КАЛБŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983)

LAIMA GRUMADENĖ

VIENUČIŲ VILNIEČIŲ LIETUVIŠKOS KALBOS SOCIOLINGVISTINIS TYRIMAS

Įvadas. Miesto kalba yra variantiška, todėl ją analizuoti sudėtingiau. Reikėtų pažymėti, kad kalbos variantiškumas apskritai yra nuolatinė savybė, pasireiškianti gebėjimu varijuoti kalbinėmis priemonėmis (plg.: Skvorcov L. I., 1978, p. 22) ir išreiškianti kalbos gyvybingumą. Tiriant kalbos variantiškumą, atskaitos objektu laikomas idiolektas (Stepanov G. V., 1979, p. 13–14). Tik nustačius individo kalbos variacijos ribas galima imtis specifinio lingvistinio uždavinio – tirti viso kolektyvo kalbą (Grosse R., Neubert A., 1976, p. 316).

Individo kalba gali varijuoti tam tikro grupinio ar kolektyvinio invarianto normos ribose, tam tikros socialinės-komunikacinės posistemės ribose / A. D. Šveicerio terminas (1976, p. 76–77)/, nes ji privalo paklusti komunikacijos dėsniams. Tačiau nėra tokių socialinių-komunikacinių sistemų, kurioms nebūtų būdingas tam tikras variantiškumas, nes „variantų ir heterogeninių struktūrų buvimas jau ištirtuose kalbiniuose kolektyvuose, žinoma, yra tvirtai nustatytas faktas“ (Weinreich U., Labov W., Herzog M., 1968, p. 101).

Ši padėtis aiškinama objektyvių ir subjektyvių tiek socialinių, tiek grynai lingvistinių veiksnių poveikiu; įvairiomis aplinkybėmis šie veiksniai suaktyvėja (Dešerijev J. D., 1977, p. 127–187; Labov W., 1975a, p. 96–181; Postovalova V. I., 1978, p. 148–156; Serebrennikov B. A., 1974, p. 7–63).

Sociolingvistinio kintamojo sąvoka, pagrįsta W. Labovo darbuose, apibendrina tiriamosios medžiagos lingvistinį ir socialinį aspektus: sociolingvistiniai kintamieji „apibrėžiami atskaitos tašku ir tam tikra kryptimi kintančių dydžių skale. Šių skalių ribose dydžius lemia socialiniai veiksniai, panašiai kaip fonologinė aplinka lemia alofonų fonetinę realizaciją“ (Šveicer A. D., 1976, p. 35). Sociolingvistinio kintamojo sąvoka taikoma ir sėkmingai plėtojama daugelyje sociolingvistinės tematikos darbų.

Tam tikro kalbinio kolektyvo kalbos variacijos tyrimas sociolingvistiniais metodais suponuoja sociolingvistinį

62

kalbos variacijos aiškinimą, kuris išreiškiamas santykiniu jos stratifikacinio ir situacinio variantiškumo atskyrimu (Šveicer A. D., Nikolskij L. B., 1978, p. 76—85). Reikėtų pabrėžti, kad šių variacijos rūšių atskyrimas yra santykinis, nes jos glaudžiai susijusios. Būtent atsižvelgus į minėto situacinio variantiškumo tarpininkaujantį vaidmenį galima išvengti vulgarizuojančio socialinių veiksnių poveikio kalbai aiškinimo. Atskiriant šias kalbos variacijos rūšis, atsižvelgiama ir į individualių bei socialinių veiksnių santykį kalboje (plačiau žr.: Makovskij M. M., 1976).

Šias dvi kalbos variacijos rūšis atitinka dviejų rūšių sociolingvistinių kintamųjų variacija: stratifikacinių ir situacinių (arba stratifikacinių-situacinių). Stratifikaciniai kintamieji išskiriami pagal visuomenės socialinę-klasinę struktūrą, o stratifikaciniai-situaciniai kinta ir atsižvelgiant į visuomenės socialinę struktūrą, ir priklausomai nuo socialinės situacijos. Socialinei situacijai tirti reikia nagrinėti dviejų rūšių empirinę medžiagą: vadinamuosius objektyviosios ir subjektyviosios kalbos pusių duomenis. Atsižvelgimas į subjektyviąją pusę (t. y. kalbos vartotojų nuomones, vertinimus, sprendimus ir orientacijas savo ar kitų kalbos atžvilgiu, vertybinių orientacijų kalbos ir kalbos normos srityje apibrėžtis) sudaro prielaidas produktyviai taikyti sociolingvistines taisykles ir taip atskleisti pagrindinius tiek lingvistinio, tiek socialinio pobūdžio veiksnius, darančius įtaką kalbos raidai.

Tik nuodugniai ištyrus subjektyviąją kalbos pusę ir sugretinus šio aspekto duomenis su objektyviosios kalbos pusės duomenimis, galima interpretuoti stratifikacinių kintamųjų virtimą stratifikaciniais-situaciniais. Pastarųjų raiška susijusi su sąmoninga žmogaus veikla kalbos srityje, t. y. vertybinėmis orientacijomis ir socialinėmis nuostatomis.

Sąmoninga veikla kalbos srityje visuomet siejama su kalbos normos sąvoka. Įprasta manyti, kad šios normos kinta labai lėtai. Tačiau dar 1931 m. E. Polivanovas rašė, kad šią sampratą galima patikslinti stebint kalbos evoliucijos eigą atskirose gramatinės sistemos grandyse „iš arti“, žinoma, taikant tikimybinį-statistinį metodą ir tik tais atvejais, kai faktus galima taip stebėti (Polivanov E., 1931, p. 75—76). Būtinybę įsisavinti kalbos evoliucijos mechanizmą norminant mini ir kiti kalbininkai (Kostomarov V. G., Švarckopf B. S., 1965, p. 126). Tik visapusiškai ištyrus kalbos pokyčių mechanizmą galima laiku ir objektyviau spręsti norminimo, t. y. kalbos kodifikavimo, problemą, numatant tam tikrą vidinės sistemos pokyčių priklausomybę nuo atskirų kalbų komunikacinių funkcijų raidos (Dešerijev J. D., 1966, p. 235—239).

63

Именно выявление социолингвистических норм (Никольский Л. Б., 1976, с. 129—130) предполагает учет взаимодействия в языковом развитии т.н. „внешних“ и „внутренних“ факторов, рассмотрение лингвистических фактов не только объективного, но и субъективного характера, установление их взаимосвязи. Поэтому социолингвистическое изучение разговорной речи важно не только для определения системы литовского языка жителей города Вильнюса, но и в определенной мере для дальнейшего процесса нормирования и кодификации литовского литературного языка.

Aktuali kalbotyros, kaip ir viso mokslo, problema yra mokslinio žinojimo pagrindimo procedūrų kūrimas ir apmąstymas, ypač pagrindimo pakankamumo problema tikrinant hipotezes (Постовалова В. И., 1980, с. 89), empirinių faktų parinkimas, pasirinkimas ir atranka bei jų priešpriešinimo ar lyginimo pagrindai (Bell R., 1978, p. 123—156).

Tiriant kalbą kaip funkcinę sistemą, apie artėjančius pokyčius signalizuoja kalbos „silpnųjų vietų“ buvimas (E. Coseriu terminas, 1963, с. 238—239), t. y. neatitiktis tarp raiškos poreikių ir turimų raiškos priemonių. Ieškant kalbos „silpnųjų vietų“ taip pat galima taikyti statistinį tikimybinį metodą. Netgi daroma prielaida, kad statistine analize galima kelti ir spręsti tokius uždavinius: 1) absoliutaus pokyčių datavimo problema, 2) pokyčių tempų apskaičiavimas, 3) prognozavimo problema (Граудина Л. К., 1980, с. 132).

Statistinio metodo vaidmuo kalbos moksle buvo pažymėtas dar praėjusiame amžiuje, pavyzdžiui, I. Baudouino de Courtenay darbuose. Tačiau matematinių metodų taikymas socialiniuose moksluose (tai pasakytina ir apie kalbos tyrimą sociolingvistiniu aspektu) susiduria su sunkumais, kuriuos lemia socialinių reiškinių sudėtingumas, taip pat tai, kad tiriama ne tik objektyvioji, bet ir subjektyvioji reiškinio pusė, o faktų raiškai kiekybine forma reikia sukurti specialų matematinį aparatą. Pagrindinis sunkumas yra tas, kad kartais tenka dirbti su trumpomis statistinėmis eilutėmis ir nėra garantijos, jog didelės dalies stebimų dalykų nesukūrė pačių stebėtojų vaizduotė (plg. Андреев Э. П., Осипов Г. В., 1973, с. 339).

Matematinių metodų taikymas lingvistiniuose tyrimuose vertinamas nevienodai. Tai natūralu, nes jie ir taikomi nevienodai. Labai neigiamai apie matematinių metodų taikymą lingvistikoje pasisako palyginti nedaug kalbininkų, pavyzdžiui, Н. С. Трубецкой (1960, с. 18), Р. А. Булагов (1978, с. 40—42) ir kt. Daug daugiau specialistų laikosi priešingos nuomonės, pagal kurią lingvistika „negali savęs visiems laikams susaistyti iš anksto nustatytais tyrimo metodais“ (Звегинцев В. А., 1977, с. 46).

1. Tyrimo objekto sociolingvistinė charakteristika.

Šio tyrimo objektas yra Vilniaus vietinių lietuvių kolektyvo lietuvių kalbos socialinė komunikacinė sistema (СКС) (ЛРКЛВ) (Швей-

64

цер А. Д., Никольский Л. Б., 1978, с. 67—76). Конкретным предметом исследования послужил один из компонентов данной СКС — литовская речь исследуемого коллектива. Так как между компонентами СКС существуют отношения функциональной дополнительности, которые задаются социальными связями между членами коллектива, сферами использования, социальными функциями и социальными ситуациями, в целом, в том или другом аспекте изучалась вся СКС речевого коллектива коренных литовцев вильнюсцев. С целью определения некоторых закономерностей и тенденций стратификационной и ситуативной вариативности ЛРКЛВ речевой коллектив был разбит на речевые общности на основе социальных и социально-демографических признаков (там же, с. 67—68).

Šiame tyrime kalbinės bendruomenės buvo išskirtos pagal du požymius: amžių ir išsilavinimo lygį. Pagal parengtą tyrimo planą turėjo būti atsižvelgiama į darbo pobūdžio požymį, nes būtent šis požymis yra pagrindinis vidinės socialinių klasių grupių diferenciacijos kriterijus išsivysčiusios socialistinės visuomenės sąlygomis (plg. kn.: Шкаратан О. И., Рукавишников В. О., 1974, с. 38). Profesinio darbo skirtumai (fizinis darbas, palyginti žemos kvalifikacijos protinis darbas ir aukštos kvalifikacijos protinis darbas), kurių pagrindas yra darbo pobūdžio skirtumai (Руткевич М. Н., 1972, с. 13), iš pradžių buvo įtraukti ir į šį tyrimą, tačiau galiausiai teko rinktis: arba atsisakyti atsižvelgti į darbo pobūdžio požymį, arba gerokai padidinti imties dydį. Pasirinktas pirmasis kelias (plg.: Здравомыслов А. Г., 1969, с. 186—187). Šiame tyrime išskiriamos trys amžiaus grupės: 1) gimę iki 1932 m.; 2) gimę 1932—1952 m.; 3) gimę 1953 m. ir vėliau (plg.: tarp SSRS MA ISI rekomenduojamų amžiaus skalių yra trijų lygių skalė: 1) iki 19 metų, 2) 20—39 metų, 3) 40—79 metų („Эксперт-2“, 1974, с. 3)).

Šiame tyrime reikšmingais laikomi du išsilavinimo lygiai: 1) nebaigtas vidurinis, vidurinis ir vidurinis specialusis; 2) nebaigtas aukštasis ir aukštasis (smulkesnė klasifikacija taip pat būtų pareikalavusi padidinti imties dydį).

Imties dydžio problema priklauso nuo analizės vieneto ir skaičiavimo vieneto problemos (Ядов В. А., 1968, с. 174—177). Šiame tyrime analizės vienetai yra: 1) atskiri sociolingvistiniai kintamieji, pavyzdžiui, nekirčiuotų ĕ, ē, ā, ū variantų visuma galinėje pozicijoje arba nekirčiuotų ie, uo variantų visuma tarp priebalsių ir pan.; 2) tiriamo kalbinio kolektyvo atstovų nuomonės ir samprotavimai apie savo pačių kalbą. Skaičiavimo vienetais laikytos sociolingvistinių kintamųjų ar nuomonių skalinės reikšmės, alternatyvų pasirinkimas arba tiriamo vieneto buvimas / nebuvimas apskritai. Imtis buvo abipusė – atrinkti kalbos vienetai ir tirti žmonių grupės, todėl imties dydžio kriterijų skaičius buvo padidintas: pirmiausia atsižvelgta į ЛРКЛВ atstovų skaičiaus kriterijus, t. y. kriterijus

5. 949

65

sociologinės imties, o vėliau buvo atsižvelgiama į lingvistinės imties kriterijus. Tokį veiksmų planą lėmė anksčiau atlikti sociolingvistiniai tyrimai. Mūsų nuomone, sėkmingiausiu miesto šnekamosios kalbos tyrimu reikėtų laikyti W. Labovo darbą (Labov W., 1966). Jame daug dėmesio skiriama informantų atrankai, kuri ir buvo pagrindinė sėkmės prielaida.

Šiame darbe tiriamoji generalinė aibė apibrėžiama šiais reikalavimais: asmenys gimė ir be didesnių pertraukų gyveno Vilniuje, abu jų tėvai yra lietuviai (plg. analogiškus reikalavimus, pvz., kn.: Русский язык по данным массового обследования, 1974, с. 20). Vilniaus švietimo raidos ir lingvistinių situacijų kaitos per pastaruosius 100 metų eiga lėmė, kad vyresniajai kartai priklauso labai nedaug asmenų, atitinkančių pirmiau nurodytus reikalavimus. Pastebimas ryškus tokių asmenų skaičiaus augimas jaunesniojoje kartoje. Galiausiai teko šiek tiek nukrypti nuo imties reikalavimų: vyresniosios kartos atstovai galėjo būti kilę ne iš Vilniaus, bet apsigyvenę jame dar vaikystėje.

Gaunama sociolingvistinė informacija turi atitikti patikimumo, pastovumo ir reprezentatyvumo reikalavimus (plg. kn.: Шляпентох В. Э., 1973, с. 17). Siekiant užtikrinti informacijos patikimumą, imtis turėjo aprėpti visas tiriamos kalbinės bendruomenės kartas (kad būtų galima aprašyti kalbos pokyčius realiuoju laiku), nes reikėjo duomenų kalbos poslinkiams ir pokyčiams matomuoju laiku, t. y. pagal gyventojų amžiaus grupes, iliustruoti (Лабов, 1975 б, с. 203). Patikimumas, kaip ir pastovumas, užtikrinamas turint pirminių sociolingvistinių duomenų materialųjį fiksavimą (interviu įrašus magnetinėje juostoje, anketas, spektrogramas). Reprezentatyvumą apibūdina ta sritis, kuriai galima pritaikyti gautus tyrimo rezultatus. Apskritai patikimumo, pastovumo ir reprezentatyvumo reikalavimai užtikrinami sudarant nešališką, pakankamą imtį ir tinkamai atliekant lauko tyrimus, su sąlyga, kad duomenys gaunami taikant visą eilę medžiagos rinkimo metodų. Siekiant išvengti informantų atrankos šališkumo, buvo taikoma atsitiktinė atranka, remiantis išsamiu potencialių informantų sąrašu, kuriuo tapo LTSR Centrinės statistikos valdybos archyve saugomos 1970 m. Visasąjunginio gyventojų surašymo anketos. Sąrašas negali būti laikomas visiškai išsamiu, nes netiesioginių duomenų apie gyvenimo Vilniuje trukmę buvo galima rasti tik 25% turimų anketų. Siekiant užtikrinti atsitiktinę informantų atranką, sunumeruoti aplankai su anketomis buvo atrenkami pagal atsitiktinių skaičių lentelę.

