ANDA BLŪMANE

Liepājos universitetas, Latvija

SOCIOLINGVISTINĖ KREIPINIŲ VARTOJIMO LATVIJOS BENDROJO UGDYMO ĮSTAIGOSE ANALIZĖ

Kreipinys yra labai svarbus kiekvieno žmogaus bendravime. Jis vartojamas bendraujant mokiniams, mokytojams ir mokyklos administracijai. Be įvairių kreipinių formų jų bendravimas būtų sudėtingas. Tinkamai pasirinktos kreipinių formos daro įtaką tolesniam bendravimui ir tarpusavio supratimui. Patys pirmieji žodžiai, kuriuos sakome kitiems, parodo mūsų požiūrį. Dažniausiai tai būna žodžiai, kuriais į juos kreipiamės, norėdami atkreipti jų dėmesį, paskatinti mus išklausyti arba kaip nors pasielgti. Labai dažnai pirmieji žodžiai nulemia tolesnius žmonių santykius ir pradeda vertinti kreipiantįjį. Pirmieji mokytojo mokiniams pasakyti žodžiai yra esminiai, nes jie daro įtaką tolesnei sąveikai klasėje.

Kreipinio negalima tirti vien lingvistiniu aspektu. Jį reikia nagrinėti sąsajoje su tokiomis tyrimų sritimis kaip psichologija, etnolingvistika, edukologija, etika, sociologija ir semiotika. Kreipinio tyrimams taip pat labai svarbi diskurso analizė. Atskirų frazių ar sakinių nagrinėjimas nesuteikia visapusiško požiūrio į bendravimą, pašnekovų santykius ar tokių socialinių veiksnių kaip socialinis atstumas ir amžius reikšmę vartojant kreipinius. Dar 1958 m. du leidiniai žymėjo naują diskurso tyrimų etapą. Vienas jų buvo R. Browno ir A. Gilmano straipsnis The Pronouns of Power and Solidarity, kuris didele dalimi padėjo teorinį pagrindą šiam tyrimui (Brauns, Gilmans 2003: 124–147).

Spontaniškos kalbos analizė yra gyvybiškai svarbi kalbos etnografijos tyrimams. Šis straipsnis pagrįstas tyrimais, atliktais daugelyje Latvijos mokyklų. Autorė pati yra mokytoja, todėl gali tiesiogiai stebėti kasdienį mokinių, mokytojų ir mokyklos administracijos bendravimą ir dalytis nešališkais pastebėjimais.

202

KALBOS KULTŪRA | 82

Šio straipsnio tikslas – ištirti kreipinių formų įvairovę mokykloje, daugiausia dėmesio skiriant tradicinėms kreipinių formoms, perduodamoms iš kartos į kartą, taip pat toms, kurias galima laikyti naujovėmis kalboje. Straipsnyje taip pat analizuojama skirtingo kalbinio lygio mokyklos vartotojų tarpusavio kreipinių formų simetrija ir asimetrija.

Tyrimas pagrįstas anketomis, kurias užpildė 718 mokinių, 125 mokytojai iš 11 mokyklų ir 48 mokyklų direktoriai iš kitų 48 mokyklų. Buvo apklausti mokiniai ir mokytojai iš visų Latvijos regionų. Dauguma mokinių gyvena miesteliuose ir miestuose (562), o tik 153 gyvena kaime. Mokinių anketos suskirstytos pagal respondentų amžių. Vieną grupę sudarė 10–14 metų, kitą – 15–19 metų mokiniai (žr. 1 pav.).

1 PAVEIKSLAS. Apklaustų mokinių skaičius pagal jų amžių

ANKSČIAU LATVIJOJE VARTOTŲ KREIPINIŲ MODELIŲ APŽVALGA

Kreipimosi į žmones būdas ir kreipiniai atspindi laikotarpį, kuriame gyvename, mūsų nacionalines tradicijas ir kultūrą, būdingus mūsų etnoso bruožus. Pasaulio kalbose esama skirtingų mandagių ir

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

203

pagarbių santykių užmezgimo strategijų. Kalbas tyrinėjantys mokslininkai padarė išvadą, kad kreipinių vartosena tautos turi ir panašumų, ir skirtumų (Braun 1988; Brauns, Gilmans 2003; Ervina-Tripa 2003).

Kiekviena tauta turi savitus istorinės kilmės kreipinių modelius, nors laikui bėgant jie gali kisti. Vienas iš bet kurios kreipinių sistemos bruožų yra galimybė ją paveldėti kiekvienai naujai kartai. Amerikiečių kalbininkas E. Sapiras daug dėmesio skyrė kalbos, viena vertus, ir socialinių veiksnių bei kultūros, kita vertus, sąsajoms. Sapiro ir Whorfo hipotezės esmė ta, kad kalba lemia mąstymo ir elgesio normas. Kiekviena kalba savo kalbėtojams formuoja savitą tikrovės suvokimą (Sepīrs 1999: 87). R. Brownas ir A. Gilmanas taip pat nagrinėjo asmeninių įvardžių thou ir you vartoseną įvairiose šalyse ir padarė išvadą, kad įvardžių semantiką ir stilistinę vartoseną lemia kalba, kurioje jie vartojami (Brauns, Gilmans 2003).

Labai tikėtina, kad mažybinių formų (Peļuks, Lāčuks, Saldumiņš, Miļums, Smieklņš, Pekucītis, Gundiņ, Jānīt, Pauliņ) vartojimas bendraujant mokiniams ir mokytojams, taip pat gyvūnų, paukščių, augalų ir medžių pavadinimų (Briedis, Lapsa, Gliemezis, Žubīte, Cielava, Gulbis) vartojimas kaip pravardžių mokinių tarpusavio bendravime yra susiję su senosiomis latvių tautos kalbos vartojimo tradicijomis. Mokinių pravardės išsamiau analizuotos straipsnyje A Nickname to Every Student? (Blūmane 2008). Kadangi Latvijos teritorijoje nuo seno gyveno daugybė kitų tautų, jų kultūros taip pat paliko pėdsakų latvių kalbos ir kreipinių vartosenoje. Todėl sunku atskirti latvių etnosui būdingus kreipinių vartosenos bruožus nuo skolinių iš kitų etnosų. Atspirties tašku galėtų būti folkloras. Šiandien latvių folkloro medžiaga yra šaltinis, padedantis atkurti etnines kreipinių vartojimo tradicijas.

Kreipinių vartosenai įtakos turėjo ir istorinės bei politinės padėties Latvijoje pokyčiai. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, kai įvairūs socialiniai sluoksniai plačiai vartojo titulus, ir XX a. 3-iajame bei 4-ajame dešimtmečiuose, kai Latvija buvo nepriklausoma valstybė, vartoti kreipiniai labai skyrėsi. Štai keli 1899 m. laiškuose vartotų kreipinių pavyzdžiai: ^th century when the use of titles was widespread between social classes and those used in the 20s and 30s of the 20^th century when Latvia was an independent country. Here are a few examples of addresses in letters written in 1899: Viņa Augstībai kņazam / firstam / hercogam N. N. („Jo Šviesybei didžiajam kunigaikščiui / kunigaikščiui / grafui N. N.“); Viņas Augstībai kņazienei / firstienei / hercogienei („Jos Šviesybei

204

KALBOS KULTŪRA | 82

Didžiajai kunigaikštienei / kunigaikštienei / grafienei“); Grafiem, baroniem un fon kungiem (muižniekiem) („grafams, baronams ir ponams fon (dvarininkams)“); Viņa Godībai grāfam („garbingajam grafui“); Augstdzimušam un dižciltīgam baronam N. N. kungam („aukštakilmiam ir kilmingam baronui ponui N. N.“); Augstigodājamai dižciltīgai baronietei fon N. N. kundzei („labai garbingai kilmingai baronienei fon N. N.“); Augstigodāmajam barona fon N. N. lielkungam / lielmātei („labai garbingam baronui fon N. N., dvaro šeimininkui / baronienei fon N. N., dvaro šeimininkei“). Būdingiausi XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių kreipiniai buvo ^th century were kungs / kundze („pone / ponia“). Į žmones taip pat kreiptasi pagal jų ūkio pavadinimą, nes labai dažnai ir ūkis, ir jo savininkas turėjo tą patį vardą. XX a. 5-ojo dešimtmečio–8-ojo dešimtmečio pabaigos kreipiniai (^th century (biedrs („drauge“), biedri („draugai“), pilsonis („pilietis“), pilsoņi („piliečiai“)) labai skiriasi nuo vartotų XXI a. pradžioje, kai anglų kalbos įtaka ypač ryški jaunimo vartojamuose kreipiniuose. Sovietmečiu Latvijoje valdžia buvo nustačiusi vieną kreipinį: ^st century when the influence of English is particularly marked in the way young people use address forms. In Soviet times in Latvia there was one address form the authorities had decreed: biedri, biedre („drauge“ – tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės), vartotą vieną arba kartu su asmens vardu, pavarde, profesiniu ar garbės titulu (Blinkena 1968: 4). Žodis kungs („ponas“), kaip ir lietuviškas žodis ponas, buvo išstumtas iš oficialiosios komunikacijos. Jį pakeitė žodis „draugas“ – lietuvių kalboje draugas, o latvių kalboje biedrs. Naujausi tyrimai parodė, kad latvių kalbos žodis kungs vartojamas daug dažniau nei lietuvių kalbos ponas (Kvašīte, Čepaitiene, Župerka 2003: 11). Išanalizavę mokytojų ir mokyklų vadovų užpildytas anketas, galime teigti, kad tokie kreipiniai kaip biedri, biedre, pilsonis, pilsone jau nebevartojami. Latvijoje XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiuose vartoti kreipiniai, tokie kaip surname + kungs, surname + kundze, vėl populiarėja.

Taigi politinė sistema palieka pėdsakų kreipinių vartosenoje. Tačiau tarp pirmiau minėtų dviejų laikotarpių nėra griežtų ribų, nors pagrindines tų laikotarpių kreipinių vartojimo tendencijas vis dar galima įžvelgti. Atsižvelgdami į išvardytas aplinkybes, galime numatyti, kokie kreipiniai ir jų modeliai šiandien vartojami mokykloje.

Mokykla yra įdomi tyrimų aplinka, nes čia senosios kalbos tradicijos susilieja su naujovėmis. Prie senesnių latvių kalbos tradicijų priskiriama įvairi mažybinių formų vartosena – tiek leksinės reikšmės, tiek formos požiūriu – visose amžiaus grupėse, taip pat ir tarp mokinių,

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

205

taip pat vartojamas profesinis titulas skolotāj (mokytojas) ir director (direktorius), kurie istoriškai buvo vartojami kaip kreipiniai skolmeistara kungs / kundze („ponas mokytojas / ponia mokytoja“). Įvardis Jūs („jūs“) latvių kalboje taip pat turi senas vartojimo tradicijas. Latvijos universiteto profesorius Andrejs Veisbergsas mano, kad tu („tu“) ir jūs („jūs“) mūsų kalboje yra vertingi, nes leidžia išreikšti reikšmės atspalvius. Vartodami tu arba jūs galime parodyti savo emocijas, galime pažeminti arba pagerbti asmenį, su kuriuo bendraujame. Kalba yra labai subtili. Jei šios formos neturėtų jokios reikšmės, kalba jų atsisakytų (Puķe 2000: 15).

ĮVARDŽIŲ TU IR JŪS VARTOJIMAS LATVIŲ KALBOJE

Kaip latvių kalbos naujovę galima paminėti išsiplėtusį įvardžio tu vartojimą situacijose, kuriose prieš kelis dešimtmečius buvo vartojamas pagarbus kreipinys Jūs. Jaunesni kalbos vartotojai į mokytojus ar klasės auklėtojus kreipiasi įvardžiu tu. Suaugusiųjų kalboje taip pat pasitaiko svyravimų vartojant tu ir jūs, ir ne tik mokykloje. Kartais žurnalų ar laikraščių publikacijose, televizijos ir radijo interviu nukrypstama nuo priimto kreipinio Jūs (Lauze 2003: 344; Ernstsone 2005: 27). Taigi pasitaiko situacijų, kai žmonės, menkai pažįstantys vienas kitą arba visai nepažįstami, nusprendžia abipusiškai vartoti formą tu. Jie nebesilaiko amžiaus ir socialinio statuso hierarchijos, kurios iki šiol buvo griežtai paisoma. Panašių reiškinių galima pastebėti ir mokyklos aplinkoje bendraujant mokytojams su direktoriumi, kartais ir mokiniams su mokytojais. Kokios galėtų būti šio reiškinio priežastys Latvijoje? Viena iš priežasčių – kitų kultūrų įtaka, nes kai kurios tautos atsisakė vieno iš įvardžių; pavyzdžiui, anglų kalboje vienaskaitos įvardis thou seniai išnyko ir vartojamas tik archajiniu stiliumi. Kita priežastis galėtų būti visuomenės demokratizacijos banga, prasidėjusi Latvijoje apie 1990 metus.

