LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA

NELINKSNIOJAMAS BŪTOJO LAIKO DALYVIS SU -US LIETUVIŲ KALBOJE

G. BENSE

1. Įvadas

1.1 Nelinksniuojamųjų dalyvių (nelinks. dal.)¹ formų sistemą, dar vadinamą padalyviais arba veiksmažodiniais prieveiksmiais (lit. pãdalývis; rus. деепричастие), šiuolaikinėje lietuvių literatūrinėje kalboje sudaro esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio forma su -nt, pvz., sùkant, šaũkiant, mỹlint; būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio forma su -siant, pvz., sùksiant, šaũksiant, mylėśiant; būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio forma su -us, pvz., sùkus, gỹdžius, mylė́jus; ir II būtojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio forma su -davus, pvz., sùkdavus, šaũkdavus, mylė́davus. Sangrąžinės formos iš nepriešdėlinių veiksmažodžių daromos su galūne -is, pvz., juõkiantis, juõkusis. Priešdėliniuose veiksmažodžiuose sangrąžos dalelytė -si- eina tarp priešdėlio ir veiksmažodžio kamieno, pvz., nesijuõkiant. nusisùkus.

1.2 Pagal sintaksinę funkciją iš esmės galima skirti du aiškiai vienas nuo kito atskiriamus nelinks. dal. vartojimo tipus, kurie ryškiai kontrastuoja su gana vienalyte forma.

1.21 Abu vartojimo tipus galima trumpai apibūdinti taip:

I. Skylant atomams, išsiskiria energija (nurodytas dalyvio formos veiksmo atlikėjas); Auštant tėvas išvažiavo (dalyvio formos veiksmo atlikėjas nenurodytas).

Šios konstrukcijos su nelinks. dal. vartojamos šalutiniam veiksmui („lydimajam veiksmui“) pagrindinio veiksmo atžvilgiu išreikšti, gramatiškai nesiejant jo su jokiu sudėtinio sakinio dėmeniu.

¹Nelinks. dal. vadinamos tos daiktavardinės veiksmažodžio formos, kurios neturi skaičiaus ir linksnio požymių, tačiau formaliai gali būti diferencijuojamos pagal laiką (priešingai nei bendratis) ir ribotu mastu pagal veiksmažodžio rūšį — jei diatezę, sangrąžinę ar nesangrąžinę, galima laikyti aktyvo ir pasyvo priešpriešos raiška.

191

II. Visi mato (mašīna) atvažiuojant (vad. akuzatyvo konstrukcija po „sentiendi et declarandi“ veiksmažodžių). Tokios konstrukcijos vartojamos vienam veiksmui išreikšti kaip kito veiksmo objektui.

1.22 Reikia atkreipti dėmesį, kad atskirų nelinksniuojamųjų dalyvių formų pasiskirstymas tarp abiejų vartojimo tipų nėra vienodas: vadinamojoje akuzatyvo konstrukcijoje pasitaiko esamojo, būtojo ir būsimojo laiko formų, o pirmojo vartojimo tipo konstrukcijose vartojamos tik esamojo ir būtojo laiko formos².

1.3 Šiuolaikinėje latvių literatūrinėje kalboje konstrukcijas su nelinksniuojamaisiais dalyviais galima suskirstyti į du atitinkamus vartojimo tipus, pvz., Saulei lēcot, visi putni dzied; Metot harpūnu, dzīvnieks tika ievainots: pirmasis vartojimo tipas; Visi redz (mašīnu) atbraucam: antrasis vartojimo tipas. Latvių kalboje dvi skirtingos nelinksniuojamojo dalyvio formos – su -ot ir su -am/ām – iš esmės pasiskirsčiusios pagal šiuos du vartojimo tipus, kiekviena priskiriama vienam iš jų (persidengimų gali pasitaikyti tik antrajame vartojimo tipe).

Latvių kalboje, be naujadarų su am/-ām, atsiradusių iš esamojo laiko neveikiamojo dalyvio vienaskaitos kilmininko, yra tik viena nelinksniuojamoji esamojo laiko veikiamojo dalyvio forma su -ot (= -uot iš -ant) ir viena nelinksniuojamoji būsimojo laiko veikiamojo dalyvio forma su -šot (= -šuot iš -siant). Pastaroji forma vartojama tik struktūriškai artimame antrajam vartojimo tipui vadinamajame „modus relativus“³.

1.4 Taigi bendrais lietuvių ir latvių kalbų dariniais galima laikyti tik nelinksniuojamąją esamojo laiko veikiamojo dalyvio formą (iš -nt kamieno) ir nelinksniuojamąją būsimojo laiko veikiamojo dalyvio formą (su kamieną sudarančiu elementu -siant-⁴) (kelių senprūsiškų paliudijimų čia nenagrinėsiu).

Taigi nelinksniuojamojo būtojo laiko veikiamojo dalyvio (iš -us kamieno) susiformavimą kaip atskiros gramatinės formos šia prasme reikia laikyti lietuvių kalbos naujove.

2. Nelinksniuojamojo dalyvio konstrukcijų istorija lietuvių (baltų) kalboje

2.1 Jau vien tas faktas, kad nekaitomas būtasis dalyvis su -us laikytinas lietuviška naujove, rodo, jog šio darinio atsiradimo problemos negalima tiesiogiai tapatinti su nekaitomų dalyvių atsiradimo problema baltų kalbose apskritai. Tačiau esama ir kitų priežasčių, leidžiančių manyti, kad nekaitomieji -us dalyviai vystėsi atskirai. Norint išdėstyti šio klausimo...

² Nelinksniuojamasis II būtojo laiko veikiamasis dalyvis su -davus iš esmės tėra kone vien gramatikų fikcija, nes praktikoje jis beveik visai nepasitaiko.

³ Latvių „atstāstījuma izteiksme“ („atpasakojamoji nuosaka“). Galiausiai ši konstrukcija kilo iš vadinamosios akuzatyvo konstrukcijos, tačiau ji taip pat susijusi su konstrukcijomis, kuriose neapibrėžtam teiginiui reikšti vartojami linksniuojamieji dalyviai (pvz., liet. Sako miškas didelis buvęs).

⁴ Galimų būsimųjų darinių su -sint- paliudijimų čia galima nepaisyti.

192

kylančias problemas, leiskite man trumpai aptarti šiuo klausimu gautus rezultatus, pateiktus mano darbe „Unflektuojamojo būtojo laiko dalyvio (gerundijaus) atsiradimo baltų kalbose tyrimai“⁵.

2.2

Pirmiausia matyti, kad nelinksniuojamųjų dalyvių formavimasis ypač lietuvių, bet taip pat ir latvių kalboje, jokiu būdu negali būti laikomas vienu užbaigtu vienkartiniu procesu; tai veikiau kelių iš pradžių nepriklausomų morfologinių ir sintaksinių reiškinių apibendrinimas. Tai rodo nelinksniuojamųjų dalyvių su -am/-ām atsiradimas latvių kalboje — procesas, įsigalėjęs tik prasidėjus rašytinei tradicijai. Čia, regis, matome vėlyviausią nelinksniuojamųjų dalyvių atsiradimo baltų kalbų srityje etapą. Remiantis seniausių lietuviškų tekstų duomenimis — tiek formos, tiek pirmiau minėtų dviejų vartojimo tipų skyrimo požiūriu — galima daryti išvadą, kad ir lietuvių kalboje akuzatyvinės konstrukcijos su nelinksniuojamuoju dalyviu susiformavo vėliausiai, kaip speciali gramatinė forma⁶.

Taigi, nagrinėjant nelinksniuojamojo dalyvio formaliąją ir funkcinę raišką pirmojo vartojimo tipo konstrukcijose, galima neatsižvelgti į konstrukcijų su nelinksniuojamuoju dalyviu atvejus, kai jos vartojamos kaip akuzatyvinės konstrukcijos po „sentiendi et declarandi“ veiksmažodžių.

2.3

Pirmojo vartojimo tipo nelinksniuojamojo dalyvio vartoseną galima kildinti iš senesnių konstrukcijų modelių; čia palyginimui tinka, viena vertus, vadinamosios absoliutinės dalyvinės konstrukcijos kitose indoeuropiečių kalbose⁷, atitinkančios skirtį tarp konstrukcijų su įvardytu dalyvio veikėju ir konstrukcijų be įvardyto veikėjo, ir, kita vertus, savarankiškai vartojamos vardažodinės veiksmažodžio formos⁸.

2.31

Lietuvių (ir latvių) konstrukcijos, plėtojantis atskiroms kalboms, šiame kontekste ypač išsiskiria tuo, kad absoliutinių dalyvinių konstrukcijų veiksmažodinis (predikatinis) dėmuo formaliai sutampa su savarankiškai vartojama vardažodine veiksmažodžio forma⁹: abiejose pozicijose vartojamas nelinksniuojamasis dalyvis.

⁵ Inaugural-Dissertation, Halle, 1961 (maschinenschriftlich).

⁶ Iš esmės čia kalbama apie akuzatyvinių konstrukcijų su linksniuojamuoju ir nelinksniuojamuoju dalyviu skirtį, grindžiamą tendencija nelinksniuojamojo dalyvio atveju ryškiau suvokti juo reiškiamą veiksmą kaip tiesioginį kito veiksmo objektą, priešingai nei linksniuojamojo dalyvio stipriai atributiniam santykiui su vardažodiniu akuzatyvo objektu.

⁷ Pavyzdžiui, senovės indų „locativus absolutus“, graikų „genitivus absolutus“, lotynų „ablativus absolutus“, „dativus absolutus“ gotų ir slavų kalbose.

