado perto de Eigirdžiai š’ļ’ėie-mûos pri v’īr’es’n’ū·ju | t’ī·ka kuo). As relações internas entre as formas šliėti permitiram aos autores de DŽ₃ recomendá-la também para a língua padrão (mas cf. também as formas ali registradas pri-šliėtos, su-šliėji! DŽ₃ 618).

Há muitas formas de vários verbos que não são aceitas na língua padrão, nem mesmo na linguagem científica ou coloquial dos próprios linguistas: por exemplo, nórti, panorsti, panorstù, panorau, panorai, pànortas, pànota, užšinorta; atitòlti, atitolstù, atitolau, atitolai, nùtoltasi etc. (É assim que as formas derivadas de verbos com acento circunflexo deveriam ser acentuadas.)

Às vezes, para estabelecer as normas de acentuação da língua padrão, é necessário analisar também a história de certas palavras e o sistema de todas as suas formas. Isso pode revelar aspectos da definição e da apresentação das normas que os codificadores não previram ou que são inteiramente fortuitos.

Vytautas Vitkauskas

264

LITERATŪRA

DŽ– Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

LKŽ III, VII, XII, XIV – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956; 7: Mintis, 1966; 12: Mokslas, 1981; 14: Mokslas, 1986.

KARYBOS ŽODYNAS

Išleistas lietuviškas karybos žodynas (Smetona 1995). Čia noriu pateikti truputį žodyno priešistorės ir paliesti kelias problemas, su kuriomis susidūriau jį sudarinėdamas.

Lietuviškos karybos terminijos iki šiol į vieną vietą niekas nebuvo sudėjęs, nors mėginimų ir būta. Pirmasis bandymas – berods P.Rusecko parengtas ir 1919 m. išleistas “Lietuviškai-rusiškas ir rusiškai-lietuviškas karybos terminų žodynėlis”. Jis nedidukas, daug abejotinų arba šiuolaikinės kalbotyros požiūriu net visiškai neteiktinų dalykų. Vėliau, aišku, buvo rašomi statutai, įvairūs vadovai, žinynai, instrukcijos. Tačiau dabar jais nebegalima pasinaudoti, nes pasikeitusi ir ginkluotė, ir kariavimo būdai. Pagaliau juose atsispindėjo būtent to meto kalba – bendrinės kalbos kūrimosi meto kalba. Štai keletas pavyzdžių iš to meto artileristams parengto žodynėlio: vertikalusis įkirtimas – nasečka, rintė – vint, bryliai – zakrainy, šėstarnė – šesternia, Perkūno sidabras – gremučaja rtutj. Žinoma, čia buvo ir puikiai sukurtų, ypač bendrųjų techninių terminų, tačiau visa tai apie rusišką 1902 metų patranką, kuri visiškai nebeaktuali.

Prieš karą karybos terminija bene daugiausia domėjosi J.M.Laurinaitis, Krašto apsaugos ministerijos Terminologijos komisijos pirmininkas. Ketvirtajame dešimtmetyje Generalinio štabo kursuose dėstė ir išsamiau karybos terminiją studijavo A.Salys bei Pr.Skardžius. Viename iš savo straipsnių (Laurinaitis 1938) M.J.Laurinaitis teigia, kad rašomas didelis karinės kalbos žodynas, prie kurio, man atrodo, Pr.Skardžius su A.Saliu irgi turėjo prisidėti. Deja, žodyną baigti sutrukdė karas, rankraščiai dingo. Šio darbo nuotrupų galima rasti bendruosiuose žodynuose. Antai prieš pat karą pasirodė nedidukas (apie 15000 žodžių) S.Rozeno Rusų-lietuvių kalbų žodynėlis (Rozen 1941). Pratarmėje už patarimus dėkojama Pr. Skardžiui. O ten parašyta, kad nariad – tarnybos būrys, o ne taryba, kaip teigia visi šiuolaikiniai žodynai, juoba kad šis žodis “grupės žmonių” reikšmės neturi (LKŽ XV), o būtent tokia yra svarbiausia nariad reikšmė. Po karo karybos terminija, kaip žinia, buvo tik rusiška. Suradau 1986 metų kažkodėl agropamoninio komplekso leistą mažytį pasikalbėjimų žodynėlį, skirtą jaunam kariui (Kratkij... 1986). Kaip šios srities įdomybę, galima paminėti Rusijos kariuomenės karo metu išleistą nedidelę pasikalbėjimų knygelę, matyt, skirtą tardyti žmonėms, mokantiems tik lietuviškai (Šebalin 1944). Joje – karinių duomenų rinkimo tematika, reikalinga priešakiniams daliniams, naikinimo batalionams. Knygelė net transkribuota, tačiau žodynui, aišku, nepravertė.

Taigi šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos iki pastarųjų metų lyg ir

265

Document details