A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
133
A ū As Judžen is
Lie u os mokslų akademijos V uble skių biblio eka
doi.o g/10.35321/bkalba.2022.95.08
P iJungiAmAsis yšys
soVie ų okuPAciJos LAikų
Lie uVių sin Aksės dA buose
esminiAi žodžiAi:
p ijungimas, de inimas, aldymas, šliejimas, Vy au as Am
b azas, Jonas balke ičius, P anas gailiūnas, Zelma dumašiū ė, Česys g enda,
b onius kalinauskas, Vi as Labu is, Vy au as si au as, Juozas žiugžda.
Ano AciJA
s aipsnyje apž elgiama, kaip so ie ų okupacijos laikais, maždaug nuo XX a.
idu io iki 9ojo dešim mečio galo, lie u ių sin aksės da buose ap ašomi p ijun
gimo būdai. P adedama nuo Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos (1945),
o baigiama Vy au o si au o i Česio g endos ado ėliu aukš osioms mokykloms
Lie u ių kalbos sin aksė (1988). nag inėjamos p ijungimo būdų samp a os, api
b ėžimai i jų aikymas ap ašan žodžių a pusa io san ykius, žodžių junginius,
apibūdinan sakinio dalis.
Abs Ac
he a icle analyses, how he ypes o syn ac ic ela ions a e desc ibed in he
wo ks on Li huanian syn ax, du ing he so ie occupa ion, du ing he yea s be
ween he middle o he 20 h cen u y an he end o eigh ies. he in es iga ion
opens wi h he G amma o he Li huanian language (1945) by Juozas žiugžda and
ends wi h manual o highe schools Syn ax o he Li huanian language (1988) by
Vy au as si au as and Česys g enda. he concep and de ini ion o subo dina ion
ypes and hei applica ion when desc ibing ela ions be ween wo ds, wo d g oups
and sen ence pa s a e aken in o accoun .
ĮVAdAs
šia apž alga ęsiamas sin aksinių yšių ap ašymo lie u ių kalbo y oje y imas,
p adė as anks esnėmis au o iaus publikacijomis: Sin aksinis eiksnio i a i-
nio yšys: samp a os kai a (Judžen is 2020) i P ijungiamasis yšys lie u ių
sin aksės da buose (XX a pi moji pusė) (Judžen is 2021).
134
bend inė kALbA | 95
išnag inėjus XX a. pi mos pusės lie u ių sin aksės da bus, nus a y a,
kad juose kalbama ik apie d i p ijungimo ūšis – de inimą i aldymą,
no s dažnai jos da nesu okiamos kaip p ijungimo (a p iklausymo) a mai
nos (Judžen is 2021). de inimas minimas isuose o laiko a pio lie u ių
sin aksės da buose, juose kalbama apie eiksnio i a inio de inimą, pažy
minio de inimą su pažymimuoju žodžiu. Valdymas e ai kada su okiamas
kaip sin aksinis yšys. dažniausiai jis a ba isai neminimas, a ba minimas
ik kalban apie papildinių ūšis.
nag inė o laiko a pio da bams būdinga sin aksinių yšių neski i nuo jų
mo ologinės aiškos (de inama gimine, asmeniu, skaičiumi; aldomi links
niai). be o, ypač aldymo a eju, sin aksinė žodžių yšio p igim is neski
iama nuo jo seman inio pag indo (linksniai y a eikalaujami).
šiame s aipsnyje, aiškinan is, kaip susida ė da i daba ebe y aujan i
ijų p ijungimo a mainų – de inimo, aldymo i šliejimo – sis ema, ap
ž elgiami eikšmingesni so ie ų okupacijos laikų s aipsniai, mokykliniai i
aukš ųjų mokyklų ado ėliai, monog a ijos i akademinės g ama ikos. P a
dedama nuo Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos (1945), o baigiama
Vy au o si au o i Česio g endos ado ėliu aukš osioms mokykloms Lie-
u ių kalbos sin aksė (1988).
so ie ų sąjungai okupa us Lie u ą i daugeliui lie u ių kalbininkų pa
si aukus į Vaka us, lie u ių kalbo y a, kaip i isa au a, išgy eno sunkius
laikus. Likusiems mokslininkams eko p isi aiky i p ie okupacinių gy eni
mo i mąs ymo sąlygų, p ie naujosios ideologijos nuos a ų. neilgai ukus,
lie u ių sin aksės mokslui aip pa eko p iside in i p ie usų kalbos sin
aksės eiškinių ap ašymo i aiškinimo a kos. Pa adoksalu, ačiau nep i
klausomos Lie u os sin aksės mokslo adicijas okupuo oje Lie u oje pa
laikė i aip šio mokslo gy a imą mokykloje a si p a ęsė ienas iš okupa
cinio ežimo ideologų J. žiugžda.
P i eikė maždaug d iejų dešim mečių, kad lie u ių kalbo y a pe im ų
usų kalbininkų sin aksinių yšių apib ėžimus i ski s ymą. šį da bą p adė
jo bene b onius kalinauskas, ačiau idu inėms mokykloms jį p i aikė
P anas gailiūnas, o aukš osioms – Jonas balke ičius. aip lie u ių kalbo
y oje sep in ojo dešim mečio idu yje įsigalėjo ina is sin aksinių yšių
ski s ymas. A odo, kad b. kalinauskas, emdamasis daugiausia usų kal
bininkų da bais, lie u ių kalbo y oje bus išga sinęs i žodžių junginių y
imo bei ap ašymo k yp į. Vėliau ją pe ėmė i daugiausia išplė ojo Vi as
Labu is i akademinės lie u ių kalbos g ama ikos. ši ema bu o gy a iki
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
135
pa XX a. galo. ki a sin aksės y imų i ap ašymo k yp is, pe im a iš ne
p iklausomos Lie u os laikų, – sakinio dalys. Ją oliau daugiausia plė ojo
Vy au as si au as. sakinio dalys nag inėjamos, dėl jų lie u ių kalbo y oje
ginčijamasi iki šiol.
sin aksiniai yšiai au o iaus su okiami kaip seman iniais san ykiais be
si emian is sin aksės lygmens eiškinys, dažniausiai eiškiamas mo ologi
nėmis o momis. ski iamos d i p ijungimo a mainos – aldymas (komple
men a imas) i apibūdinimas (modi ika imas). Valdymu adinamas oks
sin aksinis yšys, kai ienas žodis dėl p asmės eikalauja ki o žodžio. oks
yšys, kai nei eikšmės, nei sin aksės požiū iu joks papildymas žodžiui nė a
bū inas, ačiau jis su uo žodžiu sin aksiškai y a susijęs, adinamas apibū
dinimu. sin aksinius yšius siūlau g iež ai ski i nuo jų g ama inės aiškos.
ski iamos d i okios aiškos ūšys – linksnio o mos pa inkimas i de ini
mas. Pi muoju a eju p iklausomojo žodžio o ma pa enkama pagal pa
g indinio žodžio sin aksines i seman ines sa ybes. An uoju a eju ieno
žodžio o ma pa enkama pagal mo ologinius ki o, seman iškai susijusio,
žodžio požymius.
Apž algos ikslas – paieško i ienų pag indinių XX a. lie u ių sin aksės
są okų iš akų, pasižiū ė i, kaip susida ė da i daba ebe y aujan i sin ak
sinių yšių samp a a. išsikėlus okį ikslą, sa aime aiškėja i užda iniai:
ap ašy i kiek ieno sin aksės eikalo ski iamus sin aksinius yšius, palygin
i juos su ap ašomais anks esniuose (pe imamumo a ž ilgiu) i ėlesniuo
se (galimo po eikio a ž ilgiu) da buose, iš yškin i numanomą eo inių
pag indų kilmę. aip pa no ima pažiū ė i, kaip XX a. idu yje lie u ių
kalbo y ai sekėsi a ibo i seman ikos, sin aksės i mo ologijos ap ašymo
bei nag inėjimo lygmenis.
da bo me odai įp as i panašaus pobūdžio da bams. iš p adžių a ski ai
ap a iamas kiek ienas iš apž elgiamųjų da bų, po o jis lyginamas su anks
esniais i ėlesniais da bais, siekian nus a y i jo ie ą sin aksės eo ijos
aidoje, pagaliau me amas bend esnis ž ilgis į i iamojo laiko a pio da bus,
išski iamos sin aksinės min ies aidos ypa ybės, eo inių pag indų kai os
polinkiai.
s aipsnį, be į ado, suda o šie sky iai: Nep iklausomos Lie u os sin aksės
mokslo adicijų ąsa i usiškojo sin aksinių yšių ski s ymo pe ėmimas, Sin-
aksiniai yšiai kaip žodžių junginių suda omasis pama as i Sin aksiniai yšiai
kaip sakinio dalių sa ybė. s aipsnis baigiamas apibend inimu.
136
bend inė kALbA | 95
1. neP ikLAusomos Lie uVos sin Aksės moksLo
AdiciJų ĄsA i usiškoJo sin Aksinių yšių
ski s ymo Pe ėmimAs
mokykloms ski os Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos 1945 m.
leidime sin aksiniai (a ba žodžių) yšiai – de inimas i aldymas – ap a
šy i keliose ie ose. iesa, sin aksiniais yšiais jie ne adinami, laikomi se
man inių žodžių a pusa io san ykių aiškos būdais.
Apie de inimą kalbama sky elyje Pag indinių sakinio dalių de inimas
(žiugžda 1945: 14–15). Jame pasaky a, kad g ynasis a inys a ba sudu inio
i su es inio a inio jung is su eiksniu, iš eikš u a dininko linksniu, de
inama asmeniu i skaičiumi. be o, a dinė sudu inio a inio dalis su
okiu eiksniu de inama skaičiumi i linksniu, ačiau gimine jie gali bū i
i nesude in i, p z., Ša ka – paukš is. s a bu, kad a inio a dinės dalies
de inimas su eiksniu niekuo neski iamas nuo g ynojo a inio a su es inio
i sudu inio a inio jung ies de inimo su eiksniu.
Apie aldymą ašoma sky elyje Žodžių aldymo būdai (žiugžda 1945:
19–20). P adedama nuo o, kad dažnai žodžiai aldo ne ieną linksnį, ačiau
„iš ų aldymų galininko aldymas y a s a biausias“, odėl oks aldymas
adinamas iesioginiu. Jis y a „[V]isuome bū inas odėl, kad o eiksma
žodžio p asmė be galininko isuome bus lyg nebaig inė, neaiški“. ki ų
linksnių aldymas adinamas šalu iniu. Jis y a „[n]e isuome bū inas odėl,
kad o eiksmažodžio p asmė i be minė ųjų linksnių, ik su galininko
papildiniu, gali bū i isai aiški, lyg baig inė“. iesioginis aldymas nuo
šalu inio ski iamas ne pagal linksnio žymėjimą, o pagal bū inumą. š ai
būd a dis pilnas iesiogiai aldo kilmininką, palankus – naudininką. i eiks
mažodžiai, i būd a džiai iesioginio aldymo gali i isai ne u ė i, „[J]ie i
be papildinio es i pakankamai aiškūs“. ne iesioginiu aldymu adinamas
p ielinksninis linksnių aldymas. A k eipiamas dėmesys, kad aldy i gali i
kai ku ie daik a a džiai, skai a džiai, am jiems nebū ina ei i a iniais.
ejopas aldymo ski s ymas bu o lie u ių sin aksės mokslo naujiena. Jį
pe ėmė b onius kalinauskas. Apie kokią no s ečią žodžių san ykių a mai
ną šioje g ama ikoje nekalbama.
Lie u ių kalbos g ama ikos 1954 m. leidime J. žiugžda išplė ė i pe 
a kė sky elį apie aldymą. Į aukė į jį žinių apie žodžių yšius, de inimą
i pa adino Žodžių san ykia imas sakinyje. De inimas i aldymas (žiugžda
1954: 16–17). Au o iaus manymu, žodžių o momis eiškiami seman iniai
san ykiai: žodžius sakinyje „ ienus su ki ais iša jų eikšmė, o eikšmės
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
137
san ykiai sakinyje eiškiasi jų o momis“. ski iamos d i žodžių san ykių
a mainos: „žodžių sa i a pio san ykia imo būdai y a du: žodžių de inimas
i žodžių aldymas.“ aigi, de inimas i aldymas su okiami kaip žodžių
seman inių san ykių aiškos būdai.
Pa eik i šių būdų apib ėžimai. „žodžių de inimas y a oks žodžių san
ykia imas, ku ienas žodis (būd a dis, skai a dis, į a dis, daly is) isada
gauna okią o mą, kokią u i ki as žodis (daik a a dis).“ be o, p ipažįs a
mas i eiksmažodžių ( a inių) de inimas su į a džiais (be ne daik a a 
džiais) eiškiamais eiksniais. „žodžių aldymas sakinyje y a oks jų san
ykia imas, kada ienas žodis gauna okią o mą (linksnį), kokios ki as
žodis eikalauja pagal eikšmę.“ Valdy i gali eiksmažodžiai i kai ku ie
būd a džiai. aip pa kaip i anks esniuose g ama ikos leidimuose ski iamas
iesioginis, šalu inis i ne iesioginis aldymas. oks sin aksinių yšių ( iks
liau, seman inių san ykių aiškos būdų) ski s ymas i ap ašymas išliko i
1960 m. išėjusiame šios g ama ikos leidime (plg. žiugžda 1960: 16–18).
moky ojams ski oje spaudoje ais pačiais me ais bu o paskelb as B o-
niaus Kalinausko s aipsnis Žodis i žodžių g upės sakinyje (1954),
ku iame užsimenama apie is žodžių yšių a mainas: de inimą, aldymą i
p išlijimą. Pas a oji a maina lie u ių kalbo y oje minima bene pi mą ka ą –
ai nu odo i pa s au o ius: „Apie p išlijimą lie u ių kalbos g ama ikos ado
ėliuose iki šiol nebu o kalbama“ (kalinauskas 1954: 18). emian is šalia šio
yšio pa adinimo p išlijimas nu ody u usišku a i ikmeniu p imykanije i pa
naudo a li e a ū a, galima many i, kad ina is p ijungiamųjų yšių modelis
į lie u ių kalbos sin aksės da bus bu o pe im as iš usų kalbo y os. . Vas
kelai ė dise acijoje apie sin aksinių yšių modelius lie u ių kalbo y oje ge
okai a sa gesnė: ji spėja, kad usų kalbos sin aksės mokslas galėjo ik pa em
i ečio lie u ių kalbos žodžių yšių ipo sky imą (Vaskelai ė 2009: 69).
de inimu b. kalinauskas laiko esan „d iejų žodžių g ama inį san ykia
imą, kai ie žodžiai ienas su ki u y a sude in i asmeniu, skaičiumi, links
niu a gimine“ (kalinauskas 1954: 18). s aipsnio au o iaus (a jo au o i
e ų) su okiama sin aksinė eiškinio p igim is – „žodžių g ama inis san y
kia imas“, ji siejama su am ik ų mo ologinių o mų eikšmių „sude ini
mu“. iš iš a dy ų ka ego ijų ma y i, kad de inamas, jo nuomone, gali bū i
ne ik būd a dis su daik a a džiu, be i eiksmažodis su daik a a džiu a
į a džiu. Valdymu s aipsnio au o ius adina okį žodžių a pusa io yšį,
kai „nuo ieno žodžio p iklauso ki o žodžio o ma“ (kalinauskas 1954: 18).
kaip ma y i, apib ėžime aip pa emiamasi mo ologine yšio aiška, apie
sin aksinę eiškinio p igim į čia da nekalbama. P išlijimo apib ėžimo

138
bend inė kALbA | 95
s aipsnyje nepa eikiama, ik iš a dijami jo a ejai ( eiksmažodžio i aplin
kybinių žodžių, sakinio žodžių i į e p inių žodžių, k eipinių, jaus ukų,
neiginio san ykiai), ku ie, . Vaskelai ės nuomone, ody ų, kad p išlijimu
„siekiama ap ėp i uos sakinio žodžius, ku iems nep ipažįs amas yšys su
ki ais žodžiais“ (Vaskelai ė 2009: 69).
išsamiau sin aksiniai yšiai ( adinami g ama iniais) ap ašy i B oniaus
Kalinausko s aipsnyje Žodžių junginys kaip sin aksės objek as (1961).
iš p adžių jie ski s omi į p ijungiamuosius i sujungiamuosius. oliau p i
jungiamieji skaidomi į is ūšis – de inimą, aldymą i p išlijimą.
žodžių de inimu laikomas „daik a a džių, būd a džių, skai a džių, į a 
džių, daly ių p ijungimas p ie daik a a džių, ku p ijung asis žodis įgyja jį
p ijungusio žodžio o mas“ (kalinauskas 1961: 31). kaip ma y i, kalbama
ik apie daik a a džių i būd a diškųjų žodžių de inimą. no s minimi šiuo
yšiu susiję žodžiai, pa s yšys y a siejamas su jų mo ologine aiška (g a
ma inėmis o momis). ski iamas pilnasis de inimas (kai įgyjamos isos
p ijungusiojo žodžio o mos) i nepilnasis de inimas (kai įgyjamos ik kai
ku ios p ijungusiojo žodžio o mos).
žodžių aldymu laikomas „ oks a dažodžių p ijungimas p ie eiksma
žodžių, ki ų a dažodžių i kai ku ių p ie eiksmių, ku p ijung asis žodis
įgyja okias o mas, kokių eikalauja jį p ijungusio žodžio eikšmė“ (kali
nauskas 1961: 31). šiame apib ėžime aip pa emiamasi yšio siejamų žo
džių kalbos dalimis. yšio pobūdis pe eikiamas jo aiška, ku ią lemian i
pag indinio žodžio eikšmė (o ne g ama inės ypa ybės). Fo malusis k i e
ijus apib ėžime ge okai pe pla us: aldymas eiškiamas p iklausomojo
žodžio linksniu, ku is y a ik iena iš o mos dedamųjų.
kaip i J. žiugždos g ama ikose, ski iamas ejopas žodžių aldymas:
iesioginis, šalu inis i p ielinksninis (a ba ne iesioginis). iesioginiu laiko
mas okių a dažodžių linksnių p ijungimas, ku ie aldančiajam žodžiui
„pagal eikšmę y a bū inai eikalingi, labiausiai įp as i, dažniausiai a oja
mi“ (kalinauskas 1961: 31–32). iesiogiai aldomi gali bū i galininko,
kilmininko, naudininko i įnagininko linksniai. kai ku ie eiksmažodžiai
gali iesiogiai aldy i du linksnius (p z.: p ašy i, klaus i). šalu inis aldy
mas – ai p ijungimas okių a dažodžių linksnių, „ku ie iems aldan iems
žodžiams pagal eikšmę nė a bū ini, y a ik an aeiliai“ (kalinauskas 1961:
32). šis apib ėžimas p ieš a auja au o iaus pa eik ai aldymo apsk i ai samp
a ai: juk aldymas ski iamas pagal pag indinio junginio žodžio eikšmės
keliamą eikala imą, ku į pa enkina p iklausomojo žodžio o ma... oliau
iš a dijama nemažai eiksmažodžių (p z.: ei i kelią, lūž i obuoliais, gulė i
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
139
alandą) i daik a a džių (p z.: dėdės pasaka, ugių sėjimas, mokslo žmogus,
šilko ska elė; me gai ė š iesiomis kasomis) šalu inio aldymo pa yzdžių. Pa
galiau, p ielinksninis, a ba ne iesioginis, aldymas – ai linksnio aldymas
pe p ielinksnį. ne p ielinksninių kons ukcijų aldymas, o bū en linksnių
aldymas pe a pininką – p ielinksnį. no s p ipažįs ama, kad aldomo
žodžio linksnis p iklauso nuo p ielinksnio... b. kalinausko s aipsnyje pa
eikiamas įdomus sky elis apie p ielinksninio i nep ielinksninio aldymo
san ykius, ku iame pa ody a, kad kai ku ie žodžiai gali bū i aldomi i
ienu, i ki u būdu, p z.: mi i badu i mi i iš bado.
žodžių p išlijimu adinamas „ ik p asminiais yšiais pag įs as, su o mų
kai a nesusijęs žodžių p ijungimo būdas“ (kalinauskas 1961: 34). Apib ėži
mas kelia abejonių dėl šios yšio a mainos sin aksinio pobūdžio. ski iamas
pilnu inis i dalinis p išlijimas. Pilnu iniu p išlijimu laikomi okie a ejai, kai
nekai omi a kai omi žodžiai paaiškina ik ieną sakinio žodį. daliniu p išli
jimu adinamas oks „žodžių a pusa io san ykia imas, ku as pa s žodis
ieno žodžio y a aldomas a su juo sude in as, o p ie ki o žodžio p išlijęs“
(kalinauskas 1961: 34). Pa eikiami okie pa yzdžiai: Ka ė a sikėlusi apsiž al-
gė; Gand as pa lėkė linksmas; P ie angos šiapus slenksčio s o i mo ina. ma y
i, kad ai, ką b. kalinauskas adina daliniu p išlijimu, ėliau lie u ių kalbo
y oje bu o laikoma iesiog šliejimu ( ienu iš d igubų a d ilypių a ininio
pažyminio sin aksinių yšių) a ba seman iniais ikslinimo ( ikslinamosios
aplinkybės) san ykiais, o dalinio p išlijimo samp a os a sisaky a.
oliau s aipsnyje ap a iamas žodžių sujungimas – yšys, ku iuo susiję
„lygia eisiai junginio na iai“ (kalinauskas 1961: 35). ma ome, kad ne api
b ėžime pa a o as e inys iš usų kalbos.
Po kelių me ų pasi odžiusiame B oniaus Kalinausko s aipsnyje Žo-
džiai i žodžių junginiai sakinyje (1963) aip pa ski iami ys p ijungi
mo būdai: de inimas, aldymas i p išliejimas (kalinauskas 1963: 5). Juos
ski s ydamas i apib ėždamas, au o ius ka oja sa o anks esniojo s aipsnio
apib ėžimus i iš esmės seka e dokijos galkinosFedo uk pa eng a usų
kalbos g ama ika (So emennyj usskij jazyk. Sin aksis, mosk a, 1957, § 3).
de inimu kaip i anks esniame s aipsnyje laikomas ik am ik oms
kalbos dalims būdingas p ijungimas p ie daik a a džių, kai „p ijung asis
žodis įgyja jį p ijungusio žodžio o mą“, i ski iamas pilnasis i nepilnasis
žodžių de inimas (kalinauskas 1963: 5). neminimas eiksmažodžio de i
nimas su eiksniu einančiu daik a a džiu. Valdymo apib ėžimas aip pa
su ampa su duo u anks esniame s aipsnyje apib ėžimu (kalinauskas 1963:
6). Valdy i, b. kalinausko nuomone, gali ne ik eiksmažodžiai, be i
140
bend inė kALbA | 95
a dažodžiai bei kai ku ie p ie eiksmiai. ski iamas iesioginis i ne iesio
ginis ( . y. p ielinksninis) aldymas. kaip ma y i, neliko abejonių kėlusio
šalu inio aldymo, išski o anks esniame s aipsnyje.
Apib ėžian p išliejimą, aip pa sekama anks esniuoju s aipsniu i p iš
liejimu laikomas „ ik p asminiais yšiais pag įs as, su o mų kai a nesusijęs
žodžių p ijungimas“. P išliejami gali bū i ne ik nekai omi, be i kai omi
žodžiai, ik „jie sa o o mos nekeičia“, . y. jų o ma nuo p išliejimo ne
p iklauso. aip pa ski iami du p išliejimo būdai: pilnasis i dalinis p išlie
jimas (kalinauskas 1963: 9).
ais pačiais me ais išėjusiame Zelmos dumašiū ės s aipsnyje Dėl
sakinio dalių i jų a pusa io san ykių (1963) apibūdinan sakinio dalis
a siž elgiama i į jų sin aksinius yšius. Juos ski s ydama, au o ė ėmėsi čekų
mokslininkų (p z., P. m azeko) da bais. ski iami ys pag indiniai „ eikšmi
nių sakinio dalių san ykia imo“ ipai: p edikacija, de e minacija i koo dina
cija (dumašiū ė 1963: 237–248). koo dinaciją au o ė susieja su sujungiamai
siais san ykiais, o p edikaciją i de e minaciją – su p ijungiamaisiais. P edi
kacija laikomi „p edika o ( a inio) san ykiai su eiksniu“ (dumašiū ė 1963:
242), o de e minacija apiman i „objek inius (papildinio), a ibu inius (pažy
minio) i aplinkybinius san ykius“ (dumašiū ė 1963: 242–243). de e mina
cijos a ejais iena sakinio dalis „logiškai išplečia ku ią no s ki ą sakinio dalį
( ienas žodis – ki ą žodį) i uo būdu suda o am ik us žodžių junginius“
(dumašiū ė 1963: 243). ma y i, kad eikšminiai san ykiai aiškiai neski iami
nuo sin aksinių, jie suplakami į iena (plg. de e minacijos apib ėžimą).
sin aksinius yšius Z. dumašiū ė ski s o pagal mo ologinę aišką. Vie
ni, jos žodžiais a ian , sin aksiniai žodžių san ykiai ( aldymas i de inimas)
eiškiami p iklausomųjų žodžių mo ologine o ma, jos eikalauja pag in
dinis žodis. ki i (šliejimas) – ne eiškiami. šliejimas emiasi ik žodžių se
man iniu san ykiu (p iklausomasis žodis susijęs su pag indiniu ik eikšme),
o jo mo ologinė o ma sin aksinio yšio ne eiškia, „lieka isai lais a“ (du
mašiū ė 1963: 243). aigi, aiška p iklausomojo žodžio mo ologine o ma
y a pag indinis šio sin aksinių yšių ski s ymo pama as. Au o ė da o iš adą:
„<...> ku ių no s žodžių mo ologinės o mos sąlygo umas odo ik am
ik us sin aksinius san ykius [ aldymą i de inimą – A. J.] i dėl o negali
bū i laikomas isų sin aksinių san ykių k i e ijumi“ (dumašiū ė 1963: 243).
aigi, au o ė sin aksiniais laiko i okius žodžių yšius, ku ie mo ologijos
p iemonėmis nė a eiškiami, emiasi ik p asminiais žodžių san ykiais.
uo pačiu me u išėjusioje aukš osioms mokykloms ski oje Jono Bal-
ke ičiaus Daba inės lie u ių kalbos sin aksėje (1963) ys žodžių p i
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
141
jungimo būdai ski s omi panašiai kaip b. kalinausko da buose. kaip su
p iklausomojo žodžio mo ologine o ma nesusijęs apib ėžiamas p išliejimas,
ne i e minas oks pa : „žodžių p išliejimas y a ik loginiais yšiais pa
g įs as, su o mų kai a nesusijęs žodžių p ijungimo būdas“ (balke ičius
1963: 35). P išliejami gali bū i ne ik nekai omi, be i kai omi žodžiai.
kaip i b. kalinausko, ski iamas pilnu inis i dalinis p išliejimas (balke ičius
1963: 36). de inimas i aldymas susiję su p iklausomojo žodžio o mos
kai a. Pagal os sąsajos pobūdį i ski iamas de inimas nuo aldymo. žodžių
de inimu adinamas „ oks linksniuojamųjų žodžių <...> p ijungimas p ie
daik a a džių, ku p ijung asis žodis įgauna jį p ijungusio žodžio o mas“
(balke ičius 1963: 28). ma y i, kad de inimu J. balke ičius laiko ik daik
a a džių yšį su būd a diškaisiais žodžiais. kaip i b. kalinausko da buose,
ski iamas pilnasis i nepilnasis de inimas (balke ičius 1963: 28).
žodžių aldymas apib ėžiamas kaip „ oks daik a a džių i ki ų linksniuo
jamųjų žodžių p ijungimas p ie eiksmažodžių, a dažodžių i p ie eiksmių,
ku p ijung asis žodis įgauna okią o mą (linksnį), kokios pagal eikšmę
eikalauja jį p ijungęs žodis“ (balke ičius 1963: 29). ai ik kiek pa ikslin as
b. kalinausko apib ėžimas. eikšminis eikala imas nea ski iamai susiejamas
su o mos (linksnio) aldymu. kaip J. žiugždos i b. kalinausko da buose,
ski iamos ys aldymo a mainos – iesioginis, šalu inis i p ielinksninis
(balke ičius 1963: 29). šalu inis aldymas – ai „p ijungimas okių a da
žodžio linksnių, ku ie aldančiam žodžiui pagal eikšmę nė a bū inai eika
lingi“ (balke ičius 1963: 29). oks aldymas būdingas ne ik eiksmažo
džiams (p z.: Ten di bau ilgesnį laiką; Mokiniai iš ažia o a os ogų), be
i daik a a džiams, ku ie šalu iniu aldymu p isijungia kilmininku a ba įna
gininku eiškiamą pažyminį (p z.: Sub aškėjo sausų eglių šakelės; Bū ia o-
si y ai š en iškais d abužiais). šalu inio aldymo samp a a pe im a iš
anks esnių b. kalinausko da bų. ma y i, kad šio ski s ymo pag indas y a
sudė inis. Visų pi ma, aldymas pag įs as seman iniu eikala imu (de inamas
žodis nė a pag indinio žodžio eikalaujamas). mo ologinė aldomojo žodžio
o ma y a lemiama pag indinio žodžio kaip i de inimo a eju, ik ji ne
su apdinama (ben iš dalies) su pag indinio žodžio o ma kaip de inimo
a eju, o y a gaunama (pa enkama). i ečia – iš a dijamos aldy i galinčių
žodžių kalbos dalys (ski iamos pagal eikšmę i aišką).
Lie u ių kalbos sin aksės mokslo naujo ės pagaliau, p aėjus dešim mečiui
nuo jų paskelbimo b. kalinausko s aipsnyje, bu o pe kel os i į idu inėms
mokykloms ski ą Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama iką. Ji a nau
jin a, pasi elkus į pagalbą bend aau o į P aną Gailiūną. man p ieinamos
148
bend inė kALbA | 95
pag indinių sakinio dalių abipusis yšys“, da oma iš ada, kad „[V]eiksnį
ne ikslu laiky i ik p iklausomuoju (a „nep iklausomuoju“) a inio ak an
u“ (si au as, g enda 1988: 85–86).
3. sin AksiniAi yšiAi kAiP žodžių Junginių
sudA omAsis PAmA As
susidomėjimas žodžių junginių ema į lie u ių kalbo y ą okupacijos są
lygomis a ėjo daugiausia pe usų kalbo y ą. bū en iš usų kalbos g a
ma ikos da bų šiame s aipsnyje jau apž elg ais b. kalinausko (1954, 1961
i 1963) s aipsniais daugelis są okų, e minų i klasi ikacijų bu o pe 
kel a į lie u ių kalbo y ą. sin aksiniai yšiai juose ap a i kaip suda oma
sis žodžių junginių pama as. žodžių junginius umpai apibūdino i į
ien isinius bei sudė inius Daba inės lie u ių kalbos sin aksėje (1963) su
ski s ė J. balke ičius.
B oniaus Kalinausko pa eng oje mokomojoje p iemonėje Lie u-
ių kalbos žodžių junginių sin aksė (1972) da pa ikslin a sin aksinių
yšių klasi ikacija. P ie anks esniuose da buose paskelb o sin aksinių yšių
ap ašo au o ius p idėjo olesnį aldymo ski s ymą „pagal seman iką, . y.
pagal aldomojo žodžio seman inius yšius su jį aldančiu žodžiu“ (kali
nauskas 1972: 3). emian is šiuo k i e ijumi, aldymas ski s omas į „s i
p ųjį, kai ku ių no s a dažodžių linksniai ieni a su p ielinksniais al
dan iesiems žodžiams pagal eikšmę y a bū ini, labiausiai įp as i, dažniausiai
a ojami, kai, pasakius aldan į žodį, pi miausia kyla asociacija su uo
linksniu a p ielinksnine kons ukcija“ (kalinauskas 1972: 3) i „silpnąjį,
kai, pasakius aldan įjį žodį, nebū inai iškyla mūsų sąmonėje asociacijos su
ku iuo linksniu a ku ia p ielinksnine kons ukcija, . y. kai iems aldan
iems žodžiams ie linksniai a os p ielinksninės kons ukcijos pagal eikš
mę nė a bū inos, y a ik an aeilės“ (kalinauskas 1972: 4). ski s ymas į
s ip ųjį i silpnąjį aldymą emiasi žodžių seman iniais san ykiais i jų psi
chologiniu su okimu. silpnasis aldymas seman ikos san ykių požiū iu jau
nė a aldymas, nes p iklausomasis žodis nė a eikalaujamas. ski i šią al
dymo a mainą g eičiausiai paska ino išo iškai panaši aiška, plg.: jaučiu a-
sa ą i g ažu asa ą (galininkas pi muoju a eju y a g ama inis, o an uo
ju – seman inis linksnis). ma y , su okdamas į edęs naujo ę, au o ius p i
deda pas abą: „kai ku ie kalbininkai mūsų adinamą silpnąjį aldymą laiko
linksnių a p ielinksninių kons ukcijų p išliejimu, nes aldomieji žodžiai

A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
149
čia jau nea sako į linksnio klausimus, o į aplinkybėms a pažyminiui bū
dingus klausimus“ (kalinauskas 1972: 4). ai odo, kad seman inis (sin ak
sinis) i o malusis ski s ymo k i e ijai y a nesu aikomi. kadangi pasi ink
a ski s y i pagal seman iką, ai „ aldomojo žodžio seman iniai yšiai su jį
aldančiu žodžiu“ isais a ejais y a panašūs ( aldomasis žodis y a aldomas)
i ski s ymas šiuo pag indu neįmanomas. išei ų, kad eisūs ie „kai ku ie
kalbininkai“, ku ie „silpnojo aldymo“ a ejus laikė šliejimu. P išliejimo
samp a a i ski s ymas ado ėlyje be eik nesiski ia nuo pa eik o anksčiau
išėjusiame s aipsnyje (kalinauskas 1972: 4).
aigi, ina io sin aksinių yšių ski s ymo pi mei io da buose andame
i daugumą smulkesnių jų ski ybių (s ip usis i silpnasis, iesioginis i
ne iesioginis aldymas, pilnasis i nepilnasis de inimas, pilnasis i dalinis
p išliejimas), g eičiausiai pe im ų iš usų kalbo y os, ėlesniuose so ie i
niuose sin aksės da buose kėlusių nemaža ginčų. ski s an sin aksinius
yšius, b. kalinausko emiamasi keliais k i e ijais: eikšme, mo ologine
aiška, p iklausymu kalbos daliai. iškyla neį eikiama silpnojo aldymo (o iš
esmės, apsk i ai aldymo) i p išliejimo sky imo p oblema, susijusi su ė
mimusi eikšmės lygmeniu.
Vi o Labučio mokomosios p iemonės Žodžių junginių p oblemos
(1976) sky iuje Žodžių yšių eiškimo būdai ski iamos jau ke u ios žodžių
yšių ūšys: de inimas, aldymas, šliejimas i o mų koo dina imas.
kaip ma y i, de inimą i o mų koo dina imą V. Labu is laiko ski in
gomis sin aksinių yšių ūšimis. Jos isų pi ma ski iasi siejamų žodžių ai
komų ka ego ijų sa a ankiškumu ( u ima omeny, kad de inamos būd a 
diškųjų žodžių ka ego ijos y a nesa a ankiškos, o a i inkamos eiksmažodžių
ka ego ijos – sa a ankiškos): „žodžių de inimas – ai nesa a ankiškas
ka ego ijas u inčių žodžių o mų p i aikymas p ie ki ų žodžių o mų“
(Labu is 1976: 29), o „[ž]odžių o mų koo dina imas – ai sa a an
kiškas ka ego ijas u inčių žodžių galimas (be ne bū inas) abipusis o mų
aikymas“ (Labu is 1976: 31). be o, iš apib ėžimų ma y i, kad de inimas
y a ienpusis p iklausomasis yšys, o o mų koo dina imas – abipusis.
skliaus uose nu ody a, kad o mų koo dina imas y a galimas, be nebū
inas sin aksinis yšys. šios pas abos nė a p ie de inimo, ik pasaky a, kad
„[d]e inimas nė a isiškas o mų supanašinimas, o ik pa inkimas pagal
daik a a diškojo žodžio o mas“ (Labu is 1976: 29).
V. Labučio ge ai užčiuop as sąlyginis de inimo pobūdis, no s ik saki
nyje a liekamo aidmens požiū iu: „de inimas pa odo, su ku iuo žodžiu
būd a diškasis žodis susijęs, be nieko nesako apie yšio u inį: de inama
150
bend inė kALbA | 95
sis žodis gali bū i pažyminys, a dinė a inio dalis i ne aplinkybė“ (La
bu is 1976: 29). žodžių o mų koo dina imo ski iamos d i a mainos: ne
ik eiksniu i a iniu einančių žodžių, be i apoziciniu yšiu susijusių
daik a a džių o mų koo dina imas (Labu is 1976: 31). Valdymo apib ėži
mas nedaug ski iasi nuo apib ėžimų, pa eik ų ki ų au o ių: „žodžių al
dymas – ai daik a a diškojo žodžio linksnio pa inkimas am ik ai sin
aksinei i seman inei unkcijai pagal ki o žodžio eikšmę a kokį ki okį
seman inį elemen ą“ (Labu is 1976: 33). ik sin aksinis i seman inis žo
džių yšys ge ai ski iamas nuo jo eiškimo linksnio o ma. nedaug ski ia
si i šliejimo apib ėžimas: „žodžių šliejimas – ai žodžių yšių eiškimo
būdas, ku yšį odo ik siejamųjų žodžių eikšmės, nepadedamos jokios
o mos“ (Labu is 1976: 37).
ais pačiais me ais išėjusiame sin aksei ski ame Lie u ių kalbos g a-
ma ikos ečiajame ome (1976), edaguo ame kazio ul ydo, Vy au o
Amb azo i Adelės Valeckienės, sin aksiniai yšiai aip pa nag inėjami
žodžių junginių sky iuje, kaip jų esminė suda omoji ypa ybė. smulkesnės
jų ūšys ap a iamos nag inėjan p ijungiamuosius žodžių junginius. Į adi
nę žodžių junginių sky iaus dalį Sin aksiniai žodžių junginiai pa ašė A. Va
leckienė. ski iamos (kaip ašoma, dažniausiai) ys p ijungiamųjų žodžių
junginių sin aksinių yšių a mainos: de inimas, aldymas i šliejimas. Jų
sky imas „iš esmės p iklauso nuo pag indinio [žodžių junginio] dėmens
leksinių bei g ama inių ypa ybių“ (Lkg 1976: 11).
de inimas apib ėžiamas, emian is p iklausomojo žodžio pa idalo g ama
iniu su apimu su pag indiniu žodžiu: „de inimu adinamas p iklausomojo
dėmens o mos p iside inimas p ie pag indinio dėmens o mos. de inimo
būdu jungiami okie žodžiai, ku ie u i as pačias g ama ines ka ego ijas:
giminę, skaičių i linksnį“ (Lkg 1976: 11). kalbama i apie d iejų daik a
a džių de inimą: „de inimo būdu suda omi junginiai iš d iejų daik a a džių,
p z.: ašy oja Žemai ė, sūnus Pe as. Jie de inami linksniu, skaičiumi, dažnai
i gimine.“ Vis dėl p ipažįs amas daik a a džių de inimo sa i umas: „ ačiau
d iejų daik a a džių de inimas y a upu į ki oks, negu būd a džio de inimas
su daik a a džiu. du sude in i daik a a džiai ik sa o eikšme ienas y a
subo dinuo as ki am, o sin aksiškai, galima saky i, ne p iklauso, be ko e
liuoja ienas su ki u: jie galimi okioje pa pozicijoje i ienas be ki o, plg.:
Sūnus Pe as a ėjo i Sūnus a ėjo, Pe as a ėjo. dėl o d iejų sude in ų daik
a a džių yšys ka ais adinamas ko eliacija i y a a imesnis sujungimui,
negu p ijungimui“ (Lkg 1976: 11). Čia abejonių kelia eikšminė daik a a 
džių subo dinacija, juo labiau kad i jų e e encija (žymimas dalykas) y a a
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
151
pa i. eikšmės lygmenyje as pa s dalykas ski ingų daik a a džių pa adina
mas ski ingais a ž ilgiais (giminys ės san ykio nuo oda i jam p iski as ik
inis a das). galima spė i, kad e e en ų pagal giminys ės san ykį (sūnų) aibė
kalbė ojo a ž ilgiu y a mažesnė nei a i inkamu ik iniu a du pa adin ų (no s
dažniau, ko ge o, būna p iešingai). Vis dėl o šiuo a eju ik inis a das, a 
odo, žymi ne isus galimus juo pa adin us e e en us, o ik okius, ku ie
susiję su kalbė oju, aigi pa ikslina pi mojo daik a a džio nuo odą.
Panaši ko eliacija įž elgiama a p nežymimųjų į a džių kažkas, kas no s
i k . (kažkas s e imas) i būd a džių y iškosios giminės o mų bei nea
pib ėžiamųjų į a džių kas, kažkas, kažin kas, kas no s, iskas, šis as i k .
(kažkas nauja, kažką nauja) a dininko bei galininko i be a dės giminės
būd a džių: „būd a dis ik seman iškai y a subo dinuo as nežymimajam
į a džiui. Jis labiau sukonk e ina į a džio eiškiamą pla esnę są oką. sin
aksiškai šios ūšies junginiuose būd a dis y a be eik iek pa sa a ankiškas,
kaip daik a a dis. Jis čia panašus į sudaik a a dėjusį būd a dį“ (Lkg 1976:
11–12). dėl seman inės subo dinacijos čia, a odo, klys ama. Junginių kaž-
kas s e imas i kažkas nauja eikšmės a ž ilgiu „sunkesnis“, aigi i pag in
dinis na ys, ma y , y a konk ečios eikšmės būd a dis, o ne neapib ėž os
eikšmės (i e e encijos) į a dis.
de inimo sin aksiniam yšiui, a odo, p iešinami aldymo i šliejimo
sin aksiniai yšiai (ka u paim i). Pas a iesiems bend a ai, kad juos „dau
geliu a ejų padeda a ski i p iklausomojo dėmens o ma“. ma „ aldymu
dažnai laikomas oks yšys, kai p ie pag indinio dėmens p isijungia ne ie
sioginis daik a a džių linksnis a ba p ielinksninė kons ukcija, o šliejimu –
oks yšys, kai p ie pag indinio dėmens p isijungia nelinksniuojamoji o 
ma“ (Lkg 1976: 12). Vis dėl o pab ėžiama, kad „p iklausomojo dėmens
mo ologinė o ma ne isada padeda iksliai išski i žodžių sin aksinius
yšius. Pa yzdžiui, šį y ą lijo i šį y lijo eiškia uos pačius sin aksinius
san ykius, o p iklausomojo dėmens mo ologinė o ma ski inga. as pa s
dėl no iu miego i no iu miego i“ (Lkg 1976: 12). Čia ma ome polinkį al
dymą nuo šliejimo ski i ien pagal p iklausomojo žodžio pa idalą, ačiau
oks sky imo pag indas au o ės paneigiamas. iš duo ų pa yzdžių aiškėja,
kad g eičiausiai s a besniais laikomi eikšminiai junginio žodžių san ykiai.
Valdymas apib ėžiamas kaip yšys, „kai pag indinis dėmuo eikalauja
am ik os p iklausomojo dėmens o mos (p iklausomasis dėmuo o maliai
y a apib ėž as pag indinio dėmens)“ (Lkg 1976: 12). ma y i, kad apib ė
žimo pag indu imamas o malus p iklausymas a ba žodžio o mos p iklau
symas, . y. oks p iklausymas, ku is y a žymimas žodžio o ma – linksniu
152
bend inė kALbA | 95
a ba p ielinksnine aze. Pa s p iklausymas čia, a odo, su okiamas sin ak
siškai, o ne seman iškai ( yšys ski iamas žodžių junginių sky iuje). Pagal
aldymo s ip umą a nuo eikšmės p iklausomą bū inumą ski iamas bū inas
(a ba s ip usis) i nebū inas (a ba silpnasis) aldymas (Lkg 1976: 12). a
čiau iš ka o nu odoma, kad jų ibos ne yškios, isada būna pe einamųjų
a ejų. silpnai aldomi eiksmažodžių leksinei eikšmei papildy i nebū ini
konk e ieji linksniai, kiekį, išsky imą, lyginimą i k . eiškiančios p ielinks
ninės azės (Lkg 1976: 13). šiuo a eju g ama ikoje, kaip i b. kalinaus
ko da buose, nuei a ydingu keliu, pasiduo a o malios aiškos (linksnių)
į aigai. kalbama i apie kompleksinį, a ba laipsnišką, aldymą, kai „ ieno
linksnio bu imas p ie eiksmažodžio a si sąlygoja ki o linksnio bu imą
p ie o pa ies eiksmažodžio“, p z., d ožia lazdą aikui (Lkg 1976: 13–14).
ai klaidingas sin aksinių yšių i jų aiškos aiškinimas: abu daik a a džiai
seman iškai i sin aksiškai p iklausomi nuo eiksmažodžio, o jų aiška ie
na nuo ki os nep iklauso.
šliejimu adinamas yšys, kai „p iklausomasis dėmuo p isijungia p ie
pag indinio, pas a ojo ne eikalaujamas; jis o maliai neapib ėž as, ik logiš
kai siejamas su pag indiniu dėmeniu“ (Lkg 1976: 12). Apib ėžian emia
masi ne ik o malia sin aksinio yšio aiška, be i seman ine (logine)
junginio dėmenų sąsaja. ai šio yšio apib ėžimui nauja.
4. AbieJų k yPČių suLieJimo AP Aiškos
daugiausia Lie u ių kalbos i li e a ū os ins i u o mokslininkų pa ašy oje
i V. Amb azo edaguo oje iena omėje lie u ių kalbos g ama ikoje
usų kalba G amma ika li o skogo jazyka (1985) daug ie os ski iama
žodžių junginiams ap ašy i, ačiau joje daugiau dėmesio ski a, ypač ap a
šan ien isinio sakinio sanda ą, i sakinio dalims. šioje g ama ikoje ski ia
mos ys sin aksinių yšių a mainos: p ijungimas, a pusa io sąsaja i su
jungimas (gLJ 1985: 417). Pagal sin aksinio yšio ipą suski s y i i žodžių
junginiai. P ijungimo a mainos ski iamos p ijungiamųjų junginių sky iuje.
de inimu adinamas p iklausomojo junginio na io o mos su aikymas
(upodoblenie) su pag indinio na io o ma (gLJ 1985: 422). P iedėlio koo di
nacija su pag indiniu žodžiu laikoma ypa inga de inimo a maina, aip pa i
nežymimųjų į a džių san ykis su y iškosios a ba nieka osios giminės bū
d a džiais i daly iais (gLJ 1985: 422). Valdymu laikomas ki okios nei pa
g indinio žodžio p iklausomojo žodžio kai omosios o mos pa inkimas, a si
ž elgian į pag indinio žodžio leksines i g ama ines sa ybes (gLJ 1985: 422).
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
153
ski iamas p ielinksninis i nep ielinksninis, s ip usis i silpnasis aldymas.
Valdymas laikomas s ip iuoju, kai iš eiškia bū inąjį (žodžių a pusa io), o
silpnuoju – nebū inąjį, dažniausiai ad e bialinį, yšį (gLJ 1985: 422–423).
Valdomu laikomas i a ibu inis kilmininkas, p z.: da bo žmogus, miško paukš-
is (gLJ 1985: 423). šliejimu adinama p ijungiamojo sin aksinio yšio a mai
na, ne eiškiama p iklausomojo žodžio kai omosiomis o momis (gLJ 1985:
423). šliejimu dažniausiai eiškiami ad e bialiniai seman iniai san ykiai. kai
ku iems eiksmažodžiams būdingas s ip usis šliejimas, p z.: p adėjo di b i,
no iu skai y i, bu o čia, a odė g ažiai, elkis y iškai. okie žodžių junginiai
iš eiškia objek inius i komple y inius seman inius san ykius (gLJ 1985: 424).
P og aminiame V. Amb azo s aipsnyje Lie u ių kalbos sakinio sin-
aksinės i seman inės s uk ū os iene ai (1986), pa eng ame apibend i
nan usiškos lie u ių kalbos g ama ikos ašymo pa i į, apž elg i s a biau
si sakinio sin aksinės i seman inės sanda os dalykai. Į ade au o iaus labai
eisingai pab ėž a, kad lie u ių kalbos sin aksės y inė ojų da buose „ ei
kė ų s eng is kuo aiškiau apib ėž i i ienu pag indu ski i ben s a biausias
o mos i seman ikos lygmenų ka ego ijas“ (Amb azas 1986: 4). ačiau jau
i šioje ci a oje ma y i pag indinis s aipsnio ūkumas – siekian pa ikslin
i kai ku ias esmines lie u ių kalbininkų a ojamas sin aksės i seman ikos
są okas, pa i sin aksinė kalbos sanda a nuola painiojama su mo ologiniu
aiškos lygmeniu. Paci uo ame eiginyje ie oj „ o mos“ ( . y. mo ologijos)
lygmens au o iaus g eičiausiai u ė as omenyje sin aksės lygmuo a ba sin
aksė (kaip i mo ologija) su ok a kaip kalbos aiškos lygmuo.
V. Amb azas sin aksinius yšius isų pi ma ski s o į p ijungiamuosius,
sujungiamuosius i a pusa io p iklausymo, a ba sąsajos (Amb azas 1986: 7).
Pas a ieji ski iasi nuo d iejų pi mųjų uo, kad y a abipusiai. ipiškais a e
jais jie eiškiami o mų koo dina imu (Amb azas 1986: 7). yškiausias okio
a pusa io p iklausymo pa yzdys esan i eiksmažodžio sąsaja su daik a a džio
a į a džio a dininku (bū en !): ši a dininko o ma p iklausan i nuo eiks
mažodžio, ačiau ji „sa o uož u lemia eiksmažodžio skaičiaus o mą“ (Am
b azas 1986: 7). šis i ki i a pusa io sąsajos yšio u in ys pag įs i pa yzdžiai
(asmenuojamosios eiksmažodžio o mos i eiksniu einančio a dažodinio
na io, jung imi einančios eiksmažodžio bū i asmens o mos i su ja siejamų
a dažodžių o mų, ne a dininko ie oje einančių nekai omų eiksmažodžio
o mų i a iniu einančių eiksmažodžių) aki aizdžiai suplaka sin aksinį p i
klausymo yšį i jo mo ologinę aišką. V. Amb azo žino a, kad „ a pusa io
p iklausymo yšių klausimas“ gali bū i sp endžiamas ki aip, jo apž elgiami
į ai ūs okio sp endimo būdai (kai ku ie jų p ikišamai odo, kad adinama

154
bend inė kALbA | 95
sis „abipusis“ yšys y a ski ingų lygmenų), ačiau pasi ink as „lie u iškasis“
dalyko sp endimo būdas, nes „abipusio na ių yšio sin aksinis pobūdis y a
gana aiškus“ (Amb azas 1986: 10).
sin aksės i mo ologijos lygmenų nesky imas aip pa aiškiai ma y i i
iš p ijungiamojo yšio ski s ymo. Jo ( . y. sin aksinio eiškinio) a mainos
ski iamos pagal o maliąją ( . y. mo ologinę) aišką. iš adose ai pasaky a
da aiškiau: „sin aksiniai yšiai o maliai ealizuojami de inimu bei koo 
dina imu, aldymu i šliejimu“ (Amb azas 1986: 35). išei ų, kad iš a dy os
sin aksiniu yšių a mainos y a mo ologiniai eiškiniai… aiškos pag indu
ski iamos ys adicinėmis apusios p ijungimo a mainos: de inimas, al
dymas i šliejimas (Amb azas 1986: 7).
de inimu adinamas „p ijung osios žodžių o mos p i aikymas p ie pa
g indinės pagal mo ologinę ka ego iją“ (Amb azas 1986: 8). Jau pa s api
b ėžimo žodis p i aikymas neiš eiškia sin aksinio eiškinio pobūdžio. Api
b ėžimas aki aizdžiai odo mo osin aksinį ( . y. mo ologinėmis o momis
eiškiamą sin aksinės p igim ies) eiškinio pobūdį, ku is niekaip negali bū i
adinamas g ynai sin aksiniu. sa a ankiškas g ama ines ka ego ijas u inčių
daik a a džių de inimas, adinamas koo dina imu, V. Amb azo nuomone,
ne u ė ų bū i kliū is jį laiky i am ik u de inimo po ūšiu (Amb azas 1986: 8).
Valdymu adinamas „p ijung ojo žodžio kai omos o mos <...> pa inkimas,
p iklausan is nuo pag indinio žodžio junglumo i g ama inių ypa ybių“
(Amb azas 1986: 8). Vėlgi žodis pa inkimas kažin a inka eiškinio sin ak
sinei p igimčiai eikš i, ačiau apib ėžimu i nesiekiama lik i sin aksės ly
gmenyje – d ąsiai einama į mo ologiją (žodžio kai oma o ma), a si ji su
sin akse suda y ų ieną kalbos sanda os i jos nag inėjimo lygmenį. šliejimu
adinamas „p ijungimas, neiš eikš as žodžių kai ybinėmis leksijomis“ (Am
b azas 1986: 8). šiame apib ėžime mo ologijos i sin aksės lygmenys aiškiai
ski iami. ačiau juo nieko nepasakoma apie sin aksinį šios yšio a mainos
pobūdį. kuo šliejimas ski iasi nuo nekai omųjų eiksmažodžio o mų a 
pusa io p iklausymo yšio su a iniu einančiu eiksmažodžiu (gy en i paky-
ėjo)? da daugiau abejonių kelia „s ip iojo šliejimo“ po ūšio sky imas. Jam
p iski iami „nepilna eikšmių“ eiksmažodžių i bend a ies yšiai: lio ėsi di b-
i, bandžiau g įž i, galiu algy i (Amb azas 1986: 9). kuo sin aksinis šių žodžių
yšio pobūdis ski iasi nuo aldymo (plg.: no iu aka ienės i no iu algy i)?
Vis dėl o šiuo s aipsniu pa yko (mo o)sin aksinį sakinio nag inėjimo
lygmenį a ski i nuo seman inio. ačiau apib ėžian i ski s an pačias sin
aksės są okas daugeliu a ejų nepa yko išg ynin i jų sin aksinės p igim ies,
sin aksės lygmuo bu o suplak as su mo ologijos lygmeniu.
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
155
AP I B E N D R I N I M A S
iš p adžių mokyklinė g ama ika i okupacijos sąlygomis ęsė nep iklauso
mos Lie u os sin aksės adiciją i sky ė ik d i p ijungiamojo yšio a mai
nas – de inimą i aldymą. Pa adoksalu, kad ši adicija bu o ęsiama so
ie ų okupacinio ežimo ideologo J. žiugždos da bais. nuo 1964 m., kai
J. žiugždai į pagalbą a ėjo š ie imo minis e ijoje di bęs P. gailiūnas, mo
kyklai bu o p i aiky as mokslinės g ama ikos iš usų kalbo y os jau pe im
as ina is p ijungiamojo yšio skaidymo modelis – de inimas, aldymas
i šliejimas. J. žiugždai p iklauso ijų aldymo ūšių – iesioginio, šalu inio
i ne iesioginio – sky imas, aip pa g eičiausiai pe im as iš usų kalbo y os.
ina į usų kalbos p ijungiamojo yšio ski s ymo modelį 6uoju dešim
mečiu i 7ojo dešim mečio p adžioje į lie u ių kalbo y ą pe kėlė i e 
miniją pa inko daugiausia b. kalinauskas. iš jo a ba iesiogiai iš usų kalbos
šį modelį pe ėmė i idu inėms mokykloms p i aikė P. gailiūnas, o aukš
osioms – J. balke ičius (pas a asis galbū i pe la ių kalbo y ą). oks
p ijungiamojo yšio ski s ymas apo lie u ių kalbo y os sa as imi, joje įsi
i inęs gy a o isą okupacijos laiko a pį. šis modelis mokyklose i moks
lo da buose ebe y auja i iki šiol...
b. kalinausko da buose pi mą ka ą andame i daugelį sin aksinių yšių
a mainų ski ybių (pilnasis i nepilnasis de inimas, s ip usis i silpnasis
aldymas, pilnasis i dalinis p išliejimas), aip pa g eičiausiai pe im ų iš
usų g ama ikos da bų, ku ių nag inėjimas ėlesniuose lie u ių sin aksės
da buose nemažai apib ėžė šios g ama ikos s i ies s a s ymų lauką.
P ijungiamieji sin aksiniai yšiai nag inėjamuoju laiko a piu ap ašy i
d iejų k ypčių sin aksės da buose: apibūdinan sakinio dalis, kaip iena iš
sakinio dalių ypa ybių (J. žiugždos, V. si au o da buose), i nag inėjan
žodžių junginius, kaip jų sanda os pama as (b. kalinausko, J. balke ičiaus,
V. Labučio, A. Valeckienės da buose). ik 1985 m. išėjusioje lie u ių kal
bos g ama ikoje V. Amb azo bu o aiškiau pasuk a abiejų k ypčių suliejimo
k yp imi.
Visą nag inėjamąjį laiko a pį sin aksiniai yšiai neski i nuo seman inių
san ykių, ypač ai aki aizdu apib ėžian aldymo yšį. i ik pačioje laiko
a pio pabaigoje (p og aminiame V. Amb azo s aipsnyje) im a su ok i šiuos
sin aksinių yšių ap ašo ūkumus, mėgin a aiškiai ski i sin aksinius i se
man inius iene us. Vis dėl o sin aksinis nag inėjimo lygmuo i oliau glau
džiai sie as su mo ologiniu ( aiškos) lygmeniu (de inama gimine, asmeniu,
skaičiumi; aldomi linksniai), abu jie laiky i „pa i šiniais“, aiškai p iski 
inais kalbos lygmenimis.
156
bend inė kALbA | 95
de inimas jau XX a. p adžioje bu o su okiamas kaip mo ologinių o mų
aikymas, . y. kaip aiškos, o ne seman ikos a sin aksės lygmens eiškinys.
Vėliau juo im a adin i i sin aksinio p ijungimo yšio a mainą, nesigilinan į
seman inius san ykius, ku iuos šis yšys pe eikia. iš esmės okia daugialypė –
iš p adžių į iena suplakan seman iką i mo ologiją, o ėliau da i sin aksę –
jo samp a a išliko isą XX amžių, o iš dalies jos ebesilaikoma i šiandien.
Valdymas da nep iklausomoje Lie u oje i jos sin aksės mokslo adi
cijas po ka o ęsusiose mokyklinėse J. žiugždos g ama ikose apib ėž as kaip
žodžių seman inis san ykis. be o, seman inis šio yšio pobūdis suplak as
su jo mo ologine aiška. oks požiū is ėliau bu o papildy as sin aksine
šios yšio a mainos in e p e acija. Anks y uoju okupacijos laiko a piu (iki
pa akademinės Lie u ių kalbos g ama ikos ečiojo omo išleidimo – 1976 m.)
aldymas i de inimas sie i su iš usijos a ėjusiu susidomėjimu žodžių
junginiais kaip jų sanda os pama u.
šliejimas lie u ių kalbo y oje išski as (pi mą ka ą – b. kalinausko) kaip
mo ologijos p iemonėmis ne eiškiamas seman inis, u bū i sin aksinis,
žodžių yšys. ad jis ėmėsi ik aiška, . y. jos nebu imu, o aiškaus sin ak
sinio u inio ne u ėjo. sin aksiškai jo nebu o galima g iež ai a ski i nei nuo
aldymo (kai p iklausomasis žodis eiškiamas papildiniu einančia nekai o
mąja ly imi), nei nuo de inimo (kai nekai omoji ly is eina eiksniu) a ejų.
Li e A ū A
Amb azas Vy au as 1986: Lie u ių kalbos sakinio sin aksinės i seman
inės s uk ū os iene ai. – Lie u ių kalbo y os klausimai 25: Lie u ių kalbos
sin aksės y inėjimai, 4–44.
balke ičius Jonas 1963: Daba inės lie u ių kalbos sin aksė, Vilnius: Vals
ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla.
dumašiū ė Zelma 1963: dėl sakinio dalių i jų a pusa io san ykių. –
Lie u os TSR MA da bai. A se ija 2(15), 237–248.
gailiūnas P anas, žiugžda Juozas 1969: Lie u ių kalbos g ama ika.
II dalis: Sin aksė, 2asis pa ais. leidimas, kaunas: š iesa.
gLJ 1985: G amma ika li o skogo jazyka, y . ed. V. Amb azas, 1985: Vilnius:
mokslas.
Judžen is A ū as 2020: sin aksinis eiksnio i a inio yšys: samp a os
kai a. – Bend inė kalba 93, 1–25. P ieiga in e ne e: h p://jou nals.lki.l /
bend inekalba/index.
Judžen is A ū as 2021: P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buo
se (XX a pi moji pusė). – Bend inė kalba 94, 1–15. P ieiga in e ne e: h p://
jou nals.lki.l /bend inekalba/index.
A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose
157
kalinauskas b onius 1954: žodis i žodžių g upės sakinyje. – Ta ybinė
mokykla 2, 17–25.
kalinauskas b onius 1961: žodžių junginys kaip sin aksės objek as. –
Ta ybinė mokykla 5, 31–39.
kalinauskas b onius 1963: žodžiai i žodžių junginiai sakinyje. – Kai
ku ie g ama ikos i s ilis ikos klausimai, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li
e a ū os leidykla, 3–23.
kalinauskas b onius 1972: Lie u ių kalbos žodžių junginių sin aksė: mo
kymo p iemonė, Vilnius.
Labu is Vi as 1976: Žodžių junginių p oblemos, Vilnius: Vilniaus als ybi
nis uni e si e as.
Lkg 1976: Lie u ių kalbos g ama ika 3: Sin aksė, y . ed. k. ul ydas, Vilnius:
mokslas.
si au as Vy au as 1969 [2019]: Veiksmažodinis a inys daba inėje lie u-
ių kalboje, šiauliai: Li e a [Biblio heca ac o um humani a ico um uni e si a-
is Saulensis 18].
si au as Vy au as 1972: dėl de inimo są okos. – Kalbo y a 24(1), 108–110.
si au as Vy au as 1976a: dėl eiksnio i a inio san ykių. – Kalbo y a
27(1), 78–80.
si au as Vy au as 1976b: Sakinio dalys. P oblema ika, pag indinės są-
okos, šiauliai: šiaulių k. P eikšo pedagoginis ins i u as.
si au as Vy au as 1978: Pag indinių sakinio dalių de inimas (Vien isinio
sakinio g ama inės s uk ū os analizė), Vilnius: Lie u os s aukš ojo i
specialiojo idu inio mokslo minis e ijos Leidybinė edakcinė a yba.
si au as Vy au as 1981: Sakinio dalys. P oblema ika, pag indinės są okos,
kaunas: š iesa.
si au as Vy au as, g enda Česys 1988: Lie u ių kalbos sin aksė,
Vilnius: mokslas.
Vaskelai ė amunė 2009: Sin aksinių yšių modeliai lie u ių kalbos sin-
aksėje: humani a inių mokslų dak a o dise acija, Vilnius: Lie u ių kalbos
ins i u as, Vy au o didžiojo uni e si e as.
žiugžda Juozas 1945: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė. P ogim-
nazijoms i gimnazijoms, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla.
žiugžda Juozas 1954: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė. Vidu-
inėms mokykloms, 8asis leidimas, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a
ū os leidykla.
žiugžda Juozas 1960: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė, 14as
leidimas, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla.
gau a 2022 03 20
P iim a 2022 10 17