LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

APIE BALTIŠKUS PĖDSAKUS RUSIJOS TERITORIJŲ TOPONIMIKOJE

V. N. TOPOROVAS

Maždaug prieš šešiasdešimt metų pasirodė A. A. Kočiubinskio straipsnis „Priešistorinės Lietuvos teritorija“ (Švietimo ministerijos žurnalas, 309 dalis, 1897 metai, Nr. 1, p. 60–94), kuriame pirmą kartą rimtai mėginta nustatyti baltiškus elementus vietovardžiuose teritorijose į rytus ir pietryčius nuo dabartinės Lietuvos. A. A. Kočiubinskiui pavyko atskleisti gana gausų baltišką sluoksnį Minsko, Vitebsko, Mogiliavo ir (tik išimtiniais atvejais) Smolensko gubernijų vietovardžiuose. Šis straipsnis davė pradžią visai eilei bandymų toliau į rytus ieškoti baltiškų toponimų.

Pirmiausia reikia paminėti itin vertingus lietuvių kalbininko K. Būgos tyrimus, skirtus baltiškos kilmės rytų slavų toponimikai¹. Jam pavyko surinkti daugiau kaip 150 tokio pobūdžio pavyzdžių, gerokai daugiau nei jo pirmtakams. Be to, šių pavyzdžių lingvistinė interpretacija ir įrodomoji galia įtikinamesnės nei A. A. Kočiubinskio, nors ir K. Būgos darbuose yra nemažai abejotinų ar tiesiog klaidingų pavyzdžių (Гривка, Клѣтка, Метелка, Неропля, Нератовка, Перелом, Переволока, Полова, Струпица ir kt.), o baltiškų toponimų atskyrimo nuo senųjų slaviškų kriterijų klausimui ne visada skiriama derama vieta. Tai ypač stebina prisiminus, kad būtent K. Būga labai taikliai nustatė pagrindinius slavų kalbos elementus to laikotarpio, kai slavai užmezgė ryšius su baltais, suomiais, senaisiais Balkanų gyventojais ir ikialpinėmis teritorijomis. Svarbu pažymėti, kad lietuvių mokslininko tyrimų sritis iš esmės apsiribojo tomis pačiomis teritorijomis, kurias tyrė ir A. A. Kočiubinskis; skirtumas tas, kad buvo kiek išsamiau panaudoti Smolensko gubernijos toponimikos duomenys.

Dar toliau į rytus baltiškos toponimikos pėdsakų ieškojo A. L. Po-

¹ Žr. K. Būga, Aistiškos kilmės Gudijos vietovardžiai, „Tauta ir Žodis“ 1, Kaunas, 1923, p. 20–44; to paties, Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė, ten pat, 1, p. 1–20; to paties, Die Vorgeschichte der Aistischen (Baltischen) Stämme im Lichte der Ortsnamenforschung, Streitberg-Festgabe, Leipzig, 1924, p. 22–35 (lietuviškas variantas — Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje) ir kt.

55

годин, manęs, kad rytinė baltiškojo elemento paplitimo riba ėjo Tambovo ir Penzos gubernijomis, kur jis maišėsi su finougrų ir, regis, net ir iranėnų elementais; A. I. Sobolevskis, tiesa, nepateikęs naujos toponiminės medžiagos; M. Vasmeris, surinkęs patikimiausią (nors ir negausią) medžiagą, susijusią su Smolensko, Tverės, Kalugos, Maskvos, Černigovo ir Oriolo gubernijų toponimika.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus susidomėjimas šia problema akivaizdžiai sumažėjo; naujų darbų pasirodo itin retai ir paprastai jie skirti atskiriems klausimams. Mokslininkų dėmesys persikėlė į labiau vakarines sritis, kur ieškoma baltiškos toponimijos pėdsakų Lenkijos teritorijoje arba nustatomi baltiškos hidronimijos ryšiai su „Vidurio Europos“ hidronimija. Pripažįstant išskirtinę tokių tyrimų svarbą, vis dėlto negalima pripažinti

^² См. А. Л. Погодин, Из истории славянских передвижений, СПб, 1901, стр. 92-93.

