BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
STEFANO M. LANZA
Vy au o Didžiojo uni e si e as
KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMAS: AR REALI GRĖSMĖ?
ESMINIAI ŽODŽIAI: bend inė kalba, p iegaidė, ki čia imas, kalbos jausmas.
Kalbos kul ū os me ais kiek ienas kalbos a o ojas u ė ų susimąs y i apie sa o
san ykius su bend u au os u u, als ybine kalba. Bend ą u ą kiek ienas u i naudo i
a sakingai: kalbos aisyklingumas jokiu būdu nė a ien kalbininkų eikalas. Šiame s aipsnyje
siekiama a k eip i dėmesį į one ines lie u ių kalbos ypa ybes i daba inę a oseną, pa eikian
kul ū os, li e a ū os i kalbos is o ijos ak ų. Taip ikimasi padė i sužadin i am ik ą au os
sa imonę. Puoselėjan lie u ių kalbą, ku iai būdinga p iegaidžių sis ema
1
i ku i ski ia balsių
kiekybę, – o ai da y a onologiškai ele an iškas eiškinys – Eu opos kul ū ai s a biausių
an ikinių kalbų nykimas u ė ų bū i laikomas ska inančiu susimąs y i p eceden u. Kokia
šiandien lie u ių kalbos p iegaidžių sis emos būklė? Šio s aipsnio ikslas – iškel i p obleminius
klausimus – a įmanoma nus a y i, kas lemia nuk ypimus nuo ki čia imo no mų i kokių
įmanoma im is p iemonių lie u ių kalbos būdingiems b uožams išsaugo i.
KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMO PROCESAS: ANTIKINĖS KALBOS
Kalbos kin a. A jos ys osi, kles i, sku s a, mi š a (o gal i gims a), lemia iš esmės
ienas eiksnys – a o ojai. Kalba kaip a o ojų g upės (gen ies, au os a pan.) ski iamasis
b uožas su ok a da an ikos laikais. S e imšalius an ikinėje G aikijoje a pažinda o iš p as os
g aikų kalbos. Kas g aikiškai ik emykčiojo, bu o adinamas ba ba u (plg. sen. g . βάρβαρος
„mykčiojan is g aikų kalba“
2
). Nesan kalbos poli ikos, senoji klasikinė g aikų kalba, ku ios
pag indas bu o A ikos egiono kalba, ilgai gy a o dėl ja pa ašy ų eikalų i jų au o ių p es ižo.
Ne ne ekus nep iklausomybės 146 m. p . m. e., y a o nuomonė, kad „užka iau a G aikija
1
Va gu, a bū ų galima as i sa i esnį one inį lie u ių kalbos b uožą nei p iegaidžių sis ema. Ji būdinga
isoms lie u ių a mėms. An anas Pake ys (1995: 301) ski ia lie u ių kalbos one iką nuo didžiosios daugumos
ki ų Eu opos kalbų ( aip pa nuo kaimyninių sla ų, ka u pab ėžia giminys ę su la ių kalba), ji y a okia sa i a,
kad pi miesiems lie u ių kalbos y inė ojams, mėginusiems ją ap ašy i, eko nemažai pa a g i („hi accen us
nequeun exempli ica i ocibus Polonis au aliis“ . y. „šie ki čiai (=ki čia imo būdai, p iegaidės) negali bū i
paaiškinami lenkų a ki ų kalbų pa yzdžiais“; ci . iš 1737 m. Uni e si as ling a um Li aniae; plg. S ockis 2004:
301–302).
2
Tai ga sažodinės kilmės žodis (ba -ba ). Iš g aikų kalbos e minas pa eko į lo ynų kalbą o ma ba ba us
(plg. į ašą II a. Fes o pa ašy ame žodyne: Ba ba i diceban u an iqui us omnes gen es excep is G aecis „seno ėje
ba ba ais bu o adinamos isos au os išsky us g aikus“).
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |2
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
pa e gė laukinį nugalė oją“ ( . y. omėnus)
3
, i joks omėnas, nesimokęs g aikų kalbos, negalėjo
sa ęs adin i moky u. Tačiau, kaip žinoma, jau II a. p . m. e. dėl į ai ių poli inių i socialinių
p iežasčių
4
bu o susida ęs aiškus a o ūkis a p senuosiuose eks uose a o os li e a ū inės
kalbos i bui yje a ojamos bend osios kalbos, . y. adinamosios κοινή. Pas a oji kalba plačiai
paliudy a papi usuose. Reikalų aš uose dažnai bu o painiojami ilgieji i umpieji balsiai,
d ibalsiai i ienbalsiai, kas e čia da y i iš adą, kad okia painia a bu o būdinga i saky inei
kalbai. Toks ga sų kokybės jausmo p a adimas į odo, kad lygiag ečiai (no s logiškai eikė ų
saky i, kad da anksčiau) ne ek a i sudė ingesnio kalbos b uožo: p iegaidžių sis emos. P ocesas
eiškėsi lė ai i palaipsniui, ačiau anų me ų kul ū os eikėjai, o a o iai, e o ikos moky ojai,
aiškiai su okė, kokia kilo g ėsmė klasikinės kalbos g ožiui i apsk i ai jos egzis a imui. Ge o
s iliaus puoselė ojų eakciją įkūnijo pu is inė k yp is, pa adin a a icizimu. Vienas a icizmo
šalininkų Dionisijas iš Halika naso is da I a. p . m. e. mokė, kad klasikinės g aikų kalbos ki is
bu ęs melodinis, o balso ono pakėlimas ap ėpda ęs ijų onų i ienų pus onių in e alą (Περί
συνθέσεως ὀνομάτων, XI)
5
. Nepaisan pas angų, is dėl o a icis ų mėginimas palaiky i gy ą
senąją p ozodinę sis emą di b inai – nes niekas a kalbos a maina bui yje nebekalbėjo – aip i
nepasi eisino.
No s mokslininkai da nesu a ia dėl lo ynų kalbos ki čio p igim ies (dinaminės a
melodinės), ačiau bū en šios kalbos ge iausiai paliudy as kalbinės nuojau os p a adimas
6
.
Lo ynų kalboje kiekybinė d ina ė (ilga / umpa) ga sų opozicija ne ik y a onologiškai
ele an iška
7
, be i suda o eilėda os pag indą. Hegzame o in oliucija liudija kaip daugiausia
pe po ą šim ų me ų isiškai sui o lo ynų kalbos one inė sis ema. Ski ingo ilgumo skiemenų
kai a suda o klasikinio hegzame o s uk ū ą:
–   , –   , –   , –   , –   , – 
Visose pėdose, no s penk oje ik e ais išim iniais a ejais i isada ien s iliaus
sume imais, du umpuosius skiemenis gali keis i ienas ilgas ( . y. dak ilį gali pakeis i
3
G aecia cap a e um ic o em cepi , – ašo Ho acijus (Ep. II, 1, 156)
4
T adiciškai nu odomi Aleksand o Didžiojo žygiai, lėmę supap as in os kalbos pli imą (i a i inkamą
p og esy ų a mių nykimą) dėl p ak inių p iežasčių. Lie u iškai apie ai ž . Palionis 1999: 249–250, Poliako 2008:
152–153.
5
Tai k in os in e alas, no s Dionisijas ne a oja šio e mino. Šis s a bus šal inis Apie žodžių išdės ymą,
ma y , nebu o p ieinamas Zigmui Zinke ičiui, nes jis apsi ibojo eiginiu „Manoma, kad g aikai galūnėse sky ė
p iegaides“ ( Zinke ičius 1980: 45).
6
Panašiai nesu a iama i dėl lo ynų kalbos p iegaidžių. Nepaisan išlikusių lo ynų e o ikos moky ojų
ašy inių pas abų, kai ku ie mokslininkai is mano, jog lo ynų kalbos p iegaidės – ėly ųjų lo ynų ilologų
p amanas. Apie ai lie u ių kalba ž . S ockis 2004: 292.
7
Panašiai kaip lie u ių kalboje, aip pa i lo ynų kalboje balsių ilgumas gali bū i ienin elis būdas ski i
žodžius, p z.: pălus „pelkė“ i pālus „s ulpas“; lĕgo „ enku“ i lēgo „pa edu ( u ą)“; dĭco „ski iu“ i dīco „sakau“;
pŏpulus „liaudis“ i pōpulus „ uopa“; ŭgi „sp unka“ i ūgi „pasp uko“.
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |3
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
spondėjas), o pasku inė „ ūks amoji“ (ka alek inė) pėda gali bū i ealizuojama kaip – – ( . y.
spondėjas a ojamas ie oj ochėjo). Todėl įp as as oks žymėjimas:
–   , –   , –   , –   , –   , – 
Žodžio ki is nebū inai su ampa su s ip iąja pėdos dalimi ( . y. su pi muoju ilgu
elemen u, kas adinama e minu a sis), kaip bū ų oninėje, pa yzdžiui, K is ijono Donelaičio,
eilėda oje. Be su apimas įp as as eilu ės baigmenyje, klauzulėje (hegzame e ai pasku inės d i
pėdos). Š ai Ve gilijaus Eneidos pi moji eilu ė (pusjuodžiu š i u yškinami ki čiuo ieji
skiemenys):
A -ma i- um-que ca-no T o-iae qui p i-mus ab o- is.
[a -ma- i , um-que-ca , no-T o , iae-qui, p i-mu-sa , bo- is]
8
–   , –   , – – , – – , –   , – –
Kaip ma y i, skiemenų kiekybinė kai a a i inka hegzame o s uk ū ą, o žodžių ki is
d iejose ie ose nesu ampa su a siu: žodžio cano ki čiuo as y a skiemuo ca-, be me e jis
suda o dak ilio silpnosios dalies (kas adinama e minu ezis) an ąjį dėmenį, o san ykinis
į a dis qui suda o spondėjo silpnąją dalį
9
.
Ve gilijus kū ė I a. p . m. e. O ki as, mažai žinomas lo ynų poe as Komodianas
(Commodianus), p aėjus ims šim mečiams
10
, hegzame ais pa ašė mokomojo pobūdžio eikalą
Ins uc iones („Pamokymai“). Tai 80 eilė aščių inkinys, padaly as į d i knygas. Š ai pa i
p adžia, pi moji pi mojo eilė aščio eilu ė (pusjuodžiu š i u yškinami ki čiuo ieji skiemenys):
P i-ma p ae- a - io no-s a i -am e - an- i de-mon-s a
[P i-ma-p ae , a- i-o, no-s a, i-am-e , an- i-de , mon-s a ]
–  – , –   , –  ,   – , – – – , – –
Absoliu i jo eilučių dauguma (97 p oc.
11
) odo okį, a y um a si ik inį, ski ingų pėdų
maišymą. Nag inėjan hegzame o klauzules, ypač suda ančias pasku ines eilučių pėdas, yškėja
poe o polinkis laiky i isus ki čiuo us skiemenis ilgaisiais, o isus neki čiuo us umpaisiais. Jis
pi menybę eikia ne me ui, o i miniam ki čiui. Šalia klasikinės aisyklingos klauzulės
kombinacijos (–   , – ) pasi aiko kone isos ki os įmanomos iskiemenės i
8
Skiemenų iba nebū inai su ampa su pėdų a pėdų dalimi iba, plg. p i-mu-sa-bo- is.
9
P ielinksnis ab laiky inas šnekos s au e sa a ankiško ki čio ne u inčiu žodžiu.
10
Nė a iksliai žinoma, kada gy eno Komodianas. No s mokslininkų siūlomi laiko a piai s y uoja a p II
i V a., jo kū iniuose galima įžiū ė i užuominų apie III a. idu io is o inius į ykius (plačiai apie ai ž . Sal a o e
1977).
11
S a is ika skaičiuo a iš pi mosios knygos 45 eilė aščių (Lanza 1997: 81). Pažymė ina, kad nesan
egulia ios skiemenų kokybinės sekos, skiemenų ski s ymas pėdomis da osi subjek y us. Šiaip a aip pasi aiko i
isiškai aisyklingų hegzame ų.
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |4
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
d iskiemenės pėdos
12
. Tokioje painia oje pas o us y a ik i minio ki čio kon ū as: ienas
ki čiuo as skiemuo, du neki čiuo i, paskui ienas ki čiuo as skiemuo, ienas neki čiuo as. Tai
p imena silabo oninę eilėda ą. Tačiau likusios eilučių dalys nė a egulia ios, o kad i koks bū ų
Komodiano eilėda os pag indas, jei iš is oks y a, aišku iena: šis poe as nemokėjo ski i
umpųjų balsių nuo ilgųjų iek ki čiuo uose, iek neki čiuo uose skiemenyse.
Kaip one iškai ki o lo ynų kalba, kokie jų b uožai išnyko, kokios apim ies bu o ši
ap ašy oji kiekybinė ni eliacija, ge iausiai liudija omanų kalbos. Panašiai kaip naujojoje g aikų
kalboje ski inga balsių ukmė ne eko onologinės unkcijos, kiekybinė balsio opozicija
pasida ė ne eikšminga. Visų šių kalbų ki čio p igim is – dinaminė, p iegaidžių nė a.
BŪTINIAUSI LIETUVIŲ KALBOS TARTIES REIKALAVIMAI
Vals ybinė lie u ių kalbos komisija y a paskelbusi Bū iniausius lie u ių kalbos a ies
eikala imus. Rašan lie u ių kalbos čia – sa aime sup an ama – u ima omenyje bend inė
lie u ių kalba. Ten į a dy os kalbos klaidos laiky inos ypač im omis, jos g iež ai aisy inos, ma
šis są ašas y a Didžiųjų kalbos klaidų są ašo sky elis. Kiek glumina pa s pa adinimas. Aki aizdu,
kad ne ykusiai pasaky a. Jei šie eikala imai „bū iniausi“, negi eikė ų da y i iš adą, kad jie
bū inesni už bū inus? Tai i g ama iškai, i logiškai ydinga. A čia ik nepe šama min is, kad
ole uojama ( ole uo ina?) nepaisy i bū inųjų?
Reikala imai aiškiai o muluojami. Apie balsių a imą: 8.1 Ski i umpuosius balsius
nuo ilgųjų i ki čiuo uose, i neki čiuo uose skiemenyse; 8.2 Ski i balsius e, ė, o nuo su ap inių
d ibalsių ie, uo ki čiuo uose i neki čiuo uose skiemenyse; 8.3 Ski i d ibalsių i miš iųjų d iga sių
i ap adę p iegaidę nuo i agalės. P ie šių p idė a pas aba: Pageidau ina ski i ilgųjų balsių i
su ap inių d ibalsių ie, uo p iegaides. Vėl pe šama įdomi min is: p iegaidžių sis emoje ne iskas
ienodai s a bu. Bū ina („bū iniausia“) ski i luk – lak, kl as – kal as, i – a , ndas –
adas, isė – e sė, i . ., be ik „pageidau ina“ ski i kp i (į kalną) – kp i (medų), kšė
(skys į) – kšė („ y ė“),  is (bend a is) – V is, l i (bend a is) – l i (ly ė i es. l. 3-as asmuo),
gėlę (gel i bū . k. l. daly io dgs. a d.) – gėlę (gėlė ns. gal.), siūsi – siųsi, ūgs a – ūks a, mė os
12
Vie oj dak ilio andamas molosas ( ys ilgi skiemenys, plg. jau pa eik ą pa yzdį Ins . I, 1), anapes as
(du umpi skiemenys i ienas ilgas, p z., dĕŭs ae( e nus), Ins . XXVII, 7), am ib achis ( ienas ilgas skiemuo a p
d iejų umpų, p z., lŏcō mă(ligno), Ins . XXIV, 19), k e ikas ( ienas umpas skiemuo a p d iejų ilgų, p z., essĕ
dī(ceban ), Ins . IV, 6), ib achis ( ys umpi skiemenys, p z., nĕquĕ dŏ(lo es), Ins . XLII, 25), bakchis ( ienas
umpas skiemuo i du ilgi, p z., dŏlō ī( endi), Ins . VI, 19) i an ibakchis (du ilgi skiemenys i ienas umpas,
p z., Ch īs ō bĕ(nigno), Ins . XXXVI, 16); ie oj spondėjo (a ba cho ėjo) pasi aiko jambas ( ienas umpas i
ienas ilgas skiemuo, p z., (co po e) sĭ īs, Ins . XXX, 4). Pėda iš d iejų umpų skiemenų, pi ichis, apsk i ai labai
e a eilėda oje lo ynų kalba, Komodiano klauzulėse jos nepasi aiko.
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |5
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
(mė y is es. l. 3-as asmuo) – mė os (mė a dgs. a d.), ek (p ie .) – ik ( iek i liep. nuos. 2-as
asmuo), jos a ( ns. a d.) – jus a (juos i es. l. 3-as asmuo) i . .
Kokiu p incipu čia em asi? Jei d audžiama p iegaidžių neski i ik am ik ais a ejais,
kodėl u ė ų bū i iš iso d aus ina? An oje pa yzdžių g upėje aip pa ienin elės p iegaidės
leidžia ski i eikšmes. Jei sup an ama, kad p iegaidžių sis ema y a lie u ių kalbos sa i as
b uožas, ka u i komunikacinė p iemonė, šios nuo odos skamba kaip sąmoningas sa o
apa ybės dalies a sisakymas. Taip nusileidus „pageida imo pag indu“, p ipažįs ama, kad a -
osena sa a ališkai kin a mūsų pačių dienomis. 8.1 i 8.2 punk ai a spindi nuogąs a imą, kad
kalbė ojai links a nepaisy i da daugiau kalbos b uožų, kad išgy ename am ik ą esminę kalbos
aidos s adiją, bū en okią s adiją, pe ku ią kisdamos ėjo seno ės g aikų i lo ynų kalbos.
Ski ingai nei an ikos laikais, šiandien kai ku iose als ybėse kalbos puoselėjimas y a
eguliuojamas eisiškai. Lie u oje eisės ak ais siekiama išsaugo i lie u ių kalbą kaip als ybinę.
Pi ma pag indinė lie u ių kalbos poli ikos nuos a a y a, kad „lie u ių kalba y a als ybės i jos
gy en ojų bend a imo p iemonė isose iešojo gy enimo s i yse, ienas s a biausių als ybės
su e enumo i ien isumo požymių“
13
. Baus i už klaidas gal i ge ai, be ikslingiau y a sup as i,
dėl kokių p iežasčių nuk yps ama nuo no mų. Kas nesilaiko a ies eikala imų, nesiekia
sąmoningai a iš pik os alios pažeis i eisės no mų. Juk čia yčinės ne eisė os eikos neįžiū ėsi.
Dėl o isuomenė y a linkusi peik i kalbininkus no min ojus i jų eiklą, kaip a sie ą nuo
ik o ės. Žmogus u i sup as i, kad aisyklingai kalbė i sa o kalba de a ne dėl o, kad iš eng ų
klaidų iš są ašų a iš eisės ak ų a ba iš baimės bū i nubaus as. Kalbos jausmas – ne įgim as. Jis
u i bū i ugdomas, kaip i pilie iškumas, socialiniai įgūdžiai, au inė sa imonė i . .
Nub ėž ą pa alelę su klasikinėmis kalbomis galima ęs i. An ikinės g aikų kalbos i
lo ynų eilėda os e oliucija pa odė, kaip ų didingų au ų a s o ų kalbinė nuojau a buko, i
galiausiai jie nebesugebėjo, a odami sa o kalbą, ski i umpųjų balsių nuo ilgųjų i ki čiuo-
uose, i neki čiuo uose skiemenyse; ski i balsių nuo am ik ų d ibalsių ki čiuo uose i
neki čiuo uose skiemenyse; ski i balsių i d ibalsių i ap ades p iegaides nuo i agalių.
Visa ai apmąsčius, i kilo min is panag inė i kelis lie u iškus isiems žinomus, aip pa
į auk us į mokyklų ugdymo p og amas eiliuo us kū inius, siekian susida y i aizdą, a kalbinės
nuojau os p a adimo g ėsmė lie u ių kalboje y a ak ualus eiškinys, paliudy as i aš u.
13
Lie u os Respublikos Seimo nu a imas „Dėl als ybinės kalbos poli ikos 2009–2013 m. gai ių“ 1 s .
4 d.

STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |6
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
EILIUOTOS KŪRYBOS LIETUVIŲ KALBA PRIEGAIDŽIŲ ANALIZĖS PAVYZDŽIAI
No in sie i eilėda ą lie u ių kalba su kalbine nuojau a, a k eip inas dėmesys į imą,
nes ai yškiausia pagal p ozodines bei one ines ypa ybes eilučių dalis. Šiam y imui nė a
eikšminga nei klauzulė, nei isas eilu ės pasku inis ki čiuo as skiemuo, o ik pasku inio
ki čiuo o skiemens balsinis pag indas, o balsio (a d iga sio) ukmė i ki čio ūšis (p iegaidė).
Bus nag inėjama, a imuojami žodžiai de a a pusa yje, a jų ki čiuo i balsiai (a ba d iga siai)
y a ienodi kiekybiškai i kokybiškai. Todėl, be iksliųjų imų (aukš a – kalna ,  as –  as),
inka aip pa apy iksliai (gadą – a ada, žmė – smia) bei ne ikslieji imai ( ù inio – šùlinio,
la ką – ma nė)
14
, jei ik ki čiuo i balsiai (a d iga siai) y a ienodi, . y. os pačios a ikuliacinės
eilės i pakilimo. Taikan me odą, da oma p ielaida, kad pag indiniai šeši lie u ių kalbos balsiai
([a], [e], [e], [i], [o], [u]) i isi d iga siai y a is da ski iami
15
, . y. poe ui su ima us okius
žodžius kaip agą i dega, pil i i pul i, neda oma iš ada, kad jis nejau ė [a] i [e], [il] i [ul]
ski umo. Tokie pasi aikę a ejai u ė ų bū i laikomi poe inės lais ės iš aiška. Ti ian kalbinę
nuojau ą, e i dėmesio y a ie a ejai, kai imuojami ski ingo ilgumo i ski ingos p iegaidės
o pa ies balsio (a d iga sio) skiemens pag indai.
Ty imui pa ink i kū iniai, ku neabejo inas poe o no as laiky is imų sis emos, . y. ku
imas eikia kaip sąmoninga meninė p iemonė. Nag inė i pasi ink i ik d iejų au o ių kū iniai:
plačiai žinomų Mai onio ski ingų eilė aščių ink inė
16
i Jus ino Ma cinke ičiaus poema
aikams G ybų ka as. Tai iš iso a i inkamai 156 i 164 eilės, 81 i 82 imai. Panaši apim is
leidžia lygin i s a is iškai.
Mai onio kū inių imų analizė pa eik a 1 len elėje.
14
T upu į ki okią e miniją, ačiau be žymesnių ski umų, a oja Juozas Gi dzijauskas (1998: 46).
15
Ne eikia pami š i, kad kalbama apie ga sus, ne apie ašybą. Visai iksliai de inami okie kaip Mai onio
imų balsiai: mane – nežinia a sug įš e – jaunys ė.
16
Bū en : Mano gim inė, Užmigo žemė, Augo pu inas, Lie u a b angi, Ku bėga Šešupė, Vilnius, T akų pilis,
Milžinų kapai.
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |7
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
1 LENTELĖ. Mai onio kū inių imų analizė
Rimo ipas
P oc.
Pas abos apie imus
Visiškas ga sų su apimas
83,9
p i  ei – did  iai, su nukel u ki čiu17;
gailia – sopulia – gilia, su nukel u ki čiu18;
did  iai – išg ė, su nukel u ki čiu18;
mielà – sielà, su nukel u ki čiu19;
ga sia – ma e , su nukel u ki čiu20;
T akùs – sk uos ùs, su nukel u ki čiu21.
Ski iasi p iegaidės
8,7
p e as – Di as22;
ė ne – pamnę;
ė ne – gnė;
dinos – ug enos;
gnė – ė ne;
diną – eną.
Ski iasi balsių ukmė
7,4
Dubysos – isos [2 k.];
sesy ės – įk i ęs;
bekyšą – iša;
žiba – ikyba;
ugpjū ė – ma u ė.
Visų čia nag inė ų imų, no s oli g ažu ne isi p iklauso iksliųjų imų ka ego ijai,
pag indas y a as pa s balsis. Kiek mažiau nei penk adalio ski iasi ukmė i (a ) p iegaidės.
Juozas Gi dzijauskas, nag inėdamas inkinį Pa asa io balsai (1966: 208–269), daugiausia
dėmesio ski ia me inėms bei e o inėms p iemonėms i jų yšiams su emociniu u iniu
23
, o
apie ima imo echniką i sąskambio a i ikimą be eik ne ašo. Tačiau ne iesiogiai jis p ipažįs a,
kad dėl balsių ukmės poezijoje „a ski i ga sai i skiemenys būna pab ėžiami, pailginami a ba
su umpinami, a siž elgian į jų loginį i emocinį k ū į“. Kad ai galė ų pasi aiky i šiuose
imuose, laiky ina poe inės lais ės klausimu, nes Mai onio susi ūpinimas imų sąskambiu jo
kū iniuose y a isu aki aizdus. Kaip ik XIX a. pabaigoje i ė deba ai apie lie u ių poe iką, i
sunkiai ikė ina, kad jiems Mai onis galėjęs bū i abejingas. 1898 m. s aipsnyje „Tiesos eilėms
ašy i“ Vincas Kudi ka eilė aščių me ams, o mai i u iniui kėlė gana g iež us eikala imus,
17
Ki čia imas did  is bend inėje kalboje pag įs ai laikomas klaidingu. Tikė ina, kad jis įsigali i dėl
als ybinio himno (plg. Tu, did  ių žemė). Įdomu, kad už ek ų sukeis i ie omis eilės žodžius i i mas ėl su ap ų
su žodžių ki čiu: Dd y ių u žemė. Toks nežymus pakei imas ne ne u ė ų papik in i, p isiminus, kad himno
žodžiai jau bu o ieną ka ą pakeis i: ie oj Tegu di ba a o naudai Vincas Kudi ka bu o pa ašęs sla išką
kons ukciją Tegu di ba au an naudos.
18
Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i ga liai). Galūninis ki čia imas nepaliudy as i
a mėse.
19
Tiesa, galūninio ki čia imo a ian as sielà y a LKŽe. Tačiau ai ienin elis oks a ejis Mai onio
eilėda oje ( isu ki u y a ik s ela, s elos), odėl eikiau aiškin inas poe ine lais e.
20
Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i ga siai). Galūninio ki čia imo ne as a i a mėse.
21
Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i sk os us). Galūnėje neki čiuojama i a mėse.
22
Šių žodžių p iegaidžių a ian ų nieku nepaliudy a. Ki ą pie as ima imo a ejį su i ap ade ž . 34
išnašoje.
23
„Mai onis <...>, pasiekęs o ganišką u inio i o mos ienybę“ (Gi dzijauskas 1966: 269).
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |8
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
ačiau ka u pa eisino i poe inę lais ę: „Poe ų liuosybė
24
(licen ia poė ica) duoda ašy ojui
p asišalin i nuo eilia imo iesų ( i me, a siliepime, su umpinime žodžių i . .), be 1. ne
pe daug i ne pe ankiai, 2. kiek ienas pasišalinimas nuo pa i šinės o mos u i bū i a lygin as
e ybe eilių idaus“ (Kudi ka 1909: 67).
Mai onio eilėse žodis ė nė ( ė nės i pan.) u i ypa ingą emocinį k ū į, bū ų galima
jam p iski i nuola inį „poe inės lais ės“ s a usą. Jis imuojamas iek su i agale  (G aži u,
mano b angi ė ne, / šalis, ku miega kapuos did y iai: / g aži u sa o dangaus mėlne!), iek su
i ap ade  (G aži u, mano b angi ė ne, / šalis, ku miega kapuos did  iai: / ne el ui bočiai
a e aip gnė), iek su umpuoju (O d ebu, ien žemumą sa o baisų paž nęs, / i d ebėdamas
myliu aukš os Tė o ė nės
25
). Likę ys šiam y imui ink ose eilėse p iegaidžių nea i ikimo
a ejai ( . y. p e as – Di as, dinos – ug enos, diną – eną) p iklauso adin inai „pageida imo
ki čia imo“ ka ego ijai (plg. Bū iniausių lie u ių kalbos a ies eikala imų 8.3 punk o pas abą:
„Pageidau ina ski i ilgųjų balsių i su ap inių d ibalsių ie, uo p iegaides.“)
Sug e in i imų p iegaides i pa ik in i, a imuojami ga sai isiškai su ampa, nė a
šiųdienio pedan iško kalbininko užgaida. Tai e čiau es e inio e inimo dalis, nes
„Lie u iškose eilėse u i su ik i i akcen ai: kylan is inka ik su kylančiu, o puolan is su
puolančiu: pajuodę – ilgakuodę; aso o – plo o; il as – p ipil as. Be ik am a siliepimui ne inka:
žaibas – aibas; išplaukia – laukia; pilkas – šilkas; ė ynė – gadį/nė“ (Kudi ka 1909: 65–66). Kaip
ma y i, V. Kudi ka puikiai jau ė p iegaidžių skambėjimą (pajudę – ilgakudę; as o – pl o;
l as – p ip l as, ačiau ža bas – ibas; išplakia — lukia; p lkas — šilkas), o pasku inis
pa yzdys ė nė — gadį/nė ( . y. gadnė) gal ne laiky inas užuomina pačiam Mai oniui.
G iež i V. Kudi kos nu odymai nė a joks e oliucinis požiū is. Tai iesiog išp ususio
kalbos a o ojo, su okiančio lie u ių kalbos g ožį, loginė iš ada. Da kone šim ą me ų
anksčiau pi masis lie u ių poe ikos eo e ikas K is ijonas Go libas Milkus polemizuodamas su
ginčininku, bu o pa ašęs: „Ši aip kai O. [= Os e meje is; S. M. L.] sa o giesmyne imuoja: žús
i mùs
26
. 402,6. isame, duk ė. 281,5. da ė i nè
27
. 343,2. d audęs i sugáudęs. 193,8. a léisk,
24
Liuosybė – ne eik inas ge manizmas. Tačiau, no in į a dy i konk e ų a ejį, kai naudojamasi poe ine
lais e, ūks a e mino. Bū ų galima s a s y i poe inė lais ybė.
25
Tai Mai onio eilė aščio Die o meilė pasku inės d i eilu ės. Jis neį auk as į čia nag inėjamą kū inių
ink inę.
26
Bend inėje kalboje šie žodžiai iš iesų suda o imą (žus – mus), ačiau K. G. Milkaus pažymė as akū as
(ʒs) nuo oda į žemai ybę žūs, plg.: „Ta mėse dažnai as pa s žodis u i o mas su ski inga okalizmo kiekybe i
p iegaide, p z., žemaičių būs ‘bus’“ (Zinke ičius 1981: 119).
27
Neben čia spausdin a klaidingai, ai g eičiausiai o suo o imo pa yzdys (da ė – nè). Plg.
Gi dzijauskas 1998: 37.
STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |9
BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204
nußweisk, išeina okie neda niai suda y i imai, kad iš a ian a giai a gi disi ima imas. Tai
žodiniai imai. Iš ies ik klausa sp endžia apie imą, o ne pa ašy os aidės.
28
“
J. Ma cinke ičiaus G ybų ka o imų analizė pa eik a 2 len elėje.
2 LENTELĖ. J. Ma cinke ičiaus G ybų ka o imų analizė
Rimo ipas
P oc.
Pas abos apie imus
Visiškas ga sų su apimas
57,1
–
Ski iasi p iegaidės
22,2
g bų – sodbų;
pal epė – lipė [2 k.];
gėdai – ėdai, su a kel u ki čiu29;
sijnas – audnas;
paklusė – Bobasi;
Ūmėdėlė – kėlė;
a sim k i – e k i;
lūšiai – mūšiui;
gulį – užpolė;
g as – d as;
ga liai – kiliai;
eisbę – g be;
pasilypėjo – p aėjo;
se mėgą – bėga;
a šo – m šo;
bėg i – ėk i;
susi a ė – egli ė.
Ski iasi balsių ukmė
20,7
pina ija – lyja;
y o – k i o;
gi ia – y e [2 k.];
supyko – su iko;
pušį – mūšį [2 k.];
pušys – mūšis [2 k.];
y e – gi ią;
y o – ki o;
šeimyną – beišmai ina;
mano – beišmano;
žinią – kaimynę;
žinią – pušyne;
p ikibo – g ybo;
laiku – aikų.
28
„Wenn also O. in seinem Gesangbuch eime : ʒús und mùs. 402,6. wissame, Duk ė. 281,5. dawė und
nè. 343,2. D audęs und sugáudęs. 193,8. a léisk, nußweisk, so sind es so schlech klappende Reime, daß man bei
de Aussp ache kaum ho , daß es wo liche Reime sind. Denn dem Reim beu heile nu das Geho , nich abe
die hingesch iebene Buchs aben“ (Milkus 1800: 201).
29
Žodis ėdy i ne eik inas. A ejis ginčy inas, nes, a kėlus ki į, p iegaidė galė ų bū i i i ap adė.