ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVI (2002), 185–192

OSSERVAZIONI

Remarks

MESCOLANZA DELLE CLASSI ACCENTUALI

In molti dialetti dell’altaičio meridionale (Léipalingis, Veisiejai, Kāpčiamestis, Drūskininkai, Rāt-nyčia, Pelēša, Žirmūnai, Ródūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas), in determinate circostanze¹ si sono neutralizzati l’accento acuto e quello circonflesso (secondo il prof. J. Balčikonis, l’acuto è quello che risuona così: dalle sue lezioni del 1953–1954). Probabilmente per questo si sono alterati persino gli schemi delle classi accentuali: gru·dù «grano», gru·dūs «grani», ma grūdàs, k’ælmùs «ceppi», ma k’æ.lmas, ža.ŋklù «con una campana», žaŋklùs «campane», ma žá.ŋklas, žiedù «con un anello», žiedùs «anelli», karštù «caldo», karštùs «caldi», ma ká.rštas, ká.rštu; gri·nù «puro», gri·nùs «puri», ma grì·nas, nuogù «nudo», nuogùs «nudi» Drsk (Švendubrė, Jaskónys); žantùs «generi», žvèru «con una bestia», gen. plur. žverìs «bestie», tv’irtù «solidi», p’irmù «per primo» Rtn² (cfr. inoltre la pronuncia variabile del nome del lago Bìlsas, udita anche da altri e da loro confermata: b’ì.lsu e b’ìlsu (Balčikonis 1978b: 383–384; Savukynas 1966).

Esempi di questo tipo furono annotati nel 1958 e negli anni successivi anche nei dintorni di Ródūnia (nei villaggi di Kargaudai, Klá išiai, Naujų Smilginių, Piliakalnis e Leliūšiai); (tùr) du sunù, ma gen. plur. súnu, marcì atè į nuogù žùpakal’u; nup’ìrkɔ. nàujùs žiedùs; rùkščùs barščùs nór k’àu.læ.m p’ìlk; su p’ìrmù, nors p’ìrmas: vaì m’er.gɔ’s dar. /su p’ìrmù gùlas ||

Nella parlata di Lazūnai sono stati annotati fatti simili: gru.dùs, vežùs, me·šlùs (ma grūdàs, véžì) Lz (Pasalys, dai racconti e dalle conversazioni raccolti da Avižičius nel 1959, LKI), kaulùs LzŽ112 → káulas LzŽ112; jungùs LzŽ98,102 – jùngas LzŽ98; kelmùs LzŽ114 – kélmas ibid.; lungùs – lùngas LzŽ139; storùs LzŽ245 – stóras LzŽ ibid.; rìebù Lz (Pasalys) – pl. gen. rieb’ùs ibid., gru·dùs p. 151, storùs p. 150, ma stóras p. 151, kaulùs p. 140, klù·n’i p. 147, unkšč’ìša, p. 151, ma ù.ŋkšč’ìša pl. nom. , da ù.ŋkšč’ù. pl. gen. – p. 151 (quest’ultimo esempio presenta una flessione accentuale I ormai in disuso), ecc.

Panašių dalykų yra Dieveniškių (plg. Grinaveckienė 1993: 134–179) šnektoje; plg. dar Poško-nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ká.r tus / m’ėšk karcùs [obuolius] tuos žà.me.n; du sunù pripùole. /nušùvė.; vag’ėi. klė·c’is plėša /v’ìsa /v’ìenus sanùs ažadauža až’ė jì ir t. t.

Ancora più spesso si parlava così nel ormai estinto dialetto di Zietela: g’ies’m’ė → gies’m’ės ZtŽ205; grì·nas, grì·nù ZtŽ219; krésla → kreslùs e krésus ZtŽ316, lángo JR74 → dù langù p’irk’on instàt’em ZtŽ341; mèšlùs ZtŽ398; mùre e murè ZtŽ418; pėdàs → piedùs e pėdus ZtŽ469; p’ìrmas → sa p’ìrmai ZtŽ487; kunodàs dá nesuràs ZtŽ643; sá.udus → šiaudùs e šaudùs ZtŽ659, vienas → vìna.i (strumentale sing. viena) ZtŽ768 ecc. Si pronuncia persino g’ìema, ma g’iem’ì, g’iemù ZtŽ204,

¹ Vocali e·, i·, u·, o·, dittonghi ie, uo.

² Tas klausimas buvo jau iškeltas (žr. Lazauskaitė 1998: 27–28).

186 |

PASTABOS

atjùnkau ir atjùnkai ZtŽ249; šìltus kal’in’us ZtŽ663, a Pagirūs Zt, ma Pagiriai (3^b) ZtŽ821 e ecc. Probabilmente il prof. J. Balčikonis aveva ragione quando, nel 1953–54, insegnava che, mentre la lingua si deteriora e il suo sistema si disgrega, per prima cosa comincia a variegarsi l’accentazione.

A volte sembra che lo schema accentuale di una parola frequente si disgregi del tutto (per es. kėlinės e gen. pl. kelinės ZtŽ283, k’ęp’in’im’i «con i reni» strum. pl. e k’ęp’in’ū gen. pl. ZtŽ286, šilnas (4) ZtŽ589 = (3); skėpta (1)? – ZtŽ597; šūlnis (3)? – ZtŽ675; muzikontas (1) ZtŽ420 = (2); pakutys (3) ZtŽ450 = (3^b), pelýnas (1) ZtŽ470 = (2), pekórnia (1) ZtŽ470) = (2) e così via.

