S aipsniai / A icles 117
TOMÁŠ HOSKOVEC
P ahos ling is ų bū elis
ORCID id: o cid.o g/0000-0002-1207-5582
Mokslinių y imų k yp ys: bend oji bei lyginamoji
kalbo y a, bal is ika, indoeu opeis ika, isu mi nė i lo lo gija,
s uk ū alizmas, semiologija.
DOI: doi.o g/10.35321/all85-06
LITHUANICA ALITER:
VISUMINĖS FILOLOGIJOS
PRITAIKYMAS LITUANISTIKOJE
Li huanica ali e : Encompassing Philology as o
be applied o Bal ic S udies
ANOTACIJA
Remdamasis Iljos Lemeškino knyga Li huanica ali e (2019), au o ius paaiškina, kas y a
isuminė ilologija, plė ojama šiuolaikinio P ahos ling is ų bū elio, bei pa odo, kaip ji ai-
koma bal is ikos y imuose. No s i apsi ibojama XVI a. i XVII a. pi mąja puse, jos p i ai-
kymas isada ykdomas sis emiškai isos Eu opos kul ū os kon eks e a siž elgian ne ik į
„bal iškųjų“ (gene ine p asme) kalbų eks ynus.
ESMINIAI ŽODŽIAI: isuminė ilologija, unkcinis s uk ū alizmas, lyginamoji kalbo y-
a, bal ų kalbos, li uanis ika, p ū enis ika.
ANNOTATION
Repo ing on, and e iewing ho oughly Il’ja Lemeškin’s book Li huanica ali e (Lemeškin
2019), he au ho explains he p og amme o encompassing philology as i has been
elabo a ed in he con empo a y P ague Linguis ic Ci cle, and ou lines how encompassing
philology should app oach – na u ally, wi hin a Eu opean cul u al-his o ical amewo k,
e en i es ic ed o he 16 h and he i s hal o he 17 h cen u y – he whole ma e ial basis
o Bal ic linguis ics, which on i s u n should ne e be es ic ed o he gene ically Bal ic
languages only.
KEYWORDS: encompassing philology, unc ional s uc u alism, compa a i e
linguis ics, Bal ic languages, Li huanian, Old P ussian.
TOMÁŠ HOSKOVEC
118 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
I.
Billēmai bhe e sinnimai ( oliau – BBE) y a se ijos, ku ioje Iljos Lemeškino
monog a ija Li huanica ali e išleis a i pažymė a an uoju nume iu (Lemeškin
2019), pa adinimas. 2015 me ais leidykloje Vaga iš eilės pi mas pasi odė eika-
las S udies in Old P ussian, ku į pa ašė Viljamas Rygelis Šmols ygas (Schmal s ieg
William Riegel), o leidimui ūpes ingai pa engė Pje as Umbe as Dinis (Pie o
Umbe o Dini) (Schmals ieg 2015). Abu ei ka lai y a o pa ies g a inio s iliaus
(įskai an i de ales), jie pasižymi aukš a knygų leidybos kul ū a. Tai, kad pi -
masis bu o išleis as Vagoje, o an ąjį išleido Lie u ių kalbos ins i u as, e in-
ina kaip o ganizacinis a si ik i nu mas: s a biausia se ijos BBE publika imo
ien isumas.
Ką eiškia šis keis as pa adinimas? Tai y a di b inis kalbinis da inys, sudė-
lio as iš au en iš kų p ūsų žodžių lyčių. Jung ukas bhe p ūsų kalbos paminkluose
pa a o as daugiau kaip ke u is šim us ka ų, i ai nes ebina: eiškia iesiog „i “.
Žodžiai billēmai i e sinnimai, a i kščiai, y a hapax legomena: billēmai (III 13115)
andamas ik pasaže „Visagalis gailes ingas die e i ė e, mes bylojame au pa-
gy imą i dėką“ (Mažiulis 1981: 238); e sinnimai (III 6518–19) ie nin elį ka ą pa-
a o a neigiama o ma – ni e sinnimai – pasaže „p iešais die ą u i ai isomis
nuo dė mė mis sa e kal as duo is, aipogi omis, ku ias mes aipogi nepažįs ame“
(Mažiulis 1981: 148). Pi mojo omo p a a mėje junginys billēmai bhe e sinni-
mai y a iš e s as kaip „bylojame i pažįs ame“ i aiškinamas aip: „bylojame apie
sa ąją kul ū ą i pažįs ame pasaulinės kul ū os indėlį y inėjan mūsų kul ū ą“
(BBE I ≡ Schmals ieg 2015: 3). Taigi, ikslas y a apib ėž as aiškiai: iš siau os
kalbinės e pės ženg i į plačią kul ū inę s i į.
Nė a žinoma nei apie ai, a jau engiamas ečiasis omas, nei apie ką jame
bus kalbama, a čiau su džiaugsmu kons a uo ina, kad abu – I i II omai – pa ys
sa aime įdomiai įp asmina mi nė ą d iejų senosios p ūsų kalbos eiksmažodžių
junginį: nume is I, S udies in Old P ussian, su paan aš e A c i ical e iew o he
ele an li e a u e in he ield om 1975 un il 2005, iš ies api ben d ina, kas apie
senąją p ūsų kalbą pas a uosius dešim mečius bu o kalbė a esp. ašy a; nu me-
is II, Li huanica ali e (be paan aš ės), pa eikia, kaip senosios p ūsų kalbos me-
džiaga u ė ų bū i ki aip (lo yniškai ali e ), ai y a naujai i de amai, y inėjama
isos Eu opos kul ū os sąsajų mas u. Šio ki oniškumo dalis y a i as ak as, kad
knyga, ku i sis emiškai i ia (senuosius) p ūsų kal bos pa min klus, adinasi ne
P u henica, kaip ikė umėmės, be Li huanica. Paaiškinimas, i kė ina, iš yškės
šio s aipsnio pabaigoje.
Toliau senąją p ūsų kalbą adinsime iesiog „p ūsų“: neegzis uoja jokia i-
du inioji a nau joji p ūsų kalba. Pi majame BBE ome a ojamas angliškas da-
inys Old P ussian – okiečių žodžio al p eußisch kalkė, o pa s okiečių žodis
S aipsniai / A icles 119
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
į es as į kalbo y ą, kuome okiečių kal bo je bu o bū ina a ski i nuo poli inio –
als ybinio p eußisch. An ojo BBE omo au o ius lie u iškai a oja są oką
p ūsų kalba.
P ūsų kalbos paminklų eks ynas ė a menkas: Bazelio i K e os kolo onai,
Elbingo i G ūna o žodynai, du liu e oniškojo Ka ekizmo leidimai i Liu e io
Enchi idion. Tuo apsi iboja p ū siš ki eks ai, ku ie sąmoningai bu o suku i am,
kad unkcionuo ų p ūsų kalba, apdami kolek y inio bend a imo ak ų už ik-
suo omis p iemonėmis. A si ik iniais kalbos pa min klais laiky inos glosos, an-
damos ank aščiuose nuo XIII iki XVI amžių, i pa yzdžiai, pa ei kiami k aš o-
y ai ski ose knygose apie p ūsus, išleis ose XVI–XVIII amžiais. Nei pi mie ji,
nei an ieji iesiogiai nebu o ski i kalbinei komunikacijai. Pi mieji a si ado
kaip knygos sa i ninko a a o ojo asmeninės pas abos1; an ieji, kaupiami keis-
enybių i senienų ko lek cio na imo sume imais, u ėjo pakel i k aš ą ap ašiusio
ašy ojo p es ižą. A ski ai p ūsų kalbos pa min klų ka ego ijai p iski ini asmenų
bei ie ų a dai, as i a chy iniuose šal iniuose2.
Nuo XIX amžiaus y a ęs adicinis ling is inis požiū is laikė isą ą me-
džiagą, ypač senosios indoeu opiečių kalbos, da senesnės už lie u ių kalbą,
ku i pa i bu o laiky a seno ės e alonu, pėdsakais. P ūsų kalbos pa yzdžiai e-
p ezen a o kons ukcijas, ku ios bu o pa ei kia mos kaip indoeu opiečių kalbos
ekons ukcija, o uo a pu pa ies p ūsų kalbos paminklų u inio bu o isai ne-
paisoma. Pas a ųjų dešim mečių pa i is, kaip odo Viljamo R. Šmols ygo BBE
omas, nuo p ieš šim ą me ų naudo os p ak ikos iš esmės nesiski ia, ačiau bū-
dinga, o d au ge i malonu ai, kad p ūsų kalbos paminklai šiandien kokybės i
pa ikimumo požiū iu e inami daug a sa giau.
Iljos Lemeškino BBE omas į kokybiškai aukš esnį lygį pe kelia pa į minė ų
paminklų y i nė jimo me odą. Lemeškinas nag inėja ik in encinius paminklus,
. y. okius, ku ie komu ni ka ciniais sume imais a si ado pagal am ik ą išanks inį
sumanymą (in en io), i y inėja juos isus: ž el gia į juos eu opiniame kon eks e,
a siž elgdamas į jų unkcinę-komunikacinę paski į bei kul ū i nį-is o inį žan-
ą. Taip mokslininkas na ū aliai ęsia jau anksčiau su o muo os p og amos plė-
o ę: seno ės kalbos paminklus su ok i kaip eks us, . y. kul ū inius-is o inius
į ykius, ku ie bu o suku i am ik oje aplinkoje am ik u ikslu, laikan is am
1 Tai pasaky ina i apie išlikusį XV a. p adžios Viešpa ies maldos agmen ą (Mikalauskai ė 1938:
102–106; Blažienė 2015: 14–49). Tai, kad oks į ašas bu o pada y as, neabejo inai liudija isuo-
menės po eikį u ė i pag indinį k ikščionišką eks ą nusis o ėjusia o ma, ačiau ai nekeičia ak o,
kad į ašas bu o pada y as p i a aus asmens – ik iausiai kunigo a ienuolio – an jam as me niš kai
p iklausiusio daik o, ski o asmeniniam naudojimui.
2 P ūsų ik inių daik a a džių medžiagai naujai bei ali e iš y inė i ypač nusipelnė G asilda Blažienė
(Blažienė 2000, 2005, 2010).
TOMÁŠ HOSKOVEC
120 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
ik ų anuome galiojusių isuo me ni nių no mų. Tai, kad bal is ikoje esp. indo-
eu opeis ikoje ai is da nuskamba e oliucingai, by lo ja ik apie negy os p ak-
ikos sus aba ėjimą. Pageidau ina, kad oks požiū is ap ų įp as u3.
II.
P adedama nuo kolo onų. Šis žan as bal is ikoje y a naujas: Bazelio kolo o-
nas as as ik 1974 m., o K e os – ne 1992 m. Pi masis I. Lemeškino nuopelnas
y a as, kad jis neabejodamas p i pa žįs a kolo oną sa a ankišku žan u, ne u in-
čiu nieko bend a su glosomis. Glosa – ai pas aba jau seniai (seniau) užbaig oje
knygoje, į ašy a o asmens, ku is šia knyga naudojasi. Kolo onas y a kū y binis
ak as, ku iuo užbaigiamas knygos kū imas. Tu ė ina omenyje ai, kad iki spau-
dos a si adimo įsigy i knygą eiškė am ik am asmeniui užsaky i nukopijuo i
am ik ą eks ą. P es ižo su me imais, ku is, žinoma, pab anginda o užsakymą,
bu o galima pasamdy i ki ą žmogų am, kad ą nuo ašą iliuminuo ų; uo a pu
kodekso suda ymas bei jo į išimas nebu o oks s a bus i b angiai kainuojan is
da lykas.
Vidu amžių ank aš inė knyga pap as ai ne u i an aš inio lapo, o kodeksuo-
se ji būna į iš a d auge su į ai iomis ki omis knygomis. Tam ik ą knygą ne-
ienalyčiame ome padeda i den i ikuo i incipi as [lo . incipi – „čia p asideda“],
ku iuo knyga p adedama, i eksplici as [lo . ex plici – „čia baigiasi“] a ba kolo o-
nas [g . κολοφών — „ i šūnė, užbaigimas“], ku iuo knyga užbai giama. I bū en
knygos pabaigoje – i ien ik čia! – gali a siskleis i indi iduali pe ašinė ojo as-
me nybė: mokslo da bininkas, iki ol bu ęs anonimas, nu odo, kada baigė sa o
da bą, pa si a šo i p ideda mo y uo ą si uacijos iš a mę, ku i su nu ašomos kny-
gos u iniu ne u i nieko ben d a. To negana: dėl kon as o su uni e saliąja lo y-
nų kalba, ku ia bu o knyga pa ašy a, jis dažnai p i de da kokią no s keis ą, eg-
zo inę, ie os gy en ojams nesup an amą kalbą. Bū en aip a si ado p ū siš kieji
kolo onai: iš P ūsijos kilęs idu amžių in elek ualas juos sukū ė ne gim inėje,
3 P isimin inas e oliucinis au o iaus indėlis knygoje So ijaus sakmė i 1262 me ų ch onog a as
(Lemeškin 2009). Ge ai žinomą pasakojimą apie lie u ių pagonybę, ku į bal is ai jau seniai iš-
kėlė iš ienos baž ny ine sla ų kalba pa ašy os k onikos, I. Lemeškinas pi masis pe skai ė iso
ch onog a o kon eks e. Tai nu lė mė, kad ki ose o pa ies eikalo ie ose jis ap iko jo unkcinių i
s uk ū inių pa alelių, apie ku ias nie kas anksčiau nebu o pagal ojęs, i galėjo in e p e uo i bal-
is ams sa aime neįdomų ch onog a ą kaip ne pa p as os s a bos als ybingumo kū imo ges ą, kuo-
me neseniai išnykusios Kije o Rusios kul ū a pi mą ka ą sąmoningai bu o pe duo a Lie u os
Didžiosios Kunigaikš ys ės a nybai.
S aipsniai / A icles 121
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
ne kai my ni nė je šalyje, o ik ai labai oli – ka ą Toskanoje, ka ą K e oje (ku ią
uo me u p ižiū ėjo e ne cijiečiai).
I. Lemeškinas a k eipia dėmesį į ai, kad abiejų p ūsų kolo onų a adimas nė-
a a si ik inis, kad ai na ū ali sis emiško mode naus idu amžių lo yniškų ko-
deksų ka aloga imo pasekmė. Būkime pa si uošę am, kad jų bus as a daugiau,
i susi aikykime su uo, kad iš isų bal ų kalbų idu amžių ko lo onuose pasi-
aikys bū en p ūsų, o ne lie u ių a la ių. K i iškai į e inęs iską, kas iki šiol
bu o publikuo a apie kolo onus, i išsamiai išanaliza ęs kolo onus nag inėjamų
ank aš inių šal i nių (kolo ono žan o) kon eks e – įskai an au osakos kū inių
iden i ika imą bei pag indimą ly gi na mąja bal ų-sla ų medžiaga, kas y a k ali i-
kuo ina kaip da ienas o iginalus au o iaus nuopelnas, – I. Lemeškinas p ieina
p ie okios isuminės in e p e acijos.
• Bazelio kolo onas, aip adinamas dėl ie os, ku ioje jis bu o as as, bu-
o pa ašy as Sienoje nak į iš 1369 m. sausio 5 į 6 d. [pe T ijų Ka alių igiliją].
Jo p ūsiškoji dalis y a T ijų Ka alių kalėdinė dainelė, ku ia k eipiamasi į ie i-
nį – Sienos, Toskanos, I alijos – asmenį a du An onio Bo na chi. Pa ašė knygą
i kolo oną, ku iuo ji y a užbaigiama, p ancūzų mokslininko Ni kolio O e mo
(≈ 1322–1382) ak a ą Ques iones me heo o um, nu ašė neį a dy as p ūsas iš
Lie u os ku ni gaikš čio Bu au o-Hen iko, 1368–1369 m. lydėjusio impe a o ių
Ka olį IV jo ium o ke lio nė je pe I aliją, palydos. I. Lemeškinas išsamiai ap a ia
Bu au ą i jį lydėjusį p ūsų in elek ualų bū į: jis nu odo i ki us kolo onus, ku-
iuose p ūsas in elek ualas y a pasi ašęs sa o a du, en ne naudo da mas gim o-
sios p ūsų kalbos. Sa o uož u, no ė ųsi p idu i, jog ai, kad Ba ze lio ko lo one
kopijuo ojas nepasi ašė – o ai y a aki aizdus i neabejo inai sąmoningas žan o
ai syk lių pažei di mas – de a su uo, kad kolo ono p ūsiškoje dalyje, Kalėdų dai-
noje, jis k eipiasi a du į am ik ą asmenį, i alą An onio Bonachi, ku is aip
ie oje nu ašy ojo su sie ja mas (kaip pe ašo užsako as a ba knygos sa ininkas)
su užbaig a knyga.
• K e os kolo onas a si ado 1440 m. lapk ičio 12 d. Chanijos mies e. Juo
baigiamas i alų huma nis o Paulo Vene o (≈ 1368–1428/1429) ak a as Logica
pa a. P ūsiškoje kolo ono dalyje kal ba ma apie majos, . y. gegužės medžio, s a-
ymo i gal ijų a ymo į pi mąją pa asa io ganyklą apei gas. Pe ašinė ojas o-
kie is Pe us Wicke au pa s nemokėjo p ūsų kalbos, odėl pe ašė p ūsų eks ą
su klaidomis. Remdamasis išsamiu olklo o kū inių bei jų poe ikos išmanymu,
I. Le meš ki nas į ikinamai jį ekons a o i in e p e a o. Eu is inė K e os kolo o-
no eikšmė y a a, kad ji liu di ja apie p o og a o e ę: Wicke au manė, kad y a
bū ina nukopijuo i i jam nesup an amą p ū siš ką dalį, bu usią o iginalo kolo-
one; įp as ai sk ip o iai ne kopijuoda o sa o nu ašomų eikalų ko lo o nus, o
ku da o sa us. Apie kokį p o og a ą 1440 m. K e oje okiu a eju y a kalbama?
Tai kny ga, ku ią u ėjo, o galbū ne i pa s nu ašė p ūsas Pe us Tu nau, P ahos

TOMÁŠ HOSKOVEC
122 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
uni e si e o auk lė i nis i čekų husi ų šalininkas. 1422 m. jis kelis mėnesius p a-
leido K e oje, bū en Chanijoje, o g į žęs į husi ų P ahą pa ašė lo ynišką eliaciją
apie g aikų bažnyčią. Pe o Tu nau likimas i ke lio nės išsamiai ap ašy i ink i-
zicijos byloje. P ocesas p ieš jį bu o su eng as 1425 m. i kaina o jam gy ybę.
Ž elgian į i iamojo laiko a pio Eu opą, galima eig i, kad Pe us Tu nau iš
iesų y a ienin elis dokumen uose už iksuo as p ūsas, kalbamuoju laiko a piu
pabu ojęs olimojoje K e oje.
Bazelio kolo oną, kaip i egzo išką K e os kolo ono dalį, sukū ė p ūsai in e-
lek ualai, nu a ši nėję mode niausius da gy ų amžininkų mokslinius eikalus:
ai bu o ne kanoniniai, o ei kiau maiš ingi eks ai. Jų kopijuo ojai di bo eks-
kliuzy iniam aiškiai p o iliuo ų in e esan ų a ui, o dėl pa ys u ėjo bū i i in ge-
ai susipažinę su naujausiais mokslo pasiekimais. Taigi XIV a. an o sios pusės i
XV a. p adžios Eu opoje gy eno bal ai, bū en p ūsai, ku ie ne ik kad mokėsi
Eu o pos uni e si e uose, be i p iklausė ansnacionalinei Eu opos in elek ualų
espublikai. Kas jie okie bu o? Ku i iš kokių pajamų jie gy eno?
I. Lemeškinas nus a o, kad anoniminis Bazelio kolo ono au o ius bu o išsila-
inęs p ūsas iš Lie u os didžiojo kunigaikščio Kęs učio sūnaus Bu au o palydos.
Su juo gy eno P ahoje i jį ly dė jo kelionėse po Eu opą. XIV amžiuje lo ynų
kalba išsimokslinusiu bal u egalėjo ap i ik p ū sas. Pakankamai s ip us e ninis
bal iškasis mies iečių luomas bu o ik P ūsijoje, ku i aip pa bu o p ipažin a
lo yniškosios Eu opos dalimi. Lo yniškajai Eu opai p iklausė i Li onija, ačiau
de mo g a iškai ji bu o daug silpnesnė i e niškai bal iško mies iečių luomo, ga-
lima saky i, be eik ne u ėjo. Lie u a, demog a iškai s ip iausia iš isų Bal ijos
žemių, lo yniškajai Eu opai is da bu o pagoniška, i ai pasikei ė ik pačioje
XIV a. pabaigoje: simboliniu į ykiu laikan lie u ių kolegijos įkū imą P ahos
uni e si e e 1397 me ais.
Pe us Tu nau, K e os kolo ono p ūsų dalies kū ėjas a ad esa as4, jau p i-
klauso ki o laik o a pio P ahai, in elek ualaus Re o macijos pobūdžio P ahai,
ėlgi eu opinės dimensijos. Tu nau mo kė si P ūsijos i Lužicos pa ikulia inėse
mokyklose, s udija o iloso iją P ahoje i eisę Bolo ni jo je. Pabu ojęs K e oje,
pe Veneciją g įžo į P ahą, ku no ėjo p adė i akademinę ka je ą, be jam nepa-
sisekė. Išbandė jėgas Silezijoje i galiausiai baigė moky ojaudamas P alco žemės
Špi o ka ed os mo ky kloje. Ten jis bu o eisiamas i 1425 m. bu o sudegin as
ink izicijos už sa o Re o macijos o i en a ciją bei husi ų idėjų iešą skelbimą.
Lo yniška eliacija apie g aikišką bažnyčią, jo pa ašy a P a ho je 1423 m., u i
4 Ku į iš šių aidmenų – kū ėjo a ga ėjo – Pe as Tu nau a liko o iginale, nusp ęs i neįmanoma.
S a bu ik ai, kad Tu nau be ku iuo a eju p iklausė ekskliuzy iniam P ūsijos in elek ualų klu-
bui, ku ie p o esionaliai pe ašinėjamose knygose kei ėsi žaismingomis žinu ėmis po isą Eu opą.
S aipsniai / A icles 123
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
bū i ak uojama a siž elgian į pla ų husi ų in elek ualų susidomėjimą al e na-
y iomis k ikščioniškomis p ak ikomis.
In elek ualas bal as Pe as Tu nau y a ienas iš pasku iniųjų P ahos p ūsų:
husi inė P aha bal iš koje e d ėje jau aiškiai o ien a osi į Lie u ą. E niniai p ū-
sai p iklausė XIV amžiaus an o sios pusės P ahai, ku i uome jiems su eikda o
išski inių sąlygų. Čia eikė naujas uni e si e as, įku as 1348 m. Tai bu o lo y-
niškosios Eu opos sos inė – nuola inė Š en osios Romos im pe a o ių Ka olio i
Vaclo o ezidencija5. Lais iesiems p ūsų jaunuoliams P ahos uni e si e as bu o
a i miau sias, na ū aliai p iski inas pagal gy enamąją ie ą. I. Lemeškinas ilo-
so ijos i eisės a kul e ų ma ikulose anda daugybę s uden ų, ku ie spon aniš-
kai pasi ašė p ūsais (ki ų akul e ų – me dicinos i eologijos – są ašai neišliko).
Be o, P ahoje nuo 1365 m. ezida o „Lie u os ka a lius em yje“ Bu au as-
Hen ikas, aldančiojo didžiojo kunigaikščio Kęs učio sūnus, al dan čio jo didžio-
jo kunigaikščio Algi do sūnėnas, p ieš ku iuos jis poli iškai sukilo. Emig an as
Bu au as Ka aliaučiuje bu o pak ikš y as kaip ka alikas, o nepa ykus ka iniams
eiksmams Lie u oje, pa bė go į P ahą pas Š en osios Romos impe ijos impe a-
o ių6, ku io uome inė žmona Elžbie a iš Pama io ( inkamai susiklosčius aplin-
kybėms) bu o pussese ės duk ė, . y. a ima Bu au o gi mi nai ė.
Būdamas P ahoje, Bu au as-Hen ikas su impe a o iumi bu o iesiogiai susi-
jęs, jį lydėjo ne ik kelionėje po I aliją 1368–1369 m. Be jokios abejonės, u ėjo
sa o į Eu opą o ien uo ą po li i nę p og amą. Bu au as-Hen ikas P ahoje išlaikė
d a ą, o kadangi būdamas em inys jis ne u ė jo jokios ka inės galios, uo labiau
u ėjo pasikliau i d a iškiais-diploma ais. Eu opinio iš si la i ni mo pasiekusių lie-
u ių g e a nebu o, be išsila inusių p ūsų – ne ūko, o ypač daug jų bū a P a-
ho je. Na ū alu, kad Bu au as k eipėsi bū en į juos: šie kalbiškai i kul ū iš kai
jam bu o a imiausi. I. Lemeškinas pa eikia duomenų apie ai, kiek daug p ūsų
aš un ajame de šim me yje bu o a p P ahos mies iečių i kokias s a bias pa ei-
gas jie užėmė. Bene iškalbingiausias pa yzdys – kai 1390 m. P ahos a ki ys-
kupas Jonas iš Jenš eino, po ka aliaus an oji galingiausia igū a šalyje, pasiju o,
kad mi š a, „kunigas Pe as, adinamas P ūsas“, a yko jo išpažin i i su eik i
pa epimo sa k a men ą.
Filologinio, apimančio isą Eu opą, y imo ibose y ėjas a skleidė, kad ik-
oji Bu au o gy e ni mo is o ija su ampa su XIV a. okiečių eilė aščio, pi mą
5 Pagal a dą Ka olis Liuksembu gie is bu o pi masis Čekijos ka alius, ke i asis gi jis bu o kaip
Š en o sios Romos impe ijos impe a o ius; Vaclo as Liuksembu gie is bu o ke i asis Čekijos ka-
alius i pi masis Š en osios Romos impe ijos impe a o ius.
6 Kaip y a žinoma, nedaug laiko ep aėjo nuo o į ykio, kada 1358 m. impe a o ius Ka olis išsiun-
ė sa o asmeninį pa siun inį, P ahos a ki yskupą, pas naujai įžengusius į sos ą aldančiuosius di-
džiuosius kunigaikščius su dos niu poli iniu pasiūlymu. Deja, uome p i a imo jis nesulaukė.
TOMÁŠ HOSKOVEC
124 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
ka ą išleis o 1826 me ais pa adinimu Li aue , pasku iniojo ečdalio li e a-
ū iniu pasakojimu. 1899 me ais ge manis ai šio ei lė aš čio au o ys ę p isky ė
Šondochui (Schondoch), pa ašiusiam eilė aš į Königin on F ank eich. Tai ik
pa i i na, kad lie u is Bu au as egzilyje P ahoje bu o Eu opoje ge ai žino-
mas i s a bus asmuo. Ieš ko da mas Bu au o-Hen iko i jo aplinkos pėdsakų,
I. Lemeškinas pada o eikšmingą is o inį i a cheo lo ginį a adimą. Mokslininkas
išsiaiškino, kad y a žinoma, ku P ahoje bu o palaido as Bu au as, kad jis palai-
do as ame pačiame kape, ku iame anksčiau a gulė jo b olis Su ila-Janas (apie
ku į iki šiol nebu o žinoma), i kad šis kapas išliko nepalies as. Niekas ne uk-
do a cheologiškai iš i i šią ie ą. Tai eikšmingas į ykis Eu opos mas u, nes ai
unikalus i seniausias už iksuo as an opologinis i gene inis pėdsakas, palaikai
os aldančiosios Gediminaičių giminės, iš ku ios kilo lie u ių, lenkų, čekų i
eng ų Jogailaičiai.
A k eip inas dėmesį į da ieną Eu opos is o inę sąsają. Bu au o sūnus
Vaidu is – sa o jaunojo ė o sukilimo me u bu ęs ką ik gimęs kūdikis – liko
su mo ina Lie u oje, ku bu o au gi na mas i auklėjamas senelio Kęs učio d a e.
Tapęs jaunuoliu jis pabėgo pas ė ą į P ahą. Ke liau da mas sužinojo, kad jo ė as
ką ik mi ė nuo ma o, ku is uo me u bu o apėmęs P ahą, odėl ęsė ke lio nę
oliau į Pa yžių. Ten baigė uni e si e ą, o iš ku jo dėdė Jogaila, Bu au o pus-
b olis, ėliau apęs Lenkijos ka aliumi, pasik ie ė šį į K oku ą ado au i ie os
uni e si e ui. Lie u is Bu au as į sa o poli inę a nybą imda o P ūsijos in elek-
ualus, nes lie u ių in elek ualų uo me u da ne bu o; jo pa ies sūnus Vaidu is
bu o pi masis e ninis lie u is – Eu opos in elek ualas, s ojęs Lenkijos ka aliaus
poli inėn a nybon.
III.
Į isiškai ki okį pasaulį eda okiečių-p ūsų leksikog a inio žan o paminklai.
Elbingo i G ūna o žo dy nai bu o pa ašy i P ūsijoje, ačiau jų is o ija i likimas
bu o ski ingi. Elbingo žodynas y a ži no mas pa gal ienin elį nuo ašą iš Codex
Neumannianus7. Pas a asis į Elbingo mies o biblio eką pa eko kaip ge biamo
ie os piliečio Ab aomo G iub na o (1740–1823), knygų i an ik a inių daik-
ų ko lek cininko, o s a biausia – ga sios i seną is o iją u inčios pi klių giminės
a s o o, pa li ki mas. Pa s XV a. idu io kodeksas y a anks esnio o iginalo kopija.
G ūna o žodynėlis sa o uož u y a kilęs iš P eußische Ch onik. Is o inius į y-
kius Simonas G ūna as (≈ 1470–1530/1537) ap ašė iki 1529–1530 m., oliau
7 Kodeksas pa adin as Fe dinando Neumano, ku is pi masis jį ap ašė 1825 m. Elbingo biblio ekoje,
a du.
S aipsniai / A icles 125
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
iki gy enimo pabaigos k onikininkas sa o kompiliaciją pildė i ak u ali za o. Au-
o ius bu o uome inių esminių pe mainų (K yžiuočių o dino sekulia izaci-
jos, liu e o ny bės kaip als ybinės eligijos į edimo P ūsijoje) liudininkas, odėl
G ūna o k onika apo s a biu P ū si jos is o ijos šal iniu i bu o ne ka ą publi-
kuo a bei į ai iai pe a koma. Todėl a si iko aip, kad le ksi kog a inio K onikos
p iedo esama kele as a ian ų: okiečių-p ūsų, p ūsų- okiečių, p ūsų-lo y nų.
Tačiau iek Elbingo, iek G ūna o žodynai ė a ik nebegy i daug senesnių kū-
inių nuo a šai.
Tai, kad Elbingo Codex Neumannianus y a suda y as iš ijų eisių są adų i ,
galiausiai, žo dyno, pe nelyg iesiogiai ska ino many i, kad knyga iš p adžių bu o
naudojama eisme (Bez zen be ge 1874: 1225; T au mann 1910: XXIV–XXV).
Elbingas iš iesų bu o o dino kom ū ijos būs i nė, ačiau žodyno s uk ū a i
leksikos iš ekliai nea i inka okios paski ies. I. Lemeškinas pa ei kia ki okį, pla-
esnį i daug į ikinamesnį aiškinimą, pag įs ą Hanzos sąjungos jau nuo XIII a.
ge ai pa liu dy a kalbine p ak ika.
Hanza bu o išsi ys ęs p ekybos inklas Šiau ės i Bal ijos jū ose, o ai lėmė
gausų i sis e miškai ykdomą a pkalbinį kon ak ą. Vokiečių žemaičių kalba, pa-
g indinė Hanzos sąjungos kal ba, XIII–XIV a. ebebu o a ima iek šiau ės kal-
boms (ku ios ik pamažu di e encija osi pagal Danijos, Š edijos i No egijos
als ybinius da inius), iek nyde landų kalboms (ku ios, ki a e us, nebu o
eikiamos als ybių o ma imosi) i galbū ne abiem anglų kalboms (egzis a o
du ski ingi s anda ai, susie i su a ski omis Anglijos i Ško ijos ka alys ėmis).
Tuo pačiu me u hanziečiams ekda o susidu i i su negiminiškomis kalbomis:
p ancūzų (šiau ės, langue d’oïl) – aka uose, usų ( ėlgi šiau ės) – y uose.
P ancūzų kalba, p es ižinė aukš osios li e a ū os i mona chijos d a ų kalba, uo
me u jau u ėjo išplė o ą kalbos mokymosi i kalbos sklai dos sis emą. Vokiečių
žemaičių pi kliai giminiškų ge manų kalbų mokėsi siųsdami sa o sūnus į šei-
mas, su ku iomis ki uose Hanzos mies uose bu o susisais ę p ekybos yšiais
am, kad jie iesiogiai su si gy en ų su ie os kalba. Panašiai bu o elgiamasi i ki-
ais a ejais, kai okiečių didikai siųs da o sa o sūnus moky is į d a us, ku iuose
bu o kalbama p ancūziškai. Tačiau okia pa i p ak i ka bu o aikoma i usiškuo-
se Hanzos mies uose – Nauga de i Psko e. I. Lemeškinas ci uo ja uome ines
eisines no mas, eglamen a usias kalbos mokinių siun imą į Rusią (pa yzdžiui,
jau nuo lis negalėjo bū i y esnis nei d idešim ies me ų), aip pa ank aš ines
Rusiškąsias kny ge les, ku ios bu o suda omos i pla inamos šiais ikslais ( ai bu o
pagal emas suski s y i okiečių– usų kalbų žodynai, ku iuose pasi aikyda o i
pasikalbėjimų). Au o ius ap a ia isas is išlikusias Ru siš ką sias knygeles i a -
skleidžia jų s uk ū inį apa umą i giminys ę su abiem P ūsijos žody nais.
Vokiečių o dino aldomoje P ūsijoje bal ų mies iečių gy eno daug, be o,
jie bu o s ip ūs eko no miškai: ki aip negalė ume paaiškin i, iš ku a si ado os
TOMÁŠ HOSKOVEC
132 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
in e p e acija y a naudinga i uo, kad a skleidžia idu amžių kul ū inę e d ę,
apimančią i lo yniškąją, i g aikiškąją Eu opą. Šiuo požiū iu šiau ės okiečių
Han za p imena Venecijos Respubliką.
Bal ų spaudiniai. Į pi mųjų bal iškųjų spaudinių au o ius, I. Lemeškinas,
nuosekliai a siž elgdamas į jų pi m aką P anciškų Sko iną, žiū i kaip į naujojo
Eu opos žan o – spausdin os kny gos – kū ėjus. Šiame aidmenyje juos ak uo-
ja labai im ai i a sakingai su isomis besisiejančiomis pa sek mė mis. Mano, kad
šie au o iai uome žinojo isas naujojo, pažangaus žan o sub ilybes i ak y iai
jas aikė: be ki a ko, ak os ichų, skaičių bei spaudos klišių simboliką. Tačiau šiuo
a ž il giu I. Lemeškino ak uo ė y a i leng iausiai ginčy ina: žan o galimybės
y a plačiosios i suo me nės kul ū inė nuosa ybė, ačiau ai, kiek žan o p iemo-
nių būna panaudo a am ik ame eikale, p i klau so nuo konk e aus kū ėjo ga-
limybių a ne ien ik nuo jo alios. 1545 m. P ūsiškojo ka e kiz mo simbolika,
kaip ją kohe en iškai išdės ė I. Lemeškinas, y a įmanoma ik speci inio eu o pie-
iš ko žan o s uk ū iniuose san ykiuose, ačiau negalima eig i (o I. Lemeškinas
šiuo a eju o i neda o), kad ji čia iš ik ųjų y a i p i aloma. Tęs inis ak os i-
chų 1547 m. Lie u iškajame ka e kiz me – kaip i 1559 m. Fo moje k ikš y o – pe -
skai ymas y a iš esmės nuoseklus bei kon si s en iš kas, kadangi anda pag indimą
eu opie iškame žan e12, ačiau ka u u i bū i a siž elg a i palygin a su isa in-
o macija, ku ią žinome apie au o ių kaip is o inę asmenybę.
Ap a iamuoju a eju išplė okime palyginimą su P anciškumi Sko ina, ku io
pa yzdžiu ėmė si i pa s au o ius. Medicinos dak a as P. Sko ina isą gy enimą
bu o pakankamai pa si u in is, apsi ūpinęs: galėjo sau leis i s udijuo i kele ame
Eu opos uni e si e ų, susipažino su Už al pių ( okiečių, įskai an olandų i čekų)
i P iešalpių (i alų) menu, įsigijo nuosa as spausdinimo s ak les, sa o p ojek ui
įgy endin i samdė lais uosius menininkus i ama ininkus… 1547 m. Lie u iš-
ko jo ka ekizmo au o ius, bakalau as M. Maž ydas, be abejo, bu o oks pa uo-
lus k ikščionis kaip P. Sko ina, ačiau ne u ėjo okių pačių ma e ialinių iš e-
klių, o icialaus išsila inimo i so cia li nių yšių. Visi šie eiksniai a žė jo kū ybą.
M. Maž ydas nuola k eipda osi į P ūsijos aldžią su p ašymais ski i jam kuklų
pajamų šal inį, kad galė ų isiškai a siduo i eliginei bei š iečiamajai eik lai, a-
čiau P ūsijos als ybė da ė jam ūkį, kad e s ųsi pa s i užsidi b ų p agy enimui,
i a si sakė oliau sp ęs i jo p oblemą13. Pažymė ina, kiek M. Maž ydas, nepai-
san sudė ingų as me ni nio gy enimo aplinkybių, sugebėjo nu eik i. Anoniminis
12 I. Lemeškinas emiasi klasikiniu Ad iano Kapelio lo yniškų umpinių žodynu (Cappelli 1928),
suku u knygi nės i ališkosios p odukcijos pag indu.
13 Lygiai okią pačią kul ū os poli iką P ūsijos als ybė aikė i ki iems sa o in elek ualams. Toliau
da bus pa ody a, kad Eu opos liu e oniškosios e o macijos labo a o ija pasižymėjo iš ies nepa-
p as u kul ū i niu bukumu.

S aipsniai / A icles 133
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
1545 m. P ūsiškojo ka ekizmo au o ius, ko ge o, sa o likimu bu o daug a imes-
nis M. Maž ydui nei P. Sko inai. Tai, ką P. Sko ina galėjo sau leis i P ahoje
a ba Vilniuje, Ka aliaučiuje bu o neįsi aizduojama.
VI.
Bal is ikai neiš engiamai eikalingas eikalas, ku is pe isuminės ilolo-
gijos p izmę į e in ų isą XVI–XVII a. p adžios bal iškų spaudinių ko pusą.
Aps a s ykime, kas čia lauk e laukia sa o in e p e acijos.
Lie u os Didžioji Kunigaikš ys ė. De a p adė i nuo milžiniškos als ybin-
gumą i inan čios lo yniškos knygų p odukcijos. Pi moji lie u iška knyga y a
Vilniaus kanauninko Ma yno Ra do mo Agenda, išspausdin a 1499 m. Gdanske
iška d iem a ian ais. Ši Agenda y a lie u iška odėl, kad bu o suku a Lie u oje
Vilniaus yskupijos eikmėms, siekian su a ky i i ualinę p ak iką Lie u os e-
i o ijoje. Toliau eina kelios dešim ys lo yniškų leidinių, spausdin ų dau giau sia
K oku oje, be i Romoje, ku iuos lie u ių ka alikai humanis ai – lie u ių odėl,
kad a na o aukš čiausiems Lie u os als ybės a s o ams14 – pa ašė gindami i
poli iškai emdami Lie u ą a p au inėje plo mėje. A galima įsi aizduo i labiau
lie u iškus leidinius nei šie? Pe nega ionem ai pa i ina du ne ukus ienas po
ki o Ka aliaučiaus spaus u ėje išleis i lie u iški p o es an ų spau di niai, ad esuo-
i pačiai Lie u ai: 1543 m. Ab aomas Kul ie is k eipiasi į Lenkijos ka alienę (i
Lie u os didžiąją kunigaikš ienę) lo yniškąja Con essio idei; o 1547 m. anoni-
minis Ka e chis mus – į isą Lie u os Didžiąją Kunigaikš ys ę.
1547 m. Lie u iškojo ka ekizmo anonimiškumą lemia knygos, ku i negailes-
ingai g iež ai nuo aukščiausio iki žemiausio jos sluoksnio p a by la į als ybę,
s uk ū a i unkcija. Įžanginiai lo y niš ki d ieiliai galingajai impe ijai liepia: imk
ai i uo ado aukis, ki aip užklups siaubingos pa sek mės. Jei šias eilu es bū ų
paskelbęs konk e us asmuo, ai p ilyg ų ka o paskelbimui. Lo y niš ka p a a mė
su ienodai iesmuku akiplėšiškumu k eipiasi į Lie u os d asininkus: padė is
y a baisi, o jūs esa e už ją a sakingi; jei iki šiol o nežinojo e, daba ai žino e iš
manęs, i daba už ne eiklą būsi e ik jūs pa ys kal i. Tik po o knyga lie u iškai
p abyla į Lie u os žmones i ma lo niai, be e oliucingai, jiems sako: als ybė
negeba pasi ūpin i jūsų išganymu, pasi ūpinki e juo pa ys; aš, knyga, būsiu jūsų
pi moji pagalbininkė. Palyginkime isa ai su P. Sko ina. Jis aip pa k ei piasi
į Didžiosios Kunigaikš ys ės gy en ojus, ačiau Lie u os als ybės i bažnyčios
s uk ū ų a ž ilgiu diploma iškai yli…
14 Jie pa ys bu o į ai ių au ybių: lie u iai, lenkai, ispanai, i alai, okiečiai…
TOMÁŠ HOSKOVEC
134 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
XVI a. an ajai pusei Lie u os Didžiojoje Kunigaikš ys ėje būdinga ie inių
didikų globojamų cen ų eikla: B es as, Nes yžius, Os ohas. Visi šie cen ai
bu o neka alikiški: kal inis ų, a ijoniečių, s ačia ikių. Ten bu o išleis i s ambūs
kū iniai, a p ku ių i Biblijos e i mai usėnų a ba lenkų kalbomis. Rusėnų
i lenkų eliginės spaudos san ykio kai a leidžia ge ai ilius uo i, kaip kei ėsi
Lie u oje a ojamos kalbos unkciniu požiū iu. Tik 1575 m. i 1580 m. Vil-
niuje a si anda pi mosios nuola inės spaus u ės, abi ka alikiškos. Anks y esnėje
iš jų, a di na moje jėzui ų, po ku io laiko bu o išleis a pi moji i jau uome la-
bai ėly a ka alikų eakcija į p o es an izmą: 1585 m. Ca echismus ca holico um,
pa ašy as la iškai i ik la iškai; 1595 m. Daukšos Ka hechismas, pa ašy as lie-
u iškai i ik lie u iškai, ku is apo pi mąja lie u iš kai išleis a knyga Lie u oje.
Reikia p idu i, kad 1575 m. Vilniuje bu o įs eig a i pi moji s a čia i kių spaus-
u ė15, ku ioje 1588 m. usėnų kalba bu o išleis as oks undamen inis lie u ių
ei ka las kaip T ečiasis Lie u os S a u as, o 1598 m. – kal inis ų Lenkiškas i lie-
u iškas ka ekizmas.
1567–1629 m. Lie u os i Lenkijos als ybei p iklausė i Ryga, ku ioje pi -
moji spaus u ė bu o įs eig a 1588 m. P iklausomai nuo aldžios i poli inių
aplinkybių, ji a na o ka alikams a ba liu e onams. Kalban apie bal iškąsias
knygas, ji eikšminga uo, kad 1615 m. paka o inai su gausiais okiškais pa a-
eks ais išleido eje ą p o es an iškų la ių spaudinių – Enchi idion, Un deu sche
Psalmen, E angelia und Epis eln, ku ie pi mą ka ą bu o išleis i 1586–1587 m.
Ka a liau čiu je. Ki a e us, 1622 m. ka ališkojoje (ne kunigaikš ys ėje) P ūsijoje,
bu o išleis as ano ni mi nis ke u ių kalbų ado as Agenda Pa a la ių, es ų, len-
kų, okiečių kalbomis, ski as Li o nijos ka alikams. Ki a spaus u ė is o inės
Li onijos e i o ijoje bu o a ida y a Ta u ik 1631 m.16. Išsamiau ap ašinė i is-
o inių Te a Ma iana žemių čia negalime.
P ūsijos kunigaikš ys ė išski inė uo, kad jos p odukcija labai de aliai i nuo-
sekliai is o iš kai dokumen uo a. Be o, nuo 1554 m. P ūsijoje galiojo knygų
monopolis: bu o ik ienas spaus u ininkas, ku is spausdino als ybei. P ūsijos
als ybės, apusios Eu opos Liu e io e o mų la bo a o ija, iesą sakan , kul ū-
iniu dosnumu apkal in i negalima. Lie u ių kalbos is o ijoje giliai įsi ė žė as
ak as, kad nuos abūs lie u ių in elek ualų kul ū iniai sumanymai, ku iuos ak-
y ūs lie u iai P ūsijos kunigaikš ys ėje sėkmingai įgy endino, ne u ėjo jokios
naudos i po eikio, nes P ū si jos als ybė jais nesusidomėjo i nesky ė pinigų
15 P. Sko inos spaus u ė Vilniuje (1522–1525 m.) bu o ik epizodas i nesėkmingo e slo pa yzdys.
16 Bal ijos šalių požiū iu, Li onija anaip ol nebu o a silikusi: pi moji spaus u ė Suomijoje bu o
įs eig a da ėliau, Tu ku 1642 m.; abi – iek Ta u, iek Tu ku – spaus u ės bu o įku os Š edijos
ka aliaus, ką ik įs eigusio šiuose mies uose uni e si e us, inicia y a.
S aipsniai / A icles 135
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
jų leidybai17. Tik dėl als ybės abejingumo ne bu o išleis a J. Be kūno Biblija
(1590), pilnas 1900 puslapių Š en ojo Raš o e imas, ku io ank aš is bu o
pe žiū ė as i pa i in as leidybai specialios bažny inės komisijos, nei o igi-
nali ko lek y inė lie u ių d asininkų pos ilė – Wol enbü elio pos ilė (užbaig-
a 1573 m.), nei B e kūno au o i e ingos Ko ino pos ilės e imas (Pos illa
Co uinij in Euangelia Dominicalia, iš e s a 1589 m.). Nei ienas šis eikalas ap-
a iamuoju laiko a piu nepasiekė skai y ojų, o ai y a ne pa ai so ma žala, pada y-
a lie u ių kalbai. Re ospek y iai e inan , mums ben jau pasisekė, kad iek
B e kūno Biblija, iek Wol enbü elio pos ilė išliko ank aščiuose, ačiau lie u iš-
kas Ko ino pos i lės e imas dingo ( u ime ik 1589 m. spalio 14 d. laišką, ku-
iame J. B e kūnas p ašo kuni gaikš čio pinigų jai išleis i). Sunku nuspė i, kiek
da lie u iškų eks ų uo me u bu o suku a i p a as a, kadangi P ūsijos als y-
bė sa o Apš ie os laiko a piu užki o kelią jų gy a imui.
P ūsijos spaudinių ko pusą s a bu analizuo i i unkciniu kalbų požiū iu.
Jame andamos okiečių, lenkų, p ūsų, lo ynų i lie u ių kalbos; la ių kalbos
čia nė a18. Y a žinoma, kad P ū si jos kunigaikš is k ie ė lie u ių i lenkų in e-
lek ualus į sa o šalį, u ėdamas ikslą pe juos skleis i liu e onizmą į Lie u ą i
Lenkiją – ka alikiškas šalis kaimynes, su ku iomis jį o maliai siejo asaliniai
san ykiai. 1547 m. Lie u iškasis ka ekizmas, kaip jis apibūdin as anksčiau, y a
pa yz dinė okio ekspo o p iemonė. Kai paaiškėjo, kad liu e oniškoji e o ma-
cija Lie u oje esan i ne sėk minga, kunigaikš is pasi elkė sa us lie u ių in elek-
ualus ie iniams p ūsams e angelizuo i kai muo se.
Paž elgus į bažny inius eguliaminus, Ki cheno dnungen, ku ie, kaip y a žino-
ma, bu o aukš čiausi als ybės įs a ymai (jų šal inis i pi m akas bu o 1523 m.
Liu e io Fo mula missæ e com mu nionis), ma oma okia eglamen inių bangų
seka:
(1) 1525 m. ik okiečių kalba;
(2) 1544 m. okiečių, lenkų i lo ynų kalbomis;
(3) 1558 m. okiečių, 1559 m. lie u ių19, o 1560 m. lenkų kalbomis;
(4) 1568 m. okiečių i 1571 m. lenkų kalbomis.
17 Ne gi Imanuelis Kan as (1724–1804), žymiausias P ūsijos kunigaikš ys ės eikėjas, isas sa o
K i i kas (1781–1790) u ėjo išleis i užsienyje – Rygoje i Liepojoje; ik gy enimo pabaigoje sa o
pasku ines kny gas, mo alinius i eliginius ak a us jis galėjo išleis i Ka aliaučiuje (1793–1798)
(Hosko ec 2002).
18 T ys la iški spaudiniai bu o išleis i P ūsijoje 1586–1587 m. kaip echninis užsienio užsakymas:
is ką inicija o i apmokėjo Ku šo kunigaikš is, ku is, kad paspa in ų da bą, į Ka aliaučių aip pa
a siun ė edak o ių i ko ek o ių; an asis ų pačių knygų leidimas išėjo jau Rygoje (1615 m.).
19 Tai an asis anoniminis Maž ydo kū inys Fo ma ch ikš ima.
TOMÁŠ HOSKOVEC
136 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
Pi moji banga, skelbian i Teu onų o dino sekulia izaciją i Liu e io e o ma-
cijos p adžią, bu o g y nai okiška. Lo ynų kalba pasi odė ik su an ąja banga
d auge su okiečių i lenkų kalbomis, be su ki omis – ne. Lie u ių kalba pa-
si odė ka u su okiečių i lenkų kalbomis su ečiąja banga, be su ke i ąja –
jau ne. Su pas a ąja – ik okiečių i lenkų kalbos.
Ką ai eiškia? Tik ai isa e ės ie inės kalbos bu o ik okiečių bei len-
kų, jokios ki os. Apie p ūsų kalbą P ūsijos als ybė niekada poli iškai nes a s ė.
P ūsiškai kalban ys ie iniai gy en o jai isada bu o als ybės aldymo objek as,
o ne subjek as; jiems u ėjo pakak i elemen a aus ka ekiza imo. Lie u ių kal-
ba bu o P ūsijos naujokė. Ne ikė ą lo ynų kalbos (ji bu o išgabenimui ski ų
spaudinių kalba) a ojimą su an ąja P ūsijos eglamen ų banga (apie šio žan o
ekspo ą nebu o nė kalbos) leng iausia paaiškin i uo, kad ji bu o ski a bū en
ką ik į P ū si ją pak ies iems bei a ykusiems lie u iams, nemokėjusiems nei
okiečių, nei lenkų kalbos. O ai, kad po ečiosios eglamen ų bangos lie u ių
kalba nebebu o a ojama, odo, jog uo a pu P ū si jo je jos eikšmė sumažėjo
iki poli iškai ne eikšmingų gy en ojų sielo ados eikmėms a o ja mos kalbos20.
Iš esmės galima eig i, jog lie u ių kalba P ūsijoje unkciškai pakei ė p ūsų kal-
bą, ku i uome nebe eko išsila inusių bei poli iškai pilna eisių a o ojų (ku-
ių anks esnį egzis a i mą mo no g a i jo je Li huanica ali e aip ykusiai a skleidė
au o ius).
Tai aip pa liudija unikali 1561 m. P ūsijoje išleis o Liu e io Enchi idiono
e imo pa a eks i nė s uk ū a. Knyga p adedama du ka us: 17 puslapyje iš-
spausdin as išsamus an aš inis la pas, po jo (19–24 puslapiai) – įp as inė au-
o iaus p akalba, paga biai ski a kunigaikščiui; a čiau po pi mojo an aš inio
lapo (1 puslapis), kaip iš eilės pi mąją knygos dalį, skai ome ilgą pa ies ku ni-
gaikš čio p ologą (3–16 puslapiai). Vien šis ak as ne u i analogų jokiame ki a-
me P ū si jos spaudinyje. Tačiau da labiau s ebina kunigaikščio p ologo paski is.
Kunigaikš is (14–15 puslapiai) didžiai agina sa o d asininkus (iš iesų ai bu o
jo pa eigūnai, a sakingi už ie os ad mi ni s a ci ją) ieško i p o ingų p ūsų be -
niukų, gabių mokslams, i į ikin i jų ė us leis i be niukus mo ky is, kad ieną
dieną jie ap ų d asininkais, ku ie adminis uo ų sa o pa apiją p ūsų kalba be
e ė jų. Kunigaikš is įsipa eigoja pa s ma e ialiai em i be niukus, kol jie moky-
sis, i mokė i jiems s ipendiją. Šiuo p ologu 1561 m. P ūsijos Enchi idionas y a
iesiog Eu opos unikumas… To les nė P ūsijos spaudinių sanda a liudija, jog ku-
nigaikščio aginimas nesulaukė a sako, odėl P ūsijos als ybė nusp endė sa o
ie inių bal ų sielo adai a o i lie u ių kalbą.
20 Nebu o kas nupi k ų 1559 m. lie u ių eglamen o leidimo, odėl kelis šim mečius jis išgulėjo
Ka a liau čiaus pilyje als ybės a nybų onde.
S aipsniai / A icles 137
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
VII.
Pabaigai de a a saky i į klausimą, iškel ą s aipsnio p adžioje: kodėl knyga,
ku ioje plačiame Eu opos kon eks e nag inėjama P ūsijos kul ū inė i is o inė
e d ė, au o iaus pa adin a Li hu a ni ca ali e ? Todėl, kad nag inė i ien ik p ū-
sų kalbą y a juokingai menka, o nag inė i lie u ių kal bą apsi ibojan pačia kal-
ba – apsk i ai neįmanoma. P ūsijos is o inė e d ė daugeliu a ž ilgių bu o i in
s a bi lie u ių kalbos aidai i unkciona imui, i ik iš šios pe spek y os ga-
lima de amai sup as i, kaip ji ys ėsi i unkciona o sa o gim ojoje Didžiojoje
Kunigaikš ys ėje. Is o inis lie u ių kal bos o ma imasis ypa ingas uo, kad jis
lygiag ečiai yko d iejose als ybingumo adicijose. Is o i nį la ių kalbos o -
ma imąsi iš esmės lėmė ai, kad iki 1918 m. la ių als ybingumo niekada ne-
bu o. Eu opie iškąjį als ybingumą kaip kul ū inę bei is o inę isumą galima
su ok i i ap ašy i ik isos Eu opos kon eks e. Visuminė ilologinė li uanis ika
negali bū i ki okia nei api man i isą Eu opą.
LITERATŪRA
BBE – Billēmai bhe e sinnimai I–II, ęs inė se ija, Vilnius: Vaga (nuo 2015 m.), Lie u ių
kalbos ins i u as (nuo 2019 m.).
Blažienė G asilda 2000: Die bal ischen O snamen im Samland, S u ga : S eine .
Blažienė G asilda 2005: Bal ische O snamen in Os p eußen, S u ga : S eine .
Blažienė G asilda 2010: P ūsų a dyno y imo p oblemos. – Flo ilegium Li huanum:
in hono em eximii p o es so is a que academici Li huani domini Eugenii Jo aiša anni e sa-
ii sexagesimi causa di ca um, sud. G. Blažienė, S. G iga a ičiū ė, A. Ragauskas, Vilnius:
Vilniaus pedagoginis uni e si e as, 173–185.
Blažienė G asilda 2015: Kalbos lem is i likimas. NERIMAS 3: Išsaugo i Lie u os
als ybę, Vilnius: Lie u os mokslų akademija, 19–49.
Bezzenbe ge Adalbe 1874: Besp echung on Nesselmann 1873. – Gö ingische
geleh e Anzeigen 39, 1221–1250.
Cappelli Ad iano 1928: Lexicon abb e ia u a um = Wö e buch la einische und i a-
lienische Ab kü zun gen, Leipzig: Webe .
Hosko ec Tomáš 2002: „Přá elský přípisek“ Immanuela Kan a k li e skému slo -
níku. – Filoso ický ča so pis 50, 125–146.

TOMÁŠ HOSKOVEC
138 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
Hosko ec Tomáš 2010: Celos ní ilologie jako p og am (na příkladu bal is iky). –
Časopis p o mode ní i lo lo gii XCII (1–2), 10–17.
Hosko ec Tomáš 2012: Poe ika a ilologie. – Poe ický Cikháj B ně 2010, B no:
T ibun EU, 13–27.
Hosko ec Tomáš 2012a: La linguis ique ex uelle e le p og amme de philologie
engloban e. – Ve bum XXXII (2), 193–218.
Hosko ec Tomáš 2016: K zásadám no ých p ažských hesí. – Ces y ozumění, ed. by
M. Konečná, B no: Ins i u p o he me neu iku, 154–161.
Hosko ec Tomáš 2017: Thèses de P ague 2016. – Tex o! Tex es & Cul u es XXII,
N . 1, 1–17.
Hosko ec Tomáš 2018: … und wenn die Sp ache einmal gebüh end abgeg enz
wi d? – Tex o! Tex es e cul u es XXIII, N . 2, 1–11.
Hosko ec Tomáš 2018a: Jazyk, ideální slo níko é heslo. – Li ikon III, N . 2, 331–344.
Lemeškin Il’ja 2009: So ijaus sakmė i 1262 m. ch onog a as: pagal A chy inį, Va šu os,
Vilniaus i I. J. Za be lino nuo ašus, Vilnius: Lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as.
Lemeškin Il’ja 2019: Li huanica ali e , Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as (Billēmai
bhe e sinnimai II).
Lemeškin Il’ja 2020. Портрет Франциска Скорины. К 550-летию со дня рождения
книгоиздателя (1470–2020) / P anciškaus Sko inos po e as. 550-ąsias gimimo me ines
minin (1470–2020) / Po ai de F ancisk Sko ina. Еn commémo an le 550e anni e sai-
e de sa naissance (1470–2020). T a aux du Ce cle linguis ique de P ague nou elle sé ie,
ol. 10, Vilnius–P ague: Ins i u na ional de langue li uanienne; Ce cle linguis ique de
P ague.
Mažiulis Vy au as 1981: P ūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Min is.
Mikalauskai ė Elzbie a 1938: P ieš e o macinių laikų p ūsiško Tė e Mūsų nuo-
upa. – A chi um Philolo gi cum 7, 102–106.
Nesselmann Geo g Hein ich Fe dinand 1873: Thesau us Linguae P ussicae. De
p eussische Vocabel o a h, sowei de selbe bis je z e mi el wo den is , nebs Zugabe eine
Sammlung u kundlich be glaubig e Localnamen, gesich e und zusammenges ell , Be lin:
Ha wi z und G ossmann.
Sa a ewicz Jan 1939: Un ac os iche de Maž ydas. – P ace Filologiczne 18, 7–8.
Sa a ewicz Jan 1946: Dwa d obiazgi li ewskie. 1. Kilka uwag o we sy ikacji li ew-
skiej, 2. Nie znamy ak o s ich Maźwida. – In e A ma: zbió p ac o ia owanych P o .
S aipsniai / A icles 139
Li huanica ali e : isuminės ilologijos
p i aikymas li uanis ikoje
Kazimie zowi Ni schowi w siedem dzieś ą ocznicą u odzin (1 II. 1944) p zez p zyjaciół, ko-
legów i uczniów, K aków: S udium Slo wiań skiego Uniwe sy e Jagielloński, 59–65.
Schmals ieg William R. 2015: S udies in Old P ussian, Vilnius: Vaga.
T au mann Reinhold 1910: Die al p eußischen Sp achdenkmäle . Einlei ung, Tex e,
G amma ik, Wö e buch, Gö ingen: Vandenhoeck & Rup ech .
Li huanica ali e : Encompassing Philology as o
be applied o Bal ic S udies
SUMMARY
This con ibu ion pays a ibu e o he gen e o e iew as i was cul i a ed one hund ed
and e en mo e yea s ago: a schola e lec ed ho oughly and e y pe sonally on a (se o )
ques ion(s) ha had been ea ed by his ellow-schola in a ecen ly published book. Tha
was an excellen way o i id scien i ic com munica ion, and a e y in ensi e one (no ice
ha Bezzenbe ge ’s 1874 e iew o Nesselmann’s 1873 publica ion is o e 30 pages long).
Those old e iews p o e use ul up o now: he who wan s o unde s and Fe dinand de
Saussu e’s s uc u al phonology, bu has nei he enough ime no ene gy o ead h ough
Saussu e’s ex emely complica ed Mémoi e su le sys ème p imi i des oyelles dans les langues
indo-eu opéennes (1879), may s ill gain sup eme ad an age om eading Saussu e’s e iew o
Johannes Schmid ’s long ago duly o go en K i ik de Sonan en heo ie (1895), published in
1897 in Indo ge ma ni sche Fo schungen; he who wan s o lea n wha Saussu e’s non-s uc u alis
disciple An oine Meille , who only w o e books on pa icula languages, hough abou his
o ha gene al linguis ic issue, will s ill ge bes in o med by he nume ous de ailed e iews
Meille , a pa ia ch o F ench linguis ics, published in Bulle in de la Socié é de linguis ique
de Pa is. By his p esen con ibu ion, he au ho ende s homage o Pa el T os (1907–
1987), eminen Bal is among o he s, membe o he P ague Linguis ic Ci cle, and an
“encompassing philologis ” pa excellence, e en i a an la le e, who ne e w o e a book, bu
ex pended his amazing wisdom on hund eds o b ie no es, published all o hem as pe sonal
eac ions o a ious scien i ic ideas ha had been o mula ed h oughou he wo ld.
Re iewing Il’ja Lemeškin’s book Li huanica ali e (Lemeškin 2019), he au ho explains
he p o g amme o encompassing philology (Ganzhei sphilologie, philologie engloban e),
i.e. he con empo a y phase o unc ional s uc u alism, which has been elabo a ed in he
con empo a y P ague Linguis ic Ci cle. In essence, encompassing philology is a semiology
o bo h o al and w i en ex s. Any ex , aken as a whole, is conside ed one pa icula
cul u al-his o ical e en , which is subjec o social no ms. Any ex , aken as a whole, is
TOMÁŠ HOSKOVEC
140 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
conside ed one global linguis ic sign (in Saussu ian sense), which subsequen ly may be
s uc u ed in o smalle (always Saussu ian) signs. Wha e e he size o a linguis ic sign
is, i s alue can only be de e mined by di e en ia ing he sign om o he signs wi hin
a pa icula de ining se (De i ni ionsmenge, ensemble dé ini oi e). Fo a ex , he essen ial
de ining se is i s gen e: consequen ly, he ea lies aces o Bal ic languages a e o be analysed
wi hin hei peculia gen e o colophon, when being con on ed wi h all e en po en ially
ela ed colophons (w i en in La in, Ge man, F ench, Danish, e c.) ha a e a ailable o
he espec i e pe iods and en i onmen s; simila ly, he medie al ocabula ies o Bal ic
languages a e o be iewed wi hin he u e ly u ili a ian gen e o Hansea ic lexicog aphy;
and inal ly, he poli ically colou ed p e aces o he oldes Bal ic p in s a e o be pe cei ed
h ough he ele an gen e o pa a ex s in o he Eu opean p in s. Ha ing explained all
o ha , he au ho ou lines bo h he in ne dynamism and he inhe en heu is ics o he
his o ical co po a o Bal ic ex s ha ha e been p e se ed om he 16 h and he i s hal o
he 17 h cen u y: hose monumen s should always be app oached wi hin a b oad cul u al-
his o ical amewo k which encompasses o he ele an Eu opean e en s; Bal ic phil ology
should ne e be es ic ed o he gene ically Bal ic languages only.
Į eik a 2021 m. bi želio 10 d.
TOMÁŠ HOSKOVEC
P ažský ling is ický k oužek – Ce cle linguis ique de P ague
Španielo a 1326/35, CZ-16300 P aha, Čekija
hosko [email protected]