^³ Žr. А. И. Соболевский, Где жила Литва?,—Известия Императорской Академии Наук за 1911 год, стр. 1051-1054.

^⁴ Žr. M. Vasmer, Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas, 1. — Die Ostgrenze der baltischen Stämme, SPAW, Phil.-hist. Klasse, XXIV, Berlin, 1932.

^⁵ Žr. E. Blesse, Beiträge zur Namenforschung, 4, 1953, p. 289–291 (apie pavadinimus Гжати ir Бологое; straipsnis mums buvo neprieinamas); P. Arumaa, Die ostslavische Gewässernamen mit l-epentheticum. Festschrift M. Vasmer, Wiesbaden, 1956. p. 47–60 (čia pateikiama ir baltiška medžiaga). T. Lero-Splavinskio knygoje „O pochodzeniu i praojczyźnie Słowian“, Poznań, 1946 (žr. § 15. D. Nazwy Bałtyckie, p. 65–67, taip pat žr. p. 175–177) surinkti faktai yra tradiciniai. Po mirties paskelbtame J. Rozwadowskio tyrime Studia nad nazwami wód słowiańskich, Kraków, 1948, baltiškieji hidronimai, taip pat paprastai tradiciniai, nagrinėjami ne tuo požiūriu, apie kurį čia kalbama.

^⁶ Žr. В. Н. Топоров, Две заметки из области балтийской топонимии. — Сборник в честь акад. Я. М. Эндзелина, Рига, 1959 (čia taip pat pateikiama šios temos literatūra).

^⁷ Žr. H. Krahe, Illyrica, IV-V, IF,49, 1931, p. 267–274 (V. Baltisch und Illyrisch, p. 271–274); to paties autoriaus, Baltische Ortsnamen westlich der Weichsel, Alt-Preußen, 8, 1943, p. 43–44; to paties autoriaus, Beiträge zur alteuropäischen Flußnamenforschung, Würzburger Jahrbuch, 1, 1946, p. 79–97; to paties autoriaus, Alteuropäische Flußnamen, BzNf, 1, 1949–1950, p. 24–51, 247–266; 2, 1950–1951, p. 113–131, 217–237; 3, 1951–1952, p. 1–18, 153–170, 225–243; 4, 1953, p. 37–53, 105–122, 234–243; to paties autoriaus, Sprache und Vorzeit. Europäische Vorgeschichte nach dem Zeugnis der Sprache, Heidelberg, 1954 (ypač 15. Das Verhältnis des Illyrischen zum Baltischen und Slavischen, p. 108–114); to paties autoriaus, Die Sprache der Illyrier, 1 Teil: Die Quellen, Wiesbaden, 1955; to paties autoriaus, Zu einzelnen illyrischen Eigennamen, BzNf, 6, 1955, p. 237–243; 7, 1956, p. 217–224; to paties autoriaus, Balto-Illyrica. Festschrift M. Vasmer, p. 245–252; to paties autoriaus, Fluß- (und Orts-) Namen auf -mana/-mina, BzNf, 8, 1957, p. 1–27; to paties autoriaus, Bemerkungen zu alten Gewässernamen, BzNf, 8, 1957, p. 144–148; ir kt.; K. Kaspersons, Illyrica. — Filologu Biedrības Raksti, 18, 1938, p. 52–65; 19, 1939, p. 57–74; 20, 1940, p. 188–204; G. Alessio, Un’oasi linguistica preindoeuropea nella regione baltica. Studi Etruschi, 19, 1946, p. 141–176; R. Schmittlein, Notes de toponymie lituanienne, AASF, 51, 1941, p. 59–60; to paties autoriaus, Études sur la nationalité des Aestii, 1, Toponymie lituanienne. 1948; to paties autoriaus, Sur quelques toponymes lituaniens, BzNf, 14, p. 233–248; 15, p. 51–71, 152–179; to paties autoriaus, The confluence Balto-Romane? Mélanges de linguistique et de littérature romanes, 2, 1953, p. 251–267 ir kt.

56

K. Būgos ir M. Fasmerio iškeltų klausimų rato pamiršimas nėra pateisinamas, juolab kad šie klausimai toli gražu nėra visiškai išspręsti ir neretai nušviečiami visiškai skirtingais požiūriais.

