MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985)

АНДРЕЙ БАНКАВ

LATVIŲ LINGVISTINĖS TERMINOLOGIJOS PLĖTROS KLAUSIMU

Intensyvi kalbotyros raida, ypač per pastaruosius 20–30 metų, lėmė nepaprastą lingvistinių terminų skaičiaus padidėjimą. Atsirado naujų mokslo mokyklų ir krypčių, susiformavo naujos gretutinės kalbotyros sritys (biolingvistika, psicholingvistika ir kt.), atsiskleidė nauji kalbos tyrimo aspektai.

Didžiulis naujų terminų skaičius ėmė apsunkinti ne tik skirtingų kartų, bet ir skirtingų krypčių kalbininkų bendravimą. Tai savo ruožtu kelia tam tikrų sunkumų dėstant lingvistikos disciplinas romanų ir germanų kalbų specialybių studentams; ypač tai juntama analizuojant originalius kalbotyros tekstus. Šioje situacijoje labai svarbu pasitelkti gimtosios kalbos lingvistinę terminiją ir ją su ja palyginti, nes studentai klausimo esmę suvokia kur kas giliau ir visapusiškiau, jei tekstas analizuojamas lyginamuoju aspektu, t. y. lyginant su gimtąja kalba.

Pamažu daugėja verčiamos lingvistinės literatūros, ypač į rusų kalbą. Šiuo metu rusų kalba yra pagrindinė tarpininkė, papildant kitų SSRS tautų kalbų žodynus, be kita ko, lingvistiniais terminais.

Daugybė naujų terminų, atsiradusių arba vietinių lingvistų darbuose, arba verčiant užsienio kalbininkų veikalus, neretai lėmė: 1) jau įsitvirtinusių terminų pakeitimą naujais, „madingesniais“; 2) individualių autorinių terminologinių naujadarų gausėjimą.

Tarp užsienio kalbininkų, sukūrusių ypač daug lingvistinių neologizmų, galima paminėti tokius autorius kaip J. Damourette'as ir É. Pichonas, kurių darbai, nors ir parašyti aukštu teoriniu lygiu bei pateikiantys daug naujos informacijos, dėl labai sudėtingos terminijos yra sunkiai prieinami. Prie kitų kalbininkų, taip pat įvedusių daug lingvistinių neologizmų, galima priskirti L. Tesnière'ą, L. Bloomfieldą, L. Hjelmslevą, É. Benveniste'ą ir kt. L. Hjelmslevas, pavyzdžiui,

2 Užsak. Nr. 1007

17

manė, kad „terminologija – skonio reikalas“¹. Tačiau kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, o kai tekste gausu naujos terminologijos, jis tampa sunkiai suprantamas ir galiausiai plačiai tarp skaitytojų neišplinta. Taip atsitiko ir su L. Hjelmslevo pasiūlyta terminologija (iš 106 terminų visuotinai pripažinti tapo vos 5%).

Verčiant naujadarai dažniausiai transliteruojami, todėl terminologija vis labiau internacionalizuojasi. Nors tik É. Benveniste'o darbuose galima aptikti tokių terminų kaip delokutyviniai veiksmažodžiai, delokutyvai, merizmatinis lygmuo, merizmai, sintaksė ir kt., tačiau jo knygą „Bendroji lingvistika“ išvertus į rusų kalbą² šiuos autorinius naujadarus ėmė vartoti ir sovietų kalbininkai. Tarp sovietų lingvistų, savo darbuose populiarinančių kitų kalbų lingvistinius terminus, galima paminėti prof. V. G. Gako vardą. Jis yra daugybės vadovėlių, monografijų ir straipsnių apie prancūzų kalbą autorius, o juose vartojama terminija pamažu skverbiasi į Latvijos romanistų studentų kalbą; šie į latvių kalbą įveda tokius leksikologijos terminus kaip harakси „hapaksai“, kentaurvārdi „kentauriniai žodžiai“, ksēnismi „ksenizmai“ ir kt., kurie dar neužregistruoti lingvistinių terminų žodynuose.

Svarbų vaidmenį sisteminant, unifikuojant ir norminant lingvistinius terminus atlieka specializuoti žodynai. Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios užsienyje ir SSRS pasirodo vis daugiau įvairių tipų lingvistinių terminų žodynų (specializuotų enciklopedinių, bendrųjų enciklopedinių, bendrųjų aiškinamųjų, specializuotų aiškinamųjų žodynų, glosarijų ir pan.). Vien 1960–1975 m. laikotarpiu užsienyje išleisti 55 įvairūs lingvistinės terminologijos žodynai³. Tuo laikotarpiu SSRS taip pat išleista nemažai lingvistinių terminų žodynų; pirmiausia reikia paminėti O. S. Achmanovos žodyną⁴, kurį moksliniame darbe nuolat naudoja kiekvienas kalbininkas. Pastaraisiais metais pasirodė ir kitų lingvistinių žodynų⁵. Jie papildo jau turimą informaciją, tikslina ir sistemina terminus, fiksuoja naują terminiją.

¹ См. Mounin G. Dictionnaire de la linguistique.— Paris, 1974, pp. XV—XVI.

² Бенвенист Э. Общая лингвистика.— М.: Прогресс, 1974.—447 с.

³ Žr.: Sliusariova N. A., Makarova G. N. Šiuolaikinių užsienio lingvistinių terminų žodynų apžvalga (1960–1977 m.).—Knygoje: Aktualios mokomosios leksikografijos problemos. M.: Русский язык, 1977, p. 287.

⁴ Achmanova O. S. Lingvistinių terminų žodynas. 2-asis leid.— M.: Сов. энциклопедия, 1969.— 606 p.

⁵ Žr., pvz.: Nikitina S. E. Teorinės ir taikomosios lingvistikos tezauras (Automatinis teksto apdorojimas).—M.: Наука, 1978.—375 p.; Slavų lingvistinės terminijos žodynas.—Praha, 1977—1979, t. 1—2; Kleines Wörterbuch sprachwissenschaftlicher Termini.—2, durchgesehene Auflage,—Leipzig, 1978.—306 S.

18

Be praktinio kalbininkų darbo kuriant lingvistinių terminų žodynus, per pastaruosius dešimtmečius pasirodė daugybė teorinių tyrimų, skirtų terminologijos klausimams. Nors intensyvus susidomėjimas įvairių mokslo sričių terminologijos problemomis tapo planingu, kasdieniu moksliniu darbu, pati lingvistinė terminologija, nepaisant to, kad ji ne tik sparčiai plėtojasi, bet ir reikalauja teorinio aprašymo bei praktinių rekomendacijų, gana retai tapdavo konkrečių tyrimų objektu. Šią padėtį galima visiškai priskirti ir latvių lingvistinei literatūrai.

Lingvistikos disciplinų, taigi ir atitinkamos terminijos, plėtojimas glaudžiai susijęs su latvių kalbos leksikografijos praktikos raida, įskaitant ir lingvistinių žodynų rengimą. Kadangi mūsų amžiaus pradžioje, palyginti su kitais kalbos lygmenimis, labiau ištirtas buvo fonetinis lygmuo (visų pirma dėl A. Abeles ir J. Endzelyno darbų), tai negalėjo neatsispindėti terminijoje. Pirmajame, toli gražu neišsamiame, mokslinės terminijos žodyne⁶, išleistame 1922 m., skyriuje „Kalbotyra“ vyrauja fonetikos terminai (iš 59 terminų 55, arba 93%, yra fonetikos terminai).

Dėl sėkmingo lingvistinės terminijos rinkimo ir analizės darbo, pradėto iškart po Antrojo pasaulinio karo, jau 1956 m. buvo paskelbti lingvistinių terminų sąrašai, o 1963 m. Latvijos TSR MA Terminologijos komisija išleido vieną pirmųjų SSRS nacionalinių lingvistinės terminijos žodynų⁷. Šiame dvikalbiame žodyne pateikiami 2945 terminai ne tik iš fonetikos, bet ir iš latvių kalbos gramatikos bei leksikologijos. Tokį platų latvių lingvistinės terminijos plėtojimą skatino akademiko J. Endzelyno monografinių tyrimų, dviejų tomų „Šiuolaikinės latvių kalbos gramatikos“ (1959–1962), diskusijos apie gramatikos terminus medžiagos (1951), įvairių vadovėlių ir mokslinių straipsnių leidyba; juose nuosekliai vartota esama terminija ir įvesta nauja.

Praėjo dvidešimt metų nuo latvių kalbos lingvistinių terminų žodyno, suvaidinusio svarbų vaidmenį normalizuojant šią specialiosios leksikos dalį, išleidimo. Visus šiuos metus kalbininkai toliau dirbo kurdami naujus terminus. Ypač daug terminų atsirado ir tebeatsiranda tokiose srityse kaip leksikologija ir semasiologija, t. y. tose disciplinose, kurios šiuo metu plėtojamos intensyviausiai. Tačiau latvių leksikografijoje terminai renkami ir unifikuojami nereguliariai, todėl

⁶ Zinātniskās terminoloģijas vārdnīca.— Rīgā, 1922.

⁷ Словарь лингвистических терминов.— Рига, 1963.— 256 с.

19

dažnai tas pats terminas aiškinamas įvairiai, pavyzdžiui, gallicizmas reiškia „žodį ar kalbos posakį, būdingą tik prancūzų kalbai“, „prancūziškos kilmės žodį ar žodžių junginį“ arba tik tuos prancūziškos kilmės žodžius, kurie kalboje recipientėje laikomi barbarizmais.

Lingvistinė terminija yra sistema, sudaryta iš nevienalyčių vienetų, todėl lingvistikos metakalba, tikėtina, turėtų būti klasifikuojama pagal kelis principus. Atsižvelgiant į sovietinių ir užsienio kalbininkų patirtį rengiant įvairių tipų lingvistinių terminų žodynus ir teorinius šių klausimų tyrimus, atrodo tikslinga klasifikuoti lingvistinius terminus šiais aspektais: 1) pagal terminų pažintinio turinio visuotinį pripažinimą ir pastovumą; 2) pagal kalbos mokslo sandarą; 3) pagal terminų leksikos papildymo šaltinius.

1. Pagal pažintinio turinio visuotinį pripažinimą ir pastovumą terminai gali žymėti pažinimo rezultato fiksavimą (pvz.: fonēma „fonema“, leksēma „leksema“, sēma „sema“, semēma „semema“ ir kt.) arba būti pažinimo instrumentu atradimui (pvz.: leksa „leksa“, semantēma „semantema“).

2. Pagal kalbos mokslo sandarą lingvistinius terminus galima priskirti bendriesiems lingvistiniams terminams (pvz.: runa „kalbėjimas“, valoda „kalba“) arba struktūrinei terminijai (jai priklauso terminai, apibūdinantys kalbą kaip sisteminį-struktūrinį darinį). Šioje grupėje ryškėja teminis terminijos skirstymas, atitinkantis kalbos lygmenų išskyrimą: — fonetinė ir fonologinė terminija (pvz.: akomodācija „akomodacija“, fonēta „fonema“, patskanis „balsis“, skaņa „garsas“ ir kt.);

— morfologinė terminija (pvz.: adjektīvs „būdvardis“, morfēma „morfema“, palīg vārds „tarnybinis žodis“, papildinātājs „papildinys“ ir pan.);

— leksinė terminija (pvz.: arhaisms „archajizmas“, neoloģisms „neologizmas“, polisēmija „polisemija“ ir t. t.);

— sintaksinė terminija (pvz.: bez kopas teikums „vienanaris sakinys“, divkopu teikums „dvinariai sakinys“, predikatīvatāte „predikatyvumas“ ir kt.).

Prie šios grupės šliejasi specialieji krypčių ir mokyklų terminai (pvz., glossematikų terminai: glosēma „glosema“, grafēma „grafema“, kinēma „kinema“, plerēma „plerema“ ir kt.).

3. Pagal papildymo šaltinius latvių lingvistiniai terminai skirstomi į tokius, kurie vartoja savuosius leksikos vienetus (tokius kaip celms „kamienas“, lauks „laukas“, mija „kaita“, pēdiņas „kabutės“, sadura „sandūra“, sakne „šaknis“ ir kt.) ir skolintus leksikos vienetus:

20

a) iš gyvųjų kalbų, pvz.: vokiečių (kols „dvitaškis“, komats „kablelis“, stilistika „stilistika“ ir kt.); rusų (rusists „rusistas“, slāvists „slavistas“, sovetisms „sovietizmas“ ir kt.); prancūzų (argo „argotas“, kalka „kalkė“, replika „replika“, žargons „žargonas“ ir kt.); anglų (slengs „slengas“ ir kt.);

b) iš klasikinių kalbų, pvz.: graikų (alfabēts „abėcėlė“, sinekdoha „sinekdocha“ ir kt.); lotynų (gēnītīvus „kilmininkas“, nominātīvus „vardininkas“, verbs „veiksmažodis“ ir kt.).

Tarp skolinių būtina išskirti specialią grupę – vadinamuosius žodžius-transliatorius. Transliacija, sekant R. L. Kovalevskiu⁸, suprantama kaip tarptautinis sąvokų paplitimas ir automatinis jų realizavimas kiekvienoje atskiroje kalboje, remiantis skolintomis žodžių darybos priemonėmis ir tarptautiniais žodžių darybos modeliais. Genetiškai šie žodžiai nėra kurios nors Europos kalbos žodžiai, nes tose kalbose atitinkamų sąvokų nebuvo. Pavyzdžiui, graikų kalboje nebuvo tokių sąvokų kaip leksikologija, semantika, semasiologija, semiotika ir kt. Jos sukurtos tik graikų kalbos žodžių pagrindu. Nustačius bendrą tarptautinių lingvistinių terminų fondą, patikslinus etimono kalbą ir kalbas tarpininkes, tai turėtų didelę reikšmę kalbotyrai – leistų aiškiau atsekti kalbų kontaktus ir lingvistinių terminų skolinimosi procesus. Pavyzdžiui, terminą stilistika pirmą kartą XIX a. viduryje pasiūlė vokiečių kalbininkas P. Novalis. Latvių kalboje, kaip parodė J. Rozenbergas, šis žodis pirmą kartą aptinkamas 1890 m. Prancūzų kalboje žodis stylistique kaip lingvistinė sąvoka vartojamas tik nuo 1902 m., todėl būtų klaidinga manyti, kad šis žodis į latvių kalbą pateko iš prancūzų kalbos⁹. Taigi lingvistinės terminijos palyginimas galėtų būti tam tikru požiūriu įdomus kalbotyros istorijai.

Aptarėme tik kai kuriuos klausimus, susijusius su bendrąja latvių lingvistinės terminijos raida. Sparčiai besivystanti žinių sritis vis atkakliau reikalauja išsamiau registruoti ir aiškinti terminus, o tai savo ruožtu padeda stabilizuoti ir koordinuoti terminologinius vienetus.

⁸ Ковалевский Р. Л. Интернациональная лексика и пути ее возникновения.— В кн.: Исследования по романо-германскому языкознанию. Волгоград, 1969, с. 14.

⁹ Rozenbergs J. Latviešu valodas praktiskā stilistika.— Rīgā: Zvaigzne, 1976, 5. lpp.