ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

LI (2004), 81 – 112

Gramatiniai pagrindiniai domenai, jų rekonstrukcija ir reikšmė istoriškai paliudytoms baltų ir slavų kalbų pakopoms

Björn Wiemer

Universität Konstanz

Straipsnyje kritiškai apžvelgiami svarbūs teoriniai požiūriai į priešistorinę pagrindinių baltų ir slavų morfosintaksės sričių raidą: diatezę, lygiuotę ir aspektualumą. Dėl lyginamųjų priežasčių taip pat aptariamas posesyvinių BE- ir HAVE-konstrukcijų santykis. Kritiškai vertinama metodologinė praktika rekonstruojant ir aiškinant diachroninę senųjų baltų ir slavų kalbų raidą, visų pirma todėl, kad ji laikėsi „in vitro“ prieigų, neatsižvelgdama į kalbų kontaktus ir tipologinius duomenis. Teigiama, kad adekvati gramatinės kaitos teorija turėtų taip pat siekti tiksliau nustatyti santykinę „sluoksnių“ – kodavimo būdų – chronologiją ir galimą jų sąveiką ilgais diachroninės raidos laikotarpiais. Tai apima ir gramatinio kodavimo priemonių koegzistavimo galimybę. Kalbant apie šį klausimą, kontaktinių kalbų vartotojai galėjo paskatinti tokių koegzistuojančių priemonių funkcijų persiskirstymą tiek, kad viena iš jų imtų vyrauti ir atitiktų jų pačių kalbos formų bei funkcijų pasiskirstymą.

0. ĮVADAS

Šį straipsnį tam tikra prasme galima laikyti kritine duokle dviem mokslininkams, labai nusipelniusiems istorinės lyginamosios baltistikos ir slavistikos srityse: Jurijui Sergeevičiui Stepanovui ir Williamui R. Schmalstiegui. Kiekvienam iš jų skirta kelių daugiau ar mažiau įtakingų publikacijų serija čia pasitelkiama visų pirma parodyti, kaip labai diachroninė baltistika kenčia dėl to, kad chronologinės gramatikai reikšmingų struktūrų kaitos ir analoginių darinių sekos nepakankamai konkrečiai nagrinėjamos jų tarpusavio sąveikos vėlesniais laikotarpiais požiūriu ir kad sykiu per mažai atsižvelgiama į funkcinius aspektus. Be to, dažnai nepaisoma tipologiškai tikėtinų raidos procesų ir kalbų kontaktų veiksnio, taip pat neretai neapibrėžiamas morfologinių skirtumų gramatinis ar leksinis statusas. Čia aptariamos sritys yra esminės kalbų sandarai, todėl jos svarbios diachroninei morfologijai ir sintaksei, taip pat morfologinei ir sintaksinei rekonstrukcijai. Kalbama apie diatezę, veiksmų pobūdį ir lygiuotę. Tezių aptarimas

82 |

BJÖRN WIEMER

ir Stepanovo (1 skyrius) bei Schmalstiego (2 skyrius) taikyto metodo aptarimą pratęsia svarstymai apie analogišką atvejį slavų kalbų istorijoje (3 skyrius). Šios trys apytikriai nubrėžtos istorinės lyginamosios argumentacijos „atvejų studijos“ tipologiniame kontekste drauge turėtų padėti suformuluoti metodologinius postulatus, kurie bus pateikti pabaigoje (4 skyrius).

1. STEPANOVAS: VEIKSMO ASPEKTIŠKUMO IR DIATEZĖS SĄSAJA DARINIŲ DARYBOJE

Įspūdingą bandymą, remiantis istoriškai paliudytais faktais ir rekonstruojamomis priešistorinėmis baltų ir slavų kalbų būklėmis veiksmažodžių morfologijos srityje, sintetiškai apžvelgti aspekto ir diatezės raidą atliko Stepanov (1976; 1977; 1978a, b; 1989). Stepanovo tezės susijusios su ankstyvaisiais arba priešgramatikalizacijos etapais, tačiau jos suformuluotos pagal istorinės lyginamosios kalbotyros „in vitro metodą“, t. y. neatsižvelgiant į kalbų kontaktų veiksnius. Čia pamėginsiu kritiškai apibendrinti jo požiūrį į šią temą. Klausimų, kurie išsamiau liečia ide. garsų ir formų darybos sistemą, nenagrinėsiu; taip pat nekelsiu abejonių dėl Stepanovo rekonstrukcijos šiais klausimais teisingumo. Man rūpi kritiškai įvertinti jo metodiką ir taip gautų faktų interpretaciją.

Stepanovas remiasi indoeuropeistikoje gerai žinomais senųjų ide. kalbų veiksmažodžių sistemos kamienų kaitos faktais, kurie, be kita ko, susiję su priešistorinėmis baltų ir slavų kalbomis, taip pat prielaida, kad ankstyvojoje ide. sintaksėje nebuvo aiškių priemonių tranzityvumui, kaip sakinio semantinei ypatybei, žymėti. Be to, nebuvo specialios morfologijos, kuri veiksmažodyje rodytų argumentų struktūros išplėtimą ar susiaurinimą, taip pat tokios morfologijos, kuri būtų leidusi sistemingiau skirti įvairius akcionalinius tipus, suprantamus kaip aspektui jautrias klases. Akcionališkumo formos veikiau buvo leksiškai nulemtos¹. Remdamasis šiomis indoeuropeistikoje visuotinai pripažįstamomis prielaidomis, Stepanovas siekia atskleisti „sluoksnius“ etimologiškai bendrų slavų ir baltų veiksmažodžio kamieno pokyčių, kurie indoeuropiečių kalbinės erdvės dialektinės diferenciacijos metu priešistorinėse baltų ir slavų kalbose lėmė sistemingesnes morfologines koreliacijas. Jomis buvo žymimas tranzityvumas, argumentų struktūros susiaurinimas ar išplėtimas ir akcionaliniai tipai. Slavų ir baltų kalbų diferenciaciją viena nuo kitos lėmė tai, kaip skirtingai šios koreliacijos buvo funkciškai plėtojamos.

Pasak Stepanovo, afiksacijos būdai, kurie tipologiškai ir (bent iš pradžių) etimologiškai (t. y. formos substancijos požiūriu) buvo bendri baltų ir slavų kalboms, iš pradžių sudarė funkcinius akcionalinių, t. y. aspektui reikšmingų, ir diatezės-

₁Mokslinėje literatūroje šie reiškiniai kartais vadinami „leksiniu aspektu“.

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 83

su jais susijusių požymių. „Diateze“ Stepanovas vadina „veiksmo santykį su jo subjektu“ (1978a: 338). Tai atitinka Klaimano (1991) „basic voice“, kuriai priklauso ir istorinės lyginamosios kalbotyros mediumas. O akcionaliniai požymiai Stepanovui yra veiksmažodžiui būdingi požymiai, nustatantys, ar esama santykio su riba (rus. ‘предел’), ar ne. Taigi daugiausia kalbama apie terminatyvinių ir ateterminatyvinių veiksmažodžių kamienų skirtį. Stepanovo modelyje kamienus (ir galimą tolesnį jų afiksavimą) galima sieti su trimis situacijos fazėmis, kurių kiekviena sutelkia dėmesį į skirtingą sudėtingos situacijos dalį, organizuotą apie tokios ribos pasiekimą. I fazę sudaro procesas, siekiantis tokios ribos („процесс, стремящийся к своему пределу“), II fazė atitinka pačią ribą („наступление предела“), o III fazė galiausiai žymi būseną, kuri būtinai kyla pasiekus tą ribą. Pati ši būsena yra ateterminatyvinė, nes jos pabaiga lieka atvira („процесс, ограниченный в начале, исходящий из ранее достигнутого предела и не ограниченный концом“); plg. Stepanov (1977: 145).

Svarbu tai, kad kol kas turime reikalą tik su konceptualia akcionalinių stadijų, susitelkusių apie būsenos pokytį, skirtimi. Nors Stepanovas ne kartą kalba apie „aspekto opozicijas“ ar net „aspekto poras“ („видовые противопоставления / пары“), iš pradžių tai tėra aspektui jautrių veiksmažodžių leksemų klasių pagrindimas, o ne gramatinė aspekto opozicija (žr. toliau). Aspektai šiose situacijos fazėse pasiskirstytų komplementariai² – tačiau negalima manyti, kad taip buvo Stepanovo rekonstruojamoje kalbos būklėje (ar vėlesniais laikotarpiais).

Iš slavų ir baltų kalbų pirmtakų paveldėti kamieną keičiantys afiksai (infixai, priesagos arba reduplikacija) daugeliu atvejų lėmė kamieno reikšmės poslinkį iš situacijos II fazės į I arba III fazę. Tipiniai pavyzdžiai yra reduplikacija statiniam perfekto kamienui sudaryti ir padėties veiksmažodžių kaitaliojimasis; plg., pavyzdžiui, iš ide. šaknies *sed- > aks. sědъl.sg.aor prie sěs-ti ‘atsisėsti’ (= II situacijos fazė), palyginti su sěd-ě-ti ‘sėdėti’ (= III situacijos fazė); analogiškai liet. sėd-u.l.sg.prs prie sės-ti ‘atsisėsti’, palyginti su sėd-ė-ti ‘sėdėti’ (1989: 221f.). Stepanovas ieško ide. veiksmažodžio sistemoje, jo žodžiais tariant, tokios trijų fazių struktūros morfologinio žymėjimo „diachroninio prototipo“ ir šiam vaidmeniui numato du „favoritus“: ide. skirtį tarp (I) esamojo laiko, aoristo ir perfekto kamienų bei (II) priešpriešą tarp activa tantum, media tantum ir perfecta tantum (kiekvieno su savita kamieno struktūra); plg. Stepanov (1977: 146ff.; 1978a: 341).

Funkcinius akcionalinių ir diatezės požymių klasterius, be kita ko, galima rekonstruoti praslavų kalboje, kurioje ablauto daryba dar buvo produktyvi

² Beje, trys Stepanovo fazės tiksliai atitinka tris komponentus, iš kurių sudaroma sudėtingiausia klasė aspektų teorijoje, aspektus traktuojančioje kaip operatorius, veikiančius leksinei reikšmei būdingą akcionalinį turinį (operatorių objektus). Breu ILA teorijoje tai yra INCO klasė (plg. Breu 1998); jai visų pirma priklauso vadinamieji holistiniai veiksmažodžiai, tokie kaip наполНить / наполнять ‘(pripil)dyti’, заслонить / заслонять ‘uždengti, pridengti’, спрятаться / прятаться ‘pasislėpti’. Apie šiuos veiksmažodžius konkrečiau žr. Padučeva / Rozina (1993).

84 |

BJÖRN WIEMER

gewesen sein müssen, so daß u.a. Ablautbildung mit Stammerweiterung einer Wurzel wie *nes- (> russ. nes-ti, lit. neš-ti ‘tragen’) zu *nos-i-ti eine Kausativ- wie auch eine Iterativbildung verursachte³. Dieser Typ der Stamm- bzw. Wurzelveränderung führte später im Slavischen zur Ausbildung von Iterativa bzw. „Indeterminativa“ (und bildete damit später einen der formalen Grundsteine für den ipf. Aspekt), während er im (Ost)Baltischen vor allem auch zu einem produktiven Typ der Bildung von Kausativa und Kurativa wurde (vgl. Stepanov 1976: 420). Ein weiteres Beispiel: die Opposition zwischen kurzem und langem Wurzelvokal (+ Stammerweiterung durch Suffix) führte zur produktiven Gegenüberstellung von Verben, die punktuell oder in einer anderen Weise perfektiv interpretiert wurden (kurzer Vokal), vs. Verben, die einen frequentativen, iterierten, intensivierten oder in irgendeiner anderen Weise als progressiv interpretierbaren Sachverhaltstyp denotierten (langer Vokal). Vgl. etwa aks. umrěti ⇔ umirati ‘sterben’ (Dehnung des Wurzelvokals + Stam m erweiterung), pogrěbati ⇒ pogreti ‘vergraben; begraben’ (ě < *ē wegen a < *ā in der Stam m erweiterung) sowie auch kombiniert mit Präfigierung vzbъznoti ⇔ bъděti ‘wach sein’ (ě < *ē). Analoge „Paare“ gibt es auch noch im heutigen Litauischen; vgl. etwa klupti ⇒ klūpoti ‘stolpern’ gegenüber kišti ‘(hinein)stecken’ ⇒ kyšoti ‘(irgendwo) stecken, festsitzen’ (im letzten Fall gekoppelt mit der Opposition [± transitiv]).

Tačiau, kitaip nei slavų kalbose, (rytų) baltų kalbose ši morfologinė opozicija buvo plačiau pasitelkiama ir intranzityviniams bei tranzityviniams kamienams skirtingai žymėti; plg. liet. kisti ‘keistis’ ⇒ keisti ‘keisti’, plisti ‘plisti’ ⇒ plėsti (taip pat plėtoti) ‘plėsti’ (čia ė < *ē), busti ‘pabusti’ ir bausti, iš pradžių reiškęs maždaug ‘išplėšti iš miego’ → ‘priversti ką nors ką nors daryti’ arba ‘kankinti, mušti’, o šiandien reiškiantis ‘bausti’ (plg., be kita ko, Stepanov 1978a: 36, 342). Be to, baltų kalbose nosiniai infiksai ir st priesaga tapo vienomis produktyviausių priemonių esamojo laiko kamienams sudaryti, daugiausia iš intranzityvinių veiksmažodžių (Stang 1943: 131ff.), o slavų kalbose nosiniai infiksai nunyko⁴. Šie intranzityviniai veiksmažodžiai paprastai sudaro opoziciją tranzityviniams veiksmažodžiams, turintiems kitokią kamieno darybą, taigi ir kitokį laikų kamienų sudarymą (iš dalies iš vėlesnių „sluoksnių“, pavyzdžiui, su priesaga -(d)y- < *ī). Plg. tipiškų šios opozicijos atstovų sugretinimą:

(1a) tamp-a.3.PRS prieš tap-o.3.PRT prie tap-ti ‘tapti’ (iš pradžių reiškė maždaug ‘prilipti, prisiklijuoti’).

(1b) tap-o.3.PRS prieš tap-ė.3.PRT prie tap-y-ti ‘dažyti’.

³ Plg. analogišką atvejį sen. graikų kalboje: φέρω ‘nešu’ ir jo iteratyvinį vedinį φορέω, palyginti su φοβέω ‘gąsdinu (indm.)’, kuris turi tą pačią priesagą ir tą patį o ablautą kaip kauzatyvas prie medialinio φέβομαι ‘bijau’ (Stepanov 1978a: 359).

⁴ Plg. menkus reliktus nosinių balsių pavidalu lenkų kalboje ir jų tęsinį rytų slavų kalbose, kaip ide. *sěd- > prasl. *sě-n-d- > aks. sěd-, plg. lenk. siądzie ‘jis / ji atsisėda’ ir rus. sjadet ‘tas pats’ (priešingai nei būtojo laiko formos lenk. siadł, rus. šel ‘jis atsisėdo’). Skirtingai nuo nosinių infiksų, naudojamų esamojo laiko kamienui sudaryti, nosinės priesagos, pavidalu -n̥q- (< *nā?), slavų kalbose atlikusios kamieno plėtinio funkciją ir nebuvusios susietos su vienu laiku, suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį aspekto sistemos ir akcionalinių funkcijų atsiradimui (plg. Sadnik 1962).