⁸ Pavyzdžiui, senovės indų absoliutyvas su -tvā, -(t)ya, gerundijus slavų kalbose, prancūzų gérondif ir panašūs dariniai kitose romanų kalbose.

⁹ Formalią tapatybę atitinka specifinis nelinksniuojamojo dalyvio funkcinis krūvis abiejose konstrukcijose, kaip aiškiai matyti iš jų tarpusavio santykio: jos skiriasi ne vieta visame sakinyje (kaip „absoliutus linksnis“ ar „su subjektu susijęs šalutinis veiksmas“), bet pirmiausia tuo, ar nelinksniuojamojo dalyvio veikėjas yra nurodytas, ar ne.

13. Kalbotyros klausimai VI.

193

2.32 Absoliutinės dalyvinės konstrukcijos ypatybė yra ta, kad ji sudaro nuo pagrindinio veiksmažodžio ir bet kurios kitos sakinio dalies nepriklausomą pastovų daiktavardžio linksnio ir linksniuojamo (suderinto) dalyvio junginį¹⁰, kuris sakinyje vartojamas pirmiausia laiko aplinkybei reikšti. Jei prie lokatyvo linksniuojamo daiktavardžio prijungiamas dalyvis, einantis to paties daiktavardžio pažyminiu, dėl veiksmažodinės dalyvio prigimties kartu patikslinamas ir tarinys¹¹. Taigi šio nebe atsitiktinio lokatyvinio daiktavardžio ir dalyvio junginio santykis su tariniu yra glaudesnis negu paprasto lokatyvo (kaip erdvės ir laiko fiksavimo linksnio, apskritai „gramatiškai nesusieto“ aplinkybės linksnio) atveju. Visame sakinyje susidaro sintaksinė struktūra, kurioje išskiriamas pagrindinis ir šalutinis veiksmas, kiekvienas su kitu veikėju. Šios „absoliutinės“ dalyvinės konstrukcijos laikinis (ne „vietinis ir (arba) laikinas“!) pobūdis kyla ne iš atskirų elementų leksinės ir gramatinės / kategorinės reikšmės, bet iš sintaksinės sakinio konstrukcijos, turinčios du veiksmažodinius veiksmus, sandaros, kuri suvoktina ne kaip taškinė (vienalaikiškumas), o kaip linijinė (seka, vienas veiksmas po kito); vienas veiksmas išreikštas tariniu, kitas – dalyviu. Taigi absoliutinė dalyvinė konstrukcija iš esmės laikinį pobūdį įgyja ne vien iš aktualizuoto abiejų jos dėmenų turinio, bet iš grynai sintaksinio pagrindinio ir šalutinio veiksmo kvalifikavimo. Lietuvių kalboje specifinis laiko santykio fiksavimas, privalomai skiriant laikines reikšmes, perteikiamas -nt- ir -us dalyviais, ir šiuo požiūriu yra antrinis (tuo labiau pažymėtina, kad latvių kalboje, regis, šis skirtumas absoliutinėje dalyvinėje konstrukcijoje nežinomas!). Aktyviųjų būtojo laiko dalyvių vartojimas absoliutinėje dalyvinėje konstrukcijoje, pavyzdžiui, graikų kalboje, ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių vartojimas lotynų kalboje jau taip pat yra vėlesnis reiškinys, pritaikytas prie atskiros kalbos veiksmažodžio sistemos, jau nekalbant apie chronologijos ir kilmės požiūriu problemiškas absoliutines dalyvines konstrukcijas slavų ir germanų kalbose¹².

2.4

Nuo rašytinių lietuvių ir latvių kalbų šaltinių pradžios žinomas absoliutinis naudininkas (abs. naud.), t. y. (daiktavardinio) naudininko ir nekaitomo dalyvio junginys-

¹⁰ Vgl. Hermann Hirt, Indogermanische Grammatik, Band VII, Heidelberg, 1937, S. 92.

¹¹ Vgl. Kühner/Gerth, Ausführliche Grammatik der griechischen Sprache. Satzlehre, Teil II⁴, Hannover, 1955, S. 77.

¹² Vgl. Rudolf Růžička, Struktur und Echtheit des altslavischen dativus absolutus (in „Zeitschrift für Slawistik“, VI, Berlin, 1961, S. 588—596).

194

form¹³ pirminio priebalsinio kamieno -nt dalyvių. Tačiau šis išimtinai naudininkinis aiškinimas, juolab kad dabar remiamasi konstrukcijos daiktavardiniu dėmeniu, gali būti visiškai antrinis. Iš baltų kalbų¹⁴ linksnių santykių ir paliudytų nekaitomojo dalyvio formų (-nt < -nti; greta -ntie < *-ntei) galima spręsti, kad baltų kalbų rytinėje grupėje būta absoliutinės dalyvinės konstrukcijos, sudarytos lokatyvinio linksnio pagrindu. Šią prielaidą, be kita ko, patvirtina faktas, kad baltų kalbose naudininkas niekada negali būti laiko linksnis.

Šios konstrukcijos rėmuose susidarė nekaitomas esamojo laiko veikiamasis dalyvis -nt(i), kuris dėl savo ypatingos sintaksinės padėties atsiskyrė nuo kaitomųjų dalyvių sistemos, o daiktavardinis linksnis, formuojantis naują baltų lokatyvą, dėl formalaus sutapimo (ar panašumo) su naudininku išsaugojo ryšį su linksnių sistema kaip naudininko forma.

2.5 Konstrukcijos be išreikšto veikėjo (absoliutinės konstrukcijos¹⁵) lietuvių ir latvių kalbose priskirtinos absoliutinėms dalyvinėms konstrukcijoms, nepaisant skirtingos šių dviejų kalbų raidos¹⁶.

3. Nekaitomo būtojo laiko dalyvio su -us padėtis konstrukcijose su nekaitomaisiais dalyviais lietuvių kalboje

3.1 Konstrukcijų sudarymo galimybių požiūriu nekaitomas būtojo laiko dalyvis su -us šiandien beveik visiškai prilygsta nekaitomam esamojo laiko dalyviui su -nt. Šiais dviem nekaitomaisiais dalyviais žymimas tik skirtingas santykinis laiko tarpsnis. Esamojo laiko forma reiškia vienalaikiškumą, o būtojo laiko forma – dalyvio formoje esančio veiksmažodinio teiginio ankstesnumą kito veiksmo atžvilgiu, kuriuo reiškiama kita išraiš-

¹³ Die abs. Dat. mit flektiertem Partizip des jo-Stammes des Partizips erweisen sich als ausserhalb dieser Entwicklung liegende, wahrscheinlich hyperkorrekte Bildungen. Anders V. Ambrāzas, Дательный самостоятельный в памятниках литовского языка XVI—XVII вв. Автореферат диссертации..., Vilnius, 1958, S. 4.

¹⁴ Prie baltų kalbų linksnių sistemos ypatybių, kurios svarbios mūsų nagrinėjamu klausimu, pirmiausia priskirtini: rytų baltų postpozicinis vietininkas, kurio nėra senojoje prūsų kalboje; vadinamųjų vietininkinių likutinių linksnių, tokių kaip iliatyvas, aliatyvas ir adesyvas, egzistavimas (šiuose „likutiniuose linksniuose“ esama aiškių senesnių vietininkų darybos pėdsakų; plg. taip pat A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, „Gramatikos klausimai“ Vilnius, 1957, S. 21—39); datyvo vartosena su prielinksniais.

¹⁵ Toliau savo tyrime absoliutinėms dalyvinėms konstrukcijoms be išreikšto veikėjo (= konstrukcijoms su atskirai vartojamu nekaitomuoju dalyviu) lietuvių kalboje kaip grynai gramatinį terminą vartoju tiesiog „absoliutinė konstrukcija“.

¹⁶ Nors lietuvių kalbos absoliutinės konstrukcijos apskritai negali būti siejamos su subjekto linksniu („subjekto skirtumas“), atitinkamose latvių kalbos konstrukcijose tai visiškai įmanoma, pavyzdžiui, Atgriežoties (oder atgriezdamies!) no ekskursijas, jaunieši runāja par gūtajiem iespaidiem (cituojama pagal Gailums/ Vilāns, Latviešu valodas gramatika VIII—XI klasei, Rīgā, 1958, S. 265).

195

Taigi problema yra ta, kodėl lietuvių kalboje (bet ne latvių kalboje) šios dvi laiko pakopos vartojamos ir absoliutiniame datyve, ir absoliutinėje konstrukcijoje, kurių raiškos galimybės formaliai griežtai atskirtos viena nuo kitos (nagrinėjant šią problemą, nelinksniuojamojo dalyvio vartojimo galimybės vadinamojoje akuzatyvinėje konstrukcijoje neturi reikšmės). Nelinksniuojamasis lietuvių kalbos dalyvis abiejose konstrukcijose žymi tam tikrą pastovią laiko reikšmę.

3.2 Laiko reikšmių žymėjimu nelinksniuojamieji dalyviai panašūs į linksniuojamuosius (veikiamuosius) dalyvius, kurie, nepriklausomai nuo sintaksinės padėties, vien savo forma žymi tam tikrą santykinį juose esančio veiksmažodinio teiginio laiko santykį („vienalaikiškumą“, „ankstesnumą“ arba „vėlesnumą“) kito (veiksmažodžiu ar daiktavardžiu išreikšto) teiginio atžvilgiu.

