Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–15 Turinio nuoroda / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis)

PERMĄSTANT BEZDŌNĖ, DARINĖ, IR ĪLMA: ABEJOJANT DABARTINĖMIS ETIMOLOGIJOMIS, ATSKLEIDŽIANT KOGNITYVINES MOTYVACIJAS

Naujas žvilgsnis į vietovardžius Bezdōnė, Darinė ir Īlma: esamų etimologijų kvestionavimas, kognityvinių motyvų atskleidimas

PAVEL SKORUPA Lietuvių kalbos institutas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-3903-7006 Tyrimų sritys: toponimija, kognityvinė onomastika, kognityvinė semantika.

https://doi.org/10.35321/all94-08

SANTRAUKA

Straipsnyje apžvelgiama Lietuvos onomastikos tyrimų istorinė raida, pabrėžiama tradicijos ir inovacijų derinimo svarba šioje srityje. Lietuvoje onomastikos tyrimai tradiciškai rėmėsi požiūriu, akcentuojančiu tikrinių vardų etimologinę ir darybinę analizę; vėliau jis buvo išplėstas pamatiniais hidronimų struktūrinės-gramatinės ir semantinės klasifikacijos darbais. Šiuo metu nauja onomastų karta siekia atsitraukti nuo tradicinių metodų ir tiria toponimus kognityvinės semantikos sistemoje. Remiantis vienu šiuo metu oficialiai Vilniaus apskrities ribose funkcionuojančiu potamonimu, oikonimu ir limnonimu, šiame straipsnyje, taikant daugiadalykį požiūrį, apimantį lingvistinę analizę, istorinius tyrimus ir kultūros studijas, siekiama parodyti, kaip tradicinių ir inovatyvių požiūrių derinimas patikslina nusistovėjusias etimologijas ir paaiškina toponimų kilmę, motyvaciją bei reikšmes.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: lietuvių onomastika, kognityvinė onomastika, Vilniaus apskrities toponimija, toponimų semantika, oikonimas, potamonimas, limnonimas, Bezdōnė, Darinė, Īlma.

ANOTACIJA

Straipsnyje aptariama istorinė lietuvių onomastikos raida, pabrėžiant tradicijos ir inovacijos pusiausvyros svarbą šioje srityje. Lietuvoje onomastika tradiciškai laikėsi požiūrio, pabrėžiančio tikrinių žodžių etimologinę ir darinę analizę, kuri vėliau buvo plėtojama fundamentiniuose hidronimijai skirtuose darbuose kuriant jų struktūrinę-gramatinę ir semantinę klasifikacijas. Dabartinė onomastų karta tolsta nuo tradicinių metodų tyrinėdama toponimus kognityvinės semantikos rėmuose. Šiame straipsnyje, remiantis Vilniaus apskrityje šiuo metu oficialiai funkcionuojančiais potamonimo, oikonimo ir limnonimo pavyzdžiais, taikant tarpsritinį požiūrį, integruojantį lingvistinę analizę, istorinį tyrimus ir kultūrinius studijas, siekiama parodyti, kaip tradicinių ir novatoriškų metodų derinimas paaiškina žinomas etimologijas ir vietovardžių kilmę, motyvaciją ir reikšmes.

ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių onomastika, kognityvinė onomastika, Vilniaus apskrities toponimika, toponimų semantika, oikonimas, potamonimas, limnonimas, Bezdōnė, Darinė, Īlma.

Autorių teisės © 2026 Pavel Skorupa. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomas autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį.

Gauta: 2026–05–18. Priimta: 2026–06–03.

1

Įvadas

Mokslinėje literatūroje ir leksikografiniuose šaltiniuose nagrinėjamos oficialiai vartojamų Vilniaus apskrities toponimų etimologijos dažnai apima interpretacijas, vertas abejonių, ypač šiandienos skaitmeniniame amžiuje, kai prieiga prie įvairių duomenų šaltinių, žemėlapių ir archyvų yra gerokai išsiplėtusi. Dabartiniu tyrimu siekiama kvestionuoti, peržiūrėti ir patikslinti anksčiau priimtas etimologijas, derinant ekstralingvistinius duomenis (geografinį ir istorinį kontekstą) su išsamia lingvistine analize. Tyrime pabrėžiamas kintantis toponomastikos pobūdis ir nuolatinio pakartotinio vertinimo būtinybė. Susiejus tradicinius ir šiuolaikinius požiūrius, šiuo daugiadalykiu tyrimu atskleidžiamos gilesnės įžvalgos apie trijų pasirinktų toponimų (potamonimo, limnonimo ir oikonimo) motyvaciją bei semantiką; jų kilmė, atsižvelgiant į naujai prieinamus duomenis, atrodo problemiška.

Tyrimo metodika ir šaltiniai. Tyrimas grindžiamas faktiniais duomenimis, surinktais iš daugelio šaltinių (žr. Toponimų šaltiniai, leksikografiniai šaltiniai ir literatūros sąrašas). Ši medžiaga sudaro tyrimo pagrindą, papildo viena kitą ir padeda kurti pagrįstas toponimų etimologines bei motyvacines interpretacijas. Etimologinė, darybinė, motyvacinė ir semantinė toponimų analizė grindžiama tradicinių ir kognityvinės onomastikos teorinių principų bei metodikų, nustatytų Lietuvos ir užsienio mokslininkų, integracija (žr. 1 skyrių). Etimologinė analizė remiasi Kazimiero Būgos (1961), Aleksandro Vanago (1970; 1981) ir kitų darbais; Lietuvos vietovardžių žodynu (LVŽ); lietuvių, baltarusių, rusų ir lenkų (e.) žodynais. Toponimų darybos analizė grindžiama, tačiau neapsiriboja A. Vanago (1970) pasiūlyta hidronimų struktūrine-gramatine klasifikacija. Kadangi tyrime laikomasi kognityvinės onomastikos principų, teigiame, kad visi onimai turi reikšmę. Toliau plėtosime mintį, kad toponimai atsirado dėl kalbinės veiklos, iš pradžių turėjo aiškias reikšmes ir buvo lengvai siejami su savo šakniniais leksiniais elementais. Šiame straipsnyje pasirinkti toponimai analizuojami tiek sinchroniškai, tiek diachroniškai^¹

Laikantis ankstesnių Lietuvos regioninių toponiminių tyrimų tradicijos, šiame straipsnyje pateikiami toponimai, atitinkantys nusistovėjusius toponiminės medžiagos pateikimo Lietuvos onomastikoje kriterijus. Prie kiekvieno toponimo nurodoma jo geografinė vieta, paaiškinama jo kilmė, pateikiamas hipotetinis etimonas ir jo reikšmė. Vaizdžiai kursyvu ir paryškintai išskiriamos tik šiuo metu oficialiai funkcionuojančios nagrinėjamų toponimų formos.

1. Lietuvos onomastika nuo tradicijos iki modernybės: trumpa apžvalga

Vietovardžiai kalboje atlieka reikšmingą ir savitą vaidmenį: jie perteikia informaciją apie tam tikros vietovės kraštovaizdį, reljefo ypatybes, augaliją, gyvūniją, žmones ir kt. Jie taip pat suteikia įžvalgų apie istorinius ir kultūrinius aspektus, įskaitant socialinius reiškinius. Tikrinių vardų gramatinės funkcijos ir semantinių ypatybių tyrimas yra mokslinių tyrimų objektas nuo seniausių laikų; įvairios viso pasaulio onomastikos mokyklos plėtoja skirtingas tyrimų kryptis. Nepaisant to, nėra vieningos tikrinių vardų teorijos. Tradiciniai onomastikos tyrimai istoriškai daugiausia dėmesio skyrė tikrinių vardų etimologijai, kalbiniams elementams ir istoriniam kontekstui, kartais išplėsdami tyrimų sritį į jų semantinių aspektų analizę: „<…> onomastika tradiciškai daugiausia dėmesio skyrė vardų etimologijai ir tipologijai“ (Ainiala, Östman, eds., 2017: 3). Tik 1990 m. pradėta iš esmės tirti tikrinius vardus daugiadalykėje kognityvinės lingvistikos sistemoje. Ernstas Hansackas (1990) pirmasis pritaikė kognityvinių mokslų rezultatus tikriniams vardams savo knygoje Bedeutung, Begriff, Name (angl.: Meaning, Concept, Name). Thomaso Hobbeso traktatas Of Names (2002 [1655]), kuriame

^¹ Išsamų mūsų tyrimo metodikos aprašymą žr. Pavel Skorupa (2021a: 259–260; 2023: 35–47).

