Prijungiamasis ryšys sovietų okupacijos laikų lietuvių sintaksės darbuose

A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 133 A ū As Judžen is Lie u os mokslų akademijos V uble skių biblio eka doi.o g/10.35321/bkalba.2022.95.08 P iJungiAmAsis yšys soVie ų okuPAciJos LAikų Lie uVių sin Aksės dA buose esminiAi žodžiAi: p ijungimas, de inimas, aldymas, šliejimas, Vy au as Am b azas, Jonas balke ičius, P anas gailiūnas, Zelma dumašiū ė, Česys g enda, b onius kalinauskas, Vi as Labu is, Vy au as si au as, Juozas žiugžda. Ano AciJA s aipsnyje apž elgiama, kaip so ie ų okupacijos laikais, maždaug nuo XX a. idu io iki 9ojo dešim mečio galo, lie u ių sin aksės da buose ap ašomi p ijun gimo būdai. P adedama nuo Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos (1945), o baigiama Vy au o si au o i Česio g endos ado ėliu aukš osioms mokykloms Lie u ių kalbos sin aksė (1988). nag inėjamos p ijungimo būdų samp a os, api b ėžimai i jų aikymas ap ašan žodžių a pusa io san ykius, žodžių junginius, apibūdinan sakinio dalis. Abs Ac he a icle analyses, how he ypes o syn ac ic ela ions a e desc ibed in he wo ks on Li huanian syn ax, du ing he so ie occupa ion, du ing he yea s be ween he middle o he 20 h cen u y an he end o eigh ies. he in es iga ion opens wi h he G amma o he Li huanian language (1945) by Juozas žiugžda and ends wi h manual o highe schools Syn ax o he Li huanian language (1988) by Vy au as si au as and Česys g enda. he concep and de ini ion o subo dina ion ypes and hei applica ion when desc ibing ela ions be ween wo ds, wo d g oups and sen ence pa s a e aken in o accoun . ĮVAdAs šia apž alga ęsiamas sin aksinių yšių ap ašymo lie u ių kalbo y oje y imas, p adė as anks esnėmis au o iaus publikacijomis: Sin aksinis eiksnio i a i- nio yšys: samp a os kai a (Judžen is 2020) i P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a pi moji pusė) (Judžen is 2021). 134 bend inė kALbA | 95 išnag inėjus XX a. pi mos pusės lie u ių sin aksės da bus, nus a y a, kad juose kalbama ik apie d i p ijungimo ūšis – de inimą i aldymą, no s dažnai jos da nesu okiamos kaip p ijungimo (a p iklausymo) a mai nos (Judžen is 2021). de inimas minimas isuose o laiko a pio lie u ių sin aksės da buose, juose kalbama apie eiksnio i a inio de inimą, pažy minio de inimą su pažymimuoju žodžiu. Valdymas e ai kada su okiamas kaip sin aksinis yšys. dažniausiai jis a ba isai neminimas, a ba minimas ik kalban apie papildinių ūšis. nag inė o laiko a pio da bams būdinga sin aksinių yšių neski i nuo jų mo ologinės aiškos (de inama gimine, asmeniu, skaičiumi; aldomi links niai). be o, ypač aldymo a eju, sin aksinė žodžių yšio p igim is neski iama nuo jo seman inio pag indo (linksniai y a eikalaujami). šiame s aipsnyje, aiškinan is, kaip susida ė da i daba ebe y aujan i ijų p ijungimo a mainų – de inimo, aldymo i šliejimo – sis ema, ap ž elgiami eikšmingesni so ie ų okupacijos laikų s aipsniai, mokykliniai i aukš ųjų mokyklų ado ėliai, monog a ijos i akademinės g ama ikos. P a dedama nuo Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos (1945), o baigiama Vy au o si au o i Česio g endos ado ėliu aukš osioms mokykloms Lie- u ių kalbos sin aksė (1988). so ie ų sąjungai okupa us Lie u ą i daugeliui lie u ių kalbininkų pa si aukus į Vaka us, lie u ių kalbo y a, kaip i isa au a, išgy eno sunkius laikus. Likusiems mokslininkams eko p isi aiky i p ie okupacinių gy eni mo i mąs ymo sąlygų, p ie naujosios ideologijos nuos a ų. neilgai ukus, lie u ių sin aksės mokslui aip pa eko p iside in i p ie usų kalbos sin aksės eiškinių ap ašymo i aiškinimo a kos. Pa adoksalu, ačiau nep i klausomos Lie u os sin aksės mokslo adicijas okupuo oje Lie u oje pa laikė i aip šio mokslo gy a imą mokykloje a si p a ęsė ienas iš okupa cinio ežimo ideologų J. žiugžda. P i eikė maždaug d iejų dešim mečių, kad lie u ių kalbo y a pe im ų usų kalbininkų sin aksinių yšių apib ėžimus i ski s ymą. šį da bą p adė jo bene b onius kalinauskas, ačiau idu inėms mokykloms jį p i aikė P anas gailiūnas, o aukš osioms – Jonas balke ičius. aip lie u ių kalbo y oje sep in ojo dešim mečio idu yje įsigalėjo ina is sin aksinių yšių ski s ymas. A odo, kad b. kalinauskas, emdamasis daugiausia usų kal bininkų da bais, lie u ių kalbo y oje bus išga sinęs i žodžių junginių y imo bei ap ašymo k yp į. Vėliau ją pe ėmė i daugiausia išplė ojo Vi as Labu is i akademinės lie u ių kalbos g ama ikos. ši ema bu o gy a iki A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 135 pa XX a. galo. ki a sin aksės y imų i ap ašymo k yp is, pe im a iš ne p iklausomos Lie u os laikų, – sakinio dalys. Ją oliau daugiausia plė ojo Vy au as si au as. sakinio dalys nag inėjamos, dėl jų lie u ių kalbo y oje ginčijamasi iki šiol. sin aksiniai yšiai au o iaus su okiami kaip seman iniais san ykiais be si emian is sin aksės lygmens eiškinys, dažniausiai eiškiamas mo ologi nėmis o momis. ski iamos d i p ijungimo a mainos – aldymas (komple men a imas) i apibūdinimas (modi ika imas). Valdymu adinamas oks sin aksinis yšys, kai ienas žodis dėl p asmės eikalauja ki o žodžio. oks yšys, kai nei eikšmės, nei sin aksės požiū iu joks papildymas žodžiui nė a bū inas, ačiau jis su uo žodžiu sin aksiškai y a susijęs, adinamas apibū dinimu. sin aksinius yšius siūlau g iež ai ski i nuo jų g ama inės aiškos. ski iamos d i okios aiškos ūšys – linksnio o mos pa inkimas i de ini mas. Pi muoju a eju p iklausomojo žodžio o ma pa enkama pagal pa g indinio žodžio sin aksines i seman ines sa ybes. An uoju a eju ieno žodžio o ma pa enkama pagal mo ologinius ki o, seman iškai susijusio, žodžio požymius. Apž algos ikslas – paieško i ienų pag indinių XX a. lie u ių sin aksės są okų iš akų, pasižiū ė i, kaip susida ė da i daba ebe y aujan i sin ak sinių yšių samp a a. išsikėlus okį ikslą, sa aime aiškėja i užda iniai: ap ašy i kiek ieno sin aksės eikalo ski iamus sin aksinius yšius, palygin i juos su ap ašomais anks esniuose (pe imamumo a ž ilgiu) i ėlesniuo se (galimo po eikio a ž ilgiu) da buose, iš yškin i numanomą eo inių pag indų kilmę. aip pa no ima pažiū ė i, kaip XX a. idu yje lie u ių kalbo y ai sekėsi a ibo i seman ikos, sin aksės i mo ologijos ap ašymo bei nag inėjimo lygmenis. da bo me odai įp as i panašaus pobūdžio da bams. iš p adžių a ski ai ap a iamas kiek ienas iš apž elgiamųjų da bų, po o jis lyginamas su anks esniais i ėlesniais da bais, siekian nus a y i jo ie ą sin aksės eo ijos aidoje, pagaliau me amas bend esnis ž ilgis į i iamojo laiko a pio da bus, išski iamos sin aksinės min ies aidos ypa ybės, eo inių pag indų kai os polinkiai. s aipsnį, be į ado, suda o šie sky iai: Nep iklausomos Lie u os sin aksės mokslo adicijų ąsa i usiškojo sin aksinių yšių ski s ymo pe ėmimas, Sin- aksiniai yšiai kaip žodžių junginių suda omasis pama as i Sin aksiniai yšiai kaip sakinio dalių sa ybė. s aipsnis baigiamas apibend inimu. 