3.21 Iš to, kad nelinksniuojamasis dalyvis ir linksniuojamasis dalyvis turi tam tikrų bendrumų atlikdami sintaksinę funkciją „šalutinio veiksmo pagrindinio veiksmo atžvilgiu raiška“¹⁷, žinoma, būtų galima daryti išvadą, kad nelinksniuojamasis dalyvis sutampa su linksniuojamuoju dalyviu ir pastovios laiko reikšmės raiškos požiūriu; palyginkime, pavyzdžiui: eidamas suklupo — nereikia einant suklupti; atėjęs rado visus namie — nelengva atėjus visus rasti namie.

Tikėtina, kad šis sutapimas atsirado dėl antrinio suartėjimo. Lietuvių kalboje absoliutinę konstrukciją, atsižvelgiant į jos santykį su pagrindinio veiksmo atlikėju („skirtingais subjektais“), lemia absoliutinio datyvo pobūdis, t. y. absoliutinė dalyvinė konstrukcija, ir taip ji atribojama nuo konstrukcijų su linksniuojamaisiais dalyviais. Tačiau nelinksniuojamasis dalyvis, būdamas absoliutinės dalyvinės konstrukcijos tarinio vertės komponentas, įgyja galimybę žymėti ir pastovią laiko reikšmę, bet tik alternatyvoje „vienalaikiškumas“ arba „ankstesnumas“.

3.22 Šį antrinio suartėjimo procesą, vedantį į dabartinę padėtį, galima paaiškinti paprasta statistika, kurią galiu sudaryti remdamasis mano pasitelktais senosios lietuvių kalbos tekstų pavyzdžiais¹⁸. Mat iš 210 absoliutinio datyvo konstrukcijų su formomis

¹⁷ Konstrukcijos su nelinksniuojamuoju dalyviu ir konstrukcijos su linksniuojamuoju dalyviu, kuriomis reiškiamas šalutinis veiksmas pagrindinio veiksmo atžvilgiu, yra sakinio sandaros tipu giminingos konstrukcijos; esminis jų skiriamasis požymis yra vieta, kurią visame sakinyje užima atitinkamas dalyvio forma išreikšto veiksmažodinio teiginio veiksmo atlikėjas.

¹⁸ Be senosios lietuvių kalbos tekstų, nurodytų naudotų tekstų sąraše, šiai statistikai pasitelktas tik Daukšos katekizmas (Литовский катихизис Н. Даукши перепечатанном Э. А. Вольтером, С-Петербург, 1886). Į šią statistiką neįtraukti nurodytuose senosios lietuvių kalbos tekstuose esantys -norint- pavyzdžiai.

196

Esamojo laiko dalyvio kamieno formomis sudaryta, o 92 absoliutinio datyvo konstrukcijose vartojamos būtojo laiko dalyvio kamieno formos¹⁹.

O absoliutinėse konstrukcijose pasitaiko 132 junginiai su esamojo laiko formomis ir 101 – su būtojo laiko formomis. Šis santykis rodo, kad pavieniai nelinksniuojamieji dalyviai pagal esamojo ir būtojo laiko formų pasiskirstymą atitinka „susietuosius“ linksniuojamuosius (veikiamuosius) dalyvius, kurių esamojo ir būtojo laiko formų dalis sudaro maždaug vienodą procentą.

3.3 Išsamesnė statistika atskleidžia ir štai ką: didelę absoliutinių konstrukcijų dalį sudaro jau frazeologizuotai vartojamos raiškos priemonės su nelinksniuojamuoju dalyviu, pavyzdžiui, ißskirus, ißbėmus, pradeius ir kt., taip pat įterptiniai posakiai sakant, kalbant, netarent ir pan. Likusiose, ne itin gausiose absoliutinėse konstrukcijose (iš viso 64) aiškiai vyrauja būtojo laiko formos, pavyzdžiui: ir numirus dubias mūsų Dievui afierawojɔ „po mūsų mirties jis aukoja Dievui mūsų sielas“ (DP 516); Nėssa tarp ławōno žmogaus ir maitós ßunes/ne kokio numirus skiriaus ne rasi „Juk tarp žmogaus lavono ir šuns dvėselienos nerasi jokio skirtumo, jei (žmogus ir šuo) yra mirę“ (DP 583); Bet priminus Diewa mus per wargus wadinanti pakutospi/weisdekem... „Turint omenyje, kad...“ (BrP II 479); ...adunt žmones mokietu ne tiktay ne ápłavst dáŕbu ižgānimo/del pasipeneimo/bet ir pati walgimu áp taydus skubinties ßwentump dayktump: (Si II 177; vienintelis tokio pobūdžio pavyzdys, kurį apskritai radau pas Širvydą!).

Kaip absoliutinių konstrukcijų, sudarytų su esamojo laiko nelinksniuojamuoju dalyviu, pavyzdžius pateikiame šiuos sakinius: ...kokis ten’ būwo gałfėjimas Wiespaties Jėsaus ręgint’ teip’ primistų motiną sawą... (DP 174); Musu budas irá/taymiey giwenant/ir sweykays esant/ape Pona Diewa maž ad-boti... (KNSu 238); Tay ptáčiey išguldìt galesis kas čionay trumpay ažu-sirakiną/mokštu duodunt kaliniams/ku turi weykti kaliney (Si I 42/3); ...at-tad ûti dani/tatai est/cziese alba kartais renkant mesława (BrP II 503).

3.4 Pastebėjimas, kad senosios lietuvių kalbos tekstų absoliutinėse konstrukcijose gana dažnai pasitaiko būtojo laiko formų (palyginti su esamojo laiko formomis absoliutinėje konstrukcijoje arba apskritai absoliutinėse dalyvinėse konstrukcijose), leidžia daryti išvadą, kad šiose absoliutinėse konstrukcijose su būtojo laiko nelinksniuojamuoju dalyviu vartojamas konstrukcijos tipas, kuris turėjo būti ypač artimas pirminiam nelinksniuojamųjų -us dalyvių vartojimo struktūriniam modeliui. Taigi šis struktūrinis modelis negalėjo būti absoliutinė (t. y. pagal kilmę atributinė) dalyvinė konstrukcija; vadinasi, tai galėjo būti dalyvinė konstrukcija, kuri tradiciškai būtų vadinama predikatyvine. Taigi—

¹⁹ Panašios nuomonės laikosi ir V. Ambrazas, ten pat, p. 7; tas pats autorius, Absoliutinis naudininkas su dalyviu XVI—XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, Serija A 2(5), 1958, p. 152.

197

Taigi turime faktą, kuriuo galima remtis siekiant bent kiek nušviesti lietuvių kalboje (Baltijos kalbų grupėje vienintelėje) aptinkamo nelinksniuojamojo būtojo laiko dalyvio su -us, galinčio pasitaikyti ir absoliutiniame datyve, ir absoliutinėje konstrukcijoje, raidos istoriją.

4. Pastabos apie esamojo laiko veikiamojo dalyvio ir būtojo laiko veikiamojo dalyvio darybą baltų kalbose

4.1 Pirmiausia reikia išryškinti dar keletą pagrindinių esamojo laiko veikiamojo dalyvio ir būtojo laiko veikiamojo dalyvio darybos baltų kalbose bruožų, svarbių mūsų nagrinėjamam klausimui.

Baltų esamojo laiko veikiamasis dalyvis su darybos elementu -nt- yra senas indoeuropiečių paveldas; jis sudaromas iš veiksmažodžio esamojo laiko kamieno, o jo archajiškos formos yra sant- iš šaknies es- „būti“ (plg. sanskrito sant-/sat-, graikų ōn ir kt.), ent- iš šaknies ei-/iā „eiti“ (ablauto santykis neaiškus²⁰). Baltų kalbose esamojo laiko veikiamasis dalyvis visomis savo formomis aiškiai žymimas kaip esamojo laiko vedinys.

Kitaip yra su baltų būtojo laiko veikiamuoju dalyviu, kuris pagal darybos būdą yra baltų naujadaras. Tai rodo viena ablauto pakopų apibendrinta priesaga -ves-/-us-, kuri senovės indų ir graikų kalbose iš perfekto kamienų sudaro vardažodines veiksmažodžių formas²¹, taip pat šios priesagos jungimas prie labai skirtingų tipų veiksmažodžių kamienų. Abu reiškiniai aptinkami ir slavų kalbose. Vis dėlto baltų ir slavų kalbų atitikmenys neperžengia bendrų šio darybos būdo pradmenų. Kaip ir baltų būtojo laiko forma yra savitas baltų darinys, kurį tik pavienėmis tam tikrų veiksmažodžių formomis galima lyginti su slavų ar kitomis indoeuropiečių kalbomis, taip ir -us- dalyvis, plėtodamasis ir įsiliedamas į veiksmažodžio sistemą, eina savitu keliu.

4.2 Sprendžiant iš baltų kalbų padėties, kai neįmanoma įrodyti, kad baltų kalbos būtų „praradusios“ indoeuropiečių perfektą ir indoeuropiečių aoristą²² (veikiau reikia manyti, kad baltų kalbos šių formų sistemų niekada iš tikrųjų nesusidarė), priesaga -us- iš pradžių veikiausiai nebuvo „perfekto priesaga“. Iš pradžių ją baltų kalbose reikėtų laikyti tik savitą semantinį atspalvį turinčia vardažodinės veiksmažodžių darybos priemone. Šių us-darinių ryšys su baltų būtuoju laiku, žinoma, akivaizdus. Tas

²⁰ Siehe J. O t r ę b s k i, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, S. 251; A. S a b a l i a u s k a s, Atematiniai lietuvių kalbos veiksmažodžiai, „Gramatikos klausimai“, Vilnius, 1957, S. 99 ff.

²¹ Plg. K. B r u g m a n n, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen II, 1, Strassburg, 1889, S. 410 ff.

²² Apie galimą dalyvinę perfekto formą senovės latvių kalboje buwis, būwis iš *būwens (?), kurią galima lyginti su slavų byvъ ir sanskrito babhūván, plg. J. E n d z e l i n, Lettische Grammatik, Heidelberg, 1923, S. 727; Chr. S. S t a n g, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942, S. 196/209.

198

Tačiau tai dar nereiškia, kad vedinys su priesaga -us- negalėjo būti sudaromas ir nepriklausomai nuo būtojo laiko formavimo, juolab kad šis principas atitinkamame kontekste kaip tik taikomas senajam indoeuropiečių dalyvių darybos būdui.

Visai apibendrintai galima teigti, kad baltų -us- dalyvis sudaromas iš veiksmažodžio kamieno, kuriame neturi būti esamojo laiko požymio (esamojo laiko balsių kaitos, nosinio intarpo, -st- intarpo, ie/o kamienodaros ir pan.); palyginkime, pavyzdžiui, krentant-: kritus-; renkant-: rinkus-; rūkstant-: rīkus-; āriant-: ārus-.

4.3 Šiuolaikinei lietuvių kalbai galioja taisyklė, kad veik. rūšies būt. l. dalyvis sudaromas iš būtojo laiko kamieno. Savo ruožtu baltų būtojo laiko kamienai su -ē ir su -ā remiasi sudėtinga įvairių veiksmažodžių kamienodaros būdų sąveika, kurie iš pradžių neturėjo vien laikinės reikšmės. Veiksmažodžio šaknies forma šioje kamienodaroje gali būti lyginama su įvairiais senaisiais indoeuropiečių veiksmažodžių šaknies balsių kaitos tipais, o tam tikromis aplinkybėmis ir su kitais kamienodaros būdais²³, tik ne su senosios esamojo laiko formos tipais. Baltų kalbose bendraties kamienas ir būtojo laiko kamienas nesutampa.

4.31 Be to, dabartinėse lietuvių dalyvio formose su -us- atsispindi tam tikri būtojo laiko kamienodaros skirtumai, kurie asmenuojamosiose veiksmažodžio formose nebepasirodo: palyginkime sãkius- su sakýti (bendratis), sãko (es. l.), sãkė (būt. l.) ir baigus- su baigti, baigia, baigė bei dėgus- su dègti, dėga, dėgė. 1-ojo asmens vienaskaitoje visais atvejais yra sakiau, baigiau, degiau. Taigi greta šiandien vienodai skambančių ē-būtojo laiko formų dalyvyje vienu atveju pasitaiko -ius-, kitu – -us-. Ši įvairovė mūsų aptariamu klausimu gali sustiprinti nuomonę, kad baltų -us- dalyvis nebūtinai tuo pačiu metu kaip veiksmažodiniai ē-kamienai tapo būtojo laiko formantu baltų laikų sistemoje²⁴.

4.4 Šaknies ir kamieno sandaros požiūriu veik. rūšies būt. l. dalyvis yra mažiau ir ne taip ryškiai žymėtas negu veik. rūšies es. l. dalyvis. Be to, baltų kalbose -us- dalyvių grupėje randama -nt- dalyvių formų: vyr. g. vns. vard. (nešęs) ir vyr. g. dgs. vard. arba bevardės g. vns. vard. (nešę). Mat pastaruoju metu visiškai pagrįstai teigiama, kad šios formos kildintinos iš veiksmažodinio -nt- dalyvio, sudaryto iš ē-kamieno, taigi nešęs iš *nešent-s, kaip nešąs iš *nešant-s ir t. t.²⁵. Šias formas galima laikyti veiksmažodžio ē-kaitybos liekanomis iš laikotarpio, kai šios darybos laikinė (būtojo laiko) funkcija dar nebuvo susiformavusi. Baltų kalbų raidos eigoje

²³ Chr. Stang, l. c., S. 189/190.

²⁴ Zur Diskussion über die verschiedenen dem baltischen Präteritum zugrundeliegenden Verbalstämme vgl. zuletzt Chr. Stang, l. c., S. 150 f., 209 f.

²⁵ J. Otrębski, l. c., S. 257 f.; Chr. Stang, l. c., S. 208.

199

Galiausiai šios -nt- formos buvo įtrauktos į -us dalyvių kompleksą.

4.5 Šią veik. būt. l. dalyvio „heteroklizę“ galima nesunkiai pagrįsti tuo, kad aktyviųjų esamojo laiko dalyvių vardininkas taip pat yra sritis, kurioje dėl sintaksinių-funkcinių sąlygų dalyvio linksniavimo paradigma tam tikra prasme pažeidžiama. Esamojo laiko dalyvio vardininke (kuris, savaime suprantama, turi sietis su vardininko linksnio daiktavardžiu) atributinę ir adverbialinę / aplinkybinę funkcijas atitinka formaliai diferencijuota raiška; greta vartojami -nt- dalyvis ir -dama dalyvis (nešąs — nešdamas). Būt. l. dalyvio vardininke turime „heteroklitinę“ formaciją (nešęs — nešusi, nešę — nešusios), bet nėra dvigubos raiškos skirtingoms dalyvio funkcijoms. Tam tikromis aplinkybėmis galima manyti, kad „heteroklitinėse“ būt. l. veik. dalyvio formose atsispindi panašus į esamojo laiko diferenciacijos pradmuo. Palyginkime su padėtimi lietuvių kalboje:

1. e i d a m a s namo nuvargo — parėjęs namo pailsėjo

(adverbialinė / aplinkybinė)

2. p r i d e r ą s (priderantis) elgesys — n ū v a r g ę s žmogus

(atributinė)

4.6 Netiesioginiuose linksniuose dalyvio linksniuotėje nėra formalios galimybės diferencijuoti atributinę ir adverbialinę / aplinkybinę funkcijas. Visiškai įmanoma, kad vardininko, kuriuo šią diferenciaciją galima realizuoti, santykiai gali daryti įtaką ir netiesioginiams linksniams. Rytų baltų kalbų raidos eigoje tokia diferenciacija iš tiesų dideliu mastu tapo įmanoma pasitelkus nekaitomąjį dalyvį. Palyginkime su padėtimi lietuvių kalboje:

1. Pasakė pareinantiems vyrams — pasakė parėjusiems vyrams (attributiv)

2. Tai padaryta vyro, einančio namo — Tai padaryta vyro, parėjusio namo („apozityvinė“, ne adverbialinė / aplinkybinė)

3. Tai padaryta vyro einant namo — Tai padaryta vyro, parėjus namo (adverbialinė / aplinkybinė)²⁶

²⁶ Pateiktos argumentacijos pagrindinėms mintims neprieštarauja tai, kad -dama dalyvio adverbialinėje / aplinkybinėje konstrukcijoje veikėjas bet kuriuo atveju reiškiamas subjekto linksniu arba jo atitikmeniu, o adverbialinės / aplinkybinės absoliutyvinės konstrukcijos veikėjas gali būti reiškiamas bet kuriuo netiesioginiu linksniu, tačiau gali likti ir visiškai neišreikštas. Pateiktame pavyzdyje galimos šios interpretacijos:

1. Tai padaryta vyro (jam pačiam) einant namo;

2. Tai padaryta vyro (kitiems) einant namo;

3. Tai padaryta vyro (jam pačiam ir kitiems) einant namo.

200

4.7

Be šios tendencijos skirtį „atributinis—neatributinis (arba adverbialinis / aplinkybinis)“ padaryti diferencijuojamą ir pagal formą, kita vertus, galima įžvelgti pastangas dabarties ir praeities dalyvių paradigmas, kalbant apie tokių skirtumų raiškos galimybes (visai nekreipiant dėmesio į absoliučią laiko reikšmę, kurią žymi kiekviena vienos ar kitos dalyvių paradigmos forma), padaryti kuo panašesnes. Šiuo atžvilgiu lietuvių ir latvių kalbos pasuko skirtingais keliais: latvių kalba nekaitomąjį esamojo laiko -nt kamieno dalyvį tam tikra prasme išplėtė ir į vardininką, taip esamojo laiko dalyvių paradigmą prilygindama būtojo laiko dalyvio paradigmai. Ji neutralizavo esamajame laike formaliuosius skirtumus funkcinėje plotmėje (plg. pavyzdinį sakinį 16 išnašoje) ir skirtingų dalyvių funkcijų apibūdinimą, kaip ir būtojo laiko²⁷, paliko kontekstui, tiesa, su tam tikrais apribojimais²⁸.

O lietuvių kalba, susidariusi nekaitomąjį būtojo laiko -us kamieno dalyvį, sukūrė papildomų formalių skyrimo galimybių, kad būtų galima atsižvelgti ir į būtojo laiko funkcines sąlygas. Tačiau kalbant apie nekaitomojo -us dalyvio atsiradimą, ypatingą dėmesį reikia skirti būtojo laiko dalyvio vardininko formoms (su jų „heteroklitinėmis“ formomis).

5. Būtojo laiko veikiamojo dalyvio vienaskaitos moteriškosios giminės vardininkas

5.1

Apžvelgus ką tik aptartus būtojo laiko dalyvio ypatumus ir ypatingą vardininko padėtį, stiprėja prielaida, kad, atsižvelgiant ir į 3.4 skirsnyje išdėstytas išvadas apie pirminį konstrukcijų su nekaitomuoju būtojo laiko dalyviu struktūros modelį, būtent čia reikėtų ieškoti atspirties taško, aiškinant nekaitomojo būtojo laiko -us dalyvio atsiradimą lietuvių kalboje.

Taigi būtojo laiko veikiamojo dalyvio vardininkas bet kuriuo atveju gali reikšti šalutinį veiksmą, atliekamą to paties veikėjo kaip ir pagrindinis veiksmas (tuo tarpu šioje specifinėje konstrukcijoje esamojo laiko veikiamojo dalyvio vardininke vartojamas -dama dalyvis, kuris apriboja -nt dalyvio funkcinę sritį). Iš tiesų, peržiūrėjus bet kurį ilgesnį lietuvišką tekstą, paaiškėja, kad adverbialiai / aplinkybiškai vartojamų būtojo laiko veikiamojo dalyvio vardininkų dalis, palyginti su atributiškai vartojamais vardininkais, dažniausiai yra gerokai didesnė.

²⁷ Latvių kalba ir vadinamuoju „reliatyviniu modus“ vartoja tik kaitomąsias būtojo laiko dalyvio formas, taigi tokioje pačioje sintaksinėje aplinkoje, kurioje esamajame laike vartojamas nekaitomasis dalyvis. Beje, tai veikiausiai dar kartą patvirtina, kad lietuvių kalbos nekaitomasis -us dalyvis neatsirado vadinamojoje akuzatyvinėje konstrukcijoje.

²⁸ Vgl. Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, I, Rīgā, 1959, S. 662/3.

201

5.2 Šiame kontekste iš būtojo laiko veikiamojo dalyvio vardininko formų dabar ypač svarbios vienaskaitos moteriškosios giminės vardininko formos.

-us dalyvio vienaskaitos moteriškosios giminės vardininkas paprastai baigiasi -usi ir turi senąją dalyvio moteriškosios giminės formą su -ī. Ši forma iš pradžių ir iš esmės priklauso -us dalyviams, o vyriškosios ir niekatrosios giminės vardininkai su -ęs ir -ę kilo iš kitos dalyvio paradigmos (plg. 4.4 skirsnį). Savo ruožtu -us dalyvių vienaskaitos moteriškosios giminės vardininkas nuo -nt dalyvių vienaskaitos moteriškosios giminės vardininko skiriasi tuo, kad galūnė -usi kur kas labiau linkusi netekti galinio -i (kilusio iš -ī), negu galūnė -nti (-i iš -ī)²⁹. Tokių -us dalyvių vienaskaitos moteriškosios giminės vardininko formų be galūnės -i esama tiek šiuolaikinėje lietuvių literatūrinėje kalboje, tiek, pavyzdžiui, senuosiuose lietuviškuose tekstuose:...ir užžaugūs padārė wáišių Bimterioką (DP 97);...karalienė...ižgirdūs Ißmiti Salomonolui regėdama aną didį ápstią...apie jį nustėbus bėčio: (DP 323); Mergaitė sėdėjo prie lango, padėjus ant rankų galvą, ir verkė — (T); Ji nepaprastai išaugusi, nebe mergytė, bet subrendusi mergina, pasi-puošus ir sustambėjus (P).

Nesunku nustatyti, kad formos be -i dažniausiai vartojamos adverbialiai / aplinkybiškai (taip pat sudėtinėje veiksmažodžio formoje, kuri čia nenagrinėjama); atributinės formos be -i pasitaiko daug rečiau. Taisyklės, pagal kurią neatributinėje vartosenoje būtų paskirstomos formos be -i ir formos su -i, nurodyti negalima³⁰. Apie senuosius lietuvių kalbos paminklus apskritai galima pasakyti, kad tekstuose, kuriuose linkstama prie bendraties galinio -i nepaisyti, taip pat vartojamos būtojo laiko veikiamojo dalyvio vienaskaitos moteriškosios giminės vardininko formos su -usi (pvz., Daukša, Širvyd), o tekstuose, kuriuose bendratyje išlaikomas galinis -i, priešingai, dažniau vartojamos pilnosios formos su -usi (pvz., Bretkūnas).

5.3

Šiame tyrime man svarbu parodyti, kad visai kitu keliu negu nekaitomasis esamojo laiko dalyvis su -nt atsiranda dalyvio forma, kuri laikytina kaitoma ir atlieka „pagrindinio veiksmo šalutinio veiksmo raiškos“ funkciją; nuo rašytinės tradicijos pradžios iki šių dienų ji formaliai nesiskiria nuo nekaitomojo būtojo laiko dalyvio su -us. Tokiais atve-

²⁹ Nekaitomosios esamojo laiko veikiamojo dalyvio su -nt moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos be galūnės pasitaiko (profesoriaus J. Kruopo pranešimu) senuosiuose lietuviškuose kalvinistų tekstuose, o naujesniais laikais jų gausu rytų, ypač šiaurės rytų aukštaičių tarmėse, taigi tarmėse, kurios, priešingai nei, pavyzdžiui, tarmės, sudarančios dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos pagrindą, ir šiaip pasižymi didesniu galūnių nykimu. O galinio -i išnykimas būtojo laiko veikiamojo dalyvio moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnėje -usi, matyt, galimas visame lietuvių kalbos plote.

³⁰ Taip pat neįmanoma nustatyti bendros taisyklės, kuri paaiškintų, kodėl bet kuriuose lietuviškuose tekstuose, kurių kalboje galimi abu variantai, pasitaiko ir infinitiivų be i, ir infinitiivų, pasibaigiančių -i; jų pasiskirstymą, regis, dažnai lemia eufoniniai sumetimai.

202

Tokiais atvejais tik nustačius, ar pagrindinis ir šalutinis veiksmai turi tą patį veikėją, galima nuspręsti, ar konkrečią formą su -us reikia laikyti būtojo laiko veikiamojo dalyvio moteriškosios giminės vienaskaitos vardininku, ar nekaitomuoju būtojo laiko dalyviu; palyginkime sakinius, kuriuose veiksnys ir dalyvio forma yra gerokai nutolę vienas nuo kito: Kayp tay rayßku ugnij/kuri (= ugnis) ne pirmiaus azudega medžiu/net ižžio-wins iump ßłapiby/želiby/ir ßalti/ir kitas priepuolebes/kurios priešīnasi ios prigimimuy/tay padarius/tuoiaus iż medžio daro ugni (Si I 142); Apkurti-na (=Welinas) idant ne girdetu (=dūsia) ir ne klausitu Diewo bałso sąwo širdiy/ney Diewo žodžio/kurii žgirdus (zu lesen als -kuri iżgirdus-) lautus piktibiu (Si II 50/51).

5.4 Visa tai leidžia daryti išvadą, kad būtojo laiko veikiamojo dalyvio moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas, formuojantis nekaitomąjį būtojo laiko dalyvį, yra esminis veiksnys ne tik funkciniu požiūriu, bet ir pačia forma. Jei laikysimės prielaidos, kad baltų -us dalyvis iš pradžių negalėjo būti vartojamas absoliutinėje dalyvinėje konstrukcijoje, nelieka bendros prielaidos aiškinti „absoliučiai“ vartojamas nekaitomas šių dalyvių formas lokatyvo arba datyvo linksniu.³¹

5.41 Be to, nekaitomojo būtojo laiko dalyvio kildinimas iš šalutinio -us dalyvių linksnio kelia ir kitų sunkumų. -us dalyvis paprastai laikomas senuoju priebalsinio linksniavimo tipu. Pažymėtina, kad baltų rašytiniuose šaltiniuose negalima paliudyti nė vienos patikimos šių dalyvių priebalsinio linksniavimo formos³², nes vardininkai su -ęs ir -ę, kurie neabejotinai yra priebalsinio linksniavimo formos, laikytini -nt dalyvio formomis. O vieninteliu likusiu liudijimu, būtent nekaitomuoju būtojo laiko dalyviu lietuvių kalboje, pasikliauti negalima. Nors šios formos dažniausiai laikomos senojo priebalsinio dalyvio kamieno vyriškosios ir bevardės giminės vienaskaitos datyvu — galbūt lokatyvu, — šią nuomonę galima pagrįsti tik konkrečia samprata apie nekaitomosios -us formos prigimtį.

5.42 Nekaitomojo būtojo laiko dalyvio su -us interpretaciją kaip datyvą paprastai paremia jo vartojimas absoliutinėje datyvo konstrukcijoje. Esamojo laiko -nt dalyvių atveju dalyvio gramatinis atsiskyrimas kaip predikatinis absoliutinės dalyvinės konstrukcijos dėmuo, regis, buvo ankstesnis už datyvinę interpretaciją arba bent jau vyko kartu su ja. Net jei šiuo baltų absoliutinių dalyvinių konstrukcijų raidos laikotarpiu jau laikytume -us dalyvius įtraukus į—

³¹ Baltų kalbos forma su -usi galėtų, pavyzdžiui, atitikti senosios indų kalbos paliudytas lokatyvo formas, plg. ai. viduṣi.

³² Lietuvių ir latvių kalbų vyriškosios giminės vienaskaitos galininkas su -į (-i), senosios prūsų kalbos galininkas su -in ir senosios prūsų kalbos daugiskaitos galininkas su -ins nesiskiria nuo i kamienų formų. Vis dėlto negalima visiškai atmesti, kad baltų -us dalyviai turėjo priebalsinio linksniavimo galūnių.

203

Jei būtų norima daryti tokią pačią prielaidą, reikėtų abejoti, ar -us dalyvių naudininko-vietininko forma tuomet dar buvo priebalsinio linksniavimo forma.

