ALISA STUNŽAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

ORCID id: orcid.org/0000-0002-4816-2629

Tyrimų sritys: toponimika, kognityvioji onomastika, kognityvioji semantika.

DOI: doi.org/10.35321/all87-08

FIZĖS APRAIŠKA VILNIAUS APSKRITIES DREIMONIMIKOJE

Gamtos apraiškos Vilniaus apskrities drimonimijoje

ANOTACIJA

Šiuo tyrimu siekiama nušviesti fizės^¹ konceptualizavimą dabartinės Vilniaus apskrities dreimonimuose. Tyrimas apsiriboja 65 pavadinimų, atrinktų iš 787 dreimonimų, šiuo metu oficialiai funkcionuojančių Vilniaus apskrities teritorijoje, analize. Duomenys surinkti iš spausdintinių (Lietuvos miškų vardyno (I dalis, 1994)), elektroninių (Elektroninio gamtos katalogo (www.ezerai21.lt)) šaltinių ir interaktyviųjų žemėlapių (Lietuvos erdvinės informacijos portalo (www.geoportal.lt)). Tyrimas atskleidžia, kad fizės sritis plačiąja prasme yra gausus motyvacijos šaltinis. Dreimonimai suskirstyti į dvi grupes: aiškios semantikos ir motyvacijos bei neaiškios semantikos ir motyvacijos. Aiškios semantikos ir motyvacijos dreimonimai konceptualizuoja dominuojančias augalijos rūšis (21), fauną (9), miško tipą (15) ir kraštovaizdžio ypatumus (17). Neaiškios semantikos ir motyvacijos grupėje apžvelgiami pavadinimai, kurių konceptualizacija yra dviprasmiška dėl motyvuojančio apeliatyvo polisemijos (1), motyvuojančios sąvokos apeliatyvinio arba vardinio pobūdžio (5) arba abiejų šių priežasčių (3).

1 Terminas physis siejamas su graikų φύσις – augalais, gyvūnais ir kitais pasaulio reiškiniais, kurie gimdami ir mirdami pereina tapsmo arba išnykimo procesą (Guthrie 1965; Kratochvíl 2016: 20). Šiame tyrime terminas physis vartojamas plačiausia prasme ir reiškia tiek gyvosios gamtos elementus, tiek topografinio reljefo ypatumus, atsirandančius (gimstančius / susiformuojančius) dėl gamtinių priežasčių ar žmogaus veiklos, besivystančius ir kintančius, o galiausiai mirštančius (išnykstančius).

Straipsniai / Articles

155

ALISA STUNŽAITĖ

motyvuojančio apeliatyvo polisemijos (1), motyvuojančios sąvokos apeliatyvinio arba vardinio pobūdžio (5) arba net abiejų šių priežasčių (3).

REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskritis, dreimonimai, toponimų konceptualizacija, physis, kognityvioji onomastika.

ANOTACIJA

Šiuo tyrimu siekiama nustatyti, kokiomis gamtos sąvokomis yra konceptualizuojami drimonimai, funkcionuojantys šių dienų Vilniaus apskrityje. Tyrimui buvo surinkti 787 dabartiniai drimonimai. Duomenys buvo renkami iš rašytinių (Lietuvos miškų vardynas (I dalis, 1994)) ir elektroninių (Elektroninis gamtos katalogas (www.ezerai21.lt)) šaltinių bei iš interaktyvių žemėlapių (Lietuvos erdvinės informacijos portalas (www.geoportal.lt)). Analizės rezultatai parodė, kad gamtos konceptas yra įprasmin­tas 65 varduose. Tiriamieji drimonimai buvo suskirstyti į dvi dideles grupes: aiškios semantikos ir motyvacijos bei ne visai aiškios semantikos ir motyvacijos. Aiškios semantikos ir motyvacijos drimonimai yra konceptualizuojami per dominuojančios augmenijos rūšių (21), gyvūnijos (9), miško tipo (15) ir kraštovaizdžio ypatumų (17) sąvokas. Ne visai aiškios semantikos ir motyvacijos drimonimų grupė pateikia vardų, kurių konceptualizavimas yra dviprasmiškas dėl motyvuojančių apelatyvų polisemijos (1), motyvuojančios sąvokos apel­iatyvinės ar tikrinės prigimties (5) arba dėl abiejų (3).

ESMINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskritis, drimonimai, toponimų konceptualizavimas, gamta, kognityvinė onomastika.

ĮVADAS

Diskusija apie tikrinių daiktavardžių reikšmę yra labai sena. Nors esama mokyklų, palaikančių požiūrį, kad vardai yra beprasmiški, t. y. jie turi tik referenciją (Kripke 1972; Ullmann 1969: 33), kognityvusis onimų analizės požiūris pateikia įrodymų, jog vardai turi ne tik leksinių požymių, bet ir semantinį krūvį bei yra susiję su konceptualiuoju turiniu (Berezovič 1991: 75; Rut 2001: 59; Leino 2011: 215). Kognityvioji vardo samprata leidžia manyti, kad jis gali daug daugiau papasakoti. Jį sudaro daugybė sluoksnių, atspindinčių tradicinius, giminystės, nuosavybės ir daugelį kitų ryšių su aplinkiniu pasauliu (Langendonck 2013; Ainiala et al. 2016). Vos tik prasideda žmogaus ir aplinkos sąveika, kiekviena neatrasta žemė, gyvosios gamtos objektas ar reiškinys įgyja vardą. Todėl vardų reikšmės užkoduojamos individualiu žmogaus pasaulio supratimu. Kitaip tariant, vardai ima atspindėti pasaulėvaizdį, kuris gali būti suprantamas kaip pamatinė žmogaus perspektyva, kuria remiantis

156

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

sprendžiamas kiekvienas būties klausimas; tai nuoseklus vaizdinys to, ką atpažįsta tiek individai, tiek bendruomenės (Sire 2015: 24; Glaz 2017: 35). Jei pasaulio suvokimas formuoja pasaulėvaizdį, tai yra kognityvusis procesas, priklausantis nuo subjektyvių vertinimų, kuriuos žmogui primetė bendruomenė. Tai leidžia manyti, kad toponimai, kaip teigia Ilona Mickienė ir Rita Baranauskienė (2019: 60), yra praeities žinia, atspindinti lietuvių tautos istoriją, jos dvasinį ir materialųjį gyvenimą, buitį bei santykį su aplinka.

Kalba yra reikšmingas pasaulėvaizdžio elementas, ji perteikia kultūrinę tikrovę, todėl tos pačios kalbinės aplinkos bendruomenės nariai jaučia istorinį tęstinumą (Fong, Chuang 2004: 8; Kramsch 1998). Kalbinė vietovardžių prigimtis padeda lengviau apibūdinti realųjį pasaulį (Vasil’eva 2007). Be to, vardai egzistuoja kiekvienoje visuomenėje. Todėl jie gali būti suvokiami kaip kultūros universalijos (Alford 1988). Tačiau onimų leksinė forma neturėtų būti atskiriama nuo semantinės formos, nes tik per semantiką galima nueiti nuo kalbinio pasaulio į realųjį (Ter-Minasova 2000: 46–47). Kadangi toponimai yra kalbinės sistemos dalis ir aptinkami visose pasaulio kalbose, jų egzistavimas leidžia manyti, kad jie išsaugo žmogaus ir gamtos sąveikos įrodymus. Juk jie buvo pagrįsti gyventojų įspūdžiais apie tikrovės objektus. Ilgalaikiai žmonių ir gyvosios gamtos ryšiai formuoja specifinį vietovės vaizdą (Vasil’eva 2007: 96).