Didžiausios problemos susijusios su imties dydžiu. Jis priklauso nuo generalinės aibės objektų charakteristikų kintamumo ir gali būti nedidelis, jei generalinė aibė yra beveik vienalytė (Социолога рабочая книга, 1976, с. 259). Mūsų atveju, norint gauti imtį aukš-

66

aukšto reprezentatyvumo imčiai gauti reikia labai didelės imties, nes tiriamoji kalbinė bendruomenė pasižymi didele įvairove. Imties dydis lemia ir imties rezultatų tikslumo laipsnį. Remdamiesi nuostatomis, kad „beveik visada imties dydis yra pakankamai didelis, jei ją sudaro bent 30 elementų“ (Вайнберг Дж., Шумекер Дж., 1979, с. 126), kad „pagrindinis 25–30 vienetų skaičius yra mažų imčių minimumas“ (Человек и его работа, 1967, с. 61), kad „itin reguliarūs stilistinės ir socialinės stratifikacijos tipai nustatomi net ir tada, kai mūsų individualioje ląstelėje yra vos penki kalbėtojai ir kiekvienam iš jų turime ne daugiau kaip 5–10 tam tikro kintamojo pavyzdžių“ (Лабов У., 1975 а, с. 115), kad galima imtis nuo 1 ≤ n ≤ 50 (Чесноков С. В., 1977, с. 89), kad „imtį reikia laikyti maža tik tuo atveju, jei apdorojant metodais, pagrįstais stebėjimų grupavimu, neįmanoma pasiekti nustatyto tikslumo ir patikimumo“ (Гаскаров Д. В., Шаповалов В. И., 1977, с. 19), galiausiai nustatėme, kad LRKV tyrimo imtį sudarys po 25 informantus iš trijų amžiaus grupių (N=75). Apdorojus pirminę sociolingvistinę informaciją informantų reprezentatyvumo aspektu, pagrindinę jų imtį sudarė 15 vyresniosios, 19 viduriniosios ir 26 jaunesniosios amžiaus grupių atstovai, taip pat 9 informantai – radijo diktoriai ir teatro aktoriai.

Kadangi tyrimo objektas pirmiausia buvo lingvistiniai vienetai – tarimo variantai, reikėjo nustatyti ir minimalų tekstų, kuriais remiantis būtų daromos išvados, kiekį. Mat matematinės statistikos metodų taikymo sociolingvistiniuose tyrimuose veiksmingumas ir korektiškumas priklauso nuo dažnių stabilumo ir lyginamųjų aibių vienalytiškumo. „Esminiai dažnių arba matematinių lūkesčių pokyčiai leidžia daryti prielaidą, kad pereinama prie kito tipo tekstų“ (Якубайтис Т. А., Скляревич А. Н., 1978, с. 60). Atsižvelgiant į šią nuostatą, atmetamas kalbinių vienetų pasirodymo nepriklausomumo postulatas (ten pat, с. 55; plg. kn.: Сегал Д. М., 1972, с. 7). Statistinės aibės laikomos vienalytėmis, jei sutampa pagrindiniai dviejų bet kurių generalinės aibės imčių parametrai. Tikslinga pasirodė lingvistiniu požiūriu nagrinėjamus surinktus sociolingvistinius duomenis suskirstyti į tris aibes, jungiamas pagal stiliaus požymį (plg. nuostatas kn.: Структурно-вероятностный анализ языка по данным речи, 1979; Исследования фонетических особенностей речевых стилей, 1979).

Šiame tyrime atsižvelgiama į tris kontekstinius stilius, kurie laikomi tam tikrų sociolingvistinių kintamųjų poslinkiu informantų kalboje keičiantis socialiniam kontekstui ir temai (plg.: Лабов У., 1975 б, с. 199—220). Sekdamas W. Labovu, šio darbo autorius pagrindiniu kontekstinių stilių skyrimo kriterijumi laiko dėmesio, kurį kalbėtojas skiria savo kalbai, laipsnį. Dėmesio savo kalbai laipsnis

5*

67

priklauso ne tik nuo sąmoningos kalbėtojo savikontrolės, bet ir nuo daugelio sociologinių, psichologinių bei kitų ekstralingvistinių veiksnių. Nustatyta, kad, pvz., „Emocinės įtampos būsenoje įvyksta esminių poslinkių atliekant tas kalbines operacijas, kurioms reikalinga sąmoninga jų atlikimo kokybės kontrolė“ (Носенко Э. Л., 1979, с. 16), o juk pati emocinė būsena taip pat priklauso nuo socialinės situacijos. Sociolingvistikoje socialinės situacijos parametrais laikomi santykiai tarp komunikantų, kalbinio akto aplinka, komunikacinė nuostata ir kt. (plg. Швейцер А. Д., Никольский Л. Б., 1978, с. 66). Pastaruoju metu sociolingvistikoje kalbinių priemonių atrankos sistemą, priklausančią nuo socialinės situacijos, įprasta vadinti terminu „registras“ (ten pat, с. 75). Paprastai skiriami trys registrai: neoficialusis, neutralusis ir oficialusis; kartais jie žymimi kaip du kraštutiniai situacinių požymių skalės taškai — neoficialusis ir oficialusis (žr. Русская разговорная речь, 1973, с. 9—11).

Tiriant kontekstinius stilius, reikšmingais laikomi komunikantų vaidmenų santykiai, jų statusas ir komunikacinio akto aplinka. Tiriant ЛРКЛВ pagrindiniame empirinių duomenų rinkimo etape vaidmenų santykiai tarp interviuotojo ir respondento gali būti laikomi pusiau oficialiais nepažįstamų žmonių, besikalbančių lengvomis buitinėmis temomis, santykiais. Santykiai „interviuotojas — respondentas“ laikomi standartiniais (vienodais visų respondentų atžvilgiu), nors iš tikrųjų jie, savaime suprantama, buvo santykinai skirtingi. Visų interviu komunikacinio akto aplinka taip pat buvo standartizuota: visi pokalbiai vyko respondentų namuose (išskyrus aktorius ir radijo diktorius, su kuriais buvo kalbamasi jų darbovietėse).

Standartizavus arba, tiksliau, eliminavus komunikantų aplinkos, statuso ir vaidmenų požymius, kontekstinių stilių skirtumai buvo užtikrinami taikant santykinai lingvistinius kriterijus — temos ir teksto pobūdžio kaitą. ЛРКЛВ tyrime skirti trys kontekstiniai stiliai: 1) neoficialusis nekryptingasis (realizuotas pasakojant apie save ir kalbantis su interviuotoju); 2) oficialusis nekryptingasis (realizuotas skaitant standartinį rišlų tekstą, kuriame paauglys pasakoja apie savo nuotykius ir išgyvenimus); 3) oficialusis kryptingasis (realizuotas skaitant 20 minimaliųjų žodžių porų sąrašą) (žr. прил. 1).

2. Sociolingvistinės informacijos apie ЛРКЛВ rinkimo metodai.

Tiriant ЛРКЛВ, sociolingvistinė informacija buvo renkama keliais metodais. Tai leido dar pradiniame apdorojimo etape tikrinti jos kokybę, adekvatumą ir reprezentatyvumą.

Pagrindiniu sociolingvistinės informacijos apie ЛРКЛВ rinkimo metodu pasirinktas pusiau standartizuoto interviu metodas (plg. standartizuoto interviu sąvoką: Монина М. Л., 1974, с. 40—83).

68

Buvo keliami uždaviniai: 1) nustatyti tiriamos bendruomenės kalbėjimo faktus konkrečiomis sociolingvistinėmis sąlygomis; taigi visa interviu medžiaga tapo dokumentu tolesnei analizei; 2) išsiaiškinti tiriamųjų požiūrį į savo kalbos normiškumą ir norminės kalbos atstovų (radijo ir televizijos diktorių, dramos teatrų aktorių) kalbą; 3) išsiaiškinti nuomonę apie tai, ar Vilniuje esama kalbinės bendruomenės, turinčios savas kalbos normas (čia buvo tokie klausimai kaip „Ar atpažįstate vilnietį vien iš jo kalbos ypatybių?“, „Ar kas nors, remdamasis Jūsų kalba, palaikė Jus Vilniaus gyventoju?“ ir kt.); 4) išsiaiškinti kai kuriuos socialinių komunikacinių sistemų funkcionavimo klausimus, ypač bilingvizmo (polilingvizmo) ir diglosijos klausimus, nustatyti rusų (kai kuriais atvejais ir lenkų) kalbos bei lietuvių kalbos tarmių vartojimo sritis, patikslinti kitų kalbų ir tarmių mokėjimo lygį, išsiaiškinti jų išmokimo būdus ir laiką (žr. прил. 2). Šiame straipsnyje pateikiami kai kurie pirmojo ir iš dalies antrojo uždavinių sprendimo rezultatai, todėl aprašomi tik kai kurie medžiagos rinkimo metodai.

Interviu pavadintas pusiau standartizuotu todėl, kad iš esmės kiekvienam respondentui buvo užduodami tie patys klausimai (žr. прил. 2), tačiau klausimai kiekvienam respondentui buvo šiek tiek modifikuojami, atsižvelgiant į jo galimybes ir gebėjimą atsakyti.

Interviu truko 20—30 min. Interviu eiga, su nedideliais pakeitimais, buvo tokia. Gavęs pašnekovo sutikimą, interviuotojas patikslindavo jo gimimo metus ir pasiteiraudavo apie tėvų kilmę iš tarmių regionų. Atsakymai į šiuos klausimus paprastai būdavo trumpi. Kad paskatintų respondentus pasakoti ir išgirstų jų spontanišką rišlią kalbą, jų klausdavo apie keliones, išvykas į tėvo ir motinos gimtuosius kaimus, atostogas / plg. У. Лабов (1975а, с. 121—122) taikytą klausimą apie „mirtiną pavojų“, į kurį buvo patekęs apklausiamasis/. Čia buvo stebimas natūralus kontekstinio stiliaus poslinkis neoficialumo ir spontaniškumo link. Po 5—10 min. pasakojimo respondentui būdavo užduodamas papildomas klausimas: ar kas nors aprašytos kelionės metu atpažino jį kaip Vilniaus gyventoją. Toliau aiškintasi paties respondento nuomonė apie Vilniaus kalbos savitumą, klausta jo požiūrio į savo kalbos taisyklingumą, diktorių ir aktorių kalbą bei į lietuvių kalbos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Paskui pasiūlyta garsiai perskaityti 1800 spausdintinių ženklų rišlų tekstą — paauglio pasakojimą apie nuotykius kieme (žr. прил. 1, текст № 1) (plg. Лабов У., 1975а, с. 124), o pabaigoje — sąrašą, sudarytą iš 20 minimaliųjų žodžių porų (žr. прил. 1, текст № 2) (plg. ten pat); dauguma jų jau buvo rišliame tekste, tačiau respondentai negalėjo jų atpažinti. Po to aiškintasi kai kurie bilingvizmo (polilingvizmo) ir diglosijos klausimai. Taigi interviu metu buvo išskirti trys minėti kontekstiniai stiliai.

69

Interviu metodas buvo papildytas anketavimo metodu. Kiekvienam apklausiamajam buvo pasiūlyta užpildyti anketą (žr. priedą 3), kurią sudarė 55 klausimai apie tarimą ir kirčiavimą, suformuluoti alternatyvos principu.

Trečiasis mūsų darbe taikytas metodas – audiotestavimas. Juo tirta tik viena VKLV kalbos ypatybė – ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos realizavimo įvairiose fonetinėse pozicijose problema. Tiriamoji medžiaga – 58 minimaliųjų žodžių poros (žr. priedą 4.1) – pagal šiuos kriterijus suskirstyta į 6 homonimų tipus: 1) opoziciją sudarančių balsių kilmė; 2) kirčio buvimas (nebuvimas) tiriamuosiuose balsiuose. Kadangi audiotestavimo praktika (žr. literatūros apžvalgą K. Garšvos disertacijoje, 1977) parodė, kad per vieną audiotestavimo seansą patogiausia tirti 4–5 minimaliųjų porų realizavimą, visas tiriamųjų porų rinkinys dar buvo suskirstytas į 13 grupių; jose žodžiai buvo jungiami ne tik pagal du pirmiau nurodytus kriterijus, bet ir pagal morfologinius požymius. Audiotestavimo eiga ir metodika buvo įprastos (žr. Girdenis A., 1981, p. 33–35).

Ta pati lingvistinė medžiaga, t. y. 58 minimaliųjų žodžių poros, buvo ištirta garsų spektrinės analizės metodu. Šiame etape siekta nustatyti tiriamųjų garsų trukmę (t) ir pagrindinių formantų dažnį (F₁ ir F₂), kad būtų aptikti fiziniai tarimo pokyčių rodikliai.

116 tiriamųjų garsų buvo 116 sakinių, išdėstytų pagal atsitiktinių skaičių lentelę. Gauta 464 tiriamųjų garsų realizacijos, nes tekstą perskaitė 4 diktoriai. Diktoriai buvo vyrai (С. Ж., Д. К., Р. П. ir А. И.), 22–25 metų amžiaus, atitinkantys bendruosius šiame tyrime informantams keliamus reikalavimus. Tyrimo tikslas jiems nebuvo žinomas. Pagal balso registrą ir tembrą trijų jų balsai buvo baritonai, vieno – tenoras. Kalbos defektų nenustatyta.

Įrašyta 1974 m. balandį Vilniaus valstybinio universiteto audiovizualinės laboratorijos kabinoje magnetofonu „Тембр“, 19,5 m/min greičiu, naudojant 19А-3 kondensatorinį mikrofoną ir 6 tipo feromagnetinę juostą (plačiau apie šią metodiką žr.: Statkevičienė J., 1972). Kiekvienam diktoriui įrašymo lygis buvo nustatomas atskirai ir aparatūrai veikiant nekeičiamas. Iš gautos medžiagos buvo iškirpti ir sumontuoti žodžiai, kuriuose realizuoti tiriamieji garsai (techninį darbą atliko VVU Eksperimentinės fonetikos laboratorijos vyresnioji laborantė В. Лакене). Toliau fonogramos buvo apdorojamos КПИ-69 tipo spektrografu (toje pačioje laboratorijoje), juostai judant 63,6 mm/s greičiu; laiko žymos buvo daromos kas 20 ms (50 Hz) (techninį darbą atliko tos pačios laboratorijos inžinieriai П. Матейкис, А. Липейка ir С. Кучас).

3. VKLV sociolingvistinės informacijos analizės metodai.

Šiame darbe kiekvienu iš nurodytų sociolingvistinės informacijos rinkimo metodų gautai medžiagai tirti buvo taikomi

70

įvairūs analizės metodai, siekiant patikrinti rezultatų objektyvumą.

Sociolingvistikai būdingomis laikomos koreliacijos, kuriose nepriklausomieji kintamieji yra socialiniai rodikliai, o priklausomieji – lingvistiniai reiškiniai. Koreliacinė analizė, matematinės statistikos metodas, tiriant kalbos reiškinius gali būti taikoma labai atsargiai, nes neįmanoma, bent jau dabartiniu sociolingvistinių problemų ištirtumo etapu, atsižvelgti net į visų pagrindinių veiksnių poveikį, o kiekvienas „paslėptas“ veiksnys gali smarkiai paveikti rezultatus.

Interviu metodu surinkta medžiaga daugiausia analizuota pagal W. Labovo pasiūlytą metodiką, taikytą jo Niujorko kalbos tyrime (Labov W., 1966, p. 41—64). Kiekvienas tiriamas sociolingvistinis kintamasis fonetiniu lygmeniu buvo koduojamas taip. Transkribuotame interviu tekste kiekvienam kintamojo tarimo variantui buvo priskiriamas kodas, pvz.: (ie—1) – tai [ie] realizacija, (ie—2) – [ie], (ie—3) – [ei]. Paskui apskaičiuotas santykinis vartojimo dažnis (procentais).

Skaičiavimai atlikti atskirai kiekvienam informantui ir kiekviename iš trijų kontekstinių stilių. Toliau apskaičiuoti (sumuoti ir vidurkinti) informantų atsakymų rezultatai kiekvienoje iš trijų amžiaus grupių, atsižvelgiant į du sąlyginius išsilavinimo lygius. Šie duomenys pateikti diagramose (žr. priedą 5): jų vertikaliojoje ašyje nurodytos atitinkamos tiriamo sociolingvistinio kintamojo variantų vidutinių vartojimo dažnių reikšmės, o horizontaliojoje – amžiaus grupės, atsižvelgiant į išsilavinimo lygį. Toje pačioje diagramoje pateikti visų kontekstinių stilių skaitiniai rodikliai.

Pagal formulę

m₁/m ± 1,96 · √((m₁/m) · (1 − m₁/m) / m)

(Bitinas B., 1974, p. 54), kur m – visų tiriamo sociolingvistinio kintamojo vartojimo atvejų skaičius, m₁ – tam tikro kintamojo varianto vartojimo atvejų skaičius; esant 0,95 pasikliovimo tikimybei, nustatomas dažnių pasiskirstymo pasikliautinasis intervalas. Jei šių intervalų reikšmės nesikerta, daroma išvada, kad lyginamieji santykiniai dažniai reikšmingai skiriasi.

Galimas tėvų kalbos tarmės kilmės poveikis informantų kalbai buvo tiriamas vienfaktorės dispersinės analizės metodu (Закс Л., 1976, с. 455—461). Atskirai buvo tiriamas galimas kiekvieno iš tėvų kalbos poveikis. Informantų tėvų kilmės vietos buvo sujungtos į septynias sąlygines grupes: 1 – vakarų aukštaičiai (pietinis pakraštys), 2 – pietų aukštaičiai, 3 – Vilniaus ir Kauno miestų gyventojai, 4 – žemaičiai, 5 – rytų aukštaičiai iš

71

Utenos apylinkės, 6 — rytų ir vakarų aukštaičių šiaurinis pakraštys, 7 — rytų aukštaičiai iš Vilniaus apylinkių. Kadangi dispersinei analizei reikalingos ne mažesnės kaip penkių informantų grupės, artimų tarmių atstovus reikėjo sujungti į didesnes grupes, apibūdinamas trumpųjų kirčiuotų garsų pailginto tarimo tendencijos ir trijų ilgumo laipsnių balsių sistemos buvimu arba nebuvimu. Dispersinės analizės metodas (žr. Закс Л., 1976, с. 448—514; Статистические методы..., 1979, с. 178—194) yra labai imlus darbui, palyginti su anksčiau aprašytuoju, tačiau buvo naudojamas ne tik surinktai lauko medžiagai apdoroti, bet ir galimybei taikyti jau sukurtas panašios sociolingvistinės medžiagos kompiuterinio apdorojimo programas išsiaiškinti. Šiame tyrime visus skaičiavimus vienas žmogus atliko rankiniu būdu, naudodamasis staliniu kompiuteriu, tačiau rezultatai parodė, kad ir šią medžiagą galima programuoti ir apdoroti sudėtingesniais kompiuteriais. Dispersinės analizės taikymo šiame tyrime konsultantė buvo Lietuvos TSR MA Matematikos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, fizikos ir matematikos mokslų kandidatė B. Каминскене.

Dispersinė analizė buvo grindžiama kiekvieno tiriamo sociolingvistinio kintamojo realizacijos varianto vidutinių dažnių palyginimu, laikantis sąlygos, kad būtų tenkinami kelių imčių dispersijų lygybės ir normaliojo skirstinio reikalavimai. Normalusis skirstinys gaunamas atsitiktine atranka. Dispersijos tikrintos Bartleto metodu (Закс Л., 1976, с. 453—455). Vertinimo matas buvo χ² kriterijus. Skaičiavimai, kurie dėl vietos stokos nepateikiami, leido teigti, kad turimą medžiagą apie LRV galima analizuoti dispersinės analizės metodu.

Vienfaktorė dispersinė analizė, kurios rezultatai pateikiami toliau, patvirtino, kad informantų kalboje realizuojamų kintamojo variantų vartojimo dažnių vidurkių reikšmės statistiškai reikšmingai skiriasi, kai informantai suskirstomi į grupes pagal motinos ir tėvo kalbos tarmišką kilmę. Todėl taikytas Scheffé linijinių kontrastų išvadų metodas (Закс Л., 1976, с. 461—464). Šis metodas leidžia nustatyti netipines grupes.

Sociolingvistinės anketos rezultatų apdorojimas apsiribojo variantų nurodymų skaičiavimu ir jų santykinio dažnio (procentais) nustatymu, atsižvelgiant į informantų amžių ir išsilavinimo lygį. Rezultatai pateikiami 6 priede.

Komutacijos testų (garso testų) rezultatų apdorojimo metodika buvo tokia: pagal formulę _n1/n 100%, kur n₁ — atsakymų, rodančių tiriamųjų garsų opozicijos buvimą, skaičius, o n — galimų atsakymų skaičius, buvo nustatomas opoziciją nurodančių atsakymų dažnis kiekvienoje tiriamų žodžių grupėje. Rezultatų reikšmingumas P buvo vertinamas pagal special-

72

ной таблице (Girdenis A., 1981, p. 212), причем за критическую черту значимости принималась отметка — 67% (см. табл. 4.2).

Atliekant garsų spektrinę analizę, buvo siekiama dviejų tikslų: išmatuoti tiriamųjų garsų trukmę (t) ir pagrindinių formantų dažnį (F₁ ir F₂).

Tiriamųjų garsų trukmė išmatuota 0,01 s tikslumu. Matuota absoliučioji ilgųjų (x₁) ir pagal kilmę trumpųjų (yᵢ) balsių trukmė, o kiekvienoje tiriamųjų balsių opozicinių porų realizacijoje apskaičiuotas jų skirtumas: Δᵢ = xᵢ − yᵢ. Taip pat apskaičiuotos „ilgųjų“ (x̄) ir „trumpųjų“ garsų (ȳ) trukmės vidurkio reikšmės:

x̄ = 1/n ∑xᵢ; ȳ = 1/n ∑yᵢ, kur n — kiekvieno tiriamo garso realizacijų skaičius.

Tikrinant, ar LRV egzistuoja ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, buvo iškeltos dvi alternatyvios hipotezės: H₀ — opozicijos nėra, H₁ — opozicija egzistuoja. Šios hipotezės tikrintos Stjudento kriterijumi (t). Šiuo tikslu nustatyti kiekvieno tiriamo garso vidutinių trukmių skirtumai Δ̄ᵢ (Δ̄ᵢ = x̄ᵢ − ȳᵢ) ir pagal formulę apskaičiuotos dispersijos s²:

s²ₓ = ∑ (xᵢ − x̄)² / (n − 1), s²ᵧ = ∑ (yᵢ − ȳ)² / (n − 1).

Nustatytas vidutinis (kvadratinis) nuokrypis: s = √s². Vidutinių trukmės reikšmių skirtumo reikšmingumas vertintas t kriterijumi pagal formulę:

t = |x̄ − ȳ| / √[(∑(xᵢ − x̄)² + (yᵢ − ȳ)²)/(nₓ + nᵧ − 2) · (nₓ + nᵧ)/(nₓ · nᵧ)] ≥ tα.

čia t̂ — Stjudento skirstinio argumentas; dydis nₓ + nᵧ − 2 = f, kur f — laisvės laipsnių skaičius, tα — kvantilis, randamas Stjudento t skirstinio kvantilių lentelėse pagal apskaičiuotą f (žr. kn.: Tikimybių teorija ir matematinės statistikos taikymas, 1971, с. 274), nₓ ir nᵧ — tiriamų kiekvienos opozicijos pusės realizacijų skaičiai (žr. 4.3 lent.).

Antrajame spektrogramų apdorojimo etape buvo matuojamas tiriamųjų garsų formantų F₁ ir F₂ dažnis šiuose taškuose: garso pradžioje (F₁н ir F₂н), viduryje (F₁с ir F₂с) ir pabaigoje (F₁к ir F₂к). Pagal filtrų tinklelį buvo nustatomi filtrų numeriai, taigi ir garsų dažnis hercais; šie duomenys buvo perskaičiuojami į aukščio vienetus — melus (naudotasi VDU Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje sudaryta lentele ir liniuotėmis); pagal G. Fanto aproksimaciją 1 mel = 1000 · logₑ (1 + F₀/1000), kur melas — tono aukštis, F₀ — garso dažnis Hz. Matuojant naudotas mikrofilmų skaitymo aparatas „Mikrofot“, didinantis 10 kartų. Tuomet apskaičiuotos kiekvieno kalbėtojo ir kiekvienos tiriamų žodžių grupės garso aukščio aritmetinių vidurkių reikšmės trijuose kontroliniuose taškuose: F̄₁н = 1/n ∑ F₁н, F̄₁с = 1/n ∑ F₁с, F̄₁к = 1/n ∑ F₁к ir t. t., kur n — realizacijų skaičius

73

kiekvieno kalbėtojo garsų, F₁н, F₁с, F₁к, F₂н, F₂с, F₂к – absoliutus formantų aukštis kiekvieno kalbėtojo realizacijose.

Matavimų ir skaičiavimų rezultatų grafinis pateikimas dėl vietos straipsnyje stokos nepateikiamas. Kai kurie rezultatai nurodomi tiesiogiai tekste. Siekiant vaizdingai palyginti įtemptuosius ir neįtemptuosius balsius, buvo pasitelktas vadinamojo neutralaus balsio [æ] modelis (F₁ = 585 mel, F₂ = 1320 mel, žr.: Fant G. M., Jakobson R., Halle M., 1962, p. 176). Buvo apskaičiuotas didžiausias kiekvieno tiriamo balsio pirmosios formantės nuokrypis Δᵢ nuo neutraliojo balsio pirmosios formantės: Δf₁ = F₁н – F₁; atitinkami antrosios formantės duomenys: Δf₂ = F₂н – F₂. Bendrasis nuokrypis ΣΔf buvo nustatomas pagal formulę: ΣΔf = =Σ |Δf₁| +Σ |Δf₂|. Kuo didesnė buvo absoliučioji bendrojo nuokrypio reikšmė, tuo įtemptesniu laikytas garsas.

Eksperimentinės fonetikos metodų taikymo klausimais mokslinis konsultantas buvo VVU doc. A. Girdenis.

4. Kai kurie LRKV rezultatai tiriant vokalizmą.

LRKV vokalizmo problemos esmė – ilgųjų ir trumpųjų balsių klausimas. Stebimi balsių realizacijos pokyčiai, lemiantys ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos neutralizaciją (visišką ir dalinę), redukciją, dvifoneminių ie, uo junginių monoftongizaciją arba ilgųjų o. ē dvibalsėjimą.

4.1. Ilgieji ir trumpieji balsiai i, e, a, u. Aptariamų ilgųjų ir trumpųjų balsių problema LRKV glūdi štai kur: šioms balsių grupėms priklauso 8 savarankiškos fonemos, kurios lietuvių kalboje visada sudaro opoziciją, o LRKV ne visais atvejais laikomos opozicinėmis.

Ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos (toliau V̄/V̆) realizacija LRKV labai priklauso nuo kirčio: nekirčiuotoje pozicijoje pastebima ilgųjų balsių trumpėjimo arba pusilgio tarimo tendencija, tačiau trumpųjų balsių ilgas arba pusilgis tarimas beveik nepastebimas; kirčiuotoje pozicijoje užfiksuota, kad vietoj trumpųjų balsių tariami ilgieji ir pusilgiai garsai, o ilgųjų balsių tarimo atvejų palyginti nedaug. Lietuvių kalboje galimi du ilgųjų balsių skiemeniniai priegaidžių tipai – cirkumfleksas ir akūtas, o trumpasis balsis gali būti kirčiuotas, bet lieka trumpas. LRKV pastebimas santykinis visų kirčiuotų garsų niveliavimasis: trumpasis balsis gali įgyti ilgajam balsiui būdingą skiemeninę priegaidę (arba vieną iš jos pereinamųjų formų, taip pat pastebimų tarmėse), o ilgasis balsis gali atsidurti po kirčio, panašaus į trumpąjį balsį.

LRKV tyrimo rezultatai rodo, kad realizuojant V̄/V̆ labai reikšminga aplinkybė yra balsių pozicija žodyje: galiniai balsiai dažniau kinta, taip pat didesnius pokyčius patiria balsiai prieš kirčiuotą skiemenį ir iškart po kirčiuoto skiemens

74

skiemenyse ilgas balsis po ilgo kirčiuoto skiemens dažniau pakinta negu po trumpo kirčiuoto skiemens.

4.1.1. V̄/V̆ galinėje nekirčiuotoje pozicijoje. LRKV pastebimi trys sociolingvistinio kintamojo ī, ē, ā, ū tarimo variantai nekirčiuotoje galinėje pozicijoje prieš pauzę arba -s, toliau (nekirč. V̄ #):

I variantas — trumpo neįtempto garso tarimas, resp. [i], [e], [a], [u], pvz.: [i] – [vāl’t’is]¹ „vāltys“ (vard. dgs.), [aū.s’i] „aūsi“ (gal. vns.), [skaī.tan’t’is] „skaitantys“ (vard. dgs.), [l’ēk’en’t’i] „lēkianti“ (gal. vns.); [e] – [ei.l’ē] „eilė“ (gal. vns.), [būv’es] „būves“ (vard. vns.), [pasūk’æ] „pasūke“ (gal. dgs.); [a] – [l’ova] „l’ova“ (gal. vns.), [grā ž’æ] „grāžią“ (gal. vns.); [u] – [daī.gu] „daīgu“ (gal. vns.), [v’īru] „vīru“ (kil. dgs.), [sū-r’ū] „sūriu“ (kil. dgs.), [ēi.tu] „eitu“ (tariamoji nuos., 3 asm.); II variantas — pusilgio, kiek įtempto garso tarimas, resp. [i.], [e.], [a.], [u.], pvz.: [i.] – [ā k’i:s] „ākys“ (vard. vns.), [nó s’i.] „noši“ (gal. vns.), [n’æšan’t’i:s] „nēšantys“ (vard. dgs.), [tūr’in’t’i:] „tūrinti“ (gal. vns.); [e.] – [l’ēl’æ.] „lėlė“ (gal. vns.), [skaī.t’æ.s] „skaitęs“ (vard. vns.), [iš’ē jæ.] „išėję“ (vard. dgs.); [a.] – [raī.ka.] „raīka“ (gal. vns.), [baī.k’s’c’æ.] „baī-kščia“ (gal. vns.); [u.] – [karā’ū.] „karalių“ (gal. vns. arba kil. dgs.), [mālku.] „mālkų“ (kil. dgs.), [kāī’ū.] „kāilių“ (kil. dgs.), [s’kr’is.tu.] „skris-tų“ (tariamoji nuos., 3 asm.); III variantas — ilgo įtempto garso tarimas, resp. [īˑ], [ēˑ], [āˑ], [ūˑ], pvz.: [īˑ] – [žūv’is] „žūvys“ (vard. dgs.), [m’ē-d’ī.] „mēdi“ (gal. vns.), [rāšan’t’is] „rāšantys“ (vard. dgs.), [b’es’ikāi.t’inan’t’i] „besikaitinanti“ (gal. vns.); [ēˑ] – [k’ē d’æ] „kėdė“ (gal. vns.), [mā t’æ.s] „mātes“ (vard. vns.), [nun’ē š’æ] „nunėše“ (vard. vns.); [āˑ] – [gālva] „gālva“ (gal. dgs.), [kōjæ] „kōją“ (gal. vns.); [ūˑ] – [smār.ku] „smārkų“ (gal. vns.), [šāūkštu.] „šāūkštų“ (kil. dgs.), [vaī.’g’ū.] „vaīgių“ (kil. dgs.), [p’ir-.ktu.] „pirktų“ (tariamoji nuos., 3 asm.).

Medžiagos tyrimo vienfaktorinės dispersinės analizės metodu rezultatai parodė, kad dialekto veiksnys daro tam tikrą įtaką, tačiau tai patvirtinama anaiptol ne visose dialektinėse imtyse. Statistinė reikšmė viršijo kritinę F skirstinio reikšmę tik dviejose imtyse: tėvo linijos dialektų grupėse, kai kalbama apie trumpojo varianto (nekirč. V̄ #) vartojimą II kontekstiniame stiliuje (F̂ tėv., 1, II)= =2,14 > 1,93=F₆; ₅₄; ₀,₁) ir kai kalbama apie ilgojo varianto (nekirč. V̄ #) vartojimą III kontekstiniame stiliuje (F̂tėv., 3, III=2,1 > 1,93=F₆; ₅₄; ₀,₁).

Scheffé tiesinių kontrastų metodu nustatyta, kad trumpojo varianto (nekirč. V̄ #) vartojimo II kontekstiniame stiliuje bendrojo vidurkio atžvilgiu statistiškai reikšmingai skiriasi (F̂=3,43 > Fkr. =3,40) 2-osios dialektų grupės vidutinis dažnis, t. y. informantų, kurių tėvai kilę iš pietų aukštaičių teritorijos, kalboje. Šioje dialektų grupėje vidutinis trumpojo varianto vartojimo dažnis

¹ Transkripcijoje kitų kintamųjų variacija nenurodoma.

75

(nekirč. V̄ #) yra mažiausias (x̄₂ = 38,2; vidurkių variacijos intervalas 38,2—70).

Ilgojo varianto (nekirč. V̄ #) vartojimo III kontekstiniame stiliuje analizė parodė, kad 4-osios dialektų grupės (žemaičių) vidutinis dažnis yra gerokai mažesnis už bendrąjį vidutinį dažnį (F̂=4,93 > Fkr. = 3,4; x̄₄ = 30, vidurkių variacijos intervalas 30—82).

Pateiktų duomenų aiškinimas sudėtingas. Apie 2-ąją dialektų grupę galima pasakyti štai ką: pietų aukštaičių dialekto, išsaugančio balsio ilgumą tiriamoje pozicijoje, reliktai matyti iš to, kad šios grupės informantai gana dažnai tarė ilgąjį variantą visuose stiliuose: x̄₂ rodiklis I stiliuje (tėvo linija) yra 34, t. y. antras pagal dydį po x̄₁ = 36 rodiklio, priklausančio vakarų aukštaičių dialektų grupei, taip pat išsaugančiai balsio ilgumą šioje pozicijoje: x̄₂ rodiklis II stiliuje (tėvo linija) yra didžiausias (48,6), o tik III stiliuje neišsiskiria, nors yra gana didelis (58). Panašus vaizdas matyti lyginant motinos linijos dialektų grupes, nors matematinis duomenų apdorojimas šiuo atveju ir neatskleidė reikšmingų kontrastų: 2-osios grupės informantų ilgojo varianto vartojimo rodikliai visuose stiliuose atitinkamai yra: x̄₂, I = 53 (didžiausias iš visų grupių), x̄₂, II = 63,8 (taip pat didžiausias), x̄₂, III = 70 (kitų grupių rodiklių intervalas — 47—78). Trumpojo varianto vartojimas šios grupės kalboje, įskaičiuojant ir pusilgį variantą, rodo priešingą vaizdą: tėvo linija x̄₂, I = 54 (intervalas 53—80), x̄₂, II = 38,2 (mažiausias rodiklis), x̄₂, III = 30 (intervalas 16—61); motinos linija x̄₂, I = 40 (mažiausias), x̄₂, II = 36 (mažiausias), x̄₂, III = 24 (intervalas 18—37). 1-osios dialektų grupės rezultatai labai panašūs į 2-osios grupės rezultatus, o tai patvirtina prielaidą, kad tėvų dialektas veikia jų vaikų kalbą: būtent šie teritoriniai dialektai geriausiai išsaugo balsių ilgumą galinėje žodžio pozicijoje. Reikia pažymėti, kad tėvai jau gali būti „pusiau dialekto“ atstovai, nes dažnai jie būna tik kilę iš vietovės, esančios dialektų teritorijoje, bet jau daug metų gyvena Vilniuje ir dialektu nesinaudoja.

Ne toks aiškus, bet juntamas ilgojo ir trumpojo variantų (nekirč. V̄ #) vartojimo atitikimas matyti analizuojant 4-osios dialektų grupės rezultatus; ši grupė labiausiai linkusi trumpinti (nekirč. V̄ #). Trumpojo varianto vartojimo x̄₄ rodikliai visuose stiliuose artėja prie didžiausių reikšmių: tėvo linija x̄₄, I = 71 (intervalas 53—80), x̄₄, II = 70 (intervalas 38,2—70), x̄₄, III = 61 (intervalas 16—61); motinos linija x̄₄, I = 55 (intervalas 40—77), x̄₄, II = 56 (intervalas 36—64), tik x̄₄, III = 20 (intervalas 18—37). Ir atvirkščiai, ilgojo varianto (nekirč. V̄ #) vartojimo x̄₄ rodiklis visuose stiliuose artėja prie mažiausių reikšmių: tėvo linija x̄₄, I = 23 (intervalas 11—36), x̄₄, II = 16 (intervalas 10—48,6), x̄₄, III = 30

76

(intervalas 30 – 82); pagal motinos liniją x̄₁, I = 24 (intervalas 11 – 53), x̄₄, II = 22,6 (intervalas 20,57 – 63,8), x̄₄, III = 75 (intervalas 47 – 78). Šiuos rodiklius galima paaiškinti žemaičių redukcijos, kai galiniai ilgieji balsiai nekirčiuotoje pozicijoje trumpinami, reliktais, kurie vis dėlto pasižymi tam tikra specifika (žr. kn.: Zinkevičius Z., 1966, p. 115 – 118). 6-ojoje tarmių grupėje, kurios rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi, taip pat galima įžvelgti kai kurių galūnių trumpinimo reliktų, būdingų Panevėžio tarmei (Zinkevičius Z., 1966, p. 119 – 120). 3-iosios, 5-osios ir 7-osios grupių rezultatai dažniausiai atsiduria vidurinėje vidutinių dažnių intervalo dalyje, nors 3-iosios ir 7-osios tarmių grupių rodikliai artėja prie grupių, kurioms būdingi trumpieji tiriamojo kintamojo variantai, rodiklių (3-ioji grupė — vilniečių ir kauniečių vaikai, 7-oji — Vilniaus tarmės teritorijoje gimusiųjų vaikai). Įdomu pažymėti, kad nors kai kurioms tarmėms būdingi trys ilgumo laipsniai, šiame tyrime aptinkamų ryškių reliktų nustatyti nepavyko.

Apibendrinant galimos tėvų kilmės iš tarmės įtakos analizę, galima pažymėti, kad tam tikra įtaka nustatyta: konkrečiai: 1) aiškiausiai išsiskiria informantų, kurių tėvai yra kilę iš pietų ir vakarų aukštaičių tarmių teritorijos, kalba — jai mažiau būdingas ilgųjų galinių nekirčiuotų balsių trumpinimas; 2) tam tikri tėvų tarmėms (pvz., žemaičių, Panevėžio ir kt.) būdingi nekirčiuotų galūnių trumpinimo dėsningumai stiprina žodžio gale nekirčiuotoje pozicijoje esančių ilgųjų balsių trumpinimo tendenciją, būdingą ЛРКЛВ.

Iki šiol mūsų tyrime buvo nagrinėjama sociolingvistinio kintamojo (nekirč. V̄#) variacija, aptarti jos šaltiniai, o šios variacijos vietai ЛРКЛВ lingvistinėje sistemoje apskritai skirta kiek mažiau dėmesio. Todėl toliau pateikiama audiotestavimo ir garsų spektrinės analizės medžiaga, gauta taikant tradicinės eksperimentinės fonetikos metodus. Kadangi vienintelis eksperimentinis fonologijos metodas yra audiotestavimas (Girdenis A., 1981, p. 14), garsų spektrinės analizės metodu gauti rezultatai čia laikomi pagalbiniais aiškinant audiotestavimo rezultatus.

Audiotestavimo metodu tirta medžiaga, pateikta vadinamuoju pilnuoju stiliumi, t. y. neatsižvelgiant į kontekstinius stilius. Atlikti 8 eksperimentai, kuriuose tirta V̄/V nekirčiuotoje pozicijoje absoliučioje žodžio pabaigoje.

5–9-ojo, 11-ojo, 12-ojo ir iš dalies 13-ojo audiotestavimo eksperimentų medžiagą sudarė kvaziminimaliosios poros, besiskiriančios minėtosios opozicijos buvimu.

5–8-ajame eksperimente nagrinėtos kvaziminimaliosios poros su i/ī opozicija: 5) mìrti – mìrti, vỹti – výti, skìlti – skílti, kárti – kárti, skỹsti – skýsti; 6) kártys – kártis, ántys – ántis, méntys – méntis, páItys – páltis, kándys – kándis; 7) pasibaigusi – pasibaigusi, pỹlusi – pýlusi, dainãvusi – dainãvusi,

77

svarščiusį – svarščusi, sukaitusį – sukaitusi, ąsōty – ąsōti, šalty – šalti, medy – medi, ūosy – ūosi?). Apdorojus audiotestavimo duomenis, gauta 0,95–0,999 tikimybė, kad opozicija V/V̄ egzistuoja. Garsų spektrinė analizė parodė, kad kiekybinių šios opozicijos realizacijos skirtumų nepastebima, absoliuti tiriamųjų garsų trukmė skiriasi nežymiai: x̄ᵢ=40 ms; ȳᵢ=38 ms; sₓ=13; sᵧ=21, nes t=0,67>1,98 (P=95%). Atlikta šios opozicijos kokybinių skirtumų analizė patvirtino, kad garsų įtemptumas skiriasi. Apskaičiavus bendrą F₁ ir F₂ formantų nuokrypį Δf nuo neutralaus balsio [æ] formantų, gauti tokie rezultatai: (ΣΔf̄ᵢ=|260|)−(ΣΔf̄ᵢ=|210|)=|50|.

9-ajame eksperimente tirta ē/ĕ opozicija, realizuojama ē-kamienių daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir galininko formose (ver̄te – ver̄t(ē), silk̄e – silk̄(ē), lēle – lēl(ē), āukle – āukle, bjaur̄ybe – bjaur̄ybe). Apskaičiavus šios opozicijos realizacijos absoliučios trukmės aritmetinius vidurkius, paaiškėjo, kad vadinamasis trumpasis balsis trunka ilgiau negu vadinamasis ilgasis: x̄ē=59 ms, o ȳē=64 ms, sₓ=27; sᵧ=24; t=0,59 < 2,04 (P=95%). Tiriamųjų garsų kokybinės pusės analizė (F₁ ir F₂ formantų matavimas) atskleidė, kad ē ir ĕ įtemptumas nesiskiria:

Σ Δf̄ē=|280| = Σ Δf̄ē=|280|.

11-ajame eksperimente tirta ā/ă opozicija a-kamienių būdvardžių ir o-kamienių daiktavardžių vienaskaitos vardininko, galininko ir įnagininko formose (kōra – kōra, līpra – līpra, dūona – dūona, kiāura – kiāura, lóva – lóva). Audiotestavimu nustatyta 0,99 opozicijos egzistavimo tikimybė. Spektrinė analizė parodė, kad absoliučios ā ir ă trukmės skirtumas yra minimalus (statistiškai nereikšmingas): x̄ā=60 ms; ȳā=58 ms; sₓ=35; sᵧ=25; nes t=0,29 < 1,99 (P=95%). Kokybinių skirtumų esama, tačiau jie palyginti nedideli: (ΣΔf̄ā=|290|)−(ΣΔf̄ă=|270|)=|20|.

13-ajame eksperimente tirtos 2 sąlyginės kvaziminimaliosios poros (žodžiai su dviem opozicijomis). Jose realizuotos ā/ă ir ū/ŭ opozicijos: veiksmažodžių esamojo laiko tiesioginės nuosakos 3-iojo asmens formos ir o-kamienių daiktavardžių vienaskaitos galininko formos (sāla – sāl̄a, bāla – bāl̄a, rāštu – rāšt̄u, prakāštu – prakāšt̄u). Gauti rezultatai, panašūs į 11-ojo eksperimento rezultatus.

12-ajame eksperimente tirta ū/ŭ opozicija, realizuojama a- ir ia-kamienių daiktavardžių daugiskaitos kilmininko ir vienaskaitos įnagininko formose. Auditoriai balsius ū ir ŭ skyrė su 0,999 tikimybe. Garsų spektrinė analizė atskleidė, kad statistiškai reikšmingo šių balsių absoliučios trukmės skirtumo nėra: x̄ū=70 ms; ȳū=56 ms; sₓ=38; sᵧ=28; nes t=1,48 < 2,01 (P=95%). Kokybinės ū/ŭ opozicijos analizė parodė, kad įtempčiau tariamas vadinamasis ŭ:

(Σ Δf̄ū=|240|)−(Σ Δf̄ŭ=|290|)=|50|.

78

Eksperimentinės fonetikos metodais pavyko nustatyti štai ką: esama tik minimalių trijų variantų kokybinių ir kiekybinių skirtumų (nekirč. V̄#), tačiau auditoriai variantus gerai atskiria. Matyt, didelį vaidmenį atlieka kontekstas ir lingvistinės prielaidos: rišliame tekste V̄/V̄ realizacija yra mažiau reikšminga nei atskirų žodžių tarimo atvejais. Tai, kad auditoriai žodžius atskyrė ne 100% tikimybe, gali būti bendro V̄/V̄ niveliacijos proceso egzistavimo įrodymas.

Vilniaus vietinių kalbos (LVK) sociolingvistinis tyrimas turėjo dvi puses — objektyviąją ir subjektyviąją. Iki šiol buvo nagrinėta variacijos objektyvioji pusė (nekirč. V̄#). Sociolingvistinės anketos VII skyriuje (žr. priedą 3) informantų buvo prašoma nurodyti savo kintamojo (nekirč. V̄#) tarimą: 1) dvi valtis arba dvi valtys, 2) dvi antis arba dvi anty, 3) dvi ausis arba dvi ausys (buvo nurodyta, kad tai vardininko daugiskaitos formos). Šie duomenys apibūdina vertybines orientacijas, kuriomis vadovaujasi Vilniaus kalbinės bendruomenės nariai rinkdamiesi (nekirč. V̄#), kitaip tariant, subjektyviąją kalbos pusę.

Anketinės apklausos medžiaga (žr. 6.1 pav.) rodo, kad 13 respondentų, t. y. 18,57%, nurodė tariantys trumpuosius variantus (tris, du arba vieną), o 8 (11,43%) — trumpai tariantys visus tris pavyzdžius. Tarp informantų, nurodžiusių trumpąjį variantą, nėra nė vieno, kurio tėvai būtų kilę iš vakarų aukštaičių tarmės teritorijos; tik vieno informanto tėvas buvo kilęs iš pietų aukštaičių tarmės teritorijos. Šių 13 respondentų tėvai daugiausia buvo kilę iš rytų aukštaičių tarmės teritorijos, Vilniaus ir Kauno miestų. Kaip parodė dispersinė analizė, informantų, kurių tėvai kilę iš šių tarmių teritorijų, kalba neišsiskiria iš visos LVK informantų grupės kalbos, tačiau, kita vertus, ši kalba, regis, pasižymi ir LVK būdinga savybe — polinkiu trumpinti žodžio galines ilgas nekirčiuotas balses.

Lyginamoji minėtų 13 informantų kalbos magnetinių įrašų ir jų subjektyvių vertinimų, pateiktų atsakymuose į anketos klausimus, analizė parodė, kad jų visų kalbai būdingas ilgų nekirčiuotų balsių trumpinimas žodžio gale, tačiau mažesniu mastu, nei jie patys nurodė: žmogus vartoja trumpuosius variantus (nekirč. V̄#), bet pats mano juos vartojąs dažniau, negu yra iš tikrųjų.

Sociolingvistinė norma (nekirč. V̄#), nors dar tik formuojasi, Vilniaus kalbinės bendruomenės narių jau pradedama suvokti. Tai patvirtina sociolingvistinės anketos atsakymai ir faktas, kad LVK nariai pripažįsta iš esmės linkę trumpinti ilguosius balsius.

4.1.2. Nekirčiuoti ī, ē, ā, ū žodžio ne galinėje pozicijoje.

Lietuvių bendrinėje kalboje ilgieji balsiai tariami ilgai ir įtemptai, nepaisant jų pozicijos žodyje ir kirčio.

79

Lietuvių tarmėse pasitaiko atvejų, kai žodžio gale nekirčiuotoje pozicijoje vietoj ī, ē, ā, ū tariami ĭ, ē, ā, ū (maždaug ketvirtadalyje teritorijos, žr.: Zinkevicius Z., 1966, p. 109—110). Kai kuriose aukštaičių šnektose veikia aiški trijų balsių ilgumo laipsnių sistema, todėl ten ilgieji nekirčiuoti balsiai virsta pusilgiais. Dalis žemaičių taip pat trumpina ilguosius balsius šioje pozicijoje, tačiau dėl kirčiavimo sistemos sudėtingumo šis dėsningumas įgyja tam tikrų ypatumų (žr. ten pat, p. 111). Apskritai maždaug pusėje Lietuvos teritorijos galioja ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimo dėsnis, kuris įvairiose šnektose pasižymi išimtimis ir ypatumais.

Sociolingvistinis kintamasis — nekirčiuoti ī, ē, ā, ū žodžio galinėje pozicijoje (nekirč. V̄C) — yra vienas ryškiausių LVK: beveik visuotinai vartojamas trumpasis jo variantas. (Nekirč. V̄C) variantų gradacija supaprastinta, palyginti su (nekirč. V̄ #) variantų gradacija, nes pusilgį variantą buvo sunku atskirti: iš esmės vartojami trumpieji ir pusilgiai variantai, tačiau pabrėžtinėje kalboje pusilgiai balsiai gali būti tariami kaip ilgieji.

Yra visa eilė pozicijų, kuriose pasitaiko (nekirč. V̄C): 1) absoliučioje žodžio pradžioje, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [ipat’ingas] arba [i.paˑt’ingas] „ypatingas“, [is’in’ēš’ēˑ] arba [i.s’in’ēš’ē.] „išėšė“ (šnek. būt. kart. l., 3 asm.); [a] arba [a.] ([aˑ]) — [ažuol’inas] arba [a.žuol’inas] „ąžuolynas“; [u] arba [u.] ([uˑ]) — [ukv’ēd’īs] arba [u.kv’ēd’īs] „ūkvedys“; 2) antrajame ir tolesniuose prieš kirčio skiemenyse, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [r’iš’t’ingumas] arba [r’i.š’t’ingumas] „ryžtingumas“, [n’eis’ibraus’i] arba [n’e.is’ibraus’i] „neįsibrausi“ (būs. l. vns., 2 asm.); [e] arba [e.] ([eˑ]) — [t’es’in’is] arba [t’e.sin’is] „tesinys“; [a] arba [a.] ([aˑ]) — [saž’in’ingas] arba [sa.ž’in’ingas] „sąžiningas“; [u] arba [u.] ([uˑ]) — [kud’ik’ēˑl’is] arba [ku.d’ik’ēˑl’is] „kūdikėlis“; 3) pirmajame prieš kirčio skiemenyje: a) jei kirčiuoto skiemens balsis ilgas, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [g’iv’ēna] arba [g’i.v’ēna] „gyvena“ (es. l., 3 asm.); [a] arba [a.] ([aˑ]) — [raž’it’is] arba [ra.ž’it’is] „ražytis“; [u] arba [u.] ([uˑ]) — [ruk’īt’i] arba [ru.k’īt’i] „rūkyti“; b) jei kirčiuoto skiemens balsis trumpas, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [sugr’iz’imas] arba [sugr’i.z’imas] „sugrįžimas“; [e] arba [e.] ([eˑ]) — [prat’es’imas] arba [prat’e.s’imas] „pratęsimas“; [a] arba [a.] ([aˑ]) — [gražā] arba [gra.žā] „grąža“; [u] arba [u.] ([uˑ]) — [n’esurus] arba [n’ēsu.rus] „nesūrus“; 4) pokirtiniuose skiemenyse, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [pùs’r’ić’ē] arba [pùs’r’i.ć’ē] „pūsyčiai“; [e] arba [e.] ([eˑ]) — [iž’gr’ēž’ēˑ] arba [iž’gr’e.ž’ēˑ] „išgrėžė“ (šnek. būt. kart. l., 3 asm.); [a] arba [a.] ([aˑ]) — [māžaja] arba [mā-ža.ja] „mažaja“ (vns. gal.); [u] arba [u.] ([uˑ]) — [pósuk’is] arba [pōsu.k’is] „posūkis“.

Interviu būdu surinkta (nekirč. V̄C) tyrimo medžiaga analizuota neatsižvelgiant į pozicijas, kuriose šis kintamasis pasitaiko žodyje, nes jos tikslams medžiagos nepakako. Buvo atsižvelgta į amžiaus (A₁, A₂, A₃) ir išsilavinimo (C₁, C₂) grupes, taip pat į du kontekstinius stilius (B₁ ir B₂) (B₃ stiliuje, t. y. skaitant kvazihomonimus, šis kintamasis pasitaikė pernelyg retai). Buvo apskaičiuotas val-

80

ilgojo ir trumpojo varianto (nekirč. V̄C) santykis (proc.), o atsižvelgiant į amžiaus (A), išsilavinimo lygio (C) ir stiliaus (B) veiksnius sudarytas grafikas. Taip pat atsižvelgta į aktorių ir radijo diktorių grupės kalbą (C₃) (žr. 5.1 pav.).

Nekirč. V̄C variacija apskritai, neatsižvelgiant į aktorių ir diktorių grupės kalbą, nedidelė. Didelio poslinkio nepastebima; oficialiajame nenukreiptame stiliuje (B₂) ilgųjų variantų vartojama tik šiek tiek daugiau, pasikliautinieji intervalai persidengia. Ilgųjų variantų vartojimas statistiškai reikšmingai skiriasi tik jaunesnėje grupėje tarp žemesnio ir aukštesnio išsilavinimo asmenų: pasikliautinieji intervalai nepersidengia – 11 ÷ 17% ir 0 ÷ 8%. Aktorių ir diktorių grupėje ilgojo varianto dažnis, nors ir gerokai didesnis nei kitose grupėse (kitose grupėse jis svyruoja 4–24% intervale), vis dėlto palyginti nedidelis: 66% B₁ stiliuje ir 70% B₂ stiliuje.

Nekirč. V̄C pasiskirstymo LLKVK analizės rezultatai leidžia daryti išvadą, kad šis kintamasis įgijo lingvistinį statusą: jis beveik nepasiduoda nei stratifikacinei, nei situacinei variacijai, tačiau nekirč. V̄C vis dėlto išlieka sociolingvistiniu kintamuoju, nes variacija egzistuoja: ne visada i, ē, ā, ū nekirtiniame žodžio gale tariami kaip i, ē, ā, ū – taip tariama tik maždaug 4/5 atvejų.

Informantų, kurių kalbai nebūdingas minėtas nekirč. V̄C vartojimas, analizė parodė, kad pagrindinis veiksnys, paaiškinantis jų kalbos „nebūdingumą“ LLKVK, yra tėvų kilmė iš tarmės. Abu tėvai (arba vienas iš jų) tų informantų, kurie šiuo požiūriu priklausė „nebūdingų“ grupei, buvo kilę iš tokių lietuvių tarmių teritorijų, kurioms nebūdingas ilgųjų balsių trumpinimas nekirtinėje pozicijoje.

Šio klausimo subjektyviosios pusės tyrimas, t. y. anketos atsakymų analizė, leido patikslinti trumpojo tarimo nekirč. V̄C sociolingvistinę normą (anketoje buvo pateikta nekirč. V̄C pavyzdžių visose pirmiau nurodytose žodžio pozicijose).

Žodžio absoliučiojoje pradžioje realizuojamo nekirč. V̄C vartojimas nustatytas pagal atsakymus apie žodžių ąsotelis, ąsėlė, ąžuolynas, išuotas. tarimą. Apskritai ilgojo varianto vartojimą nurodančių atsakymų dažnis pirmuosiuose trijuose žodžiuose palyginti nedidelis (0–40% intervalas) (žr. 6.2 pav.), o tai tam tikra prasme beveik atitinka tikrąjį nekirč. V̄C vartojimą, pavaizduotą pirmiau aptartame grafike. Ne visuose trijuose žodžiuose nurodomas vienodas ā tarimas: žodyje ąžuolynas ilgojo varianto vartojama dažniau (22–40%), o žodyje ąsėlė – rečiau (0–40%). Įdomu pažymėti, kad respondentų atsakymai skiriasi pagal išsilavinimo lygį, ypač kalbant apie pirmuosius du žodžius: aukštesnį išsilavinimą turintys respondentai, ypač vyresniojo ir vidutinio amžiaus grupėse, rečiau nurodo vartojantys ilgąjį nekirč. V̄C variantą šiuose žodžiuose nei žemesnį išsilavinimą turintys respondentai.

6. 949

81

Reikia pabrėžti, kad ilgojo varianto dažnis aktorių ir diktorių grupės kalboje yra gana nedidelis – 33%.

Žodžiai ąsotėlis ir ąžuolynas buvo įtraukti į rišlų tekstą, kurį interviu metu perskaitė visi informantai. Palyginus tikrąjį ilgojo varianto vartojimą šiuose žodžiuose su subjektyviais respondentų vertinimais, paaiškėjo, kad anketose savo rodiklius padidino būtent tie respondentai, kurių kalboje ilgojo varianto niekada arba beveik niekada nepasitaiko, pvz., vyresniojo amžiaus žemesnį išsilavinimą turinčiųjų grupės (A₁C₁) kalboje, remiantis interviu duomenimis, žodžiuose ąsotėlis ir ąžuolynas ilgojo varianto dažnis tėra 4%, o anketose nurodyta 40%. Tokia padėtis užfiksuota visose grupėse, ypač tarp žemesnį išsilavinimą turinčiųjų, išskyrus aktorių ir diktorių grupę: anketoje jie savo rodiklį sumažino (33%), palyginti su tikrove (tekste ilgojo varianto vartojama 90% atvejų).

Ilgojo varianto vartojimo žodyje išiuotas analizė (nors šis žodis priklauso nagrinėjamai žodžių grupei) pateikiama toliau, aptariant žodžių grupę su nekirč. V̄C prieš ilgą kirčiuotą skiemenį, nes šis žodis paklūsta tos grupės dėsningumams.

Palyginus ilgojo nekirč. V̄C varianto realizaciją oficialiajame nenukreiptame stiliuje su subjektyviais kalbėtojų vertinimais, galima daryti išvadą, kad ilgojo varianto vartojimo kalboje rodikliai yra padidinti: matyt, tam įtakos turėjo grafinis žodžio pavidalas.

Ilgasis nekirč. V̄C variantas žodžio absoliučiojoje pradžioje LLKVK pasitaiko labai retai; tikriausiai taip yra todėl, kad balsių ilgumas šioje pozicijoje dažnai yra istorinis reliktas ir neatlieka jokios distinktyvinės funkcijos.

Ilgojo nekirč. V̄C varianto pasiskirstymas II ir tolesniuose prieš kirčio vietą einančiuose skiemenyse (anketoje iliustruojamas žodžiais tęsinys, gręžinys) kiek kitoks nei žodžio absoliučiosios pradžios pozicijoje (žr. 6.3 pav.). Abiejuose žodžiuose nurodomas gana tolygus ir ne itin didelis ilgojo ē varianto vartojimo dažnis – vidutiniškai 30–40%. Žodyje gręžinys vidutinio amžiaus žemesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėje rodiklis, tiesa, smarkiai padidėja – iki 56%, tačiau jaunesniojo amžiaus aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėje sumažėja iki 14%. Čia, kaip ir analizuojant anketos atsakymus apie nekirč. V̄C variantų pasiskirstymą žodžio absoliučiojoje pradžioje, aukštesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėje pastebimas ilgojo varianto dažnio rodiklių mažėjimas. Aktorių ir diktorių grupėje dažnio rodiklis aukštas: 68% žodyje gręžinys ir 78% žodyje tęsinys.

Ilgojo nekirč. V̄C varianto vartojimo dažnio informantų tikrojoje kalboje palyginimas su jų subjektyviais vertinimais rodo panašų vaizdą kaip ir nagrinėjant nekirč. V̄C žodžio absoliučiosios pradžios pozicijoje: anketose rodikliai kiek padidinti, ypač žemesnį išsilavinimą turinčiųjų grupėse, o aktorių ir diktorių grupėje – sumažinti.

82

Ilgojo varianto (nekirč. V̄C), realizuojamo II ir tolesniuose prieš kirčio skiemenyse, vartosenoje pastebima tendencija pereiti prie trumpojo varianto, ypač žodžiuose su istoriškai ilgais balsiais – nosiniais a ir e.

Šią išvadą patvirtina anketos atsakymų analizė, skirta ilgojo varianto (nekirč. V̄C), realizuojamo pirmajame prieš kirčio skiemenyje prieš ilgą kirčiuotą skiemenį, pasiskirstymui tirti. Ši pozicija (nekirč. V̄C) anketoje iliustruojama šiais pavyzdžiais: plytėlė, gyvėnti, vyriausias, drašuolis, žąselė, rūkýti, grūdai. Grafike (žr. 6.4 pav.) aiškiai išsiskiria dvi žodžių grupės: dažnių kreivės drašuolis ir rūkýti rodo panašų vaizdą kaip ir absoliučios žodžio pradžios pozicijos pavyzdžiuose (ąsotėlis, ąšelė, ąžuolynas, žr. 6.2 pav.), o žodžių plytėlė, gyvėnti, vyriausias, rūkýti, grūdai kreivės – kaip žodžio ūsiuotas kreivė, t. y. absoliučios žodžio pradžios pozicijoje. Šiuose šešiuose žodžiuose respondentai nurodo ilgojo varianto (nekirč. V̄C) vartojantys gerokai dažniau (intervalas – 33–100%, pagrindiniai dažniai pasiskirstę 60–90% intervale). Čia stebimas priešingas vaizdas nei pirmiau pateiktuose pavyzdžiuose: jei absoliučioje žodžio pradžioje ilgojo varianto vartojimą dažniau nurodė žemesnio išsilavinimo grupių atstovai, tai pirmojo prieš kirčio skiemens prieš ilgą kirčiuotą skiemenį pozicijoje ilgojo varianto vartojimą dažniau nurodė aukštesnio išsilavinimo grupių atstovai.

Žodžiai plytėlė ir gyvėnti buvo įtraukti į rišlųjį tekstą, kurį perskaitė visi apklaustieji. Tikroji ilgojo varianto (nekirč. V̄C) vartosena šiuose žodžiuose neatitinka subjektyvių respondentų vertinimų apie savo pačių kalbą: išskyrus diktorių ir aktorių kalbą, visose grupėse ilgasis variantas vartotas ne daugiau kaip 20% atvejų. Ilgojo varianto dažnio rodikliai tiriamojoje pozicijoje pagal amžiaus grupes kiek išsiskiria tik vyresniojoje, žemesnio išsilavinimo grupėje – jie yra mažesni, 20–60% intervale. Skaitydamas tekstą ilguosius variantus vartojo tik vienas šios grupės atstovas, kurio tėvai kilę iš pietų aukštaičių teritorijoje esančios vietovės; kaip žinoma, šioje pozicijoje jie išlaiko balsio ilgumą.

Ilgojo varianto (nekirč. V̄C), realizuojamo pirmajame prieš kirčio skiemenyje prieš trumpą kirčiuotą skiemenį, pasiskirstymas tirtas pagal anketoje pateiktus pavyzdžius sugrįžimas, Kęstutis, trešimas, sugrąžino, siųstuvas. Šiuose žodžiuose tiriamajam kintamajam atstovauja i, e, a, u. Ilgojo varianto dažnių pasiskirstymo kreivės žodžiuose Kęstutis, trešimas, sugrąžino (žr. 6.5 pav.) panašios į kitų analizuotų pavyzdžių su nosiniais balsiais kreives: ir čia dažnesnę ilgojo varianto vartoseną nurodė žemesnio išsilavinimo grupės, o nurodomas ilgojo varianto vartojimo dažnis apskritai yra palyginti mažas (25–57%). Žodžių sugrįžimas ir siųstuvas kreivės tarsi priklauso kitam tipui: jos yra gerokai aukš-

6*

83

čiau (siekia 90%) ir nėra simetriškos išsilavinimo lygio atžvilgiu, pavyzdžiui, aukščiausios viršūnės priklauso vyresniojo amžiaus grupei, turinčiai aukštą išsilavinimo lygį, ir jaunesniojo amžiaus grupei, turinčiai žemesnį išsilavinimo lygį. Matyt, čia svarbu tai, kad kalboje dažnai vartojami giminiški žodžiai, kuriuose tiriamieji ilgieji balsiai kirčiuoti: sugrįžo, siųsti ir pan.

Žodžiai sugrįžimas, Kęstūtis, sugrąžino buvo įtraukti į rišlųjį tekstą, kurį perskaitė apklaustieji. Visuose žodžiuose ilguosius balsius tarė tik radijo diktoriai ir du vidurinės kartos vilniečiai, kurių tėvai kilę iš vietovių vakarų ir pietų aukštaičių teritorijoje. Nors tarmėse ilgas nosinių balsių tarimas plačiai paplitęs, Vilniaus miesto vietinių gyventojų kalboje šio reiškinio reliktų beveik nepastebima. Net aktorių kalboje ilgas šių balsių tarimas tekste pasitaikė tik 40% visų užfiksuotų atvejų. Pavieniai ilgojo balsio tarimo atvejai viename ar dviejuose nurodytuose žodžiuose užfiksuoti 9% visų atvejų (neįskaitant diktorių ir aktorių grupės), dažniau žodyje sugrįžimas. Vyresniosios kartos atstovų kalboje tiriamojoje pozicijoje neužfiksuota nė vieno ilgojo varianto (nekirč. V̄C) tarimo atvejo.

Ilgojo varianto (nekirč. V̄C), realizuojamo pokirtiniame skiemenyje, pasiskirstymas tirtas pagal į anketą įtrauktus pavyzdžius šlūostyti, kráustyti, džiáustyti (žr. 6.6 pav.). Respondentai nurodė gana dažnai vartojantys ilgąjį variantą (dauguma dažnių patenka į 60–80% intervalą). Aiškios stratifikacijos nei pagal amžiaus, nei pagal išsilavinimo veiksnį nepastebima. Kiek išsiskiria vidurinioji, aukštą išsilavinimo lygį turinti amžiaus grupė: jos atstovai savo kalbą vertina skeptiškiau, tačiau jų nurodomas dažnis vis tiek yra padidintas – 33–56% ilgojo varianto vartosenos atvejų, nors iš tikrųjų šis skaičius turėtų būti maždaug perpus mažesnis.

Žodis kráustytis buvo įtrauktas į interviu rišlųjį tekstą. Ilgojo varianto vartosena užfiksuota 23% atvejų (neįskaitant aktorių ir diktorių grupės), daugiausia vidurinės kartos informantų, kurių tėvai kilę iš pietų arba vakarų aukštaičių tarmių teritorijos, kalboje.

Ilgojo ar trumpojo tarimo varianto vartojimo subjektyviosios pusės tyrimas leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja dvi sociolingvistinės normos. Pirmoji taikoma žodžiams su nosiniais balsiais, pavyzdžiui: Kęstūtis, ažuolynas, sugrąžino ir kt., ją galima suformuluoti taip: ilgųjų nosinių balsių tarimas nekirčiuotoje nežodžio galinėje pozicijoje nėra privalomas, nors ir galimas. Dažnai varianto (nekirč. V̄C) pasirinkimas priklauso nuo situacijos formalumo (skaitant tekstą ilgasis variantas vartojamas dažniau negu spontaniškoje kalboje), nuo subjektyvaus požiūrio į savo kalbą (oficialiose situacijose kai kurie stengiasi taisyklingiau tarti (nekirč. V̄C)) ir galiausiai nuo tėvų kilmės iš tarmės (jei žmogus niekada nėra girdėjęs ilgojo šio varianto tarimo...)

84

..., jo paties kalboje net ir vidutiniškai stengiantis kalbėti taisyklingai ilgieji variantai bus labai reti). Šį sociolingvistinio kintamojo variacijos tipą galima laikyti vidinių asmens variacijų tipu (žr. Bell R., 1980, p. 58): variaciją lemia ne lingvistinės ar statistinės demografijos kategorijos, o dinaminiai kalbos vartojimo situacijos aspektai. Vis dėlto kintamojo negalima laikyti situaciniu, nes jis nepasiduoda stilistinei stratifikacijai. Šio kintamojo variaciją galima apibūdinti kaip pasitaikymo variaciją (ten pat, p. 61): jos niekada neįmanoma numatyti.

Antroji sociolingvistinė vartojimo norma (nekirč. V̄C) taikoma žodžiams su ilgaisiais, bet ne su nosiniais balsiais, pvz.: gyvẽna, šypsōtis, plytēle ir kt.: egzistuoja norma rinktis ilgąjį kintamojo variantą, tačiau leidžianti be konkrečių stratifikacinių ar situacinių apribojimų vartoti trumpąjį variantą. Tai rodo faktas, kad žemesnio išsilavinimo gyventojų sluoksniai, subjektyviai vertindami savo kalbą, trumpąjį kintamojo variantą renkasi dažniau nei aukšto išsilavinimo sluoksniai; tai liudija, kad nėra stilistinės variacijos ir kad ilgasis variantas (nekirč. V̄C) nėra įgijęs prestižinės kalbos statuso.

Griežtesnės normos, kokia yra pirmoji, priėmimas reikštų aiškų posūkį į ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicijos praradimą apskritai ir jos pakeitimą kirčiuotų bei nekirčiuotų balsių opozicija. Subjektyvūs respondentų vertinimai taip smarkiai skiriasi nuo tikrosios padėties todėl, kad dabartiniame raidos etape VKRV ši pirmoji opozicija negali būti visiškai pakeista antrąja: sąmoningai pripažinus faktą, kad 4/5 atvejų ilgieji nekirčiuoti balsiai tariami trumpai, tektų pripažinti, jog tarimo norma yra trumpasis variantas, t. y. V̄/V praradimas. Taigi trumpasis tarimo variantas (nekirč. V̄C) egzistuoja kaip norma, kuri, priešingai nei istorinių nosinių balsių tarimo nekirčiuotoje nežodžio galinėje pozicijoje norma, yra nesąmoninga.

4.2.1. Kirčiuoti i, ė, ã, ū žodžio galinėje pozicijoje.

Lietuvių bendrinėje kalboje, kaip ir tarmėse, kirčiuoti i, ė, ã, ū absoliučioje žodžio pabaigoje arba prieš -s visada tariami trumpai. Kai kuriose slavų kalbų paribio tarmėse ir kai kurių dvikalbių kalboje šie balsiai tariami pusilgiai arba ilgai (žr. Zinkevičius Z., 1966, p. 104, 107).

Vilniaus gyventojų kalboje tiriami balsiai trumpai, pusilgiai ir ilgai (emfatiškai) tariami šiose pozicijose: 1) po skiemens su ilguoju balsiu arba dvibalsiu, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [suˑrˈi] arba [surˈi.], „sūri“, [e] arba [e.] ([eˑ]) — [kˈaelˈu̯osǣ] arba [kˈaelˈu̯osˈae.], „keliuose“ (viet. dgs.), [a] arba [a.] ([aˑ]) — [ruoša] arba [ruoša.], „ruoša“, [u] arba [u.] ([uˑ]) — [ruˈsˈū] arba [rusˈū.], „rūsiū“ (įn. vns.); 2) po skiemens su trumpuoju balsiu, pvz.: [i] arba [i.] ([iˑ]) — [nˈešˈi] arba [nˈešˈi.], „neši“ (2 asm. vns. es. l.), [e] arba [e.] ([eˑ]) — [katˈǣ] arba [katˈǣ.], „katė“ (įn. vns.), [a] arba [a.] ([aˑ]) —

85

[balà] arba [balā.] „balā“ (vard. arba įn. vns.), [u] arba [u.] ([uˑ]) — [gʹarū] arba [gʹarū.] „gerū“ (įn. vns.).

Sociolingvistinio kintamojo, apimančio trumpuosius kirčiuotus balsius žodžio galinėje pozicijoje (toliau — kirč. V̌#), skalę sudaro dvi reikšmės: trumpasis ir ilgasis variantai. Emfatiškai tariamas pusilgis balsis gali prilygti tikro ilgojo balsio trukmei. Šis kintamasis VKRV nebūdingas, tačiau kadangi lietuvių kalbos sistema prieštarauja ilgojo varianto (kirč. V̌#) atsiradimui, jo pasitaikymas kalboje itin krinta į akis ir vertinamas kaip žargoninis arba interferencinis.

Šiame tyrime šis kintamasis tirtas tik remiantis sociolingvistinio interviu B₁ ir B₂ stilių medžiaga.

Dėl čia nenagrinėjamo kirčiavimo nepastovumo žodžių su (kirč. V̌#) skaičius skiriasi priklausomai nuo informanto. Jei visų informantų tariami žodžiai, pvz., balti (vard. dgs.), namè (viet. vns.), kalbà (vard. arba įn. vns.), kitùs (gal. dgs.), su (kirč. V̌#), tai tokie žodžiai kaip, pvz., aštuoni, musè (įn. vns.), dienàs (gal. dgs.), maloniùs (gal. dgs.) VKRV dažnai praranda (kirč. V̌#): kirtis atitraukiamas į priešpaskutinį skiemenį. Retais atvejais (kirč. V̌#) atsiranda dėl hiperkorekcijos, t. y. perkeliant kirtį į paskutinį skiemenį, pvz., širdìs (gal. dgs., = širdis), nendrės (gal. dgs., = nénadres), galvàs (gal. dgs., = gálvas), rūščius (gal. dgs., = rūščius). Pavyzdžiui, skaitant rišlų tekstą interviu metu pasitaiko šių hiperkorekcijos atvejų, skatinančių (kirč. V̌#) atsiradimą: devynìs (gal., = devýnīs), vienù (įn., = viēnu), guklè (įn. vns., = áukle), mergaitès (gal. dgs., = mergáites), bjaurybè (įn. vns., = bjaurýbe).

Interviu tekstų analizė parodė, kad ilgasis variantas (kirč. V̌#) VKRV pasitaiko retai (žr. 5.2 pav.): trumpojo kintamojo varianto dažnių intervalas yra didelis — 76—100%. Kiek daugiau ilgųjų variantų užfiksuota jaunimo kalboje, nors statistiškai reikšmingai skiriasi tik du dažniai B₂ stiliuje: vyresnės, aukšto išsilavinimo grupės ir jaunesnės, žemesnio išsilavinimo grupės (86÷96% ir 70÷82%). Čia reikėtų kai ką patikslinti: vyresniosios kartos atstovų kalboje ilgasis variantas pasitaiko net dažniau nei jaunimo kalboje. Tačiau apskritai (kirč. V̌#) jų kalboje pasitaiko labai retai — vyresniosios kartos atstovai dažniau atitraukia kirtį į ankstesnį skiemenį. Jaunimo kalboje dažniau pasitaiko hiperkorekcinių formų, o tai bendrai mažina trumpojo varianto dažnio rodiklį.

Rišliame interviu tekste buvo 36 pavyzdžiai su (kirč. V̌#) daugiaskiemeniuose žodžiuose ir 21 — vienskiemeniuose. Visi vienskiemeniai žodžiai kalbos sraute, išskyrus žodį dvi, tapdavo proklitikais arba enklitikais; tik kai kuriais atvejais žodžiuose nèt, bèt, nès, čìa buvo vartojamas ilgasis variantas (kirč. V̌#). Tik 1/3 iš 36 daugiaskiemenių žodžių su (kirč. V̌#) visada išlaikė kirtį paskutiniame skiemenyje: manè (gal. vns.), tadà, kuris, tikrù (įn. vns.), niekadà, namè (viet. vns.), aplinkà

86

lietus, pilte („budinis“, veiksmažodinis prieveiksmis). Kai kurie žodžiai (iš 36 duomenų) tik kelių informantų kalboje buvo vartojami su buvimu (kirč. V#), pvz.: sklypū (įn. vns.), ievà (įn. vns.), vertė (įn. vns.), Džèkū (įn. vns.), Džīmīū (įn. vns.).

Sociolingvistinis kintamasis (kirč. V#) yra formavimosi etape; tai būdingas inherentinės variacijos pavyzdys (Bell R., 1980, p. 58—59): jis visiškai nenuspėjamas net to paties asmens kalboje toje pačioje situacijoje.

Sociolingvistinės normos (kirč. V#) klausimas LRKLV yra sudėtingas: nė vienas šio kalbinio kolektyvo atstovas sąmoningai nepripažįsta, kad ilgoji atmaina (kirč. V#) yra norminė net ir Vilniaus kalboje; toks kintamojo vartojimas visais atvejais laikomas nepriimtinu. Iš tiesų LRKLV ilgoji atmaina (kirč. V#) yra sisteminė. Sistemiškumas priklauso nuo to, kiek informanto kalboje įsitvirtinusi visų kirčiuotų balsių — tiek kilusių iš ilgųjų, tiek iš trumpųjų — ilgo tarimo tendencija.

4.2.2. Nekirčiuotoje žodžio pozicijoje esantys kirčiuoti i, ē, ā, ū.

Lietuvių bendrinėje kalboje kirčiuoti i, ē, ā, ū tariami trumpai. Lietuvių bendrinėje kalboje yra daug žodžių su kirčiuotais i ir ū, o su kirčiuotais ē ir ā — nedaug, nes šie balsiai buvo antriniu būdu pailginti (Zinkevičius Z., 1981, d. 1, p. 57). Kirčiuoti ē ir ā nepailginami tik vakarų žemaičių tarmėje; kitose tarmėse trumpųjų balsių vartojimas įvairiose gramatinėse formose įvairuoja: vieni šiuos balsius ilgina vienose formose, kiti — kitose (Zinkevičius Z., 1966, p. 103—107). Tarmėse kirčiuoti i ir ū ilginami rečiau negu ē ir ā: dauguma žemaičių, vakarų ir pietų aukštaičiai, t. y. beveik pusės Lietuvos teritorijos gyventojai, kirčiuotų i ir ū neilgina, tik kai kuriais atvejais išplečia (ten pat, p. 107—108).

Balsiai i, ē, ā, ū + r, l, m, n sudaro tautosilabinių junginių i, ē, ā, ū + r, l, m, n dalį, tačiau tik junginiuose su i ir ū, kai kirčiuotas pirmasis dėmuo, tariami i ir ū. Balsis ū įeina į dvibalsį ui, kuriame, kirčiuojant pirmąjį dėmenį, taip pat tariamas trumpai.

Tarmėse junginių ū, i + r, l, m, n ir ui pirmąjį dėmenį trumpai arba šiek tiek pailgintai taria tik dalis vakarų aukštaičių, kai kurie paribio žemaičiai ir Zietelos šnektos atstovai, t. y. šis ypatumas būdingas nedidelei daliai tarmių (žr. Zinkevičius Z., 1966, p. 108—109).

Trumpojo kirčiuoto balsio nekirčiuotoje pozicijoje sociolingvistinio kintamojo skalę (toliau — (kirč. VС)) sudaro trys laipsniai: trumpoji, pusilgioji ir ilgoji atmaina. Galiausiai pusilgosios ir ilgosios atmainos kartu laikomos balsio ilginimo indikatoriais. Tiriamas kintamasis labai būdingas LRKLV. Matyt, svarbų vaidmenį atlieka tai, kad ilgųjų (pusilgių) atmainų vartojimas turi daug atitikmenų šnektose.

87

Vilniaus gyventojų kalboje (kirč. ŬC) vartojamas šiose pozicijose: 1) absoliučioje žodžio pradžioje, pvz.: [i], [i.], [iˑ] — [lma], [l.ma], [lma] „lma“ (es. l., 3 asm.), [ɪrˑtʲi], [ɪ.rˑtʲi], [ɪrˑtʲi] „irti“, [e], [e.], [eˑ] — (tik svetimos kilmės žodžiuose) [estas], [e.stas], [estas] „estas“, [ɛmka], [e.mka], [ɛmka] „ɛmka“, MK markės motociklas, [a], [a.], [aˑ] — [atʲnʲaesa], [a.tʲnʲaesa], [atʲnʲaesa] — „atnеса“ (es. l., 3 asm.), [amtʲelʲeˑtʲi], [a.mtʲelʲeˑtʲi], [amtʲelʲeˑtʲi] „amtelėti“, [u], [u.], [uˑ] — [uškʲisa], [u.škʲisa], [uškʲisa] „užkiša“ (es. l., 3 asm.), [uˑtʲi], [u.tʲi], [utʲi] „ūti“, [ūrmu], [ū.rmu], [ūrmu] „ūrmu“; 2) prieš skiemenį su ilguoju balsiu (arba jų junginiu), pvz., [i], [i.], [iˑ] — [kʲitaˑ], [kʲi.taˑ], [kʲitaˑ] „kitą“ (vns. gal.), [pʲilnaˑ], [pʲi.lnaˑ], [pʲilnaˑ] „pilną“ (vns. gal.), [e], [e.], [eˑ] — [balʲtʲesʲnʲiˑ], [balʲtʲe.sʲnʲiˑ], [balʲtʲesʲnʲiˑ] „baltėsni“ (vns. gal.), [a], [a.], [aˑ] — [mānɔˑ], [mā.nɔˑ], [mānɔˑ], „māno“ (savybinis įvardis), [u], [u.], [uˑ] — [būvɔˑ], [bū.vɔˑ], [būvɔˑ] „būvo“ (būt. kart. l., 3 asm.), [žūikʲiˑ], [žū.ikʲiˑ], [žūikʲiˑ] „žūikį“ (vns. gal.), [mūrʲgdʲitʲi], [mū.rʲgdʲitʲi], [mūrʲgdʲitʲi] „mūrkdyti“; 3) prieš skiemenį su trumpuoju balsiu, pvz.: [i], [i.], [iˑ] — [vʲisas], [vʲi.sas], [vʲisas] „visas“, [pʲilʲtʲi], [pʲi.lʲtʲi], [pʲilʲtʲi] „pilti“, [e], [e.], [eˑ] — [žalʲesʲnʲis], [žalʲe.sʲnʲis], [žalʲesʲnʲis] „žalėsnis“, [a], [a.], [aˑ] — [jæunāsʲis], [jæunā.sʲis], [jæunāsʲis] „jaunasis“, [u], [u.], [uˑ], — [sūka], [sū.ka], [sūka] „sūka“ (es. l., 3 asm.) [žūikʲis], [žū.ikʲis], [žūikʲis] „žūikis“, [pūlʲtʲi], [pū.lʲtʲi], [pūlʲtʲi] „pulti“, 4) po skiemens su ilguoju balsiu (arba jų junginiu), pvz.: [i], [i.], [iˑ] — [rʲitʲinʲis], [rʲitʲi.nʲis], [rʲitʲinʲis] „rytinis“, [iˑpʲilʲtʲi], [iˑpʲi.lʲtʲi], [iˑpʲilʲtʲi] „ipilti“, [e], [e.], [eˑ] — [apkʊnʲesʲnʲis], [apkʊnʲe.sʲnʲis], [apkʊnʲesʲnʲis] „apkūnėsnis“, [a], [a.], [aˑ] — [gʲivāsʲis], [gʲivā.sʲis], [gʲivāsʲis] „gyvasis“, [u], [u.], [uˑ] — [nʲūrūsʲis], [nʲū.rū.sʲis], [nʲūrūsʲis] „niūrusis“, [iˑpūlʲtʲi], [ipū.lʲtʲi], [ipūlʲtʲi] „ipulti“, 5) po skiemens su trumpuoju balsiu, pvz.: [i], [i.], [iˑ] — [užʲmʲikʲtʲi], [užʲmʲi.kʲtʲi], [užʲmʲikʲtʲi] „užmigti“, [nutʲilʲtʲi], [nutʲi.lʲtʲi], [nutʲilʲtʲi] „nutilti“, [e], [e.], [eˑ] — [suvʲešʲtʲi], [suvʲe.sʲtʲi], [suvʲešʲtʲi] „suvėsti“, [a], [a.], [aˑ] — [nʲekāsʲū], [nʲekā.sʲū], [nʲekāsʲū] „nekąsiu“, [u], [u.], [uˑ] — [ušʲčʲūptʲi], [ušʲčʲū.ptʲi], [ušʲčʲū.ptʲi] „užčiūpti“, [ižgūitʲi], [ižgū.itʲi], [ižgūitʲi] „išgūti“, [prʲikūlʲtʲi], [prʲikū.lʲtʲi], [prʲikūlʲtʲi] „prikulti“.

Šiame tyrime (kirč. ŬC) reiškinys tirtas remiantis interviu tekstais B₁, B₂ ir B₃ stiliais bei anketos atsakymais; be to, atliktas garso testavimas ir garsų spektrinė analizė.

Interviu tekstų analizė, kurioje neatsižvelgta į (kirč. ŬC) poziciją žodyje, tačiau atsižvelgta į amžiaus (A), kontekstinio stiliaus (B) ir išsilavinimo lygio (C) veiksnius, parodė, kad (kirč. ŬC) variantų vartojimas amžiaus grupėse reikšmingai skiriasi (žr. 5.3 pav.). Pasikliautinųjų intervalų nustatymas atskleidė, kad, išskyrus vyriausiąją ir jauniausiąją aukštą išsilavinimą turinčių informantų grupes, kintamasis yra situacinio pobūdžio, nes skirtinguose kontekstiniuose stiliuose akivaizdžiai varijuoja. Aktorių ir diktorių grupės kalboje ilgojo varianto (kirč. ŬC) vartojimo atvejų pasitaiko tik tuomet, kai i, й įeina į tautosilabinių junginių arba dvibalsio ui sudėtį, ir tai santykinai retai: trumpojo varianto (kirč. УС) rodikliai siekia 91—100%.

88

—

Interviu tekstuose daugiausia pasitaiko trumpųjų ir pusilgių variantų, o nedidelį ilgųjų variantų dažnumą (1—17) lemia tai, kad ilgieji variantai paprastai gali atsirasti dviem atvejais: 1) kai tiriamieji balsiai įeina į tautosilabinių junginių arba dvibalsio и sudėtį; ir 2) kai žodžių su šiuo kintamuoju tarimas labai varijuoja dialektiniu požiūriu, taip pat jie sudaro savotiškas bendrųjų literatūrinės kalbos kirčiavimo taisyklių išimtis. Dėl šios priežasties sudarytas grafikas, vaizduojantis tik trumpojo (atitinkamai — ilgojo) varianto (kirč. УС) vartojimą.

Kokybinių ir kiekybinių ypatybių, taip pat trumpųjų ir ilgųjų kirčiuotų balsių opozicijos homoniminiuose žodžiuose buvimo analizė atlikta remiantis garso testavimu ir garsų spektrine analize.

Šios opozicijos tyrimui buvo skirti 5 garso testavimo eksperimentai. Pirmųjų trijų eksperimentų tiriamąją medžiagą sudarė minimaliosios poros, besiskiriančios ilgojo ā arba trumpojo ă buvimu kirčiuotoje žodžio šaknies pozicijoje. 1-ajam eksperimentui buvo paimti kvazihomonimai, kuriuos sudarė skirtingi a kamieno daiktavardžio rāstas linksniai ir vyriškosios giminės neveikiamosios rūšies dalyvis rāstas², 2-ajam ir 3-ajam eksperimentams — kelios žodžių kāšti ir kàsti veiksmažodžių formos (žr. 4.1 lent.). Gauta ≥0,95 tikimybė, kad formos skiriasi. Klausytojai papildomai nurodė, kad skiriasi balsių kokybė (bet ne kiekybė). Garsų spektrinė analizė parodė, kad tiriamųjų balsių absoliuti trukmė reikšmingai nesiskiria: x̄ā = 146 ms, ȳā = 139 ms, sₓ = 33, sᵧ = 36, nes t = 1,18 < 1,98 (P = 95%). Toliau tiriamųjų balsių spektrogramose išmatuotos formantės F₁ ir F₂ ir apskaičiuoti bendrieji nuokrypiai Δf nuo atitinkamų neutraliojo balsio [æ] formantių, siekiant nustatyti ilgųjų ir trumpųjų balsių įtemptumo skirtumą. Nustatyta, kad ā tariamas labiau įtemptai:

(Σ Δ f̄ₐ = |270|) − (Σ Δ f̄ₐ = |240|) = |30|.

4-ajame garso testavimo eksperimente buvo pateiktos minimaliosios poros, besiskiriančios ilguoju ū ir trumpuoju ŭ žodžio šaknyje, kirčiuotoje pozicijoje: į tiriamąją medžiagą įtrauktos įvairios žodžių skūsti, skùsti ir sū̇šti, sùšti veiksmažodžių formos. Tikimybė, kad opozicija ū/ŭ egzistuoja, lygi 0,999. Garsų spektrinė analizė parodė, kad kiekybinio skirtumo, t. y. garsų absoliučios trukmės skirtumo, nėra: x̄ᵤ = 111 ms, ȳᵤ = 96 ms, sₓ = 45, sᵧ = 36, nes t = 1,02 < 2,04

² Dalyvis rāstas, kaip ir 2-ajame eksperimente pateiktos dalyvio kāstas formos, kodifikuotoje lietuvių kalboje nurodytose formose gauna kylančiąją priegaidę (Laigonaitė A., 1978, p. 91), tačiau LRKPV šios taisyklės veikimas nepastebimas: balsis a interpretuojamas kaip trumpasis, esantis kirčiuotoje pozicijoje.

89

(P=95%). Tiriant kokybinius skirtumus ā ir ă, nustatytas minimalus bendrųjų F₁ ir F₂ formantų nuokrypių Δf skirtumas, palyginti su atitinkamais neutralaus garso [æ] formantais:

(Σ Δf̄ā = |250|) − (Σ Δf̄ŭ = |240|) = |10|.

Tariant u tipo balsius LRKLV kalboje pastebima santykinė jų delabializacija, o tai, suprantama, turi pasekmių ir šio tipo balsių akustinėms savybėms.

Eksperimente Nr. 13 tirta „dvigubų“ minimaliųjų porų grupė, kurias taip vadinti galima tik sąlygiškai: tai žodžiai, kuriuose ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija pasitaiko ir šaknyje, ir galūnėje. Šaknyje esančios ā ir ă buvo kirčiuotos veiksmažodžių žodžių sálti, bálti, prakāsti ir kt. formose bei α kamieno daiktavardžio rãstas formoje (žr. 4.1 lent.). Auditoriai šiuos žodžius atskyrė 0,95 tikimybe. Garsų spektrinė analizė pakartojo 1, 2 ir 3 eksperimentų rezultatus (žr. 4.3 lent.).

Anketos medžiagos analizė, tiriant vartojimo subjektyvųjį aspektą (kirč. VС), parodė, kad esama tam tikrų sąmoningų sociolingvistinių normų, susijusių su (kirč. VС) vartojimu. Šis kintamasis nėra vienalytis, tai aiškiai rodo respondentų subjektyvūs vertinimai. Pirma, respondentai nurodo skirtingą kintamojo vartojimą tais atvejais, kai trumpo kirčiuoto balsio vaidmenį atlieka i, ǐ, o kai — ā, ě (plg. 6.8 ir 6.9 pav. su 6.7 ir 6.10 pav., 6 priedą). 6.7 ir 6.10 pav. trumpojo varianto vartojimo nurodymų dažniai žodžiuose su ā, ě (išskyrus žodžių būvo ir snīgo dažnius (6.7 pav.), nes jų sudėtyje yra i, ū) yra kiek mažesni nei žodžių su i, ǐ dažniai 6.8 ir 6.9 pav.; tai rodo, kad trumpasis ā, ě tarimas yra mažiau privalomas. Antra, kirčiuotų balsių su sonantais tautosilabiniai junginiai, tariami trumpai, vertinami santykinai rečiau negu balsiai i, ǐ, pvz.: trumpojo varianto dažnių kreivės žodžiuose snīgo, būvo (6.7 pav.), kìtas, vìsas (6.8 pav.), ilgūmas, pabūsti (6.9 pav.) yra labai aukštai, 80–100% intervale (su kai kuriomis išimtimis, apie kurias bus kalbama toliau), o tai rodo, kad beveik visi LRKLV atstovai orientuojasi į trumpąjį (kirč. VС) tarimą esant minėtoms lingvistinėms aplinkybėms.

Skirtingo kintamojo vartojimo orientacija įvairiomis lingvistinėmis aplinkybėmis ypač ryškiai išryškėja analizuojant vyresniosios grupės atstovų atsakymus: čia užfiksuoti dažniai su i, ǐ siekia 67–100%, o su i, ǐ+R – 20–50%. Kitų dviejų amžiaus grupių atstovų atsakymuose šis skirtumas nėra toks ryškus; kai kurių žodžių dažniai (pvz., pìlti, pùmpuras) net nepasiduoda tokiam aiškinimui, tačiau analizuojant atsakymus matyti kita tendencija, kurią apskritai galima taikyti visiems atsakymams apie (kirč. VС) vartojimą: vidutinės, o ypač jaunesniosios amžiaus grupės žemesnio išsilavinimo atstovų atsakymuose trumpojo varianto dažniai smarkiai šokteli aukštyn ir pasiekia aukščiausias abscisių ašies reikšmes, maždaug 70–100% intervalą. Visais atvejais

90

jaunesniosios amžiaus grupės aukšto išsilavinimo atstovų rodikliai elgiasi kitaip – jie aiškiai krinta, nors kai kuriais atvejais ir pastebima (kirč. V̆C) vartojimo skirtumų tautosilabiniuose junginiuose.

6.7, 6.8, 6.9 ir 6.10 pav. analizė bei faktinių LRKLV kalbos duomenų palyginimas (žr. 5.3 pav.) leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja sąmoninga sociolingvistinė (kirč. V̆C) vartojimo norma, kuri skiriasi įvairiose amžiaus grupėse: vyresniojoje amžiaus grupėje vyrauja ilgųjų variantų (kirč. V̆C) vartojimas; patys informantai tai suvokia, išskyrus atvejus, kai kintamąjį atstovauja trumpieji balsiai ĭ, ŭ. Vidutinės amžiaus grupės kalboje ilgųjų ir trumpųjų variantų yra beveik po lygiai; tai patvirtina ir informantų subjektyvūs vertinimai, nors trumpojo varianto dažnių rodikliai yra kiek padidinti, tačiau tai natūralu, nes subjektyvūs vertinimai beveik visada palankesni už tikrovę. Atrodo, kad jaunesniosios vilniečių kartos atstovai laikosi dviejų normų. Šios kartos žemesnio išsilavinimo atstovai, daugiausia bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, vartoja daugiausia trumpųjų variantų (kirč. V̆C), ir jų orientacija aiškiai krypsta į trumpuosius variantus. Aukštesnio išsilavinimo asmenys vartoja kiek daugiau nei pusę trumpųjų variantų, tačiau, priešingai nei vidutinės amžiaus grupės informantai, subjektyviai vertindami savo kalbą nė kiek nepadidina savo rodiklių: jie puikiai suvokia, kad tais atvejais, kai kalboje pasitaiko tautosilabinių junginių, vartoja ilguosius variantus (kirč. V̆C), ir tai, matyt, laikoma jų sociolingvistine norma. Aktoriai ir diktoriai paprastai realizuoja trumpąjį kintamojo variantą (su keliomis išimtimis).

Nestatistinė interviu tekstų analizė parodė, kad renkantis (kirč. V̆C) variantus svarbi ir kintamojo pozicija žodyje: jei prieš jį ar po jo yra ilgųjų balsių arba dvibalsių ir jie realizuojami ilgaisiais variantais, (kirč. V̆C) paprastai realizuojamas trumpuoju variantu, o jei greta esantys garsai realizuojami trumpaisiais variantais, (kirč. V̆C) daug dažniau būna ilgojo varianto.

Tėvų tarminės kilmės požiūriu ištyrus (kirč. V̆C) vartojimą, pavyko įsitikinti, kad galioja bendra tendencija, pastebėta tiriant kitus kintamuosius: trumpąjį variantą vartoja tie pašnekovai, kurių tėvai kilę iš vietovių, esančių tarmių teritorijose, kuriose trumpieji balsiai kirčiuoti nepailgėja. Ši tendencija ypač ryški nagrinėjant trumpuosius balsius junginiuose su sonantais.

Trumpųjų kirčiuotų balsių tarimo tyrimas parodė, kad pasitaiko atvejų, kai, siekiant išvengti ilgojo balsio tarimo junginiuose V̄+R, kirtis nuo balsio perkeliamas sonantui; lietuvių kalbos sistemos požiūriu tai laikoma didesne klaida nei ilgojo balsio vartojimas.

91

Išvados. 1. Sociolingvistinis Vilniaus vietinių gyventojų lietuvių kalbos (VVLLK) tyrimas parodė, kad ji, nors ir yra heterogeniška struktūra, vis dėlto yra sisteminis reiškinys. Neatsiejama VVLLK savybė – variantiškumas – priklauso nuo daugelio tiek lingvistinių, tiek sociologinių veiksnių poveikio; šio reiškinio neįmanoma tirti netaikant kompleksinių tyrimo metodų. 2. Viena iš VVLLK variantiškumo priežasčių yra nevienodas tėvų kalbos tarmiškųjų ypatybių poveikio jų atstovų kalbai stiprumas ir diapazonas. 3. Skirtingas vienų kintamųjų variantų vartojimas lemia kitų kintamųjų vartojimą, tačiau variantai gali pakeisti vienas kitą priklausomai nuo socialinės situacijos, o tai sukuria impulsą naujam variantiškumui. 4. VVLLK tyrimas parodė, kad visos jos fonetinės ypatybės turi atitikmenų lietuvių tarmėse arba yra stebimos pasienio tarmių atstovų, aktyvių kontaktinių dvikalbių, kalboje. 5. Būdingiausiais VVLLK balsiškumo bruožais laikytini polinkis trumpinti ilguosius įtemptuosius balsius nekirčiuotoje pozicijoje ir ilginti trumpuosius neįtemptuosius balsius kirčiuojamoje pozicijoje.

СПИСОК ЛИТЕРАТУРЫ

Андреев Э. П., Осипов Г. В. Послесловие. – В кн.: Математические методы в социальных науках / Пер. с англ. М., 1973.

Анкета „Эксперт-2“ / ИСИ АН СССР. Экспертная служба. – М., 1974.

Белл Р. Социолингвистика. Цели, методы, проблемы. – М., 1980.

Буданов Р. А. Борьба идей и направлений в языкознании нашего времени. – М., 1978.

Вайнберг Дж., Шумекер Дж. Статистика / Пер. с англ. – М., 1979.

Гаршия К. Слоговые акценты в фонологической системе (на материале литовского языка): Канд. дис. – М., 1977.

Таскаров Д. В., Шаповалов В. И. Малая выборка. – М., 1977.

Траудина Л. К. Вопросы нормализации русского языка. Грамматика и варианты. – М., 1980.

Троссе Р., Нойберт А. Тезисы к марксистской социолингвистике. – В кн.: Теория и история языкознания. Проблемы зарубежной социолингвистики: Реф. сб. / Отв. ред. А. Д. Швейцер. – М., 1976.

Дешериев Ю. Д. Закономерности развития и взаимодействия языков в советском обществе. – М., 1966.

Дешериев Ю. Д. Социальная лингвистика. – М., 1977.

Закс Л. Статистическое оценивание / Пер. с нем. – М., 1976.

Звегинцев В. А. Лингвистика в системе наук и исследовательских методов. – В кн.: Научно-техническая революция и функционирование языков мира / Отв. ред. И. К. Белодед, Ю. Д. Дешериев. М., 1977.

Здравомыслов А. Г. Методология и процедуры социологических исследований. – М., 1969.

Исследования фонетических особенностей речевых стилей / Под ред. В. Д. Аракина. – М., 1979.

Косериу Э. Синхрония, диахрония и история. – Новое в лингвистике. М., 1963, вып. 3.

Костомаров В. Г., Шварцкопф Б. С. Работы по вопросам культуры речи (1962–1965 гг.). – ВЯ, 1965, № 4.

92

Лабов У. Исследование языка в его социальном контексте. – Новое в лингвистике. М., 1975 (в ссылке: а), вып. 7.

Лабов У. О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике. М., 1975 (в ссылке: б), вып. 7.

Маковский М. М. Соотношение индивидуальных и социальных факторов в языке. – ВЯ, 1976, № 1.

Монина М. Л. Критический очерк методов и техники социологических исследований за рубежом. – Инф. бюл. Сер. Материалы и сообщения / Отв. ред. В. В. Колбановский. М., 1974, № 1.

Никольский Л. Б. Синхронная социолингвистика (теория и проблемы). – М., 1976.

Носенко Э. Л. Специфика проявления в речи состояния эмоциональной напряженности: Автореф. докт. дис. – М., 1979.

Поливанов Е. Русский язык как предмет грамматического описания. – В кн.: За марксистское языкознание. М., 1931.

Постовалова В. И. Историческая фонология и ее основания. Опыт логико-методологического анализа. – М., 1978.

Постовалова В. И. Специфические черты гипотезы в лингвистике. – В кн.: Гипотеза в современной лингвистике / Отв. ред. Ю. С. Степанов. М., 1980.

Рабочая книга социолога / Отв. ред. Г. В. Осипов. – М., 1976.

Русская разговорная речь / Под ред. Е. А. Земской. – М., 1973.

Русский язык по данным массового обследования. Опыт социально-лингвистического изучения / Под ред. Л. П. Крысина. – М., 1974.

Руткевич М. Н. Методологические проблемы изучения социальной структуры социалистического общества. – Свердловск, 1972.

Сегал Д. М. Основы фонологической статистики (на материале польского языка). – М., 1972.

Серебренников Б. А. Вероятностные обоснования в компаративистике. – М., 1974.

Скворцов Л. И. Теоретические основы культуры речи: Автореф. докт. дис. – М., 1978.

Статистические методы анализа информации в социологических исследованиях / Отв. ред. Г. В. Осипов. – М., 1979.

Степанов Г. В. К проблеме языкового варьирования. – М., 1979.

Структурно-вероятностный анализ языка по данным речи: Всесоюз. сб. Тез. докл. конф. – Харьков, 1979.

Трубецкой Н. С. Основы фонологии. – М., 1960.

Фант Г. М., Якобсон Р., Халле М. Введение в анализ речи. – Новое в лингвистике. М., 1962, вып. 2.

Человек и его работа. – М., 1967.

Чесноков С. В. О представительности результатов социологических исследований, проведенных по малым неслучайным выборкам. – В кн.: Проектирование и организация выборочного социологического исследования. М., 1977.

Швейцер А. Д. Современная социолингвистика. Теория, проблемы, методы. – М., 1976.

Швейцер А. Д., Никольский Л. Б. Введение в социолингвистику. – М., 1978.

Шкаратан О. И., Рукавишников В. О. Социальная структура населения советского города и тенденции ее развития. – Социологические исследования, 1974, № 2.

Шляпентох В. Э. Проблемы достоверности статистической информации в социологических исследованиях. – М., 1973.

Ядов В. А. Методология и процедуры социологических исследований. – Тарту, 1968.

Якубайтис Т. А., Скляревич А. Н. Вероятностные характеристики связных текстов. – Рига, 1978.

Bell R. Language samples.– In: Universals of Human Language: Method and Theory / Ed. by J. H. Greenberg. Stanford, 1978, vol. 1.

93

Bitinas B. Statistiniai metodai pedagogikoje ir psichologijoje. – V., 1974.

Girdenis A. Fonologija. – V., 1981.

Labov W. The Social Stratification of English in New York City. – Columbia University Press, 1966.

Laigonaitė A. Lietuvių akcentologija. – V., 1978.

Statkevičienė J. Vienarūšių ir nevienarūšių pažyminių trukmė. – Garsai, priegaidė, intonacija (Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga). V., 1972, t. 5.

Tikimybių teorija ir matematinės statistikos taikymas. – V., 1971.

Weinreich U., Labov W., Herzog M. Empirical foundations for a theory of language change. — In: Direction for Historical Linguistics / Ed. by W. P. Lohman and Y. Malkiel. Austin, 1968.

Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. – V., 1966.

Zinkevičius Z. Istorinė lietuvių kalbos gramatika. – V., 1981, d. 1.

Приложение 1

Текст № 1

Dabar daug žmonių Vilniuje gyvena naujuose namuose. Aš irgi. Mūsų name net septyni įėjimai po devynis butus. Centras tolokai, bet važinėja troleibusai – nėra ko skųstis. Tiesa, buvo tokių, kurie nenorėjo čia kraustytis, bet dabar apie sugrįžimą net nebekalba. Čia daug geresnė aplinka negu kitur: arti ąžuolynas ir tvenkinys. Ten yra net dvi valtys. Aplink yra nemaža privatininkų sklypų. Sausomis dienomis jie baigia išsemti tvenkinį. Reikalai pagerėja, kai lietus ima pilte pilti. Viena valtis priklauso mūsų klubui. Pernai buvo ją pavogę, bet milicija greit sugrąžino.

Kartą, kasdamas ties vienu sklypu, po ieva radau ąsotėlį. Parašiau skelbimą: „Rastas ąsotėlis. Kreiptis į trisdešimto namo pirmą butą“. „Netrukus net sukaitusi atlėkė tokia Violeta ir ėmė mane pulti dėl to savo ąsotėlio, kad aš jį pagavojau. Tada aš tą biaurybę išvariau. O ji atsiuntė savo šaukiančią auklę. Su aukle išsiaiškinti buvo sunku, nes teko nuo jos skusti kuo greičiau. Tiek triukšmo dėl to ąsotėlio, kurio verte aš labai abejoju. Išbėgęs į kiemą, sutikau sukaitusį Zenį, kuris paklausė, kam erzinu mergaites. Mat Violeta, patempusi apatinę lūpą, atsisėdusi ant rąsto, verkė. Aš norėjau būti tikru vyru ir parodyti jai savo vertę. Priėjau prie jos ir pasakiau: „Negražiai išėjo. Supranti, aš tikrai radau tavo ąsotėlį prie ievos, kai ieškojau sliekų“. Ji nusisypsojo ir davė man obuolį, todėl nebepasirodė biaurybė. Aš pakviečiau ją žaisti tenisą. Viskas būtų buvę gerai, jeigu aš, kasdamas obuolį, nebūčiau prasikandęs lūpos, nes užkliuvau už nusikulusios šaligatvio plytelės. Nesiseka tai nesiseka: tenisą jau žaidė Kęstutis su Džeku, ten eilėje dar laukė Ryžikovas su Džimiu, kuris niekada nesiskiria su savo gitara. Tada nutarėme eiti į filmą „Vyrų vasara“. Namuose dar laukė algebra. Lūpa ištino. Bet man kažkodėl norėjosi šypsotis!..

Текст № 2

vyru – vyrų, duona – duoną, sukaitusį – sukaitusį, gėlė – gėlę, antis – antį, biaurybė – biaurybę, lova – lovą, skysti – skysti, lūpa – lūpą, siūsdamas – siūsdamas, vertė – vertę, lėlė – lėlę, sklypų – sklypų, auklė – auklę, mirti – mirtį, valtis – valtį, spjoviu – spjoviu, kasdamas – kasdamas, skusti – skusti, rastas – rąštas.

Приложение 2

Вопросник полустандартизованного интервью

1. Откуда родом Ваш отец?

2. Откуда родом Ваша мать?

3. Навещали ли Вы те края?

4. Как Вы провели свой последний отпуск? Пришлось ли путешествовать?

5. Случалось ли так, что кто-нибудь узнавал в Вас вильнюсца на основании Вашей речи, произношения?

6. Как Вы считаете, отличается ли речь вильнюсцев от литературной? (Если да, то чем именно).

7. Кто вообще разговаривает на литературном языке?

94

8. Следите ли Вы за правильностью своей речи?

9. Прочитайте, пожалуйста, этот текст (№ 1). Представьте себе, что читаете его в кругу семьи или друзей.

10. Как часто и где Вам приходится пользоваться русским языком находясь в г. Вильнюсе?

11. Владеете ли Вы польским языком?

12. (Если ответ № 11 положительный.) Где и когда Вы научились говорить по-польски?

13. Прочитайте, пожалуйста, еще один текст (№ 2).

14. Будьте добры заполнить анкету (см. прил. 3).

Приложение 3

Часть социолингвистической анкеты

(Вопросы о реализации долгих и кратких гласных)

VII. snigo — snygo; pilti — pylti; plitelė — plytelė; šluostiti — šluostyti; dvi valtis — dvi valtys; dvi antis — dvi antys; dvi ausis — dvi ausys; krausiti — kraustyti; gyventi — gyventi; kitas — kytas; viriausias — vyr iausias; visas — vysas; džiaustiti — džiaustyti; skirti — skyrti; Vilnius — Vyln ius.

IX. tavo — tavo; savo — savo; geresnė — gerešnė; baltasis — baltašis; žalesnis — žalešnis; mesti — mešti; vesti — vešti; lešti — lešti; paima — paima; atneša — atneša.

nekasa — nėkasa; nebekalba — nebeḳalba.

X. drasuolis — drąsuolis; žaselė — žąselė; Kęstutis — Kęstutis; asotelis — ašelėlis; aselė — ašelė; ažuolynas — ąžuolynas; siustuvas — siųstuvas; tesinys — tęsinys; trešimas — tręšimas; sugrįžimas — sugrįžimas; sugrąžino — sugrąžino; grėžinys — gręžinys.

XI. ūsuotas — usuotas; rūkyti — rukyti; ilgūmas — ilgumas; pūlti — pulti; pabūsti — pabusti; kūrmis — kurmis; grūdai — grudai; būvo — buvo; pūmpuras — pumpuras.

Приложение 4

I. Список квазимонимов для аудиотестов

Эксперимент № 1: rąstas — rastas, rąsto — rasto, rąsta — rasta, rastu — rastu.

Эксперимент № 2: kąstas — kastas, kąsto — kasto, nekąsiu — nekasiu, kąstą — kastą, kąsti — kasti.

Эксперимент № 3: kąsdamas — kasdamas, kąsdami — kasdami, kąsdama — kasdama, kąsdamos — kasdamos.

Эксперимент № 4: skųsdamas — skusdamas, siųsdamas — siusdamas, skųsti — skusti, siųsti — siusti.

Эксперимент № 5: mirti — mirti, Vyti — vyti, skilti — skilti, karti — karti, skysti — skysti.

Эксперимент № 6: kartys — kartis, antys — antis, mentys — mentis, paltys — paltis, kandys — kandis.

Эксперимент № 7: pasibaigusių — pasibaigusi, pylusi — pylusi, dainavusi — dainavusi, sv ar sčius i — svaršč iusi, sukaitusi — sukaitusi.

95

Эксперимент № 8: ąsoty – ąsoti!, šalty – Šalti!, medy – medi!, uosy – Uosi!

Эксперимент № 9: verte – verte, silke – silke, lėlė – lėlė, auklė – auklė, biaurybė – biaurybė.

Эксперимент № 10: iškaštų – iškaštų, iškaštam – iškaštam, pakaštais – pakaštais, užkaštuos – užkaštuos.

Эксперимент № 11: kopą – kopą, lūpą – lūpą, duoną – duoną, kiaurą – kiaurą, lovą – lovą.

Эксперимент № 12: vyrų – vyrų, sūrių – sūriu, mūrų – mūru, spīvių – spīviu, sklypų – sklypu.

Эксперимент № 13: salą – salą, balą – balą, rastu – rastų, prakastu – prakastų.

Таблица 4.2 Результаты аудиотестирования

Слог | Гласный | Тип, № | Эксперимент, № | n |% | P Ударный | a | I | 1. | 180 | 85 | 0,999 Ударный | a | I | 2. | 200 | 74,5 | 0,95 Ударный | a | I | 3. | 180 | 77,8 | 0,99 Ударный | u | II | 4. | 200 | 81 | 0,999 Безударный | i | III | 5. | 200 | 80 | 0,999 Безударный | i | III | 6. | 180 | 74,4 | 0,95 Безударный | i | III | 7. | 200 | 75 | 0,95 Безударный | i | III | 8. | 200 | 89 | 0,999 Безударный | e | IV | 9. | 180 | 88,8 | 0,999 Безударный | a | V | 10. | 160 | 78,8 | 0,99 Безударный | a | V | 11. | 200 | 76 | 0,99 Безударный | u | VI | 12. | 180 | 91,7 | 0,999 Безударный | a/u | I/VI, V | 13. | 200 | 75 | 0,95

n – суммарное число ответов;% – процент опознанных оппозиций, P – вероятность различения оппозиций.

Таблица 4.3 Статистическая оценка различий абсолютной продолжительности обоих членов оппозиции V̄/V̄

Эксперименты, № | x̄V̄, мс | ȳV̄, мс | s̄x | s̄y | t | tα (P=95%) 1, 2, 3, 13 | 146 | 139 | 33 | 36 | 1,18 | 1,98 4 | 111 | 96 | 45 | 36 | 1,02 | 2,04 5, 6, 7, 8 | 40 | 38 | 13 | 21 | 0,67 | 1,98 9 | 59 | 64 | 27 | 24 | 0,59 | 2,04 10, 11, 13 | 60 | 58 | 35 | 25 | 0,29 | 1,99 12, 13 | 70 | 56 | 38 | 28 | 1,48 | 2,01

x̄V̄ = 81 ȳV̄ = 75

96

Приложение 5

Результаты социолингвистического интервью

Рис. 5.1. Распределение долгого варианта (неуд. V̄C) с учетом факторов возраста (A), контекстуального стиля (B) и уровня образования (C),%

Рис. 5.2. Распределение краткого варианта (уд. V̄#) с учетом факторов возраста (A), контекстуального стиля (B) и уровня образования (C),%

Рис. 5.3. Распределение краткого варианта (уд. V̄C) с учетом факторов возраста (A), контекстуального стиля (B) и уровня образования (C),%

7. 949

97

Приложение 6

Результаты социолингвистической анкеты

Рис. 6.1. Распределение долгого варианта (неуд. V#) по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах valtys (1), antys (2) и ausys (3),%

Рис. 6.2. Распределение долгого варианта (неуд. УС), реализуемого в абсолютном начале слова, по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах ąsotelis (1), ąselė (2), ąžuolynas (3) и išiuotas (4),%

Рис. 6.3. Распределение долгого варианта (неуд. VC), реализуемой во II и далее предударных слогах, по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах tęsiny s (1) и greižynės (2),%

98

Рис. 6.4. Распределение долгого варианта (неуд. УС), реализуемой в I предударном слоге перед долгим ударным слогом, по отношению к возрастным (А₁, А₂, А₃) и образовательным (С₁, С₂, С₃) группам в словах phytele (1), gyventi (2), vyriausias (3), drąsulis (4), žąselė (5), rūkyti (6) и grūdai (7),%

Рис. 6.5. Распределение долгого варианта (неуд. УС), реализуемой в I предударном слоге перед кратким ударным слогом, по отношению к возрастным (А₁, А₂, А₃) и образовательным (С₁, С₂, С₃) группам в словах sugrįžimas (1), Kęstutis (2), trešimas (3), sugrąžino (4) и siūtuvas (5),%

Рис. 6.6. Распределение долгого варианта (неуд. УС), реализуемой в последуарном слоге, по отношению к возрастным (А₁, А₂, А₃) и образовательным (С₁, С₂, С₃) группам в словах šluostyti (1), kraustyti (2) и džiaustyti (3),%

7*

99

Рис. 6.7. Распределение краевого варианта (уд. VC), реализуемой в абсолютном начале слова atneša (1) и перед слогом с долгим гласным в словах geresnė (2), nebekalba (3), tavo (4), savo (5), smigo (6), buvo (7), по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам,%.

Рис. 6.8. Распределение краткого варианта (уд. VC), где V̄ — i, реализуемой перед слогом с кратким гласным, по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах kitas (1), visas (2), pilti (3), skirti (4) Vilnius (5),%

Рис. 6.9. Распределение краткого варианта (уд. VC), где V̄ — u, реализуемой перед слогом с кратким гласным, по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах ilgumas (1), pabusti (2), pulti (3), kurtis (4), purpuras (5),%

100

Рис. 6.10. Распределение краткого варианта (уд. VČ), где V̇ — а, е, реализуемой перед слогом с кратким гласным, по отношению к возрастным (A₁, A₂, A₃) и образовательным (C₁, C₂, C₃) группам в словах žalesnis (1), mesti, vesti, leisti (2), nekasa (3), baltais (4) и paima (5),%

L. GRUMADIENĖ

SOCIOLINGVISTINIS VILNIEČIŲ LIETUVIŲ KALBOS TYRIMAS

Reziumė

Straipsnyje analizuojamos kelios sociolingvistiniais metodais tirtos vilniečių lietuvių kalbos vokalizmo ypatybės, ieškoma jų įvairavimo priežasčių.

Nustatyta, kad vilniečių kalbai yra būdinga tendencija trumpinti nekirčiuotus ilguosius balsius ir ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius.

Beveik visi vilniečių lietuvių kalboje vartojami balsių variantai turi atitikmenis ir tarmėse. Tik viena ypatybė (kirčiuotų galūninių trumpųjų ilginimas) tėra būdinga kai kurių dvikalbių paribio tarmių lietuvių kalbai.

Statistiniais metodais įrodyta, kad vilniečių kalbos nevienalytiškumui turi įtakos tiek lingvistiniai, tiek socialiniai faktoriai. Pvz., vieni balsių variantai žodyje sąlygoja kitų balsių variantų vartojimą, bet kitoje sociolingvistinėje situacijoje ištartas tas pats žodis jau gali iš esmės skirtis. Ieškant vilniečių lietuvių kalbos dėsningumų, buvo pasinaudota statistiniais metodais ir įrodyta, kad kalbos įvairavimui didelę įtaką turi tėvų tarmės ir sąmoninga vertybinė kalbos orientacija, taip pat amžius ir išsilavinimas.

L. GRUMADIENĖ

A SOCIOLINGUISTIC STUDY OF LITHUANIAN SPOKEN IN VILNIUS

Summary

The sociolinguistic variances of Lithuanian spoken in Vilnius were studied. Special attention was paid to the vocalism. Over 70 informants were examined and their speech was thoroughly investigated using a complex of methods and technique. The average value of sound frequencies was calculated and estimated in order to evaluate the role of some social and linguistic factors. 13 graphs and 2 tables are introduced to simplify the discussion. The existence of some systematically appearing sociolinguistic variances and their close connection with sociolinguistic norms have been established.

It might be concluded from the data obtained that the great variance of the urban language is due to the influence of the social factors, and that the main linguistic characteristics of Lithuanian spoken in Vilnius are similar to those known in the Lithuanian dialects.