5.5 Formos požiūriu paaiškinimui, kad nelinksniuojamos -us formos kilo iš mot. g. vns. vardininko -us(i) (iš -usī), neabejotinai galima pateikti ne daugiau prieštaravimų nei abejonių dėl nelinksniuojamų -us dalyvių atsiradimo iš atitinkamos paradigmos netiesioginio linksnio. Refleksinė forma su -usis taip pat iš esmės atitinka šį vardininku grindžiamą paaiškinimą. Daugumoje lietuvių tarmių, įskaitant daugumą senųjų lietuvių tarmių, ir dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje aktyviojo būtojo laiko dalyvio mot. g. vns. vardininko refleksinė forma ir nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio refleksinė forma yra tapačios: abiem atvejais sakoma nešusis (arba nu-si-nešus(i), kai veiksmažodis su priešdėliu, vardininko formai, ir nu-si-nešus – nelinksniuojamam dalyviui). Palyginkime, pavyzdžiui, senuosiuose lietuvių tekstuose: stóiusis išg ußpakalo kóiosiam[p] io/pradėio aßaromis wilgit... (DP 476), kuriol' ii ertės uždariusis medes... (DP 599).

5.51 Būtina atkreipti dėmesį ir į balsinį atliepinį prieš pat refleksinę dalelytę -s(i), taip pat ir nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio atveju, nes lietuvių (baltų) kalboje prieš pat refleksinę dalelytę dažnai vartojama „nesutrumpinta“ ir paprastai pirmine laikoma fleksinė galūnė, pavyzdžiui, finitinei veiksmažodžio formai: es. l. 1 asm. nešu: refleksinė nešuos(i). Jei minėtų refleksinių formų tapatumas iš tiesų turi patvirtinti nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio kilmę iš aktyviojo būtojo laiko dalyvio mot. g. vns. vardininko, tai lietuvių kalbos areale negalima tikėtis kitokio balsinio atliepinio. Nelinksniuojamo esamojo laiko dalyvio atveju lietuvių tarmių galūnė -nties (pvz., juókianties³³) ir latvių galūnė -ties³⁴ (pvz., mazgājoties) rodo dalyvio formos dvibalsinę fleksinę galūnę (-ie iš *-ei), kuri nėra senesnė ar pirmesnė už galūnę -nti (plg. lietuvių refleksinę -ntis, pvz., juókiantis)³⁵, tačiau vis dėlto gali būti laikoma (senuoju) šalutiniu variantu.

Tačiau nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio refleksinės formos su -usies, pavyzdžiui, mušusies, dirbusies ir pan., pasitaiko tik žemaičių tarmėse,

³³ J. Otrębski, l. c., p. 277.

³⁴ Vis dėlto galima teigti, kad latvių refleksinė galūnė -ies nelinksniuojamame esamojo laiko dalyvyje praranda įrodomąją galią, nes ir kitais atvejais ji ne visuomet yra nuoseklios raidos rezultatas, o dažnai atsirado apibendrinus (siekiant vienodai žymėti gramatines kategorijas); palyginkime, pavyzdžiui, vien latvių nelinksniuojamo dalyvio su -am/-ām refleksinę formą, pvz., ceļamies, mazgājamies (-am/-ām kilo iš *-amā per -amu/-āmu; žr. J. Endzelin, l. c., p. 715).

³⁵ Tiek lietuvių, tiek latvių kalboje galūnės neturinčią nelinksniuojamą formą su -nt arba -ot lengviau paaiškinti kaip kilusią iš dalyvio formos su galūne -i, o ne iš formos su dvibalse galūne.

204

³⁶; šios formos, regis, prieštarauja hipotezei, kad nelinksniuojamas būtojo laiko dalyvis atsirado iš vardininko. Tačiau šių lietuvių tarmių duomenų reikšmę galima tinkamai įvertinti tik nustačius (ko kol kas man padaryti nepavyko), kaip tarmėse minėtos formos santykiauja su aktyviojo būtojo laiko dalyvio mot. g. vns. vardininko refleksine forma, t. y. kokią vietą refleksinė galūnė -ies užima atitinkamose kalbinėse (tarmių) sistemose (plg. latvių kalboje apibendrintą refleksinę galūnę -ies, žr. 34 išnašą).

5.52 Nerelksinė nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio forma su -usi, t. y. su fleksine galūne, kuri galėtų atskleisti nagrinėjamos dalyvio formos pirminį pavidalą, mano turimuose senuosiuose lietuvių tekstuose paliudyta tik vadinamojoje galininko konstrukcijoje. Tačiau tokias formas su -usi vargu ar galima laikyti „pilnesne“ nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio forma, nes, atsižvelgiant į atitinkamų senųjų lietuvių tekstų vartoseną, jos galiausiai vis tiek aiškintinos kaip -us dalyvio vyr. g. vns. galininkas (plg. pirmiau, 2.2 skirsnį). Formos su -usi ir pirmajame nelinksniuojamų dalyvių vartojimo tipe lietuvių kalboje, jei tokių būtų paliudyta³⁷, aiškinant nelinksniuojamą būtojo laiko dalyvį kaip kilusį iš aktyviojo būtojo laiko dalyvio mot. g. vns. vardininko, nebūtų jokia išimtis.

5.6 Iš pradžių sunku paaiškinti moteriškosios giminės formos perkėlimą į vyriškąją giminę ir visą daugiskaitą. Senuosiuose lietuvių tekstuose ir naujesnėse lietuvių tarmėse kartais pavieniui vartojamos vyriškosios giminės formos mot. g. dgs. vardininke³⁸, tačiau tikro perkėlimo į vienaskaitą nerandama; taip pat nerandama ir moteriškosios giminės formų vartojimo vyriškajai giminei žymėti. Be to, galima paprieštarauti, kad savaime suprantama nėra tai, jog viena ir ta pati gramatinė forma, šiuo atveju aktyviojo būtojo laiko dalyvio mot. g. vns. vardininkas, vartojama kaip apibendrinta (ir nebelinksniuojama) forma, t. y. kaip nelinksniuojamas būtojo laiko dalyvis, ir kartu išlieka kaip speciali linksniuojamo dalyvio moteriškosios giminės forma, t. y. lieka pradinėje padėtyje apibendrinimo atžvilgiu.

5.61 Apibendrinto mot. g. vns. vardininko prielaidai pagrįsti galima nurodyti panašią raidą slavų kalbose, pavyzdžiui, rusų kalboje: esamojo laiko padalyvis su -uči formaliai kildinamas iš mot. g. vns. vardininko. Taigi funkciniu požiūriu tai yra šio linksnio formos apibendrinimas visoms giminėms ir skaičiams

³⁶ Tokios galūnės -ies (t. y. jų žemaitiški atliepiniai) nurodyti J. Aleksandavičiaus darbe Kretingos tarmės veiksmažodis, „Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto Darbai“, VIII, Vilnius, 1959 (deja, iki šiol man neprieinamas), ir P. Joniko darbe Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939. Tačiau iš pastarajame darbe p. 67–68 pateiktos medžiagos kol kas matyti tik tai, kad nelinksniuojamo būtojo laiko dalyvio refleksinė forma -mūšūsi˙s- sutampa su linksniuojamo būtojo laiko dalyvio refleksine forma -mūšūsi˙s-.

³⁷ Vgl. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957, S. 323.

³⁸ Vgl. A. Senn, Kleine litauische Sprachlehre, Heidelberg, 1929, S. 209.

205

dar. Šis gerundijus su -uči rusų kalboje iki šiol išlikęs kaip reliktinė forma³⁹ greta vyraujančios formos su -ja, kildinamos iš vadinamosios trumposios dalyvio formos vyr. g. vns. vardininko⁴⁰. Tačiau rusų kalbos gerundijaus veiksmo atlikėjas turi sutapti su pagrindinio veiksmo atlikėju (išskyrus kai kuriuos frazeologinius junginius). Taigi apibendrinimo laipsnis yra mažesnis, nei reikėtų manyti esant lietuvių kalbos nekaitomajam praeities dalyviui su -us. Be to, slaviškosios formos su -uči, žinoma, yra senasis -nt dalyvis. Todėl slaviškųjų formų su -uči raidos ir nekaitomojo praeities dalyvio atsiradimo lietuvių kalboje iš mot. g. vns. vardininko negalima laikyti paraleline raida ar sintaksiniu skolinimusi. Vis dėlto išlieka galimybė palyginti tam tikrų sintaksinių konstrukcijų su veikiamaisiais dalyviais vartoseną.

5.62 Apibendrinimą nuo moteriškosios giminės praeities veikiamojo dalyvio formos iki nekaitomosios dalyvinės formos, turinčios ypatingą sintaksinę specializaciją, galiausiai galėtų pagrįsti ir tai, kad vyriškosios giminės vardininko formos su -ęs ir -e netinka apibendrinimui, nes jų dalyvio priesagoje, formuojančioje kamieną, nėra būdingo baltiškojo būtojo laiko žymiklio. Tačiau kadangi nekaitomasis dalyvis su -us net ir įgijęs nekaitomos nominalinės veiksmažodžio formos statusą lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje tebėra priemonė išreikšti vieno veiksmažodinio pasakymo pirmumą kito pasakymo atžvilgiu, šiam dariniui, be abejo, būtinas aiškus formalus būtojo laiko žymiklis.

6. Apie galimą seną dalyvio praeities veikiamojo balso vardininką be galūnės

6.1 Nepaisant visko, nekaitomojo dalyvio su -us kilmė iš praeities veikiamojo dalyvio mot. g. vns. vardininko tebėra abejotina (taip pat ir minėtas slaviškojo gerundijaus su -uči kildinimas anaiptol nėra patikimai pagrįstas). Vis dėlto reikšmingam prieštaravimui ankstesniuose skyriuose išdėstytai hipotezei, regis, pagrindą sudaro pati lietuvių kalbos dalyvių paradigma, nes moteriškoji giminė šioje sistemoje niekada nėra nežymėtas narys, taigi negali būti vartojama kaip „neutrali“ forma; bent jau tokiai vartosenai iš esmės priešinasi.