2

jis teigia, kad vardai, kaip kalbiniai ženklai, sukelia minčių tiek kalbėtojui, tiek adresatui, laikomas šiuolaikinio kognityvinio požiūrio į tikrinių vardų tyrimus pirmtaku. Nuo E. Hansacko novatoriško darbo kognityvinės onomastikos srityje daug dėmesio skirta tikrinių vardų reikšmei ir konceptualizacijai (žr. Coates 2006; 2012; 2015; 2016; Langendonck 2007; Karpenko, Golubenko 2015; Ainiala et al. 2016; etc.); vardų kategorizavimo ir prototipizavimo klausimams (žr. Sjöblom 2006; Bölcskei 2014; etc.); vardų kilmės, tapatybės ir kultūrinės-socialinės motyvacijos problemai (žr. Brendler 2012; Brendler, ed., 2016; Slíz 2017; etc.); konceptualiųjų metaforų ir metonimijos onomastikoje klausimui (žr. Dobrić 2010; Reszegi 2012a; 2022b; 2022c; 2023; Aunga 2018; etc.).

Lietuvoje onomastikos tyrimai tradiciškai rėmėsi K. Būgos suformuotu požiūriu į tikrinius vardus, būtent jo 1923 m. įdiegtu „lyginamosios potamologijos“ metodu (Būga 1961: 510) ir toponiminiu lyginamuoju metodu, vadinamu „lyginamaisiais žemės vardų tyrimais“, įdiegtu 1924 m. (ten pat: 736). Abu metodai apima hidronimų lyginimą su kitų upių ir ežerų vardais arba kitų toponimų lyginimą su panašiais toponimais Lietuvos ribose ar už jų. Šiuose tyrimuose daugiausia dėmesio skirta tikrinių vardų etimologinei ir darybinei analizei.

Naujesnis poslinkis į tikrinių vardų semantikos ir motyvacijos tyrimus pasireiškė A. Vanago darbuose Hidronimų struktūrinė-gramatinė klasifikacija (1970) ir Hidronimų semantinė klasifikacija (1981). Dalia Sviderskienė (2006; 2016; 2017; 2019; 2022; 2024) šias klasifikacijas taikė Lietuvos regioninės toponimijos tyrimuose ir sukūrė skaidrios bei neskaidrios motyvacijos klasifikacijos modelį vietovardžiams. Šiuolaikinę perspektyvą Lietuvos onomastikos tyrimuose įtvirtino D. Sviderskienės darbai, kuriuose nagrinėjama mikrotoponimų etimologija ir motyvacija. Be to, prof. Grasildos Blažienės onomastikos mokyklos įkūrimas ir jos mokinių pastangos žymi atsitraukimą nuo tradicinių požiūrių. Jie tiria toponimus kognityvinės semantikos sistemoje, derindami ją su tradiciniu požiūriu į tikrinių vardų etimologiją, motyvaciją ir reikšmę^²

Lietuvių onomastikono moksliniai tyrimai dažnai atskleidžia skirtumus tarp tyrimų, grindžiamų tradicinėmis metodikomis, ir atliktų remiantis šiuolaikinėmis kognityvinės onomastikos teorijomis. Todėl naujų tyrimo principų taikymas ankstesnių darbų analizei leidžia pastebėti anksčiau atliktose toponimų etimologijose slypinčius netikslumus.

2. Leksikografinių šaltinių patikimumo kvestionavimas: potamonimo kilmės tyrimas Bezdonė

Tiriant Lietuvos toponimiją, ypač nagrinėjant vietovardžių etimologiją ir motyvaciją, analizė dažnai grindžiama ne tik šiuolaikiniais įrašais oficialiuose dokumentuose ir žemėlapiuose, bet ir archyvine medžiaga, pavyzdžiui, VK – Lietuvių vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka. Be to, tyrėjai remiasi moksliniais darbais ir leksikografiniais šaltiniais, pavyzdžiui, LVŽ. Žinantiems šį žodyną nebus netikėta, kad VK yra vienintelis jo toponimų šaltinis. Tačiau ne visi VK esantys toponimai patenka į LVŽ. Šio neįtraukimo motyvai išlieka kiek neaiškūs. Tarp tokių toponimų yra potamonimas Bezdonė^³,

^² Išsamesnę Lietuvos onomastikos raidos nuo jos ištakų iki dabartinio lygio apžvalgą žr. P. Skorupa (2025).

^³ Prie kiekvieno analizuojamo potamonimo pateikiama informacija apie jo geografinę vietą, siūlomą etimologiją ir kilmės bei motyvacijos paaiškinimą. Kad būtų patogiau, analizuojami potamonimai pateikiami kursyvu ir, kai įmanoma, pažymimi kirčio ženklais. Pirmą kartą paminėti jie papildomai išskiriami paryškintai. Istorinės formos ir kiti toponimai, cituojami lyginimo ar aiškinimo tikslais, pateikiami tik kursyvu ir, jei tai nurodyta pirminiuose šaltiniuose, išlaiko kirčio ženklus. Toliau nurodant, analizuojami-

kuris pavadina 8,6 km ilgio Vilnios intaką (Bezdonys sen., V D). Iš pelkėtų pievų tarp Paskynų ir Rokantiškių miškų prasidedantis upelis vingiuoja į pelkėtą Bezdonų žuvininkystės tvenkinį ir per Bezdonų miškus. Jis išlaikė pirmykštį slėnį, kurio vagoje gausu liūnų, griovių, išvirtusių medžių ir natūralių užtvankų.

Žinomos kelios istorinės šio potamonimo formos, plg. VK įrašus (toliau kitomis kalbomis pateikiamų įrašų vertimai ir paaiškinimai bus teikiami skliaustuose): Bezdánka up. į Nėrį [Bezdánka upelis į Nerį]; 1965 Bezdanaliẽsia žẽčka į Bezdanką [Bezdanaliẽsia upelis į Bezdanкą]. Bezdónė taip pat minima kituose istoriniuose šaltiniuose, plg.: 1604, 1609, 1730, 1782 <...> село над р. Безданкою [<...> kaimas prie upės Bezdanka: над р. Безданкою — vietininko linksnis ← vardininko linksnis Безданка] (GU 15); 1811 <...> nad rzeczką Bezdanką [<...> prie Bezdanka upelio] (NKPRS 34). Iš šių įrašų akivaizdu, kad potamonimo formos yra slaviškos. Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, anksčiau upelis vadintas Juodupiu: „z Bezdan – Jodupis, 1784 m., TVD 382“ [iš Bezdany [lenk. forma] – Juodupis <...>] (Vaitkevičius 2012: 111). O Jonas Jurkštas (1985: 19) teigia, kad tiek potamonimas Bezdónė, tiek oikonimas Bezdonys nėra autentiški; tikroji Bezdonys forma galėjusi būti *Bedugniai, kilusi iš panašaus hidronimo. J. Jurkštas teigia, kad 1516 m. šaltinyje potamonimas užrašytas kaip Besdenayta, Besdanayta ir Besdonayta (ten pat), tačiau savo darbe nepateikia nuorodos į minėtą dokumentą. Dokumentas, tiksliau, 1775 m. parengta privilegijos, pagrįstos 1516 m. originalu, kopija, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose. Privilegiją 1516 m., po Visų Šventųjų šventės, suteikė karalius Žygimantas I Senasis (lenk. Król Zygmunt I Stary); joje nustatytos Bezdonys (lenk. Bezdany) dvaro ribos (plg. VKF). Šiame dokumente potamonimas Bezdanayta minimas keletą kartų. Šiuo atveju būtina pataisyti J. Jurkšto šio potamonimo perskaitymą, nes visame tekste jis nuosekliai pateikiamas kaip Bezdanayta, o ne kaip J. Jurkšto (ten pat) cituojami variantai Besdanayta, Besdanayta arba Besdonayta. Tai akivaizdu palyginus dokumento vietas, plg. (mūsų vertimas iš lenkų kalbos pateikiamas skliaustuose):