Šiame straipsnyje, kiek leidžia jo apimtis, norėtume nurodyti, mūsų nuomone, svarbiausias problemas, su kuriomis šiandien susiduria Rusijos teritorijos baltų toponimikos tyrėjai, ir išsakyti keletą preliminarių minčių, pateikdami keletą naujų aiškinimų.

Vienas iš svarbiausių uždavinių – nustatyti baltų toponimikos ribas Rusijos teritorijoje. Įdomu tai, kad būtent jos rytinė riba tebėra neapibrėžčiausia ir migločiausia, o pietinė riba eina labai aiškiai pagal Pripetę (jotvingiškojo tipo toponimika)⁸; vakarinė taip pat nekelia rimtesnių abejonių (šiuo atveju neatsižvelgiama į „Vidurio Europos“ sąsajas). Šiaurinę baltų toponimikos ribą iš esmės nustatyti nesunku, nes akivaizdu, kad baltų gentys niekada negyveno šiauriau vietovių, kuriose gyvena dabar. Rytinių baltų toponimikos ribų klausimą iškėlė tik M. Fasmeris, kuris ir mėgino jas apibrėžti pačiais bendriausiais bruožais. Tačiau iš tikrųjų nėra pagrindo kalbėti apie realią ribą, skiriančią baltų toponimiką nuo finų, iranėnų ir slavų toponimikos. Ir ne vien todėl, kad net baltų pėdsakų paplitimo ribose nuolat pasitaiko senųjų nebaltų tipo toponimų. Galbūt svarbesnis yra faktas, kad ir už M. Fasmerio nubrėžtos rytinės ribos aptinkama vietovardžių, kuriuos didžioji dauguma mokslininkų laiko baltiškais (plg., pavyzdžiui, Cną – kairįjį Okos intaką; Cną – kairįjį Mokšos intaką⁹ ir t. t.)¹⁰. Jei E. Blesės nuomonė, kad Bologoje pavadinimas yra baltiškos kilmės (balt. *bal-g-, vėliau perinterpretuotas pagal liaudies etimologiją), teisinga, tai ir šis pavadinimas verčia peržengti M. Fasmerio nubrėžtas ribas.

Tačiau net ir atmetus tokius pavadinimus kaip baltiškus (matyt, būtent taip reikėtų suprasti M. Fasmerio jų ignoravimą, nes kitais atvejais jis visuomet specialiai pažymi abejotinus pavyzdžius), rytinė baltų toponimikos riba vis tiek liks pernelyg apytikslė. Tai iš dalies paaiškinama tuo,

⁸ Žr. K. Būga, Upių vardų studijos...; jo paties, Jotvingių Žemės upių vardų galūnė-da. — „Tauta ir Žodis“, 1, p. 100. Tam tikrų nesutarimų kelia tik nedidelė pietvakarinės ribos atkarpa, tačiau paprastai jie kyla ne dėl skirtingo toponimikos faktų aiškinimo, o dėl skirtingo kai kurių istorinių duomenų supratimo.

⁹ Plg. taip pat Cną – dešinįjį Tvercos intaką.

¹⁰ Verta paminėti įdomų A. L. Pogodino pastebėjimą: Pripetės baseine yra Cnos ir Šackos upės, o kitoje pusėje, prie Cnos, Mokšos intako, stovi Šacko miestas (plg. Šatės upės pavadinimą, Šatė – dešinysis Upės intakas), nurodytas veikalas, p. 92. Savo ruožtu nurodysime Šatės upę Kretingos ir Mažeikių rajonuose Lietuvoje.

57

tuo, kad vokiečių mokslininkas, būdamas itin atsargus savo stebėjimais ir išvadomis, nurodė tik keletą patikimiausių (galima sakyti, neginčijamų) orientyrų – vietovardžius – ir taip gerokai apribojo savo uždavinį, kurį žinome iš jo darbo pavadinimo. Pernelyg mažas toponimų skaičius (23 patikimi atvejai Tverės, Maskvos, Kalugos, Oriolo ir Černigovo gubernijose; 19 hidronimų Smolensko gubernijoje tenka palikti nuošalyje, nes jie nėra patys rytiniai pavyzdžiai) tokiose didelėse teritorijose neleidžia nustatyti jokių baltų toponimikos rytinės ribos detalių.