Ne mažiau hipotetinis, tačiau lietuvių kalbos dalyvių sistemai labiau tinkamas yra mėginimas nekaitomojo dalyvio su -us kilmei paaiškinti pasitelkti vyriškosios arba bevardės giminės formas.

³⁹ Pvz., будучи, читаючи, едучи, живучи, cituota pagal R. Trautmann, Kurzgefasste russische Grammatik, Leipzig, 1948, S. 102.

⁴⁰ P. J. Tschernych, Historische Grammatik der russischen Sprache, Halle, 1957, S. 239 ff.; В. В. Иванов, Развитие грамматического строя русского языка, Москва, 1960, S. 121 ff.

206

6.2 Galiausiai reikia iškelti klausimą, ar iš pradžių ir vyriškajai giminei nereikėtų postuluoti -us dalyvio formos⁴¹. Stebėjimai apie „heteroklitinį“ praeities veikiamojo dalyvio vardininko formų darybos būdą tam nekliudo — veikiau gali paskatinti — ir vyriškajai giminei pripažinti senesnius, t. y. paliudijimuose neužfiksuotus, iš dalyvio -us kamieno sudarytus darinius. Pavyzdžiui, įmanoma, kad šie -us dariniai nebuvo pakankamai apibrėžti formos (ir funkcijos) požiūriu, todėl visose sintaksinėse pozicijose juos „pakeitė“ formos su -ęs ir -ę, kurios galbūt iš pradžių buvo vartojamos tik praeities veikiamojo dalyvio atributinei arba prieveiksminei / aplinkybinei funkcijai žymėti. Šiuo atžvilgiu formalus žymėjimas pagal giminę, skaičių ir linksnį būtų pasirodęs stipresnis už nedviprasmišką formalų baltiškojo -us dalyvio absoliučios laiko reikšmės arba specifinio raiškos turinio žymėjimą. Vis dėlto atrodo sunku rasti konkrečių įrodymų, kad raida vyko būtent taip ar panašiai.

6.3 Slavų kalboje vėl randama užuomina, palaikanti panašų argumentavimą dėl lietuvių (baltų) raidos: praeities gerundijus su -vъ (pvz., znavъ) kildinamas iš vyr. g. vns. vardininko su *-(u)us⁴²⁴³. Taigi slaviška forma *znavus atitiktų lietuvišką žinojus. Tiesa, negalima neabejotinai įrodyti, kad baltų kalbose kada nors būta tokios vyriškosios giminės formos (išskyrus čia mano pateiktus funkciniu požiūriu motyvuotus darinių darybos variantus), tačiau lygiai taip pat negalima to ir paneigti. Jei vis dėlto pasitvirtintų prielaida, kad tokia forma kaip žinojus buvo vyriškosios giminės vardininkas, turėtume ryškų baltų ir slavų (tiksliau — lietuvių ir slavų) atitikmenį, tam tikra prasme dalinę baltų-slavų kalbų naujovę.

6.4 Šį žinojus tipo darinį reikia laikyti galūnės neturinčia -us dalyvio forma, kuri iš pradžių galėjo būti bevardės giminės. Galima nurodyti, kad -nt dalyvių tipo nešą vyr. g. dgs. vardininkas taip pat kildinamas iš bevardės, t. y. galūnės neturinčios formos. Ir -nt dalyvio formų raida gana sudėtinga; pavyzdžiui, nelengva paaiškinti vėlesnę galūnės neturinčios formos vartoseną daugiskaitoje. Vis dėlto formų su -ą, -į, -ę kildinimas iš tokios pat skambesio bevardės giminės formos atrodo vienintelis įtikinamas paaiškinimas.

⁴¹ Mėginimas vardininko formas su -ęs ir -ę aiškinti kaip darinius su dalyvinės priesagos -ves\-us stipriuoju kamieno laipsniu juk visų pirma grindžiamas prielaida, kad -ves\-us dalyviai sudaro vientisą paradigmą; vardan šios prielaidos tenka pripažinti nemažai fonetinės raidos nereguliarumų.

⁴² Kamieno su -uus- (= -vus-) apibendrinimas yra slaviškas naujadaras.

⁴³ Plg. V. Ivanov, l. c., S. 123; J. Otrębski, l. c., S. 257 slaviškąją formą su -us laiko iš pradžių buvusia bevardės giminės forma, įsiskverbusia į vyriškąją giminę.

207

Taigi, ko gero, visai nepagrįsta būtų įtarti, kad egzistavo galūnės neturinti -us būtojo laiko dalyvio forma. Šis darinys su -us baltų kalbose galbūt neperžengė „neutralios“ raiškos stadijos.

6.5 Taigi galima daryti prielaidą, kad ir kokia drąsi ji atrodytų, jog atskiros kalbos ypatumų įgijęs lietuvių kalbos nekaitomas būtojo laiko dalyvis yra sena galūnės neturinti -us dalyvio forma. Lietuvių kalboje ši forma turėjo būti vardininko, o praradusi (baltų kalbų) bevardę giminę ji galėjo priklausyti vyriškajai giminei. Visai tikėtina, kad ši forma, iškritusi iš kaitomų -us kamieno dalyvių sistemos, sudarė sąlygas perimti vardininko formas su -ęs ir -e. Kita vertus, „heteroklitinė“ aktyviojo būtojo laiko dalyvio vardininko daryba galėtų būti laikoma priežastimi, dėl kurios galimas vyriškosios giminės vardininkas su -us buvo gramatiškai izoliuotas; tokiu atveju jis turėjo atlikti dalyvio adverbialinę aplinkybinę funkciją. Taip pat nesunkiai paaiškinama, kodėl išliko pagal formą į nekaitomą būtojo laiko dalyvį labai panašus moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas su -us(i). Nekaitomo būtojo laiko dalyvio sangrąžinė forma su -usis gali būti laikoma analoginiu dariniu, formų suvienodinimu, pavyzdžiui, pagal bendraties, nekaitomo esamojo laiko dalyvio, vyriškosios giminės vienaskaitos esamojo ir būtojo laiko veikiamųjų dalyvių vardininkų (pvz., dirbąsis, dirbęs(is)) arba vyriškosios giminės vienaskaitos -dama- dalyvio vardininko (pvz., nėsdamasis⁴⁴) pavyzdžiu. Vis dėlto vėlgi nereikėtų tikėtis nekaitomo būtojo laiko dalyvio formų, kuriose prieš sangrąžos dalelytę būtų dvibalsinis elementas. Tačiau kol žemaičių formų su -usies tikrasis pobūdis lieka neaiškus, sprendžiant pagal pačių tarmių vidinės raidos rekonstrukciją (plg. pirmiau 5.51 skyrių), jos negali nei paneigti ką tik minėtos, nei patvirtinti kitos nekaitomo būtojo laiko dalyvio kilmės hipotezės.

7. Tolesnė galūnės neturinčios būtojo laiko -ūs dalyvio formos raida

7.1 Taigi galima kelti hipotezę, kad baltų kalbose nuo pat pradžių egzistavo nekaitoma -us dalyvio forma, kuriai lietuvių kalbos dalyvio paradigmos (atskiros kalbos) raidos metu teko vienintelė funkcija – „žymėti pagrindinį veiksmą ankstesnį šalutinį veiksmą“. Tokia forma, turinti tokią funkciją, galėjo lengvai virsti (nekaitoma) prieveiksmiška forma, negalinčia reikšti giminės ir skaičiaus požymių ir net neturėjusia jų reikšti. Taip, žinoma, nebereikia aiškinti, kaip nekaitoma -us forma buvo „perimta“ visoms giminėms ir skaičiams.

⁴⁴ dirbąsis vietoj *dirbąs-si, dirbęsis vietoj *dirbes-si, nėsdamasis vietoj *nėdamas-si, plg. J. Otrębski, l. c., p. 252 ir toliau, 258 ir toliau, 271.

208

7.2 Norint pavaizduoti šios nekaitomos -us formos santykį su nekaitomais esamojo laiko dalyviais su -nt ir vėliau įvykusį šių dviejų nekaitomų dalyvių „suvienodinimą“ į savitą, lietuvių kalbai būdingą gramatinį darinį taip, kad išryškėtų šio reiškinio ypatybė, čia būtina konstatuoti, jog nekaitomo esamojo laiko dalyvio su -nt negalima kildinti iš atitinkamos vardininko formos, net ir kaip lygiagrečios raidos, susijusios su 2 skyriuje aptarta nekaitomo esamojo laiko dalyvio su -nt kilme absoliutinės dalyvinės konstrukcijos rėmuose (vėliau šiems dariniams sutapus). Tam galima nurodyti du svarbiausius argumentus:

7.21 Galūnės neturinti -nt dalyvio forma pasitaiko vyriškosios giminės daugiskaitos vardininke arba bevardės giminės vienaskaitos vardininke, pvz., neša, saka, myli. Žinoma, šios formos kildinamos iš *nešant, *sakōnt, *mylint. Remiantis baltų kalbų žodžio galo dėsniais, lietuvių kalbos forma su -nt galėjo atsirasti tik iš ilgesnės formos, o lietuvių kalbos žodžio galo -us kildintinas iš baltų kalbų -us; plg., pavyzdžiui, u kamienų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininką sūnūs, saldus ir kt.