Granica Dobr przerzeczonych Wsi Bezdan początek swój mieć ma od granicᶜ i Rol czterech poddanych naszych Łuczniki nazwanych rozciągając prawdziwą granicę Rzeką Bezdanayta nazwaną, i tyj Rzeki obadwa brzegi granicom wsi Bezdan przy tączyć In korporuiąc. [Dvarų, suteiktų Bezdany kaimui, ribos prasideda nuo mūsų keturių valdinių, vadinamų Łuczniki, valdų ir laukų; tikroji riba tęsiama upe, vadinama Bezdanayta, ir abu tos upės krantai prijungiami, įtraukiant juos į Bezdany kaimo ribas.]

Przyłączyć także do tey wsi ziemię i rolę, która graniczy z gruntami wsi Punżam z zątą Rzeką Bezdanaytą i między tąż wielką Rzeką Wilią leżącą do wsi Bezdan z dawna przynależącą. [Taip pat prie šio kaimo reikia prijungti žemę ir lauką, besiribojantį su Punžamo kaimo žemėmis kitapus Bezdanayta upės ir esantį tarp tos didžiosios Wilia upės bei Bezdany kaimo, kuriam jis nuo seno priklauso.]

Postępując wyżej taż Rzeką Bezdanaytą aż do tego mieysca wonią druga Rzeka Trynkuciszka nazwana wpada <...> [Kylant aukštyn ta Bezdanayta upe iki tos vietos, į ją įteka antroji upė, vadinama Trynkuciszka, <...>]

toliau potamonimai pateikiami kursyvu ir pažymimi kirčio ženklais, tačiau daugiau nebeišskiriami paryškintai.

4

Daley kontynuując granicę též Rzeką Bezdanaytą aż do Drogi. Która z miasta Užłan[?] przez wies Bezdany ku wsi Pundziany idzie <...> [Toliau tęsiant ribą ta pačia Bezdanayta upe iki kelio, kuris iš Užłan[?] miesto per Bezdany kaimą eina Pundziany kaimo link <...>]

Šiame dokumente aptinkamoms potamonimo formoms būdinga priesaga -ayta, panaši į lietuvių priesagą -aitė. Remdamasis šiuo panašumu, J. Jurkštas (1985: 19) daro išvadą, kad potamonimas yra lietuviškos kilmės ir rekonstruoja jo autentišką formą *Bedugnaitė, kildinamą iš hidronimo (ežero arba pelkės) *Bedugnis arba *Bedugnė. Ši etimologija galimai siejama su liet. bedugnė ‘didelis gylis’ (LKŽė). Atrodo, kad ši hidronimo kilmės versija patvirtinama ir LVŽ, kuriame susijusio oikonimo Bęzdonys, pavadinančio miestelį prie Bęzdōnė, kilmė aiškinama kaip nuoroda į istorinę toponimiją (plg. LVŽ I 466).

Tokios interpretacijos dėl potamonimo ir su juo susijusio oikonimo kilmės yra labai abejotinos dėl kelių priežasčių. Pirma, prieinami istoriniai šaltiniai rodo slavišką Bezdónė formą, lenkų ir rusų kalbomis atitinkamai užrašytą kaip Bezdanka ir Безданка (žr. pirmiau), o seniausia prieinama forma yra Bezdanayta su, regis, slaviška šaknimi Bezdan ir tikriausiai lietuviška priesaga -ayta (→ -aitė). Todėl autentišką potamonimo formą rekonstruoti kaip *Bedugnaitė vien remiantis priesaga lieka labai abejotina. Manome, kad ši priesaga tik nurodo intensyvų kalbų kontaktą, dėl kurio susidarė hibridinė toponimo forma, jungianti slavišką šaknį su lietuviška priesaga (daugiau hibridinių toponimų atvejų Vilnius apskrityje žr. Skorupa 2021c). Antra, ir svarbiausia, Bezdonys apylinkėse nei istoriškai, nei dabar nėra užfiksuota jokio ežero ar pelkės, pavadintos *Bedugnis arba *Bedugnė. Tokie pavadinimai neužfiksuoti nė viename iš mums prieinamų šaltinių. Vienintelis įrašas apie pelkėtą vietovę apylinkėse pateiktas VK: 1965 Bezdański rojst raistas, miškas, Bezdonys [Bezdański rojst [Pol] pelkė, miškas, Bezdonys]. Tačiau tiksli šio pelkėto miško vieta nežinoma. Trečia, istoriniai duomenys apie miestelį Bezdonys (Bezdonys seniūnija, V D) ir šio oikonimo istorinės formos rodo, kad jo kilmė, jei ne lietuviška, tai slavizuota, t. y. tikriausiai pavadinimą perėmė gyvenvietėje ir jos apylinkėse gyvenę slavai (lenkai, baltarusiai arba rusai), plg.: 1744 Bezdany (SDV 40); 1775 we wsi Bezdanach [Bezdan kaime] (VVDL 35); R1872 Безданы; 1784 Bezdany (VS95 44); 1795 Bezdany (VAPRS 27v); 1804 Безданы (SŽ 43v); 1811 Bezdany (VAPRS 246); 1873 Безданы (SVg 35); 1874 Безданы (ibid.: 48); 1880 Bezdany (SGKP I 162); 1887 Bezdany (SGKP VIII 410); 1895 Безданы (KKg); Безданцы ст. [stotis], Безданцы, д. [kaimas] (VG 1905: 58); 1917–1918 Bezdany (AO 14); 1932 Bezdany (SAV 476), 1974 Bezdonys (SV 728). Tai, kad apylinkių gyventojai ne visada buvo daugiausia lietuviai, papildomai patvirtina viename VK įraše esanti pastaba, rodanti, kad lietuviai šioje vietovėje apsigyveno palyginti neseniai, plg.: 1965 Bezdāny mśl ~ Bezdōnys, Bezdoñių, į Bezdonis (kaip taria atsįkelę̨ čia gyventi lietuviai) [Bezdāny miestelis ~ Bezdōnys, Bezdoñių, į Bezdonis [atitinkamai vardininko, kilmininko ir galininko formos] (kaip taria čia atsikėlę gyventi lietuviai)]. Ketvirta, istoriniuose šaltiniuose užrašytą potamonimo formą galima palyginti su VK užfiksuotu vardu: 1982 Bezdan̨ka, akis miške (gili vieta) – Alytaus raj., Obelnykėlių k. [Bezdan̨ka, kūdra miške (gili vieta) – Alytaus raj., Obelnykėliai kaimas]. Sufiksas -ka tikriausiai slaviškas, nors potamonimas kirčiuojamas lietuviškai, gale. Šis kirčiavimo modelis šiame regione įprastas, kai kirtis dedamas į paskutinį skiemenį, todėl potamonimas skamba lietuviškai. LVŽ (I 466) šis vardas siejamas su Bel бяздонне „gelmė, duobė, liūnas“, Pol bezdenny „bedugnis“ ir kt.

Atsižvelgiant į tai, potamonimas Bezdónė greičiausiai yra lietuviškas fleksinis vedinys su -ė iš rusų бездонный ‘bedugnis; nepaprastai gilus’ (plg. rusų бездна ‘bedugnė’) (SRYAₑ) arba lenkų bezdenny ‘bedugnis’, bezdeń ‘verpetas: greitai besisukanti vandens masė upėje, į kurią gali būti įtraukti daiktai’ (PSPR 34).

5

Tačiau, kalbant apie istorines formas Bezdanka ir Безданка, tikėtina, kad tai yra vedinys iš baltarusių бездань, бяздонне ‘bedugnė, gili vieta’ (SBG I 180; Skarnik.by). Todėl pagrįsta teigti, kad potamonimas Bezdōnė iliustruoja metoniminį pavadinimo suteikimo modelį DEPTH FOR RIVER, kai išskirtinis upės vagos požymis (jos gylis arba tariamas dugno nebuvimas) panaudojamas visam vandentakiui pavadinti. Šiuo atveju sąvoka ‘bedugnė’ arba ‘gili vieta’ yra apibrėžiantis bruožas, motyvuojantis hidronimą: Bel бяздонне (gelmė, duobė, liūnas) → gilus upelis → Bezdōnė. Šį vardą galėjo motyvuoti asociacijos su gelmėmis arba bedugnėmis, tai patvirtina Pol bezdenny ir Bel бяздонне. Senesnės vardo formos tiesiogiai atspindi šią etimologinę liniją ir rodo, kad upelis nuosekliai buvo siejamas su išskirtiniu jo vagos požymiu. Upelio vardą galėjo sustiprinti vietos padavimai, kuriuose tam tikrose vietose upelis apibūdinamas kaip ‘bedugnis’. Šis įsitikinimas galėjo kilti dėl gilių, pelkėtų jo atkarpų arba tamsių ir, regis, neprasibraunamų vandenų pelkėtose vietose, nes upelio vagai būdingi liūnai, grioviai ir natūralios užtvankos – visa tai prisideda prie gylio įspūdžio.

Tai, kad šio potamonimo nėra LVŽ, nors jis pateiktas VK, gali atspindėti neaiškiais kriterijais pagrįstus redakcinius sprendimus arba atrankos principus. Galimi veiksniai yra forma, kuria vardas buvo užrašytas, arba tai, kad VK nebuvo pateikta dabartinė oficialioji forma. Panašūs VK ir LVŽ neatitikimai rodo, kad į žodyną įtraukti ne visi užfiksuoti vietovardžiai.

3. Neįsisavintų sričių tyrimas: oikonimo kilmės link Darinė

Vienas iš daugelio toponimų, kuriems, mūsų vertinimu, nebuvo skirta pakankamai dėmesio, kurie nebuvo išsamiai ištirti ir tinkamai etimologizuoti, yra oikonimas Darinė. Šis oikonimas žymi dvi buvusias gyvenvietes Švenčionys rajone: Darinė (vienkiemis, Švenčionys seniūnija) ir Darinė (vienkiemis, Pabradė seniūnija). Nepaisant to, LVŽ šie pavadinimai pateikiami jų nediferencijuojant, nors VK yra keli abiejų gyvenviečių įrašai. Be to, LVŽ šie du oikonimai pateikiami kartu su kitais toponimais, turinčiais bendrą šaknį dar-, plg. (mūsų paaiškinimai pateikiami skliaustuose; paryškinimas ir kursyvas iš šaltinio):

Darinė of. [oficialusis pavadinimas] || Darỹnė k., vs. [kaimas, vienkiemis] Šṽnč; Dariniai plv. [folwarkas] Pbrd; Dāriškė krm., pv., sod. [krūmai, pieva, užmiesčio rezidencija] |Jdr; Dāriškės gn. [ganykla] |Jdr; sod. [užmiesčio rezidencija] Kv; Dar-ò-polis dv., vs. [dvaras, vienkiemis] Ldk (LVŽ II 136).

Visi šie vietovardžiai, kaip nurodyta LVŽ įraše, yra neaiškios kilmės ir gali būti kildinami iš PN Daras, Dā̀rius; Bel дар arba Pol dar „dovana; dovanojimas“; taip pat galima šiuos toponimus dar sieti su toponimu Dārai, kildinamu iš liet. darýti „gaminti, dirbti (su konkrečiu objektu / prie konkretaus objekto)“ (LVŽ II 128, 136). Mūsų nuomone, nė viena LVŽ pateikta Darinė kilmės versija negali būti laikoma patikima. Todėl, remdamiesi istoriniais, dabartiniais kalbiniais ir ekstralingvistiniais duomenimis, atmetame LVŽ pasiūlytą oikonimo Darinė etimologiją ir pateikiame savo jo kilmės interpretaciją.

Prieš nagrinėjant šio oikonimo etimologiją, būtų naudinga pateikti jo žymėtų gyvenviečių kontekstą. Darinė (Švenčionių sen.) buvo įsikūrusi netoli Dvariškiai miško. Maždaug už 0,4 km į šiaurės rytus nuo buvusios gyvenvietės yra pelkėtos vietovės, o vos už 0,5 km į šiaurę telkšo ežerai Beržinis ir Mergežeris. Tarp šių ežerų yra Jauros kaimas, kurio pavadinimas kildinamas iš lie. daugiskaitos formos jāura „pelkėta vieta; šlapynė“, nurodančios gyvenvietės artumą prie pelkėtos, drėgnos aplinkos. Kita vertus, Darinė (Pabradės sen.) buvo įsikūrusi tarp dabar melioruotų laukų slėnyje

6

Skerdyksnos upelio. Netoli šios gyvenvietės yra Naujašilis miškas, už kurio, vos už 1,9 km į rytus, telkšo Baltasamanė (Skeimis) pelkė. Į pietvakarius, maždaug už 2 km, Baluošos miško pakraštyje yra Eitūniškės pelkė, o į šiaurės vakarus, Kulniškės miško pakraštyje, yra dar viena bevardė pelkė (žr. žemėlapius GP; UETK). Dabartiniuose žemėlapiuose (GP; UETK) vaizdžiai pavaizduotas platus buvusią gyvenvietę supantis melioracijos kanalų tinklas. Priešingai, istoriniame R1872 žemėlapyje nurodyta, kad dabartiniai melioruoti laukai Skerdyksnos slėnyje XIX^ᵗʰ a. antrojoje pusėje buvo pelkėti miškai.

Abi gyvenvietės buvo gana senos. Užfiksuota įvairių istorinių šių oikonimų formų (mūsų paaiškinimai pateikiami laužtiniuose skliaustuose). D a r i n ė (Švenčionių sen.) užrašyta taip: R1872 Дарибы; 1932 Darynia (SAV 506); 1968 Darinė, plg. [vienkiemis] – lenk. [lenkų] Darynie zaśc. [vienkiemis] ir Darinė k. [kaimas] – lenk. Darynie II zaśc. (VK). Su šiuo pavadinimu susijęs įrašas siekia 1669 m.: sianožec [lenk., šienaujama pieva] Darymes, Darymey (CVIA. SA. 4228b. 3660l., 3661.). Darinė (Pabradės sen.) užrašyta taip: 1795 Darym (ŠPRS 82); R1872 Подарины; 1880 Darynie (2.) [dvi gyvenvietės] (SGKP I 907); Дариня (VG 1905: 273); 1932 Darynia (SAV 510); 1968 Darynė (lenk. [lenkų] Darynia) (VK). Seniausia Darinės (Švenčionių sen.) forma yra rus. Даривы, tai transliteracija iš lie. *Darybos, susijusi su lie. daugiskaitos forma darybos ← darýba, o ši savo ruožtu susijusi su lie. dãrymas „pelkė, bala“ (LKŽe); tai atsispindi ir 1669 m. formoje Darymes (autentiška forma tikriausiai buvo *Darymas). Tas pats etimonas galėjo būti ir oikonimo Darinė (Pabradės sen.) pagrindas, atsižvelgiant į seniausią jo formą, 1795 Darym (autentiška forma tikriausiai buvo *Darymas). Tiek istorinių, tiek dabartinių lingvistinių ir ekstralingvistinių duomenų (įskaitant užfiksuotas oikonimo formas, įvardytų gyvenviečių aplinkos ypatybes ir netoliese esančių objektų rūšis bei pavadinimus) tyrimas rodo, kad oikonimas Darinė labai tikėtina yra lie. dãrymas „pelkė, bala“ vedinys ir žymi dvi buvusias gyvenvietes pelkėtose vietovėse arba netoli jų. Taigi galima teigti, kad šį oikonimą tikriausiai motyvavo ryškus kraštovaizdžio objektas jo aplinkoje, būtent pelkė ar šlapynė, tapusi svarbiausiu pavadinimo suteikimo požymiu. Tai atitinka metoniminį pavadinimo suteikimo modelį KRAŠTOVAIZDŽIO OBJEKTAS (DAIKTAS) GYVENVIETEI. Daryba gali būti rekonstruojama taip: lie. dãrymas (pelkė, bala) + suf. -inè → gyvenvietė netoli pelkės, šlapynės → Darinė.

4. Tradicinių Ilmos etimologijos interpretacijų kvestionavimas remiantis kognityviąja perspektyva

Kitas atvejis, kurį, mūsų nuomone, reikia patikslinti kilmės ir etimologijos požiūriu, yra toponiminė opozicija, kurią sudaro Ilma Didžioji (Pabradės sen., Švenčionių r.) ir Ilma Mažoji (0,06 km į rytus nuo Ilmos Didžiosios). Šie sudėtiniai limnonimai gali būti laikomi neaiškios kilmės, todėl jų semantika ir motyvacija yra neapibrėžtos. A. Vanagas (1981: 129) teigimu, komponentas Ilma gali būti siejamas su lietuvišku potamonimu Elmė arba limnonimu Elmis; abu jie siejami su potamonimu Almė, kildinamu iš lie. alméti, elmėti „lėtai sunktis, lašėti, varvėti; lėtai tekėti“ (LKŽe). Mokslininkas taip pat teigia, kad komponentas Ilma gali būti susijęs su lietuvišku limnonimu Ilmėdas, ir toliau lygina jį su latvių potamonimais Ilmade, Ilmāde, Ilmede, Ilmatu-strauts, oikonimais Ilmat ir Ilmete bei agronimu Ilmātes, kurie, kaip ir lietuviškasis Ilmėdas, gali būti finougrų kilmės (ibid.). Pažymėtina, kad LVŽ (IV 34) neabejoja šia limnonimo kilmės versija, įskaitant A. Vanago pasiūlytą finougrų kilmę. Vis dėlto siūlomos komponento Ilma kilmės versijos kelia klausimų.

Šio limnonimo kildinimas iš est. ilm „oras; (poet.) pasauliai“ arba suom. ilma „oras; orai“, kurių abiejų tęsinys yra finų prokalbės *ilma (← uralų prokalbės *ilma), iš pradžių turėjęs papildomą „Dievo“ reikšmę (plg. WSD), kelia abejonių. Toks aiškinimas kelia klausimų dėl šio pavadinimo atsiradimo Lietuvos teritorijoje, jo semantinės motyvacijos ir su juo siejamų reikšmių. Be to, kyla neaiškumų dėl

7

limnonimo chronologijos, todėl sunku nustatyti, ar jis iš tikrųjų gali būti laikomas finougrų kalbinio substrato lietuvių onomastikoje įrodymu.

Kad limnonimas būtų finougrų kilmės, komponentas Ilma turi ne tik perteikti reikšmę, bet ir būti motyvuotas santykinai aukštesne ežero padėtimi vietovėje, palyginti su kitais netoliese esančiais objektais. Tokį pastebėjimą Maks Vasmer (1986: 128) pateikė aiškindamas limnonimo Ильмень (Ilmeno ežeras Ilmen, Novgorodo sritis, Rusija) etimologiją ir kitus giminiškus ežerų pavadinimus, aptinkamus šiauriniuose Europos ir Rusijos regionuose. M. Vasmeris šiuos pavadinimus kildina iš suom. Ilma-järvi, versdamas jį „blogo oro ežeras“ arba „dangiškasis (aukštutinis) ežeras“. Irma I. Mullonen (2018: 16–17) laikosi panašaus požiūrio ir teigia, kad limnonimas Ильмень kilęs iš regione plačiai paplitusio baltų-suomių kamieno *ylä- „viršutinis“. Mokslininkė teigia, kad šis pavadinimas, kaip ir panašios formos, gali atspindėti senovėje koegzistavusius variantus Ylä/järvi, Ylämä/järvi („Aukštutinis ežeras“) ir Ylimäine, Ylimmäinen („Aukštutinis“). Aukštesnė padėtis erdvėje kitų objektų atžvilgiu nėra būdingas ežerų Ilma Didžioji ir Ilma Mažoji ar bet kurio kito netoliese esančio objekto požymis. Abu ežerai yra 1–2 km atstumu nuo įvairių objektų, įskaitant Baliulių pelkę į šiaurės vakarus, Baltasamanė (Skeimis) pelkę į pietus, Mėrionių pelkę į šiaurę ir ežerą Skeimis į pietryčius. Visi šie objektai yra 152–154 metrų virš jūros lygio aukštyje, kaip nustatyta matavimais, atliktais naudojantis GP svetainėje prieinamais įrankiais. Tačiau šis nedidelis vertikalus skirtumas praktiškai nepastebimas. Todėl mažai tikėtina, kad komponento Ilma semantika yra finougrų kilmės. Be to, archeologiniai duomenys rodo, kad kalbiniai kontaktai su finougrų tautomis istoriškai mažai tikėtini, nes jos negyveno Lietuvos teritorijoje. Šį teiginį patvirtina archeologiniai radiniai (plg. Jovaiša 2012; 2014; 2016; 2020a; 2020b). Todėl mažai tikėtina, kad baltai savo vandens telkinius vadino svetima kalba. Seniausi turimi šio pavadinimo įrašai yra 1784 Ilma, ež. [ežeras] (plg. VS95 52), arba R1782 rus. Ильмъ большой (Ilma Didžioji) ir Ильмъ малой (Ilma Mažoji). VK pateikia tokį įrašą: Didžioji Ilma, Didžiosios Ilmos, Didžiąją Ilmą, ež.⁴ (prie pat Piorkų k.) [Didžioji Ilma, Didžiosios Ilmos, Didžiąją Ilmą [atitinkamai kilmininko ir galininko linksnių fleksijos], mažas ežeras (prie Piorkų kaimo)].

Ši baltų limnonimų Ilma Didžioji ir Ilma Mažoji kilmės versija kelia svarbų klausimą: kas paskatino stovinčio vandens telkinius pavadinti žodžiu, perteikiančiu vandens judėjimo ar tekėjimo idėją? Juk iš lie. almėti, elmėti „lėtai sunktis, lašėti, varvėti; lėtai tekėti“ kildinamas pavadinimas labiau tikėtų didesnei upei ar upeliui. Atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, įvardyti ežerai negauna vandens iš upelių ir neišleidžia jo į kitus vandens telkinius. Nėra jungiamųjų kanalų, kuriais vanduo galėtų įtekėti į šiuos ežerus arba iš jų ištekėti. Be to, kalbant apie šių objektų pavadinimų lingvistinius aspektus, pradinių balsių kaita menkai paaiškinama arba apskritai nesuprantama, plg. a, e → i: lie. almėti, elmėti → Ilma. Šie aspektai verčia abejoti A. Vanago pasiūlytomis limnonimo komponento Ilma kilmės versijomis.

Atsižvelgiant į limnonimo formą, užrašytą R1782 rus. Ильмъ большой, Ильмъ малой, mūsų teorija teigia, kad komponentas Ilma gali būti susijęs su rus. шьмь (илм, илем), sen. f ильма arba blr. ільма, ільмак „didelis lapuotis medis, kurio vertinga ir patvari mediena paplitusi Europoje – skirpstulas, guoba (Ulmus)“ (DRLKŽ I 791; SBG II 342; SRYAₑ; TSRJ I 1191). Įvairiuose Lietuvos regionuose, ypač vidurio rajonuose, tokiuose kaip Prienai, Kaunas, Raseiniai, Kėdainiai, Širvintos ir Kaišiadorys, auga bent trys guobinių (Ulmaceae) šeimos medžių rūšys. Šie medžiai dažniausiai aptinkami didesnių upių slėniuose, kai kurių ežerų šlaituose ir ūksmingose vietose (TLE II 16). Aplink šiuos du ežerus plyti miškinga vietovė, kurioje auga retų guobinių (Ulmaceae) šeimos medžių. Kitas, nors ir netiesioginis, šių limnonimų slaviškosios kilmės požymis yra slaviškos kilmės

⁴ VK tai reiškia lie. ežerėlis „mažas ežeras“.

8

oikonimų apylinkėse, pavyzdžiui, Piorkos ir Vispa (apie šių oikonimų kilmę žr. Skorupa 2021c). Be to, istoriniuose šaltiniuose minimi dabar nebeegzistuojantys slaviškos kilmės oikonimai, tokie kaip rus. Московка, Дольники, ir Сорокополь (plg. R1872). Lietuviai taip pat nuolat palaikė kultūrinius ir kalbinius ryšius su slavų tautomis, ypač baltarusiais, lenkais ir rusais (plg. Būga 1961: 493–550; Garšva 2019; 2020a; 2020b; Skorupa 2021b; 2021c). Šios sąveikos galėjo turėti įtakos aptariamo pavadinimo atsiradimui.

Skiriamasis žymuo Didžióji rodo ežero dydį, palyginti su jo porininku: plg. Įlma Didžióji yra 0,061 km², o Įlma Mažóji – 0,021 km². Pirmasis Įlma Mažóji komponentas yra transpozicija iš Įlma Didžióji. Antrasis limnonimo komponentas motyvuotas ežero dydžio ir yra antoniminė nuoroda į didesnį ežerą: Įlma Mažóji žymi mažesnį ežerą Įlma Didžióji apylinkėse.

Remiantis pateikta informacija, labiausiai tikėtina limnonimo komponento Įlma kilmė yra slaviška, tikriausiai motyvuota vietiniu Ulmaceae šeimos medžių paplitimu. Atrodo, kad tai yra medžių rūšies pavadinimo transpozicija: rus. ульм, ильма, blr. ilьma → ežeras miškingoje vietovėje, kurioje auga Ulmaceae šeimos medžiai → Įlma Didžióji. Tai atspindi metoniminę medžių rūšies transpoziciją į limnonimą pagal metoniminį pavadinimo suteikimo modelį MEDŽIŲ RŪŠIS EŽERUI. Mažiau tikėtina limnonimo kilmė yra lietuviška, pirmiausia dėl aiškios pavadinimo motyvacijos stokos. Finougrų kilmės versija atmetama, nes limnonimo semantinis komponentas neatitinka finougrų kalbų dėsningumų.

Išvados

Lietuvių onomastikos kelias nuo tradicijos į modernumą pabrėžia toponimų svarbą perteikiant kultūrinę ir istorinę informaciją. Tradiciniai požiūriai daugiausia dėmesio skyrė toponimų etimologijai, o naujausios kognityviosios semantikos kryptys išplėtė onomastikos tyrimų apimtį, įtraukdamos semantiką ir motyvaciją, kvestionuodamos nusistovėjusias etimologijas ir integruodamos naujausius duomenis. Taikant šį daugiadisciplinį požiūrį, ankstesnių toponimų etimologijų netikslumai gali būti ištaisyti, atspindint dinamišką onomastikos tyrimų pobūdį. Remiantis empirinių duomenų analize, galima daryti šias išvadas:

1. Leksikografiniuose šaltiniuose ir interpretuojant toponimus esama tam tikrų neaiškumų, tai rodo potamonimo Bezdõnė analizė. Nors istorinės formos rodo slavišką kilmę, bandymai rekonstruoti šį pavadinimą kaip lietuvišką išlieka ginčytini. Tai pabrėžia būtinybę kritiškai vertinti šaltinius onomastikos tyrimuose.

2. Oikonimo Darinė tyrimas atskleidžia nepastebėtų toponimų ir kvestionuoja siūlomas etimologijas. Nepaisant to, kad istorinės formos rodo skirtingus objektus, toponimai dažnai grupuojami jų neatskiriant. Išanalizavus istorinius įrašus ir aplinkos ypatybes, pasiūlyta alternatyvi šio oikonimo motyvacijos ir semantikos interpretacija. Šis atvejis pabrėžia išsamių tyrimų ir kritinio vertinimo svarbą siekiant suprasti nepakankamai ištirtus toponimus.

3. Limnonimų Įlma Didžióji ir Įlma Mažóji tyrimas kvestionuoja tradicines etimologijas ir pateikia naujų įžvalgų, pabrėžiančių išsamios analizės bei kritinio vertinimo svarbą aiškinant toponimų kilmę. Ankstesnės teorijos siūlo finougrų kilmę, tačiau pateikti duomenys rodo slavišką kilmę.

SANTRUMPOS

Bel – baltarusių; plg. – palyginkite; D – rajonas; eld – seniūnija; En – anglų; Est – estų; f – moteriškoji giminė; Finn – suomių; ibid. – ten pat; Idr – Judrėnai (Klaipėdos r.); km – kilometras; Kv – Kvėdarna (Šilalės r.); Ldk – Lyduokiai (Ukmergės r.); Lith –

9

Lithuanian; Pbrd – Pabradė (Švenčionys D); PN – personal name; Pol – Polish; Rus – Russian; Suf – suffix; Švčn – Švenčionys; V – Vilnius

TOPONIMŲ ŠALTINIAI

AO: Alphabetisches Ortsverzeichnis der Verwaltungsbezirkes Litauen-Nord. 1917–1918. Aufgestellt und herausgegeben von der Militärverwaltung Litauen [Lietuvos Šiaurės administracinio rajono abėcėlinis vietovardžių sąrašas. 1917–1918. Parengtas ir išleistas Lietuvos karinės administracijos] Abt. C. 7.

CVIA SA4228b: Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba. LTSR Centrinis valstybinis istorijos archyvas. Fondas SA (senieji aktai), saugojimo vienetas [Board of Agriculture and State Property of Vilnius and Kaunas Governorates. LTSR Central State Historical Archive. Fund SA (Old Acts), Storage Unit] SA4228b, F. 525, ap. 1, bylos [files] 2, 31, 44, 52, 77, 83, 85, 96, 98, 100, 109, 110, 119, 159, 163, 186, 187, 190, 192, 193, 199.

GK: Gamtos katalogas: Lietuvos vandens telkiniai [Gamtos katalogas. Lietuvos vandens telkiniai]. Prieiga internete: http://ezerai.vilnius21.lt/.

GP: Lietuvos erdvinės informacijos portalas [Lietuvos erdvinės informacijos portalas]. Prieiga internete: https://www.geoportal.lt/geoportal/.

NKPRS: Nemenčinės ir kitų parapijų revizijos sąrašas: Revizskie skazki Nemenčinskogo, Moliatskogo u dr. prihodov Vilenskogo uezda za 1811 g. [Nemenčinės ir kitų parapijų revizijos sąrašas: Nemenčinės, Molėtų ir kitų Vilniaus apskrities parapijų reviziniai sąrašai, sudaryti 1811 m.], LTSR CVIA, F. 515, ap. 15, b. 192., b. 25.

R1872: Russia 1872 Map: Arcanum Maps – Historical Maps Online. Prieiga internete: https://maps.arcanum.com/en/map/russia-1872/.

SAV: Synodus archidioecesana Vilnensis ab excellentissimo illustrissimo ac reverendissimo domino domino Romualdo Jałbrzykowski [Vilniaus arkivyskupijos sinodas, vadovaujamas prakilniausio, šviesiausiojo ir gerbiamiausiojo pono Romualdo Jałbrzykowskio], Vilno, 1932.

SDV: Synodus Dioecesana Vilnensis. Ab Illustrissimo, Excellentissimo ac Reverendissimo Domino D. Michaele Joanne Zienkowicz [Vilniaus vyskupijos sinodas, vadovaujamas šviesiausiojo, prakilniausiojo ir gerbiamiausiojo pono Mykolo Jono Zienkovičiaus], Vilnae, MDCCXLIV (1744).

SGKP I: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich [Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas] 1: A–Der, red. F. Sulimierski, W. Walewski, Warszawa: Nakładem F. Sulimierskiego i Wł. Walewskiego, 1880. Prieiga internete: http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/.

SGKP VIII: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich [Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografinis žodynas] 8: Per–Poz, red. F. Sulimierski, W. Walewski, Warszawa: Nakł. F. Sulimierskiego i Wł. Walewskiego, 1887. Prieiga internete: http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/.

SV: Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymo duomenys) [Rural Settlements of the Lithuanian SSR in 1959 and 1970 (All-Union Census Data)], Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR ministrų tarybos, 1974.

10

SŽ: Statistinėską vedomost gubernskǫ zemlemero po Vilenskomu uezdu (1804 g.) [Vilniaus apskrities gubernijos žemėtvarkininko statistinė ataskaita (1804)], LTSR CVIA, F. 526, ap. 1, b. 4.

ŠPRS: Švenčionių apskrities Švenčionių parapijos revizinis surašymas (1795 m.) [Revised Census of Švenčionys Parish of Švenčionys County (1795)], LTSR CVIA, F. 515, ap. 15, b. 48, 215.

UETK: Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras [Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras]. Prieiga internete: https://uetk.am.lt.

VAPRS: Vilniaus apskrities Gelvonų, Gervėčių, Inturkės ir kt. parapijų revizinis surašymas [The Revision Census of Parishes of Gelvonai, Gervėčiai, Inturkė, etc. of Vilnius County], LTSR CVIA, F 515, ap. 15, b. 16, 14, 191, 192.

VG 1905: Vilenskaja gubernija. Polnyj spisok naselennych mest so statističeskimi dannymi o každom poselenii [Vilniaus gubernija. Išsamus gyvenviečių sąrašas su statistiniais duomenimis apie kiekvieną gyvenvietę], I. I. Goškevič, Vilna: Gubernskaja Tipografija.

VK: Vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka [The Catalogue of Lithuanian Place Names Written from the Spoken Language], Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas, Vilnius.

VKF: Vilniaus kapitulos fondas F43: Bažnytinės valdos. Bezdonys. Regestr Dokumentow <...> na Dobra Bezdany [Vilniaus kapitulos fondas F43: Bažnytinės valdos. Bezdonys. Dokumentų <...> apie Bezdonių valdą registras [rankraštis]]. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=MAB04-000051823.

VS95: Vietovardžių sąrašas [Toponyms List] (CVIA SA 19295) Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovardžių sąrašai [Lists of Place Names of Deaneries of Vilnius Diocese], 1784. – Lietuvos valstybinis istorijos archyvas, F SA-19295.

VVDL: Vilniaus vaivadijos dūmų liustracija [Vilniaus vaivadijos dūmų inventorizacija] 1: Tarryffa lustratorska Podatku Podymnego woiewodztwa Wilenskiego [Vilniaus vaivadijos dūmų mokesčio inspektoriaus tarifas], 1775 m. LTSR CVIA, f. SA., b. 3337.

GU: Geografičeskij ukazatel vybornych dokumentov iz aktovych knig Vilenskogo centralnogo archiva [Atrinktų dokumentų iš Vilniaus centrinio archyvo aktų knygų geografinė rodyklė], Vilna, 1929.

SVg: Spisok volostej i sels­kuch obščestv po mirovym učastkam Vilenskoj gubernii 1873 goda [Vilniaus gubernijos valsčių ir kaimo bendruomenių pagal taikos apylinkes sąrašas, 1873 m.], Vilna, 1874.

KKg: Karta Kovenskoj gubernii [Kauno gubernijos žemėlapis], 1895.

LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI

DRLKŽ I–II: Didysis rusų–lietuvių kalbų žodynas dviem tomais [The Great Russian-Lithuanian Dictionary in Two Volumes] 1–2, O. Aleknavičienė, J. Kardelytė, L. Chackelis, D. Midvikienė, L. M. Sidarienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.

LKŽe: Lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Lithuanian Language] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinienė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Internet Access: http://ekalba.lt.

11

SBG I: Slounik belaruskich gavorak paunočna zachodniaj Belarusi i jae pagraničča [Šiaurės vakarų Baltarusijos ir jos pasienio baltarusių tarmių žodynas] 1: A–G, red. J. F. Mackevič, Minsk: Navuka i Technika, 1979.

SBG II: Slounik belaruskich gavorak paunočna zachodniaj Belarusi i jae pagraničča [Šiaurės vakarų Baltarusijos ir jos pasienio baltarusių tarmių žodynas] 2: D–L, red. J. F. Mackevič, Minsk: Navuka i Technika, 1980.

LVŽ I: Lietuvos vietovardžių žodynas 1: A–B, redaktorių kolegija: L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

LVŽ II: Lietuvos vietovardžių žodynas 2: C–F, L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2014.

LVŽ IV: Lietuvos vietovardžių žodynas 4: I–J, L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021.

LVŽ V: Lietuvos vietovardžių žodynas 5: Kabacevičynė–Kažukienė, aut. L. Bilkis, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, D. Tamulaitienė. atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2024.

PSPR: Podręczny słownik polsko-rosyjski [Lenkų–rusų kalbų žodynas], M. F. Rozwadowska, Warszawa: Wiedza powszechna, 1974.

Skarnik.by: Belarussko-russkij slovar (na osnove akademičeskogo slovaria pod redakciej J. Kolasa, K. Krapivy i P. Glebki 1953: Russka belaruski slounik) [Baltarusių–rusų kalbų žodynas (remiantis akademiniu žodynu, kurį redagavo Y. Kolas, K. Krapiva ir P. Glebka, 1953: rusų–baltarusių kalbų žodynas)] 1–3, el. versija, kamp. A. Mazok, S. Lit, Minsk: Instytut Movaznaustva AN BSSR. Prieiga internete: https://www.skarnik.by/

SRYA: Slovar russkogo jazyka: v 4-ch tomach [Rusų kalbos žodynas: 4 tomai], red. A. P. Evgenjeva, Moskva: Poligrafresursy, 1999. Prieiga internete: http://feb-web.ru/feb/mas/mas-abc/default.asp.

TSRJ I: Tolkovyj slovar russkogo jazyka [Aiškinamasis rusų kalbos žodynas] 1, red. D. N. Ušakov, Moskva: Gosudarstvennoe slovarno-enciklopedičeskoe izdatelstvo “Sovetskaja enciklopedija”, 1984.

WSD: WordSense Dictionary: A Dictionary of Meaning, Pronunciation, Spelling, and Etymology, 2021. Prieiga internete: https://www.wordsense.eu/.

REFERENCES

Ainiala Terhi, Saarelma Minna, Sjöblom Paula 2016: Names in Focus: An Introduction to Finnish Onomastics, transl. by L. Pearl, Helsinki: Finnish Literature Society.

Ainiala Terhi, Östman Jan-Ola, eds., 2017: Socio-Onomastics: The Pragmatics of Names, Amsterdam: J. Benjamins Publishing Company.

Aunga Solomon 2018: A Cognitive Linguistics Study of Ekegusii Onomastics: The Case of the Metaphor. – Linguistics and Literature Studies 6(2), 88–98. DOI: https://doi.org/10.13189/lls.2018.060206.

Bö́lcskei Andrea 2014: Culture Dependent Toponym Types (The Concept of SETTLEMENT in Different Cultures). – Els noms en la vida quotidiana: Actes del

12

XXIV Congrés Internacional d’ICOS sobre Ciències Onomàstiques, Barcelona: Generalitat de Catalunya, Departament de Cultura, 1010–1018.

Brendler Silvio 2012: Identity of Name(s) as a Crucial Problem in Name Studies, or: Towards the Recognition of Onymic Identity as a Principal Onomastic Concept. – Oslo Studies in Language 4(2), 29–44. Internet Access: https://journals.uio.no/osla/article/view/308/433.

Brendler Silvio, ed., 2016: Cognitive Onomastics, Hamburg: Baar Verlag.

Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai [Selected Works] 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Coates Richard 2006: Properhood. – Language 82(2), 356–382. DOI: https://doi.org/10.1353/lan.2006.0084.

Coates Richard 2012: Eight Issues in the Pragmatic Theory of Properhood. – Acta Linguistica Lituanica 66, 119–140.

Coates Richard 2015: A Concise Theory of Meaningfulness in Literary Naming within the Framework of the Pragmatic Theory of Properhood. – Journal of Literary Onomastics 4(1), 31–34.

Coates Richard 2016: On the Theoretical Possibility of Proper Verbs. – Linguistics 54(2), 411–431.

Dobrić Nikola 2010: Theory of Names and Cognitive Linguistics – the Case of the Metaphor. – Filozofija i društvo 21(1), 135–147. Internet Access: https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=2309953.

Garšva Kazimieras 2019: Baltizmy (toponimy, familii) v Polšė, Belarusiĭ [Balticisms (Toponyms, Surnames) in Poland, Belarus]. – Droga ku wzajemnosci 20, 51–64.

Garšva Kazimieras 2020a: Vilniaus apskrities kalbų interpretacijos [Interpretations of Vilnius County Languages]. – Voruta 2(868), 60–64.

Garšva Kazimieras 2020b: Lietuvių kalba ir vardynas tarp Kernavės, Trakų ir Vilniaus [The Lithuanian Language and Onomasticon Between Kernavė, Trakai, and Vilnius]. – Voruta 3(869), 77–83.

Hansack Ernst 1990: Bedeutung, Begriff, Name [Meaning, Concept, Name], Regensburg: Roderer.

Hobbes Thomas 2002 [1655]: Of Names, ed. S. Brendler, Hamburg: Baar Verlag.

Jovaiša Eugenijus 2012: Aisčiai 1: Kilmė [The Aistians 1: Their Origin], Vilnius: Edukologija.

Jovaiša Eugenijus 2014: Aisčiai 2: Raida [The Aistians 2: Their Development], Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2016: Aisčiai 3: Lietuvių ir Lietuvos pradžia [The Aistians 3: The Origins of the Lithuanians and Lithuania], Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2020a: The Aestii. The Western Balts, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2020b: Kapai ir žmonės [Tombs and People], Vilnius: UAB „Unseen Pictures“.

Jurkštas Jonas 1985: Vilniaus vietovardžiai [Place Names of Vilnius], Vilnius: Mokslas.

13

Karpenko Elena J., Golubenko Lidija N. 2015: Problems of Cognitive Onomastics. – Zapiski z onomastiki 18, 285–293. Internet Access: http://karpenko.in.ua/wp-content/uploads/2012/08/2015-Problematics-of-cognitive-onomastics-%D0%97%D0%97%D0%9E.pdf.

Mullonen Irma I. 2018: Fonetičeskie varianty drevnej toponomnoj Ylä- ‘verchnij’ i ich genezis v gidronimii Karelii [Phonetic Variants of the Ancient Toponymic Stem Ylä- ‘upper’ and Their Genesis in the Hydronymy of Karelia]. – Voprosy onomastiki 15(2), 7–27.

Reszegi Katalin 2012a: Cognitive Approaches to Hungarian Toponymy. – Onoma 47, 367–379.

Reszegi Katalin 2022b: A Cognitive Approach in Onomastics: Some Notes on Metaphorical Place-Names. – Voprosy onomastiki 19(1), 235–244.

Reszegi Katalin 2022c: Metonymic Namegiving from a Cognitive Perspective. – Acta Onomastica 63(1), 206–225.

Reszegi Katalin 2023: Proper Names in Cognitive Onomastics: Meaning and Categorization of Proper Names. – Onomástica desde América Latina 4(1), 1–32.

Sjöblom Paula 2006: A Cognitive Approach to the Semantics of Proper Names. – Onoma 41, 63–82. Internet Access: https://poj.peeters-leuven.be/content.php?url=article&id=2119611&journal_code=ONO&download=yes.

Skorupa Pavel 2021a: Motivation and Semantics of the Present-Day Vilnius County Toponym Oppositions: The Concept of the Object’s Position in Space. – Acta Linguistica Lithuanica 84, 254–282.

Skorupa Pavel 2021b: Vilnius County Toponyms as Signs of National and Cultural Identity, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Skorupa Pavel 2021c: Footprints of Language Contacts in the Present-Day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: The Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 219–243.

Skorupa Pavel 2023: Semantics of Present-Day Vilnius County Toponym Oppositions: Doctoral Thesis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Internet Access: https://vb.lki.lt/object/elaba:161395333/.

Skorupa Pavel 2025: Onomastikos raida Lietuvoje: nuo tradicijos iki modernybės [The Development of Onomastics in Lithuania: From Tradition to Modernity]. – Logos 122, 58–65. DOI: https://doi.org/10.24101/logos.2025.06.

Slíž Mariann 2017: Personal names in medieval Hungary, Hamburg: Baar Verlag.

Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai [Compound Oronyms of Marijampolė County]. – Lituanistica 4(68), 47–59.

Sviderskienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija [Motivation of Compound Helonyms of Marijampolė County]. – Acta Linguistica Lithuanica 75, 243–273.

Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija [Motivation of Composite Helonyms of Marijampolė County]. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 78–102.

14

Sviderskienė Dalia 2019: Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija [Motivation of Suffixal Helonyms of Marіampolė County]. – Acta Linguistica Lituanica 81, 108–138.

Sviderskienė Dalia 2022: Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (1935–1937) helonimų motyvacija [Motivation of the Helonyms of Anykščiai Country of Utena County (1935–1937)]. – Lituanistica 68, 1(127), 43–65. DOI: doi.org/10.6001/lituanistica.v68i1.4688.

Sviderskienė Dalia 2024: Iškilusių žemės paviršiaus formų ir jų struktūrinių dalių įvardijimo ypatumai (Lietuvos žemės vardyno Utenos apskrities Anykščių valsčiaus anketų (1935–1937) duomenimis): mokslo studija [Characteristics of Naming Land Elevations and Their Structural Features (Insights from the Lithuanian “Land Names” Questionnaires in Anykščiai District (1935–1937), Utena County): Research Study], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DOI: https://doi.org/10.35321/e-pub.134.kalnuotu-vietu-ivardijimai.

TLE II: Tarybų Lietuvos enciklopedija [Encyclopedia of Soviet Lithuania] 2: Grūdas–Marvelės, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

Vaitkevičius Vykintas 2012: Neris. 2007 metų ekspedicija [The Neris. 2007 Expedition], kn. 2, Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba [Composition of Hydronyms of Lithuanian SSR], Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų semantika [Semantics of Lithuanian Hydronyms]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names, Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

Vasmer Maks 1986: Etimologičeskij slovar russkogo jazyka [Etymological Dictionary of the Russian Language] 2, Moskva: Progress.

15