Considerata la varietà delle attestazioni (dati raccolti da persone diverse, poiché si riscontrano oscillazioni persino nel parlato di una sola persona: per esempio, nel 1999, nel villaggio di Poškoniai, nei dintorni di Dieveniškės, da una donna si sono udite važà.v.àm in tró.bas ~ važiuovom in Tróbas ir važiuoc in tróbas nemòžna ~ važiuot in Tróbas nemòžna), a volte non si sa quale schema accentuale assegnare a una parola o a un’altra. Spesso, sulla base dell’accentazione finale di quelle due forme flesse, si afferma l’esistenza di una quarta classe accentuale. Purtroppo, la legge di F. de Saussure relativa all’accento acuto (nei dialetti soltanto k’ė.lmas, ka.rštas, ža.nyklas, p’ì.rmas ecc.) non poteva agire sulla penultima sillaba; qui devono essere intervenute altre cause.

Le cause potrebbero essere le seguenti. L’indebolimento o persino la scomparsa delle distinzioni tra gli accenti, dovuti al bilinguismo o ad altri fattori, ha lasciato in certi casi nei dialetti la tendenza a mettere in risalto con l’accento una determinata forma flessa. Un numero considerevole di sostantivi, aggettivi e persino numerali e participi appartiene alla quarta classe accentuale; si trattava dunque, per così dire, di un’accentazione finale generalizzata dell’ablativo singolare e dell’accusativo plurale di alcune parole (forse anche di tutte?) con radice ad accento acuto. Avrà contribuito anche la riluttanza dei giovani studiosi (soprattutto nelle città) a ritirare l’accento da una desinenza breve alla sillaba lunga che la precede. Forse non si dovrebbe indicare nei dizionari e nei testi questa nuova classe accentuale, chiaramente confusa in seguito al manifestarsi di tale analogia (come si è tentato di fare in DrskŽ e LKŽ), perché così si afferma che le parole della quarta classe accentuale possono avere nella radice l’accento acuto (cv’ì.rtas, cv’ìrtų, trá.uktas, trắuktų ecc.).

Del resto, persino i parlanti della lingua standard sembrano eliminare del tutto la terza classe accentuale, perché dicono griežtì, griežtùs bernùs, aukštìnius žiédus, giesmè, giesmès, ties Lietuvà, su tamsumà, tamsumàs e simili. Molti abitanti delle città non percepiscono più le oscillazioni dell’accento acuto e si affrettano pertanto ad accentare l’ablativo singolare e l’accusativo plurale sulla sillaba finale, perché in quelle forme l’accento viene spesso ritratto da varie desinenze: vaì.kus, sódu, sódus, mièstus. È un fenomeno del tutto recente, comparso persino nei dialetti lituani. Secondo V. Lazauskaitė-Ragaisienė, ciò sarebbe quasi interamente il risultato di analogie con altri temi (Lazauskaitė-Ragaisienė 2001: 97–109); tuttavia, la commistione analogica dei temi è altrettanto diffusa in quasi tutta la Lituania, mentre le forme karštù, pirmù, pirmùs, žiédus, ties Lietuvà ecc. si trovano soltanto nei dialetti di confine bilingui, interessati dalla neutralizzazione degli accenti, e nelle nostre maggiori città (soprattutto Vilnius, Kaunas e Klaipėda). Vanno inoltre ricordati i verbi al presente e al passato g’ìema → g’ìem’i, g’ɡvė. → gɔ.v’ėu. Lz, vé.ima → v’eim’i Dv (villaggio di Poškoniai) e altri.

In questo caso non si dovrebbe indicare alcuna classe accentuale, perché il fenomeno non è consolidato ed è piuttosto incerto, proprio come nel caso dei nomi propri singolari con radice ad accento circonflesso proposti da J. Balčikonis: Kaũnas, Kaunù, Kaunè (2 o 4), Smàlvas, Smalvù, Smalvè (2 o 4, non essendoci il plurale, non è possibile verificarlo; potrebbe forse fornire un riscontro il illativo singolare, ma nei dialetti oscilla talvolta, per esempio: Kaunan (presso molti dialetti dell’alta Lituania meridionale e orientale) e Kaũnan (DSM – informazione di B. Stundžia), poiché «la marcatura dei paradigmi è una congettura inutile» (Balčikonis 1978a: 372). Lo stesso criterio è stato adottato anche nel cosiddetto dizionario di Niedermann (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache), soprattutto nell’elenco dei toponimi (fasc. 49, Heidelberg, 1968).

PASTABOS

| 187

Ciò aiuterà anche a risolvere il problema dell’accentazione del lago b’ĭlsas: l’ablativo singolare può essere pronunciato in due modi dalla stessa persona: b’ĭlsu e b’ĭlsu. Verifica effettuata nel 2002 (cfr. Savukynas 1966: 175–176; Balčikonis 1967: 130). Questa variazione dipende dal desiderio del parlante di mettere in risalto l’ablativo singolare (ho persino sentito la frase prɪŋ’g’ėre. b’ĭlsu, benché abbia detto il nominativo singolare b’ĭlsas).

LITERATŪRA

BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373.

BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384.

GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159.

LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas.

LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109.

SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176.

Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva

Gauta 2002 03 20

DĖL UPĖVARDŽIO Dānė^*

Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej’e~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange.

Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preikuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.ne || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalį g tarusių klaipėdiškių (tek dėdlė tov’e pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė je t’ėp tārte – dā.ng’e – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai).

Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių

* VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98.