Mokslininkai yra pastebėję fizės ir toponimijos sąsają. Pavyzdžiui, Sousa ir Garcia-Murrilo (2001: 391) kelia klausimą, ar kraštovaizdžio pokyčiai atsispindi vietovardžiuose. Jų tyrimas rodo, kad tokie pokyčiai vyrauja, ir aptaria, kaip toks poslinkis suvokiamas. Fagúndez ir Izco (2016) teigia, kad tam tikroje vietoje aptinkamos rūšys gali būti užkoduotos toponimuose, taip nurodant vietovės biologinę įvairovę. Giedrė Beconytė ir kt. (2019) išsamiau nagrinėjo fitoleksemų ir zooleksemų sąsają su Lietuvos oikonimais. Pavel Skorupa (2021) analizavo toponimus, kuriuose glūdi floros ir faunos sąvokos, kaip nacionalinės ir kultūrinės tapatybės ženklus. Apskritai toponimai, kuriuose slypi floros ir faunos sąvokos, nurodo vietas, kuriose gyvena tam tikros rūšys arba tankiai paplitę augalai; tokie pavadinimai nebūtinai atskleidžia visus regionui būdingus gyvosios gamtos objektus. Veikiau jie išryškina konkrečius elementus, tampančius vietos skiriamaisiais ženklais (Skorupa 2021: 37; Saparov et al. 2021: 96; Vasil’eva 2007). Minėti tyrimai sudaro pakankamą pagrindą toliau tirti vietovardžius, motyvuotus gamtos sąvoka. Fizės įkūnijimo Vilniaus apskrities dreimonimuose mokslininkai dar netyrė. Todėl šiuo tyrimu turėtų būti

Straipsniai / Articles

157

ALISA STUNŽAITĖ

nušviesti kraštovaizdžio ypatumai ir regionui būdinga biologinė įvairovė, išryškinant dominuojančias vietovės rūšis.

Šis straipsnis pagrįstas fizės konceptualizacijos dabartinės Vilniaus apskrities dreimonimuose analize. Mickienė ir Bieliauskaitė (2018) pažymi, kad miškai yra nuolat kintančio kraštovaizdžio dalis, todėl verta kartkartėmis ištirti jų pavadinimus. Dabartinė Vilniaus apskritis yra miškingas kraštas. Miškai čia sudaro 43,9% teritorijos (VLEe). Neabejotina, kad jų pavadinimai teikia vertingų žinių apie aplinką ir gali atskleisti regiono kraštovaizdžio, floros bei faunos ypatumus.

Tyrimo tikslas – nustatyti fizės sąvokas, užkoduotas dabartinės Vilniaus apskrities dreimonimuose.

Tyrimo medžiaga ir šaltiniai. Šio tyrimo apimtį sudaro 65 dreimonimai, atspindintys fizės sąvokas. Šie pavadinimai atrinkti iš 787 dreimonimų, šiuo metu oficialiai funkcionuojančių dabartinės Vilniaus apskrities ribose, korpuso. Pavadinimai surinkti iš elektroninių ir spausdintinių šaltinių.^² Tyrime atsisakyta dreimonimų, motyvuotų aplinkinėmis gyvenvietėmis ar vandens telkiniais. Šie miškų pavadinimai atitinka metoniminį vardijimo modelį ir žymi gyvenvietės / vandens telkinio pavadinimo bei dreimonimo ryšį. Jie neturi reikšmingo semantinio krūvio (Reszegi 2012: 5). Tačiau jie sudaro didžiausią visų korpuso dreimonimų dalį: 577 miškų pavadinimai yra susiję su kitais toponimais ir (arba) hidronimais. Taigi 65 iš 210 dreimonimų yra susiję su fizės sąvoka, todėl fizė yra gana gausus motyvacijos šaltinis.

Tyrimo metodika. Dreimonimų analizės metodika perimta iš Aleksandro Vanago (1981), Dalios Sviderskienės (2016; 2017; 2019; 2022), Ilonos Mickienės, Ritos Baranauskienės (2019), Pavel Skorupa (2019; 2021; 2021a) ir kitų tyrėjų pasiūlytų tyrimo modelių. Kiekvienam nagrinėjamam dreimonimui pateikiama vieta, kilmė, galimi etimonai ir jų reikšmės. Motyvuojantys apeliatyvai paimti iš lietuvių, rusų, lenkų ir baltarusių kalbų elektroninių žodynų. Tyrime laikomasi kognityviosios onomastikos analizės tradicijos, todėl teigiama, kad visi vardai turi reikšmę. Konceptualiojo turinio raiškos per kalbą modelis perimtas remiantis Nicola Dobrіč (2010). Dreimonimų konceptualizacija iliustruojama išeities ir tikslo sritimis: išeities sritis yra apeliatyvas, o tikslo sritis – dreimonimas, t. y. apeliatyvas → konceptualioji struktūra → dreimonimas. Taikoma vardo konceptualizacijos teorija grindžiama konceptualiosios struktūros, motyvuojančios vardo sukūrimą, nustatymu.

^² Žr. Dreimonimų šaltinius ir literatūrą.

158

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

Šiame tyrime analizuojami dreimonimai suskirstyti į dvi grupes: aiškios semantikos ir motyvacijos bei neaiškios semantikos ir motyvacijos.

1. AIŠKIOS SEMANTIKOS IR MOTYVACIJOS DREIMONIMAI

Šią dreimonimų grupę sudaro pavadinimai, kurių motyvaciją nustatyti nekelia jokių neaiškumų. Šie dreimonimai motyvuoti fizės srities ir apima augalijos rūšių, gyvūnų, miško tipų bei miško kraštovaizdžio ypatumų sąvokas. Pažymėtina, kad dauguma pavadinimų yra liet. suf. -ynas, -ynė, retais atvejais – -ytė vediniai. Šie priesaginiai vediniai atitinka ilgametę lietuvių kalbos vardijimo tradiciją. Paprastai jie žymi augalų ar kitų gyvosios gamtos objektų, rečiau – gyvų būtybių sankaupą vienoje vietoje. Todėl jie dažnai aptinkami toponimuose (Ambrazas 1995: 184–185).

1.1. AUGALIJOS RŪŠIS ATSPINDINTYS DREIMONIMAI

Avietynė (V D) atspindi teritorijoje vyraujančių uogų konceptualizaciją. Jis vedamas iš liet. avietynė, avietynas „aviečių krūmai, vieta, kur auga avietės“ (LVŽ I: 243) ir atitinka šį konceptualizacijos modelį: liet. avietynė, avietynas → miškas, kuriame auga avietės → Avietynė.

Ąžuolynas (V D, Ukм D) gali būti siejamas su liet. ąžuolynas „ąžuolų miškas“ (LVŽ I: 271), kuris sudarytas iš liet. ąžuolas „ąžuolas“ + liet. suf. -ynas. Skaidrus vardijimas reiškia, kad miško teritorijoje auga ąžuolai; tai konceptualizuojama tokiu modeliu: liet. ąžuolynas → ąžuolų miškas → Ąžuolynas.

Šie dreimonimai taip pat gali būti priskirti šiai grupei, nes visi sudaryti su šaknies leksēma berž-: Beržynas (Šlčn D, Ukм D), Beržynėlis (Šr D), Beržytė (Ukм D) ir Berželiai (Ukм D). Visi šie dreimonimai savyje koduoja liet. beržas „lapuotis baltu kamienu, beržas“ (LKŽe) sąvoką. Tačiau kiekvieno iš jų konceptualizacija šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, Beržynas grindžiamas beržais apaugusios vietos idėja: liet. beržynas → beržynas → Beržynas. Taip pat ir Beržytė: liet. berž- + liet. suf. -ytė → beržynas → Beržytė. Beržynėlis tikriausiai siejamas su medžių dydžiu arba pačiu mišku, nes suf. -ėlis dažniausiai žymi arba mažesnį objekto dydį, arba malonumą (plg. Urbutis 2009: 330): liet. berž- + liet. -yn + liet. suf. -ėlis → mažas beržynas

Straipsniai / Articles

159

ALISA STUNŽAITĖ

žemų beržų → Beržynėlis arba liet. berž- + liet. suf. -yn + liet. suf. -ėlis → malonus beržynas → Beržynėlis. Berželiai buvo motyvuotas ta pačia sąvoka; liet. suf. -elis šiuo atveju tikriausiai siejamas su mažumu (Urbutis ibid.). Taip pat pažymėtina, kad pavadinimas yra daugiskaitos formos. Todėl, atsižvelgiant į visus duomenis, konceptualizacijos modelis galėtų būti toks: liet. berž- + liet. suf. -eliai → žemų / naujai pasodintų beržų miškas → Berželiai.

Slavų kalbų raiška užkoduota Boras (Šlčn D). Pavadinimas kildinamas iš rus. бор „spygliuočių miškas, pušynas“, arba blr. бор „švarus, senas pušynas“, arba lenk. bor „pušynas, miškas“ (LVŽ III: 538). Visais atvejais pavadinimas perteikia pušies sąvoką. Todėl jį galima konceptualizuoti taip: rus. Вор / blr. Вор / lenk. bor → pušynas → Boras.

Bruknynė (Šlčn D) yra dar vienas teritorijoje paplitusių uogų pavyzdys ir siejamas su liet. bruknỹnė, bruknỹnas „vieta, kur auga bruknės, kur daug bruknių“ (LVŽ I: 574). Taigi pavadinimas tėra miške vyraujančios uogų rūšies perkėlimas: liet. bruknỹnė, bruknỹnas → miškas, kuriame auga bruknės → Bruknynė.^³

Drebulynė (V D) siejama su liet. drebulỹnas, drebulỹnė „miškas, pilnas medžių virpančiais lapais, (Populus tremula), drebulė“ (LVŽ II: 324). Pavadinimas tiesiogiai perteikia, kokia medžių rūšis paplitusi vietovėje, todėl konceptualizacijos modelis toks: drebulỹnė → drebulynas → Drebulynė.

Eglyñas (V D, Šlčn D) ir Eglynėlis (Švnč D) taip pat gali būti nagrinėjami kartu. Abu siejami su liet. eglỹnas, eglỹnė „eglynas“ (LVŽ II: 464). Nors dreimonimai turi tą pačią šaknies leksēmą, jų reikšmės gali šiek tiek skirtis. Eglyñas motyvacija gana skaidri: liet. eglỹnas → eglynas → Eglyñas. Tačiau kalbant apie Eglynėlis reikia aptarti daugiau, nes jo deminutyvas, sudarytas su liet. suf. -ėlis^⁴, turėtų būti siejamas su mažumo sąvoka. Mažas miško dydis galėjo tapti šio pavadinimo požymiu. Taip pat tikėtina, kad pavadinimas buvo sukurtas atsižvelgiant į tuo metu buvusį eglių dydį, t. y. eglės galėjo būti gana žemos, naujai pasodintos. Todėl konceptualizacijos modelis galėjo būti toks:

^³ Pažymėtina, kad ir Avietynė, ir Bruknynė yra miškai, šalia kurių yra to paties pavadinimo kaimai, plg. Avietynė x Avietynė ir Bruknynė x Bruknynė; tačiau šie pavadinimai nebuvo išbraukti iš tiriamų onimų sąrašo, nes esame įsitikinę, kad dreimonimai buvo oikonimų motyvacijos šaltiniai. Uogos paplitusios miškingose vietovėse. Todėl mažai tikėtina, kad kaimai būtų įkurti teritorijose, kuriose auga šios uogos. Įtikinamesnė teorija teigia, kad šios uogos auga miškuose, o tik vėliau čia įsikūrę kaimai gavo savo pavadinimus.

^⁴ Plg. Urbutis 2009: 330.

160

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

motyvuoti dreimonimą: liet. eglyn- + liet. suf. -ėlis → mažas (žemų / naujai pasodintų) eglių miškas → Eglynėlis.

Juódgiris (Ukm D) tikriausiai kilęs iš liet. júodgiris, júodgirė „spygliuočių (eglių, pušų) miškas“ (LVŽ IV: 212). Pavadinimas perteikia vietovėje labiausiai paplitusių medžių rūšių – spygliuočių – sąvoką: liet. júodgiris, júodgirė → spygliuočių miškas → Juódgiris.

Įdomus atvejis yra Liepābērzis (Šlcn D) – sudėtinis onimas, apimantis dvi leksēmas. Pirmoji siejama su liet. liepa „liepa“, o antroji – su liet. bėržas „beržas“. Pavadinimas aiškiai nurodo, kad vyraujančios miško rūšys yra ir liepos, ir beržai. Konceptualizaciją galima pavaizduoti taip: liepa + bėržas → liepų ir beržų miškas → Liepābērzis.

Liepýnas (E1 D) kildinamas iš liet. liepýnas „liepomis apaugusi vieta, liepynas“ (LKŽe). Pavadinimas tiesiogiai apibūdina liepomis apaugusią vietą, todėl konceptualizuojamas taip: liet. liepýnas → liepų miškas → Liepýnas.

Pavadinimus Pušýnas (Šr D), Pušynėlis (Ukm D) ir Didžióji Pušis (Švnc D) sieja ta pati liet. šaknies leksēma puš-, tačiau, kaip ir pirmiau analizuoti pavyzdžiai, jų reikšmės šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, Pušýnas kildinamas iš liet. pušýnas „pušynas“ (LKŽe), o pavadinimo šaknis konceptualizuojama taip: liet. pušýnas → pušynas → Pušýnas. Pušynėlis, kaip ir jau aptarti dreimonimai, tikriausiai siejamas su mažumo sąvoka dėl liet. suf. -ėlis^⁵ ir gali atitikti tokį konceptualizacijos modelį: liet. puš- + liet. suf. -yn- + liet. suf. -ėlis → mažas / malonus pušynas → Pušynėlis. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į sudėtinį pavadinimą Didžióji Pušis, kuriame liet. didžysis, plg. didis, -i, -ie, -ẽ, didžià reiškia „išsiskiriantis savo tūriu, didelis“ (LKŽe). Šis dreimonimas žymi didelę pušį miške, tapusią vietovės žymeniu. Todėl pavadinime turėjo būti užkoduotas išskirtinis pušies dydis. Apsvarstykime konceptualizacijos modelį: liet. didžióji + liet. pušis → miškas su didžiule pušimi → Didžióji Pušis.

Paskutinis šios kategorijos pavadinimas yra Šermukšnynė (Ukm D). Tai dar vienas dominuojančios medžių rūšies konceptualizacijos pavyzdys; pavadinimas kildinamas iš liet. šermukšnynė „vieta, kur auga daug šermukšnių“ (LKŽe). Jo konceptualizacijos modelis toks: šermukšnynė → šermukšnių miškas → Šermukšnynė.

Iš pirmo žvilgsnio šių dreimonimų reikšmės atrodo skaidrios. Aišku, kokios sąvokos motyvavo nominacijos procesą. Augalijos sąvoka atskleidžia konkrečiame miške labiausiai paplitusią medžių ar kitų augalų rūšį. Ji nušviečia tokias detales kaip miško dydis ar galimas amžius tuo metu, kai jam buvo suteiktas pavadinimas. Galiausiai šie dreimonimai atskleidžia emocinę

^⁵ Plg. Urbutis 2009: 330.

Straipsniai / Articles

161

ALISA STUNŽAITĖ

medžių reikšmę tautos pasaulėvaizdžiui. Manoma, kad senovės lietuvių kultūroje kiekvienas medis buvo susijęs su skirtingų dievybių raiška; dažniausios rūšys buvo ąžuolai, liepos, beržai ir pušys (Klimka 2011; Vaitkevičius 2013). Augalijos rūšies sąvoka buvo 21 šiuo metu Vilniaus apskrityje funkcionuojančio dreimonimo motyvuojamasis veiksnys.

1.2. MIŠKO TIPĄ ATSPINDINTYS DREIMONIMAI

Miško tipo sąvoka atrodo esanti antras pagal produktyvumą dreimonimų konceptualizacijos šaltinis fizės srityje. Nors kai kurios reikšmės atrodo gana akivaizdžios, jos atskleidžia tam tikrus įvardijamų miškingų vietovių ypatumus.

Atžalynas (Ukm D) kildinamas iš liet. apeliatyvo atžalynas „vieta, kur auga daug atžalų; jaunas miškas“ (LVŽ I: 213). Pasitelkiama naujai pasodintų medžių sąvoka: liet. atžalynas → jaunas miškas → Atžalynas.

