Kalbinės nuojautos praradimas: ar reali grėsmė?

BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 STEFANO M. LANZA Vy au o Didžiojo uni e si e as KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMAS: AR REALI GRĖSMĖ? ESMINIAI ŽODŽIAI: bend inė kalba, p iegaidė, ki čia imas, kalbos jausmas. Kalbos kul ū os me ais kiek ienas kalbos a o ojas u ė ų susimąs y i apie sa o san ykius su bend u au os u u, als ybine kalba. Bend ą u ą kiek ienas u i naudo i a sakingai: kalbos aisyklingumas jokiu būdu nė a ien kalbininkų eikalas. Šiame s aipsnyje siekiama a k eip i dėmesį į one ines lie u ių kalbos ypa ybes i daba inę a oseną, pa eikian kul ū os, li e a ū os i kalbos is o ijos ak ų. Taip ikimasi padė i sužadin i am ik ą au os sa imonę. Puoselėjan lie u ių kalbą, ku iai būdinga p iegaidžių sis ema 1 i ku i ski ia balsių kiekybę, – o ai da y a onologiškai ele an iškas eiškinys – Eu opos kul ū ai s a biausių an ikinių kalbų nykimas u ė ų bū i laikomas ska inančiu susimąs y i p eceden u. Kokia šiandien lie u ių kalbos p iegaidžių sis emos būklė? Šio s aipsnio ikslas – iškel i p obleminius klausimus – a įmanoma nus a y i, kas lemia nuk ypimus nuo ki čia imo no mų i kokių įmanoma im is p iemonių lie u ių kalbos būdingiems b uožams išsaugo i. KALBINĖS NUOJAUTOS PRARADIMO PROCESAS: ANTIKINĖS KALBOS Kalbos kin a. A jos ys osi, kles i, sku s a, mi š a (o gal i gims a), lemia iš esmės ienas eiksnys – a o ojai. Kalba kaip a o ojų g upės (gen ies, au os a pan.) ski iamasis b uožas su ok a da an ikos laikais. S e imšalius an ikinėje G aikijoje a pažinda o iš p as os g aikų kalbos. Kas g aikiškai ik emykčiojo, bu o adinamas ba ba u (plg. sen. g . βάρβαρος „mykčiojan is g aikų kalba“ 2 ). Nesan kalbos poli ikos, senoji klasikinė g aikų kalba, ku ios pag indas bu o A ikos egiono kalba, ilgai gy a o dėl ja pa ašy ų eikalų i jų au o ių p es ižo. Ne ne ekus nep iklausomybės 146 m. p . m. e., y a o nuomonė, kad „užka iau a G aikija 1 Va gu, a bū ų galima as i sa i esnį one inį lie u ių kalbos b uožą nei p iegaidžių sis ema. Ji būdinga isoms lie u ių a mėms. An anas Pake ys (1995: 301) ski ia lie u ių kalbos one iką nuo didžiosios daugumos ki ų Eu opos kalbų ( aip pa nuo kaimyninių sla ų, ka u pab ėžia giminys ę su la ių kalba), ji y a okia sa i a, kad pi miesiems lie u ių kalbos y inė ojams, mėginusiems ją ap ašy i, eko nemažai pa a g i („hi accen us nequeun exempli ica i ocibus Polonis au aliis“ . y. „šie ki čiai (=ki čia imo būdai, p iegaidės) negali bū i paaiškinami lenkų a ki ų kalbų pa yzdžiais“; ci . iš 1737 m. Uni e si as ling a um Li aniae; plg. S ockis 2004: 301–302). 2 Tai ga sažodinės kilmės žodis (ba -ba ). Iš g aikų kalbos e minas pa eko į lo ynų kalbą o ma ba ba us (plg. į ašą II a. Fes o pa ašy ame žodyne: Ba ba i diceban u an iqui us omnes gen es excep is G aecis „seno ėje ba ba ais bu o adinamos isos au os išsky us g aikus“). STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |2 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 pa e gė laukinį nugalė oją“ ( . y. omėnus) 3 , i joks omėnas, nesimokęs g aikų kalbos, negalėjo sa ęs adin i moky u. Tačiau, kaip žinoma, jau II a. p . m. e. dėl į ai ių poli inių i socialinių p iežasčių 4 bu o susida ęs aiškus a o ūkis a p senuosiuose eks uose a o os li e a ū inės kalbos i bui yje a ojamos bend osios kalbos, . y. adinamosios κοινή. Pas a oji kalba plačiai paliudy a papi usuose. Reikalų aš uose dažnai bu o painiojami ilgieji i umpieji balsiai, d ibalsiai i ienbalsiai, kas e čia da y i iš adą, kad okia painia a bu o būdinga i saky inei kalbai. Toks ga sų kokybės jausmo p a adimas į odo, kad lygiag ečiai (no s logiškai eikė ų saky i, kad da anksčiau) ne ek a i sudė ingesnio kalbos b uožo: p iegaidžių sis emos. P ocesas eiškėsi lė ai i palaipsniui, ačiau anų me ų kul ū os eikėjai, o a o iai, e o ikos moky ojai, aiškiai su okė, kokia kilo g ėsmė klasikinės kalbos g ožiui i apsk i ai jos egzis a imui. Ge o s iliaus puoselė ojų eakciją įkūnijo pu is inė k yp is, pa adin a a icizimu. Vienas a icizmo šalininkų Dionisijas iš Halika naso is da I a. p . m. e. mokė, kad klasikinės g aikų kalbos ki is bu ęs melodinis, o balso ono pakėlimas ap ėpda ęs ijų onų i ienų pus onių in e alą (Περί συνθέσεως ὀνομάτων, XI) 5 . Nepaisan pas angų, is dėl o a icis ų mėginimas palaiky i gy ą senąją p ozodinę sis emą di b inai – nes niekas a kalbos a maina bui yje nebekalbėjo – aip i nepasi eisino. No s mokslininkai da nesu a ia dėl lo ynų kalbos ki čio p igim ies (dinaminės a melodinės), ačiau bū en šios kalbos ge iausiai paliudy as kalbinės nuojau os p a adimas 6 . Lo ynų kalboje kiekybinė d ina ė (ilga / umpa) ga sų opozicija ne ik y a onologiškai ele an iška 7 , be i suda o eilėda os pag indą. Hegzame o in oliucija liudija kaip daugiausia pe po ą šim ų me ų isiškai sui o lo ynų kalbos one inė sis ema. Ski ingo ilgumo skiemenų kai a suda o klasikinio hegzame o s uk ū ą: –   , –   , –   , –   , –   , –  Visose pėdose, no s penk oje ik e ais išim iniais a ejais i isada ien s iliaus sume imais, du umpuosius skiemenis gali keis i ienas ilgas ( . y. dak ilį gali pakeis i 3 G aecia cap a e um ic o em cepi , – ašo Ho acijus (Ep. II, 1, 156) 4 T adiciškai nu odomi Aleksand o Didžiojo žygiai, lėmę supap as in os kalbos pli imą (i a i inkamą p og esy ų a mių nykimą) dėl p ak inių p iežasčių. Lie u iškai apie ai ž . Palionis 1999: 249–250, Poliako 2008: 152–153. 5 Tai k in os in e alas, no s Dionisijas ne a oja šio e mino. Šis s a bus šal inis Apie žodžių išdės ymą, ma y , nebu o p ieinamas Zigmui Zinke ičiui, nes jis apsi ibojo eiginiu „Manoma, kad g aikai galūnėse sky ė p iegaides“ ( Zinke ičius 1980: 45). 6 Panašiai nesu a iama i dėl lo ynų kalbos p iegaidžių. Nepaisan išlikusių lo ynų e o ikos moky ojų ašy inių pas abų, kai ku ie mokslininkai is mano, jog lo ynų kalbos p iegaidės – ėly ųjų lo ynų ilologų p amanas. Apie ai lie u ių kalba ž . S ockis 2004: 292. 7 Panašiai kaip lie u ių kalboje, aip pa i lo ynų kalboje balsių ilgumas gali bū i ienin elis būdas ski i žodžius, p z.: pălus „pelkė“ i pālus „s ulpas“; lĕgo „ enku“ i lēgo „pa edu ( u ą)“; dĭco „ski iu“ i dīco „sakau“; pŏpulus „liaudis“ i pōpulus „ uopa“; ŭgi „sp unka“ i ūgi „pasp uko“. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |3 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 spondėjas), o pasku inė „ ūks amoji“ (ka alek inė) pėda gali bū i ealizuojama kaip – – ( . y. spondėjas a ojamas ie oj ochėjo). Todėl įp as as oks žymėjimas: –   , –   , –   , –   , –   , –  Žodžio ki is nebū inai su ampa su s ip iąja pėdos dalimi ( . y. su pi muoju ilgu elemen u, kas adinama e minu a sis), kaip bū ų oninėje, pa yzdžiui, K is ijono Donelaičio, eilėda oje. Be su apimas įp as as eilu ės baigmenyje, klauzulėje (hegzame e ai pasku inės d i pėdos). Š ai Ve gilijaus Eneidos pi moji eilu ė (pusjuodžiu š i u yškinami ki čiuo ieji skiemenys): A -ma i- um-que ca-no T o-iae qui p i-mus ab o- is. [a -ma- i , um-que-ca , no-T o , iae-qui, p i-mu-sa , bo- is] 8 –   , –   , – – , – – , –   , – – Kaip ma y i, skiemenų kiekybinė kai a a i inka hegzame o s uk ū ą, o žodžių ki is d iejose ie ose nesu ampa su a siu: žodžio cano ki čiuo as y a skiemuo ca-, be me e jis suda o dak ilio silpnosios dalies (kas adinama e minu ezis) an ąjį dėmenį, o san ykinis į a dis qui suda o spondėjo silpnąją dalį 9 . Ve gilijus kū ė I a. p . m. e. O ki as, mažai žinomas lo ynų poe as Komodianas (Commodianus), p aėjus ims šim mečiams 10 , hegzame ais pa ašė mokomojo pobūdžio eikalą Ins uc iones („Pamokymai“). Tai 80 eilė aščių inkinys, padaly as į d i knygas. Š ai pa i p adžia, pi moji pi mojo eilė aščio eilu ė (pusjuodžiu š i u yškinami ki čiuo ieji skiemenys): P i-ma p ae- a - io no-s a i -am e - an- i de-mon-s a [P i-ma-p ae , a- i-o, no-s a, i-am-e , an- i-de , mon-s a ] –  – , –   , –  ,   – , – – – , – – Absoliu i jo eilučių dauguma (97 p oc. 11 ) odo okį, a y um a si ik inį, ski ingų pėdų maišymą. Nag inėjan hegzame o klauzules, ypač suda ančias pasku ines eilučių pėdas, yškėja poe o polinkis laiky i isus ki čiuo us skiemenis ilgaisiais, o isus neki čiuo us umpaisiais. Jis pi menybę eikia ne me ui, o i miniam ki čiui. Šalia klasikinės aisyklingos klauzulės kombinacijos (–   , – ) pasi aiko kone isos ki os įmanomos iskiemenės i 8 Skiemenų iba nebū inai su ampa su pėdų a pėdų dalimi iba, plg. p i-mu-sa-bo- is. 9 P ielinksnis ab laiky inas šnekos s au e sa a ankiško ki čio ne u inčiu žodžiu. 10 Nė a iksliai žinoma, kada gy eno Komodianas. No s mokslininkų siūlomi laiko a piai s y uoja a p II i V a., jo kū iniuose galima įžiū ė i užuominų apie III a. idu io is o inius į ykius (plačiai apie ai ž . Sal a o e 1977). 11 S a is ika skaičiuo a iš pi mosios knygos 45 eilė aščių (Lanza 1997: 81). Pažymė ina, kad nesan egulia ios skiemenų kokybinės sekos, skiemenų ski s ymas pėdomis da osi subjek y us. Šiaip a aip pasi aiko i isiškai aisyklingų hegzame ų. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |4 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 d iskiemenės pėdos 12 . Tokioje painia oje pas o us y a ik i minio ki čio kon ū as: ienas ki čiuo as skiemuo, du neki čiuo i, paskui ienas ki čiuo as skiemuo, ienas neki čiuo as. Tai p imena silabo oninę eilėda ą. Tačiau likusios eilučių dalys nė a egulia ios, o kad i koks bū ų Komodiano eilėda os pag indas, jei iš is oks y a, aišku iena: šis poe as nemokėjo ski i umpųjų balsių nuo ilgųjų iek ki čiuo uose, iek neki čiuo uose skiemenyse. Kaip one iškai ki o lo ynų kalba, kokie jų b uožai išnyko, kokios apim ies bu o ši ap ašy oji kiekybinė ni eliacija, ge iausiai liudija omanų kalbos. Panašiai kaip naujojoje g aikų kalboje ski inga balsių ukmė ne eko onologinės unkcijos, kiekybinė balsio opozicija pasida ė ne eikšminga. Visų šių kalbų ki čio p igim is – dinaminė, p iegaidžių nė a. BŪTINIAUSI LIETUVIŲ KALBOS TARTIES REIKALAVIMAI Vals ybinė lie u ių kalbos komisija y a paskelbusi Bū iniausius lie u ių kalbos a ies eikala imus. Rašan lie u ių kalbos čia – sa aime sup an ama – u ima omenyje bend inė lie u ių kalba. Ten į a dy os kalbos klaidos laiky inos ypač im omis, jos g iež ai aisy inos, ma šis są ašas y a Didžiųjų kalbos klaidų są ašo sky elis. Kiek glumina pa s pa adinimas. Aki aizdu, kad ne ykusiai pasaky a. Jei šie eikala imai „bū iniausi“, negi eikė ų da y i iš adą, kad jie bū inesni už bū inus? Tai i g ama iškai, i logiškai ydinga. A čia ik nepe šama min is, kad ole uojama ( ole uo ina?) nepaisy i bū inųjų? Reikala imai aiškiai o muluojami. Apie balsių a imą: 8.1 Ski i umpuosius balsius nuo ilgųjų i ki čiuo uose, i neki čiuo uose skiemenyse; 8.2 Ski i balsius e, ė, o nuo su ap inių d ibalsių ie, uo ki čiuo uose i neki čiuo uose skiemenyse; 8.3 Ski i d ibalsių i miš iųjų d iga sių i ap adę p iegaidę nuo i agalės. P ie šių p idė a pas aba: Pageidau ina ski i ilgųjų balsių i su ap inių d ibalsių ie, uo p iegaides. Vėl pe šama įdomi min is: p iegaidžių sis emoje ne iskas ienodai s a bu. Bū ina („bū iniausia“) ski i luk – lak, kl as – kal as, i – a , ndas – adas, isė – e sė, i . ., be ik „pageidau ina“ ski i kp i (į kalną) – kp i (medų), kšė (skys į) – kšė („ y ė“),  is (bend a is) – V is, l i (bend a is) – l i (ly ė i es. l. 3-as asmuo), gėlę (gel i bū . k. l. daly io dgs. a d.) – gėlę (gėlė ns. gal.), siūsi – siųsi, ūgs a – ūks a, mė os 12 Vie oj dak ilio andamas molosas ( ys ilgi skiemenys, plg. jau pa eik ą pa yzdį Ins . I, 1), anapes as (du umpi skiemenys i ienas ilgas, p z., dĕŭs ae( e nus), Ins . XXVII, 7), am ib achis ( ienas ilgas skiemuo a p d iejų umpų, p z., lŏcō mă(ligno), Ins . XXIV, 19), k e ikas ( ienas umpas skiemuo a p d iejų ilgų, p z., essĕ dī(ceban ), Ins . IV, 6), ib achis ( ys umpi skiemenys, p z., nĕquĕ dŏ(lo es), Ins . XLII, 25), bakchis ( ienas umpas skiemuo i du ilgi, p z., dŏlō ī( endi), Ins . VI, 19) i an ibakchis (du ilgi skiemenys i ienas umpas, p z., Ch īs ō bĕ(nigno), Ins . XXXVI, 16); ie oj spondėjo (a ba cho ėjo) pasi aiko jambas ( ienas umpas i ienas ilgas skiemuo, p z., (co po e) sĭ īs, Ins . XXX, 4). Pėda iš d iejų umpų skiemenų, pi ichis, apsk i ai labai e a eilėda oje lo ynų kalba, Komodiano klauzulėse jos nepasi aiko. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |5 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 (mė y is es. l. 3-as asmuo) – mė os (mė a dgs. a d.), ek (p ie .) – ik ( iek i liep. nuos. 2-as asmuo), jos a ( ns. a d.) – jus a (juos i es. l. 3-as asmuo) i . . Kokiu p incipu čia em asi? Jei d audžiama p iegaidžių neski i ik am ik ais a ejais, kodėl u ė ų bū i iš iso d aus ina? An oje pa yzdžių g upėje aip pa ienin elės p iegaidės leidžia ski i eikšmes. Jei sup an ama, kad p iegaidžių sis ema y a lie u ių kalbos sa i as b uožas, ka u i komunikacinė p iemonė, šios nuo odos skamba kaip sąmoningas sa o apa ybės dalies a sisakymas. Taip nusileidus „pageida imo pag indu“, p ipažįs ama, kad a - osena sa a ališkai kin a mūsų pačių dienomis. 8.1 i 8.2 punk ai a spindi nuogąs a imą, kad kalbė ojai links a nepaisy i da daugiau kalbos b uožų, kad išgy ename am ik ą esminę kalbos aidos s adiją, bū en okią s adiją, pe ku ią kisdamos ėjo seno ės g aikų i lo ynų kalbos. Ski ingai nei an ikos laikais, šiandien kai ku iose als ybėse kalbos puoselėjimas y a eguliuojamas eisiškai. Lie u oje eisės ak ais siekiama išsaugo i lie u ių kalbą kaip als ybinę. Pi ma pag indinė lie u ių kalbos poli ikos nuos a a y a, kad „lie u ių kalba y a als ybės i jos gy en ojų bend a imo p iemonė isose iešojo gy enimo s i yse, ienas s a biausių als ybės su e enumo i ien isumo požymių“ 13 . Baus i už klaidas gal i ge ai, be ikslingiau y a sup as i, dėl kokių p iežasčių nuk yps ama nuo no mų. Kas nesilaiko a ies eikala imų, nesiekia sąmoningai a iš pik os alios pažeis i eisės no mų. Juk čia yčinės ne eisė os eikos neįžiū ėsi. Dėl o isuomenė y a linkusi peik i kalbininkus no min ojus i jų eiklą, kaip a sie ą nuo ik o ės. Žmogus u i sup as i, kad aisyklingai kalbė i sa o kalba de a ne dėl o, kad iš eng ų klaidų iš są ašų a iš eisės ak ų a ba iš baimės bū i nubaus as. Kalbos jausmas – ne įgim as. Jis u i bū i ugdomas, kaip i pilie iškumas, socialiniai įgūdžiai, au inė sa imonė i . . Nub ėž ą pa alelę su klasikinėmis kalbomis galima ęs i. An ikinės g aikų kalbos i lo ynų eilėda os e oliucija pa odė, kaip ų didingų au ų a s o ų kalbinė nuojau a buko, i galiausiai jie nebesugebėjo, a odami sa o kalbą, ski i umpųjų balsių nuo ilgųjų i ki čiuo- uose, i neki čiuo uose skiemenyse; ski i balsių nuo am ik ų d ibalsių ki čiuo uose i neki čiuo uose skiemenyse; ski i balsių i d ibalsių i ap ades p iegaides nuo i agalių. Visa ai apmąsčius, i kilo min is panag inė i kelis lie u iškus isiems žinomus, aip pa į auk us į mokyklų ugdymo p og amas eiliuo us kū inius, siekian susida y i aizdą, a kalbinės nuojau os p a adimo g ėsmė lie u ių kalboje y a ak ualus eiškinys, paliudy as i aš u. 13 Lie u os Respublikos Seimo nu a imas „Dėl als ybinės kalbos poli ikos 2009–2013 m. gai ių“ 1 s . 4 d. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |6 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 EILIUOTOS KŪRYBOS LIETUVIŲ KALBA PRIEGAIDŽIŲ ANALIZĖS PAVYZDŽIAI No in sie i eilėda ą lie u ių kalba su kalbine nuojau a, a k eip inas dėmesys į imą, nes ai yškiausia pagal p ozodines bei one ines ypa ybes eilučių dalis. Šiam y imui nė a eikšminga nei klauzulė, nei isas eilu ės pasku inis ki čiuo as skiemuo, o ik pasku inio ki čiuo o skiemens balsinis pag indas, o balsio (a d iga sio) ukmė i ki čio ūšis (p iegaidė). Bus nag inėjama, a imuojami žodžiai de a a pusa yje, a jų ki čiuo i balsiai (a ba d iga siai) y a ienodi kiekybiškai i kokybiškai. Todėl, be iksliųjų imų (aukš a – kalna ,  as –  as), inka aip pa apy iksliai (gadą – a ada, žmė – smia) bei ne ikslieji imai ( ù inio – šùlinio, la ką – ma nė) 14 , jei ik ki čiuo i balsiai (a d iga siai) y a ienodi, . y. os pačios a ikuliacinės eilės i pakilimo. Taikan me odą, da oma p ielaida, kad pag indiniai šeši lie u ių kalbos balsiai ([a], [e], [e], [i], [o], [u]) i isi d iga siai y a is da ski iami 15 , . y. poe ui su ima us okius žodžius kaip agą i dega, pil i i pul i, neda oma iš ada, kad jis nejau ė [a] i [e], [il] i [ul] ski umo. Tokie pasi aikę a ejai u ė ų bū i laikomi poe inės lais ės iš aiška. Ti ian kalbinę nuojau ą, e i dėmesio y a ie a ejai, kai imuojami ski ingo ilgumo i ski ingos p iegaidės o pa ies balsio (a d iga sio) skiemens pag indai. Ty imui pa ink i kū iniai, ku neabejo inas poe o no as laiky is imų sis emos, . y. ku imas eikia kaip sąmoninga meninė p iemonė. Nag inė i pasi ink i ik d iejų au o ių kū iniai: plačiai žinomų Mai onio ski ingų eilė aščių ink inė 16 i Jus ino Ma cinke ičiaus poema aikams G ybų ka as. Tai iš iso a i inkamai 156 i 164 eilės, 81 i 82 imai. Panaši apim is leidžia lygin i s a is iškai. Mai onio kū inių imų analizė pa eik a 1 len elėje. 14 T upu į ki okią e miniją, ačiau be žymesnių ski umų, a oja Juozas Gi dzijauskas (1998: 46). 15 Ne eikia pami š i, kad kalbama apie ga sus, ne apie ašybą. Visai iksliai de inami okie kaip Mai onio imų balsiai: mane – nežinia a sug įš e – jaunys ė. 16 Bū en : Mano gim inė, Užmigo žemė, Augo pu inas, Lie u a b angi, Ku bėga Šešupė, Vilnius, T akų pilis, Milžinų kapai. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |7 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 1 LENTELĖ. Mai onio kū inių imų analizė Rimo ipas P oc. Pas abos apie imus Visiškas ga sų su apimas 83,9 p i  ei – did  iai, su nukel u ki čiu17; gailia – sopulia – gilia, su nukel u ki čiu18; did  iai – išg ė, su nukel u ki čiu18; mielà – sielà, su nukel u ki čiu19; ga sia – ma e , su nukel u ki čiu20; T akùs – sk uos ùs, su nukel u ki čiu21. Ski iasi p iegaidės 8,7 p e as – Di as22; ė ne – pamnę; ė ne – gnė; dinos – ug enos; gnė – ė ne; diną – eną. Ski iasi balsių ukmė 7,4 Dubysos – isos [2 k.]; sesy ės – įk i ęs; bekyšą – iša; žiba – ikyba; ugpjū ė – ma u ė. Visų čia nag inė ų imų, no s oli g ažu ne isi p iklauso iksliųjų imų ka ego ijai, pag indas y a as pa s balsis. Kiek mažiau nei penk adalio ski iasi ukmė i (a ) p iegaidės. Juozas Gi dzijauskas, nag inėdamas inkinį Pa asa io balsai (1966: 208–269), daugiausia dėmesio ski ia me inėms bei e o inėms p iemonėms i jų yšiams su emociniu u iniu 23 , o apie ima imo echniką i sąskambio a i ikimą be eik ne ašo. Tačiau ne iesiogiai jis p ipažįs a, kad dėl balsių ukmės poezijoje „a ski i ga sai i skiemenys būna pab ėžiami, pailginami a ba su umpinami, a siž elgian į jų loginį i emocinį k ū į“. Kad ai galė ų pasi aiky i šiuose imuose, laiky ina poe inės lais ės klausimu, nes Mai onio susi ūpinimas imų sąskambiu jo kū iniuose y a isu aki aizdus. Kaip ik XIX a. pabaigoje i ė deba ai apie lie u ių poe iką, i sunkiai ikė ina, kad jiems Mai onis galėjęs bū i abejingas. 1898 m. s aipsnyje „Tiesos eilėms ašy i“ Vincas Kudi ka eilė aščių me ams, o mai i u iniui kėlė gana g iež us eikala imus, 17 Ki čia imas did  is bend inėje kalboje pag įs ai laikomas klaidingu. Tikė ina, kad jis įsigali i dėl als ybinio himno (plg. Tu, did  ių žemė). Įdomu, kad už ek ų sukeis i ie omis eilės žodžius i i mas ėl su ap ų su žodžių ki čiu: Dd y ių u žemė. Toks nežymus pakei imas ne ne u ė ų papik in i, p isiminus, kad himno žodžiai jau bu o ieną ka ą pakeis i: ie oj Tegu di ba a o naudai Vincas Kudi ka bu o pa ašęs sla išką kons ukciją Tegu di ba au an naudos. 18 Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i ga liai). Galūninis ki čia imas nepaliudy as i a mėse. 19 Tiesa, galūninio ki čia imo a ian as sielà y a LKŽe. Tačiau ai ienin elis oks a ejis Mai onio eilėda oje ( isu ki u y a ik s ela, s elos), odėl eikiau aiškin inas poe ine lais e. 20 Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i ga siai). Galūninio ki čia imo ne as a i a mėse. 21 Tai – me inės ansakcen uacijos a ejis ( u i bū i sk os us). Galūnėje neki čiuojama i a mėse. 22 Šių žodžių p iegaidžių a ian ų nieku nepaliudy a. Ki ą pie as ima imo a ejį su i ap ade ž . 34 išnašoje. 23 „Mai onis <...>, pasiekęs o ganišką u inio i o mos ienybę“ (Gi dzijauskas 1966: 269). STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |8 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 ačiau ka u pa eisino i poe inę lais ę: „Poe ų liuosybė 24 (licen ia poė ica) duoda ašy ojui p asišalin i nuo eilia imo iesų ( i me, a siliepime, su umpinime žodžių i . .), be 1. ne pe daug i ne pe ankiai, 2. kiek ienas pasišalinimas nuo pa i šinės o mos u i bū i a lygin as e ybe eilių idaus“ (Kudi ka 1909: 67). Mai onio eilėse žodis ė nė ( ė nės i pan.) u i ypa ingą emocinį k ū į, bū ų galima jam p iski i nuola inį „poe inės lais ės“ s a usą. Jis imuojamas iek su i agale  (G aži u, mano b angi ė ne, / šalis, ku miega kapuos did y iai: / g aži u sa o dangaus mėlne!), iek su i ap ade  (G aži u, mano b angi ė ne, / šalis, ku miega kapuos did  iai: / ne el ui bočiai a e aip gnė), iek su umpuoju (O d ebu, ien žemumą sa o baisų paž nęs, / i d ebėdamas myliu aukš os Tė o ė nės 25 ). Likę ys šiam y imui ink ose eilėse p iegaidžių nea i ikimo a ejai ( . y. p e as – Di as, dinos – ug enos, diną – eną) p iklauso adin inai „pageida imo ki čia imo“ ka ego ijai (plg. Bū iniausių lie u ių kalbos a ies eikala imų 8.3 punk o pas abą: „Pageidau ina ski i ilgųjų balsių i su ap inių d ibalsių ie, uo p iegaides.“) Sug e in i imų p iegaides i pa ik in i, a imuojami ga sai isiškai su ampa, nė a šiųdienio pedan iško kalbininko užgaida. Tai e čiau es e inio e inimo dalis, nes „Lie u iškose eilėse u i su ik i i akcen ai: kylan is inka ik su kylančiu, o puolan is su puolančiu: pajuodę – ilgakuodę; aso o – plo o; il as – p ipil as. Be ik am a siliepimui ne inka: žaibas – aibas; išplaukia – laukia; pilkas – šilkas; ė ynė – gadį/nė“ (Kudi ka 1909: 65–66). Kaip ma y i, V. Kudi ka puikiai jau ė p iegaidžių skambėjimą (pajudę – ilgakudę; as o – pl o; l as – p ip l as, ačiau ža bas – ibas; išplakia — lukia; p lkas — šilkas), o pasku inis pa yzdys ė nė — gadį/nė ( . y. gadnė) gal ne laiky inas užuomina pačiam Mai oniui. G iež i V. Kudi kos nu odymai nė a joks e oliucinis požiū is. Tai iesiog išp ususio kalbos a o ojo, su okiančio lie u ių kalbos g ožį, loginė iš ada. Da kone šim ą me ų anksčiau pi masis lie u ių poe ikos eo e ikas K is ijonas Go libas Milkus polemizuodamas su ginčininku, bu o pa ašęs: „Ši aip kai O. [= Os e meje is; S. M. L.] sa o giesmyne imuoja: žús i mùs 26 . 402,6. isame, duk ė. 281,5. da ė i nè 27 . 343,2. d audęs i sugáudęs. 193,8. a léisk, 24 Liuosybė – ne eik inas ge manizmas. Tačiau, no in į a dy i konk e ų a ejį, kai naudojamasi poe ine lais e, ūks a e mino. Bū ų galima s a s y i poe inė lais ybė. 25 Tai Mai onio eilė aščio Die o meilė pasku inės d i eilu ės. Jis neį auk as į čia nag inėjamą kū inių ink inę. 26 Bend inėje kalboje šie žodžiai iš iesų suda o imą (žus – mus), ačiau K. G. Milkaus pažymė as akū as (ʒs) nuo oda į žemai ybę žūs, plg.: „Ta mėse dažnai as pa s žodis u i o mas su ski inga okalizmo kiekybe i p iegaide, p z., žemaičių būs ‘bus’“ (Zinke ičius 1981: 119). 27 Neben čia spausdin a klaidingai, ai g eičiausiai o suo o imo pa yzdys (da ė – nè). Plg. Gi dzijauskas 1998: 37. STEFANO M. LANZA. Kalbinės nuojau os p a adimas: a eali g ėsmė? |9 BENDRINĖ KALBA 89 (2016) www.bend inekalba.l ISSN 2351-7204 nußweisk, išeina okie neda niai suda y i imai, kad iš a ian a giai a gi disi ima imas. Tai žodiniai imai. Iš ies ik klausa sp endžia apie imą, o ne pa ašy os aidės. 28 “ J. Ma cinke ičiaus G ybų ka o imų analizė pa eik a 2 len elėje. 2 LENTELĖ. J. Ma cinke ičiaus G ybų ka o imų analizė Rimo ipas P oc. Pas abos apie imus Visiškas ga sų su apimas 57,1 – Ski iasi p iegaidės 22,2 g bų – sodbų; pal epė – lipė [2 k.]; gėdai – ėdai, su a kel u ki čiu29; sijnas – audnas; paklusė – Bobasi; Ūmėdėlė – kėlė; a sim k i – e k i; lūšiai – mūšiui; gulį – užpolė; g as – d as; ga liai – kiliai; eisbę – g be; pasilypėjo – p aėjo; se mėgą – bėga; a šo – m šo; bėg i – ėk i; susi a ė – egli ė. Ski iasi balsių ukmė 20,7 pina ija – lyja; y o – k i o; gi ia – y e [2 k.]; supyko – su iko; pušį – mūšį [2 k.]; pušys – mūšis [2 k.]; y e – gi ią; y o – ki o; šeimyną – beišmai ina; mano – beišmano; žinią – kaimynę; žinią – pušyne; p ikibo – g ybo; laiku – aikų. 28 „Wenn also O. in seinem Gesangbuch eime : ʒús und mùs. 402,6. wissame, Duk ė. 281,5. dawė und nè. 343,2. D audęs und sugáudęs. 193,8. a léisk, nußweisk, so sind es so schlech klappende Reime, daß man bei de Aussp ache kaum ho , daß es wo liche Reime sind. Denn dem Reim beu heile nu das Geho , nich abe die hingesch iebene Buchs aben“ (Milkus 1800: 201). 29 Žodis ėdy i ne eik inas. A ejis ginčy inas, nes, a kėlus ki į, p iegaidė galė ų bū i i i ap adė.