ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVIII (2003), 59–70

Kai kurios preliminarios pastabos

apie erdvinius skirtumus lietuvių kalboje

KRZYSZTOF MALESA

Warsaw University

Šio straipsnio tikslas – pateikti konceptualų pagrindą erdvinių raiškų lietuvių kalboje aprašymui. Iki šiol buvo siūlomi tik struktūralistiniai lietuvių kalbos erdvinių raiškų aprašymai. Autorius teigia, kad struktūralistinio požiūrio reikėtų atsisakyti ir rinktis kognityvinį, taip pat pristato keletą pagrindinių sąvokų, kurios klasikiniuose tyrimuose, atliktuose tokių autorių kaip Talmy ir Herskovits, pasirodė esančios naudingos priemonės tiriant erdvės konceptualizavimą kalboje.

1. ĮVADINĖS PASTABOS

Erdvinis pažinimas baltų kalbose iki šiol nėra išsamiai ištirtas. Ankstesni kalbiniai erdvinių santykių tyrimai, atlikti tokių autorių kaip Valiulytė (1995, 1998) ar Šukys (1998), taip pat aprašai Lietuvių kalbos akademinėje gramatikoje yra gana ribotos apimties ir pagrįsti struktūriniu aprašymo metodu. Taikant šį aprašymo būdą sudaromi įvairūs sąrašai, paremti veiksmažodžių ar frazių morfologine arba sintaksine sandara. Kognityvinės lingvistikos požiūriu, tai nėra visai toks rezultatas, kokį turėtų duoti kalbos erdvinės sistemos tyrimai. Kaip mėginsiu įrodyti tolesnėse šio straipsnio dalyse, norint aprašyti erdvinį struktūravimą ir suprasti kai kurių iki šiol gana paviršutiniškai aprašytų lietuvių kalbos erdvinių frazių (pvz., vadinamųjų sudėtinių prielinksnių arba samplaikiniai prielinksniai) kilmę, pirmiausia reikėtų atpažinti ir suprasti, kaip kalbėtojai konceptualizuoja erdvę ir joje esančius objektus. Šiuo metu kognityvinis aprašymas paprastai laikomas tinkamiausia natūraliosios kalbos erdvinių sistemų tyrimo paradigma.

Kognityvinio erdvės tyrimo pagrindai buvo padėti aštuntojo dešimtmečio pradžioje¹, kartu su pirmaisiais erdvinių kategorijų aprašymais. Taigi tai palyginti neseniai susiformavusi disciplina, kurios privalumai neabejotini. Kaip ir kitos naujos idėjos, ji skatina eksperimentuoti, kurti naujas tyrimo priemones ir, galiausiai, plėtoti tarpdalykinius ryšius, nes kognityviniuose tyrimuose noriai pasitelkiami kitų, su lingvistika tiesiogiai nesusijusių disciplinų sukurti metodai ir sampratos.

¹Kognityvinės lingvistikos raidos kelią nuo jos ištakų iki dabartinių tyrimų suprantamai apžvelgė Ungerer & Schmid (1996).

60 |

KRZYSZTOF MALESA

Pagrindinis šio straipsnio tikslas – preliminariai pateikti pagrindinę konceptualią sistemą, skirtą lietuvių kalbos erdvinei sistemai aprašyti. Taip pat trumpai apibūdinsime pagrindinius geometrinius ir matmenų skirtumus, žymimus lietuvių kalboje. Mano taikoma aprašymo sistema viena vertus grindžiama tyrimais, kuriuose nagrinėjama erdvinė struktūra, kaip ji suvokiama kognityvinėje lingvistikoje (Talmy 1983), o kita vertus – tyrimais, kuriais siekiama pateikti vietos raiškos priemonių semantikos ir pragmatikos analizę (Herskovits 1986). Kadangi pirmiau minėtuose tyrimuose nagrinėtos anglų kalbos erdvinių raiškos priemonių sistemos ir lietuvių kalbos sistemos esama reikšmingų skirtumų, kai kurie aprašo elementai formuluojami kiek kitaip, atsižvelgiant į bendrąsias struktūrines lietuvių kalbos ypatybes².

2. PIRMINIS ERDVINĖS SCENOS SUSKIRSTYMAS. SCHEMATIZAVIMAS

Akivaizdu ir neginčijama, kad kiekvienas žmogus savo aplinką, o kartu ir erdvę apskritai, suvokia kaip tam tikrų konkrečių elementų visumą: jie arba matomi, arba aptinkami kitais pojūčiais, kaip (1):

(1)

Už sienos dainavo vaikai.

„Vaikai dainavo už sienos“.

Kalbinės struktūros lygmeniu erdvinės scenos neįmanoma perteikti visais komponentais, kuriuos galima suvokti žmogaus pojūčiais. Panagrinėjus bet kurį sakinį, apibūdinantį erdvinius santykius, tampa aišku, kad visą referentinę sceną perteikia tik keli svarbūs tikrovės komponentai. Į kitus komponentus neatsižvelgiama.