7.22 Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galinis -i -nt dalyviuose, išskyrus vos keletą atvejų (plg. 29 pastabą), neišnyksta visoje lietuvių kalbos teritorijoje, nesvarbu, ar (atributinis) dalyvis eina prieš pažymimąjį žodį, ar po jo; paprastai jis neišnyksta ir sudėtinėje veiksmažodžio formoje (čia visai nekalbant apie tam tikras fonetines kalbos srauto sąlygas, galinčias lemti galinio -i iškritimą, pavyzdžiui, eliziją prieš žodžio pradžios balsį ir pan.). Be grynai garsinių ir garsų istorijos aplinkybių, čia, matyt, svarbu tai, kad moteriškosios giminės forma su -nti daugiausia vartojama atributiškai ir sudėtinėje veiksmažodžio formoje (adverbialinei / aplinkybinei funkcijai reikšti juk vartojamas -dama dalyvis), todėl, kaip ir būdvardiniai pažyminiai, ji turi savo forma reikšti linksnį apibūdinančią ypatybę.

7.3 Tolesnę gramatinę raidą lietuvių kalboje nekaitomas būtojo laiko dalyvis su -us įgijo pagal nekaitomo esamojo laiko dalyvio su -nt pavyzdį ir jo veikiamas, ypač vartojimo absoliutiniame naudininke ir vadinamojo „skirtingų subjektų“ atveju. Tačiau negalima visiškai atmesti galimybės, kad šiuolaikinės lietuvių literatūrinės kalbos nekaitomų dalyvių konstrukcijose vyraujanti subjekto sutapimo (ar „dalinio“ sutapimo) tendencija (pvz., Išėjus iš girios, aš, tikra to žodžio prasme, parkritau ant griovio krašto (išėjau aš ir dar keli vaikai) I. Simonait ytė,...o buvo taip, Vilnius, 1960, p. 321; Einant palei dailiai pakirptus krūmus, ji įsipainiojo į voratinklį P 1960/12 p. 75) galėtų būti susijusi su tuo, kad kaip tik būtojo laiko nekaitoma forma su -us pagal savo kilmę buvo „su tuo pačiu subjektu“ vartojamas sakin-

14. Kalbotyros klausimai VI.

209

buvo raiškos būdas ir tam tikromis aplinkybėmis ši konstrukcinė galimybė galbūt niekada nebuvo visiškai atsisakyta⁴⁵.

7.4

Apibendrinant dar kartą pabrėžtina, kad nelinksniuojamasis būtojo laiko dalyvis su -us, aptinkamas tik lietuvių kalboje, atsirado ne tuo pačiu metu ir ne tuo pačiu keliu kaip nelinksniuojamasis esamojo laiko dalyvis su -nt. Pastarasis, kurį galima laikyti baltų kalbų formu, atsirado dėl ypatingų absoliutinės dalyvinės konstrukcijos sąlygų baltų kalbose; pirmuoju atveju tai iš pradžių buvo vardininkinės formos, vartotos adverbialine / aplinkybine funkcija, kurios arba nuo pat pradžių buvo atskirtos nuo (linksniuojamosios) dalyvio paradigmos, arba gana anksti iš jos iškrito ir įgijo tam tikrą išskirtinę padėtį.

7.5

Taip apibūdinti santykiai taikomi tik nelinksniuojamųjų dalyvių 1-ajam vartojimo tipui (žr. pirmiau, 1.21 skirsnį). Nelinksniuojamojo dalyvio su -us raidai 2-ajame vartojimo tipe, kaip ir nelinksniuojamojo dalyvio su -nt atveju, reikia numatyti morfologinį ir sintaksinį akuzatyvinių konstrukcijų su linksniuojamuoju dalyviu susipynimą su 1-ojo vartojimo tipo konstrukcijomis, kuriose vartojamas nelinksniuojamasis dalyvis. Abiem atvejais sutapimo sritis veikiausiai apėmė, viena vertus, linksniuojamųjų dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos galininką, kita vertus, nelinksniuojamojo dalyvio formą.

Kadangi latvių kalboje vadinamojoje akuzatyvinėje konstrukcijoje, išskyrus latvių nelinksniuojamąjį dalyvį su -am/-ām, kurio vartojimo šiame kontekste aptarti nereikia, vartojamos tik nelinksniuojamojo dalyvio su -nt (latvių -ot) formos, nelinksniuojamojo dalyvio su -us įtraukimą į vadinamąją akuzatyvinę konstrukciją taip pat reikia laikyti atskirai lietuvių kalboje susiformavusiu reiškiniu. Senuosiuose lietuviškuose tekstuose galima pastebėti, kad nelinksniuojamosios -us formos vadinamojoje akuzatyvinėje konstrukcijoje pasitaiko tik labai retai, vartojant vyriškosios giminės vienaskaitos galininką (taigi -us greta dažnesnės -usi, -usį kaip linksniuojamosios formos), o kitose aplinkose jų beveik visai nėra; man prieinamų senųjų lietuviškų tekstų analizė bet kuriuo atveju parodė tą patį. Priešingai, nelinksniuojamosios -nt formos vadinamojoje akuzatyvinėje konstrukcijoje paliudytos visose aplinkose, nors jų dažnumas skiriasi. Iš to taip pat galima daryti išvadą, kad pirmųjų rašytinių šaltinių laikotarpiu nelinksniuojamasis būtojo laiko dalyvis su -us taip pat ir 1-ojo

⁴⁵ Tačiau šiuose sakiniuose, kuriuose subjektas „iš dalies“ sutampa, vartojamas ir nelinksniuojamasis esamojo laiko dalyvis, ir nelinksniuojamasis būtojo laiko dalyvis; be to, abu pasitaiko net absoliutiniame naudininke! Pavyzdžiui: Kalbant apie tai, paklausių mokinių, kuo skiriasi gyvas žmogus ar gyvulys nuo mirusių TMa 1959/11 S. 20; Dabar anksti aušė, anksti kėlė, jautėsi sveikas, valgė daug, kaip studijų laikais gavus stipendiją M. Sluckis, Vėjų pagairėje, Vilnius, 1958, S. 6; Kolūkiečiai vieningai nutarė — Lietuvos TSR dvidešimtmetį sutikti įvykdžius pusantros metinės užduoties T 1960 VI 16;...paklausė Adomėnienė Barvainio, jiems išėjus į aikštę P 1960/12 S. 44. Taigi polinkį į subjektų sutapimą gali lemti ir kitos priežastys; be abejo, be minėtos nelinksniuojamojo dalyvio su -us padėties, esama ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, plintančios tam tikros pastovios frazės, tokios kaip atidarant mitingą (kongresą, spaudos konferenciją ir pan.), atsisveikinant, baigiant (su objektu arba be jo) ir t. t.

210

2-ojo vartojimo tipo atveju dar nebuvo prilygintas nelinksniuojamajam esamojo laiko dalyviui su -nt tokiu mastu, kaip tai yra šiuolaikinėje lietuvių literatūrinėje kalboje.

Halle/Saale

Naudotų tekstų sąrašas, jeigu darbe jie nebuvo cituoti ištisai

BrP I—II — Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischuldimas Euangeliju... Per Jana Bretkuna Lietuvos Plebona, Karalaucziuje... 1591, Teil I und II.

DP — Daukšos Postilė, Fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1926.

Si I—II — Šyrwids Punktay Sakimu, Herausgegeben von F. Specht, Göttingen, 1929, Teil I und II.

KNSn — Kniga Nobaznistos Kirkščioniškos... antrą kartą perdrukawota, Kiedaynise, 1653; Summa arba Trumpas iszguldimas Ewangeliju Szwentu...

T — Tiesa (Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas), Vilnius.

P — Pergalė (Literatūros, meno ir kritikos žurnalas; Lietuvos TSR Tarybinių rašytojų Sąjungos organas), Vilnius.

TMa — Tarybinė mokykla (Lietuvos TSR Švietimo ministerijos organas), Vilnius.

(Visa šiame straipsnyje naudota mokslinė literatūra, jei ji čia, darbe, nėra nurodyta, pateikta autorės disertacijos literatūros sąraše.

Būtojo laiko pusdalyvis su -us lietuvių kalboje

Г. БЕНЗЕ

Santrauka

Remiantis būtojo laiko pusdalyvio formos ir sintaksės ypatybėmis, straipsnyje keliama prielaida, kad šis pusdalyvis kilme skiriasi nuo esamojo laiko pusdalyvio, kurį autorius laiko sustabarėjusiu priebalsinio kamieno lokatyvu. Būtojo laiko pusdalyvį galima kildinti iš numanomo būtojo laiko neveikiamojo dalyvio bevardės giminės vienaskaitos vardininko su -us, t. y. be galūnės (plg. liet. žinojus ir slav. znawъ<*znawus). Sangrąžinių pusdalyvių savitoji -i galūnė (pvz., praūšusi-s) galėjo atsirasti pagal analogiją su bendratimi, esamojo laiko pusdalyviu ir esamojo bei būtojo vienkartinio laiko dalyvių vyriškosios giminės vardininku.

211

LIETUVIŲ KALBOS BŪTOJO LAIKO PADALYVIS SU -US

G. BENZĖ

Santrauka

Remiantis būtojo laiko padalyvio forma ir vartosena, straipsnyje daroma prielaida, jog šis padalyvis savo kilme skiriasi nuo esamojo laiko padalyvio, autorės laikomo sustabarėjusiu priebalsinio kamieno lokatyvu. Būtojo kartinio laiko padalyvis gali būti kildinamas iš rekonstruojamo būtojo kartinio laiko dalyvių bevardės giminės vienaskaitos vardininko su *-us, t. y. be galūnės (plg. liet. žinojus ir sl. znawъ < *znawus). Sangrąžinių padalyvių galūnė -i (pvz., praūsusi-s) galėjo atsirasti dėl analogijos su bendratimi, esamojo laiko padalyviu ir esamojo bei būtojo kartinio laiko dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininku.