176 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
SIMONA VYNIAUTAITĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: geoling is ika, dialek ologija,
socioling is ika.
SKUODO APYLINKIŲ
ŽEMAIČIŲ KALBINĖS
NUOSTATOS
Language A i udes o Samogi ians
in Skuodas Dis ic
ANOTACIJA
S aipsnyje analizuojamos Skuõdo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os – gim osios
a mės i a miakalbių žmonių e inimas. Analizėje aikomas apibend in as ina is mo-
delis, a skleidžian is ski ingas a mės e inimo plo mes – idealo, neiš engiamybės, ibo-
umo. Pa odomos a mės e inimų i gim osios kalbos samp a os, psichologinio sa i umo
galimos sąsajos.
ESMINIAI ŽODŽIAI: šiau ės žemaičiai elšiškiai, kalbinės nuos a os, a mė, bend inė
kalba, sa imonė.
ANNOTATION
The a icle analyses he language a i udes o Samogi ians in Skuodas dis ic , namely
he na i e dialec s and he e alua ion o people speaking a dialec . The b oad-b ush ino-
mial model is applied in he analysis which helps o un eil di e en dimensions o dialec
e alua ion, such as ideal, ine i abili y, limi a ion. The analysis p esen s he concep ions
o dialec e alua ion and na i e language as well as he possible connec ions o psycho-
logical dis inc ion.
KEYWORDS: No he n Samogi ians o Telšiai, language a i udes, dialec , s an-
da d language, sel -awa eness.
S aipsniai / A icles 177
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
1. ĮVADAS
Ta mių eikšmė daba iniame pasaulyje, isuomenėje gali bū i su okiama
labai į ai iai. Teiginys, kad a mė – ai u as, e ybė, iena e us, a odo
(a odė) sa aime sup an amas i sunkiai nuginčy inas dalykas, ačiau ki a e -
us, ne isada i ne isiems. XXI a., kaip nuola kin ančiame mode nių echno-
logijų, globalizacijos laikme yje, e ybių i požiū ių į ai o ė, jų pasikei imai
ampa nebes ebinančiu eiškiniu. Tam į akos u i iek išo iniai eiksniai, iek
am ik i isuomenės psichologijos, elgsenos pokyčiai. Fak as, kad kin a i kal-
ba – isos jos a mainos. Ta mių paki imai (į ykę bei yks an ys) ne e ai a o-
do blogybė – i didesnė negu bend inės kalbos ki imas, o yškėjan ys naujieji
a miniai da iniai (geolek ai, egiolek ai), „neg yna“, „ne ik a“ a minė kalba –
šios blogybės pada inys. Ta mės pokyčių e inimas kaip ėjimas mi ies link,
o bend inės kalbos pokyčių laikymas na ū aliu p ocesu, a ba abiejų p ocesų
p ipažinimas neiš engiamais, be ne pabaigą žyminčiais eiškiniais, susijęs su
ideologijos, pe spek y os pasi inkimu. Pab ėžiama, kad geoling is inė pe s-
pek y a y a op imis inė i įp asmina ys ymosi ideologiją (Aliūkai ė, Miku-
lėnienė 2014b: 36). Ideologijų sanki oje eikšmingas išlieka ( ik iausiai i da
eikšmingesnis) klausimas, kiek s a bi a mė eiliniams a o ojams, a apsk i-
ai ji s a bi yks an ki imui. Dėl šios p iežas ies i ian a mes is dažniau a -
siž elgiama į kalbinių nuos a ų aspek ą (plg. Vaicekauskienė, Saus e de 2012;
Kliukienė 2010; Ramonienė 2013), nes kalbos a o ojų požiū is, e inimas
y a eikšmingas i ne gi bū inas eiksnys (plg. Mikulėnienė 2015: 103), gana
ge ai a spindin is esamą padė į i ai, kaip ši padė is gali kis i a ei yje. Kalbinių
nuos a ų eikšmė įž elg ina i kalban apie išlikimo po encialą – jos y a ienas
iš eiksnių, už ik inančių a mių gy ybingumą, ęs inumą (Aliūkai ė, Bakšie-
nė, Ja osla ienė i k . 2014: 130). Šiuo a eju nuos a os sup an amos ne ien
kaip am ik as psichologinis, be i kaip unkcinis eiškinys.
Ti i pasi ink as Skuõdo k aš as, ku is y a iena iš Žemai ijos ie o ių, p i-
klausančių egiono b anduoliui (plačiau ž . Pe ulis 2005: 168). Dėl šios p ie-
žas ies gy en ojai pasižymi bene s ip iausia žemai iškąja sa imone, glaudžiais
sai ais a p apa ybės i gim osios ie os. S a bu i ai, kad k aš as nė a pa i-
bio su aukš aičių a me sanki oje, dėl ku ios a mę eikė ų ak uo i jau kaip
pe einamąją. P iešingai, Skuõdo apylinkės, ku iose iš yškėja pajū io žemaičių
i adinamųjų elšiškių one inių, g ama inių ypa ybių k yžia imasis (Gi denis
2012: 13), laiky inos ienomis iš ep ezen a y iausio kalbinio kodo1 „sa inin-
kių“ žemaičių a mės plo e (Aliūkai ė, Mikulėnienė 2014a: 262). Skuõdo, kaip
1 Galima ski i Skuõdo geolek ą – smulkesnį a minį da inį, gy uojan į s ip ių adicinių šnek ų
pag indu (Aliūkai ė, Mikulėnienė 2014a: 260).
SIMONA VYNIAUTAITĖ
178 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
labai ge ai išlaikusio a minę kalbą mies o, s a usą pa i ina i ki ų y imų2
duomenys. Many ina, kad i as šio k aš o a minis pama as i p iklausymas
Žemai ijos egiono b anduoliui u i į akos ne ik pačių gy en ojų pasaulėžiū ai
a būdui, be i kalbinėms nuos a oms.
1 PAV. Punk ai
Tikslas, užda iniai, me odai, medžiaga. Šio s aipsnio ikslas – išsiaiš-
kin i, kaip Skuõdo apylinkių žemaičiai e ina gim ąją a mę i a miakalbius
žmones. Naudojamasi Lie u ių kalbos ins i u o 2010–2013 m. ykdy o p ojek o
Šiuolaikiniai geoling is ikos y imai Lie u oje: punk ų inklo op imizacija i in e ak y-
ioji a minės in o macijos sklaida (plačiau ž . www. a mes.l ) duomenimis (pa ei-
kėjų anke omis, ga so į ašais), ku ie saugomi Lie u ių kalbos ins i u o Ta mių
a chy e. Apklaus i Lie u ių kalbos a laso punk ų, p iklausančių Skuõdo k aš-
ui – Ke ių (12), Vižañčių ( ie oje Skliaũs ės, 13), Skuõdo (29), Šá kės (30),
Ylaki (31), Lùknių ( ie oje Pãluknės, 38), Mósėdžio (40) (ž . 1 pa .) – 57 gy-
en ojai. Im į suda o y esniosios (41; 72 p oc.), idu inės (10; 17,5 p oc.) i
jaunesniosios (6; 10,5 p oc.) ka ų esponden ai, iš ku ių 45 mo e ys i 12 y ų.
Pagal p ojek o nuos a us jaunesniąja ka a laikomi žmonės iki 30 m., idu ine
31–49 m., y esniąja 50 m. i y esni. Pa eikėjų išsila inimas y a gana į ai us:
p adinis (16; 27 p oc.), aukš asis (14; 25 p oc.), nebaig as idu inis (10; 18 p oc.),
aukš esnysis (7; 12 p oc.), p o esinis (6; 11 p oc.), idu inis (4; 7 p oc.). Kadan-
gi naudojamasi isa iš punk ų su ink a medžiaga, pa eikėjų skaičius amžiaus,
ly ies, išsila inimo a ž ilgiu nė a ienodas. Kai ku iais a ejais s a s oma šių
2 P ojek ai Kalbų a ojimas i au inė apa ybė Lie u os mies uose i Socioling is inis Lie u os žemėla-
pis: mies ai i mies eliai (ž . Mies ai i kalbos 2. Socioling is inis Lie u os žemėlapis), e nologo Pe o
Kalniaus y imas (2012: 331–332) .
S aipsniai / A icles 179
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
socioling is inių kin amųjų į akos galimybė. Tikė ina, kad esan ki okioms im-
ims, i ezul a ai galė ų bū i ki okie. Siekian išanalizuo i a mės e inimus i
ap a i galimas sąsajas su gim osios kalbos samp a a, naudojamasi ap ašomuoju
anali iniu i in e p e acijos me odais, emiamasi e nologijos, e nopsichologijos
y imų duomenimis.
2. TARMĖS VERTINIMAS
Požiū is į a mę – eikšmingas aspek as. Pab ėžiama, kad kin a ne ik a -
mės, be i požiū is į a minį disku są (Aliūkai ė 2011: 11). Dėl o a mių e ė
gali bū i su okiama ki aip negu anksčiau (pa yzdžiui, so ie mečiu). Vienas iš
a ian ų, kai pa eikėjai iesiogiai e ino a mę išsakydami sa o nuomonę a ba
pas ebėjo, akcen a o, ką dažniausiai mano ki i, kokia nuomonė susi o ma usi.
Ki a galimybė sp ęs i, koks požiū is į a mę, y a ne pačios a mės iesioginis
e inimas, be nuomonė apie a miškai kalban į žmogų. Manoma, kad kalbi-
nio kodo gy ybingumą, išlikimo p iežas is pa ikimiau gali a skleis i asociacijos
su jį a ojančiais kalbė ojais negu pa ies kodo e inimai (Ramonienė 2013: 7),
ki aip a ian , eikšmingos nesąmoningosios nuos a os. Tačiau, kaip eigia Dai-
a Aliūkai ė, da sėkmingesnis modelis y a, kai i iamos i sąmoningosios, i
nesąmoningosios nuos a os (2013b: 224).
Anke ose3 bu o pa eik i keli galimi a miškai kalbančio žmogaus apibūdini-
mai: kaimie is, menkai išsila inęs, y esnio amžiaus, ge bian is gim ąją a mę, pa-
io iškai nusi eikęs. Pa eikėjai aip pa nu odė i ki okius a ian us, apibūdinan-
čius a miškai kalban įjį. Kai ku ie esponden ai išsakė po kelis apibūdinimus,
odėl pa eik as a sakymų, o ne esponden ų skaičius. Kadangi i iamųjų (kaip
i apsk i ai gy en ojų analizuojamuose punk uose) nė a daug, a sakymų skai-
čius nedidelis. Pab ėžiama, kad „ a ms nepasida o mažiau, jei ji gy ybinga
iename, o ne, pa yzdžiui, šešiuose (čia pasi ink i sąlyginiai skaičiai) punk uo-
se. Geoling is inė e ė, ski čių eikšmė išlieka a pa i“ (Aliūkai ė, Bakšienė,
Ja osla ienė i k . 2014: 182). Galima eig i, jog požiū io aip pa nepasida o
mažiau, jei ski iasi jį dekla uojančių žmonių i a sakymų skaičius. Pag indi-
nės i galimos endencijos iš esmės a spindimos. Ta miškai kalbančio žmogaus
apibūdinimai i jų skaičius pa eik i 1 len elėje. Nu ody a, kiek y a a sakymų iš
y esniosios (V ), idu inės (Vd), jaunesniosios (J) ka ų pa eikėjų.
3 Pa yzdį ž . h p://www. a mes.l /index_meniu.php?id=5
SIMONA VYNIAUTAITĖ
180 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
Iš šių apibūdinimų iš yškėja ys pag indiniai a mės aizdiniai, suda an ys
ski ingas plo mes: Idealas
Neiš engiamybė
Ribo umas
Apibūdinimų p isky imas plo mėms nė a neginčy inas, jis labiau sąlygiškas,
p iklausan is nuo in e p e acijos. Tai am ik as apibend in as ina is modelis4,
ku iuo galima em is analizuojan kalbos a o ojų a mės samp a ą i e ę.
1 LENTELĖ. Požiū is į a miškai kalban į žmogų
Apibūdinimas
Ge bian is gim ąją a mę
Taip įp a ęs
Pa io iškai nusi eikęs
Taip užaugęs
Kaimie is
Tik as žemai is
Vy esnio amžiaus
Taip p igimęs
Žemai is
Besilaikan is adicijų
G ynak aujis žemai is
Ki aip negali bū i
Ki aip negali kalbė i
Menkai išsila inęs
P o ingas žmogus
Reikia ge b i sa o a mę
Reikia puoselė i sa o kalbą
Užaugęs okioje aplinkoje
Žmogus, mylin is sa o a mę
A sakymų
skaičius
V 13 9 8 7 6 4 1 1 1 - 1 1 - 1 - 1 1 - 1
Vd 4 2 2 2 1 - 1 1 1 1 - - 1 - - - - 1 -
J2 2 2 1 1 1 1 - - - - - - - 1 - - - -
Iš
iso 19 13 12 10 853221111111111
P ocen ai 23 15 14 12 10 64221111111111
2.1. Ta mė – idealas
Šią plo mę suda o paga bos, pa io izmo i adicijos dėmenys. Ta mės,
a miškai kalbančio žmogaus apa inimas su okiais dėmenimis lemia a ba gali
4 Jį bū ų galima sie i su uni e salios simbolinės s uk ū os Pasaulio medžio modeliu, įp asmi-
nančiu Pasaulio da ną, a ką (plačiau ž . Čepienė 2014: 57). Iš esmės i čia egzis uojančios da-
lys suda o, galima saky i, kalbinių nuos a ų da ną, nes a spindi isas is (sąlygiškas) plo mes:
eigiamą (idealo), neu alią (neiš engiamybės) i neigiamą ( ibo umo). Tai, kad neegzis uoja
ien ik idealo plo mė, . y. šiuo a eju nė a ik eigiamo požiū io į a mę i šim ap ocen inio jos
a ojimo isose s i yse, da ne eiškia a mės (iš)nykimo a i in p as os si uacijos.
S aipsniai / A icles 181
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
lem i a mės s a bą jos a o ojui, gy ybingumą, ęs inumą. Tam ik a p as-
me „a s o a imas“ plo mei y a i pačių žmonių sąmoningas pasi inkimas. Dėl
šių p iežasčių dėmenis galima su ok i kaip suda ančius gana obulą a a imą
idealui modelį.
Paga ba. Daugiausia ka ų (19) pa eikėjai a miškai kalban į žmogų cha ak-
e iza o kaip ge bian į a mę. Paga ba sa ai a mei, a mės au o i e as iš esmės
laiky inas p es ižiškumu (Kliukienė 2014: 7). Taigi, no s iesiogiai nepasakoma,
ačiau iš yškėja, kad a mė laikoma labai p es ižiška5. Šis apibūdinimas daž-
niausiai minė as da i ki ų šiau ės žemaičių punk ų a s o ų (plg. Pab ėža 2013:
5). Paga ba laikoma s a bia e ybe, pap as ai ge biami labai eikšmingi daly-
kai. Galima eig i, kad ne i manan a mę esan ne isu inkamą a o i, es e-
ine p asme nelabai g ažią, ją p i alu e in i, b angin i, plg.: (1) žėnā, a lie u iu
kalba a jau uoki kāp eikin , uo, žėnā, a žemai iu kalba dėdlē š aka ī , be mums
ana ge a ės ėik ī [K. M., m., 79 m., V.]6. No s šiuo a eju iš yškėja bend inės
kalbos kaip p es ižiškesnio kalbinio kodo samp a a, is dėl o a mė laikoma psi-
chologiškai a imiausiu, ge iausiu kalbiniu kodu. Žmogus, kalban is a miškai,
aip pa ampa e as paga bos i , p iešingai, į galinčius kalbė i a miškai, be
nekalbančius a „užmi šusius“ a mę žmones žiū ima gana neigiamai:
(2) Tuoks kap išpoikėms a uoda. Pa ažiou a žemai is kuoks s udėn s ėš Vėlniaus, Kau-
na, jau so sa ėškēs jau p aded šnekie ė a li e a ū ėška kalba ė , žėnuok, mon nedėdėlē
pa ink, kažkāp, aha, uoks ėšdėdoms a uoda d elk ėš anuo. [L. Š., m., 52 m., Y.]
(3) Ka ēp pasėklausā žmuogos, ka o žėnā, ka ons gal žemai ėškā šnekie ė ė nešnek, a no
mon ēp biški keis ā a uoda ėš ėk ūju, nes jego ėš žemai iu esam, a galem ė šnekie ė
žemai ėškā. [G. P., m., 24 m., M.]
(4) Mon ne dabā pėk oms, ī i pas mūsa, ko , sakīsio, ī pa s žemai is kaima ėdu ie
banda pakeis ė. <…>. Ta ī ėi as, ko o u i kė ēp okou ėis, ko o u i bėnd au-
ėis, be jego aš kaimė sosė ėksio – mon nesop on amā, mon ėš ėk ūju nesop on amā.
[D. Č., m., 45 m., K.]
(5) Ta kas ėn kė čious „ ai iš ažiuosiu, ai aš…“? Joukas ėš kė s kė a paskiau. No ka ēp
ī . [J. J., m., 83 m., V.]
5
Gy en ojų apklausa pa odė, kad žemaičių a mė Skuodè laikoma p es ižiškiausia (Kliukienė
2014: 7). Pab ėžiama, jog a i asis p es ižas y a eikalingas, kad bend inė kalba (s anda iniai
a ian ai) bū ų laikoma au inės isumos simboliu (ž . Aue 2011: 486). Šiuo a eju a mės p es-
ižas lemia a gali lem i jos laikymą au inės dalies, . y. žemaičių, simboliu. Vis dėl o, P. Kal-
niaus eigimu, apsk i ai dauguma isų Žemai ijos ie o ių žemaičių mano sa o a mę esan ne-
p es ižinę, nes bend inė kalba suku a aukš aičių a mės pag indu (2012: 322).
6 Lauž iniuose skliaus uose nu ody i pa eikėjų inicialai, ly is (m. – mo e is, . – y as), am-
žius, ie o ė (Y. – Ylakiai , K. – Ke iai, L. – Lùknės, M. – Mósėdis, S. – Skuõdas, Š. – Šá kė,
V. – Vižañčiai).
SIMONA VYNIAUTAITĖ
182 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
(6) Jug ī čia uokiū panieliu, ka uos ėšsėgal uo ė p aded šnekie ė bėnd ėnė kalbo gī en-
dami Žemai ijuo – a joukas ėsė. <…>. Tėi mažesnė, ka ėšgė s , a ėk ā ka joukas.
[G. L., m., 19 m., Y.]
(7) Jug ka p adie umi dabā ne ėš šiuo ne ėš uo p adie umi aukš ai ėškā okou ėis, ėsė
aplinkou sakī om, kad čia kap bal a a na a sė ada kažkuoki. [J. M., m., 72 m., V.]
(8) Mon a uoda, no joukingā – ėik me u p agī enės kuokiuo Žemai ijuo a ko nuo s ė
o nebemuokie ė sa a gim uosės kalbuos, no i gi ēp… <…>. Nemanau, kad gali užmė-
š ė sa a gim uosės kalbuos pa kelis us mienesius a me us, ės ėik a siminsi. [B. P.,
m., 18 m., K.]
Nekalbėjimas a miškai su okiamas kaip išdidumo, pasipū imo, keis umo
ap aiška. Toks elgesys kelia pyk į a ba juoką. Pab ėž ina, kad isų ka ų a s o-
ams ai nė a p iim ina. Pag indiniu kalbiniu kodu laikoma bū en a mė, i
jos ne a ojimas bend uomenės na į a si a ski ia, jis išk en a iš įp as os adi-
cinės bend uomenės sis emos, . y. ampa lyg ne sa u a ba ben jau ki u (ši są-
oka uni e salioje sa as–s e imas opozicijoje užima a pinę ie ą (Unuko ičius
2014: 192–193). Kalbos eikšmė ieškan (sa i)iden i ikacijos, (ne)bu imas sa u
iš yškėjo i iš 1999 m. ykusios apklausos, nes „žemaičių kalbos nemokėjimas
žmogų eliminuoja iš žemaičių a po“ (Pakalniškis 2001: 207). Kalbą bū ų gali-
ma p ilygin i a i kš inės (kai ku iais a ejais i sa ano iškos) iniciacijos dėme-
niui – many i egzis uojan kalbinę an iiniciaciją. Tai pa i in ų i P. Kalniaus
ap ašy a si uacija, kai jauna žemai ė eigė nesan i žemai ė, nes jau nebekalban i
žemai iškai (nekalbė i p adėjo s udijuodama Klaipėdoje) (2012: 310). Kalbinis
„išėjimas“ šiuo a eju sąlygoja i apa ybinį. Esama i ki os nuomonės, kai a -
mės ne a ojimas sie inas su įp a imu a o i bend inę kalbą. Tokiu a eju sun-
ku ėl kalbė i a miškai, plg.: (9) Žmuogos ės ėik ou ons, kė ė nu ī a iki aka a
šnek so sa a bėnd amuokslēs ė ip on , sa ai ė, mienesi, me us gī en ė ėskas [V. B.,
m., 44 m., Y.]. Galima eig i, kad ši nuomonė išski inė, nes dažniausiai žiū ima
k i iškai į a mės ne a ojimą sa oje aplinkoje. S a bu i ai, kad požiū is nė a
isiškai adikalus bend inės kalbos a ž ilgiu – am ik ose ie ose, si uacijose ji
laikoma p iim ina, a o ina (ž . 2 len elę).
Su paga ba eikė ų sie i i samp a ą, kad a mė – ai e ybė, o ne igno a i-
mo, šaipymosi a ki ų neigiamų eiškinių objek as. A si anda pas ebėjimų apie
ki ų (nežemaičių) pašaipas, žemaičių a mės ne e inimą, p z.:
(10) Lie u iu kalba ein pu ėsa Lie o a, uo žemai ėškā anėi ėn nemiegs dėdlē žemai iu,
anėi īčiuojės ėš žemai iu. <…>. Jug lage ie bo a ėn ėskuo: ė dzūku, ė aukš ai iu,
ė žemai iu – ėš ėsuos Lie u uos bo a. So ėsās lie o ėškā lioubam šnekie ė, ik ā že-
mai ē sa a a pė, jau ka susi inksem, ēp lėng iau palėks, kad neb ēk lėižo ė belunks-
ī ė, gali žemai ėškā pasi okou ė. Be jau ik ā sa a a pė, uo ēp jau, uo ka ne ujau
p adies „žemai is kuku is“ – ujau pa p adies īčiuo ėis – negaliejė. Ei, uos uokės,
S aipsniai / A icles 183
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
puok īpē uokėi ī , uokės madas, kad ēk auk ė pa dun i, ė auk kė s kė a. Jug ė
us dzūkus auk pa dun i, ė us žemai ius auk pa dun i – p iekabiu a ond ėsėms,
kas nuo . [V. G., ., 85 m., L.]
(11) Ē, žemai iu nieks nei e ėn, p adiek šnekie ė… Vuo aukš ai ems ne ink, ka esam že-
mai ē. <…>. Be , sakau, aukš ai ē žemai iu nekėn , Jėzus Ma ėjė, īpač Kauns – ma ėjė.
Ēk o, sakau, ma ėjė jūs. Žemai ėškā lioubam pa em ė, ėi s a ībininkā – ką sakė e? Jo,
mes sakėme, be , sakau, jūs sup aski e. Žemai ē, Jėzus Ma ėjė! [M. R., ., 51 m., Š.]
(12) Žėnā, be ėš a ės ėšsėjouks ėsė, ka o ėn [Klaipėdoje] okousīs ēp žemai ėškā.
[K. M., m., 79 m., V.]
Šį požiū į galima sup as i kaip pe nelyg jau ią eakciją, šiek iek pe dė ą y-
čiojimosi, neapykan os e inimą. Kalbos ski ingumas, a si andan is nesup a-
imas kelia nuos abą a juoką – i galbū nebū inai pik ą (plg. a pininka imo
s a bą s e eo ipizuojan , kai ki ų p iski i požymiai sup an ami kaip menkini-
mas (Go lieb 2006: 3). Tačiau oks žemaičių jau umas7 odo jų a mės b an-
ginimą, pašaipų ne ole a imą, nes a mė su okiama kaip labai s a bus dalykas,
gim oji kalba. No s, pasak P. Kalniaus, gali bū i, kad šaipymasis u i pag indo:
„<…> am ik as spaudimas žemaičių a mei oliau išlieka – ją labiau ėmė o-
le uo i ik lie u ių in eligen ija. Ling is inių aukš aičių (ypač žemesniųjų i-
suomenės sluoksnių) eakcija, galima saky i, y a menkai paki usi – žemai iš-
kam kalbėjimui jie oliau lieka ne i in ole an iški“ (2012: 321). Tikė ina, kad
neigiama eakcija a spindi i anks esnį ne i in eigiamą požiū į į a mes, a ba,
pa eikėjo žodžiais a ian , ai y a iesiog p iekabių ieškojimas. Apsk i ai ne e ai
pasi aiko, kad į žemaičius žiū ima kaip į kiek pe daug e nocen iškus žmones –
au inės, kūl ū inės, is o inės, kalbinės sa as ies nuola inius yškin ojus. Tuo
a pu žemaičiams okia k i ika a odo gana užgauli, įž elgiamas ne e inimas,
šaipymasis. Tai galima in e p e uo i kaip am ik ą susip iešinimo, į ampos
užuomazgą, be galima su ok i i kaip ieni ki ų „nepik ybinį“ nesup a imą,
kul ū inius ski umus i džiaug is, kad jie egzis uoja XX a. bei XXI a. p adžio-
je. Panašių žemaičių pas ebėjimų apie jų i jų a mės ne e inimą už iksuo a
ekspedicijoje Skuõdo, Šiaulių i Pãne ėžio ajonuose. Teigiama, kad p iešp ie-
ša a p žemaičių i aukš aičių, apib ėžian i žemai išką apa umą, y a p iešp ie-
šos a p lenkų i lie u ių iesioginė analogija (plačiau ž . Čepai ienė 2001: 91).
Esama i p iešingos nuomonės, kad y a didelis Žemai ijos i žemaičių palaiky-
mas ki ose Lie u os ie o ėse, didžiuosiuose mies uose. Žemaičiai, jų a mė
su okiama jau ne kaip pašaipų objek as, be pasidžiaugiama, eigiamai isa ai
e inama: (13) nuo s ākā, ka ėš ažia a i Vėlnio muoki ėis, a saka, ka pasakiau ėš
7 Psichologinis y imas pa odė, kad žemaičiai apsk i ai y a jau esni negu aukš aičiai (Bliumas
2000: 59).
SIMONA VYNIAUTAITĖ
184 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
Žemai ėjės – ėk ā uos ne Die as esi. No, a uoks Žemai ėjės palaikīms ī ū uo-
kiū, kažkāp ēp a paga bē [L. P., m., 44 m., M.]. Negalima a mes i p ielaidos,
kad daug kas p iklauso ne ik nuo samp a os, kas y a įžeidu, pašaipu, be i nuo
ski ingų žmonių pa i čių, išgy en ų si uacijų a ba apsk i ai polinkio įž elg i
eigiamus a neigiamus dalykus.
Iš pa eikėjų a sakymų iš yškėjo i upu ėlį ki oks paga bos aspek as. Pab ė-
žiamas pa ies žmogaus nusis a ymas, nes jis ne šiaip moka, gali kalbė i a miš-
kai, be ai da o iš paga bos. Vieną ka ą minė as labai panašus apibūdinimas –
eikia ge b i sa o a mę. Apibūdinamas ne iek a mės a o ojas, be iesiogiai
pasakoma, pa i inama, kad a mė y a e a paga bos, ai ūpimas dalykas.
No s a miškai kalbančio žmogaus, pačios a mės siejimas su paga ba y a daž-
niausias iš isų apibūdinimų, is dėl o eigiama i p iešingai: (14) aš nemanau,
kad kalba ēk kažkāp ge b ė ipa ingā. Nē. Kalba ī skė a iš eikš ė, ne anā paga buos
ēk, ne… Aiškē, ū keiksmažuodžiu a ėk ā ī , niekam nie ga bie anū a uo ė, be
okou ėis a mėškā, kad aš ge bio kalba, kažkāp i gi eidmainėškā skomb, nemanau
[G. J., m., 38 m., Y.]. Galima da y i p ielaidą, kad kalba ( a mė), jos a ojimas
šiuo a eju deidealizuojamas, sup an amas kaip g ynai p ak inį pobūdį u in is
eiškinys. Paga ba labiau sie ina su kalbos kul ū a, pa yzdžiui, keiksmažodžių
ne a ojimu. Su e ybėmis glaudžiai susijęs da ienas apibūdinimas – žmo-
gus, mylin is sa o a mę. Meilė, kaip i paga ba, y a aip pa iena didžiausių
e ybių, odėl jų laikydamasis žmogus su okiamas i in eigiamai. Toks kalbė-
ojas – e inan is i b anginan is a mę.
Pa io izmas. An as dėmuo, suda an is idealiąją plo mę, y a pa io iškas
nusi eikimas. Iš iso y a 12 okių a sakymų. Kalbėjimas a miškai su okiamas
kaip pa io izmo dalis. Va o i a mę eiškia ka u mylė i, ge b i sa o k aš ą,
bū i pasi yžusiam dėl jo (i gim osios kalbos) daug pada y i, auko is. Toks po-
žiū is sie inas su au ine sa imone, nes 39 (68 p oc.) pa eikėjai nu odė esą že-
maičiai (o icialioji au ybė – lie u ių), aip pa dauguma (43; 75 p oc.) gim ąja
kalba laiko i žemaičių a mę. Gim oji kalba pa eikėjų sąmonėje asocijuojasi su
pa io izmu, odėl ai a ima samp a ai, kad kalba – iena iš s a biausių au os
dalių. Teig ina, kad iš esmės kalba suda o bend uomenę (Ga e , Coupland,
Williams 2003: 12), y a esminis apa ybės požymis (Račiūnai ė-Vyčinienė 2014:
223). Šį eiginį pa i ina i žemaičių si uacija: „daba iniams žemaičiams sa-
iiden i ikacijoje i a sky ime nuo nežemaičių s a biausias odiklis – ne gy-
enamoji e i o ija, ne menama is o inė Žemai ija, o ki okia kalba (dialek as)“
(Kalnius 2012: 405). Abiem a ejais bū en kalba sup an ama kaip pag indi-
nis apa ybės odiklis. T upu į ki os nuomonės laikomasi da iename y i-
me – kalba su okiama žemaičių a eju kaip an oje ie oje esan is i apa ybę
žymin is eiksnys, o s a biausiu laikoma gim oji ie a (Čepai ienė 2001: 190).
Tai, kad kalba ampa s a biu eiksniu su ok i au ybę, okia sąsaja galima i
S aipsniai / A icles 191
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
kodas plačiai a ojamas. Tokį pe ėjimą p ie a mės a ojimo galima sie i i su
amžiumi, kai paūgėję aikai ims kalbė i a miškai.
P igimimas. Du ka us minė as p igimimas. Ta mę a ojan is žmogus
šiuo a eju su okiamas jau gimdamas įgijęs a minį kalbėjimą. Ki aip a ian ,
jei esi gimęs a miškai šnekančioje šeimoje a / i aplinkoje, neiš engiamai
pa s kalbėsi aip pa a miškai. Galbū nuo gimimo žmogus jau a si įpa eigo as
kalbė i a miškai, jam aip ski a. To pakeis i be eik neįmanoma, nes a mės
a ojimas lygus neiš engiamybei – a mė laikoma a ališku eiškiniu. Taigi su
gimimu įgy as eiškinys su okiamas kaip nebekin an is (panašiai kaip s a iško-
sios aplinkos a eju). Dėl ši os p iežas ies a mės ne a ojimas a odo isiškai
nesup an amas i nepa eisinamas, kelian is pasipik inimą (plg. 2–8, 19 ci a as).
Ši nuomonė sie ųsi su po ka ą minė ais apibūdinimais ki aip negali bū i i ki aip
negali kalbė i. An uoju pasakymu labiau sukonk e inama, nu odomas kalbėji-
mas. Viena e us, požiū is galė ų pasi ody i gana adikalus, nes pab ėžiamas
ik ienin elis kalbėjimo a ian as – a mė, o bend inė kalba a si nep ipažįs a-
ma, nesu okiama kaip galima i de ama. Jeigu žmogus moka a miškai, jis aip
i p i alo kalbė i, šiuo a eju – žemai is u i šnekė i žemai iškai (plg. 16 ci a ą).
Ki a e us, o ne eikė ų sie i su adikalumu. Tokios min ys odo a mės įp as-
umą (pa i ina jau minė ą ak ą apie ai), jos su okimą kaip gim osios kalbos.
Negalėjimą ki aip kalbė i da galima sup as i i kaip sunkumą a o i bend inę
kalbą, nes žymiai pap asčiau, leng iau, na ū aliau kalbė i gim ąja a me. Ne ik
leng iau, be i nuoši džiau, nes bū en nuoši dumą, pap as umą (a ba šių sa y-
bių ūkumą) pas ebi pa eikėjai, p z.:
(28) Jau pa em ī pap as iau okou ėis, o nuošė diau okoujīs, pap as iau. O kad jau esi iš-
muokės kalba, jau kažkāp ės ėik ėi žuodē ligu ne ėi žuodē, ligu a kalba ne a kalba,
ligu ūks kažkuo. [Ž. V., ., 23 m., S.]
(29) Čia muokīkluo, pa izdžiou, so ākās, a čia ka dė bo so ākās, no pagal pedagogiką
eikė ų kalbė i aisyklingai lie u iškai. No be cink ė ėskas, ė ākā pa is. Ė kė ēp
p aded bėnd au ė, ka žemai ėškā, nes anėi a p sa ės a žemai ėškā okoujės. Ė p a-
dedi bėnd au ė, kė ēp ė so anās sosė a ė gali, neb ēk ba ėis, nebie ū pīk iu. Jego
ka as nuo s ėn p adiejė sios ė ėn, pasakē kū nuo s upūžė žaliuoji, ka au subinie
dun is išdīg om a dā kas, no aš čia a p ki ko, ēp nesakau, no, be no kažkū uokė pa-
sakā žemai ėškā, ė as āks ožka ons kap sa s žmuogos ī . [V. M., ., 31 m., S.]
(30) Tēp maluonē, maluonē, kad išgi s i a kū nuo in ās ėi seimūnā, ka ās ėn ko ėns
kė s ėn žemai ėškā kū pasaka. Tēp ge ā on šė dėis – uods jau o žemai is esi. A ba
ėš ū a is u žėnā, ka o žemai is, ēp mon ge ā on šė dėis. A is ā, da kas nuo in ās,
ėsė, no a, žemai is ašī uos, a ėš Žemai ėjės, čia mūsa žmuogos, mūsa žmuogos –
so uokio džiaugsmo. [D. Č., m., 84 m., V.]
(31) Žemai ėškā, jau puonėškā ne okoujemuos. [A. L., m., 87 m., L.]
SIMONA VYNIAUTAITĖ
192 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
(32) Kėik ik ākš iuojo Muosiedie pu seniūnėjė, kė o nie ėn li e a ū ėškā, bėnd ėnė kal-
bo nie okou ėis nemuok kāp eikin . Be eik nieks nemuok kāp eikin okou ėis, ik ās
s ėngas okou ėis, ė joukingā ka ās a uoda. Ta ge iau okou omės žemai ėškā ė ne-
bū o joukingā. Be kou pada īsi, žmuogos nuo bū ė puonėšks. [A. Z., ., 59 m., M.]
Ne ik pačiam y a ge a kalbė i a miškai, be pasidžiaugiama i ki ų kalba,
ypač žemaičių, gy enančių ne Žemai ijoje, a apsk i ai žinomų žmonių. Ta -
minio kalbėjimo p iešp ieša – šiuo a eju bend inė kalba – į a dijama kaip bū-
dinga, p i inkan i ponams – „poniška“. Šios samp a os šaknų eik ų ieško i p a-
ei yje, nes ku į laiką bend inė kalba laiky a „poniška, miesčioniška“, be ka u
pab ėž ina, kad ši nuomonė a p žemaičių egzis uoja i šiandien (Kalnius 2012:
321), o, pasak A. Čepai ienės, okį kalbinį „poniškumą“ eikė ų sie i su is o iš-
kai gy uojančiais s e eo ipais apie lie u ių amsumą i lenkų ponus (2001: 191).
Taigi bend inės kalbos asociacija su ponais ampa gana pag įs a. Bend inės kal-
bos laikymą „poniškumo“ ženklu pa i in ų apibūdinimas „mužikiška“ (33)
žemai iu kalba ī adėnama neg aži kalba – jau čia ī nu sena – mužėkėška, g ubi,
dėdlē g ubi [J. M. U., m., 71 m., Y.]), p iski as žemaičių a mei, ku i, pa eikėjų
nuomone, būdinga pap as iems, nuoši diems žmonėms.
Neiš engiamybės plo mės dėmenys ėl nu odo am ik us esminius eiški-
nius: įp a imas → gim osios kalbos samp a os pag įs umas, aplinka → į ai ias-
e is a mės a ojimas, p igimimas → nekin amumas.
2.3. Ta mė – ibo umas
Ši plo mė sie ina su okiais dėmenimis, ku ie a mę i jos a ojimą supa-
p as ina, iboja, įsp audžia į am ik us ėmus. Šiuo a eju ai y a kaimie iš-
kumas, amžius, išsila inimas. Dėmenys gali lem i i a mės nepa auklumą,
jos nepe spek y umą.
Kaimie iškumas. Ta miškai kalban is žmogus 8 ka us sie as su kaimu. Šį
dėmenį galima sup as i kaip konk ečią geog a inę a ba socialinę ka ego iją. Tai,
kad a miškai šneka kaimo gy en ojai, iena e us, logiška, nes ski iasi kaimo
i mies o e d ės, žmonių gy enimo būdas. Teigiama, kad „mies ų e d ė, aip
pa i kalbinė, g eičiau i yškiau kin a, ji nuola os pe kons uojama, eikiama
socialinių, poli inių, ekonominių, kul ū inių eiksnių i kasdienės komunika-
cinės p ak ikos“ (Ramonienė 2010: 279). Dėl okio nepas o umo, nuola inio
ki imo, būdingo mies ams, a mės asociacija su kaimu ampa gana į ikinama.
Pa ys pa eikėjai pas ebėjo a mės ski ingumą kaimuose i mies uose:
(34) Mies a žmuoniū kė uoki a kalba, kaimie iu ī uoki g obesnė. [B. B., m., 82 m., V.]
S aipsniai / A icles 193
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
(35) Ė ad, sakau, so kaima žmuonims pasėšneki, i gi mes jau čia, miesčiuonis, esam biški
a sėlėkė. [A. R. Š., m., 70 m., S.]
(36) Jug senėjē žmuonis a, dabā biškilieli a kalba kei as, o kaimūs, ko uolėi gī en, anėi
dā ėš ėk ūju ė ebkalb ou, eb okoujės ėksliau ēk sakī ė, ou ėk ėnė kalbo. [B. L.,
m., 61 m., M.]
Kaimo žmonių kalba su okiama kaip au en iškesnė, „ ik esnė“, mažiau pa-
y usi bend inės kalbos a ki ų kalbų į akos, aip pa i šiu kš esnė. Ka ais
a mės ne a ojimas mies e sie inas su neno u išsiski i iš ki ų, a k eip i į sa e
dėmesį, plg.: (37) no ažiouk i Vėlnio – šnek ėsė aukš ai ėškā, pasakīk kū nuo s že-
mai ėškā – ėsė i a i a sisok, a uoda kap ėsėškā kė a kalba [B. P., m., 18 m., K.].
Pab ėžiamas kalbinio kodo ski ingumas ( iek nuo ki ų a mių, iek bend i-
nės kalbos), ku is ne e ai ampa a mės laikymo kalba10 p iežas imi. Teigiama,
kad „bend a imo unkcijos nesėkmė – nesup a imas, nesusikalbėjimas – i y a
pa s ik iausias a mės kul ū inės e ės į odymas“ (Visos a mės g ažiausios
2013: 10). Nesup a imas gali bū i e in inas ne ik kul ū iniu aspek u, be i
kaip a mės bei kalbos ski ies odiklis, ačiau abipusis (G o es 2007: 9). Šiuo
a eju nesup a imas a lieka ski iamąją unkciją. Tai, kad ki i, nemokan ys že-
mai iškai, nesup an a šio kalbinio kodo, nu odė daugelis pa eikėjų11, p z.:
(38) Daug kas nesop on uos žemai iu kalbuos mies ė. [G. L., m., 19 m., Y.]
(39) Kad i Vėlnio bo au ėš ažia usi, <…> a ėš ėsuos Lie u uos su ažia a ėsuokiū ū
a miū. Vėsė li e a ū ėškā daugiau šnekiejė. O mon bo a sunkos pa sėlaužėms, sun-
kos. Pa iuo p adiuo žemai ėškā diejau, o, Jėzau, kė ė ik eiz, klausuos – nesop on .
[L. Š., m., 52 m., Y.]
(40) No ī ī , ka nesop on uos mūsa kalbuos. [Z. A., m., 69 m., Š.]
(41) No nesop on , no nesop on anėi [nežemaičiai]. O mes esam asablī a au a, mes
sop on am ėsas a mės, ėsas a mės sop on am. [S. J., m., 71 m., S.]
(42) Žėnā, anėi [aukš aičiai] mūsa nesop on . Aš anū ės ėik šėik ėik sop on o. [E. M.,
m., 87 m., L.]
(43) Vuo ėn [Bi š one] ėsė uokėi nesop on žemai ėškā. Be žemai is ėsēp okou jės:
ė osėškā, ė la ėškā, ė žīdėškā <…>. Žemai is ėsas kalbas okoujės. [K. R., m.,
80 m., K.]
10 No s bandoma nus a y i k i e ijus, ski iančius kalbas (pa yzdžiui, Wa dhaugh 2006: 33), kons-
a uojama, kad „kalbos i dialek o p oblema ling is ikoje (i ne ik) apsk i ai y a neišsp endžia-
ma“ (Aliūkai ė 2013a: 4). Taigi ne e ai daug kas p iklauso nuo požiū io a in e p e acijos.
11 Teiginį apie nesup an amumą pa i ina i į ai ių mies ų gy en ojų apklausos ezul a ai, nes
žemaičių a mė laikoma nesup an amiausia (plg. Ba anauskienė, K upickai ė 2012: 4).
SIMONA VYNIAUTAITĖ
194 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
Kai ku iais a ejais mies as pab ėžiamas kaip žemaičių a mės nesup a imo,
galbū i ne a ojimo e d ė. Apsk i ai dažnai mies as laiky inas ne a minės
kalbinės aplinkos modeliu (plg. Vaicekauskienė 2014: 13). Taigi pa i inama
kaimo, kaip geog a inės aplinkos, ka ego ija. Įdomūs pas ebėjimai, kai eigiama,
kad žemaičiams y a leng iau sup as i ki as a mes negu ki ų pa a mių a s o-
ams žemai iškai, a ba leng iau išmok i apsk i ai ki as kalbas. Tai galima sie i
su a mių i bend inės kalbos ski ingumo laipsniu. Kadangi bend inės kalbos
pag indas y a aka ų aukš aičių kauniškių pa a mė, ski umai a p bend inės
kalbos i žemaičių a mės gana dideli. Bend inės kalbos iš esmės eikia moky is
kaip ki os kalbinės sis emos, odėl pa eikėjams a odo, kad i ki as a mes ku
kas leng iau sup as i, jei esi sma kiai besiski iančio kalbinio kodo a o ojas.
Pa eikėjai sąmoningai a nesąmoningai a ski ia a mę i bend inę kalbą kaip
d i p iešingas kalbines sis emas, p z.:
(44) Ka p adiejau su uok ė, kāp sakon , kad ēk muoki ėis lie u iu bėnd ėnė kalba, nes kė-
ēp muokīkluo a ėi nesiseks, kāp sakon , pa ašīs au ėš dėk an u ik ā d ēje us, no a
ė eikiejė p isė aikī ė, nieko nedingsi. Reikiejė išmuok ė on ojė kalba, kāp aš sakau
[apie aisyklingą bend inę kalbą]. <…>. Dėdėlē ī sunkē, žemai iou be gala. No, a -
ba dėdėlē lėng ā, a ba dėdėlē sunkē. Jego o jau, kāp pasakī ė, jego jau išmuoks i, jau
o žėnā, kāp ēk, jau ume jau dėdlē lėng ā, be jego o a nepagausi, ėskas būs a ėi,
būs dėdėlē sunkē. [Ž. V., ., 23 m., S.]
(45) Ve iejaujo ėš žemai iu kalbuos i lie u iu. Ka ās ī „Mūsa žuodie“, pa izdžiou, ī
„Vaka ū Lie u a“, as ī p īds, ėn ėi puslapelē ī , kam nuo s pa uodā a dā kāp nuo s,
nesop on žmuonis. No ė paimi ė ėš e i i lie u iu kalba. [A. R. Š., m., 70 m., S.]
(46) Tou dėdlē skai au nege a dalīka, dėdlē nege s dalīks, kad saka, nu pė muos klasės
muoki ė žemai ėškā. Tas jau dėdlē nege s dalīks, uoks jau nege s dalīks. <…>. Jego
ou āka išmuoki umi nu pė muos klasės žemai ėškā skai ī ė, ons ėsėškā nepaskai-
ī om [lie u iškai], anou sogadini, ons lie o ėška kninga negalies bepaskai ī ė. <…>.
Ons palėks kap s e ėm au is. [V. N., ., 80 m., L.]
Pab ėžiamos pas angos p isi aiky i i sudė ingumas, kai eikia moky is ben-
d inės kalbos. Ji laikoma okiu kalbiniu kodu, ku io eikia moky is iesiog kaip
s e imo. Bend inė kalba su okiama i kaip as kalbinis kodas, ku is a oja-
mas am, kad ki i (nežemaičiai) sup as ų. Neabejojama, kad bend inė kalba bus
sup as a, o žemaičių a mė ne isada (plg. (47) aš jau ous amiausē ė saugiausē
okoudamuos bėnd ėnė, kuo ge a, ēp [G. J., m., 38 m., Y.]. Dėl šios p iežas ies
nesup a imas (galbū ka ais i įsi aizduojamas) dažnai ampa esmine nekalbė-
jimo a miškai, de inimosi p ie pašneko o kalbinio kodo p iežas imi. Pab ė-
žian a mės i bend inės kalbos ski ingumą, eigiama, kad am ik ais a ejais
p i eikia e s i iš ieno kalbinio kodo į ki ą. LKŽe (2008) eiksmažodis e s i
u i eikšmę ʻ ienos kalbos eks ą išdės y i ki a kalbaʼ (DLKŽe 2011 analogiška
S aipsniai / A icles 195
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
11 eikšmė). Pa eikėja a odama okį eiksmažodį ik iausiai i u i gal oje d i
a ski as kalbines sis emas. Ypač didelė ski is iš yškėja 46 pa yzdyje. No s ie-
siogiai nepasakoma, kad žemaičių a mė y a kalba, ačiau min is, jog mokan
aikus žemai iškai, jie nebemokės bend inės kalbos – bū en skai y i (apie kal-
bėjimą neužsimenama. Kadangi anksčiau išmoks ama kalbė i, o skai y i ė-
liau – i o eikia moky is la inan įgūdžius, skai ymas sup an amas kaip a
s i is, ku gali bū i pada y a nepa aisoma „žala“. Kažkiek į akos okiai nuomo-
nei ik iausiai u i i ai, kad, ašan žemai iškai, ski iasi kai ku ie ašmenys12) –
į odo isišką kalbinių kodų ski ingumą. Pa eikėjo pasąmonėje abu kalbiniai
kodai su okiami kaip d i a ski os kalbinės sis emos. Kyla asociacija su s e i-
mumu, nes oks žmogus sup an amas jau kaip ki os au os a s o as. Kalbos ne-
mokėjimas šiuo a eju jau eda į kul ū ų ski umus, au inę di e enciaciją. Tai
p iešingas a ian as, kai ne a mės ne a ojimas, be jos a ojimo o mų išplė-
imas a ski ia žmogų nuo sa ų (plg. a mės ne a ojimą bend uomenėje).
Kaimo, labiau kaip socialinės ka ego ijos, o ne geog a inės e d ės, samp a a
aip pa y a galima. P. Kalniaus eigimu, šiek iek ski iasi men alinis ipas, jo
yškumas a p žemaičių, gy enančių kaime i mies e (2007: 108). Vis dėl o i-
kė ina, kad pa eikėjai nesi inko šio apibūdinimo bū en dėl sąsajos su socialu-
mu – dėl daik a a džių kaimie is, kaimas asociacijos su am ik u menkinimu.
Daik a a dis kaimas sup as inas kaip ʻp asčiokas, neišmanėlis, k ailys, mulkis,
ne isp o is, bukap o is, ne ikėlis, ne ykėlis, žioplysʼ (Lie u ių ža gono bazė. Pa-
g indiniai duomenys 2010: 88), no s nei Šiau ės aka ų žemaičių žodyne (Vana-
gienė 2014: 247), nei ki uose žodynuose (DLKŽe; LKŽe) nenu odomos jokios
neigiamos kono acijos.
Apsk i ai dauguma pa eikėjų nelinkę a minės kalbos sie i su socialiniu a
geog a iniu kaimie iškumu (s a bu, kad iš pasi inkusiųjų šį apibūdinimą y a ik
po ieną idu inės i jaunesniosios ka os a s o ą, aigi jaunesnio amžiaus in-
o man ams okia sąsaja gana nep iim ina), o ai eiškia, kad a minį kalbėjimą
esponden ai sup an a kaip isiškai galimą, ne gi įp as ą i mies uose. Tai gana
naujas, ne adicinis požiū is, odan is a mės gy ybingumą, o ne a ski į kai-
muose: (48) No p i kuo čia as kaimie is? Kaimie is gal bū ė ė Aukš ai ijuo [V. B.,
m., 44 m., Y.]. Šiuo a eju apibūdinimas da g e inamas su konk ečiu ( espon-
den ei gim uoju) egionu – Žemai ija, odėl kelia neigiamą eakciją. Pa i i-
nama, kad pa eikėjai a mės nesieja su menkumu a ki ais neigiamais dalykais.
Amžius. Tik is sykius a miškai kalban is žmogus apa in as su y esniu
amžiumi. Tai ienas iš adicinio pa eikėjo samp a os dėmenų pagal NORM’o
k i e ijų (Aliūkai ė, Mikulėnienė 2014b: 32). I daba dažnai y auja endencija
a minį kalbėjimą sie i su pagy enusiais žmonėmis. Didžiausia ikimybė, kad
12 Plačiau ž . Gi denis, Pab ėža 1998.
SIMONA VYNIAUTAITĖ
196 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
bū en y esnioji ka a ge ai moka a mę, išlaikiusi daugiau jos ypa ybių. Vis
dėl o šis apibūdinimas pasi ink as e ai (jį nu odė po ieną isų ka ų a s o ų),
o ai odo daugumos pa eikėjų sąmonėje esan ki okią samp a ą. Pa yzdžiui:
(49) Tėisē š ėisē pasakīsio – a p sa ės jaunims okoujės žemai ėškā. [V. M., ., 31 m., S.]
(50) Vākā ī dėdesnė žemai ē negu ie ā, negu, pa izdžiou, aš so žmuono. [D. V., ., 51 m.,
Š.]
(51) Vėsė okoujės poikiausē: ė uokėi, ė mažesnė, ė dėdesnė. [Ž. V., ., 23 m., S.]
Ta mės a ojimas apa inamas su į ai ių ka ų a s o ais, ski ingo amžiaus
žmonės sup an ami kaip galin ys kalbė i i kalban ys a miškai. Ka u ai į odo
a mės gy ybingumą. Samp a ą aip pa pa i in ų kalbos a ojimo į ai io-
se s e ose, kai ik kai ku iais a ejais galima s a s y i ka ų į aką pasi enkan
kalbinį kodą, analizė. Reikšminga i ai, kad dauguma pa eikėjų y a y esnio
amžiaus, ačiau nemano, jog a mės mokėjimas, a ojimas sie inas su y esniu
amžiumi. Jie a si nelinkę labai a ski i ka ų i apibend in i ku ios no s am-
žiaus g upės a mės a ojimo, ik ka ais ai pas ebi. Esama požiū io, kai jau-
nesnioji ka a laikoma ge esne a mės moko e negu idu inė (plg. 50 ci a ą).
Ki ais a ejais, kai į jaunesnę ka ą ž elgiama k i iškai a pas ebimas jų neno as
kalbė i a miškai, „pami šimas“, ka u ma omas i eigiamas poky is, a si an-
dan is įgyjan pa i ies, bėgan laikui:
(52) Labiausē gaila, kad pa ažia ė ākā mūsa ėš mies elė p aded nebmuokie ė sa a ie ū
a mies, uo p aded šnekie ė li e a ū ėnė kalbo. Ėš ėk ūju as bėn muni dėdėlē e zėn.
Ė nemaluonē ėš ėk ūju klausī ėis, no īpač pu pė ma, on a ku sa, paskou iel a ė s
ligu i žemai ius, jau p aded sop as ė, kad nieks ėš anū nejouksės amė mies ė, kad anėi
nemuok okou ėis li e a ū ėnė kalbo. [V. Ž., m., 55 m., Y.]
(53) Dabā jau kažkāp ī , ma ī , uoks omžios a kas, ma ī ėis, kad ēk b ungin ė sa a kal-
ba, mon a uoda, kad ė omžios da a sa a, kad ēk b ungin ė sa a kalba. [A. T., m.,
75 m., Y.]
Vienu a eju susi okiama, „sug įž ama“ į žemai iškąją apa ybę i kalbą, o
ki u – ši apa ybė „įgyjama“. Galima disku uo i apie jauną žmogų kaip ieškan į,
nea ski ian į e ybių, kaip besi o muojančią asmenybę, kai a mės a ojimas
i e ė gali s y uo i nuo „pame imo“, „g įžimo“ a „a adimo“ iš naujo (plg.
„sužemai ėjimo“ a ejį, 27 ci a a). Taigi bū ų galima kalbė i ik apie laikinąją
kalbinę i / a apa ybinę an iiniciaciją. Apsk i ai y esnis amžius da sup an-
amas kaip ik ųjų e ybių – šiuo a eju gim osios a mės – su okimo laikas13.
13 Plg. y ų i pie yčių ilniškių ski ingų ka ų a s o ų palankumą a mėms, a i ąjį p es ižą, kai
jį demons uoja jaunimas, o ne idu inė i ypač y esnioji ka a (U bana ičienė 2014: 72).
S aipsniai / A icles 197
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
Išsila inimas. Vieną ka ą žmogus, kalban is a miškai, apibūdin as kaip
menkai išsila inęs. Šiuo a eju menko išsila inimo į aka a mės a ojimui ga-
li bū i aiškinama d ejopai: 1) a mės a o ojas nemoka ge ai kalbė i bend ine
kalba, odėl kalba a miškai; 2) a mės a o ojas ge ai moka bend inę kalbą,
ačiau dėl am ik o kul ū ingumo, in eligencijos s okos kalba a miškai. Kai
ku iais a ejais žemesnis išsila inimas laiky inas eikšmingesniu socioling is-
iniu kin amuoju negu aplinka (kaimas / mies as) (ž . Al onze i 2015: 26).
Disku uo ina, a ik ai išsila inimas14 u i į akos požiū iui. Viena e us, gana
įp as a many i, kad žemesnio išsila inimo žmogus ge iau mokės a mę, ačiau
požiū is į ją, į a miškai kalban įjį ne isada bus p es ižiškas. Tai pa i in ų i
mokslinio p ojek o Kalbų a ojimas i au inė apa ybė Lie u os mies uose ezul a-
ai15, kai menkesnio išsila inimo žmonės labai nesu eikšmino sa o šaknų, a -
mės, kalbos (Kliukienė 2010: 97). Ki a e us, ikė ina, kad labiau išsila inęs
žmogus i in ge ai e ins a minę kalbą16, no s i dažniau a odamas bend i-
nę, galbū jau mažiau išlaikęs a mei būdingų ypa ybių (plg. „no s didokuose
mies uose gy en ojų e ninė s uk ū a i miš i, juose a mių a ojimas aip pa
palaikomas, siejan ai su aukš esniu gy en ojų išsila inimu“ (Ba anauskienė,
K upickai ė 2012: 22). Vis dėl o nesama ienos yškios endencijos, odėl i
menkesnis išsila inimas gali bū i siejamas su labai eigiamu požiū iu į a mę,
o didesnis – ik su bend inės kalbos laikymu p es ižiška. Kadangi ė a ienas
oks a sakymas ( y esniosios ka os a s o o), be eik isiems pa eikėjams a mė
nesiasocijuoja su išsila inimo lygiu. Tai eiškia, kad iek bemokslis žmogus, iek
u in is puikų išsila inimą ienodai gali mokė i i kalbė i a miškai (plg.: (54)
Aplink mumis a čia amė k aš ė ī daug žemai iu ė gal bū ė, ons u ie ė ėsus ėšsė-
la ėnėmus pa ius aukš iausius, bū ė pasiekės sa a p o esinie s i ie aukš umū ė ons
gal okou ėis ik žemai ėškā [G. J., m., 38 m., Y.]). Kaip p iešp iešą neišsila ini-
mui iš dalies bū ų galima sup as i da ieną apibūdinimą – ai p o ingas žmogus.
Ta mės a ojimas siejamas su p o ingu, išmin ingu elgesiu. Tai a si ge iausias
pasi inkimas, sąmoningai su ok as pa ies žmogaus. Galbū manoma, kad a -
ojan bend inę kalbą elgiamasi jau ne aip p o ingai a isai k ailai. P o ingu-
mas isada labai e inamas žmogaus b uožas, siekiamybė, o bū i p o ingam,
pa ody i, kad oks esi, šiuo a eju galima kalban a miškai. Taigi a minis
kalbėjimas sup an amas ne kaip amsumo, k ailumo ženklas, be , p iešingai,
išmin ies.
14 Apie pačių pa eikėjų išsila inimą ž . Į adą.
15 Ti a ik didžiuosiuose Lie u os mies uose: Vlniuje, Kaunè, Klapėdoje
16 Ypač eigiamas a mės e inimas būdingas šiau ės žemaičiams k e ingiškiams, u in iems
aukš esnįjį a aukš ąjį išsila inimą (Lubienė, Pakalniškienė 2015: 108).
SIMONA VYNIAUTAITĖ
198 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
Apibend inan galima saky i, kad kaimie iškumas labiausiai sie inas su išsis-
ky imu iš ki ų (socialiniu, ku is dažnai u i neigiamą a spal į, a geog a iniu,
pab ėžiančiu ski į nuo mies o). Amžius laiky inas mažai į akos u inčiu ele-
men u a ba, p iešingai, am ik ų pokyčių (pap as ai eigiamų) eiksniu. Išsila-
inimo lygio i a mės sąsaja ku ia ge as moko as / blogas moko as, p o ingas /
k ailas, kul ū ingas / nekul ū ingas p iešp iešas.
3. IŠVADOS
Skuõdo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os apibend in inos ina io mo-
delio aizdiniais, suda ančiais idealo, neiš engiamybės, ibo umo plo mes.
Ta mės, a miškai kalbančio žmogaus apa inimas su idealo plo mės dėme-
nimis (paga ba, pa io izmu, adicija) lemia a mės s a bą jos a o ojui, gy y-
bingumą, ęs inumą. „A s o a imas“ plo mei y a i pačių žmonių sąmoningas
pasi inkimas. Ta mės siejimas su paga ba, pasi ink a daugiausia ka ų, sie inas
su p es ižu. Į a miškai kalbė i galinčius, be nekalbančius žmones žiū ima ga-
na neigiamai. Ak ualizuojama sa as–s e imas p iešp ieša, nes a mės, laikomos
pag indiniu kalbiniu kodu, ne a ojimas bend uomenės na į a ski ia nuo įp as-
os adicinės bend uomenės sis emos, i , p iešingai, kalbėjimas a miškai odo
p iklausymą bend uomenei. Bend uomeninį yšį pag indžia i a mės sąsaja
su pa io izmu, kai a mė sup an ama kaip žemai iškumo, žemai iškosios sa i-
monės į odymas. Toks požiū is sie inas su gim osios kalbos samp a a, au ine
sa imone, nes 39 (68 p oc.) pa eikėjai nu odė esą žemaičiai (o icialioji au ybė –
lie u ių). T ečiasis dėmuo – adicija, suda an i sąsają a p p aei ies, daba ies
i a ei ies, ski ingų ka ų, y a aki aizdžiausia ęs inumo nuo oda. Kalbėjimas
a miškai laiky inas adicine elgsena, ku i eikšmingesnė už mode nybę (šiuo
a eju bend inės kalbos a ojimą). T adicijos laikymasis eiškia p iklausymą
sa iems, o jos sulaužymas sup an amas kaip neigiamas dalykas.
Neiš engiamybės plo mės dėmenys (įp a imas, aplinka, p igimimas) a spin-
di neu alų, neidealizuo ą a mės e inimo aizdinį. Indi ido pasi inkimas
u i mažiau (a isai ne u i) į akos, p iešingai nei idealiajai s e ai, ją suda an-
iems dėmenims. S a biu laikomas įp a imas, dėl ku io a mė sup an ama kaip
y aujan i, pag indinė kalba. Tai pa i ina i gim osios kalbos samp a a – dau-
guma pa eikėjų (43; 75 p oc.) gim ąja kalba laiko i žemaičių a mę. Ta miškai
kalban is žmogus siejamas su aikys ės, b endimo laiko a piu, augan įskiepy a
kalba. Iš yškėja ne ik šeimos (su jos na iais bend aujama a miškai), p i ačio-
sios e d ės, be i iešosios e d ės į aka, geog a inis eiksnys. A spindima eali
kalbinė si uacija punk uose, nes y auja į ai ias e is a minis bend a imas, a-
čiau bend inė kalba kai ku iose ie ose, si uacijose aip pa laikoma p iim ina,
S aipsniai / A icles 199
Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuos a os
a o ina. Taigi apsk i ai aplinka laiky ina palankia a miniam kalbėjimui e pe.
Ta mės sąsaja su p igimimu iš eiškia a ališkumą i nekin amumą. Negalėjimas
pakeis i a minio kodo dažnai sup an amas i kaip pap as umo, nuoši dumo, o
pakei imas – šiuo a eju bend inės kalbos a ojimas – „poniškumo“ ženklas.
Ribo umo plo mė sie ina su okiais dėmenimis (kaimie iškumu, amžiumi,
išsila inimu), ku ie a mę i jos a ojimą supap as ina, iboja, gali lem i i a -
mės nepa auklumą, jos nepe spek y umą. Kaimie iškumo dėmenį galima su-
p as i kaip konk ečią geog a inę a ba socialinę ka ego iją. Kai ku iais a ejais
mies as pab ėžiamas kaip a mės nesup a imo, ne a ojimo e d ė, odėl nesu-
p a imas (galbū ka ais i įsi aizduojamas) dažnai ampa esmine nekalbėjimo
a miškai, de inimosi p ie pašneko o kalbinio kodo p iežas imi. Neabejojama,
kad bend inė kalba bus sup as a, o žemaičių a mė ne isada. Pa eikėjai sąmo-
ningai a nesąmoningai a ski ia a mę i bend inę kalbą kaip d i p iešingas
kalbines sis emas. Kaimo, labiau kaip socialinės ka ego ijos, o ne geog a inės
e d ės, samp a a aip pa y a galima. Šiuo a eju a mė bū ų sie ina su am i-
k u menkinimu. Ta mės sąsaja su socialiniu a geog a iniu kaimie iškumu la-
biausiai nep iim ina jaunesnio amžiaus in o man ams, o ai eiškia, kad a minį
kalbėjimą esponden ai sup an a kaip isiškai galimą, įp as ą į ai iose geog a i-
nėse i socialinėse e d ėse. Ta mės a ojimas apa inamas su į ai ių ka ų a -
s o ais, ski ingo amžiaus žmonės e inami kaip galin ys kalbė i i kalban ys
a miškai. Vienu a eju y esnis amžius su okiamas kaip ik asis a mės a o-
jimo e ės sup a imo a psnis, ki u – jaunesnioji ka a laikoma ge esne a mės
moko e. Reikšminga, kad dauguma pa eikėjų y a y esnio amžiaus, ačiau ne-
mano, jog a mė sie ina su y esniu amžiumi. Nelinks ama labai a ski i ka ų
i apibend in i ku ios no s amžiaus g upės a mės a ojimo. Amžius laikomas
eigiamų pokyčių, a si andančių įgyjan pa i ies, am ik u laiko a pu, eiks-
niu, kai „pami š a“, „pames a“ a mė, jos a ojimas i e ė gali „g įž i“ a bū i
„a as a“ iš naujo. Ta mės sie i su išsila inimu, ypač menku, nelinks ama. Ne-
sama ienos yškios endencijos, odėl i menkesnis išsila inimas gali bū i sie-
jamas su labai eigiamu požiū iu į a mę, o aukš esnis – ik su bend inės kalbos
laikymu p es ižiška a ba a i kščiai.
LITERATŪRA
Al onze i Gio anna 2015: Age- ela ed Va ia ion in Code-swi ching be ween I a-
lian and he Sicilian Dialec . – A hens Jou nal o Philology 2(1), 21–34. P ieiga pe in-
e ne ą h p://www.a hensjou nals.g /philology/2015-2-1-2-Al onze i.pd .
SIMONA VYNIAUTAITĖ
200 Ac a Linguis ica Li huanica LXXV
Aliūkai ė Dai a 2011: Kul ū inės y imų schemos geoling is ikos pa adigmoje: dėl
kai ku ių socioling is inės anke os klausimų. – Valoda 21, 11–17.
Aliūkai ė Dai a 2013a: Ho izon alusis i e ikalusis kalbos kon inuumo skaidu-
mas: XXI amžiaus kalbėjimo a ian ai pap as ojo kalbos e in ojo požiū iu. – Taiko-
moji kalbo y a 2. P ieiga pe in e ne ą h p:// aikomojikalbo y a.l .azalija.se e iai.l /
l /2013/03/ho inzon alusis-i - e ikalusis-kalbos-kon inuumo-skaidumas-xxi-amzi-
aus-kalbejimo- a ian ai-pap as ojo-kalbos- e in ojo-poziu iu.
Aliūkai ė Dai a 2013b: Kalbos a ian iškumas paauglių akimis: ly ies kin ama-
sis. – Ac a Linguis ica Li huanica 69, 219–268.
Aliūkai ė Dai a, Rima Bakšienė, Ju gi a Ja osla ienė i k . 2014: Punk-
ų inklo ankis geoling is inės ski ies aukš aičiai : žemaičiai požiū iu. – XXI a. p a-
džios lie u ių a mės: geoling is inis i socioling is inis y imas (žemėlapiai i jų komen a ai),
sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnai ė, žemėlapius pa engė V. Čeponis. Vilnius: B iedis,
129–196.
Aliūkai ė Dai a, Danguolė Mikulėnienė 2014a: Geolek ų i egioninių dia-
lek ų o ma imosi ypa umai Lie u oje. – XXI a. p adžios lie u ių a mės: geoling is inis
i socioling is inis y imas (žemėlapiai i jų komen a ai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliū-
nai ė, žemėlapius pa engė V. Čeponis. Vilnius: B iedis, 257–262.
Aliūkai ė Dai a, Mikulėnienė Danguolė 2014b: Geoling is ika: ideologija,
eo ija i me odai. Pag indinės są okos. – XXI a. p adžios lie u ių a mės: geoling is inis
i socioling is inis y imas (žemėlapiai i jų komen a ai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliū-
nai ė, žemėlapius pa engė V. Čeponis. Vilnius: B iedis, 29–47.
Aue Pe e 2011: Dialec s. s anda d: a ypology o scena ios in Eu ope. – The lan-
guages and linguis ics o Eu ope. A comp ehensi e guide, ed. by B. Ko mann and J. an
de Auwe a. Be lin: Mou on de G uy e , 485–500.
Ba anauskienė Vik o ija, K upickai ė Do ilė 2012: Lie u os mies ų gy-
en ojų a minės egioninės sa imonės ypa umai (socioling is inio y imo duome-
nimis). – Taikomoji kalbo y a 1. P ieiga pe in e ne ą h p:// aikomojikalbo y a.l /
l /2012/10/lie u os-mies u-gy en oju- a mines- egionines-sa imones-ypa umai-so-
cioling is inio- y imo-duomenimis.
Bliumas Remigijus 2000: Aukš aičių i žemaičių e ninės p iklausomybės de e -
minuo ų psichinių eiškinių sa i umai. – E niškumo s udijos: eo iniai samp o a imai i
empi iniai y imai. Vilnius: Eug imas, 53–64.
Čepai ienė Auksuolė 2001: A gai inan e ninį apa umą: indi idas, simbolis, ie-
a. – Lie u os e nologija: socialinės an opologijos i e nologijos s udijos 1(10), 167–198.