Vis dėlto, regis, jau dabar esama pagrindo patikslinti kai kurias šios ribos atkarpas arba bent jau ryškėja tam tikri būdai, kurie netolimoje ateityje galėtų padėti nustatyti tikslesnes ribas. Visų pirma, ginčytinas baltų toponimikos pėdsakų pietinėje ir net pietrytinėje Maskvos srities dalyje bei rytinėje Tulos srities dalyje klausimas galėtų būti naujai nušviestas atsižvelgus į neginčijamus baltų toponimikos pėdsakus už minėtų rajonų ribų. Šie pėdsakai – imame juos labai plačiai, prarasdami tikslumą, ar, priešingai, labai siaurai, tačiau nerizikuodami suklysti, – neabejotinai rodo, kad į šiaurę nuo atmestino ginčytino rajono baltų toponimikos riba eina iš šiaurės vakarų į pietryčius. Taip pat neabejotina, kad į pietus nuo minėto rajono riba eina iš šiaurės rytų į pietvakarius. Natūraliai pratęsus šias dvi linijas susidarytų tarsi į rytus nukreiptas pleištas, kaip tik apimantis ginčytiną rajoną, kuriame esama baltų pėdsakų. Sunkiau būtų manyti, kad minėtose Maskvos ir Tulos sričių dalyse iki tol gana pastovi kryptimi ėjusi riba staiga pakeičia kryptį tiek iš pietų, tiek iš šiaurės. Žinoma, pateikti argumentai nėra tvirti (be kita ko, ir todėl, kad ribų klausimas turi būti siejamas su chronologine charakteristika), tačiau juos tam tikru mastu galėtų patvirtinti ginčytino rajono pavyzdžiai, kuriuos daugelis laiko baltiškais; menkesnis finų toponimikos nuoseklumas šioje vietovėje, palyginti su teritorija į šiaurę nuo Maskvos, esančia tose pačiose geografinėse ilgumose; taip pat daugybė toponimų, kuriuose yra finų genčių etnonimai (Mokša, Mordvas ir kt.). Tai neigiamas argumentas, palaikantis šios kalbinės teritorijos ribą (plg. šaknį turinčius pavadinimus *slov-: *slav- arba *ven-: *vent-: *vend- slavų pasaulio pakraščiuose).

Kitas svarbus baltų pėdsakų rusų toponimikoje tyrimo uždavinys – kiek įmanoma nustatyti visus baltiškojo tipo pavyzdžius. Galima manyti, kad, laikantis tokio pat įrodymų patikimumo lygio kaip K. Būga, pavyzdžių skaičių tikriausiai būtų galima gerokai padidinti.

Jau dabar galima nurodyti keletą naujų baltų to-

58

...toponimikos rusų žemėse. Taigi upės Гжать (dešinysis Vazuza intakas) pavadinime, mūsų nuomone, įžvelgtinas žinomas baltiškas šaknis, esantis prūsų gudde „krūmas“, „miškas“ (o kai kurių nuomone, „pelkė“) ir lietuvių žodžiuose gūdkar klis, gūdnotrėlė, gūdobelė ir kt., taip pat daugybėje Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos vietovardžių¹¹. Šiuo atveju Гжать <*Gbžātъ <*gudi-ati- ir randa artimiausią analogiją kitoje baltų pasaulio pusėje esančiuose pavadinimuose Gdańsk(o) <*Gbd-an-bsk- <*gud-ān-isk- ir Gdynia <*Gbd-ynjā <*gud-ūnjā¹². Vis dėlto galimas (nors ir mažiau tikėtinas) ir kitas aiškinimas, plg. šio straipsnio p. 63.