Girià (V D, Ukm D), Girėlė (V D, V D, El D, Švčn D) ir Girelka (Šr D) kildinami iš tos pačios liet. šaknies leksēmos gir-. Girià motyvuotas liet. girià „didelis miškas“ (LVŽ III: 198), jo konceptualizacija pateikiama taip: liet. girià → didelis miškas → Girià. Dreimonimui Girėlė visais atvejais įtaką turėjo daryti liet. apeliatyvas girià, reiškiantis didelį mišką, tačiau liet. suf. –elė žymi mažumo sąvoką. Vis dėlto miškas negali būti kartu ir didelis, ir mažas. Todėl logiškiau būtų sieti suf. –elė su malonumo reikšme (Ubrutis 2009: 310). Taigi pavadinimas turėjo būti konceptualizuotas taip: liet. gir- + liet. suf. –elė → malonus miškas → Girėlė. Girelka konceptualizacijos modeliui įtaką daro slavų suf. –ka/–ка, paprastai vartojama mažybinėse formose, reiškiančiose mažumo arba malonumo sąvoką (plg. Voronina 2012: 15). Kaip ir Girėlė atveju, mažo dydžio semantinis krūvis atrodo nelogiškas, todėl tikėtina, kad sufiksas reiškia malonumo sąvoką: liet. gir- + liet. suf. –el + slav. suf. –ka/–ка → malonus miškas → Girelka. Paskutinis šios grupės pavadinimas taip pat yra toponiminis paminklas, perteikiantis slavų kalbų įtaką tautos pasaulėvaizdžiui.

Gõjus (El D, Šr D) sudarytas su slavų šaknimi aũ, liet. gõjus „mažas, gražus miškas, giraitė“ (LKŽe; LVŽ III: 237). Pavadinime pasitelkiamos mažumo ir malonumo sąvokos. Atskleidžiama tokia konceptualizacija: slav. zaũ → mažas, gražus miškas → Gõjus. Slavų kilmės onimo nereikėtų pamiršti, nes jis teikia vertingos informacijos apie slavų kalbų įtaką Lietuvos žemėms.

162

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

Krūmai (Šr D) galėjo būti kilęs iš liet. krūmai „jaunas miškas iš mažų medžių“ (LKŽė). Dreimonimo konceptualizacija galėtų būti tokia: liet. krūmai → jaunų ir mažų medžių miškas → Krūmai.

Slavų kalbų įtaka pastebima Maladakas (Šlčn D), kuris galėtų būti siejamas su slavų leksēmomis, t. y. rus. Молод, -а (BTSe); blr. молода (Skarnik.by); abiem atvejais pastebima jaunumo sąvoka. Tačiau rus. Молод, -а taip pat pabrėžia reikšmę „tai, kas neseniai atsirado, pradėjo egzistuoti ar augti“ (BTSe). Šiuo atveju galima įžvelgti jauno miško perkėlimą. Todėl konceptualizacijos modelis galėtų būti toks: rus. Молод, -а; blr. молода → neseniai pasodintų medžių miškas → Maladakas.

Medelȳnas (Ukm D) siejamas su liet. medelȳnas „vieta, kur auginami medžiai ir vaismedžiai, arboretumas“ (LKŽė). Šis vardijimas reiškia, kad teritoriją galimai dengia vaismedžiai ir kad jie ten auginami. Sąvoka perteikiama taip: liet. medelȳnas → medžių / vaismedžių miškas → Medelȳnas.

Samānis (El D) galėtų būti siejamas su liet. samānis „gyvenantis samanoje, iš samanų padarytas“ (LKŽė). Dreimonimas konceptualizuoja augaliją, kuri tikriausiai dengia miško žemę ir medžius: liet. samānis → samanomis apaugęs miškas → Samānis.

Tānkmīškis (Trak D) yra sudurtinis pavadinimas, sudarytas iš dviejų lietuvių kalbos leksinių vienetų: tānkus „sudarytas iš glaudžiai išsidėsčiusių vienodų dalių, tankus“ ir liet. miškas „medžiais apaugusi vieta, miškas“ (LKŽė). Pavadinimo semantinis krūvis rodo, kad miškui galėjo būti būdinga vešli augalija. Todėl pavadinimas konceptualizuojamas taip: liet. tānkus + liet. miškas → miškas, kuriame tanki augalija → Tānkmīškis.

Neabejotina, kad šie onimai buvo semantiškai motyvuoti. Jie atskleidžia miško dydžio, augalijos tankumo, grožio ir amžiaus sąvokas. Iš viso šioje ištraukoje aptariama 15 drymonimų, kurių dauguma yra lietuviškos kilmės (12), du yra paveikti slavų kalbų, o vienas yra kontaminuotas drymonimas, turintis slavų kalbos fleksiją. Kaimyninėse šalyse vartojamų kalbų įtaka neišvengiama, nes Lietuvą su slavų kultūromis sieja bendra istorija.

1.3. Kraštovaizdį atspindintys drymonimai

Šiame skyriuje pateikiami pavadinimai, atspindintys tam tikros teritorijos kraštovaizdžio pobūdį. Verta prisiminti Aleksandrą Vanagą (1981: 20), teigusį, kad visi kraštovaizdžio ypatumai turi specifinius pavadinimus. Todėl hidronimai, pavadinti pagal šiuos ypatumus, yra

Straipsniai / Articles

163

ALISA STUNŽAITĖ

laikomi nomenklatūros terminais. Jie nėra semantiškai apkrauti. Priešingai, jie apibūdina ežero ar upės vietos ypatumus. Tačiau šie pavadinimai saugo informaciją, kuri, viena vertus, gali būti būdinga skirtingoms vietovėms skirtingose teritorijose, bet, kita vertus, taip pat apibūdina analizuojamos teritorijos fiziografines ypatybes ir įkūnija skiriamųjų vietos požymių sąvokas.

Miškytė (Ukm D) drymonimas yra vedinys iš liet. miškas „miškas“ ir liet. sufikso -ytė. Jis reiškia medžiais apaugusią vietą, mišką: liet. mišk- + liet. suf. -ytė → miškas → Miškytė. Stebėtina, tačiau šis drymonimas tikriausiai yra vienas iš retų atvejų, kai pavadinimas iš tiesų yra nomenklatūros terminas. Jis tiesiog konstatuoja faktą, kad vietovė yra apaugusi mišku.

Vietovės ypatybės taip pat užkoduotos Raištas (El D, Šr D, Ukm D) pavadinimuose. Šie drymonimai motyvuoti liet. raištas „krūmais ar medžiais apaugusi klampi vieta, pelkė“ (LKŽe). Todėl jis ne tik nurodo miško ypatybes, bet gali būti ir įspėjimas apie pelkėtą vietovę. Pavadinimas konceptualizuojamas taip: liet. raištas → miškas pelkėtoje vietovėje → Raištas. Taip pat yra Raišteliai (Šr D), kuris išvestas iš to paties liet. leksinio vieneto raist ir kilo iš liet. raištas_{, pasitelkus liet. sufiksą -ėlis. Pavadinime tikriausiai įkūnyta mažumo sąvoka.}^⁶ Drymonimo daugiskaitos forma pabrėžia, kad miško teritorijoje yra daug pelkių. Konceptualizacijos modelis galėtų būti toks: liet. raist- + liet. suf. -ėlai → miškas vietovėje, kurioje daug mažų pelkių → Raišteliai.

Kitas pavyzdys galėtų būti Skynimas (El D), kuris išvestas iš liet. skýnimas, skynìmas, skýnymas, skynýmas „iškirstas miško pakraštys“ (LKŽe) ir konceptualizuoja iškirstą miško plotą: liet. skýnimas, skynìmas, skýnymas, skynýmas → miškas, kurio dalis iškirsta → Skynimas.

Šilas (Ščn D, Šr D), Šilai (Tr D) ir Šilėlis (V D, Tr D, El D, Ukm D, Šr D) sieja liet. leksinis vienetas šil ir jie išvesti iš liet. šilas „aukštų, tiesių spygliuočių (ypač pušų), augančių smėlynuose, miškas“ (LKŽe). Abiejų Šilas ir Šilai konceptualizacijos modelį nesunku atkurti. Pastarasis yra daugiskaitos forma Šilas: liet. šilas → spygliuočių miškas, augantis smėlynuose → Šilas, Šilai. Pavadinimas ne tik atskleidžia, kokia yra vyraujanti miško medžių rūšis, bet ir pabrėžia dirvožemio ypatybes, nurodydamas, kad jis daugiausia smėlingas. Šilėlis tikriausiai nurodo mažumą, nes pridėtas liet. sufiksas -elis^⁷. Konceptualizacija skiriasi: liet. šil- + liet. suf. -elis → nedidelis spygliuočių miškas, augantis smėlynuose → Šilėlis.

^⁶ Plg. Urbutis 2009: 330.

^⁷ Plg. Urbutis 2009: 330.

164

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

Šlaitas (Ukm D) tikriausiai kilo iš liet. šlaitas „medžiais ir krūmais apaugusi nuožulni vieta, nuokalnė“ (LKŽe). Onimas perteikia svarbias detales apie miško kraštovaizdį. Konceptualizacijos modelis vaizduojamas taip: liet. šlaitas → miškas ant šlaito → Šlaitas. Šlaitai (Trak D) išreiškia tikslią nuožulnios vietos reikšmę, nors daugiskaitos forma gali reikšti, kad tai yra mišku apaugusi šlaitų kupina vietovė: liet. šlait- + –ai → miškas šlaitų kupinoje vietovėje → Šlaitai.

Įdomus atvejis yra Zaliesė (Ukm D), kuris tikriausiai kilo iš rus. залесье „už miško esanti vietovė“ (Guseva 1971: 94; Gun’ko 2015: 176). Drymonimas rodo, kad įvardytas miškas yra už kitų miškų. Tačiau rašymo metu autoriui prieinami ekstralingvistiniai duomenys atskleidė, kad artimiausias miškas⁸ yra už 29 km (GP). Pažymėtina, kad toponimas Залесье paplitęs visame slavų pasaulyje ir dažnai vartojamas kaip orientyrą žymintis terminas⁹ (Guseva 1971: 91, 94). Kitų toponimų tuo pačiu vardu konceptualizacija yra skaidri, tačiau drymonimo motyvacija lieka neaiški. Vienintelis logiškas paaiškinimas yra tas, kad už miško esanti lauko dalis buvo vadinama Zaliesė; vietovei apaugus, pavadinimas buvo perkeltas miškui. Šiuo atveju perteikiama vietos sąvoka: rus. залесье → miškas už miškų → Zaliesė. Deja, nėra įrodymų, kad laukų ar jų dalių, supančių Zaliesė mišką, pavadinimas būtų buvęs Zaliesė. Todėl autoriaus iškelta idėja tėra interpretacijos klausimas. Šis onimas tikriausiai yra dar vienas grynas nomenklatūrinis terminas.

Drymonimai, nurodantys kraštovaizdžio ypatumus, viena vertus, gali būti laikomi nomenklatūriniais terminais, kaip siūlė Vanagas (1981). Kita vertus, šiuose pavadinimuose įkūnytas neįprastas kraštovaizdis. Kai kuriais atvejais pavadinimai neturi jokio reikšmingo semantinio krūvio, kaip Miškytė atveju. Tačiau kiti pavyzdžiai atskleidžia, kad miškinga vietovė yra pelkėta. Kai kurios miškų teritorijos iškirstos, kai kurie miškai išaugo smėlingoje dirvoje, o kiti dengė šlaitus. Šiai kategorijai priklauso 17 dabartinės Vilniaus apskrities drymonimų.

1.4. Fauną atspindintys drymonimai

Kaip toponimijoje įkūnytos labiausiai paplitusios augalijos rūšys, taip joje įkūnytos ir vyraujančios faunos rūšys. Keista, tačiau Vilniaus apskrities drymonimuose faunos raiškos atvejų nėra daug.

⁸ Cf. Lančiūnavos forest (GP).

⁹ Rus. Термины-ориентиры (plg. Guseva 1971: 91).

Straipsniai / Articles

165

ALISA STUNŽAITĖ

Barsiukynė (V D) greičiausiai kilo iš liet. barsiukynė „barsukų buveinė miške“ (LVŽ I: 382). Drymonimas aiškiai rodo, kad vietovėje vyrauja barsukų šeimynos: liet. barsiukynė → barsukų buveinė → Barsiukynė.

Gyvatynė (V D) kildinamas iš liet. gyvatýnas, gyvatýnė „vieta, kurioje daug gyvačių“ (LVŽ III: 216). Taigi perteikiama vyraujančios faunos rūšies sąvoka: liet. gyvatýnas, gyvatýnė → vieta, kurioje daug gyvačių → Gyvatynė.

Pavarnālizdė (Trak D) yra vedinys iš liet. várna „varninių šeimos paukštis pilkomis ir juodomis plunksnomis, varna“ ir liet. lizdas „dėjimo, perėjimo ir jauniklių auginimo vieta, gūžta“ (LKŽe), vartojant liet. priešdėlį pa, kuris dažniausiai reiškia vietos sąvoką ir buvimą po kuo nors (Kniūkšta 2004). Pavadinime įkūnytas toks konceptualizacijos modelis: liet. priešd. pa- + liet. várna + liet. lizdas → miškas, kuriame gausu varnų lizdų → Pavarnālizdė.

Žvėrinčius (Šr D) tikriausiai kilo iš liet. žvėrinčius, žvėrynas, plg. žvėris „laukinis žinduolis“ (LKŽe). Lietuvių kalboje žvėrinčius, žvėrynas siejami su „vieta, kurioje gyvūnai laikomi lankytojams demonstruoti“ (LKŽe), o šiuo atveju tai mažai tikėtina. Tačiau pavadinimas gali perkeltine reikšme reikšti, kad šiame miške gausu gyvūnų, kurie galbūt net šeriami medžioklei. Todėl galima būtų taikyti tokį konceptualizacijos modelį: liet. žvėrinčius, žvėrynas → miškas, kuriame gyvena daug laukinių gyvūnų → Žvėrinčius.

Yra tik keturi drymonimai, perteikiantys faunos sąvokas. Juose konceptualizuojami žinduoliai, ropliai ir paukščiai, taip pat perteikiamas laukinių gyvūnų vaizdinys apskritai.

2. NEAIŠKIOS SEMANTIKOS IR MOTYVACIJOS DRYMONIMAI

Physis sričiai priklausantys drymonimai taip pat pasižymi neaiškia semantika ir motyvacija. Tai lemia neaiškios ribos tarp motyvacijos tipų, nes šiais atvejais yra mažai įrodymų arba jų visai nėra, todėl jie lieka interpretacijos objektu. Šios dalies drymonimai nagrinėjami grupėmis: 1) motyvuoti poliseminių apeliatyvų, 2) motyvuoti apeliatyvų arba tikrinių vardų ir 3) motyvuoti poliseminių apeliatyvų arba tikrinių vardų.

166

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

2.1. Drymonimai, motyvuoti polisemantinių apeliatyvų

Neaiškus motyvacijos šaltinis šioje kategorijoje susijęs su dviprasmišku drymonimo motyvuojamųjų apeliatyvų pobūdžiu. Iškeltos prielaidos yra tikėtinos, tačiau neįmanoma nustatyti, kuri sąvoka buvo įkoduota drymonime. Šioje kategorijoje yra tik vienas drymonimas. Tai Černicos miškas, kuris tikriausiai pavadinimą gavo iš lenk. czernica ‘gervuogė’ (PWNe). Pavadinimas nusako, kokios rūšies miško gėrybių ten yra: lenk. czernica → miškas, kuriame auga gervuogės → Černicos miškas. Kita vertus, negalima atmesti ir kitos kilmės galimybės: lenk. czernica reiškia ‘laukinė antis su ryškiu kuokštu ant galvos, kuoduotoji antis’ (PWNe). Ši motyvacija tikėtina todėl, kad ši ančių rūšis Lietuvoje yra dažna (VLEe). Todėl aplinkoje galėjo būti aptinkamos šių paukščių kolonijos: czernica → miškas, kuriame gyvena ančių pulkai → Černicos miškas. Tačiau, atsižvelgiant į abu variantus, pirmasis atrodo įtikinamesnis. Gervuogės paprastai auga brūzgynuose arba miško pakraščiuose. Jų paplitimas Lietuvos teritorijoje neabejotinas (Gudžinskas 1999). Vis dėlto laukinės antys paprastai neįsikuria miškuose. Jos mieliau renkasi mažus ežerus, upes ar tvenkinius (VLEe). Aplinkoje vandens telkinių nėra. Todėl ši motyvacija netenka pagrindo.

2.2. Drymonimai, motyvuoti apeliatyvo arba tikrinio vardo

Šioje straipsnio dalyje aprašomi pavadinimai, kurie galėjo būti kilę iš tikrinių vardų ir apeliatyvų, darant prielaidą, kad abiem atvejais įtakos turėjo physis sąvokos. Tačiau kol kas vargu ar įmanoma teigti, iš kurio motyvacijos šaltinio drymonimas galėtų būti kildinamas. Jei drymonimus motyvavo tikrinis vardas, jie reikštų priklausomybės sąvoką ir prarastų ryšį su physis sąvoka. Tačiau jei drymonimo motyvacijos pagrindas buvo apeliatyvas, galėjo būti pasitelktas kitoks konceptualizacijos modelis. Toliau pateikiami penki pavyzdžiai.

Balandžio miškas (Šr D) priklausomybės sąvoką reiškia naudininko linksniu (Lith. Kilmininkas). Įprastai galėjo būti pasitelkta vietovėje dominuojančios faunos sąvoka. Pavadinimas galėjo būti siejamas su liet. balandis ‘toks paukštis, paršavedė, balandis’ (LKŽe). Šiuo atveju miško pavadinimas reiškia vietovei būdingo paukščio sąvoką:

Straipsniai / Articles

167

ALISA STUNŽAITĖ

Liet. balañdis → miškas, kuriame gyvena balandžiai → Balañdžio miškas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pavadinimas gali būti kilęs iš liet. tikrinio vardo Balañdis (LVŽ I: 323), kuris taip pat kildinamas iš liet. balañdis (balandis), tačiau drymonimo motyvacija būtų visai kitokia. Tokiu atveju jau kalbėtume apie priklausomybės santykius, t. y. liet. tikrinis vardas Balañdis → miškas, priklausantis Balañdžiui → Balañdžio miškas.

Tą patį galima įžvelgti pavadinime Barsiùko miškas (Šr D); straipsnyje jau buvo pateiktas miško, turinčio tą pačią bazinę leksemą, konceptualizacijos modelis,¹⁰ o dėl liet. Suf -ynė semantikos dviprasmybės nebuvo pastebėta.¹¹ Tačiau šįkart dviprasmybę lemia priklausomybės linksnis, leidžiantis svarstyti du motyvacijos šaltinius. Pirma, drymonimą galėjo paveikti liet. barsiùkas ‘plėšrus žvėris šiurkščiu kailiu; Ursus meles (Ursus meles), barsukas’ (LVŽ I: 382). Jei šis variantas teisingas, reiškiama dominuojančios faunos sąvoka: liet. barsiùkas → miškas, kuriame gyvena barsukų šeimos → Barsiùko miškas. Taip pat egzistuoja liet. tikrinis vardas Barsiùkas (PDBe), ir nors nėra duomenų, kad tokia pavardė būtų buvusi paplitusi rajone, kuriame yra miškas, šio varianto nereikėtų atmesti. Todėl jis reiškia priklausomybę: liet. tikrinis vardas Barsiùkas → miškas, priklausantis Barsiùkui → Barsiùko miškas.

Tas pats dominuojančios floros/faunos arba priklausomybės modelis reiškiamas daugelyje pavadinimų. Baravỹkų miškas (Ukm D) gali būti siejamas su dviem motyvacijomis; pirmoji yra apeliatyvinė, kai pavadinimas kildinamas iš liet. baravỹkas ‘grybų rūšis, baravykas’ (LVŽ I: 366). Priklausomybės linksnis rodo, kad miškas priklauso šiai grybų rūšiai, t. y. ši rūšis jame plačiai paplitusi: liet. baravỹkas → miškas, kuriame gausu baravykų → Baravỹkų miškas. Kita vertus, liet. tikrinis vardas Baravỹkas (PDBe) yra plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje, ir nors Ukmergės rajone nėra šios pavardės turėtojų, tokia motyvacija vis tiek įmanoma. Reiškiama priklausomybės sąvoka: liet. tikrinis vardas Baravỹkas → miškas, priklausantis Baravỹkui → Baravỹkų miškas.

Dubniàkas (V D) gali būti siejamas su slavų apeliatyvais: balt. дубняк, rus. дубняк ‘ąžuolynas, jaunas ąžuolų miškas’ (LVŽ II: 361; BTSe). Dominuojančios floros perkėlimas atliekamas taip: balt. Дубняк / rus. дубняк → ąžuolų miškas → Dubniàkas. Motyvuojamosios sąvokos dviprasmybę lemia liet. tikriniai vardai Dubniokas, Dubna (Razmukaitė 1998: 107), liet. tikrinis vardas Dùbnikas (PDBe), balt. tikrinis vardas Дубнік (Biryla 1969: 138). Jei onimas buvo motyvuotas

¹⁰ Plg. Barsiukynė.

¹¹ Plg. Ambrazas 1995: 184–185.

168

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

pavardės atveju būtų išreiškiami nuosavybės ryšiai: liet. PN Dubniokas, Dubna, Dùbnikas, blr. PN Дубнік, → miškas, priklausantis Dubniokas / Dubna / Дубнік / Dùbnikas → Dubniàkas.^¹²

Liet. taũras ‘raginių žinduolių šeimos gyvūnas, galvijų protėvis, tauras’ (LKŽe) turėjo paveikti Taũrų miškas (V D). Taurų egzistavimo Lietuvoje įrodymų vis dar randama miškuose ir ežeruose. Nesvarbu, ar tai kaukolė, ar ragai, tai tik patvirtina teoriją apie šių gyvūnų paplitimą laukinėje gamtoje.^¹³ Todėl drymonimas kilo iš šio žvėries pavadinimo: liet. taũras → miškas, kuriame kadaise gyveno taurų bandos → Taũrų miškas. Kartu nereikėtų ignoruoti tokių liet. PN kaip Tãura, Tauráitis, Taurẽlis ir kt. (PDBe). Šiuo atveju drymonimas išreiškia nuosavybę: liet. PN Tãura, Tauráitis, Taurẽlis → miškas, priklausantis Tãura, Tauráitis, Taurẽlis → Taũrų miškas.^¹⁴

2.3. Drymonimai, motyvuoti tikriniu vardu arba daugiareikšmiais apeliatyvais

Čia analizuojami drymonimai, motyvuoti PN ir (arba) daugiau nei vieną reikšmę turinčiais apeliatyvais. Toliau pateikiami du pavyzdžiai. Vienas iš jų yra Kárpių miškas (Ūkm D), kuris taip pat priskirtinas šiai kategorijai, nes galėjo būti motyvuotas liet. PN Karpius, kurio kilmė gali būti siejama su blr. PN Карпусь (Biryla 1966: 95). Įvardžio posesyvinė forma galėtų reikšti, kad jis išreiškia priklausomybės konceptą: liet. PN Karpius / blr. PN Карпусь → Карпусь priklausantis miškas → Kárpių miškas. Tuo pat metu pavadinimas galėtų būti siejamas su liet. kárpis „ligustras, krūminis augalas“ (LKŽe). Atsižvelgiant į anksčiau analizuotus drymonimus, jie paprastai pavadinami pagal dominuojančią augalijos rūšį; tikėtina, kad ji užkoduota ir šiame drymonime: liet. kárpis → miškas, kuriame auga ligustrai → Kárpių miškas. Galiausiai liet. kárpis reiškia žuvies pavadinimą „karpis“ (LKŽe). Nors miško apylinkėse yra upių ir tvenkinių, ši versija mažiausiai įtikinama, nes, remiantis kognityviniais

^¹² Apeliatyvinė drymonimo prigimtis yra įtikinamesnė. Pirma, miškus gana įprasta vadinti pagal dominuojančias medžių rūšis; tai jau buvo aptarta. Antra, tiriamame regione pavardės Dubniokas, Dubna, Дубнік, Dùbnikas neužregistruotos (PDBe).

^¹³ 1960 m. Vilniuje atlikti paleozoologiniai tyrimai parodė, kad 47,5% visų teritorijoje rastų kaulų priklausė taurams (Vitkūnas 2009: 6).

^¹⁴ Pažymėtina, kad ši versija galima tik iš dalies, nes minėtų pavardžių paplitimas prieštarauja drymonimo motyvacijos prielaidai (plg. PDBe).

Straipsniai / Articles

169

ALISA STUNŽAITĖ

modeliais, jis turėjo atspindėti miške arba jo apylinkėse esančią rūšį. Tačiau jei būtų buvę priežasčių perkelti žuvies konceptą į mišką, konceptualizacijos modelis būtų toks: liet. kārpis → miškas, kurio tvenkiniuose ir upėse gyvena karpiai → Kārpių miškas.

Taip pat galima pažvelgti į drymonimą Lapelių miškas (Šr D), kurį galėjo motyvuoti liet. PN Lapėlis, nerastas tiriamame rajone,¹⁵ tačiau egzistuojantis Lietuvos teritorijoje. Todėl galima atskleisti posesyvinius ryšius: liet. PN Lapėlis → Lapėliui priklausantis miškas → Lapėlis → Lapelių miškas. Negalima atmesti onimo apeliatyvinės prigimties, nes jis galėjo būti siejamas su liet. lapėlis, kuris yra liet. lāpas „lapas“ (LKŽe) deminutyvas; tokios motyvacijos pagrindas galėjo būti miške augančių medžių tipas: liet. lapėlis → lapuočių miškas → Lapelių miškas. Tačiau drymonimas taip pat galėjo būti siejamas su liet. lāpė „lapė“, ir, pateikus šį variantą, miško pavadinimas turėtų atspindėti faktą, kad miške yra lapių: liet. lāpė + liet. Suf. –elis → miškas, kuriame gyvena lapės → Lapelių miškas.

IŠVADOS

Apibendrinant dabartinės Vilniaus apskrities drymonimų analizę, galima padaryti keletą išvadų:

1. Physis sritis yra gana produktyvus motyvacijos šaltinis; 65 iš 787 drymonimų buvo konceptualizuoti per physis vaizdinius.

2. Analizuojami drymonimai skirstomi į dvi grupes: aiškios semantikos ir motyvacijos bei neaiškios semantikos ir motyvacijos.

A. Physis raiška aiškios semantikos ir motyvacijos grupėje suvokiama per tokias sąvokas kaip: a) dominuojanti augalija (21), b) miško tipas (15), c) kraštovaizdžio ypatumai (17) ir e) fauna (9).

B. Neaiškios semantikos ir motyvacijos drymonimų grupę sudaro onimai, kurie: a) yra dviprasmiški dėl motyvuojančio koncepto polisemijos (1), b) yra arba apeliatyvinės, ir (arba) tikrinių vardų prigimties (5), ir c) motyvuoti arba daugiareikšmiu apeliatyvu, arba tikriniais vardais (3).

3. Pirmiau pateikta drymonimų analizė rodo physis reikšmę tautinei pasaulėžiūrai. Drymonimai, kurie

¹⁵ Plg. PDBe.

170

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

Iš pirmo žvilgsnio jie neturi jokio semantinio krūvio, tačiau atskleidžia, kokia biologinė įvairovė ir topografinis reljefas būdingi regionui, ir perduoda tai, kas anų laikų gyventojams buvo iš tiesų svarbu.

SANTRUMPOS

Bel. – baltarusių; plg. – palyginkite; D – rajonas; El – Elektrėnai; et al. – ir kiti; Lith. – lietuvių; PN – asmenvardis; Pol. – lenkų; Pref. – priešdėlis; Rus. – rusų; Slav. – slavų; Suf – priesaga; Šlčn – Šalčininkai; Šr – Širvintos; Švčn – Švenčionys; tn – miestas; Trak – Trakai; Ukm – Ukmergė; V – Vilnius.

DRIMONIMŲ ŠALTINIAI

GP – Lietuvos erdvinės informacijos portalas [Lietuvos erdvinės informacijos portalas]. Prieiga per: https://www.geoportal.lt/geoportal/.

LMV – Lietuvos miškų vardynas, d. 1, Kaunas: Lietuvos miškininkų sąjunga, 1994.

LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018.

LVŽ IV – Lietuvos vietovardžių žodynas 4 (I–J), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021.

LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI

BTSe – Kuznecov Sergej A., sud., 2000: Кузнецов, Сергей А., ред. Большой толковый словарь русского языка [Bol’šoj tolkovyj slovar’ russkogo jazyka], Санкт-Петербург: Норинт [Sankt-Peterburg: Norint]. Prieiga per: https://archive.org/details/Bolshoy-tolkov-slovar-russkogo-yazyka-2000.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (updated version, 2008 & 2018). Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.

Straipsniai / Articles

171

ALISA STUNŽAITĖ

PWN – Słownik języka polskiego, internetinė versija, Varšuva: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1997–2021. Prieiga: https://sjp.pwn.pl/.

Skarnik.by – Mazok Aleg, Lit Serž, sud., 2015: Мазок Алег, Літ Серж, камп. Белорусско-русский словарь [Baltarusių–rusų žodynas], elektroninė versija. Prieiga: https://www.skarnik.by/.

REFERENCES

Ainiala Terhi, Saarelma Minna, Sjöblom Paula 2016: Names in Focus. An Introduction to Finnish Onomastics Helsinki: Finnish Literature Society.

Alford Richard 1988: Naming and Identity. a Cross-Cultural Study of Personal Naming Practices, New Haven: HRAF Press.

Ambrazas Saulius 1995: Lietuvių kalbos kuopinių ir vardžodinių vietų pavadinimų darybos raida. – Lietuvių kalbotyros klausimai. Gramatika ir leksikografija 33, 180–200.

Beconytė Giedrė, Budrevičius Julius Donatas, Ciparytė Irena, Balčiūnas Andrius 2019: Plants and Animals in the Oikonyms of Lithuania. – Journal of Maps 15(2), 726–732.

Berezovič Elena L. 1991: Березович, Елена Л. 1991: Семантические микросистемы топонимов как факт номинации [Semantičeskie mikrosistemy toponimov kak fakt nominacii]. – Вопросы ономастики [Voprosy onomastiki] 19, 75–90.

Biryla Nikolaj V. 1969: Бырыла, Николай В. Беларуская антрапанімія. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы [Belaruskaja antrapanimija. Ulasnyja imëny, imëny-mjanuški, imëny pa baćku, prozviščy], Мінск: Навука тэхніка [Minsk: Navuka tèhnika].

Dobrić Nicola 2010: Theory of Names and Cognitive Linguistics – the Case of the Metaphor. – Filozofija i društvo 21, 135–147.

Fagúndez Jaime, Izco Jesús 2016: Diversity patterns of plant place names reveal connections with environmental and social factors. – Applied Geography 74, 23–29.

Fong Mary, Rueyling Chuang 2004: Communicating Ethnic and Cultural Identity, United States of America: Rowman & Littlefield Publishers Inc.

Głąz Adam 2017: Worldview as Cultural Cognition. – LaMiCus 1(1), 34–53.

Gun’ko Ol’ga G. 2015: Гунько, Ольга Г. Конфиксальные способы выражения топонимических значений [Konfiksal’nye sposobу vyraženija toponimičeskих značenij]. – Казанская наука [Kazanskaja nauka] 10, 175–177.

172

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy

Guseva Ljudmila G. 1971: Гусева, Людмила Г. Географическая терминология Каргопольского края и её отражение в топонимике. [Geografičeskaja terminologija Kargopol’skogo kraja i eё otraženie v toponimike]. – Учёные записки УрГУ [Učёnye zapiski URGU] 114(18), 86–98.

Klimka Libertas 2011: Medžių mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 13, 18–39.

Kniūkšta Petras 2004: Kompiuterinis lietuvių kalbos žinynas. Nuo morfologijos iki reikalų raštų, Vilnius: Šviesa.

Kramsch Claire 1998: Language and Culture, Oxford: Oxford University Press.

Kratochvíl Zdeněk 2016: The Philosophy of Living Nature, transl. V. Paris, Prague: Charles University in Prague, Karolinum Press.

Kripe Soul 1972: Naming and Necessity, Cambridge: MA Harvard University Press.

Langendonck van Willy 2013: a Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 99–130.

Leino Antti 2011: Place-Names as Constructions. – Onoma: Journal of the International Council of Onomastic Sciences 41, 215–235.

Mickienė Ilona, Bieliauskaitė Rimantė 2018: Radviliškio rajono drimonimų darybos aspektai. – Respectus Philologicus 33(38), 83–92.

Mickienė Ilona, Rita Baranauskienė 2019: Pietų Aukštaitijos regiono toponimai, kilę iš asmenų pavadinimų. – Respectus Philologicus 36(41), 60–72.

PDBe – Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“: Pavardžių duomenų bazė [The Institute of the Lithuanian Language Informational System of the Lithuanian Language Resources: Surname database]. Available at: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/.

Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas.

Reszegi Katalina 2012: Cognitive approaches to Hungarian toponymy. – Onoma 47, 367–379.

Rut Marija Ė. 2001: Рут, Мария Э. Антропонимы: размышления о семантике [Antroponimy: razmyšlenija o semantike]. – Известия Уральского государственного университета [Izvestija Ural’skogo gosudarstvennogo universiteta] 20, 59–64.

Saparov Kalandar, Rasulov Anvar, Nizamov Asror 2021: Making Geographical Names Conditions and Reasons. – World Bulletin of Social Sciences 4, 95–99.

Straipsniai / Articles

173

ALISA STUNŽAITĖ

Sire James 2015: Naming the Elephant – Worldview as a Concept, 2^nd Edition, Illinois: An imprint of InterVarsity Press.

Skorupa Pavel 2019: Semantic Oppositions in Vilnius County Toponyms. – Acta Linguistica Lituanica 81, 139–159.

Skorupa Pavel 2021: Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy. – Acta Linguistica Lituanica 85, 219–243.

Skorupa Pavel 2021a: Vilnius County Toponyms as Signs of National and Cultural Identity, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Sousa Arturo Martin, Garcia-Murillo Pablo 2001: Can place names be used as indicators of landscape changes? Application to the Donana Natural Park (Spain). – Landscape Ecology 16(5), 391–406.

Sviderskienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 75, 243–273.

Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 77, 78–102.

Sviderskienė Dalia 2019: Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 81, 110–140.

Sviderskienė Dalia 2022: Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (1935–1937) helonimų motyvacija. – Lituanistica 68, 1(127), 43–65.

Ter-Minasova Svetlana G. 2000: Тер-Минасова, Светлана Г. Язык и межкультурная коммуникация [Jazyk i mežkulʹturnaja komunikacija], Москва: Слово [Moskva: Slovo].

Ullmann Stephen 1969: Words and Their Use, London: F Muller.

Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaitkevičius Vykintas 2013: Gamta ir Kultūra: šventos Viekšnių pušys. – Viekšniai. Istorija ir Kultūra, 69–101.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153.

Vasil’eva Svetlana P. 2007: Васильева, Светлана П. Ментальный образ природы в топонимии Приангарья [Mental’nyj obraz prirody v toponimii Priangarʹja]. – Вестник КГПУ им. В. П. Астафьева [Vestnik KGPU im. V. P. Astaf’eva] 3, 96–104.

174

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Manifestation of Physis in Vilnius County D r o m o n y m y

V i t k ū n a s M a n t v y d a s 2009: Medžioklė XIII–XIV a. (tyrinėjimų Pietryčių Lietuvoje duomenimis). – Istorija 76, 3–17.

VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija [Universal Lithuanian Encyclopedia]. Available at: https://www.vle.lt.

V o r o n i n a L j u d m i l a P. 2012: Воронина, Людмила П. Семантика и прагматика деминутивных суффиксов в русском языке [Semantika i pragmatika deminutivnyx suffiksov v russkom jazyke]. – Вестник Томского государственного университета [Vestnik Tomskogo gosudarstvennogo universiteta] 359, 15–17.

W i l l i a m K e i t h, C h a m b e r s G u t h r i e 1965: a History of Greek philosophy. – The Presocratic Tradition from Parmenides to Democritus 2, Cambridge: Cambridge University Press.

Gamtos apraiškos Vilniaus apskrities drimonimijoje

S A N T R A U K A

Šio tyrimo objektas yra gamtos sąvokomis motyvuoti Vilniaus apskrities drimonimai. Iš 787 atrinktų vardų, funkcionuojančių šių dienų Vilniaus apskrityje, 65-iuose yra įpras minti gamtos konceptai. Į tyrimo lauką nepateko drimonimai, kurių motyvacija siejama su apylinkėse esančiomis gyvenvietėmis ar hidronimais. Iš viso tokių vardų yra 577. Taigi galima teigti, kad gamtos konceptas yra gana turtingas drimonimų motyvacijos šaltinis. Aiškios semantikos ir motyvacijos drimonimai sudaro beveik 88 proc. nagrinėtų vardų, t. y. 57 vardai. Juose yra įpras minti dominuojančios augmenijos (21), paplitusios gyvūnijos (4), miško tipo (15) ir miško kraštovaizdžio (17) konceptai. Ne visai aiškios semantikos ir motyvacijos drimonimai yra nulemti motyvuojančių apeliatyvų polis emijos (1), motyvuojančios sąvokos apeliatyvinės arba tikrinės prigimties (4), o kai kuriais atvejais – abiejų (3). Tyrimas priklauso kognityvinės onomastikos paradigm ai, todėl teigiama, kad visiems vardams yra būdinga semantinė įkrova. Vardų konceptualizavimas pateikiamas per šaltinio ir tikslo sritis, iš kurių šaltinis yra apeliatyvas, o tikslas – drimonimas, t. y. apeliatyvas → konceptualioji struktūra → drimonimas. Šis modelis – tai Nicolo Dobričiaus (2010) pasiūlyto modelio adaptacija, realizuota autoriaus moksliniuose darbuose apie kognityvinį vardų aspektą ir vėliau taikyta Lietuvos mokslininkų darbuose (žr. Skorupa 2021; 2021a).

Neabejojama, kad toponimai atspindi žmonių pasaulėvaizdį, juose išlieka įpras minta tautos istorija, dvasinis ir materialus gyvenimas, buitis ir santykis su supančia aplinka

Straipsniai / Articles

175

ALISA STUNŽAITĖ

(Mickienė, Baranauskienė 2019). Gamta yra vienas iš žmoniją supančių elementų, taigi toponimai, iš kurių ir drinomimai, ne tik gali atskleisti, bet ir atskleidžia žmogaus bei gamtos sąveikos duomenis. Gamtos tematika toponimijoje yra gana dažna: aptariami kraštovaizdžio pokyčių atspindžiai (Garcia-Murrilo 2001), toponimuose įprasmin­ta vietovės biologinė įvairovė (Fagundez, Izco 2016), oikonimuose išlikę gyvosios gamtos objektai (Beconytė et al. 2019), į floros ir faunos elementą saugančius toponimus žvelgiama kaip į etninio ir kultūrinio tapatumo ženklus (Skorupa 2021). Vilniaus apskrities dironimai iki šiol nebuvo tiriami gamtos konceptualizavimo aspektu, todėl šio tyrimo duomenys atskleis teritorinę biologinę įvairovę, kraštovaizdžio ypatumus bei dominuojančias augmenijos ir gyvūnijos rūšis, taip išryškindami šio regiono gamtinį pasaulėvaizdį.

Įteikta 2022 m. rugpjūčio 23 d.

ALISA STUNŽAITĖ

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva

alisa.stunz­[email protected]

176

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII