Page 1ACTA LINGUISTICA LITHUANICA
XLVI (2002), 185–192
OBSERVACIONES
Observaciones
MEZCLA DE CLASES ACENTUALES
En muchos dialectos de los altos lituanos meridionales (Léipalingis, Veisiejai, Kāpčiamestis, Drūskininkai, Rāt-nyčia, Pelēša, Žirmūnai, Ródūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas), en ciertos casos¹ se han fusionado el acento agudo y el circunflejo (según el prof. J. Balčikonis, el agudo sonaba con un tono sostenido; según sus clases de 1953–1954). Probablemente por eso se han desdibujado incluso los paradigmas acentuales: gru·dù «grano», gru·dūs «granos», pero grūdàs, k’ælmùs «troncos», pero k’æ.lmas, ža.ŋklù «con una señal», žaŋklùs «señales», pero žá.ŋklas, žiedù «con una flor», žiedùs «flores», karštù «con calor», karštùs «calientes», pero ká.rštas, ká.rštu; gri·nù «puro», gri·nùs «puros», pero grì·nas, nuogù «desnudo», nuogùs «desnudos» Drsk (Švendubrė, Jaskónys); žantùs «yernos», žvèru «con una fiera», plural genitivo žverìs «fieras», tv’irtù «fuertes», p’irmù «primero» Rtn² (compárese también la pronunciación variable del nombre del lago Bìlsas, oída y confirmada por otros, b’ì.lsu y b’ìlsu (Balčikonis 1978b: 383–384; Savukynas 1966).
Ejemplos de este tipo se registraron también en 1958 y posteriormente en los alrededores de Ródūnia (en los pueblos de Kargaudai, Klá išių, Naujų Smilginių, Piliakalnio y Leliūšių); (tùr) du sunù, pero plural genitivo súnu, marcì atè į nuogù žùpakal’u; nup’ìrkɔ. nàujùs žiedùs; rùkščùs barščùs nór k’àu.læ.m p’ìlk; su p’ìrmù, nors p’ìrmas: vaì m’er.gɔ’s dar. /su p’ìrmù gùlas ||
También se han registrado hechos de este tipo en el habla de Lazūnai: grū.dùs, vežùs, me·šlùs (pero grūdàs, véžì) Lz (Pasalys, de cuentos y conversaciones recogidos por Avižičius, 1959, LKI), kaulùs LzŽ112 → káulas LzŽ112; jungùs LzŽ98,102 – jùngas LzŽ98; kelmùs LzŽ114 – kélmas allí mismo; lungùs – lùngas LzŽ139; storùs LzŽ245 – stóras LzŽ allí mismo; rìebù Lz (Pasalys) – pl. gen. rieb’ùs allí mismo, gru·dùs p. 151, storùs p. 150, pero stóras p. 151, kaulùs p. 140, klù·n’i p. 147, unkšč’ìša, p. 151, pero ù.ŋkšč’ìša pl. nom. de ù.ŋkšč’ù. pl. gen. – p. 151 (este último ejemplo corresponde a una primera clase acentual en vías de desaparición), etc.
Panašių dalykų yra Dieveniškių (plg. Grinaveckienė 1993: 134–179) šnektoje; plg. dar Poško-nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ká.r tus / m’ėšk karcùs [obuolius] tuos žà.me.n; du sunù pripùole. /nušùvė.; vag’ėi. klė·c’is plėša /v’ìsa /v’ìenus sanùs ažadauža až’ė jì ir t. t.
Esto se decía aún más a menudo en el ya desaparecido dialecto de Zietela: g’ies’m’ė → gies’m’ės ZtŽ205; grì·nas, grì·nù ZtŽ219; krésla → kreslùs y krésus ZtŽ316, lángo JR74 → dù langù p’irk’on instàt’em ZtŽ341; mèšlùs ZtŽ398; mùre y murè ZtŽ418; pėdàs → piedùs y pėdus ZtŽ469; p’ìrmas → sa p’ìrmai ZtŽ487; kunodàs dá nesuràs ZtŽ643; sá.udus → šiaudùs y šaudùs ZtŽ659, vienas → vìna.i (instrumental singular viena) ZtŽ768, etc. Se pronuncia incluso g’ìema, pero g’iem’ì, g’iemù ZtŽ204,
1 Vocales e·, i·, u·, o·, diptongos ie, uo.
2 Tas klausimas buvo jau iškeltas (žr. Lazauskaitė 1998: 27–28).
Page 2186 |
PASTABOS
atjùnkau ir atjùnkai ZtŽ249; šìltus kal’in’us ZtŽ663, en Pagirūs Zt, pero Pagiriai (3b) ZtŽ821 y etc. Probablemente el profesor J. Balčikonis tenía razón al enseñar en 1953–54 que, al empobrecerse la lengua y debilitarse su sistema, lo primero que empieza a variar es la acentuación.
A veces parece que el esquema acentual de una palabra frecuente se desmorona por completo (p. ej., kėlinės y gen. pl. kelinės ZtŽ283, k’ęp’in’im’i «con hígado» instr. pl. y k’ęp’in’ū gen. pl. ZtŽ286, šilnas (4) ZtŽ589 = (3); skėpta (1)? – ZtŽ597; šūlnis (3)? – ZtŽ675; muzikontas (1) ZtŽ420 = (2); pakutys (3) ZtŽ450 = (3b), pelýnas (1) ZtŽ470 = (2), pekórnia (1) ZtŽ470) = (2), etc.
Al disponer de distintas transcripciones (de materiales anotados por diferentes personas, pues hay variación incluso en el habla de una misma persona; por ejemplo, en 1999, en la aldea de Poškoniai, en la zona de Dieveniškės, una mujer pronunció važà.v.àm in tró.bas ~ važiuovom in Tróbas y važiuoc in tróbas nemòžna ~ važiuot in Tróbas nemòžna), a veces no se sabe qué patrón acentual asignar a ciertas palabras. A menudo, debido a la acentuación final de esos dos casos, se afirma que existe un cuarto patrón acentual. Sin embargo, la ley de F. de Saussure relativa al acento agudo (en los dialectos solo k’ė.lmas, ka.rštas, ža.nyklas, p’ì.rmas, etc.) no pudo operar en la penúltima sílaba; aquí debieron de intervenir otras causas.
Pudieron ser las siguientes. Al debilitarse o incluso desaparecer, en ciertos casos, las diferencias entre acentos tonales a causa del bilingüismo u otros factores, los dialectos conservaron la tendencia a destacar con el acento algún caso. Un número mayor de sustantivos y adjetivos, e incluso de numerales y participios, pertenece al cuarto patrón acentual; esto constituyó, por así decirlo, una generalización de la acentuación final en el instrumental singular y el acusativo plural de algunas palabras de raíz con acento agudo (¿o quizá de todas?). También debió de contribuir el temor de los jóvenes con formación académica (sobre todo en las ciudades) a retraer el acento de una terminación breve a la sílaba larga precedente. Quizá no habría que consignar en diccionarios ni en textos ese nuevo patrón acentual, claramente mezclado por efecto de esta analogía (como se intentó hacer en DrskŽ y LKŽ), pues entonces afirmamos que las palabras del cuarto patrón pueden tener acento agudo en la raíz (cv’ì.rtas, cv’ìrtų, trá.uktas, trắuktų, etc.).
De hecho, incluso los hablantes de la lengua estándar parecen estar suprimiendo por completo el tercer patrón acentual, pues dicen griežtì, griežtùs bernùs, aukštìnius žiédus, giesmè, giesmès, ties Lietuvà, su tamsumà, tamsumàs, etc. Muchos habitantes de las ciudades ya no perciben el vaivén del acento agudo, por lo que se apresuran a acentuar el instrumental singular y el acusativo plural en la sílaba final, pues allí a menudo se retrae el acento desde distintas terminaciones: vaì.kus, sódu, sódus, mièstus. Este fenómeno debe de ser ya bastante reciente; surgió incluso en los dialectos lituanos. A juicio de V. Lazauskaitė-Ragaisienė, se trataría casi exclusivamente del resultado de analogías con otros temas (Lazauskaitė-Ragaisienė 2001: 97–109); sin embargo, la mezcla analógica de temas se da prácticamente en toda Lituania, mientras que las formas karštù, pirmù, pirmùs, žiédus, ties Lietuvà, etc., solo aparecen en dialectos bilingües de zonas fronterizas afectados por la nivelación de los acentos tonales, así como en nuestras grandes ciudades (sobre todo Vilnius, Kaunas y Klaipėda). También cabe recordar los verbos en presente y pretérito g’ìema → g’ìem’i, g’ɡvė. → gɔ.v’ėu. Lz, vé.ima → v’eim’i Dv (aldea de Poškoniai), etc.
En este caso no habría que indicar ningún patrón acentual, pues el fenómeno no está consolidado y es bastante incierto, como tampoco en el caso de los sustantivos propios singulares de raíz con acento circunflejo propuestos por J. Balčikonis: Kaũnas, Kaunù, Kaunè (2 o 4), Smàlvas, Smalvù, Smalvè (2 o 4; al no haber plural, no es posible comprobarlo; quizá podría servir de indicio el ilativo singular, pero en los dialectos a veces varía, por ejemplo: Kaunan (en muchos dialectos de los alto lituanos meridionales y orientales) y Kaũnan (DSM – información de B. Stundžia), pues «la notación de paradigmas es una conjetura inútil» (Balčikonis 1978a: 372). Lo mismo se hizo en el llamado diccionario de Niedermann (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache), especialmente en la lista de topónimos (entrega 49, Heidelberg, 1968).
Page 3PASTABOS
| 187
Esto también ayudará a resolver el problema de la acentuación del lago b’ĭlsas: el instrumental singular puede ser pronunciado de dos maneras por una misma persona: b’ĭlsu y b’ĭlsu. Se comprobó en 2002 (cf. Savukynas 1966: 175–176; Balčikonis 1967: 130). Esta variación depende de si el hablante quiere destacar el instrumental singular (llegué a oír incluso la frase prɪŋ’g’ėre. b’ĭlsu, aunque dijo el nominativo singular b’ĭlsas).
LITERATŪRA
BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373.
BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384.
GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159.
LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas.
LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109.
SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176.
Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva
Gauta 2002 03 20
DĖL UPĖVARDŽIO Dānė*
Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej’e~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange.
Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preikuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.ne || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalį g tarusių klaipėdiškių (tek dėdlė tov’e pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė je t’ėp tārte – dā.ng’e – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai).
Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių
* VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98.