136 bend inė kALbA | 95 1. neP ikLAusomos Lie uVos sin Aksės moksLo AdiciJų ĄsA i usiškoJo sin Aksinių yšių ski s ymo Pe ėmimAs mokykloms ski os Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama ikos 1945 m. leidime sin aksiniai (a ba žodžių) yšiai – de inimas i aldymas – ap a šy i keliose ie ose. iesa, sin aksiniais yšiais jie ne adinami, laikomi se man inių žodžių a pusa io san ykių aiškos būdais. Apie de inimą kalbama sky elyje Pag indinių sakinio dalių de inimas (žiugžda 1945: 14–15). Jame pasaky a, kad g ynasis a inys a ba sudu inio i su es inio a inio jung is su eiksniu, iš eikš u a dininko linksniu, de inama asmeniu i skaičiumi. be o, a dinė sudu inio a inio dalis su okiu eiksniu de inama skaičiumi i linksniu, ačiau gimine jie gali bū i i nesude in i, p z., Ša ka – paukš is. s a bu, kad a inio a dinės dalies de inimas su eiksniu niekuo neski iamas nuo g ynojo a inio a su es inio i sudu inio a inio jung ies de inimo su eiksniu. Apie aldymą ašoma sky elyje Žodžių aldymo būdai (žiugžda 1945: 19–20). P adedama nuo o, kad dažnai žodžiai aldo ne ieną linksnį, ačiau „iš ų aldymų galininko aldymas y a s a biausias“, odėl oks aldymas adinamas iesioginiu. Jis y a „[V]isuome bū inas odėl, kad o eiksma žodžio p asmė be galininko isuome bus lyg nebaig inė, neaiški“. ki ų linksnių aldymas adinamas šalu iniu. Jis y a „[n]e isuome bū inas odėl, kad o eiksmažodžio p asmė i be minė ųjų linksnių, ik su galininko papildiniu, gali bū i isai aiški, lyg baig inė“. iesioginis aldymas nuo šalu inio ski iamas ne pagal linksnio žymėjimą, o pagal bū inumą. š ai būd a dis pilnas iesiogiai aldo kilmininką, palankus – naudininką. i eiks mažodžiai, i būd a džiai iesioginio aldymo gali i isai ne u ė i, „[J]ie i be papildinio es i pakankamai aiškūs“. ne iesioginiu aldymu adinamas p ielinksninis linksnių aldymas. A k eipiamas dėmesys, kad aldy i gali i kai ku ie daik a a džiai, skai a džiai, am jiems nebū ina ei i a iniais. ejopas aldymo ski s ymas bu o lie u ių sin aksės mokslo naujiena. Jį pe ėmė b onius kalinauskas. Apie kokią no s ečią žodžių san ykių a mai ną šioje g ama ikoje nekalbama. Lie u ių kalbos g ama ikos 1954 m. leidime J. žiugžda išplė ė i pe  a kė sky elį apie aldymą. Į aukė į jį žinių apie žodžių yšius, de inimą i pa adino Žodžių san ykia imas sakinyje. De inimas i aldymas (žiugžda 1954: 16–17). Au o iaus manymu, žodžių o momis eiškiami seman iniai san ykiai: žodžius sakinyje „ ienus su ki ais iša jų eikšmė, o eikšmės A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 137 san ykiai sakinyje eiškiasi jų o momis“. ski iamos d i žodžių san ykių a mainos: „žodžių sa i a pio san ykia imo būdai y a du: žodžių de inimas i žodžių aldymas.“ aigi, de inimas i aldymas su okiami kaip žodžių seman inių san ykių aiškos būdai. Pa eik i šių būdų apib ėžimai. „žodžių de inimas y a oks žodžių san ykia imas, ku ienas žodis (būd a dis, skai a dis, į a dis, daly is) isada gauna okią o mą, kokią u i ki as žodis (daik a a dis).“ be o, p ipažįs a mas i eiksmažodžių ( a inių) de inimas su į a džiais (be ne daik a a  džiais) eiškiamais eiksniais. „žodžių aldymas sakinyje y a oks jų san ykia imas, kada ienas žodis gauna okią o mą (linksnį), kokios ki as žodis eikalauja pagal eikšmę.“ Valdy i gali eiksmažodžiai i kai ku ie būd a džiai. aip pa kaip i anks esniuose g ama ikos leidimuose ski iamas iesioginis, šalu inis i ne iesioginis aldymas. oks sin aksinių yšių ( iks liau, seman inių san ykių aiškos būdų) ski s ymas i ap ašymas išliko i 1960 m. išėjusiame šios g ama ikos leidime (plg. žiugžda 1960: 16–18). moky ojams ski oje spaudoje ais pačiais me ais bu o paskelb as B o- niaus Kalinausko s aipsnis Žodis i žodžių g upės sakinyje (1954), ku iame užsimenama apie is žodžių yšių a mainas: de inimą, aldymą i p išlijimą. Pas a oji a maina lie u ių kalbo y oje minima bene pi mą ka ą – ai nu odo i pa s au o ius: „Apie p išlijimą lie u ių kalbos g ama ikos ado ėliuose iki šiol nebu o kalbama“ (kalinauskas 1954: 18). emian is šalia šio yšio pa adinimo p išlijimas nu ody u usišku a i ikmeniu p imykanije i pa naudo a li e a ū a, galima many i, kad ina is p ijungiamųjų yšių modelis į lie u ių kalbos sin aksės da bus bu o pe im as iš usų kalbo y os. . Vas kelai ė dise acijoje apie sin aksinių yšių modelius lie u ių kalbo y oje ge okai a sa gesnė: ji spėja, kad usų kalbos sin aksės mokslas galėjo ik pa em i ečio lie u ių kalbos žodžių yšių ipo sky imą (Vaskelai ė 2009: 69). de inimu b. kalinauskas laiko esan „d iejų žodžių g ama inį san ykia imą, kai ie žodžiai ienas su ki u y a sude in i asmeniu, skaičiumi, links niu a gimine“ (kalinauskas 1954: 18). s aipsnio au o iaus (a jo au o i e ų) su okiama sin aksinė eiškinio p igim is – „žodžių g ama inis san y kia imas“, ji siejama su am ik ų mo ologinių o mų eikšmių „sude ini mu“. iš iš a dy ų ka ego ijų ma y i, kad de inamas, jo nuomone, gali bū i ne ik būd a dis su daik a a džiu, be i eiksmažodis su daik a a džiu a į a džiu. Valdymu s aipsnio au o ius adina okį žodžių a pusa io yšį, kai „nuo ieno žodžio p iklauso ki o žodžio o ma“ (kalinauskas 1954: 18). kaip ma y i, apib ėžime aip pa emiamasi mo ologine yšio aiška, apie sin aksinę eiškinio p igim į čia da nekalbama. P išlijimo apib ėžimo 138 bend inė kALbA | 95 s aipsnyje nepa eikiama, ik iš a dijami jo a ejai ( eiksmažodžio i aplin kybinių žodžių, sakinio žodžių i į e p inių žodžių, k eipinių, jaus ukų, neiginio san ykiai), ku ie, . Vaskelai ės nuomone, ody ų, kad p išlijimu „siekiama ap ėp i uos sakinio žodžius, ku iems nep ipažįs amas yšys su ki ais žodžiais“ (Vaskelai ė 2009: 69). išsamiau sin aksiniai yšiai ( adinami g ama iniais) ap ašy i B oniaus Kalinausko s aipsnyje Žodžių junginys kaip sin aksės objek as (1961). iš p adžių jie ski s omi į p ijungiamuosius i sujungiamuosius. oliau p i jungiamieji skaidomi į is ūšis – de inimą, aldymą i p išlijimą. žodžių de inimu laikomas „daik a a džių, būd a džių, skai a džių, į a  džių, daly ių p ijungimas p ie daik a a džių, ku p ijung asis žodis įgyja jį p ijungusio žodžio o mas“ (kalinauskas 1961: 31). kaip ma y i, kalbama ik apie daik a a džių i būd a diškųjų žodžių de inimą. no s minimi šiuo yšiu susiję žodžiai, pa s yšys y a siejamas su jų mo ologine aiška (g a ma inėmis o momis). ski iamas pilnasis de inimas (kai įgyjamos isos p ijungusiojo žodžio o mos) i nepilnasis de inimas (kai įgyjamos ik kai ku ios p ijungusiojo žodžio o mos). žodžių aldymu laikomas „ oks a dažodžių p ijungimas p ie eiksma žodžių, ki ų a dažodžių i kai ku ių p ie eiksmių, ku p ijung asis žodis įgyja okias o mas, kokių eikalauja jį p ijungusio žodžio eikšmė“ (kali nauskas 1961: 31). šiame apib ėžime aip pa emiamasi yšio siejamų žo džių kalbos dalimis. yšio pobūdis pe eikiamas jo aiška, ku ią lemian i pag indinio žodžio eikšmė (o ne g ama inės ypa ybės). Fo malusis k i e ijus apib ėžime ge okai pe pla us: aldymas eiškiamas p iklausomojo žodžio linksniu, ku is y a ik iena iš o mos dedamųjų. kaip i J. žiugždos g ama ikose, ski iamas ejopas žodžių aldymas: iesioginis, šalu inis i p ielinksninis (a ba ne iesioginis). iesioginiu laiko mas okių a dažodžių linksnių p ijungimas, ku ie aldančiajam žodžiui „pagal eikšmę y a bū inai eikalingi, labiausiai įp as i, dažniausiai a oja mi“ (kalinauskas 1961: 31–32). iesiogiai aldomi gali bū i galininko, kilmininko, naudininko i įnagininko linksniai. kai ku ie eiksmažodžiai gali iesiogiai aldy i du linksnius (p z.: p ašy i, klaus i). šalu inis aldy mas – ai p ijungimas okių a dažodžių linksnių, „ku ie iems aldan iems žodžiams pagal eikšmę nė a bū ini, y a ik an aeiliai“ (kalinauskas 1961: 32). šis apib ėžimas p ieš a auja au o iaus pa eik ai aldymo apsk i ai samp a ai: juk aldymas ski iamas pagal pag indinio junginio žodžio eikšmės keliamą eikala imą, ku į pa enkina p iklausomojo žodžio o ma... oliau iš a dijama nemažai eiksmažodžių (p z.: ei i kelią, lūž i obuoliais, gulė i A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 139 alandą) i daik a a džių (p z.: dėdės pasaka, ugių sėjimas, mokslo žmogus, šilko ska elė; me gai ė š iesiomis kasomis) šalu inio aldymo pa yzdžių. Pa galiau, p ielinksninis, a ba ne iesioginis, aldymas – ai linksnio aldymas pe p ielinksnį. ne p ielinksninių kons ukcijų aldymas, o bū en linksnių aldymas pe a pininką – p ielinksnį. no s p ipažįs ama, kad aldomo žodžio linksnis p iklauso nuo p ielinksnio... b. kalinausko s aipsnyje pa eikiamas įdomus sky elis apie p ielinksninio i nep ielinksninio aldymo san ykius, ku iame pa ody a, kad kai ku ie žodžiai gali bū i aldomi i ienu, i ki u būdu, p z.: mi i badu i mi i iš bado. žodžių p išlijimu adinamas „ ik p asminiais yšiais pag įs as, su o mų kai a nesusijęs žodžių p ijungimo būdas“ (kalinauskas 1961: 34). Apib ėži mas kelia abejonių dėl šios yšio a mainos sin aksinio pobūdžio. ski iamas pilnu inis i dalinis p išlijimas. Pilnu iniu p išlijimu laikomi okie a ejai, kai nekai omi a kai omi žodžiai paaiškina ik ieną sakinio žodį. daliniu p išli jimu adinamas oks „žodžių a pusa io san ykia imas, ku as pa s žodis ieno žodžio y a aldomas a su juo sude in as, o p ie ki o žodžio p išlijęs“ (kalinauskas 1961: 34). Pa eikiami okie pa yzdžiai: Ka ė a sikėlusi apsiž al- gė; Gand as pa lėkė linksmas; P ie angos šiapus slenksčio s o i mo ina. ma y i, kad ai, ką b. kalinauskas adina daliniu p išlijimu, ėliau lie u ių kalbo y oje bu o laikoma iesiog šliejimu ( ienu iš d igubų a d ilypių a ininio pažyminio sin aksinių yšių) a ba seman iniais ikslinimo ( ikslinamosios aplinkybės) san ykiais, o dalinio p išlijimo samp a os a sisaky a. oliau s aipsnyje ap a iamas žodžių sujungimas – yšys, ku iuo susiję „lygia eisiai junginio na iai“ (kalinauskas 1961: 35). ma ome, kad ne api b ėžime pa a o as e inys iš usų kalbos. Po kelių me ų pasi odžiusiame B oniaus Kalinausko s aipsnyje Žo- džiai i žodžių junginiai sakinyje (1963) aip pa ski iami ys p ijungi mo būdai: de inimas, aldymas i p išliejimas (kalinauskas 1963: 5). Juos ski s ydamas i apib ėždamas, au o ius ka oja sa o anks esniojo s aipsnio apib ėžimus i iš esmės seka e dokijos galkinosFedo uk pa eng a usų kalbos g ama ika (So emennyj usskij jazyk. Sin aksis, mosk a, 1957, § 3). de inimu kaip i anks esniame s aipsnyje laikomas ik am ik oms kalbos dalims būdingas p ijungimas p ie daik a a džių, kai „p ijung asis žodis įgyja jį p ijungusio žodžio o mą“, i ski iamas pilnasis i nepilnasis žodžių de inimas (kalinauskas 1963: 5). neminimas eiksmažodžio de i nimas su eiksniu einančiu daik a a džiu. Valdymo apib ėžimas aip pa su ampa su duo u anks esniame s aipsnyje apib ėžimu (kalinauskas 1963: 6). Valdy i, b. kalinausko nuomone, gali ne ik eiksmažodžiai, be i 140 bend inė kALbA | 95 a dažodžiai bei kai ku ie p ie eiksmiai. ski iamas iesioginis i ne iesio ginis ( . y. p ielinksninis) aldymas. kaip ma y i, neliko abejonių kėlusio šalu inio aldymo, išski o anks esniame s aipsnyje. Apib ėžian p išliejimą, aip pa sekama anks esniuoju s aipsniu i p iš liejimu laikomas „ ik p asminiais yšiais pag įs as, su o mų kai a nesusijęs žodžių p ijungimas“. P išliejami gali bū i ne ik nekai omi, be i kai omi žodžiai, ik „jie sa o o mos nekeičia“, . y. jų o ma nuo p išliejimo ne p iklauso. aip pa ski iami du p išliejimo būdai: pilnasis i dalinis p išlie jimas (kalinauskas 1963: 9). ais pačiais me ais išėjusiame Zelmos dumašiū ės s aipsnyje Dėl sakinio dalių i jų a pusa io san ykių (1963) apibūdinan sakinio dalis a siž elgiama i į jų sin aksinius yšius. Juos ski s ydama, au o ė ėmėsi čekų mokslininkų (p z., P. m azeko) da bais. ski iami ys pag indiniai „ eikšmi nių sakinio dalių san ykia imo“ ipai: p edikacija, de e minacija i koo dina cija (dumašiū ė 1963: 237–248). koo dinaciją au o ė susieja su sujungiamai siais san ykiais, o p edikaciją i de e minaciją – su p ijungiamaisiais. P edi kacija laikomi „p edika o ( a inio) san ykiai su eiksniu“ (dumašiū ė 1963: 242), o de e minacija apiman i „objek inius (papildinio), a ibu inius (pažy minio) i aplinkybinius san ykius“ (dumašiū ė 1963: 242–243). de e mina cijos a ejais iena sakinio dalis „logiškai išplečia ku ią no s ki ą sakinio dalį ( ienas žodis – ki ą žodį) i uo būdu suda o am ik us žodžių junginius“ (dumašiū ė 1963: 243). ma y i, kad eikšminiai san ykiai aiškiai neski iami nuo sin aksinių, jie suplakami į iena (plg. de e minacijos apib ėžimą). sin aksinius yšius Z. dumašiū ė ski s o pagal mo ologinę aišką. Vie ni, jos žodžiais a ian , sin aksiniai žodžių san ykiai ( aldymas i de inimas) eiškiami p iklausomųjų žodžių mo ologine o ma, jos eikalauja pag in dinis žodis. ki i (šliejimas) – ne eiškiami. šliejimas emiasi ik žodžių se man iniu san ykiu (p iklausomasis žodis susijęs su pag indiniu ik eikšme), o jo mo ologinė o ma sin aksinio yšio ne eiškia, „lieka isai lais a“ (du mašiū ė 1963: 243). aigi, aiška p iklausomojo žodžio mo ologine o ma y a pag indinis šio sin aksinių yšių ski s ymo pama as. Au o ė da o iš adą: „<...> ku ių no s žodžių mo ologinės o mos sąlygo umas odo ik am ik us sin aksinius san ykius [ aldymą i de inimą – A. J.] i dėl o negali bū i laikomas isų sin aksinių san ykių k i e ijumi“ (dumašiū ė 1963: 243). aigi, au o ė sin aksiniais laiko i okius žodžių yšius, ku ie mo ologijos p iemonėmis nė a eiškiami, emiasi ik p asminiais žodžių san ykiais. uo pačiu me u išėjusioje aukš osioms mokykloms ski oje Jono Bal- ke ičiaus Daba inės lie u ių kalbos sin aksėje (1963) ys žodžių p i A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 141 jungimo būdai ski s omi panašiai kaip b. kalinausko da buose. kaip su p iklausomojo žodžio mo ologine o ma nesusijęs apib ėžiamas p išliejimas, ne i e minas oks pa : „žodžių p išliejimas y a ik loginiais yšiais pa g įs as, su o mų kai a nesusijęs žodžių p ijungimo būdas“ (balke ičius 1963: 35). P išliejami gali bū i ne ik nekai omi, be i kai omi žodžiai. kaip i b. kalinausko, ski iamas pilnu inis i dalinis p išliejimas (balke ičius 1963: 36). de inimas i aldymas susiję su p iklausomojo žodžio o mos kai a. Pagal os sąsajos pobūdį i ski iamas de inimas nuo aldymo. žodžių de inimu adinamas „ oks linksniuojamųjų žodžių <...> p ijungimas p ie daik a a džių, ku p ijung asis žodis įgauna jį p ijungusio žodžio o mas“ (balke ičius 1963: 28). ma y i, kad de inimu J. balke ičius laiko ik daik a a džių yšį su būd a diškaisiais žodžiais. kaip i b. kalinausko da buose, ski iamas pilnasis i nepilnasis de inimas (balke ičius 1963: 28). žodžių aldymas apib ėžiamas kaip „ oks daik a a džių i ki ų linksniuo jamųjų žodžių p ijungimas p ie eiksmažodžių, a dažodžių i p ie eiksmių, ku p ijung asis žodis įgauna okią o mą (linksnį), kokios pagal eikšmę eikalauja jį p ijungęs žodis“ (balke ičius 1963: 29). ai ik kiek pa ikslin as b. kalinausko apib ėžimas. eikšminis eikala imas nea ski iamai susiejamas su o mos (linksnio) aldymu. kaip J. žiugždos i b. kalinausko da buose, ski iamos ys aldymo a mainos – iesioginis, šalu inis i p ielinksninis (balke ičius 1963: 29). šalu inis aldymas – ai „p ijungimas okių a da žodžio linksnių, ku ie aldančiam žodžiui pagal eikšmę nė a bū inai eika lingi“ (balke ičius 1963: 29). oks aldymas būdingas ne ik eiksmažo džiams (p z.: Ten di bau ilgesnį laiką; Mokiniai iš ažia o a os ogų), be i daik a a džiams, ku ie šalu iniu aldymu p isijungia kilmininku a ba įna gininku eiškiamą pažyminį (p z.: Sub aškėjo sausų eglių šakelės; Bū ia o- si y ai š en iškais d abužiais). šalu inio aldymo samp a a pe im a iš anks esnių b. kalinausko da bų. ma y i, kad šio ski s ymo pag indas y a sudė inis. Visų pi ma, aldymas pag įs as seman iniu eikala imu (de inamas žodis nė a pag indinio žodžio eikalaujamas). mo ologinė aldomojo žodžio o ma y a lemiama pag indinio žodžio kaip i de inimo a eju, ik ji ne su apdinama (ben iš dalies) su pag indinio žodžio o ma kaip de inimo a eju, o y a gaunama (pa enkama). i ečia – iš a dijamos aldy i galinčių žodžių kalbos dalys (ski iamos pagal eikšmę i aišką). Lie u ių kalbos sin aksės mokslo naujo ės pagaliau, p aėjus dešim mečiui nuo jų paskelbimo b. kalinausko s aipsnyje, bu o pe kel os i į idu inėms mokykloms ski ą Juozo žiugždos Lie u ių kalbos g ama iką. Ji a nau jin a, pasi elkus į pagalbą bend aau o į P aną Gailiūną. man p ieinamos 148 bend inė kALbA | 95 pag indinių sakinio dalių abipusis yšys“, da oma iš ada, kad „[V]eiksnį ne ikslu laiky i ik p iklausomuoju (a „nep iklausomuoju“) a inio ak an u“ (si au as, g enda 1988: 85–86). 3. sin AksiniAi yšiAi kAiP žodžių Junginių sudA omAsis PAmA As susidomėjimas žodžių junginių ema į lie u ių kalbo y ą okupacijos są lygomis a ėjo daugiausia pe usų kalbo y ą. bū en iš usų kalbos g a ma ikos da bų šiame s aipsnyje jau apž elg ais b. kalinausko (1954, 1961 i 1963) s aipsniais daugelis są okų, e minų i klasi ikacijų bu o pe  kel a į lie u ių kalbo y ą. sin aksiniai yšiai juose ap a i kaip suda oma sis žodžių junginių pama as. žodžių junginius umpai apibūdino i į ien isinius bei sudė inius Daba inės lie u ių kalbos sin aksėje (1963) su ski s ė J. balke ičius. B oniaus Kalinausko pa eng oje mokomojoje p iemonėje Lie u- ių kalbos žodžių junginių sin aksė (1972) da pa ikslin a sin aksinių yšių klasi ikacija. P ie anks esniuose da buose paskelb o sin aksinių yšių ap ašo au o ius p idėjo olesnį aldymo ski s ymą „pagal seman iką, . y. pagal aldomojo žodžio seman inius yšius su jį aldančiu žodžiu“ (kali nauskas 1972: 3). emian is šiuo k i e ijumi, aldymas ski s omas į „s i p ųjį, kai ku ių no s a dažodžių linksniai ieni a su p ielinksniais al dan iesiems žodžiams pagal eikšmę y a bū ini, labiausiai įp as i, dažniausiai a ojami, kai, pasakius aldan į žodį, pi miausia kyla asociacija su uo linksniu a p ielinksnine kons ukcija“ (kalinauskas 1972: 3) i „silpnąjį, kai, pasakius aldan įjį žodį, nebū inai iškyla mūsų sąmonėje asociacijos su ku iuo linksniu a ku ia p ielinksnine kons ukcija, . y. kai iems aldan iems žodžiams ie linksniai a os p ielinksninės kons ukcijos pagal eikš mę nė a bū inos, y a ik an aeilės“ (kalinauskas 1972: 4). ski s ymas į s ip ųjį i silpnąjį aldymą emiasi žodžių seman iniais san ykiais i jų psi chologiniu su okimu. silpnasis aldymas seman ikos san ykių požiū iu jau nė a aldymas, nes p iklausomasis žodis nė a eikalaujamas. ski i šią al dymo a mainą g eičiausiai paska ino išo iškai panaši aiška, plg.: jaučiu a- sa ą i g ažu asa ą (galininkas pi muoju a eju y a g ama inis, o an uo ju – seman inis linksnis). ma y , su okdamas į edęs naujo ę, au o ius p i deda pas abą: „kai ku ie kalbininkai mūsų adinamą silpnąjį aldymą laiko linksnių a p ielinksninių kons ukcijų p išliejimu, nes aldomieji žodžiai A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 149 čia jau nea sako į linksnio klausimus, o į aplinkybėms a pažyminiui bū dingus klausimus“ (kalinauskas 1972: 4). ai odo, kad seman inis (sin ak sinis) i o malusis ski s ymo k i e ijai y a nesu aikomi. kadangi pasi ink a ski s y i pagal seman iką, ai „ aldomojo žodžio seman iniai yšiai su jį aldančiu žodžiu“ isais a ejais y a panašūs ( aldomasis žodis y a aldomas) i ski s ymas šiuo pag indu neįmanomas. išei ų, kad eisūs ie „kai ku ie kalbininkai“, ku ie „silpnojo aldymo“ a ejus laikė šliejimu. P išliejimo samp a a i ski s ymas ado ėlyje be eik nesiski ia nuo pa eik o anksčiau išėjusiame s aipsnyje (kalinauskas 1972: 4). aigi, ina io sin aksinių yšių ski s ymo pi mei io da buose andame i daugumą smulkesnių jų ski ybių (s ip usis i silpnasis, iesioginis i ne iesioginis aldymas, pilnasis i nepilnasis de inimas, pilnasis i dalinis p išliejimas), g eičiausiai pe im ų iš usų kalbo y os, ėlesniuose so ie i niuose sin aksės da buose kėlusių nemaža ginčų. ski s an sin aksinius yšius, b. kalinausko emiamasi keliais k i e ijais: eikšme, mo ologine aiška, p iklausymu kalbos daliai. iškyla neį eikiama silpnojo aldymo (o iš esmės, apsk i ai aldymo) i p išliejimo sky imo p oblema, susijusi su ė mimusi eikšmės lygmeniu. Vi o Labučio mokomosios p iemonės Žodžių junginių p oblemos (1976) sky iuje Žodžių yšių eiškimo būdai ski iamos jau ke u ios žodžių yšių ūšys: de inimas, aldymas, šliejimas i o mų koo dina imas. kaip ma y i, de inimą i o mų koo dina imą V. Labu is laiko ski in gomis sin aksinių yšių ūšimis. Jos isų pi ma ski iasi siejamų žodžių ai komų ka ego ijų sa a ankiškumu ( u ima omeny, kad de inamos būd a  diškųjų žodžių ka ego ijos y a nesa a ankiškos, o a i inkamos eiksmažodžių ka ego ijos – sa a ankiškos): „žodžių de inimas – ai nesa a ankiškas ka ego ijas u inčių žodžių o mų p i aikymas p ie ki ų žodžių o mų“ (Labu is 1976: 29), o „[ž]odžių o mų koo dina imas – ai sa a an kiškas ka ego ijas u inčių žodžių galimas (be ne bū inas) abipusis o mų aikymas“ (Labu is 1976: 31). be o, iš apib ėžimų ma y i, kad de inimas y a ienpusis p iklausomasis yšys, o o mų koo dina imas – abipusis. skliaus uose nu ody a, kad o mų koo dina imas y a galimas, be nebū inas sin aksinis yšys. šios pas abos nė a p ie de inimo, ik pasaky a, kad „[d]e inimas nė a isiškas o mų supanašinimas, o ik pa inkimas pagal daik a a diškojo žodžio o mas“ (Labu is 1976: 29). V. Labučio ge ai užčiuop as sąlyginis de inimo pobūdis, no s ik saki nyje a liekamo aidmens požiū iu: „de inimas pa odo, su ku iuo žodžiu būd a diškasis žodis susijęs, be nieko nesako apie yšio u inį: de inama 150 bend inė kALbA | 95 sis žodis gali bū i pažyminys, a dinė a inio dalis i ne aplinkybė“ (La bu is 1976: 29). žodžių o mų koo dina imo ski iamos d i a mainos: ne ik eiksniu i a iniu einančių žodžių, be i apoziciniu yšiu susijusių daik a a džių o mų koo dina imas (Labu is 1976: 31). Valdymo apib ėži mas nedaug ski iasi nuo apib ėžimų, pa eik ų ki ų au o ių: „žodžių al dymas – ai daik a a diškojo žodžio linksnio pa inkimas am ik ai sin aksinei i seman inei unkcijai pagal ki o žodžio eikšmę a kokį ki okį seman inį elemen ą“ (Labu is 1976: 33). ik sin aksinis i seman inis žo džių yšys ge ai ski iamas nuo jo eiškimo linksnio o ma. nedaug ski ia si i šliejimo apib ėžimas: „žodžių šliejimas – ai žodžių yšių eiškimo būdas, ku yšį odo ik siejamųjų žodžių eikšmės, nepadedamos jokios o mos“ (Labu is 1976: 37). ais pačiais me ais išėjusiame sin aksei ski ame Lie u ių kalbos g a- ma ikos ečiajame ome (1976), edaguo ame kazio ul ydo, Vy au o Amb azo i Adelės Valeckienės, sin aksiniai yšiai aip pa nag inėjami žodžių junginių sky iuje, kaip jų esminė suda omoji ypa ybė. smulkesnės jų ūšys ap a iamos nag inėjan p ijungiamuosius žodžių junginius. Į adi nę žodžių junginių sky iaus dalį Sin aksiniai žodžių junginiai pa ašė A. Va leckienė. ski iamos (kaip ašoma, dažniausiai) ys p ijungiamųjų žodžių junginių sin aksinių yšių a mainos: de inimas, aldymas i šliejimas. Jų sky imas „iš esmės p iklauso nuo pag indinio [žodžių junginio] dėmens leksinių bei g ama inių ypa ybių“ (Lkg 1976: 11). de inimas apib ėžiamas, emian is p iklausomojo žodžio pa idalo g ama iniu su apimu su pag indiniu žodžiu: „de inimu adinamas p iklausomojo dėmens o mos p iside inimas p ie pag indinio dėmens o mos. de inimo būdu jungiami okie žodžiai, ku ie u i as pačias g ama ines ka ego ijas: giminę, skaičių i linksnį“ (Lkg 1976: 11). kalbama i apie d iejų daik a a džių de inimą: „de inimo būdu suda omi junginiai iš d iejų daik a a džių, p z.: ašy oja Žemai ė, sūnus Pe as. Jie de inami linksniu, skaičiumi, dažnai i gimine.“ Vis dėl p ipažįs amas daik a a džių de inimo sa i umas: „ ačiau d iejų daik a a džių de inimas y a upu į ki oks, negu būd a džio de inimas su daik a a džiu. du sude in i daik a a džiai ik sa o eikšme ienas y a subo dinuo as ki am, o sin aksiškai, galima saky i, ne p iklauso, be ko e liuoja ienas su ki u: jie galimi okioje pa pozicijoje i ienas be ki o, plg.: Sūnus Pe as a ėjo i Sūnus a ėjo, Pe as a ėjo. dėl o d iejų sude in ų daik a a džių yšys ka ais adinamas ko eliacija i y a a imesnis sujungimui, negu p ijungimui“ (Lkg 1976: 11). Čia abejonių kelia eikšminė daik a a  džių subo dinacija, juo labiau kad i jų e e encija (žymimas dalykas) y a a A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 151 pa i. eikšmės lygmenyje as pa s dalykas ski ingų daik a a džių pa adina mas ski ingais a ž ilgiais (giminys ės san ykio nuo oda i jam p iski as ik inis a das). galima spė i, kad e e en ų pagal giminys ės san ykį (sūnų) aibė kalbė ojo a ž ilgiu y a mažesnė nei a i inkamu ik iniu a du pa adin ų (no s dažniau, ko ge o, būna p iešingai). Vis dėl o šiuo a eju ik inis a das, a  odo, žymi ne isus galimus juo pa adin us e e en us, o ik okius, ku ie susiję su kalbė oju, aigi pa ikslina pi mojo daik a a džio nuo odą. Panaši ko eliacija įž elgiama a p nežymimųjų į a džių kažkas, kas no s i k . (kažkas s e imas) i būd a džių y iškosios giminės o mų bei nea pib ėžiamųjų į a džių kas, kažkas, kažin kas, kas no s, iskas, šis as i k . (kažkas nauja, kažką nauja) a dininko bei galininko i be a dės giminės būd a džių: „būd a dis ik seman iškai y a subo dinuo as nežymimajam į a džiui. Jis labiau sukonk e ina į a džio eiškiamą pla esnę są oką. sin aksiškai šios ūšies junginiuose būd a dis y a be eik iek pa sa a ankiškas, kaip daik a a dis. Jis čia panašus į sudaik a a dėjusį būd a dį“ (Lkg 1976: 11–12). dėl seman inės subo dinacijos čia, a odo, klys ama. Junginių kaž- kas s e imas i kažkas nauja eikšmės a ž ilgiu „sunkesnis“, aigi i pag in dinis na ys, ma y , y a konk ečios eikšmės būd a dis, o ne neapib ėž os eikšmės (i e e encijos) į a dis. de inimo sin aksiniam yšiui, a odo, p iešinami aldymo i šliejimo sin aksiniai yšiai (ka u paim i). Pas a iesiems bend a ai, kad juos „dau geliu a ejų padeda a ski i p iklausomojo dėmens o ma“. ma „ aldymu dažnai laikomas oks yšys, kai p ie pag indinio dėmens p isijungia ne ie sioginis daik a a džių linksnis a ba p ielinksninė kons ukcija, o šliejimu – oks yšys, kai p ie pag indinio dėmens p isijungia nelinksniuojamoji o  ma“ (Lkg 1976: 12). Vis dėl o pab ėžiama, kad „p iklausomojo dėmens mo ologinė o ma ne isada padeda iksliai išski i žodžių sin aksinius yšius. Pa yzdžiui, šį y ą lijo i šį y lijo eiškia uos pačius sin aksinius san ykius, o p iklausomojo dėmens mo ologinė o ma ski inga. as pa s dėl no iu miego i no iu miego i“ (Lkg 1976: 12). Čia ma ome polinkį al dymą nuo šliejimo ski i ien pagal p iklausomojo žodžio pa idalą, ačiau oks sky imo pag indas au o ės paneigiamas. iš duo ų pa yzdžių aiškėja, kad g eičiausiai s a besniais laikomi eikšminiai junginio žodžių san ykiai. Valdymas apib ėžiamas kaip yšys, „kai pag indinis dėmuo eikalauja am ik os p iklausomojo dėmens o mos (p iklausomasis dėmuo o maliai y a apib ėž as pag indinio dėmens)“ (Lkg 1976: 12). ma y i, kad apib ė žimo pag indu imamas o malus p iklausymas a ba žodžio o mos p iklau symas, . y. oks p iklausymas, ku is y a žymimas žodžio o ma – linksniu 152 bend inė kALbA | 95 a ba p ielinksnine aze. Pa s p iklausymas čia, a odo, su okiamas sin ak siškai, o ne seman iškai ( yšys ski iamas žodžių junginių sky iuje). Pagal aldymo s ip umą a nuo eikšmės p iklausomą bū inumą ski iamas bū inas (a ba s ip usis) i nebū inas (a ba silpnasis) aldymas (Lkg 1976: 12). a čiau iš ka o nu odoma, kad jų ibos ne yškios, isada būna pe einamųjų a ejų. silpnai aldomi eiksmažodžių leksinei eikšmei papildy i nebū ini konk e ieji linksniai, kiekį, išsky imą, lyginimą i k . eiškiančios p ielinks ninės azės (Lkg 1976: 13). šiuo a eju g ama ikoje, kaip i b. kalinaus ko da buose, nuei a ydingu keliu, pasiduo a o malios aiškos (linksnių) į aigai. kalbama i apie kompleksinį, a ba laipsnišką, aldymą, kai „ ieno linksnio bu imas p ie eiksmažodžio a si sąlygoja ki o linksnio bu imą p ie o pa ies eiksmažodžio“, p z., d ožia lazdą aikui (Lkg 1976: 13–14). ai klaidingas sin aksinių yšių i jų aiškos aiškinimas: abu daik a a džiai seman iškai i sin aksiškai p iklausomi nuo eiksmažodžio, o jų aiška ie na nuo ki os nep iklauso. šliejimu adinamas yšys, kai „p iklausomasis dėmuo p isijungia p ie pag indinio, pas a ojo ne eikalaujamas; jis o maliai neapib ėž as, ik logiš kai siejamas su pag indiniu dėmeniu“ (Lkg 1976: 12). Apib ėžian emia masi ne ik o malia sin aksinio yšio aiška, be i seman ine (logine) junginio dėmenų sąsaja. ai šio yšio apib ėžimui nauja. 4. AbieJų k yPČių suLieJimo AP Aiškos daugiausia Lie u ių kalbos i li e a ū os ins i u o mokslininkų pa ašy oje i V. Amb azo edaguo oje iena omėje lie u ių kalbos g ama ikoje usų kalba G amma ika li o skogo jazyka (1985) daug ie os ski iama žodžių junginiams ap ašy i, ačiau joje daugiau dėmesio ski a, ypač ap a šan ien isinio sakinio sanda ą, i sakinio dalims. šioje g ama ikoje ski ia mos ys sin aksinių yšių a mainos: p ijungimas, a pusa io sąsaja i su jungimas (gLJ 1985: 417). Pagal sin aksinio yšio ipą suski s y i i žodžių junginiai. P ijungimo a mainos ski iamos p ijungiamųjų junginių sky iuje. de inimu adinamas p iklausomojo junginio na io o mos su aikymas (upodoblenie) su pag indinio na io o ma (gLJ 1985: 422). P iedėlio koo di nacija su pag indiniu žodžiu laikoma ypa inga de inimo a maina, aip pa i nežymimųjų į a džių san ykis su y iškosios a ba nieka osios giminės bū d a džiais i daly iais (gLJ 1985: 422). Valdymu laikomas ki okios nei pa g indinio žodžio p iklausomojo žodžio kai omosios o mos pa inkimas, a si ž elgian į pag indinio žodžio leksines i g ama ines sa ybes (gLJ 1985: 422). A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 153 ski iamas p ielinksninis i nep ielinksninis, s ip usis i silpnasis aldymas. Valdymas laikomas s ip iuoju, kai iš eiškia bū inąjį (žodžių a pusa io), o silpnuoju – nebū inąjį, dažniausiai ad e bialinį, yšį (gLJ 1985: 422–423). Valdomu laikomas i a ibu inis kilmininkas, p z.: da bo žmogus, miško paukš- is (gLJ 1985: 423). šliejimu adinama p ijungiamojo sin aksinio yšio a mai na, ne eiškiama p iklausomojo žodžio kai omosiomis o momis (gLJ 1985: 423). šliejimu dažniausiai eiškiami ad e bialiniai seman iniai san ykiai. kai ku iems eiksmažodžiams būdingas s ip usis šliejimas, p z.: p adėjo di b i, no iu skai y i, bu o čia, a odė g ažiai, elkis y iškai. okie žodžių junginiai iš eiškia objek inius i komple y inius seman inius san ykius (gLJ 1985: 424). P og aminiame V. Amb azo s aipsnyje Lie u ių kalbos sakinio sin- aksinės i seman inės s uk ū os iene ai (1986), pa eng ame apibend i nan usiškos lie u ių kalbos g ama ikos ašymo pa i į, apž elg i s a biau si sakinio sin aksinės i seman inės sanda os dalykai. Į ade au o iaus labai eisingai pab ėž a, kad lie u ių kalbos sin aksės y inė ojų da buose „ ei kė ų s eng is kuo aiškiau apib ėž i i ienu pag indu ski i ben s a biausias o mos i seman ikos lygmenų ka ego ijas“ (Amb azas 1986: 4). ačiau jau i šioje ci a oje ma y i pag indinis s aipsnio ūkumas – siekian pa ikslin i kai ku ias esmines lie u ių kalbininkų a ojamas sin aksės i seman ikos są okas, pa i sin aksinė kalbos sanda a nuola painiojama su mo ologiniu aiškos lygmeniu. Paci uo ame eiginyje ie oj „ o mos“ ( . y. mo ologijos) lygmens au o iaus g eičiausiai u ė as omenyje sin aksės lygmuo a ba sin aksė (kaip i mo ologija) su ok a kaip kalbos aiškos lygmuo. V. Amb azas sin aksinius yšius isų pi ma ski s o į p ijungiamuosius, sujungiamuosius i a pusa io p iklausymo, a ba sąsajos (Amb azas 1986: 7). Pas a ieji ski iasi nuo d iejų pi mųjų uo, kad y a abipusiai. ipiškais a e jais jie eiškiami o mų koo dina imu (Amb azas 1986: 7). yškiausias okio a pusa io p iklausymo pa yzdys esan i eiksmažodžio sąsaja su daik a a džio a į a džio a dininku (bū en !): ši a dininko o ma p iklausan i nuo eiks mažodžio, ačiau ji „sa o uož u lemia eiksmažodžio skaičiaus o mą“ (Am b azas 1986: 7). šis i ki i a pusa io sąsajos yšio u in ys pag įs i pa yzdžiai (asmenuojamosios eiksmažodžio o mos i eiksniu einančio a dažodinio na io, jung imi einančios eiksmažodžio bū i asmens o mos i su ja siejamų a dažodžių o mų, ne a dininko ie oje einančių nekai omų eiksmažodžio o mų i a iniu einančių eiksmažodžių) aki aizdžiai suplaka sin aksinį p i klausymo yšį i jo mo ologinę aišką. V. Amb azo žino a, kad „ a pusa io p iklausymo yšių klausimas“ gali bū i sp endžiamas ki aip, jo apž elgiami į ai ūs okio sp endimo būdai (kai ku ie jų p ikišamai odo, kad adinama 154 bend inė kALbA | 95 sis „abipusis“ yšys y a ski ingų lygmenų), ačiau pasi ink as „lie u iškasis“ dalyko sp endimo būdas, nes „abipusio na ių yšio sin aksinis pobūdis y a gana aiškus“ (Amb azas 1986: 10). sin aksės i mo ologijos lygmenų nesky imas aip pa aiškiai ma y i i iš p ijungiamojo yšio ski s ymo. Jo ( . y. sin aksinio eiškinio) a mainos ski iamos pagal o maliąją ( . y. mo ologinę) aišką. iš adose ai pasaky a da aiškiau: „sin aksiniai yšiai o maliai ealizuojami de inimu bei koo  dina imu, aldymu i šliejimu“ (Amb azas 1986: 35). išei ų, kad iš a dy os sin aksiniu yšių a mainos y a mo ologiniai eiškiniai… aiškos pag indu ski iamos ys adicinėmis apusios p ijungimo a mainos: de inimas, al dymas i šliejimas (Amb azas 1986: 7). de inimu adinamas „p ijung osios žodžių o mos p i aikymas p ie pa g indinės pagal mo ologinę ka ego iją“ (Amb azas 1986: 8). Jau pa s api b ėžimo žodis p i aikymas neiš eiškia sin aksinio eiškinio pobūdžio. Api b ėžimas aki aizdžiai odo mo osin aksinį ( . y. mo ologinėmis o momis eiškiamą sin aksinės p igim ies) eiškinio pobūdį, ku is niekaip negali bū i adinamas g ynai sin aksiniu. sa a ankiškas g ama ines ka ego ijas u inčių daik a a džių de inimas, adinamas koo dina imu, V. Amb azo nuomone, ne u ė ų bū i kliū is jį laiky i am ik u de inimo po ūšiu (Amb azas 1986: 8). Valdymu adinamas „p ijung ojo žodžio kai omos o mos <...> pa inkimas, p iklausan is nuo pag indinio žodžio junglumo i g ama inių ypa ybių“ (Amb azas 1986: 8). Vėlgi žodis pa inkimas kažin a inka eiškinio sin ak sinei p igimčiai eikš i, ačiau apib ėžimu i nesiekiama lik i sin aksės ly gmenyje – d ąsiai einama į mo ologiją (žodžio kai oma o ma), a si ji su sin akse suda y ų ieną kalbos sanda os i jos nag inėjimo lygmenį. šliejimu adinamas „p ijungimas, neiš eikš as žodžių kai ybinėmis leksijomis“ (Am b azas 1986: 8). šiame apib ėžime mo ologijos i sin aksės lygmenys aiškiai ski iami. ačiau juo nieko nepasakoma apie sin aksinį šios yšio a mainos pobūdį. kuo šliejimas ski iasi nuo nekai omųjų eiksmažodžio o mų a  pusa io p iklausymo yšio su a iniu einančiu eiksmažodžiu (gy en i paky- ėjo)? da daugiau abejonių kelia „s ip iojo šliejimo“ po ūšio sky imas. Jam p iski iami „nepilna eikšmių“ eiksmažodžių i bend a ies yšiai: lio ėsi di b- i, bandžiau g įž i, galiu algy i (Amb azas 1986: 9). kuo sin aksinis šių žodžių yšio pobūdis ski iasi nuo aldymo (plg.: no iu aka ienės i no iu algy i)? Vis dėl o šiuo s aipsniu pa yko (mo o)sin aksinį sakinio nag inėjimo lygmenį a ski i nuo seman inio. ačiau apib ėžian i ski s an pačias sin aksės są okas daugeliu a ejų nepa yko išg ynin i jų sin aksinės p igim ies, sin aksės lygmuo bu o suplak as su mo ologijos lygmeniu. A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 155 AP I B E N D R I N I M A S iš p adžių mokyklinė g ama ika i okupacijos sąlygomis ęsė nep iklauso mos Lie u os sin aksės adiciją i sky ė ik d i p ijungiamojo yšio a mai nas – de inimą i aldymą. Pa adoksalu, kad ši adicija bu o ęsiama so ie ų okupacinio ežimo ideologo J. žiugždos da bais. nuo 1964 m., kai J. žiugždai į pagalbą a ėjo š ie imo minis e ijoje di bęs P. gailiūnas, mo kyklai bu o p i aiky as mokslinės g ama ikos iš usų kalbo y os jau pe im as ina is p ijungiamojo yšio skaidymo modelis – de inimas, aldymas i šliejimas. J. žiugždai p iklauso ijų aldymo ūšių – iesioginio, šalu inio i ne iesioginio – sky imas, aip pa g eičiausiai pe im as iš usų kalbo y os. ina į usų kalbos p ijungiamojo yšio ski s ymo modelį 6uoju dešim mečiu i 7ojo dešim mečio p adžioje į lie u ių kalbo y ą pe kėlė i e  miniją pa inko daugiausia b. kalinauskas. iš jo a ba iesiogiai iš usų kalbos šį modelį pe ėmė i idu inėms mokykloms p i aikė P. gailiūnas, o aukš osioms – J. balke ičius (pas a asis galbū i pe la ių kalbo y ą). oks p ijungiamojo yšio ski s ymas apo lie u ių kalbo y os sa as imi, joje įsi i inęs gy a o isą okupacijos laiko a pį. šis modelis mokyklose i moks lo da buose ebe y auja i iki šiol... b. kalinausko da buose pi mą ka ą andame i daugelį sin aksinių yšių a mainų ski ybių (pilnasis i nepilnasis de inimas, s ip usis i silpnasis aldymas, pilnasis i dalinis p išliejimas), aip pa g eičiausiai pe im ų iš usų g ama ikos da bų, ku ių nag inėjimas ėlesniuose lie u ių sin aksės da buose nemažai apib ėžė šios g ama ikos s i ies s a s ymų lauką. P ijungiamieji sin aksiniai yšiai nag inėjamuoju laiko a piu ap ašy i d iejų k ypčių sin aksės da buose: apibūdinan sakinio dalis, kaip iena iš sakinio dalių ypa ybių (J. žiugždos, V. si au o da buose), i nag inėjan žodžių junginius, kaip jų sanda os pama as (b. kalinausko, J. balke ičiaus, V. Labučio, A. Valeckienės da buose). ik 1985 m. išėjusioje lie u ių kal bos g ama ikoje V. Amb azo bu o aiškiau pasuk a abiejų k ypčių suliejimo k yp imi. Visą nag inėjamąjį laiko a pį sin aksiniai yšiai neski i nuo seman inių san ykių, ypač ai aki aizdu apib ėžian aldymo yšį. i ik pačioje laiko a pio pabaigoje (p og aminiame V. Amb azo s aipsnyje) im a su ok i šiuos sin aksinių yšių ap ašo ūkumus, mėgin a aiškiai ski i sin aksinius i se man inius iene us. Vis dėl o sin aksinis nag inėjimo lygmuo i oliau glau džiai sie as su mo ologiniu ( aiškos) lygmeniu (de inama gimine, asmeniu, skaičiumi; aldomi linksniai), abu jie laiky i „pa i šiniais“, aiškai p iski  inais kalbos lygmenimis. 156 bend inė kALbA | 95 de inimas jau XX a. p adžioje bu o su okiamas kaip mo ologinių o mų aikymas, . y. kaip aiškos, o ne seman ikos a sin aksės lygmens eiškinys. Vėliau juo im a adin i i sin aksinio p ijungimo yšio a mainą, nesigilinan į seman inius san ykius, ku iuos šis yšys pe eikia. iš esmės okia daugialypė – iš p adžių į iena suplakan seman iką i mo ologiją, o ėliau da i sin aksę – jo samp a a išliko isą XX amžių, o iš dalies jos ebesilaikoma i šiandien. Valdymas da nep iklausomoje Lie u oje i jos sin aksės mokslo adi cijas po ka o ęsusiose mokyklinėse J. žiugždos g ama ikose apib ėž as kaip žodžių seman inis san ykis. be o, seman inis šio yšio pobūdis suplak as su jo mo ologine aiška. oks požiū is ėliau bu o papildy as sin aksine šios yšio a mainos in e p e acija. Anks y uoju okupacijos laiko a piu (iki pa akademinės Lie u ių kalbos g ama ikos ečiojo omo išleidimo – 1976 m.) aldymas i de inimas sie i su iš usijos a ėjusiu susidomėjimu žodžių junginiais kaip jų sanda os pama u. šliejimas lie u ių kalbo y oje išski as (pi mą ka ą – b. kalinausko) kaip mo ologijos p iemonėmis ne eiškiamas seman inis, u bū i sin aksinis, žodžių yšys. ad jis ėmėsi ik aiška, . y. jos nebu imu, o aiškaus sin ak sinio u inio ne u ėjo. sin aksiškai jo nebu o galima g iež ai a ski i nei nuo aldymo (kai p iklausomasis žodis eiškiamas papildiniu einančia nekai o mąja ly imi), nei nuo de inimo (kai nekai omoji ly is eina eiksniu) a ejų. Li e A ū A Amb azas Vy au as 1986: Lie u ių kalbos sakinio sin aksinės i seman inės s uk ū os iene ai. – Lie u ių kalbo y os klausimai 25: Lie u ių kalbos sin aksės y inėjimai, 4–44. balke ičius Jonas 1963: Daba inės lie u ių kalbos sin aksė, Vilnius: Vals ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. dumašiū ė Zelma 1963: dėl sakinio dalių i jų a pusa io san ykių. – Lie u os TSR MA da bai. A se ija 2(15), 237–248. gailiūnas P anas, žiugžda Juozas 1969: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė, 2asis pa ais. leidimas, kaunas: š iesa. gLJ 1985: G amma ika li o skogo jazyka, y . ed. V. Amb azas, 1985: Vilnius: mokslas. Judžen is A ū as 2020: sin aksinis eiksnio i a inio yšys: samp a os kai a. – Bend inė kalba 93, 1–25. P ieiga in e ne e: h p://jou nals.lki.l / bend inekalba/index. Judžen is A ū as 2021: P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buo se (XX a pi moji pusė). – Bend inė kalba 94, 1–15. P ieiga in e ne e: h p:// jou nals.lki.l /bend inekalba/index. A ū As Judžen is. P ijungiamasis yšys so ie ų okupacijos laikų lie u ių sin aksės da buose 157 kalinauskas b onius 1954: žodis i žodžių g upės sakinyje. – Ta ybinė mokykla 2, 17–25. kalinauskas b onius 1961: žodžių junginys kaip sin aksės objek as. – Ta ybinė mokykla 5, 31–39. kalinauskas b onius 1963: žodžiai i žodžių junginiai sakinyje. – Kai ku ie g ama ikos i s ilis ikos klausimai, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla, 3–23. kalinauskas b onius 1972: Lie u ių kalbos žodžių junginių sin aksė: mo kymo p iemonė, Vilnius. Labu is Vi as 1976: Žodžių junginių p oblemos, Vilnius: Vilniaus als ybi nis uni e si e as. Lkg 1976: Lie u ių kalbos g ama ika 3: Sin aksė, y . ed. k. ul ydas, Vilnius: mokslas. si au as Vy au as 1969 [2019]: Veiksmažodinis a inys daba inėje lie u- ių kalboje, šiauliai: Li e a [Biblio heca ac o um humani a ico um uni e si a- is Saulensis 18]. si au as Vy au as 1972: dėl de inimo są okos. – Kalbo y a 24(1), 108–110. si au as Vy au as 1976a: dėl eiksnio i a inio san ykių. – Kalbo y a 27(1), 78–80. si au as Vy au as 1976b: Sakinio dalys. P oblema ika, pag indinės są- okos, šiauliai: šiaulių k. P eikšo pedagoginis ins i u as. si au as Vy au as 1978: Pag indinių sakinio dalių de inimas (Vien isinio sakinio g ama inės s uk ū os analizė), Vilnius: Lie u os s aukš ojo i specialiojo idu inio mokslo minis e ijos Leidybinė edakcinė a yba. si au as Vy au as 1981: Sakinio dalys. P oblema ika, pag indinės są okos, kaunas: š iesa. si au as Vy au as, g enda Česys 1988: Lie u ių kalbos sin aksė, Vilnius: mokslas. Vaskelai ė amunė 2009: Sin aksinių yšių modeliai lie u ių kalbos sin- aksėje: humani a inių mokslų dak a o dise acija, Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, Vy au o didžiojo uni e si e as. žiugžda Juozas 1945: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė. P ogim- nazijoms i gimnazijoms, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla. žiugžda Juozas 1954: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė. Vidu- inėms mokykloms, 8asis leidimas, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla. žiugžda Juozas 1960: Lie u ių kalbos g ama ika. II dalis: Sin aksė, 14as leidimas, kaunas: Vals ybinė pedagoginės li e a ū os leidykla. gau a 2022 03 20 P iim a 2022 10 17