Taigi nebūtų teisinga teigti, kad erdvinė scena kalboje perteikiama tiesiog kaip daugybės tam tikru būdu tarpusavyje susijusių elementų kompleksas. Kaip pastebi Talmy, kalboje pasitelkiami uždarų klasių elementai³ ir sakinio struktūra, kad būtų išskirti tam tikri erdvinių santykių aprašymui svarbūs elementai. Šis procesas vadinamas SCHEMATIZAVIMU.

Šio proceso metu viena erdvinės scenos dalis išskiriama kaip pagrindinis dėmesio objektas. Jos erdvinės ypatybės, t. y. vieta, kai ji nejuda, trajektorija, kai juda, ir orientacija referentinėje scenoje, nepaisant judėjimo, apibūdinamos kitos scenos dalies atžvilgiu. Kartais gali būti įtraukta ir trečioji dalis⁴. Šiuos objektus galima preliminariai vadinti „pirminiu objektu“ ir „antriniu objektu“.

² Norėčiau padėkoti prof. Axel Holvoet už neįkainojamas pastabas apie straipsnį ir pataisymus, atliktus angliškame tekste.

³ Žodžių ar morfemų klasė, kurios narių aibė yra pastovi ir kuriuos galima išvardyti, pvz., asmeniniai įvardžiai (plg. Matthews 1997: 57).

⁴ Vadinamasis „antrinis pagrindas“. Ši problema šiame straipsnyje nebus aptariama; išsamesnį aprašymą žr. Talmy (1983).

SPATIAL DISTINCTIONS IN LITHUANIAN

61

Antrinių elementų, arba REFERENCINIŲ OBJEKTŲ, pasirenkamų Pagrindinio objekto erdvinėms ypatybėms apibūdinti, pasirinkimas nėra atsitiktinis. Scenoje pasirinktas referencinis objektas turi vietą, o kartais ir geometrinių savybių, kurios adresatui jau žinomos arba laikomos žinomomis. Tai būtina sąlyga, nes objektas gali būti naudojamas kaip atskaitos taškas tik tokiomis aplinkybėmis.

Pirminio objekto vieta, trajektorija arba orientacija gali būti nusakoma nurodant atstumą, taip pat apibūdinant jo santykį su antrojo objekto geometrija:

(2) Dviratis stovėjo šalia mokyklos. „Dviratis stovėjo netoli mokyklos“.

(3) Jonas gulėjo skersai lovos. „Jonas gulėjo skersai lovos“.

Kaip matyti iš (2), pirminio objekto – dviračio – vieta apibūdinama žodžiu šalia, nurodant atstumą nuo mokyklos vietos, tačiau nepateikiant jokios papildomos informacijos apie kurio nors objekto geometrines savybes. (3) atveju pateikiama kitokio pobūdžio informacija: tam tikros akivaizdžios objektų geometrinės savybės ir jų tarpusavio santykiai apibūdinami prielinksniu skersai. Pagrindinę informaciją apie (3) apibūdinamų objektų erdvinę orientaciją ir geometriją galima trumpai apibendrinti taip: (a) objektai yra greta vienas kito (atstumas) ir (b) vieno objekto ilgis yra statmenas kito objekto pločiui. Pirminių ir antrinių objektų geometrinės savybės bus išsamiau aptartos antrojoje šio straipsnio dalyje.

Be tam tikrų objektų savybių, kurios adresatui žinomos arba laikomos žinomomis, ir jų orientacijos erdvėje, referavimo funkcijų pasiskirstymą paprastai lemia kai kurie papildomi santykiai tarp dviejų objektų, pasirinktų pirminiu ir antriniu. Šiems santykiams Talmy siūlo tokį sugretinimą (lentelė pateikiama taip, kaip Talmy, 1983: 230–231):

1 LENTELĖ. PIRMINIŲ IR ANTRINIŲ OBJEKTŲ SAVYBĖS

Pirminis objektas | Antrinis objektas; a | turi erdvinių kintamųjų, kurių reikšmes reikia nustatyti | veikia kaip referencinis objektas, kurio erdvinės charakteristikos žinomos; b | mobilesnis | pastoviau išsidėstęs; c | mažesnis | didesnis; d | suvokiamas kaip geometriškai paprastesnis (dažnai taško pavidalo) | laikomas geometriškai sudėtingesniu

62 |

KRZYSZTOF MALESA

1 LENTELĖS TĘSINYS

Pirminis objektas Antrinis objektas e ryškesnis, labiau išsiskiriantis f labiau fone, mažiau išsiskiriantis e neseniai atsiradęs scenoje / sąmonėje f anksčiau atsiradęs scenoje / atmintyje

Ši lentelė atspindi prielaidą, kad du referencinėje scenoje esantys objektai paprastai nėra vienodo statuso. Šią prielaidą galima patogiai iliustruoti pavyzdžiu (2). Jei abiejų objektų statusas būtų vienodas, galėtume juos tiesiog sukeisti vietomis ir sudaryti sakinių porą, turinčią tą pačią reikšmę. Kaip matyti iš (4) ir (4′), toks sukeitimas nesudaro taisyklingo sakinio; nors žvaigždute pažymėtame sakinyje (4′) gramatikos taisyklės nepažeidžiamos, jis skamba nenatūraliai:

(4) Dviratis stovėjo šalia mokyklos. „Dviratis stovėjo šalia mokyklos“.

(4′) *Mokykla stovėjo šalia dviračio. *„Mokykla stovėjo šalia dviračio“.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad pasitaiko atvejų, kai santykinai dideli ir pastoviau išsidėstę objektai nenaudojami kaip atskaitos taškai. Taip būna tuomet, kai pagrindinis posakio vartojimo tikslas yra identifikuoti objektą, o ne apibūdinti jo erdvines savybes. Tokiu atveju į objekto vietą neatsižvelgiama, kaip matyti pavyzdyje:

(5) Kalnas, kuris šiuo momentu yra po lėktuvu, vadinasi Mount Shasta. „Kalnas, kuris šiuo metu yra po lėktuvu, yra Mount Shasta“.

(6) Paduok man šitą knygą šalia pieštuko! ‘Give me the book next to the pencil!’⁵

Taigi, kai pagrindinis tikslas tėra identifikuoti objektą, nekreipiant dėmesio į jo erdvines savybes, pirminio ir antrinio objekto pasirinkimo kriterijai gali skirtis nuo bendrųjų principų.

2.1 Prototipai ir idealiosios reikšmės

(4) pavyzdyje pastebimą asimetriją daugiausia lemia abiejų daiktavardžių semantinė funkcija, t. y. mūsų bendros žinios apie pasaulį, kuriame pastatai paprastai yra didesni už tokius objektus kaip dviratis ir taip pat turi pastovesnę vietą. Pagal žodžio reikšmės prototipų teoriją, galvodami apie mokyklą ir dviratį, remiamės prototipiniais pastatų ir transporto priemonių pavyzdžiais, o tada siejame konkrečius objektų tipus su šiais pavyzdžiais. Taigi prototipai leidžia nustatyti apytikslį objektų dydį ir judumą ir pagal šiuos požymius priskirti juos pirminiams arba antriniams objektams, kaip nurodyta pirmiau pateiktoje lentelėje.

⁵Plg. Herskovits (1986: 36–38).

SPATIAL DISTINCTIONS IN LITHUANIAN

63

Taigi prototipai leidžia nustatyti apytikslį objektų dydį ir judumą ir pagal šiuos požymius priskirti juos pirminiams arba antriniams objektams, kaip nurodyta pirmiau pateiktoje lentelėje.

Prototipų taikymas reikšmėms aprašyti leidžia daryti prielaidą apie gana nuoseklią pasaulio kategorizaciją ir tiesmukiau aprašyti kai kuriuos erdvinio modeliavimo aspektus. Tai padeda suprasti, kaip kalbos vartotojai savo pasakymuose traktuoja objektus. Žinoma, realiame pasaulyje prototipų nėra, todėl aprašant denotatus derėtų kalbėti veikiau apie prototipiškumo laipsnius. Taigi prototipus reikėtų laikyti laipsniška kategorija, leidžiančia nuosekliau klasifikuoti objektus ir jų pažinimą.

Prototipai paprastai naudingi aprašant atskirų objektų erdvines savybes. Norint išsamiau apibūdinti erdvinius santykius tarp dviejų ar daugiau objektų, pavyzdžiui, nusakomų prielinksninėmis frazėmis, reikia papildomos sąvokos, kuri galėtų būti naudojama kaip pagalbinė aprašymo priemonė ir atspindėtų aiškiausias bei akivaizdžiausias erdvines situacijas, taip suteikdama pagrindą tolesniam aprašymui. Tokioms „tipiškiausioms“ situacijoms Herskovits (1986) siūlo terminą IDEALIOJI REIKŠMĖ.

Prielinksnio idealioji reikšmė gali būti suprantama kaip paprastas santykis, kuris gramatikose ir lingvistiniuose tyrimuose siūlomas kaip prielinksnio reikšmė. Tai santykis tarp dviejų ar daugiau geometriniu požiūriu idealių objektų, tokių kaip taškai ar linijos. Taigi visi galimi konkrečių prielinksnių vartojimo atvejai kildinami iš idealiosios reikšmės, taikant įvairias daugiau ar mažiau reikšmingas transformacijas. Keletą aiškių idealiosios reikšmės ir modifikuoto jos vartojimo pavyzdžių pateikia vienas iš pagrindinių topologinių prielinksnių, ant. Tipiškiausias ant vartojimo atvejis yra situacija, kai vidutinio dydžio objektas (pvz., knyga) yra padėtas ant plokščio horizontalaus paviršiaus. Kad šis prielinksnis būtų vartojamas, taip pat būtinos dvi sąlygos: (a) pirminis objektas turi tiesiogiai liestis su paviršiumi; (b) referencinis objektas turi palaikyti pirminį objektą. Visas išvardytas sąlygas galima lengvai įžvelgti tokiuose pasakymuose kaip:

(7)

Knyga yra ant stalo.

„Knyga yra ant stalo“.

Šis pasakymas paprastai bus suprantamas taip, kad knyga yra tiesiai ant stalo, be staltiesės, ir kad ji nėra ant kitų ant stalo sudėtų knygų krūvos; tokiomis aplinkybėmis galima teigti, kad pavyzdyje (7) atsispindi idealioji prielinksnio ant⁶ reikšmė.

Kita vertus, taip pat galima įsivaizduoti situaciją, kai vietą pakeičia judėjimas ir nėra tiesioginio sąlyčio, nors atrama tebėra būtina. Tai galima interpretuoti kaip tolesnę pirmiau aprašytos idealiosios reikšmės adaptaciją:

⁶ Herskovits (1986: 49) defines the ideal meaning of the English preposition on in the following way: “[…] on: for a geometric construct X to be contiguous with a line or surface Y; if Y is the surface of an object O_y, and X is the space occupied by another object O_x, for O_y to support O_x.”

64 |

K R Z Y S Z T O F M A L E S A

(8) Ant grindų žaidė Jonukas, baisiai purvindamas kilimą. „Jonukas žaidė ant grindų ir siaubingai purvino kilimą“.

Kitame pavyzdyje gretimumo ir atramos reikalavimai visiškai netenkinami:

(9) Simbolis išraižytas ant akmens. „Ant akmens išraižytas simbolis“.

Posakiai (8) ir (9) gana nutolę nuo idealios reikšmės, nes pritaikyta įvairių adaptacijų ir poslinkių. Tačiau abu pavyzdžius vis dar galima interpretuoti kaip (7) pavaizduotos „optimalios situacijos“ variantus. Kita vertus, mūsų žinios apie antrinį objektą ir tam tikri lokatyvinių posakių vartojimo atvejai leidžia įžvelgti antrą galimybę, nes lokatyvo reikšmė konceptualiai artima tokiems atvejams kaip (9). Taigi daliai lietuvių kalbos vartotojų greta (9) tikriausiai būtų priimtinas ir toks posakis:

(10) Simbolis išraižytas akmenyje. „Akmenyje išraižytas simbolis“.

2.2 Figura ir pagrindas (referencinis objektas)

Pirmiau aprašyti pirminis ir antrinis objektai, skirti erdvinės scenos schematizavimui ir baziniam suskaidymui, yra darbiniai terminai, skambantys gana neapibrėžtai. Siekiant glaustesnio ir aiškesnio erdvinio aprašymo, reikėtų vartoti įprastus, standartizuotus terminus. Iki šiol erdvę tyrinėjantys kalbininkai vartojo daug skirtingų, bet iš tiesų labai panašių sąvokų. Iš visų šių terminų Talmy vartojama pora atrodo gana iškalbinga ir naudinga. Talmy pastebėjo artimą „pirminių“ ir „antrinių“ objektų teorijos bei Geštalto psichologijos panašumą; pastarojoje vartojamos FIGŪROS ir PAGRINDO sąvokos. Kalbinio aprašymo tikslams jis pateikia tokį Figūros ir Pagrindo apibūdinimą (Talmy 1983: 232):

Figura yra judantis arba konceptualiai galintis judėti objektas, kurio vieta, trajektorija ar orientacija suvokiama kaip kintamasis, o svarbiausias klausimas – kokią konkrečią reikšmę jis įgyja. Pagrindas yra referencinis objektas (pats esantis nejudamoje padėtyje referencinėje sistemoje), kurio atžvilgiu apibūdinama Figūros vieta, trajektorija ar orientacija.

Kaip pripažįsta Talmy, tam tikrų tipų situacijose Referencinio objekto sąvoka gali būti išraiškingesnė už Pagrindo sąvoką, todėl vietoj jos gali būti vartojama būtent ši sąvoka. Toliau šiame straipsnyje bus laikomasi tokios terminijos.

SPATIAL DISTINCTIONS IN LITHUANIAN

65

3. FIGŪROS IR FONO GEOMETRIJOS IR JŲ SANTYKIAI

Kalbos sistemos sudedamosios dalys yra susijusios su erdve, o uždarų klasių elementai priskiria objektams tam tikras erdvines savybes. Erdvinės studijos jas paprastai vadina GEOMETRIJOMIS.

Reikėtų pasakyti, kad Figūros geometrija paprastai apibūdinama erdviniais elementais tiesiogiau negu Fono geometrija. Taigi daugeliu atvejų Figūra gali būti interpretuojama tiesiog kaip taškinis, t. y. simetriškas, šališkumo neturintis objektas arba kaip panašaus pobūdžio paprasta forma. Vis dėlto galima rasti ir atvejų, kai Figūrai priskiriama geometrija yra gana sudėtinga. Ryškiausias prielinksnio, priskiriančio Figūrai geometrinių ypatybių rinkinį, pavyzdys yra skersai. Šiuo prielinksniu nusakomas bent kelias savybes galima apibūdinti; tai įmanoma ir Herskovits bei Talmy analizuotuose angliškuose pavyzdžiuose. Tipišką atvejį iliustruoja sakinys (11):

(11) Lenta gulėjo skersai geležinkelio bėgių. ‘The board lay across the railway bed’.

Šiuo prielinksniu perteikiami pagrindiniai reikšmės elementai nurodo, kad lenta (Figūra) yra linijinė, o bėgiai vaizduojamas Fonas yra siauras plokštumos fragmentas su dviem lygiagrečiais kraštais. Tokio tipo objektus būtų galima apibūdinti kaip „juostinius“. Be šios pagrindinės informacijos, Figūros santykiai su Fonu gali būti apibrėžti taip⁷:

1) Figūra yra linijinis objektas, apribotas abiejuose galuose;

2) Fonas yra „juostinio“ tipo objektas;

3) Figūra yra horizontali, taigi lygiagreti Fono plokštumai;

4) Figūra ir Fonas yra maždaug statmeni vienas kitam;

5) Figūra liečiasi su Fono plokštuma ir yra jos palaikoma;

6) Figūros ilgis negali būti mažesnis už Fono plotį;

7) abi Figūros pusės kyšo iš Fono plokštumos (maždaug vienodai).

Visi pirmiau nurodyti veiksniai yra vienodai svarbūs. Reikėtų pabrėžti, kad jų negalima apibūdinti kaip prielinksnio skersai IDEALIOSIOS REIKŠMĖS komponentų. Prielinksnio „idealiosios reikšmės“ ribose priimtini tam tikri poslinkiai ir pritaikymai; dėl tokių poslinkių kito prielinksnio vartoti nereikia. Kita vertus, pirmiau išvardyti veiksniai yra neatsiejamos prielinksnio skersai reikšmės dalys, ir jei kurio nors iš jų nėra, būtina vartoti kitą prielinksnį. Pavyzdžiui, kai Figūros ilgis mažesnis už Fono plotį (6 sąlyga), reikia vartoti prielinksnį ant:

⁷ Plg. Talmy (1983: 234–235).

66 |

K R Z Y S Z T O F M A L E S A

(12) Lenta gulėjo ant geležinkelio bėgių kelio. ‘The board lay on the railway bed’.

Taigi kai kuriais atvejais Figūros geometrija vaizduojama sudėtingiau nei vien kaip taškas. Esama vieno savito Figūros tipo, įvairiai aprašyto lingvistinėje literatūroje, kuris, regis, dažnai vartojamas daugumoje kalbų. Jis reiškia taškinę arba linijinę Figūrą, judančią linijiniu, apibrėžtu keliu (Fonu). Kartais panašiai galima apibūdinti ir nejudančią linijinę Figūrą, vartojant įvairius judėjimą nurodančius veiksmažodžius:

(13) Kelias eina netoli kaimo. „Kelias eina netoli namo“.

Virtualus judėjimas čia gali būti numanomas todėl, kad Figūra yra linijinė, t. y. ją galima konceptualizuoti taip, kad tai ryškiai skirtųsi nuo taškinių objektų konceptualizavimo. Pasak Talmy, tokia Figūra „skenuojama išilgai jos atkarpos, sutelkiant į ją dėmesį“. Toks aiškinimas gana pravartus aprašant tai, kas vadinama „dinamine lokalizacija“, t. y. situaciją, kai vartojamas judėjimo veiksmažodis, nors reiškiamas fizinis vietos pakeitimas nevyksta. Struktūrinis aprašymo metodas tokių vartosenos atvejų nepaaiškina, nes jis sutelkia dėmesį į gramatinę struktūrą, kurioje nėra veiksnio, motyvuojančio judėjimo veiksmažodžio vartojimą. Paaiškinimą galima rasti tik už struktūros ribų – tame, kaip konceptualizuojama Figūra. Vienintelis būdas paaiškinti šį „virtualų judėjimą“ – taikyti kognityvinę analizę.

Kitaip nei Figūros atveju, uždarosios kalbos klasės elementai daugeliu atvejų suteikia platų Fono (Referencinio objekto) geometrinių skirtumų spektrą. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie laipsnišką Referencinio objekto „dalumą“, kurį galima išreikšti įvairiomis kalbos sistemos priemonėmis. Anglų kalboje tam vartojami atitinkami prielinksniai; pavyzdyje (14) jie paryškinti. Lietuvių kalboje prielinksnių rodiklių spektras nėra toks platus, tačiau galima išskirti panašų skaičių Fono tipų, priklausomai nuo jo sudėtingumo. Pavyzdžiuose (14) parodyta, kaip lietuvių kalboje, taip pat vartojant neprielinksnines priemones, reiškiami skirtingi Fono sudėtingumo laipsniai:

(14 a) Jonas stovėjo prie namo. „Jonas stovėjo netoli namo“.

(14 b) Jonas stovėjo tarp namų. „Jonas stovėjo tarp namų“.

(14 c) Jonas dingo tarp medžių. „Jonas dingo tarp medžių“.

(14 d) Jonas žingsniavo vidury tūkstančių demonstracijos dalyvių. ‘John marched amidst the thousands of the demonstrators’.

(14 e) Jonas brovėsi per minią. „Jonas sunkiai skynėsi kelią per minią“.

SPATIAL DISTINCTIONS IN LITHUANIAN

67

Posakiuose, pateiktuose kaip pavyzdžiai (14), Ground „dalumą“ galima apibrėžti taip: (a) Ground yra vienas taškas, (b) jį atstoja taškų pora, (c) Ground suprantamas kaip taškų aibė – daugiau nei du taškai, bet ne per daug, o (d) – kaip „agregatas, vientisa masė“ (kaip apibrėžė Talmy). Sakinys (e) rodo Ground, kurį galima apibūdinti kaip „terpę“, t. y. kažką glaudžiau susiliejusio ir homogeniškesnio nei „vientisa masė“ pavyzdyje (d).

3.1. Kryptingai asimetriška Ground geometrija

Daugumoje pirmiau aprašytų atvejų Ground geometrijos yra visiškai taisyklingos. Tačiau reikia turėti omenyje, kad daugeliu atvejų Reference Objects yra asimetriški, turi kryptinę struktūrą ir dažnai aiškiai išsiskiriančias dalis. Tokia „kryptiškai asimetriška“ geometrija lemia platų spektrą konkrečių erdvinių skirtumų. Reference Objects, kurių dalys aiškiai išsiskiria, paprastai suskirsto jas į priešingų dalių poras. Nesunku atskirti objektus, turinčius vieną tokią porą (dažniausiai tai bus „priekio ir galo“ arba „viršaus ir apačios“ priešprieša); tipiškesnis modelis yra trijų porų kubo tipo objektas (pvz., pastatas), turintis ir kairįjį bei dešinįjį šonus. Posakiai, kuriais nurodomas toks objektas, gali lokalizuoti Figure kaip fiziškai besiliečiančią su Reference Object, kaip pavyzdyje:

(15) Ant dešinės pastato sienos yra žibintas. ‘There is a streetlight on the right wall of the building’.

Kitokio tipo posakiais objektas nurodomas esantis visai netoli kryptiškai asimetriškos Ground dalies:

(16) Dviratis yra prie pastato užpakalinio įėjimo. „Dviratis yra prie pastato galinio įėjimo“.

Trečiojo tipo posakiuose pateikiama informacija, kad Figure yra tam tikru atstumu nuo apibrėžtos Reference Object dalies, kaip pavyzdyje:

(17) Telefono būdelė yra dešinėn nuo neseniai nudažytos pastato pusės. ‘The phone booth is to the right of the freshly painted side of the building’.

Kaip matome, erdvinius posakius, kuriais Figure vieta nustatoma pagal apibrėžtas Ground dalis, galima klasifikuoti remiantis įvairiais kriterijais; pateiktuose pavyzdžiuose taikomas atstumo kriterijus.

Objekto dalių kryptinis išskyrimas nėra vienintelė asimetrijos rūšis, pastebima tarp Reference Objects. Kai kurie iš jų taip pat pasižymi kryptingumu. Priešingos kryptys dažnai nustatomos pagal ašį, jungiančią porą priešingų, asimetriškų dalių (pavyzdžiui, eilėje kryptį nulemia jos pradžią ir galą jungianti ašis). Kai kuriais atvejais kryptį galima apibūdinti remiantis tam tikromis objekto savybėmis, nenurodant jokios konkrečios jo dalies, kaip dažnai cituojamame pavyzdyje

68 |

KRZYSZTOF MALESA

upės pavyzdys, kurios kryptį galima nesunkiai nustatyti, nors į jos kryptingas dalis – ištakas ir žiotis – įprastai kalbant nenurodoma. Upė, žinoma, yra ypatingas atvejis, nes tai gamtos objektas. Tokie natūralūs atskaitos taškai, tarp kurių galime paminėti ir pačią Žemę, nuolat naudojami erdvei struktūruoti ir atlieka esminį vaidmenį pažinimo procesuose. Išsamūs šios srities tyrimai neabejotinai duotų įdomių rezultatų.

4. KOGNITYVINIS POŽIŪRIS KAIP ALTERNATYVA STRUKTŪRINIAM APRAŠYMUI

Pagrindinis ankstesnių šio straipsnio dalių tikslas buvo trumpai ir bendrai supažindinti su kognityviniu aprašymu ir parengti pagrindą praktiniam šio metodo taikymui lietuvių kalboje. Dabar pereisime prie konkrečių atvejų; mūsų tikslas bus pasiūlyti alternatyvą tradiciniam struktūriniam požiūriui ir ieškoti galimybės erdvinius santykius aprašyti nauju, įtikinamesniu būdu. Įvade minėti sudėtiniai prielinksniai čia gali būti geras pavyzdys, nes akademinėse gramatikose jie aprašomi itin lakoniškai.

Lietuvių kalbos akademinėse gramatikose nepateikiama jokia sudėtinių prielinksnių klasifikacija. Jose pateikiama tik glausta informacija apie sudėtinių prielinksnių morfologinę sandarą ir vieno sakinio jų reikšmių apibrėžtys, po kurių eina atsitiktinai iš lietuvių literatūros ir tarmių archyvų atrinktų pavyzdžių sąrašai. Čia aptariamų apibrėžčių autoriai nepripažįsta jokių skirtingų erdvinio pažinimo tipų ir, ypač kalbėdami apie sudėtinius prielinksnius, postuluoja sinonimų egzistavimą, nors matyti, kad jų pateikti pavyzdžiai nesudaro vienalytės klasės. Šio požiūrio netinkamumas bus trumpai pailiustruotas toliau, aptariant du konkrečius erdvinius junginius, iš už ir iš anapus „iš už, iš anapus“, siekiant parodyti kognityvinio mokslo teikiamo tyrimo įrankio pranašumus, leidžiančio išsamiau aprašyti tokias prielinksnių poras.

Visi lietuvių kalbos sudėtiniai prielinksniai sudaryti iš dviejų pagrindinių prielinksnių, kurių kiekvienas turi savo reikšmę. Pirmasis dėmuo, kurį sudaro prielinksniai iš ir į⁸, yra bendras visiems. Jis žymi ablativinę reikšmę ir nedaro jokios įtakos tam, kaip konceptualizuojamas atskaitos objektas. Svarbesnė informacija glūdi antrojoje šios savitos struktūros dalyje – šiuo konkrečiu atveju prielinksniuose už ir anapus. Visi skirtumai, pastebimi tarp pavyzdžių, susiję su antruoju prielinksniu, kuris išskiria foną erdvinėje scenoje ir lemia viso junginio reikšmę. Taigi pirmiausia reikėtų ištirti, kaip konceptualizuojami atskaitos objektai, o remiantis gautais rezultatais aprašyti analogiškus skirtumus, susijusius su sudėtiniais prielinksniais, kurie šiuo konkrečiu atveju apima ir ablativinę reikšmę.

⁸ Sudėtinis prielinksnis už anapus gali būti laikomas pleonastiniu ir šiame tyrime nenagrinėjamas.

SPATIAL DISTINCTIONS IN LITHUANIAN

| 69

Tarp akademinėje gramatikoje ir lietuvių kalbos žodynuose pateiktų prielinksnio už vartosenos atvejų galima išskirti bent tris junginių tipus, kuriuose už negali būti vartojamas kaip anapus pakaitalas. Pirmasis pailiustruotas pavyzdyje (18):

(18) Nuskintą rūtoc šakelę Akelaitis užkišo už kasos jaunesniajai Balsytei. „Akelaitis užkišo nuskintą rūtų šakelę už jaunesniosios Balsytės kasos.“

Šiame pavyzdyje daroma prielaida, kad figūra (rūtos šakelė) ir fonas (kasa) tiesiogiai fiziškai liečiasi. Be to, būtina sąlyga yra ta, kad pirminį objektą palaiko antrinis objektas. Šios sąlygos, susijusios su tam tikromis abiejų objektų topologinėmis ypatybėmis (abu objektai yra palyginti maži ir matomi), šiame pavyzdyje neleidžia vartoti prielinksnio anapus.

Antrajame atvejyje pateikiama informacija apie tam tikrą atstumą, kurį atmatavus pažymima virtuali riba, už kurios vyksta veiksmažodžiu nusakytas veiksmas:

(19) Gyveno jisai už kokios mylios, valdžios miškuose. „Jis gyveno maždaug už mylios, valdžios miškuose.“

Šiame pavyzdyje tam tikra riba, žyminti foną, nustatoma prielinksniu už. Kaip ir (18) atveju, prielinksnio neįmanoma tiesiog pakeisti prielinksniu anapus. Taip yra dėl tam tikrų atskaitos objekto (mylia) geometrinių ypatybių: jis neturi priešingų priekinės ir užpakalinės pusių, todėl negalima kalbėti apie jo „kitą pusę“. Dėl šios priežasties ir čia negalima vartoti prielinksnio anapus.

Paskutinis čia aptariamas pavyzdys, skirtas situacijoms, kai vartojamas prielinksnis už, pristatyti, yra sakinys (20):

(20) Greitai jie užbėgo už krūmų, nusileido pakalnėn ir dingo. „Jie greitai nubėgo už krūmų, nusileido nuo kalvos ir dingo.“

Šiuo konkrečiu atveju prielinksnis už, papildomai sustiprintas priešdėliu už-, nurodo tam tikrą atskaitos erdvę, esančią greta paties fono užpakalinės dalies. Figūra lokalizuojama šioje erdvės tūrio dalyje ir dėl tam tikrų topologinių fono ypatybių kalbėtojas jos nebemato. Prielinksnis anapus pasitaiko vartojamas panašiais atvejais, tačiau šiame konkrečiame pavyzdyje pavartotas junginys užbėgo anapus krūmų skambėtų gana keistai. Anapus labiau tinka aprašant kitokio tipo atskaitos objektus, t. y. didesnius kraštovaizdžio elementus arba Gamtos nustatytas ribas; be to, atstumai, nusakomi prielinksniu anapus, dažniausiai yra gerokai didesni, neatsižvelgiant į fono geometrines ypatybes, pvz., anapus upės, girios „anapus upės, girios“.

Pirmiau pateikti trys atvejai rodo situacijas, kuriose lietuvių kalbos gramatikose sinonimais laikomi prielinksniai už ir anapus negali būti vartojami pakaitomis. Tai lemia tam tikri nedideli geometrinių ypatybių skirtumai

70

KRZYSZTOF MALESA

tūros ir nuorodinių objektų lokalizacija, nurodyta prielinksninėmis frazėmis. Toks konceptualizavimo būdas taip pat lemia tam tikrus šių prielinksnių abliatyvinių atitikmenų skirtumus. Kaip minėta pirmiau, pirmojoje sudėtinio prielinksnio dalyje pateikiama informacija apie tai, kaip veikla orientuota atskaitos erdvės atžvilgiu (šiuo atveju ji turi abliatyvinę reikšmę, t. y. apibūdina veiklą ar judėjimą, kuris prasideda atskaitos erdvėje ir yra nukreiptas nuo jos). Visa likusi informacija, įskaitant visas Fono savybes, saugoma antrojoje prielinksnio dalyje. Taigi, kuriant sudėtinius prielinksnius, išsaugomi tam tikri nesudėtinių prielinksnių skirtumai. Frazėmis nurodoma atskaitos erdvė nesikeičia, keičiasi tik veiklos kryptis. Taigi, jei prielinksnių už ir anapus reikšmę kai kuriais atvejais galima suprasti skirtingai, atitinkamų abliatyvinių frazių iš už ir iš anapus taip pat negalima laikyti sinonimais, kaip jos iki šiol buvo apibūdinamos struktūriniuose tyrimuose.

Šiomis pastabomis siekta pateikti bendrą vaizdą apie kognityvinio požiūrio teikiamus privalumus tiriant erdvinius santykius ir jų raišką kalboje. Kognityviniai erdvės konceptualizavimo tyrimai, grindžiami lietuviškais erdviniais pasakymais, neabejotinai iš dalies patvirtins kitų kalbų, pavyzdžiui, anglų, tyrimų rezultatus, tačiau tyrimas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama lietuvių kalbos medžiagai, neabejotinai suteiks naujų įžvalgų apie tai, kaip kalba konceptualizuoja erdvę; kita vertus, jis taip pat prisidės prie adekvatesnio lietuvių kalbos erdvinių pasakymų gramatinio ir leksikografinio aprašymo.

REFERENCES

HERSKOVITS, A. 1986: Language and Spatial Cognition: An Interdisciplinary Study of the Prepositions in English, Cambridge, UK: Cambridge University Press.

MATTHEWS, P. H. 1997: Oxford Concise Dictionary of Linguistics, Oxford–New York: Oxford University Press.

ŠUKYS, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa.

TALMY, L. 1983: How language structures space. In: PICK, H., ACREDOLO, L., eds., Spatial Orientation: Theory, Research and Application, New York: Plenum Press.

UNGERER, F., SCHMID, H.-J. 1996: An Introduction to Cognitive Linguistics, London: Longman.

VALIULYTĖ, E. 1995: Vietų nusakome įvairiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

VALIULYTĖ, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Krzysztof Malesa Uniwersytet Warszawski Katedra Językoznawstwa Ogólnego i Bałtystyki Krakowskie Przedmieście 26/28 PL-00-927 Warszawa [email protected]

Gauta 2003 03 24