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 85

(2a) link-st-a.3.PRS prieš link-o.3.PRT

prie link-ti „linkti; rodyti polinkį“.

(2b) lenk-ia.3.PRS prieš lenk-ė.3.PRT

prie lenk-ti „lenkti, lankstyti“.

(3a) vyk-st-a.3.PRS prieš vyk-o.3.PRT

prie vyk-ti „įvykti“.

(3b) vyk-d-o.3.PRS prieš vyk-d-ė.3.PRT

prie vyk-dy-ti „vykdyti“.

Remiantis šiais ir eile kitų faktų, pasak Stepanovo, galima padaryti tokią išvadą: baltų kalbose ankstyvuosiuose kategoriniuose klasteriuose apskritai vyravo diatezės funkcija, o slavų kalbose įsivyravo akcinė funkcija. Taigi Stepanovo teorija bendrais bruožais apima šiuos teiginius⁵:

(a) Afiksacijos tipai, tvirtai įsitvirtinę slavų ir baltų veiksmažodžių morfologijos sistemoje (kur šiandien jie arba yra suakmenėję, arba tebėra tam tikru mastu matomi, o kartais net produktyvūs), atspindi identišką morfologinę techniką.

(b) Didžioji šių afiksų dalis netgi turi bendrą etimologinę kilmę.

(c) Ir šie afiksai, ir afiksacijos tipai turi būti kilę iš laikotarpio, kai galima numanyti buvus intensyvius istoriškai paliudytų slavų ir baltų kalbų pirmtakų kontaktus (o tai savo ruožtu labai prisidėjo prie „baltų-slavų kalbų bendrijos“ hipotezės). Pats Stepanovas čia vartoja terminą „pro baltų-slavų“.

(d) Slavų ir baltų kalboms diferencijuojantis, akcinėmis ir diatezinėmis savybėmis pasižymintys klasteriai palaipsniui iširo, t. y. viena iš jų sudedamųjų dalių — akcinė arba diatezinė — buvo, kaip tikriausiai pasakytų Stepanovas, „nuslopinta“, o kita tolesnėje raidoje funkciniu požiūriu iškilo į pirmą planą visoje veiksmažodžių morfologijos sistemoje ir buvo nuolat plėtojama arba išliko ilgiau. Baltų kalbose geriau išliko diateziniai pokyčiai (t. y. jie archajiškesni), o slavų kalbose — akciniai; jie išliko taip stipriai, kad padėjo pagrindą vėlesnei aspekto sistemai.

⁵ Plg. paties autoriaus žodžius, prie kurių dar grįšiu: „Vyraujančios šiuolaikinės lietuvių kalbos veiksmažodžių leksikos opozicijos yra porinės opozicijos: paprastas veiksmo arba būsenos veiksmažodis / to paties šaknies veiksmažodžio kauzatyvas arba faktityvas. Pavyzdžiui: bėgti ‘бежать’ / bėginti ‘заставлять бежать (целить молоко), ėsti ‘есть (о животных)’ / ėdinti ‘кормить (животных)’, siūti ‘шить’ / siūdinti ‘отдавать шить, faire coudre’, kisti ‘меняться’ / keisti ‘менять’. Šį opozicijų tipą atitinka produktyvi gramatinė opozicija: „minkštasis“ tranzityvinis asmenavimas / „kietasis“ intranzityvinis asmenavimas; t. y. ia esamojo laiko tipas, e būtojo laiko tipas prieš a esamojo laiko tipą, o būtojo laiko tipą. Panašiai vyraujančios šiuolaikinės rusų kalbos (plg. ir kitas slavų kalbas) opozicijos yra veiksmažodžių veikslų poros, įskaitant „veiksmo būdų“, Aktionsarten, poras. (...) Pagrindiniai santykiai tranzityvumo / intranzityvumo ir „apibrėžtojo“ / „neapibrėžtojo“ veikslo kategorijose visiškai dera tarpusavyje. Pirminės opozicinės poros žymi tą patį veiksmą iš dviejų skirtingų požiūrio taškų (...). Šis dvejopas požiūris į tą patį veiksmą (nors patys požiūrio taškai skiriasi) ir sudaro slavų bei baltų sistemų bendrumą ir jų prototipo „veikslas – diatezė“ vienovės pagrindą. (...) peršasi prielaida, kad baltų diatezių opozicijos ir slavų veikslo opozicijos kyla iš to paties šaltinio – iš tam tikrų pastovių veikslo ir diatezės koreliacijų, egzistavusių pro baltų-slavų kalboje ir sudariusių ten gana stabilią „veikslo – diatezės“ sistemą.“ (Stepanov 1978a: 335–337; autoriaus paties naudotas retinimas, BW).

86 |

BJÖRN WIEMER

Kalbėdamas apie akcionalinių ir diatezės požymių sankaupų formavimąsi, Stepanovas, deja, nepatikslina, ar atitinkami kamieno kaitos tipai vienu metu glaudžiai susiję ir su akcionaliniu, ir su diatezės elgesiu, ar, priklausomai nuo veiksmažodžio tipo (arba nuo vienos leksinės grupės prie kitos), kartais sukelia tik akcionalinę modifikaciją, o kitais atvejais – tik diatezės struktūros pokytį. Jo pavyzdžių rinkiniai rodo ir viena, ir kita. Be to, jie iš dalies prieštarauja vieni kitiems, nes ne visuomet aišku, kokio pobūdžio sąsajos tarp akcionalinių ir diatezės požymių lemia sankaupų susidarymą. Pavyzdžiui, jau minėta st priesaga vartojama ne vien intranzityviniuose esamojo laiko kamienuose; Stepanovas (1976: 409) ją taip pat laiko ingresinės funkcijos („начинательность“) rodikliu, o tai iš esmės turėtų sukelti perfektinį poveikį. Šį teiginį jis grindžia šiuolaikine lietuvių kalba⁶. Tačiau jis nesvarsto, ar (a) ingresinis komponentas negalėtų būti tiesiog sąveikos su leksiniu akcionaliniu numatytuoju tipu rezultatas (plg., pavyzdžiui, ding-st-a „dingsta“) ir (b) ar dabartinę padėtį galima be išlygų projektuoti į priešistorinį (ar bent ankstesnį) baltų kalbų laikotarpį. Kyla ir kita problema: kaip teigiamą perfektinį poveikį suderinti su kitur Stepanovo reiškiama nuomone, kad ankstyvaisiais laikotarpiais esamojo laiko kamienai daugiausia koreliavo su progresyvumu⁷? Dar viena abejonė kyla dėl to, kad -st šitaip priešpriešinama kamieno išplėtimui *ē (> aks. ē, liet. ė), kuris labai dažnai sukeldavo tik akcionalinę modifikaciją, būtent „progresyvinimą“, o kamieno diatezės ypatybių nekeisdavo (t. y. jis paliudytas ir tranzityviniuose, ir intranzityviniuose kamienuose).

Sowohl die *ē-Suffigierung als auch die Suffigierung durch {st} zählt Stang (1943: 118, 132) zu den relativ späten Verfahren. Wenn dem so ist und *ē nur zu einer aktionalen Modifikation des Stamms führte, läge es damit quer zu dem von Stepanov postulierten diachronen Trend; dieser geht ja seiner Ansicht nach im Baltischen zur Seite der Diathese (s.o.). Zu *ē-Erweiterungen treten dann auch intransitive Verben mit nasalem Präsensstamm in aktionale Opposition, indem das Verb mit *ē-Suffix Situationsphase (iii), das Verb mit Nasal Situationsphase (i) oder (ii) aus dem obigen Dreiphasen-Modell bezeichnet, die Diathese aber unangetastet lassen; dies liefe notabene darauf hinaus, daß *ē als Marker der Aterminativität zu einer terminativen Wurzel (Stamm) getreten wäre. Solche von Stepanov postulierten „Paare“ sind gar nicht einmal so selten; vgl. dazu die folgenden repräsentativen Gegenüberstellungen⁸ (mehr dazu in Schmid 1963: 60ff.):

(4a) bu-n-d-a.3.PRS vs. budo.3.PRT

(4b) budi / bud-ē-ja.3.PRS vs. bud-ē-jo.3.PRT

prie bus-ti (< *bud-ti) „pabusti“.

prie bud-ē-ti „būti budriam“.

⁶ Sie findet sich auch schon bei Stang (1943: 131).

⁷ Vgl. etwa Stepanov (1989: 180, 186) selbst oder auch Kazlauskas (1968: 289).

⁸ Šie atvejai rodo ne tik faziškumo skirtumą, bet ir leksinį skirtumą terminatyvumo požiūriu: (a) sakinių veiksmažodžiai paprastai suponuoja terminatyvią eigą (= I fazę) arba įvykį (= II fazę), o (b) sakinių veiksmažodžiai – ne, nes jie sutelkia dėmesį į Stepanovo III fazę.

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 87

(5a) švi-n-ta.3.PRS vs. švit-o.3.PRT prie švis-ti „aušti, švisti / šviesėti“.

(6a) kru-n-t-a.3.PRS vs. krut-o.3.PRT prie krus-ti „pradėti judėti“.

(5b) švit-i / švit-e-ja.3.PRS vs. švit-e-jo.3.PRT prie švit-ē-ti „ryškiai šviesti, spindėti“.

(6b) krut-a.3.PRS vs. krut-e-jo.3.PRT prie krut-ē-ti „judėti, krutėti, spurėti“.

Kitas pavyzdys yra kiek kitokio pobūdžio: viena vertus, tranzityvinių kamienų formavimas baltų kalbose siejamas su ide. kamienų *ē išplėtimu; lietuvių kalboje iš jų, kaip manoma, susidarė būtasis laikas su palataliniu kamiengalio priebalsiu (3-iojo asmens forma su -ė, kaip, pavyzdžiui, pieš-ti „piešti“: pieš-ė „jis / ji piešė“); jam priešpriešinamas būtasis laikas be kamieno palatalizacijos (3-iojo asmens forma su -o), kaip, pavyzdžiui, bėg-ti, bėg-o „bėgti“, „jis / ji bėgo“.⁹ Esą tokiu pat būdu tranzityviniai tapo ir tie patys slavų kalbų kamienai (plg. sen. bažn. sl. pas-a-ti „rašyti“ ⇒ piš-e-tъ „jis / ji rašo“). Abiem atvejais jie esą buvo siejami su vadinamuoju „neapibrėžtuoju aspektu“ („неопределенный вид“) (Stepanov 1976: 409), taigi galėjo būti ipf. aspekto pirmtakai (šiuo klausimu žr. toliau). Tačiau kitur tranzityvumo suteikimas siejamas su perfektivizacija, suprantama kaip vidinės ribos nustatymas (t. y. terminatyvinimas) (plg., be kita ko, paties Stepanovo 1977: 145 ir toliau). To ir būtų galima tikėtis; tipologiniai duomenys tai nuosekliai patvirtina (plg., pavyzdžiui, Bybee, Dahl 1989).

Kitas pavyzdys: vėlesnių slavų kalbų aspekto porų, tokių kaip rus. оставить / оставлять „palikti“, i ir a kamienų morfologinė opozicija esą kilo iš kauzatyvo (i kamienas) ir iteratyvo (arba duratyvo, a kamienas) opozicijos. Remdamasis tuo, Stepanovas daro išvadą, kad „protobaltų-slavų“ kalboje egzistavo tokia sankaupinė koreliacija: „intranzityvinis kamienas + neapibrėžtasis aspektas + iteratyvas“ priešpriešoje su „tranzityviniu kamienu + apibrėžtuoju aspektu + kauzatyvu“ (Stepanov 1977: 149). Tačiau taip jis prieštarauja pats sau; žr. pirmiau pateiktą aptarimą apie ide. atematinių kamienų išplėtimą. Mat baltų kalbose (ir ne tik jose; plg. paties Stepanovo 1978a: 359 ir toliau) i išplėtimas buvo pagrindas tiek kauzatyvinėms, tiek iteratyvinėms darinių grupėms (plačiąja prasme, t. y. įskaitant intensyvus ir frekventatyvus); plg., pavyzdžiui, liet. ly-dy-ti „pilti (tam tikru būdu)“ kaip kauzatyvinį vedinį iš ly-ti „pilti, lyti“ (taip pat žr. 3 pavyzdį), priešpriešoje su graib-y-ti „(greitai) griebti aplinkui“ kaip iteratyvu, padarytu iš grieb-ti „griebti“. Be to, i kamieno iteratyviniai dariniai vartojami ir su intranzityviniais veiksmažodžiais; plg., pavyzdžiui, švisti „šviesti.INTR“ ⇒ švayti⟧ „fechten“ (sen. liet.), bristi „bristi“ ⇒ braidyti „1. vis išnirti (pvz., saulei iš už debesų), 2. braidant minkyti“.

Iš tokių palyginimų kyla prieštaravimų, kuriuos lemia tai, kad Stepanovo kaip diachroninį atskaitos tašką pasirinktų funkcinių sankaupų elementai gali išsiskirti įvairiais būdais, o vėliau, skirtingais laikotarpiais, vėl susijungti į nevienodas kombinacijas. Taigi galėjo būti taip, kad ankstesniu laikotarpiu kauzatyvas ir iteratyvas / intensyvas sudarė sankaupą, o vėliau –

⁹ Plg. citatą 5 išnašoje. Beje, šios nuomonės jau laikėsi Stang (1943: 82 ir toliau). Aiškią ė/o pasiskirstymo lietuvių kalbos būtojo laiko formose analizę pateikia Schmidt (1966). Vis dėlto Michelini išreiškia abejonių ir daro išvadą, „kad skirtingos kilmės morfologiniai vienetai susiliejo baltų kalbų būtojo laiko priesagoje -ē-“ ir kad „daugeliu atvejų (…) -ē- kildintina iš *i̯ā“ (Michelini 1990: 845).

88 |

Björn Wiemer

vėlesniu laikotarpiu jau buvo atsiskyrę vienas nuo kito ir dėl to galėjo sudaryti opoziciją. Tačiau pirmiau cituotų i- ir a kamienų supriešinimas slavų kalboje jau yra palyginti vėlyvas raidos rezultatas. O tai, kad lietuvių kalboje i kamienai buvo vartojami tiek kauzatyvams, tiek iteratyvams sudaryti, galima aiškinti dvejopai: arba abi veiksmažodžių rūšys atsirado ankstesniame raidos etape, kai šios funkcijos dar buvo „suporuotos“, ir vėliau sudarė skirtingus klasterio „išskaidymo“ variantus; arba jos atsirado skirtingais laikotarpiais, kai kauzatyvumas ir iteratyvumas jau nebesudarė klasterių. Nors Stepanovas iš dalies nustato apytikslę jo išsamiai aptariamų morfologinių opozicijų chronologinę tvarką (žr. sąrašą priede), laikotarpiai, kuriais jos buvo produktyvios, regis, persidengė, todėl susidarė dažnai labai nepermatomas įvairių sluoksnių ir su jais susijusių funkcijų persipynimas. Taigi neišspręsta lieka įvairių morfologinių opozicijų tipų chronologinė seka ir jų persidengimo trukmė realiuoju laiku¹⁰.

Su tuo susijusi, Stepanovo neaptarta problema yra analoginių išlyginimų klausimas: jie temdo gryną nuoseklios kamienų kaitos sluoksnių sekos vaizdą. Kad išvengčiau tikro pavyzdžių pertekliaus, šio klausimo pavyzdžių čia neaptarinėsiu. Atidžiai skaitant Stepanovo darbus būtų galima surinkti atitinkamų atvejų, o dabartinėje lietuvių kalboje itin marga padėtis matyti būtent tarp esamajame laike nazalizuojamų veiksmažodžių ir *i kamienų išvestinių formų (t. y. -(d)in- ir -(d)y-), nes kaip tik šios priesagos lemia tiek veikslines, tiek diatezės modifikacijas.

Taip pat derėtų pateikti keletą pastabų apie Stepanovo sąvokų aparatą ir juo grindžiamą metodą. Svarbu pabrėžti, kad Stepanovas nepateikia teiginių apie atskirų afiksacijos būdų gramatikalizacijos laipsnį (ir iš tiesų tai nebuvo jo tikslas). Tačiau galima netiesiogiai numanyti, kad jų produktyvumas ir darybos reguliarumas atitinkamoje funkcinėje srityje (diatezės ar veikslinėje) galėtų būti pagrindas nustatant gramatikalizacijos laipsnį, jei tokį būtų norima nustatyti. Dar svarbiau tai, kad Stepanovas aspektą (вид) ir leksines modifikacijas, tokias kaip veikslų rūšys (способы действия), kurios, be kita ko, sukelia reikšmės veikslinį (taigi ir su aspektu susijusį) pokytį, gana nediferencijuotai priskiria bendrai veikslumo kategorijai (аспектуальность). Atitinkamai savo trijų fazių modelį jis laiko scheminiu aspektų tipų vaizdavimu, nors iš tiesų jis pats savaime pirmiausia tėra vienas aspektui jautraus leksikos sluoksnio pjūvis (žr. pirmiau). Panašiai Stepanovas genus verbi ir pasyvą (apibendrintus kaip „залог“) aptaria kartu su leksinės diatezės (t. y. argumentų struktūros) pokyčiais, priskirdamas juos vienai „залоговость“ kategorijai. Tai pagrįsta, jeigu, kaip

¹⁰ Ypač Stepanov (1977) neaišku, kaip jo sinchroninė tranzityvumo tipų klasifikacija ir veikslinis trijų fazių modelis siejasi su morfologinių opozicijų seka.

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 89

Stepanovas pabrėžia, kad svarbiausia yra atskleisti sisteminius konceptualius ryšius tarp gramatinių kategorijų, tokių kaip aspektas ar pasyvas, ir jas motyvuojančių funkcinių (konceptualių) sričių. Tačiau bendras jų aptarimas tampa problemiškas, jei taip ištrinamas susijusių kategorinių opozicijų statuso skirtumas (labiau gramatinės ir labiau leksinės) arba šis skirtumas net paskelbiamas nereikšmingu.

Stepanovas iš esmės suvokia šią aplinkybę, bent jau diatezės srityje. Pirma, jis nurodo, kad afiksacija, kuria, pavyzdžiui, aiškiai žymimi tranzityvūs kamienai (t. y. jie išvedami iš intranzityvių arba diatezės požiūriu nestabilių kamienų), lemia ir tai, kad vedančiajam bei išvestiniam kamienui (veiksmažodžiui) priskiriamos skirtingos leksinės eksplikacijos (plg., be kita ko, Stepanov 1977: 140). Jis taip pat suvokia, kad vienas ir tas pats afiksacijos būdas vienu atveju gali atlikti grynai sintaksinę funkciją (žymėti pasyvą), o kitu – leksinę darybinę funkciją (pavyzdžiui, sudaryti dekauzatyvinius veiksmažodžius); toks yra jau gerai žinomas rusų kalbos postfikso {sja} pavyzdys (Stepanov 1978a: 339). Galiausiai toje pačioje vietoje jis parodo, kad aktyvo ir pasyvo opozicija bei leksinių diatezės skirtumų opozicija gali lemti visiškai skirtingas, kartais net nesuderinamas numanomos situacijos interpretacijas. Taigi aktyvo sakinį (7a) galima sugretinti su denotaciškai ekvivalenčiu (t. y. sinoniminiu) pasyvo sakiniu (7b):

(7a) Лаборант расплавляет вещество

‘Der Laborassistent bringt die Substanz zum Schmelzen’.

(7b) Вещество расплавляется (лаборантом)

‘Medžiaga yra (laboratorijos asistento) ištirpdoma’.

Nė vienas iš šių sakinių savaime nereiškia, kad apdorojama medžiaga iš tiesų ir išsilydo. Tačiau būtent tai pasakoma (tvirtinama), kai tranzityvus veiksmažodis расплавить „išlydyti, priversti išsilydyti“ sugretinamas su jo intranzityviniu leksiniu atitikmeniu маять „lydyti.INTR“; plg.:

(8) Вещество тает.

„Medžiaga išsilydo“,

t. y. pagal telinį komponentą (7b) nebūtinai implikuoja (8). Ir atvirkščiai, (8) neimplikuoja (7b), kalbant apie agento presuponavimą: tik (7b) suponuoja išorinį sukėlėją (būtent dėl šio komponento 7b yra denotacinė 7a parafrazė), o (8) jį atmeta.

Dasselbe gilt prinzipiell auch für das Litauische, in dem diese Opposition aber immer noch sehr regelmäßig (wenn auch nicht mehr produktiv) durch das Verhältnis zwischen einfachem und erweitertem Stamm zum Ausdruck gebracht wird; vgl. Krosnis kaista ‘Der Kamin wird heiß’ ⇒ Šeimininkas kaitina krosnį ‘Der Hausherr heizt den Kamin an/ein’. Stepanov periphrasierend kann man daraus den Schluß ziehen, daß bei einer lexikalischen Diathese-Opposition der Art, wie sie im Rahmen der sog. ‘inchoative–causative alterna-

90 |

BJÖRN WIEMER

tions’ besprochen wurde (vgl. Haspelmath 1987), häufig¹¹ eine gewisse Verschiebung in der Darstellung der realen Situation stattfindet; beim Passiv ist das, wie gesagt, nicht der Fall.

Sąvokų diferenciacijos stoka nėra vien terminologinis klausimas. Mat Stepanovas dėl jos kelis kartus (tikriausiai netyčia) sutapatina „pasyvą“ ir „diatezę“ ir pateikia dviprasmiškų, o gal net tiesiog neteisingų teiginių¹². Dar aiškiau tai matyti iš jo vartojamo „aspekto“ (вид) termino. Veiksmo būdus jis vaizduoja kaip į slavų kalbos aspekto sistemą „įtrauktus narius“ („способы действия включены в систему видов как одно из звеньев последней“; Stepanov 1976: 411). Jei tai turėtų atitikti plačiai paplitusią tezę apie vieną iš diachroninių šiuolaikinės slavų kalbos aspekto sistemos šaltinių, tokį teiginį būtų galima pagrįsti. Tačiau tolesnis Stepanovo dėstymas rodo, kad jis aspekto opoziciją – dabartinę koreliaciją pf.: ipf. ir dar bendraslavų kalboje bei ankstyviausiuose istoriškai paliudytuose rytų slavų kalbos raidos tarpsniuose atpažįstamą „determinuotų“ ir „indeterminuotų“ kamienų opoziciją – laiko vieno lygmens reiškiniais (plg., be kita ko, Stepanov 1977: 151). Kalbant apie pastarąją opoziciją, turėtų būti aišku, kad ji daugiau ar mažiau tiesiogiai kilo iš anksčiau aptarto apofoninio darinio ir kamieno plėtinio, tokio kaip *nes- ⇒ *nos-i- „nešti“. Funkciniu požiūriu ji buvo gerokai mažiau abstrakti už pf.: ipf. opoziciją. Atitinkamai ji buvo ir leksiškai labiau apribota nei dabartinė rusų kalbos aspekto opozicija¹³.

Stepanovas šiuo atžvilgiu taip pat neatskirdamas mini senosios slavų ir bendroslavų kalbų aoristo ir imperfekto opoziciją, anksčiau aptartą ide. esamojo laiko, aoristo ir perfekto kamienų skirtį bei kai kuriuos „veiksmo atspindžius“ baltų kalbų būtojo ir esamojo laiko kamienų skirtume. Pastarieji yra (šiandien) nuo laiko priklausomos kamieno ir šaknies kaitos, tokios kaip pateiktosios (1–6)¹⁴. Čia priskirtini ir apofoniniai reiškiniai; plg., pavyzdžiui, perk-a.3.PRS vs. pirk-o.3.PRT iš pirk-ti „pirkti“, liek-a.3.PRS vs. lik-o.3.PRT iš lik-ti „likti“¹⁵.

¹¹ Tikrai ne visada. Mat tai, kad sakinio (7b) implikatūra sakinio (8) atžvilgiu gali būti panaikinta, inter alia priklauso nuo aukščiausio rango argumento referencinių savybių (čia: лаборант): jei šis būtų negyvas, o referentas priklausytų žemesniam gyvumo skalės laipteliui, pirmiau minėta implikatūra būtų privaloma. Taip būtų, pavyzdžiui, jei aukščiausio rango argumentą žymėtų gamtos jėga; plg. rus. Солнце растапливает снег (atitinkamai liet. Saulė tirpdo sniegą) „Saulė tirpdo sniegą“ ⇒ Снег тает / Sniegas tirpsta „Sniegas tirpsta“ (kur tirpti.INTR ⇒ tirpdyti.TR).

¹² So etwa in Stepanov (1978a: 338), wo es heißt: „Залог заключается в отношении глагола-сказуемого предложения к подлежащему предложения. Он является, по-видимому, универсальной категорией различных языков [sic!] и в значительной степени связан с поверхностной организацией высказывания.“ Stepanov versteht das Passiv einerseits zwar eindeutig als eine Operation, die nur die morphosyntaktische Kodierung von Argumenten tangiert. Andererseits aber behauptet er hier, daß das Passiv als eine universal in allen Sprachen vorhandene Kategorie anzusehen sei.

¹³ Išsamią tiesioginio pf.: ipf. opozicijos kildinimo iš determinuotumo opozicijos kritiką žr. Bermel (1997: 67 ir toliau, 84 ir toliau).

¹⁴ Plg. ir kitus pavyzdžius, tokius kaip liet. tek-a.3.PRS vs. tek-ė-jo.3.PRT iš tek-ė-ti „tekėti“, mieg-a.3.PRS vs. mieg-o-jo.3.PRT iš mieg-o-ti „miegoti“, tur-i.3.PRS vs. tur-ė-jo.3.PRT iš tur-ė-ti „turėti“.

¹⁵ Nors slavų kalbose šie reiškiniai išnyko anksčiau nei baltų kalbose, iki šiol yra nemažai veiksmažodžių, kurių esamojo laiko ir bendraties kamienuose išlikęs senasis pasiskirstymas pagal pilnąjį ir

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 91

Tačiau tokie palyginimai nėra visai tikslūs, nes labai svarbu, ar kamienų kaitos, tokios kaip apofonija ar infiksacija, sinchroniniu požiūriu vyksta tų pačių leksemų viduje (t. y. yra visiškai įtrauktos į paradigmą), ar lemia leksinį pokytį. Pavyzdžiui, jei už dviejų lietuvių kalbos būtojo laiko galūnių eilių (-ė < *ē ir -o < *ā trečiajame asmenyje) iš tiesų slypėtų iš ide. paveldėtas tranzityvumo ir intranzityvumo skirtumas (tačiau žr. ypač 9 išn.), tai šis skirtumas dabar beveik visiškai išblukęs. Šiandien abi eilės yra morfonologiškai papildomai pasiskirsčiusios galūnės, reiškiančios tas pačias abstrakčias kategorijas – asmenį, skaičių ir būtąjį laiką, ir nieko daugiau. Tas pats pasakytina apie st-sufiksą ir esamojo laiko infiksus: šie afiksai tebėra vartojami beveik vien intranzityviniuose kamienuose (ir šiuo požiūriu „kaitaliojasi“ su būtojo laiko o kamienu), tačiau šiaip jie žymi tik esamąjį laiką. Jie neturi nei specialios veiksmo, nei diatezės funkcijos.

Kalbant apie slavų kalbos imperfektą (-aachъ/-ěachъ), reikia atkreipti dėmesį, kad nepriklausomai nuo to, ar jo atsiradimo metu buvo vartojamas kamieno plėtinys ē, ir, jei taip, ar jis etimologiškai sutapo su *ē kamieno plėtiniu, skirtu progresyvui sudaryti¹⁶, šiais atvejais gramatinis statusas skiriasi: imperfektas nekeičia leksemos struktūros, o *ē kamieno plėtinys lemia atitinkamus pakeitimus – todėl imperfektas priskiriamas kaitybai, o *ē kamieno plėtinys – darybai. Priešingai, imperfekto sufiksas apribotas vienu laiku, o kitas kamieno plėtinys su *ē (tokio tipo kaip teka.3.PRS, tekejo.3.PRT, tekēti „tekėti“) leidžia kaityti visais laikais.

Veiksmažodžių morfologijos priešistorėje, ypač senesnėse ide. kalbose, gausu pavyzdžių, kai žodžių formų morfotaktinė sandara išliko tokia pati, tačiau tyrėjai daro prielaidą, kad daryba virto kaityba (galbūt ir atvirkščiai). Pavyzdžiui, Barton (1981: 248–250), kaip ir anksčiau minėtas Stepanovas, teigia, kad protoide. kalboje egzistavo vien kamienai (arba šaknys), kurie, remiantis jų leksinėmis veiksmo ypatybėmis, atitinkamai punktualumo / terminatyvumo ir progresyvumo, implikavo konkretų laiką, kuriuo vieninteliu jie galėjo būti vartojami: punktualumas / terminatyvumas ⇒ būtasis laikas (plg. vadinamąjį šaknies aoristą), o progresyvumas – esamasis laikas. Vėliau, prie šaknies aoristų pridėjus afiksus, atsirado naujų kamienų, kurie pagal nutylėjimą turėjo priešingą veiksmo pobūdį ir galėjo būti vartojami esamuoju laiku; plg. *der-t ‘burst, split, tore away, tore off’ ⇒ *dere-ti ‘flays, is tearing’. Barton šį procesą vadina

nulio laipsnį atspindi (bendratis šiuo požiūriu elgiasi taip pat kaip buvęs aoristas); plg., pavyzdžiui, bažn. slav. berǫ „imu“ ir bъrati „imti“, židǫ „laukiu“ ir žьdati „laukti“. Plg., be kita ko, Stepanov (1976: 409; 1978a: 343 ir toliau), taip pat citatą 5 išnašoje.

¹⁶ Gegen eine solche Etymologie äußert sich vor allem Stang (1943: 82–85). Generell gibt es zwei konkurrierende Thesen zur Herkunft dieser ur slavischen Innovation: die eine führt das Imperfekt-Suffix zurück auf die Fusion eines stammerweiternden *ē oder *ā mit einer Vergangenheitsform der Copula *es- (u.a. Stang, Diels), die andere sieht im Imperfekt-Suffix eine Erweiterung des Aoriststamms durch *ē/*ā in iterativer oder progressiver Funktion (vor allem Kurylowicz) (vgl. Birnbaum 1975: 162f.; Stang 1943: 81). Nur die zweite These nimmt etymologische Identität des einen *ē mit dem anderen an. Welchen Standpunkt man aber auch einnehmen mag, sie laufen beide auf eine Stammerweiterung durch ein „iterativ-progressives“ Morphem hinaus.

92

BJÖRN WIEMER

„Daryba“, nes tolesnė raidos eiga, be kita ko, slavų kalbose rodo, kad pirminės šaknys, tokios kaip *der-, ir iš jų išvesti kamienai (*dere- ir kt.) buvo suvokiami kaip „leksiškai skirtingi“. Mat abu kamienai vėliau (dėl apofonijos ir (arba) sufiksacijos) sudarė savitas esamojo laiko ir aoristo formas: šakninis aoristas *der-t ⇒ sen. bažn. sl. esamojo laiko kamienas -dbret ir *dere-ti ⇒ *d̥rāsom > sen. bažn. sl. d̥rachъ. Šį procesą jis vadina „kaityba“, nes čia keičiama tik laiko pakopa ir pamažu susidarė reguliarus paradigminis atitikmuo, nepalietęs pirminio kamieno leksinio turinio.

Taigi šis argumentavimas grindžiamas aptariamų morfologinių operacijų santykiu su leksikonu. Tačiau jis taip pat remiasi vienašalių funkcinių implikacijų panaikinimu: dėl leksinio veiksmažodžių šaknų veiksmo pobūdžio numatytojo požymio jos nurodo vieną ar kitą laiko pakopą. Trumpai tariant, jis grindžiamas leksinių ir laiko sincretizmų panaikinimu, jei tokiais laikome implikacinius ryšius tarp dviejų (ar daugiau) kategorinių skirtumų (prototipų). Nagrinėjamu atveju kalbama apie veiksmažodžio laiko ir diatezei reikšmingų kategorijų gramatemas. Toks sincretizmas suponuoja, kad atitinkamos gramatemos jau egzistuoja kaip atskiros; jei taip nėra, veikiau reikėtų kalbėti apie „(kategorinį) difuziškumą“ (žr. toliau). Kai toks klasteris panaikinamas, gramatemas pažymint nepriklausomai viena nuo kitos, vyksta „diskriminacija“¹⁷. Stepanovo aptartu atveju diskriminacija lėmė leksinės reikšmės ir laiko pakopos kryžminį derinimą. Šis derinys pagrindžia laikų gramatikalizaciją (bet ne aspekto gramatikalizaciją!); šiuo klausimu taip pat žr. Lehmann (1990).

Tačiau reikia turėti omenyje, kad ir išvestiniai kamienai („išplėstosios šaknys“) paprastai nulemia kaitybos tipą (arba, neutraliau tariant, morfologinio pakitimo žodžio formos gale tipą); taigi ir čia vėl pasireiškia morfemų tipų implikacija, einanti po apofoniją patiriančių šaknų arba sufiksinių išplėtimų. Vadinasi, morfotaktikoje niekas iš esmės nepasikeitė; turime kamienų kaitos pavyzdžių, po kurių eina įvairūs laiko, asmens ir skaičiaus žymikliai¹⁸; tam tikromis sąlygomis jie susijungia į paradigmas, kurioms būdinga daugiau ar mažiau reguliari kamienų kaita. Šios kamienų kaitos paradigminės iš esmės tik todėl, kad koreliuoja su kitomis kategorijomis (čia – laiku, asmeniu ir skaičiumi), kurios vienaip ar kitaip tapo morfologiškai diferencijuotos ir leidžia išskirti gramatemas.

Jei laikas nurodomas kamienu, vėl galima kalbėti apie sincretizmus. Ryškiausias atvejis – baltų-slavų veiksmažodžių esamojo laiko kamienas Rytų slavų ir lenkų kalbose (t. y. šiaurės rytinėje slavų kalbinio arealo dalyje), kuris be-

¹⁷ Dėl šių sąvokų ir jomis įvardijamų operacijų žr. Lehmann (1996; 1999: 229 ir toliau).

¹⁸ Jos savo ruožtu gali būti susiliejusios sincretiškai – tai būdingas fleksinei morfologijai reiškinys.

Rekonstruktion grammatischer Kernbereiche | 93

– kaip žinoma, kartu nurodo ir būsimąjį laiką, todėl tai jau nebėra esamasis laikas¹⁹. Vis dėlto tai labai vėlyvas aspekto gramatikalizacijos padarinys (be to, jis ne visose slavų kalbose reiškiasi vienodai nuosekliai); sincretizmas čia vyksta vien funkciniu lygmeniu (žr. Kardelis/Wiemer 2002: 53 ir toliau; Wiemer 2003: 44–46). Prieš tai turėjo būti etapas, kai laikinio ribotumo ir nuorodos į ateitį funkcinis giminingumas (galbūt su modaliniais „atspalviais“) egzistavo leksiniu lygmeniu. Mat kol kalbos veiksmažodžių kamienų atsarga nėra pakankamai nuosekliai suskirstyta į dvi (ar galbūt daugiau) klases, kurioms priskiriamas aiškiai apibrėžtas funkcijų rinkinys, koreliacija su laiku (būtasis laikas prieš esamąjį / būsimąjį laiką) lieka gana „laisva“: prireikus koreliaciją galima panaikinti. Ankstyvuosiuose istoriškai paliudytuose slavų kalbų raidos etapuose ir dabartinėje lietuvių kalboje kaip tik taip ir yra, t. y. laikas, jau būdamas gramatine kategorija, sudaro laisvus sincretizmus su leksiškai nulemtomis veiksmų pobūdžio preferencijomis (žr. Bermel 1997: 4–8 skyriai passim; Wiemer 2001: 39–44, 47).

Tačiau grįžkime prie morfotaktinių procesų. Tokia kamienų kaita, kokią aptarė Barton, ankstyvųjų ide. kalbų raidoje pasitaiko (arba gali būti rekonstruojama) nuolat. Taigi peržvelgus, pavyzdžiui, Stangą (1943), atitinkamas Stango (1966) ir Kazlausko (1968: 287 ir toliau) vietas, pirmiau aptartus Stepanovo darbus bei daugelio kitų autorių, išsamiai tyrusių slavų ir baltų kalbų veiksmažodžių morfologiją ide. kalbų kontekste, darbus, susidaro įspūdis, kad visa baltų ir slavų veiksmažodžių morfologijos raida beveik išimtinai susideda iš darybos priemonių integravimo į paradigminius santykius, įskaitant aspektui reikšmingų skirtumų perinterpretavimą kaip laiko skirtumų. Tačiau pastarieji beveik niekada negramatikalizuojami tiek, kad būtų išskaidyti (diskriminuoti) formos ir funkcijos sincretizmai, o leksiniai apribojimai, atsirandantys dėl aspekto atžvilgiu jautrių klasių, iš esmės išnyktų.

Iš to, kas iki šiol pasakyta, galima daryti tokią išvadą: į veiksmų pobūdį orientuota kamienų kaita gali didesniu ar mažesniu mastu dalyvauti formuojant paradigmas. Tai vyksta sąveikaujant su kitomis veiksmažodžio kategorijomis, pavyzdžiui, laiku arba argumentų struktūrą apibrėžiančiomis kategorijomis (susijusiomis su diateze). Kadangi laikas, priešingai nei su argumentų struktūra susiję skirtumai, nesukelia leksinių pokyčių, glaudūs ryšiai su laiko skirtumais iš principo išsaugo leksemą, o glaudžios koreliacijos su diatezės skirtumais greitai lemia leksemos pokytį. Kraštutiniu atveju, kai morfologinio žymėjimo būdo veiksmo pobūdžio funkcija griežtai susiejama su vienu laiku (kaip baltų kalbų nosiniai intarpai ir {st}, vartojami tik esamajame laike), dėl šio sincretizmo toks žymėjimo būdas tvirčiau įtraukiamas į paradigmą, t. y. jis visapusiškai integruojamas į implikuojamos kategorijos (čia – laiko) paradigmą.

¹⁹ Pažymėtina: tai iš tiesų yra ne darybos, o klasifikavimo dalykas, kai šių kalbų veiksmažodžiai nuosekliai priskiriami perfektyvinių veiksmažodžių klasei arba jai priešingai imperfektyvinių veiksmažodžių klasei. Ar veiksmažodis yra perfektyvinis, ar imperfektyvinis, nebūtinai matyti vien iš jo kamieno struktūros; tai priklauso nuo santykio su morfologiškai artimiausio priešingo aspekto veiksmažodžio kamienu (žr. Wiemer, spaudoje1: 4 skyrių).

94 |

BJÖRN WIEMER

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad šias išvadas iš principo būtų galima tapatinti su perėjimu nuo darybos prie kaitybos, tačiau, pavyzdžiui, nosinių infiksų ir st priesagos atveju morfotaktinis elgesys nesikeičia.

Aptardamas Stepanovo istorinius lyginamuosius darbus nagrinėjama problema, kalbėjau apie veikslinių ir diatezės požymių sinkretizmus. Tačiau, kaip minėta, sinkretizmai suponuoja jau egzistuojančias kategorijas (arba reikšmes) su skiriamosiomis opozicijomis. Jei Stepanovas (kaip ir daugelis kitų) daro prielaidą, kad ide. sintaksės ir morfologijos raidos pradžioje apskritai nebuvo tranzityvumo koreliacijos, taip pat nebuvo žymimos nei veikslo, nei laiko skirties, o egzistavo tik veiksmažodžių šaknys, kurias tenka apibūdinti kaip activa tantum, perfecta tantum ir t. t., tuomet šios kategorijos egzistavo nebent neapibrėžtu pavidalu. Tai reiškia, kad jos ne tik negalėjo būti laisvai derinamos (o tai būtų panaikinę sinkretizmus), bet ir apskritai nebuvo kategorialinių opozicijų „tranzityvus vs. intranzityvus“, „esamasis laikas vs. aoristas“ ir t. t., kurias būtų buvę galima derinti.

Be to, Stepanovas laikosi ir aktyvo:in aktyvo lygiuotės tezės ankstyvojoje ide. kalboje (žr. 2 skirsnį). Jei šią tezę laikytume teisinga, reikėtų manyti, kad argumento ir predikato ryšys buvo sinkretiškas: abu turėjo sutapti pagal požymį [± gyvas]²⁰. Tačiau šis sinkretizmas (jei apskritai kada nors egzistavo) būtų buvęs vien semantinio pobūdžio ir, be to, nepaliko tiesioginių pėdsakų baltų ir slavų kalbų morfosintaksėje. Remiantis Stepanovo prielaidomis, tik atsiradus tranzityvių ir intranzityvių kamienų skirtims bei laikams susiformavo skiriamosios kategorijos, kurias buvo galima derinti tarpusavyje ir su (dar negramatikalizuotomis) veikslinėmis skirtimis; be to, jos, regis, didžiąja dalimi implikavo viena kitą arba viena kitą implikavo. Taigi, net jei norėtume pritarti Stepanovo argumentacijai, reikėtų manyti, kad iki tokių sinkretizmų atsiradimo buvo panaikintas veiksmažodžių šaknų neapibrėžtumas ką tik minėtų kategorialinių skirtumų atžvilgiu.

Grįžkime prie Stepanovo akcioninių skirtumų traktavimo: matome, kad jis painioja gramatines aspekto funkcijas su akcioniniais numatytaisiais požymiais ir leksinėmis modifikacijomis. Tai aiškiausiai išryškėja tada, kai Stepanovas antriniu būdu sufiksuotus veiksmažodžius, tokius kaip rus. išgerti „išgerti / ištuštinti“, pagaminti „gaminti, pagaminti“, išmarginti „detaliai nuspalvinti / išpiešti“, nudurti „perdurti“, vadina „dviaspekčiais“ (двувидовые) ir kaip pagrindimą nurodo, kad šie veiksmažodžiai yra priešdėliniai, todėl, palyginti su nepriešdėliniais kamienais (gerti „gerti“, daryti „daryti, veikti“, piešti „piešti“, durti „durti“), jie esą žymi ribą (1977: 151). Jis, tiesa, pažymi, kad antriniu būdu sufiksuoti ir paprastieji kamienai skiriasi ir leksiniu požiūriu, todėl dažnai vienų negalima vartoti vietoj kitų. Kaip dar vieną minėtų antriniu būdu priešdėlinių veiksmažodžių „dviaspektiškumo“ pagrindimą jis nurodo, kad jie vartojami vietoj atitinkamų įvykio veikslo veiksmažodžių – be sufikso {iva / vva}, t. y.

²⁰ Stepanov (1989: 75ff.) spricht deshalb auch von „semantischer Kongruenz“ („семантическое согласование“).

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 95

ištraukti, pagaminti, išmarginti, nudurti (turinčių tas pačias reikšmes kaip sufiksuotieji veiksmažodžiai) – pasakojamajame esamajame laike, t. y. tarytum įvykio veikslo funkcija. Iš to aiškiai matyti, kad Stepanovas painioja leksines ir gramatines funkcijas. Žinoma, pastebėdamas, kad antriniu būdu priešdėliniai ir atitinkami nesufiksuoti veiksmažodžiai leksiškai ne visiškai sutampa, todėl pasakojamajame esamajame laike negali būti tiesiog vartojami vienas vietoj kito, jis de facto paliečia esminį „aspektogenezės“ klausimą – jos sąsają su leksine semantika (plg. Wiemer 2001: 48–53).

2. SCHMALSTIEGAS: LYGIUOTĖS SISTEMŲ SEKA IR „BALTŲ KALBŲ ERGATYVINĖ PRAEITIS“

2. SCHMALSTIEG: DIE ABFOLGE VON ALIGNMENT-SYSTEMEN UND DIE „ERGATIVE VERGANGENHEIT“ DES BALTISCHEN

Ebenso wie Stepanov (vgl. vor allem Stepanov 1978a: 360–362; 1989: passim) ist auch Schmalstieg ein Repräsentant der These von einem Aktiv:Inaktiv-Alignment in den Vor- oder Frühstufen des Ide. Auf die Diskussion darüber, ob das frühe Ide., genauer: das Ide. nach dem Aufkommen der ersten flektivischen Unterscheidungen, durch ein solches Alignment-System charakterisiert war, braucht hier aber im Grunde nur deshalb eingegangen zu werden, weil sie als Hintergrund für die These vom ursprünglichen Ergativ-Alignment des Vor- oder Frühbaltischen gilt; um diese These geht es im weiteren. Die Hypothese von einem Aktiv:Inaktiv-Alignment des Prä- bzw. Proto-Ide. konnte aufgrund der Unhaltbarkeit ihrer Argumente mehr und mehr in das Reich der Spekulationen verwiesen werden und darf heute als obsolet gelten²¹ (s. Fn. 22). Trotzdem ist es lehrreich, sich etwas näher die Vorgehensweise anzusehen, mit welcher bis vor einiger Zeit noch Entwicklungs-Abfolgen der grammatischen Kernstruktur des Baltischen (und Slavischen) auf indoeuropäischem Hintergrund postuliert wurden. Dies geschah meist ohne Rücksicht auf Sprachkontakt-Faktoren (nicht zuletzt von außerhalb des ide. Dialektkontinuums). Zudem spielt im Fall einer Rekonstruktion des Alignments ein Abgleich der postulierten Entwicklungsrichtung mit typologischen Fakten eine noch größere Rolle als bei der Verbindung zwischen Aktio­nalität und Diathese (s. Abschnitt 1).

²¹ Aktyvo:inakyvo tipas pirmiausia išgarsėjo Klimovo „kontensyviosios tipologijos“ dėka, nors tarp svarbių pirmtakų, veikusių XX a. pradžioje, reikėtų paminėti Uhlenbecką ir Sapirą. Išsamią inakto:aktyvo ir ergatyvo:absoliutyvo struktūrų diskusijos istorijos bei dabartinės būklės, taip pat klausimo, ar ankstyviausioje ide. kalbos stadijoje egzistavo tam tikra jų seka, apžvalgą pateikia Bauer (2000: 15–22, 32f., 43–92), pati pasisakanti už protoide. aktyvo:inakyvo sistemą.

96 |

BJÖRN WIEMER

Kokia tad yra tezė, kurios šalininkams priklauso ir Schmalstiegas? Jei egzistavo aktyvo:inaktyvo sistema, ji turėjo būti ankstesnė už ergatyvinę sistemą²². Be to, skirtis tarp aktyviosios ir neaktyviosios klasių kamienų laikoma pagrindu tiek giminės opozicijai pagal „bendroji giminė“ ir „niekatroji giminė“ atsirasti, tiek aoristo / prezenso ir perfekto kamienų dichotomijai²³. Jei šių jau itin senų (apie 2000 m. pr. Kr.) morfologinių skirtumų pagrindą turėjo sudaryti postuluojama aktyvo:inaktyvo sistema, vien iš to galima spręsti, kaip toli į praeitį ji turėjo gyvuoti. Be to, aktyvioji klasė turėjusi būti ergatyvo, o šis savo ruožtu – vardininko pagrindas; atitinkamai neaktyvioji klasė turėjusi būti „casus indefinitus“ (= absoliutyvo), o šis savo ruožtu – galininko pagrindas (žr. toliau). Pagal šią hipotezę susidarytų tokia lygiavimo sistemų seka: aktyvas:inaktyvas > ergatyvas:absoliutyvas („indefinitus“) > vardininkas:galininkas (plg. Schmidt 1980: 103; 1983: 9 ir toliau); tačiau žr. Dixon (1994: 185 ir toliau, 2 išn.), kritikuojantį šią seką.

Dabar sutelksime dėmesį į diskusiją apie ergatyvinę sintaksę arba tariamus iš ide. prokalbės pirmtakų perimtus ergatyvinės sistemos pėdsakus. Norėčiau pabrėžti, kad „ergatyvine forma“ ar panašiai negalima tiesiog vadinti dažnai pasitaikančio Agenso žymėjimo įstrižuoju linksniu arba PP²⁴. Toks sutapatinimas kartais sukeldavo nesusipratimų ir slavistų literatūroje, kai kai kurie autoriai kalba apie „ergatyvinę sintaksę (konstrukciją ir pan.)“. Painiava kyla todėl, kad neatsižvelgiama į tai, jog morfosintaksiškai žymėta aukščiausio rango argumento raiška savaime dar nesudaro ergatyvinės schemos. Pirma, šis argumentas sakinyje turi būti priešpriešinamas papildomam argumentui (atitinkančiam absoliutyvą), antra, priešingai nei pasyvo atveju, aukščiausio rango argumento žymėjimas įstrižu linksniu turi būti laikomas morfosintaksiškai nežymėtu modeliu. Prie to tuoj grįšiu.

Kalbant apie baltų kalbas, ypač lietuvių kalbą, apie ergatyvinę sintaksę kalbėta sakinių, priklausančių tokiam tipui:

(9) Čia žmoni-u gyven-t-a / gyvena-m-a čia žmogus.GEN.PL gyventi.PTC.NEUT ‘Čia (matyt) gyveno žmonės / (matyt) gyvena žmonės’.

(10) Sen-ų mišk-ai mylė-t-a senas.GEN.PL miškas.NOM.PL mylėti.PTC.NEUT ‘Senieji mylėjo miškus’

kalbėta. Tokiuose sakiniuose krinta į akis, kad (a) predikatinis dalyvis nesuderintas su jokiu

²² Vgl. dazu die sehr kritische Besprechung von Stepanov (1989) durch Krasuchin (1990, insbes. S. 73 und 78) und neuerdings auch Crome (2001: 24–27).

²³ Zu diesen und deren Verkoppelung mit dem Medium vgl. insbesondere Stepanov (1989: 24ff.); s. Abschnitt 1.

²⁴ Taip, pavyzdžiui, tai supranta Rosén (1979: 165).

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 97

NP, nors gali būti vartojama vardininko NP (žr. 10 pavyzdį), ir kad (b) kiekvienas aukščiausio rango (kartais vienintelis) dalyvį derivuojančio veiksmažodžio argumentas reiškiamas kilmininku. Šios konstrukcijos atsiradimui aiškinti esama bent dviejų hipotezių; viena jų grindžiama prielaida, kad priešistoriniu laikotarpiu būta ergatyvinės sintaksės. Pagrindinis šios hipotezės šalininkas yra Schmalstiegas (1982; 1988; 1993; 1994), todėl trumpai ją vadinsiu „ergatyvine hipoteze“ arba „Schmalstiego hipoteze“²⁵.

Schmalstiegas pripažįsta etimologinę giminystę tarp t-dalyvio *to-priesagos ir ide. medijo aoristo 3-iojo asmens vienaskaitos formos (pavyzdžiui, vedų ir graikų kalbose)²⁶. Be šios išankstinės prielaidos, jis daro prielaidą, kad ankstyvojoje ide. kalboje sakinio nariai nederinti, kad tranzityvumo opozicijos nebuvo, todėl kamienai diatezės atžvilgiu buvo indiferentiški (arba difuziški). Taigi tokie sakiniai kaip (10) laikytini ir diachronine analogija su kitais vardiniais sakiniais (Schmalstieg 1982: 132 ir toliau); plg., pavyzdžiui,

(11)

Mės-a sveik-a valgy-ti

mėsa^NOM.SG.F sveika^NEUT valgyti^INF

‘Valgyti mėsą yra sveika’.

Tačiau tai atitiktų neutralųjį lygiavimą, nes nei pagal požymį [± aktyvus], nei pagal skirtį [± tranzityvus] negalima įžvelgti aiškaus linksnį parenkančio ar derinimą žyminčio modelio (plg. Plank 1995: 1185). Galiausiai, kaip teigia ir Schmalstiegas, pradžioje dar nebuvo nei vieno, nei kito. Atsirandant tranzityvumo skirtumui, kuris pasireiškė ir linksnių žymėjimu, intranzityvinėse sakinių struktūrose pradinis „neapibrėžtasis linksnis“ pirmiausia buvęs pertvarkytas į absoliutyvą, paskui – į vardininką; o tranzityviniuose predikatuose aukščiausio rango argumentui imtas vartoti specialus linksnis. Taip iš pradžių susidaręs ergatyvinis modelis. Buvęs ergatyvo linksnis vėliau pakitęs į dabartinį kilmininką²⁷ (Schmalstieg 1982: 121). Nors ergatyvinio modelio atsiradimas iš neutralaus lygiavimo, nulemtas tranzityvinių sakinių tipų, tipologiškai yra paliudytas (Plank 1995: 1194), apie kadaise ide. kalboje buvusį ergatyvą labiau tikėtina manyti, kad jis buvo reinterpretavęs kaip vardininkas, išsiplėtęs į intranzityvinių predikatų argumentus; šie

²⁵ Kiti šios tezės šalininkai būtų Marvan (1973) ir Palmais (1977).

²⁶ Diese Annahme stützt sich auf Hirts Studien zur ide. Syntax; vgl. Schmalstieg (1988: 36f.).

²⁷ Schmalstieg (1982: 121) nimmt hier rekonstruierte Sätze an wie *patér bhr̥-tó vīr-os ≈ ‘Vater getragen des Mannes / durch den Mann’ mit patér als ursprünglichem Indefinitkasus, bhr̥tó als Verbalnomen und vīros als ergativisch zu verstehendem Kasus (später Genitiv). Leider gibt er nicht an, woher diese Rekonstruktion stammt und wie gesichert sie durch historisch-vergleichende Daten ist. Ähnlich wenig gesichert ist seine Behauptung, daß der Genitiv in Sätzen wie lit. ^NOM.SG pribego vandens^.GEN.SG ‘Das Zimmer lief mit Wasser voll’, Žemė^.NOM.SG primirko lietaus^.GEN.SG ‘Die Erde sog sich mit Regen voll’ auf einen Ergativ zurückgehe (Schmalstieg 1984). Heute wird hier der Genitiv zur Angabe einer gewissen Menge einer Substanz bei zweistelligen, aber intransitiven Verben verwendet (s. die gerade zitierten Beispiele). Ein solcher „ergativischer Zusatz“ zu intransitiven Sätzen wäre logischerweise nur für die Zeit denkbar, als es noch keine einigermaßen deutliche Transitivitäts-Opposition gab (s. dazu auch Stepanovs Hypothesen in Abschnitt 1).

98 |

BJÖRN WIEMER

Entwicklung findet u.a. in kaukasischen Sprachen Parallelen (vgl. Schmidt 1980: 103f.). Somit stellt sich die Frage, ob es sich bei Sätzen vom Typ (9–10), welche Ziel der Erklärung Schmalstiegs sind, wirklich um ein ergatives Argument handelt. Dazu sofort mehr.

Tačiau Schmalstiego hipotezė suponuoja dar daugiau. Taigi, jei iš pradžių postuluojama sakinio dalių gretiminė pozicija, turėjo egzistuoti modelis, kuriame vardininkas (arba, Schmalstiego požiūriu, absolutyvas) būtų buvęs greta nekongruojančio t-dalyvio (arba veiksmažodinio daiktavardžio), sudaryto iš intranzityvinių kamienų; lietuvių kalboje tai atitiktų tokią struktūrą kaip

(12) *tėv-as gulė-t-a²⁸

tėvas.VARD. gulėti.DALYV.NEUT

≈ ‘tėvas gulėjęs’ = ‘Tėvas gulėjo’.

Be to, dėl ankstyvajai ide. kalbai postuluojamo subjekto ir objekto skirties nebuvimo ši hipotezė taip pat suponuoja, kad tokios formos kaip pasnig-t-a²⁹ ‘pasnigę’, paly-t-a ‘paliję’, t. y. nulinės vietos veiksmažodžių (pasnigti ‘snigti’, palyti ‘lyti’), priklausė pradiniams dalyviams (Schmalstieg 1982: 119), o ne atsirado vėliau dėl morfologinio žymėjimo modelio leksinės ekspansijos. Su tuo taip pat susiję teiginys, kad nekongruojantis sakinio modelis iš (10) diachroniškai turėjo būti ankstesnis už kongruojantį (pasyvą atitinkantį) modelį

(10’) Sen-ų mišk-ai mylė-t-i

senas.GEN.DG miškas.VARD.DG.VYR mylėti.DALYV.VARD.DG.VYR

‘Senuosius mylėjo miškai’

existiert haben (Schmalstieg 1982: 119f.). Den Versuch einer glaubwürdigen Rekonstruktion, welche diese Annahme stützen würde, unternimmt Schmalstieg allerdings nicht (genauso wenig tun dies im übrigen Matthews 1955 oder Ambrazas, die sich in diesem Punkt mit Schmalstieg decken; zu Ambrazas s.u.). Abgesehen davon wäre es für seine Hypothese eine entscheidende Frage, in welcher (vorhistorischen) chronologischen Relation sich der von ihm postulierte Kasuswandel und die Entstehung des *to-Formans befinden (vgl. Ambrazas 1994: 9). Auch darauf antwortet Schmalstieg nicht.

Apie *to formantą galime gana užtikrintai pasakyti, kad baltų (ir slavų) kalbose jo diatezinis pobūdis išryškėjo palyginti vėlai, galbūt net tik prasidėjus raštijos laikotarpiui (baltų kalbose – taigi tik per pastaruosius 300–400 metų), t. y. aiškiai apsispręsta dėl vieno iš vedinio veiksmažodžio argumentų²⁹. Toliau

²⁸ Tai iliustruoja intranzityvinius kamienus su neaktyviu argumentu. Tačiau kadangi ergatyvinė sintaksė neskiria aktyvių ir neaktyvių predikatų, hipotetiškai turėjo egzistuoti ir tokie sakiniai kaip *Tėvas_.NOM.SG.M eita_.NEUT ≈ ‘tėvas ėjęs’ (plg. aptarimą Ambrazas 1994: 8).

²⁹ Kontūravimo procesas – tai nepakankamai apibrėžto (= difuzinio) prototipo išskaidymas; jį gali reprezentuoti ‘gramas’ (Bybee, Dahl 1989 prasme). Iki išskaidymo (kontūravimo) loginiu požiūriu tarp prototipo variantų egzistuoja „ir (arba)“ santykis, kurį gali nulemti tik kontekstas (arba jis gali likti nenuspręstas). Tipiškas difuzinio (t. y. tik konteksto kontūruojamo)

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 99

Indoeuropiečių kalboms būdingi morfologiniai linksniai, priešingai, kaip žinoma, yra gerokai senesnės kilmės. Tipologiniu požiūriu apie morfologinių linksnių vaidmenį pereinant nuo ergatyvinės prie akuzatyvinės sistemos galima pasakyti tiek, kad toks pokytis susideda iš pradinio ergatyvo linksnio vartojimo išplėtimo (iš pradžių juo buvo žymimas tik aukščiausio rango tranzityvinių predikatų argumentas!) ir jo taikymo intranzityvinių predikatų argumentams. Dėl tokios ekspansijos ergatyvas nustoja būti ergatyvu ir tampa tuo, kas paprastai vadinama „nominatyvu“. Taigi pirmiausia įvyksta žymėtumo santykių inversija Alignment sistemoje³⁰. Būtent taip, kaip matome, aukščiau pateiktu atveju (9–10) neatsitinka: genityvas lieka obliquus linksniu, o sakinio modelis (9–10) išlieka „nepagrindinis“ kitais atžvilgiais akuzatyvinės sintaksės fone³¹.

Be to, atkreipkime dėmesį, kad prima facie Schmalstiego rekonstrukcija taikoma tik nekongruencinėms konstrukcijoms su t-participiais. Norint paaiškinti, kodėl m-participiai taip pat pasitaiko nekongruenciniuose (10–11) tipo sakinių modeliuose, neišvengiamai tenka daryti prielaidą, kad pagal *to modelį įvyko labai plataus masto analogija³²; šią analogiją reikėtų sieti su kitais reikšmingais Alignment sistemų ir susijusių gramatinių reiškinių diachroninės chronologijos procesais. Taip pat analogija reikėtų paaiškinti nekongruencinį šiandienos giminei neutralių t-participių vartojimą su intranzityviniais veiksmažodžiais (kaip 9 pavyzdyje). Juk Schmalstiego tezė grindžiama prielaida, kad iš pradžių ergatyvinis linksnis atsirado tik tranzityviniuose sakinių modeliuose. Tačiau vėlgi: net jei analogijos būdu šis linksnis būtų pradėtas vartoti ir vieninteliam intranzityvinių predikatų argumentui žymėti, tokia analogija būtų sukūrusi žymėjimo modelį, kurį reikėtų klasifikuoti ne kaip ergatyvinį, o kaip akuzatyvinį Alignment³³. Plg. (9–10): ten vienintelis intranzityvinio veiksmažodžio gyventi argumentas

Morfemą lietuvių kalboje atitinka įvardis kas „kas ir (arba) ką“. Apie kontūravimo sąvoką plg. Lehmann (1996; 1999: 234), Wiemer (2001: 47ff.). Apie šio ir panašių deverbalinių formantų diatezinę orientaciją plg. Wiemer (2004: 288–293) ir ten pateiktą aktualią bibliografiją.

³⁰ Vgl. Plank (1995: 1186f., 1991), der in einem Wechsel des Alignment u.a. „consequences of revaluations of non-basic constructions as basic and vice versa“ sieht, sowie auch Dixon (1994: 182–206, passim).

³¹ Nur als Kuriosum sei noch folgendes vermerkt: Schmalstieg (1982: 122) spricht entgegen seiner eigenen Hypothese – die ja den Ergativ zum Genitiv werden läßt – noch den Standpunkt anderer Verfechter der These von einer ergativischen Vergangenheit des Idg. an, wonach nicht der Genitiv, sondern der Nominativ als Nachfolger des Ergativs anzusehen wäre (dies entspräche der gerade dargelegten, typologisch belegten Entwicklungsfolge). Diese Annahme sieht Schmalstieg als „completely unnecessary“ an (in Schmalstieg 1993: 41 freilich zieht er sie schließlich wieder in Erwägung!). Seine Erklärung endet dann aber in einem Akkusativsystem – ohne die „Zwischenstufe“ des Ergativsystems. Man kann sich bei einer solchen Argumentationsweise nicht des Eindrucks erwehren, daß es sich um inkohärente ad hoc-Versuche handelt.

³² Tas pats būtų taikytina slavų n-participiams, jei jų nekongruencinius sakinių modelius taip pat būtų galima susieti su tokiomis struktūromis kaip (10–11). Todėl Stepanov (1978b: 348) nurodė, kad papildomas morfonologinis n- ir t-sufiksų pasiskirstymas galiausiai prieštarauja tokiai hipotezei kaip Schmalstiego.

³³ Būtent tuo lietuvių kalbos atvejis skiriasi nuo dažnai lyginimo tikslais nurodomo indoiranėnų atvejo (plg. Christen 1998: 58). Apie pagrindinius žymėjimo modelius taip pat plg. Comrie (1975: 114f.). Taigi iš 9–10 pavyzdžių išplaukiantis linksnių modelis būtų artimas anti-ergatyvinei sistemai, kokią, pavyzdžiui, randame šiuolaikinėje suomių kalboje.

100 |

BJÖRN WIEMER

„gyventi“ (žmoniu) yra tame pačiame linksnyje kaip tranzityvinio veiksmažodžio mylėti „mylėti“ aukščiausio rango argumentas (senų); sintaksiškai tai atitinka akuzatyvinį modelį, kuriame, žinoma, morfologinio žymėjimo santykis būtų „sukeistas“. Tačiau nei šio, nei indoeuropiečių prokalbės etapo su tokia gretimine konstrukcija kaip *tēv-as_.NOM.SG.M dirb-t-a _/ gulē-t-a_{.NEUT negalima įtikinamai rekonstruoti (Ambrazas 1990: 213).}

Galiausiai Schmalstiego hipotezė suponuoja, kad dabartinis pasyvas ir beasmenė subjekto konstrukcija lietuvių kalboje (su gimine neutraliais ta/ma-participiais) išsivystė iš ergatyvinės sistemos. Tačiau tai būtų vienintelis iki šiol tipologijoje žinomas atvejis, kai pasyvas būtų kilęs iš ergatyvinės sistemos. Mat tarp realių (ne rekonstruotų) atvejų žinomi tik tokie, kai pasyvo žymiklis buvo perfunkcionuotas į ergatyvo žymiklį (plg. Estival/Myhill 1988 ir #1142 iš Konstancos „Universals Archive“).

Daliniam Schmalstiego prielaidų prieštaraujančiam požiūriui jau anksčiau atstovavo Stepanov (1978a: 355ff.; 1978b: 348f.): sakinių tipų (9–10) atsiradimą jis aiškino ne darydamas prielaidą apie ergatyvinį linksnių žymėjimą, o netiesiogiai remdamasis aktyviniu-inaktyviniu Alignment, kurį, jo manymu, Baltų ir slavų prokalbės (jis vartoja pavadinimą „proto-baltų-slavų“) taip pat perėmė iš ankstyvosios indoeuropiečių prokalbės. Todėl obliquus žymėjimas argumentui (9) laikytinas pirminiu, nes animatinis referentas atsidūrė jam „nebūdingame“ vaidmenyje, t. y. neaktyviame; atitinkamai jis buvo žymimas ir morfologiškai, ir sintaksiškai (kongruencijos nebuvimu). Be to, Stepanovas (9) tipo sakiniuose įžvelgia sąsają su Baltų ir slavų kalbose išnykusiu indoeuropiečių perfektu. Paprastai jis laikomas būsenos kategorija (be kita ko, todėl siejamas su medijumi ir sudarė su juo formos ir funkcijos sankaupą). Baltų ir slavų kalbose išnykus perfektui, jose esą atsirado tam tikra prasme tuščia sistemos vieta, kurią, pasak Stepanovo, užpildė veiksmažodžio infinintinės formos ir obliquus argumentų žymėjimas³⁴. Taigi analitinio pasyvo susidarymas diachroniškai buvo antrinis, palyginti su (9) tipo sakinio „perfektine“ (tiksliau, tikriausiai, statine) semantika.

Šiai tezei galima paprieštarauti, kad ji, kaip ir Schmalstiego tezė, kelia klausimų dėl chronologinės sekos patikrinamumo: kokiu laikiniu santykiu susijusios perfektinė funkcija, pasyvo funkcija ir (inferencinio) evidencialio funkcija³⁵? Be to, Stepanovas nesvarsto, ar (9) tipo sakinys iš tiesų atitiko statyvą, o gal veikiau „experiential“ (kuris evid-

³⁴ Jis taip pat apskritai nustato tiesioginį ryšį su intranzityviniais sakiniais, turinčiais vardinį predikatą ir obliquus argumentų žymėjimą dabartinėje rusų ir lietuvių kalboje; pirmiausia su naudininko patyrėju (plg. rus. Мне холодно, liet. Man šalta „Man šalta“) arba išoriniu naudininko posesoriu kartu su žemiausio rango argumento galininku, kaip rus. (dial.) Мне^.DAT ногу^{.AKK больно} pažodžiui „Man koją skauda“ arba liet. Man^{.DAT skauda galva.AKK} pažodžiui „Man skauda galvą“. Tačiau Stepanovas nepastebi, kad daugelis šių sakinių modelių, regis, susidarė palyginti vėlai, būtent istoriniu laikotarpiu (apie tai bendrai žr. Galkina-Fedoruk 1958).

³⁵ Būtent šiai funkcijai (9–10) tipo sakiniai šiuolaikinėje lietuvių kalboje yra gerai paliudyti.

Rekonstruktion grammatischer Kernbereiche | 101

(artimesnę evidentinei funkcijai). Be to, jo prielaidos (taip pat ir Schmalstiego) grindžiamos hipotezėmis apie alignmento kaitą, todėl dėl tipologinių priešingų įrodymų jam paliekama įrodinėjimo našta (žr. aukščiau). Galiausiai jos paremtos vien sistemine rekonstrukcija, kurioje visiškai neatsižvelgiama į galimą kalbų kontaktų poveikį.

Todėl būtent Schmalstiego dėstymui būdingos visiškai nereikalingos ad hoc interpretacijos, kurių nepatvirtina ir rekonstrukcijai reikšmingi faktai. Pavyzdžiui, kai jis ad libitum interpretuoja tokio tipo sakinius

(13) Ant šakel-ių ant žal-ųjų vainik-us kabin-t-a ant šakos.GEN.PL ant žalios.GEN.PL vainikas.AKK.PL.M kabinti.PTC.NEUT ‘Ant šakų, ant žalių, yra pakabinti vainikai.AKK’

interpretuoja taip, kad žemiausio rango argumentas žymimas kaip galininko objektas. Schmalstieg (1982: 121f., 129) spėja, kad veiksmažodis kabinti ‘pakabinti’ tik vėliau (transityvumo opozicijos raidos metu) buvo aiškiai naujai interpretuotas kaip tranzityvinis ir kad dėl to jo sudarytas t-dalyvis kabinta (šiandien negimininis) imtas suprasti kaip tranzityvinis (kitaip tariant, derinamas su aukščiausio rango argumentu). Toks „paaiškinimas“ ignoruoja faktą, kad diachroninėje t-formanto dalyvių raidoje įsitvirtino derinimas su žemiausio rango argumentu (žr. 29 išn.). Jei pavieniais atvejais tranzityvinių pamatinių veiksmažodžių dalyviai derinami su aukščiausio rango argumentu, o be to, jie gali būti sudaromi ir iš intranzityvinių, netgi nulinės valentės veiksmažodžių (taigi vartojami „aktyviai“), tai veikiau galima laikyti plačios šio deverbalinio sufikso ekspansijos ir į kitokius nei tranzityviniai kamienus padariniu, o mažesniu mastu – sintaksinės reinterpretacijos rezultatu (kaip lenkų beasmenėje konstrukcijoje su no/to-dalyviu). Ar lenkišką įtaką galima įžvelgti lietuvių tranzityvinių veiksmažodžių objektinio valdymo dalyviuose su -ta (taip pat ir su -ma), dar lieka neaišku³⁶. Vis dėlto, nepaisant to, daug labiau tikėtina, kad deverbalinio t-formanto ekspansija vyko ne nuo tranzityvinių prie intranzityvinių, bet veikiau nuo intranzityvinių prie tranzityvinių veiksmažodžių kamienų, – taigi kaip tik priešinga kryptimi, nei numatytų Schmalstiego hipotezė.

Die letztgenannte Annahme rechtfertigen ein paar Argumente, welche Ambrazas (1990: 200–214; 1994; 2004) gegen die Schmalstieg-Hypothese vorgebracht hat. Dabei geht auch er von der Annahme aus, daß der frühe ide. Satzbau in erster Linie durch Juxtaposition nominaler Satzglieder mit nur schwach ausgeprägter Wortklassen-Differenzierung geprägt gewesen sei. Der Genitiv in Sätzen wie (9–10) gehe allerdings nicht auf einen Ergativ-Kasus zurück; diesen habe es sehr wahrscheinlich nie gegeben. Vielmehr sei der Genitiv in Sätzen vom Typ (9–10) als Fortsetzung eines sehr alten genetivus subiecti anzusehen, wie er auch in anderen älteren ide. Sprachen durchweg bei Verbalnomina

³⁶ Dėl vadinamojo „beasmenio“ pasyvo diachroninės raidos baltų-slavų kalbų areale žr. Wiemer (spaudoje 2).

102 |

BJÖRN WIEMER

(veiksmo pavadinimuose) galima įžvelgti³⁷. Pagal šią rekonstrukciją dabartiniai negimininiai ta-dalyviai kildinami iš *o-kamienių veiksmažodinių daiktavardžių, kuriuose iš pradžių argumentai buvo vardininko linksnio ir nederėjo su -ta dalyviu (< *to). Tokia struktūra iki šiol atsispindi tokio tipo sakiniuose

(14) rug-iai sėja-m-a / sė-t-a rugiai.NOM.PL sėti.PTC.NEUT ‘Rugiai sėjami / yra pasėti’

atspindėta. Veiksmažodiniai daiktavardžiai su t- arba m-sufiksu galėjo nurodyti atitinkamos savybės „turėtoją“ kilmininku (kaip genetivus subiecti): ir su tranzityviniais kamienais (valstiečio.GEN.SG.M sėjama / seita iš pradžių ‘ūkininko pasėta’, t. y. ‘ūkininko pasėta’) ir su intranzityviniais (valstiečio.GEN.SG.M gulima / gulėta iš pradžių ‘ūkininko gulima / gulėta’, t. y. ‘ūkininkas guli / gulėjo’)³⁸.

Ši rekonstrukcija turi pranašumą: (a) ji gerokai skaidresnė ir (b) joje nedaromas skirtumas nei tarp t- ir m-dalyvių, nei tarp tranzityvinių ir intranzityvinių kamienų. Todėl, kitaip nei Schmalstiego hipotezė, šis požiūris neatsiduria aiškinimo spąstuose, kurie verstų daryti papildomas hipotetines prielaidas apie plataus masto analoginį suvienodinimą. Didesnis skaidrumas susijęs su tuo, kad sakinių struktūrai (9–10) galima priskirti itin ilgą diachroninį tęstinumą; per šį laiką galėjo pakisti nebent genityvinės NP sintaksinis statusas (ir tai galbūt tik pastaraisiais šimtmečiais). Galiausiai Ambrazas’o požiūris leidžia integruoti ir tezę, kad kilmininku žymimas aukščiausio rango argumentas kilo iš posesyvinės konstrukcijos (žr. 37 išn.).

Atsižvelgiant į itin spekuliatyvų ergatyvo hipotezės pobūdį³⁹, į Schmalstiego sprendimus, kurie paprastai priimami ad hoc (ypač žr. Schmalstieg 1988: 30ff.) ir kurių paprastai negalima patikimai pagrįsti faktais, taip pat į pirmiau išdėstytus neatitikimus ir į tai, kad Schmalstiego požiūris reikštų, jog pasyvas atsirado iš ergatyvinės sistemos (o tai visiškai prieštarautų aiškiam tipologiškai paliudytų atvejų vaizdui), neabejotinai pirmenybę reikėtų teikti Ambrazas’o aiškinimui.

³⁷ Dieser Standpunkt ist in so klarer Form erst in Ambrazas (2004) formuliert. Früher schien auch er der These Holvoets nicht abgeneigt gewesen zu sein, dass der Genitiv in diesen Satztypen auf einen possessiven, zuerst nur adnominalen Kasus zurückgehe, welcher später zu einem Adjunkt umgedeutet worden sei. Auch Stepanov nahm an, daß der Genitiv in (9) zuerst possessiv zu interpretieren war. Er sah dies allerdings als eine Weiterentwicklung des früh-baltischen und früh-slavischen „Perfekt-Ersatzes“ an (vgl. 1978b: 347f.).

³⁸ Šiuo požiūriu įsidėmėtina, kad lietuvių tarmėse kilmininkas su ta- ir ma-dalyviais vartojamas net dažniau su intranzityvinių nei su tranzityvinių veiksmažodžių dalyviais (Ambrazas 1994: 9).

³⁹ Dėl kitų prieštaravimų tezei apie indoeuropiečių prokalbės „ergatyvinę praeitį“ ir papildomų literatūros nuorodų žr. Comrie (2001: 24f.) ir Matasović (2000: 330f.).

Rekonstruktion grammatischer Kernbereiche | 103

3. ANALOGIŠKAS ATVEJIS SLAVŲ KALBOSE: ‘ESSE’ IR ‘HABERE’ POSESYVINĖSE KONSTRUKCIJOSE

Be Schmalstiego, dar visai neseniai ir kiti tyrėjai savo rekonstrukcijas grindė menkai patikimu pagrindu. Kartais tariamai archajiškos, dar iš protoindoeuropiečių kalbos paveldėtos morfosintaksės bruožai net pateikiami kaip inovacijos, kurios tam tikromis aplinkybėmis atskirose indoeuropiečių kalbose galėjo įsitvirtinti tik dėl kalbų kontakto (be kita ko, su neindoeuropiečių kalbomis). Labai aiškų pavyzdį pateikia, pavyzdžiui, Bauer (2000: 10, 151), nurodanti rusiškąją posesyvinę konstrukciją u + GEN tipo (у меня книга ‘aš turiu knygą’ ir pan.) kaip bruožų, „paveldėtų iš prokalbės“, pavyzdį. Kyla klausimas, ar čia tam tikra prasme chronologija nebuvo apversta aukštyn kojomis. Be to, kadangi ši posesyvinė konstrukcija glaudžiai susijusi su lygiavimo klausimu (žr. 2 skyrių), verta išsamiau aptarti iškylančią metodologinę problemą.

Aptarkime teiginį, kad posesyvinė konstrukcija u + GEN (+ ESSE, kai turimas objektas yra vardininko linksnio) rusų kalboje yra finougrų substratas. Šį teiginį nagrinėjo Veenker (1967: 117–119) ir iš esmės jam pritarė, o Panzer (1982: 330f.) ir Vasilev (1973) juo suabejojo. Tačiau Panzero skepticizmas de facto grindžiamas vien prielaida (kiek dogmatiška), kad slavų kalbos iš tikrųjų yra „BE-kalbos“, o ne „HAVE-kalbos“ (sekant Isačenko 1974), todėl esą labiau tikėtina, kad rusų kalba tik tęsia paveldėtą proslavų būklę; jei kitose slavų kalbose posesyvinei raiškai vartojama HABERE konstrukcija (bažn. sl. iměti ir jos atitikmenys), tai esą nulemta graikų kalbos (arba tarpininkaujant bažn. sl.), lotynų kalbos ar vėlesnių Vakarų Europos kalbų palaikomojo poveikio. Nors Panzeris veikiausiai teisus dėl palaikomojo poveikio, tai reikštų, kad HABERE veiksmažodis vis dėlto buvo bendras slavų kalbų paveldas iš proslavų kalbos. Tokią prielaidą gana aiškiai patvirtina ir etimologinių žodynų medžiaga (plg. Vasmer 1953: 479 ir Walde 1930: 124). Taigi Panzero skepticizmas dėl finougrų įtakos nėra itin tvirtai pagrįstas, tačiau nei paneigtas, nei patvirtintas. Verčiau reikėtų svarstyti, ar abiejų tipų posesyvinės konstrukcijos nebuvo lygiagrečiai vartojamos jau priešistoriniu laikotarpiu, o finougrų substrato vaidmuo galėjo būti palaikyti konkuruojančių konstrukcijų persiskirstymą adesiinės (su ESSE) naudai. Būtent tokią prielaidą patvirtina Safarewiczowa (1964, ypač p. 17, 55f.) tyrimas.

Taigi svarbią Veenkerio pastabą, kad adesinė ESSE konstrukcija kaip vyraujanti posesyvinė konstrukcija (su visais jos funkciniais tęsiniais) prieš HABERE konstrukciją įsitvirtino tik rusų kalboje, t. y. slavų kalbų arealo šiaurės rytų periferijoje, reikia vertinti atsižvelgiant į Vasilevo pateiktus įrodymus, kad adesinė konstrukcija paliudyta jau ankstyvuosiuose dokumentuotuose įvairių slavų kalbų raidos tarpsniuose, tarp jų ir pietų slavų kalbose, greta siaurosios posesyvinės funkcijos taip pat partityvine funkcija (su nealienabiliaisiais daiktais), nuosavybės turėjimo ir giminystės ryšio funkcijomis. Vasilev

104 |

BJÖRN WIEMER

(1973: 363) taip pat pagrįstai pažymi, kad, remiantis žiniomis apie tiesioginių rytų slavų protėvių migraciją, reikia manyti, jog tiesioginis jų kontaktas su finougrų gentimis galėjo prasidėti tik V a. po Kr. Kadangi konstrukcija ‘u + GEN + ESSE’ pasitaiko jau ankstyviausiuose išlikusiuose rytų slavų tekstuose (plg. Safarewiczowa 1964), jos įsitvirtinimo „virulentiškumo laikotarpiui“ galima skirti beveik 500 metų. Atrodytų, to turėtų pakakti kalkiavimui finougrų substrato sąlygomis, kurioms rusų kalboje nuo to laiko netrūko prielaidų (plg. be kita ko, Veenker 1967: 17–21). Tai būtų dar viena priežastis švelninti Panzero ir Vasilevo skepticizmą. Juk prasidėjęs proslavų kalbos irimas (apie 500 m. po Kr.) daugiau ar mažiau sutampa su slavų migracijos į šiaurės rytus pradžia.

Mažai ką įrodo pastebėjimai, kad istoriniais laikais ‘u + GEN + ESSE’ buvo vartojama praktiškai visame slavų kalbų areale. Pats Vasilevas (be Safarewiczowa 1964 duomenų apie bendrąją slavų kalbą ir senesnę rusų kalbą) atkreipia dėmesį į šios konstrukcijos ir HABERE konstrukcijos vartojimo dažnumo svyravimus. Todėl tai, kad ilgainiui ji išliko norminė tik rusų kalboje, įtikinamiausia sieti su nuolatine finougrų kalbų vartotojų substrato įtaka. Sustiprėjusį šios konstrukcijos vartojimą posesyvinėmis (ir semantiškai artimomis) funkcijomis ir naujesniais laikais nesunku paaiškinti kontaktu su kalbomis, kuriose ji jau buvo vartojama vien šiuo ar vyraujančiu būdu. Tai, be kita ko, rodo gerokai dažnesnis u + GEN posesyvinis vartojimas šiaurinėje ‘polszczyzna kresowa’ (palyginti su standartine lenkų kalba), taip pat lietuvių šnekamojoje kalboje ir tose lietuvių tarmėse, kurios palaikė glaudžius kontaktus su rytų slavų kalbų atmainomis.

Apskritai šiuos samprotavimus paremia palyginimas su baltų kalbomis. Ir jose HABERE veiksmažodis laikytinas paveldėtos leksikos dalimi: liet. turėti suprastinas kaip visoms baltų kalboms būdinga šaknies *tuer apofoninė forma (plg. etimologinę giminystę su tverti ‘(su)imti’; Fraenkel 1965: 1142f.; Pokorny 1959: 1101). Kaip žinoma, latvių kalboje HABERE veiksmažodžio nebėra; su liet. turėti giminiškas veiksmažodis turēt įgijo reikšmę ‘laikyti’ ir daugiausia vartojamas šia konkrečia reikšme. Taigi galima manyti, kad ir baltų kalbose HABERE veiksmažodis dalyvavo formuojant pagrindinius sakinių tipus ir taip lėmė lygiavimą (kaip tai iki šiol vyksta lietuvių kalboje). Be to, tikėtina, kad latvių kalba turėjo kur kas platesnių kontaktų su rytų Baltijos finų kalbomis ir atitinkamas substratas ją daug labiau paveikė nei lietuvių kalbą. Tad HABERE veiksmažodžio išstūmimą latvių kalboje galima laikyti analogišku tapačiam procesui rusų kalboje – ir tai turi visiškai aiškią prasmę tiek arealinės lingvistikos, tiek žinomų migracijos istorijos faktų požiūriu.

Kol kas galima tik pasakyti, kad šį klausimą dar reikėtų išsamiai išnagrinėti. Vien ankstesnė ESSE-HABERE problematikos apžvalga, taip sakant, „iš paukščio skrydžio“, parodo štai ką: jei norima kalbėti apie „archajišką sintaksę“, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks yra aptariamų konstrukcijų konkurencijos santykis su-

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 105

kurių morfosintaksinių konstrukcijų (žymėjimo būdų ir kt.) ji, regis, galėjo turėti ir kaip klostėsi jų chronologinis tarpusavio santykis. Gali paaiškėti, kad iš šiandienos perspektyvos archajiškai atrodantis kodavimo modelis neegzistavo nenutrūkstamai ir nekvestionuojamai nuo protokalbos laikų (kad ir kaip ją rekonstruotume), bet tam tikrais laikotarpiais galėjo būti nustumtas į šalį, o vėliau vėl suaktyvintas kaip pagrindinis būdas. Tokį atgaivinimą galėjo lemti visų pirma kalbų kontaktai (ypač substrato įtaka), todėl nereikėtų apsiriboti vien sistemos viduje grindžiamais aiškinimais.

4. KELETAS BAIGIAMŲJŲ POSTULATŲ

Aptariant pirmiau pateiktus centrinių morfosintaksinio kodavimo būdų pavyzdžius ir numanomus jų diachroninius pokyčius, galiausiai vargu ar galima ką nors įrodyti – galima nebent padaryti tikėtiną. Tačiau aiškinimo hipotezių įtikinamumas didėja tiek, kiek galima pasitelkti argumentų iš sričių, peržengiančių sistemos viduje atliekamos rekonstrukcijos ribas. Sistemos viduje grindžiama argumentacija laikytina būtina, bet nepakankama aiškinimo sąlyga, ypač jei esama alternatyvių požiūrių. Šiame straipsnyje siekta pademonstruoti būtent tai. Išnagrinėjus argumentus, kuriais grindžiami teoriniai Stepanovo ir Schmalstiego požiūriai, kaip daugelio kitų atvejų pavyzdžiu turėjo paaiškėti, kaip svarbu istorinę-lyginamąją rekonstrukciją derinti su tipologiniais faktais ir kontaktinės lingvistikos įžvalgomis, taip pat kas iš tos rekonstrukcijos gali likti, jei toks derinimas neatliekamas.

Taigi, nors čia nesiekiama pateikti kompetentingų vertinimų apie ide. priešistorę istoriškai paliudytoje baltų (taip pat slavų) kalbų raidoje, galima suformuluoti keletą su ja susijusių išvadų ir postulatų:

1. Spekuliatyvios prielaidos apie esminius alignment pokyčius anaiptol nėra įtikinamos: jos kelia vidinių prieštaravimų ir dažniausiai netgi prieštarauja tipologinių lyginimų duomenims. Bet kuriuo atveju jos įvaro į aiškinimo keblumus ergatyvinės sintaksės teorijos šalininkus.

2. Ypač sprendžiant pirmiausia sintaksines problemas, arealinės lingvistikos veiksnių (kalbų kontakto, substrato susidarymo) paisymas padeda rasti geresnį paaiškinimą – daro jį gerokai įtikinamesnį ir paprastesnį. Be to, jis leidžia įvertinti postuluojamus pokyčius atsižvelgiant į realaus laiko ir realios komunikacijos sąlygas bei darant prielaidą, kad jau esama funkciškai lygiaverčių priemonių įvairovės. Galiausiai taip galima geriau įvertinti, kas yra archajiška, o kas – naujoviška. Čia reikėtų tiksliai skirti formą (etimologinę „substanciją“) nuo funkcijų: regis, būtent pastarosios gali pakisti dėl kalbų kontakto. Kalbų kontaktas gali (iš naujo) suaktyvinti ypač latentines arba anksčiau jau išryškėjusias funkcijas.

106 |

BJÖRN WIEMER

Visa tai reikalauja tiksliau nurodyti nagrinėjamus laikotarpius ir juose vykusių procesų chronologinę seką.

3. Priešistorinių veiksmažodžio šaknų ir kamienų pokyčių rekonstrukcija, kuria siekiama paaiškinti akcinių ir (arba) diatezės skirtumų atsiradimą, iš esmės gali būti teisinga. Tačiau ji labai menkai susijusi su šiuolaikinės slavų aspektų sistemos atsiradimu, nes ši susiformavo gerokai vėliau. Be to, ši rekonstrukcija nepaaiškina, kaip dabartinė rusų, baltarusių ar lenkų kalbų aspektų sistema galėjo prisidėti prie šiuolaikinės lietuvių kalbos kamienų darybos sistemos, formuojant aspektų poras. Juk šie galimi naujesni poveikiai nebegali būti siejami su produktyviais kamienų darybos procesais, kuriuos siekia rekonstruoti Stepanovas.

4. Vertinant rekonstruotų (arba bet kuriuo atveju tolimoje praeityje vykusių) kamienų darybos procesų (taip pat apskritai morfologijos procesų) padarinius, būtina atsižvelgti į galimybę, kad naujesni produktyviosios morfologijos „sluoksniai“ gali susiklostyti ant senesnių, o senesniųjų procesų rezultatai neišnyksta iš leksikono. Tai ypač taikytina kauzatyvinių ir dekauzatyvinių (tranzityvinių ir intranzityvinių) kamienų priešpriešai lietuvių kalboje (žr. priedą).

5. Panašiai yra ir su kategorinių klasterių (akcinių ir diatezės požymių derinių) atsiradimu. Reikėtų skirti neapibrėžtus klasterius, kurių nepakankamai apibrėžtos kategorijos gali būti patikslintos, nuo klasterių su jau aiškiai atskirtomis kategorijomis, dėl kurių atsiranda sinkretizmų, kuriuos vėliau galima atskirti. Ryškiausias iš čia aptariamų sričių pavyzdys – kauzatyvumo (susijusio su diateze) ir dažnumo (akcinio) sąsaja, vartojant priesagą *t.

6. Aptariant veiksmažodžio kamieno akcinius ir diatezės skirtumus, netinkamų palyginimų tarp priešistorinių procesų ir vėlesnių laikų raidos (kuriuos skiria ilgi laikotarpiai) galima išvengti tiksliau atskiriant morfologinius procesus kontinuume tarp gramatinių ir leksinių opozicijų.

5. PRIEDAS: TRANSITYVUMO KORELIACIJOS MORFOLOGINIAI TIPAI LIETUVIŲ KALBOJE (PAGAL JŲ ATSIRADIMO BALTŲ KALBOSE CHRONOLOGIJĄ)

(remiantis Stepanov 1976: 410; 1989: 170–173)

I. be žymėjimo:

Pavyzdys⁴⁰: degti ⇒ ∅ 1. ‘degti_INTR’, 2. ‘sudeginti_TR’ dega, degė

⁴⁰ Po bendraties formos kitoje eilutėje pateikiamas esamojo ir būtojo laiko 3-iasis asmuo.

Rekonstruktion Grammatischer Kernbereiche | 107

II. kamieno su trumpuoju balsiu sufiksinis pailginimas:

karti ‘kabinti.TR’ ⇒ karoti ‘kabėti.INTR’

karia, korē

KAUZATYVINIS ⇒ INTRANSITYVINIS

III. šaknies apofonija + nosinis infiksas ir (arba) sta priesaga, palyginti su laiko fleksinės klasės kaita: 2 papildomieji tipai:

III. a. tranzityviniai kamienai: esamasis laikas su -ia, būtasis laikas su -ē

berti ‘(iš)pilti’

beria, berē

III. b. intranzityviniai kamienai: esamasis laikas su -a, būtasis laikas su -o

birti ‘išsibarstyti; sutrupėti’

byra (< *bi-n-r-a), biro

DARYBOS KRYPTIS NEAIŠKI

IV. Šaknies apofonija + priesaga:

lipti ‘lipti, eiti’

lipa, lipo

⇒ laipinti ‘padėti išeiti / nusileisti’

laipina, laipino

INTRANSITYVINIS ⇒ KAUSATYVINIS (plačiąja prasme)

V. nepakitusi šaknis, bet pakitęs kamienas jo „pakraščiuose“: 3 tipai:

V. a. su RM

ištempi ‘tempti’ ⇒ išsitempti ‘išsitiesti’

iš(si)tempia, iš(si)tempē

TRANSITYVINIS ⇒ INTRANSITYVINIS

V. b. su priesaga -(d)in- (žr. IV.)

valgyti ‘valgyti’ ⇒

valgydinti ‘duoti valgyti’

valgo, valgē

valgydina, valgydino

TRANSITYVINIS ⇒ KAUZATYVINIS

bėgti ‘bėgti’ ⇒

bėginti

‘versti bėgti, varyti’

bėga, bėgo

bėgina, bėgino

INTRANSITYVINIS ⇒ KAUZATYVINIS (plačiąja prasme)

108 |

BJÖRN WIEMER

V. c. su priesaga -dy⁴¹

Lova

gulti „atsigulti“ ⇒ guldÿti „ką nors paguldyti, atnešti“

gula, gulē INTRANSITYVAS ⇒ KAUSATYVAS guldo, guldē

• galimi įvairūs deriniai!; pvz.

1. mirkī „sudrėkti, sušlapti“ ⇒ mirkyti „drėkinti“

mirksta, mirko ⇒ mirko, mirkē → II + III + V.c. tipai ABIEJOMIS KRYPTIMIS

2a. pykti „pykti, rūstauti“ ⇒ pykinti „ką nors supykdyti“

pyksta, pyko ⇒ pykina, pykino

2b. pigti „pigti“ ⇒ piginti „daryti pigesnį“

pinga, pigo ⇒ pigina, pigino → III + V.b. tipai ABIEJOMIS KRYPTIMIS

3. lipti „(tvirtai) prilipti.INTR“ ⇒ lipdyti „priklijuoti / tvirtai priklijuoti.TR“

limpa, lipo ⇒ lipdo, lipdē → III + V.c. tipai ABIEJOMIS KRYPTIMIS

4. susipažinti⁴² „susipažinti vieniems su kitais“ ⇒ supažindinti „supažindinti Y ir Z vieną su kitu“

susipažįsta, susipažino ⇒ supažindina, supažindino → V.a. + V.b. tipai ABIEJOMIS KRYPTIMIS

SANTRUMPOS

AKK – galininkas aks. – senoji bažnytinė slavų kalba altlit. – senoji lietuvių kalba AOR – aoristas DAT – naudininkas F – moteriškoji giminė GEN – kilmininkas

⁴¹Etimologiškai praktiškai tapatus -in-, nes susidarė pailgėjus ī po nosinio garso išnykimo. -d- iš pradžių buvo hiato šalinimo priemonė (plg. Stang 1943: 142).

⁴²Tiksliau tariant, susi- yra viena morfema. Tačiau šiame kontekste į tai galima nekreipti dėmesio.

REKONSTRUKTION GRAMMATISCHER KERNBEREICHE | 109

ide. – indoeuropiečių

INF – bendratis

INTR – intranzityvinis

ipf. – imperfektyvinis

lit. – lietuvių

M – vyriškoji giminė

NOM – vardininkas

pf. – perfektyvinis

PL – daugiskaita

poln. – lenkų

PRS – esamasis laikas

PRT – būtasis laikas

PTC – dalyvis

rus. – rusų

SG – vienaskaita

TR – tranzityvusis

urslav. – praslavų

1, 3 – 1-as, 3-ias asmuo

CITUOJAMA LITERATŪRA

AMBRAZAS, V. 1990: Sravnitel'nyj sintaksis pričastij baltijskich jazykov, Vilnius: Mokslas.

— 1994: Apie lietuvių konstrukcijų su bevardės giminės pasyviaisiais dalyviais interpretaciją. Linguistica Baltica 3, 7–11.

— 2004: Apie kilmininką su bevardės giminės dalyviais ir veiksmažodiniais daiktavardžiais lietuvių kalboje. Baldi, Ph., Dini, P. U., red., Baltų ir indoeuropiečių kalbotyros studijos (Williamo R. Schmalstiego garbei). Amsterdamas, Filadelfija: Benjamins, 1–6.

BARTON, Ch. R. 1981: Notes on the Baltic Preterite. Indogermanische Forschungen 85, 246–278.

BAUER, B. 2000: Archaic Syntax in Indo-European (The Spread of Transitivity in Latin and French), Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

BERMEL, N. 1997: Context and the Lexicon in the Development of Russian Aspect, Berkeley-Los Angeles-London: University of California Press.

BIRNBAUM, H. 1975: Common Slavic (Progress and Problems in its Reconstruction), Cambridge, MA: Slavica Publishers, Inc.

BREU, W. 1998: Komplexe aktionale Verbklassen, insbesondere Inchoativa. In: Berger, T., Raecke, J., Hgg., Slavistische Linguistik 1997. München: Sagner, 55–80.

BYBEE, J., DAHL, Ö. 1989: The creation of tense and aspect systems in the languages of the world. Studies in Language 13 (1/2), 51–103.

CHRISTEN, S. 1998: Unpersönliche Konstruktionen und sekundäre Personifizierung. Linguistica Baltica 7, 51–61.

COMRIE, B. 1975: The Antiergative: Finland’s Answer to Basque. In: Grossman, R. E. et al. (eds.): Papers from the eleventh regional meeting, Chicago Linguistic Society 11. Chicago, 112–121.

COMRIE, B. 2001: Typology and the history of language. In: Bisang, W., ed., Aspects of Typology and Universals. Berlin: Akademie, 21–35.

DIXON, R. M. W. 1994: Ergativität, Cambridge: University Press.

110 |

BJÖRN WIEMER

ESTIVAL, D., MYHILL, J. 1988: Formal and functional aspects of the development from passive to ergative systems. In: Shibatani, M., ed., Passive and Voice. Amsterdam, Philadelphia: Benjamins, 441–491.

FRAENKEL, E. 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 2, Heidelberg / Göttingen: Winter / Vandenhoeck & Ruprecht.

GALKINA-FEDORUK, E. M. 1958: Bezličnye predloženi̯ja v sovremennom russkom jazyke, Moskva: Izd-vo MGU.

HASPELMATH, M. 1987: Transitivity alternations of the anticausative type, Köln: Universität zu Köln. (Institut für Sprachwissenschaft. Arbeitspapier Nr. 5, Neue Folge.)

ISAČENKO, A.V. 1974: On ‘Have’ and ‘Be’ Languages (A Typological Sketch). Flier, M. S., ed., Slavic Forum (Essays in linguistics and literature). The Hague etc.: Mouton, 43–77.

KARDELIS, V., WIEMER, B. 2002: Ausbildung von Aspektpaarigkeit in litauischen Grenz- und Inseldialekten (am Beispiel von Sprechverben). Linguistica Baltica 10, 51–80.

KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis.

KLAIMAN, M. H. 1991: Grammatical voice, Cambridge etc.: University Press.

KRASUCHIN, K. G. 1990: Nekotorye problemy rekonstrukcii indoevropejskogo sintaksisa (v svjazi s vychodom knigi Ju. S. Stepanova «Indoevropejskoe predloženie». M., 1989). Voprosy jazykoznanija 6, 71–84.

LEHMANN, V. 1990: Zur ontogenetischen und diachronen Entwicklung grammatischer Kategorien des Polnischen. Breu, W., Hg., Slavistische Linguistik 1989. München: Sagner, 167–188.

LEHMANN, V. 1996: Die Rekonstruktion von Bedeutungsentwicklung und -motiviertheit mit Funktionalen Operationen. Girke, W., Hg., Slavistische Linguistik 1995. München: Sagner, 255–289.

LEHMANN, V. 1999: Sprachliche Entwicklung als Expansion und Reduktion. In: Anstatt, T., Hg., Entwicklungen in slavischen Sprachen. München: Sagner, 169–254.

MARVAN, J. 1973: Baltic and Indo-European Ergative (Based on Professor Pavel Trost’s pioneer work). Lituanus 19, 31–38.

MATASOVIC, R. 2000: Uses and misuses of typology in Indo-European linguistics. Ofitsch, M., Zinko, C., Hgg., 125 Jahre Indogermanistik in Graz. Graz: Leykam, 327–340.

MATTHEWS, W. K. 1955: Lithuanian Constructions with Neuter Passive Participles. Slavonic and East European Review 33, 350–371.

MICHELINI, G. 1990: Die indogermanische Vorlage der -ā- und -ē-Präterita in den baltischen Sprachen. Zeitschrift für Slavistik 35 (6), 841–847.

PADUČEVA, E. V., ROZINA, R. I. 1993: Semantičeskij klass glagolov polnogo ochvata: tolkovanie i leksiko-sintaksičeskie svojstva. Voprosy jazykoznanija 6, 5–16.

PALMAITIS, M. L. 1977: Del baltų kalbų nenominatyvinės praeities. Baltistica (2 priedas), 114–123.

PANZER, B. 1982: Genetische und stratalinguistische Faktoren in der Entstehung der ostslavischen Schriftsprachen. Ureland, P. St., Hg., Die Leistung der Strataforschung und der Kreolistik (Typologische Aspekte der Sprachkontakte: Akten des 5. Symposions über Sprachkontakt in Europa, Mannheim 1982). Tübingen: Niemeyer, 321–337.

PLANK, F. 1995: Ergativity. Jacobs, J. et al., Hgg., Syntax: Ein internationales Handbuch zeitgenössischer Forschung, 2. Halbband. Berlin–New York: De Gruyter, 1184–1199.

POKORNY, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 1, Berlin–München: Francke.

ROSÉN, H. B. 1979: Amamini und die indogermanischen Diathesen- und Valenzkategorien. Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung 92, 143–178.

SADNIK, L. 1962: Die Nasalpräsentia und das frühurslavische Verbalsystem. Die Sprache 8, 238–249.

SAFAREWICZOWA, H. 1964: Oboczność я имею i у меня есть w języku rosyjskim dziś i dawniej, Wrocław

Rekonstruktion grammatischer Kernbereiche | 111

ir kt.: Ossolineum.

Schmalstieg, W. R. 1982: The shift of intransitive to transitive passive in the Lithuanian and Indo-European verb. Baltistica 17 (2), 119–134.

Schmalstieg, W. R. 1984: The genitive with verbs denoting ‘to fill’: partitive or ergative? Baltistica 20 (2), 136–140.

Schmalstieg, W. R. 1988: A Lithuanian Historical Syntax, Columbus, Ohio: Slavica Publishers.

Schmalstieg, W. R. 1993: Tevas dirbta?! — A misinterpretation. Linguistica Baltica 2, 39–45.

Schmalstieg, W. R. 1994: Again the Baltic genitive of agent. Linguistica Baltica 3, 13–19.

Schmid, W. P. 1963: Studien zum baltischen und indogermanischen Verbum, Wiesbaden: Harrassowitz.

Schmid, W. P. 1966: Baltische Beiträge IV: Zur Bildung des litauischen Präteritums. Indogermanische Forschungen 71, 286–296.

Schmidt, K. H. 1980: Zur Typologie des Vorindogermanischen. Ramat, P. et al., eds., Linguistic Reconstruction and Indo-European Syntax (Proceedings of the Colloquium of the Indogermanische Gesellschaft’, University of Pavia, 6–7 September 1979). Amsterdam: Benjamins, 91–112.

Schmidt, K. H. 1983: Kaukasische Typologie als Hilfsmittel für die Rekonstruktion des Vorindogermanischen, Innsbruck. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft. Vorträge und Kleinere Schriften, 31.)

Stang, Chr. S. 1943: Das slavische und baltische Verbum, Oslo: Jacob Dybwad. (Skrifter utgitt av det Norske Videnskaps-Akademi i Oslo II. Historisk-Filosofisk Klasse, 1.)

Stang, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo–Bergen– Tromsö: Universitetsforlaget.

Stepanov, Ju. S. 1976: Vid, zalog, perechodnost’ (Balto-slavjanskaja problema I). Izvestija AN SSSR, serija literatury i jazyka 35 (5), 408–420.

Stepanov, Ju. S. 1977: Vid, zalog, perechodnost’ (Balto-slavjanskaja problema II). Izvestija AN SSSR, serija literatury i jazyka 36 (2), 135–152.

Stepanov, Ju. S. 1978a: Slavjanskij glagol’nyj vid i baltijskaja diateza (problema obščego genezisa i rekonstrukcii). Borkovskij, V. I. et al., red., Slavjanskoe jazykoznanie. VIII meždunarodnyj s”ezd slavistov, Zagreb–Ljubljana, sentjabr’ 1978 g. Doklady sovetskoj delegacii. Moskva: Nauka, 335–363.

Stepanov, Ju. S. 1978b: «Perfektnyj centr» v russkom sintaksise (Vid, zalog, perechodnost’. Balto-slavjanskaja problema IV). Izvestija AN SSSR, serija literatury i jazyka 37 (4), 344–353.

Stepanov, Ju. S. 1989: Indoevropejskoe predloženie, Moskva: Nauka.

Universalių archyvas: http://ling.uni-konstanz.de/pages/proj/sprachbau.htm.

Vasilev, Chr. 1973: Ist die Konstruktion ‘u menja est’ russisch oder urslavisch? Die Welt der Slaven 18, 361–367.

Vasmer, M. 1953: Russisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 1, Heidelberg: Winter.

Veenker, W. 1967: Die Frage des finnugrischen Substrats in der russischen Sprache, Bloomington: Indiana University.

Walde, A. 1930: Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen (herausgegeben und bearbeitet von Julius Pokorny), Bd. 1, Berlin–Leipzig: De Gruyter.

Wiemer, B. 2001: Aspektual’nye paradigmy i leksičeskoe značenie russkich i litovskich glagolov (Opyt sopostavlenija s točki zrenija leksikalizacii i grammatikalizacii). Voprosy jazykoznanija 2, 26–58.

— 2003: Objektyvūs kartojimo tipai, painus funkcijų pasiskirstymas ir išsigimusios inferencijos sinchronijoje kaip diachronijos pasekmė. Anstatt, T., Hansen, B., red., Vystymasis slavų kalbose 2 (Volkmarui Lehmannui 60-ojo gimtadienio proga nuo jo mokinių). Miunchenas: Sagner, 35–62.

— 2004: Pasyvo, kaip gramatinės konstrukcijos, raida šiaurės slavų ir baltų kalbose.

112 |

BJÖRN WIEMER

Bisang, W., Himmelmann, N. P., Wiemer, B., red., Kas lemia gramatikalizaciją? Žvilgsnis iš jos paribių ir į jos komponentus. Berlynas–Niujorkas: Mouton de Gruyter, 271–331.

— spaudoje 1: O razgraničenii grammatičeskich i leksičeskich protivopostavlenij v glagol’nom slovooobrazovanii, ili: čemu mogut naučit’sja aspektologi na primere sja-glagolov? Pasirodo: Lehmann, V., red., Semantika i struktura slavjanskogo vida. Miunchenas: Sagner.

— spaudoje 2: Apie diachroninį ir arealinį konstrukcijų, vadinamų „beasmenėmis“, foną lenkų, rytų slavų ir baltų kalbose. Pasirodo: Manninen, S., Hiiетam, K., Kaiser, E., Vihman, V., red., Pasyvas ir beasmenės konstrukcijos Europos kalbose. Amsterdamas, Filadelfija: Benjamins.

Björn Wiemer

Gauta 2004 11 19

Konstanco universitetas

Lingvistikos fakultetas

Universitätsstrasse 10, 78457 Konstanz

[email protected]