Kairiojo Ugra intako Гордоты pavadinimas verčia prisiminti daugybę baltiškų vietovardžių su šaknimi gard-; kai kurie jų pavyzdžiai slavų teritorijoje jau buvo nurodyti (žr. Gardejiški). Prielaida, kad Гордота yra baltiškos kilmės, tampa ypač tikėtina atsižvelgus į aiškiai baltišką šio rajono toponimiką ir atkreipus dėmesį į priesagą. Panašūs argumentai skatina baltišką elementą įžvelgti ir dešiniojo Vazuza intako Салита pavadinime, ir Ržatės intako Чичате pavadinime (yra ir to paties pavadinimo ežeras). Verta baltiškuoju požiūriu patikrinti tokius hidronimus kaip Лобь (Maskvos srities šiaurės vakarų kampe; plg. prūsų ežerą Lobyn, lietuvių upę Lobinis, kilusią iš liet. lōbas „vaga“, „įduba“), Держа (Rževo rajone; plg. liet. diržus, diržingas „klampus“), Лусьяка (dešinysis Maskvos intakas į vakarus nuo Možaisko; čia pat yra ir Лусось kaimas)¹³, galbūt Сведва (dešinysis Okos intakas; plg. liet. Smaid-riai, prūsų Smedeyn, Smedythen, Smydyn, Smaydegarbs ir kt.), ir kt. Išsamiau ir detaliau baltiškus elementus rusų toponimikoje ištirsime kitur.

Tik sudarius pakankamai išsamų baltiškų vietovardžių Rusijos teritorijose žemėlapį būtų galima diferencijuotai vertinti faktus, surinktus iš didžiulių Baltarusijos, vakarinės ir iš dalies centrinės Rusijos teritorijų. Bet kuriuo atveju analizė padėtų išskirti bent jau vyraujančius žodžių darybos modelius visoje šioje erdvėje. Savo ruožtu tai (kaip ir vien leksiniai duomenys) leistų iškelti dar vieną itin svarbų klausimą dėl nurodytų sričių baltiškosios toponimikos tarmės priklausomybės, kurią tradiciškai daugelis laiko lietuviška arba (plačiau) rytų baltiška.

Mūsų tvirtu įsitikinimu, pagrįstu ne tik toponimikos tyrimu, bet ir daugeliu bendresnio pobūdžio argumentų (duo-

¹¹ См. G. Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922, стр. 47, 87, 95; И. Я. Спрогис, Географический Словарь древней Жомойтской земли 16 столетия, Вильна, 1888, стр. 86; J. Endzelin, Latvijas PSR vietvārdi, Rīgā, 1956, стр. 336-337 и др.

¹² Dėl Gdansko ir Gdynės pavadinimų etimologijos pritariame J. Endzelinei ir E. Fraenkeliui (žr. Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950, p. 63–66) ir atmetame požiūrį, kad čia esą turimas omenyje gotų pavadinimas (E. Hermannas, R. Ekblomas ir kt.).

¹³ Žr. G. Gerullis, Указ. соч., p. 91–93; plg. taip pat gausią rytų baltų toponimiką su ta pačia šaknimi.

59

menys iš senosios baltų dialektologijos, vadinamųjų slavų–rytų baltų pereinamųjų tarmių nebuvimas, aiškios žinomos baltų ir slavų ribos, kai kurie duomenys apie slavų skolinių chronologiją lietuvių ir latvių kalbose¹⁴ ir kt.), nagrinėjamų sričių baltiškoji toponimika labiau priskirtina vakarų baltų, o ne rytų baltų tarmėms (žinoma, visa tai teisinga tik tuo atveju, jei tarp dviejų baltų tarmių šakų esama skirtumo). Tam tikru mastu šią prielaidą galėtų patvirtinti metraščių duomenys apie galindus (голядь) ir vietovardžių pavyzdžiai su šaknimi *galind-. Tačiau po M. Vasmerio atliktos kritinės jau minėto A. I. Sobolevskio darbo analizės tokie argumentai būtų pernelyg neįtikinami. Todėl geriau rinktis kitą kelią — vien lingvistinį.

Vienas įtikinamiausių argumentų, patvirtinančių nagrinėjamos teritorijos vietovardžių priklausymą vakarų baltams, yra pavadinimai, kuriuose esama elemento, reiškiančio „upė“. Kaip žinoma, rytų baltų tarmės šio žodžio šaknies fonetiniu pavidalu skiriasi nuo vakarų baltų: liet. ùpė, latv. upe: prūs. ape (užfiksuota Elbingo žodynėlyje, 62, ir daugelyje Prūsijos teritorijos vietovardžių). Žodis ape slypi dešiniojo Volgos intako Жукопы pavadinime, kuris leidžia suponuoti balt. žukape „žuvinga upė“ (būdinga, kad ir pirmasis šio žodžio dėmuo veda mus į prūsų sritį; plg. prūs. suckis „žuvis“, o liet. žùvis, latv. žuvs, zivs¹⁵). Tas pats žodis įeina į upės Ужепа pavadinimą; ji teka Smolensko srities Juchnovo rajone (е vietoj о iš *а aiškinama ž garso poveikiu¹⁶). Galiausiai, dešiniojo aukštupio Dniepro intako Vopės pavadinimas, nors teoriškai galėtų atspindėti ir ape, ir ùpė, veikiausiai suponuoja prūsų žodį¹⁷. Dėl kelių priežasčių prie jų nepriskiriame ir Непоряд, kurios pavadinime J. Rozwadowskis įžvelgia nurodytą prūsų žodį¹⁸. Didelių sunkumų kelia reikšmingiausios upės, kurios pavadinime yra šaknis, reiškianti „vandenį“, interpretacija. Turime omenyje Упу (plg. jos

¹⁴ Be senesnių darbų, plg. naujus V. Kiparskio tyrimus, kuriuose ypatingas vaidmuo tenka chronologijos klausimams: Chronologie des relations slavobaltiques et slavofinnoises, RÉSL, 24, 1948, p. 29—47; The Earliest Contacts of the Russian with the Finns and Balts.— Oxford Slavonic Papers, 3, 1952, p. 67—79; Ein angeblich altpreussisches Lehnwort im Litauischen.— Studi baltici, 9, 1952, p. 238—243; Sur la chronologie de quelques altérations phonétiques en slave.— Scando-Slavica, 1, 1954, p. 19—21; О хронологии славяно-финских лексических отношений.— Scando-Slavica, 4, 1958, p. 127—136 ir kt.

¹⁵ O kalbant apie žuk- elementą tokiuose lietuvių žodžiuose kaip žukmistras, žuksparnis, žuklỹs, čia, regis, tenka manyti, kad tai skolinys arba labai retas tarmės pavyzdys.

¹⁶ Žr. M. Vasmer, Указ. соч., p. 22. Įdomu, kad ir šiame žodyje pirmasis dėmuo geriausiai etimologizuojamas prūsų kalbos priemonėmis.

¹⁷ Taip mano M. Vasmeris, Указ. соч., p. 23, ir T. Lehr-Splawinskis, Указ. соч., p. 65 (E. F. Karskio etimologija: k вопить, akivaizdžiai klaidinga).

¹⁸ J. Rozwadowski, Указ. соч., p.9.

60

Uperto intakas, tyrėjų paprastai ignoruojamas, taip pat ne visai aiškūs to paties rajono upių pavadinimai Выпра, Выпорейка (plg. Zarasų rajono lietuviško ežero pavadinimą Ūpartas?). M. Vasmeris ir kai kurie kiti mokslininkai abejojo tradiciniu gretinimu su liet. ūrė, latv. upe dėl fonetinių priežasčių (iš nurodytų rytų baltų žodžių būtų atsiradę *Vорь; kita vertus, sunku manyti, kad rusai šį pavadinimą būtų pasiskolinę labai vėlai; bet kuriuo atveju istoriniai duomenys apie slavų genčių kolonizaciją šiose žemėse prieštarautų žinomų fonetinių procesų chronologijai). Tiesa, pastaruoju metu T. Lehr-Splawińskis vėl grįžo prie senojo aiškinimo (op. cit., p. 65, 176), remdamasis N. S. Trubeckojaus pastebėtu (ZfslPh. 14, 1937, p. 353–354) у virtimu į ц- (prieš priebalsį) šių vietovių tarmėse. Tačiau kai kurie chronologiniai argumentai neleidžia mums laikyti klausimo dėl pavadinimo Улы kilmės galutinai išspręstu. Taip pat atrodo rizikinga teigti, kad Smolensko srities upės pavadinime Каспля slypi elementas ūrė>*рѣ.

Kitas svarbus vakarų baltų kilmės toponimų tipas – tokie pavadinimai kaip Paneя (upė Bežecko rajone), Поня (Kalugos srityje), galbūt kai kurie Dniepro baseino hidronimai, patyrę perinterpretavimą ir priesagų kaitą: Паника, Паник, Панивка ir t. t. ¹⁹ Šiuose pavadinimuose neabejotinai slypi ta pati šaknis kaip prūsų žodyje rappean „mo-sebruch“ (Elbingo žodynas, 288), lyginamame su gotų fani „purvas“, sen. saksų feni „pelkė“, sen. indų paṅka „purvas“, „pelkė“, sen. airių an „vanduo“ ir t. t. ²⁰ Rytų baltų tarmėse atitinkamo žodžio arba visai nėra, arba jis yra jotvingių skolinys (plg. liet. tarm. raniaubė „pelkėse ir kitose drėgnose vietose augančių grybų rūšis“²¹). Įdomu, kad kaip toponimas ši šaknis aptinkama tik vakarų baltų tarmių paplitimo srityje – plg. Рапчен 1267 m. ordino dokumentuose, lenkišką Kiršnos intako (taip pat vakarų baltų hidronimo) pavadinimą – Ponie iš jotvingių *Paniā ir t. t.

Vienas įtikinamiausių argumentų, kad vakarinės Rusijos teritorijoje esama vakarų baltų tipo hidronimų, yra iki šiol niekieno nepastebėti pavadinimai Стабна (Стабенка) – dešinysis Dniepro intakas Smolensko apylinkėse, Стабня – kairysis Dniepro intakas, Стабница – dešinysis Brodnios intakas (o Brodnia yra dešinysis Berezinos intakas)²². Juose įžvelgiame

¹⁹ См. П. Маштаков, Список рек Днепровского бассейна, СПб, 1913, стр. 5, 31, 206, 215, 228.

²⁰ Taip pat žr. iliustraciją Pannonia.

²¹ Žr. K. Būga, Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet nachweisen? — Rocznik Slawistyczny, 6, 1913, p. 37; Aistiškos kilmės Gudijos vietovardžiai, p. 35–36. Sunku ką nors apibrėžto pasakyti apie pavienį liet. pane.

²² Žr. П. Маштаков, Указ. соч., p. 29, 97; И. Орловский, Краткая география Смоленской губернии, Смоленск, 1908, p. 21.

61

baltų šaknis stab-, kuri tik vakarų baltų srityje išlaikė reikšmę „akmuo“ (plg. prūsų stabis. Elbingo žodynas, 32) ir tik čia vartojama kaip toponimas (plg. Stabaras, Staba-yen, Stabego de, Stabelauken (lietuvių kalboje esama Stablaukis), Stabelow, Stabin-gen, Stabynotilte, Stabuniten²³). Būdinga tai, kad eilė prūsiškų pavadinimų, kaip ir prūsų bendrinis žodis stabni- „krosnis“ (iš *stabine), tiesiogiai rodo formą, kuria remiasi pirmiau pateikti Smolensko srities hidronimai: *Stab-in-ā>*Stabьna>Стабна.

Tokie toponimai kaip Съжа, dabar Сож (kairysis Dniepro intakas), kuriems atitikmenį tarp visų baltų kalbų randame tik prūsų suge „lietus“ (jei šis žodis lyginamas, kaip daryta anksčiau, su sen. vok. aukšt. sîgan ir t. t.²⁴), arba Лукты – kaimas Dorogobužo rajone, kurio pavadinimas labiau siejasi su prūsų Lukte negu su lietuvių Lukštas ar latvių Lukste²⁵, ir kt., liudijimas yra labiau ginčytinas.

Neabejotina, kad tolesni tyrimai padės atskleisti naujų vakarų baltų elementų rusų toponimikoje.

Paskutinis klausimas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį, susijęs su baltų toponimų skolinimosi rusų kalboje chronologija. Dubletų, tokių kaip Лучеса-Лукеса, pilnabalčių formų greta nepilnabalčių, pavyzdžių su tautoskiemeniniais nosiniais priebalsiais ir normaliomis rytų slavų junginių „balsis + nosinis priebalsis“ refleksijomis, taip pat atvejų, leidžiančių patikrinti ū; k’ ir g’; tj ir dj atspindėjimą slavų pasiskolintuose baltų pavadinimuose, buvimas suteikia galimybę bent preliminariai chronologiškai diferencijuoti minėtus toponimus. Be to, šie reiškiniai gali būti tam tikri orientyrai, pagal kuriuos sprendžiame apie to laikotarpio slavų kalbos fonetinį vaizdą, kai slavai Baltarusijos ir vakarinės Rusijos teritorijoje susidūrė su baltų gentimis. Šio vaizdo esmė tokia: dar egzistavo dvibalsiai ir dvibalsiniai junginiai su nosiniais priebalsiais; tipo tort ir tj, dj junginiai nebuvo pakitę; ū dar nebuvo virtęs į у. Visa tai nesunku patikrinti pagal slavų pasiskolintus baltų toponimus.

Tokia slavų fonologinės sistemos raidos būklė, itin artima baltų kalbų būklei, taip pat faktas, kad didžiulė baltų ir slavų šakninio žodyno dalis sutampa, labai apsunkina visų baltų toponimikos pėdsakų rusų teritorijose nustatymą

²³ Žr. G. Gerullis, Die altpreußischen Ortsnamen, p. 171–172. Plg. taip pat В. Н. Топоров, min. straipsnis (apie toponimus su šaknimi stab- ir jų santykį su toponimais, turinčiais šaknį akmen- geografiniu požiūriu).

²⁴ Jei k čia yra grafinis j variantas (kaip cugis, plg. liet. kūjis, slav. куjb), tuomet prūsų suj-, ko gero, derėtų lyginti su hidronimu Суя. Neseniai įtikinamai parodyta, kad prūsų suge reikia suprasti kaip sūjē Žr. Eric P. Hamp, OPruss. Soye „rain“, KZ 74, 1956, p. 127–128. Forma soye pažymėta E. Hermann darbe Eine unbeachtete Überlieferung des preussischen Vokabulars Simon Grunaus, Göttingen, 1949.

²⁵ Tačiau čia lieka ir galimybė kitaip aiškinti pavadinimą Лукты, tiesa, mažiau tikėtinai. Žr. M. Vasmer, min. veik., p. 21.

62

ir daugeliu atvejų trukdo nustatyti bent kiek tvirtus kriterijus baltų ir slavų pavadinimams atskirti. Iš tiesų, kaip, pavyzdžiui, išspręsti upės pavadinimo Ржать (Rževo rajone) kalbinės priklausomybės klausimą, kai net seni pavadinimai Ржева (Ржева, Ржова, Ржевка ir t. t.) ar tokie vietovardžiai kaip Ржава, Ржавка teleidžia numanyti galutinę formą *radi- (> *rъžь-), kuri vienodai gali būti ir baltų, ir slavų kilmės? Taip pat ir anksčiau minėta šaknis gud- žinoma ne tik baltų, bet ir slavų kalbose (plg. serb.-chorv. Gacko (polje) iš *gud- — bsk²⁶). Šios aplinkybės nepaisymas lėmė, kad K. Būga surinko nemažai vietovardžių, kuriuos lygiai taip pat lengva paaiškinti ir baltų, ir slavų požiūriu. Šiuo atveju padaryta rimta metodologinė klaida, panaši į tą, kuri būtų pasitaikiusi, jei šiuolaikinės Lietuvos vietovardžius būtume etimologizavę iš praslavų kalbos pozicijų (grynai teoriškai tai būtų visiškai įmanoma kalbant apie nemažą dalį pavadinimų).

Todėl baigiant norėtųsi dar kartą pabrėžti, kokia itin svarbi yra galimų ribų nustatymo problema, apibrėžiant baltų elementus rusų toponimikoje.

²⁶ Žr. S. Rospond, Stratygrafia toponimiczna, — „Z polskich studiów slawistycznych“, Warszawa, 1958, p. 182.