Visi Latvijos kalbos vartotojai kartkartėmis abejoja, kurį įvardį rinktis – tu ar jūs, ypač kai bendraujama neformalioje aplinkoje, o kalbėtojo ir pašnekovo ryšys nėra toks artimas

206

KALBOS KULTŪRA | 82

kad būtų galima vartoti kreipinį Tu. Mandagumas, geri draugiški santykiai, galia, solidarumas – tai kriterijai, lemiantys, kurį įvardį pasirinkti: tu ar jūs. Galime pritarti kalbininko A. Veisbergso nuomonei, kad abejojant saugiau vartoti kreipinį Jūs.

Latvių kalboje įvardis Jūs vartojamas nuo senų laikų, jau kelis šimtmečius. Įvardis Jūs kalboje labai vertingas, nes šis kreipinys leidžia išreikšti pagarbą, atsiriboti nuo kito asmens arba pereiti prie tu, kuris latvių kalboje perteikia tarpusavio artumą ir draugiškumą. Pastarasis niuansas neįmanomas kalbose, kuriose šios formos nėra. Įvardžio tu vartojimą galima laikyti bendravimo priemone, kurios galimybės perteikti socialinius niuansus ir skirtumus yra ribotos.

KREIPINIŲ MODELIAI

Tarp jaunimo labai populiarūs įvairūs pravardžiai ir fonetinės vardų ar pavardžių modifikacijos, pavyzdžiui, Siņča, Sindžs, Eļuka, Antrucīte, Lindočka, Santočka, Arčiks, Ārčijs, Zaņuks, Megucis, Ilžuks, Renčs, Ginčs, Janka, Jaņķels, Valčs, Kalvels, Dančiks, taip pat sutrumpintos asmenvardžių formos, pavyzdžiui, Rēne (iš vardo Renāte), Sola (iš Solveiga), Mona (iš Monika), Rūža (iš Rudīte). Kadangi klausimyną reikėjo pildyti raštu, paaiškėjo itin didelė anglų kalbos įtaka šių vardų rašybai ir tarimui, pavyzdžiui, Pingy, Snoopy, W-man, Henrix, Džonis, Džastons.

Latvijos mokyklose dažniausiai vartojami vardiniai ir įvardiniai kreipiniai: vardas, pravardė, asociatyvinė pravardė (fonetinė vardo ar pavardės modifikacija), sutrumpinta vardo ar pavardės forma, vien pavardė (labai populiarus kreipinys tarp 15–19 metų jaunuolių), vardas ir tėvavardis, mažybinė vardo ar pavardės forma, kreipinio inversija (meit („dukra“), dēls („sūnau“), mišrūs kreipiniai: jaustukas + kreipinys, kolēģīt („kolega“) + Tu, kolēģīt + Jūs, draugs („friend“) + Tu, Jūs + the name, skolotāj (‘teacher’) + the name, skolotāj + the surname, direktor (‘principal’) + the surname, director + the name ir kitos panašios formos. Kartais pasirinktą kreipinį parodo veiksmažodžio forma, pavyzdžiui, lūdzu, pasakiet! („gal galėtumėte pasakyti?“).

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

207

Taip pat vartojamos trečiojo asmens formos. Jei žmogus nėra tikras dėl tarpusavio santykių artumo, į pašnekovą kreipiamasi trečiojo asmens vienaskaitos forma (Lauze 2004: 28). Šio straipsnio autorius pastebėjo tokias kreipimosi formas mokytojų tarpusavio bendravime per pertraukas arba lektoriui sveikinantis su auditorija.

Mokykloje koreliacijos taisyklės taikomos ir vertikaliajame, ir horizontaliajame lygmenyje. Vertikalusis santykių aspektas atsiskleidžia veikiant galios principams, o horizontalusis – bendradarbiavimo ryšiuose. Vertikalusis matmuo reiškiasi tarp mokinio ir mokytojo, mokinio ir direktoriaus, mokytojo ir direktoriaus, o horizontalusis – tarp mokinių arba mokytojų. Vertikalusis kreipimosi modelis daugiausia vartojamas oficialioje komunikacijoje, o horizontalusis – neoficialioje. Kreipimosi formų variacijos dažniausiai pastebimos horizontaliajame lygmenyje.

Mokytojo ir direktoriaus tarpusavio kreipimosi formos dažniausiai yra asimetriškos. Mokytojai į direktorių kreipiasi tokiomis formomis kaip jūs, direktoriau (direktoriau), jūs + pavardė. Tačiau direktoriai į mokytojus kreipiasi jų vardais, sakydami jiems tu; tai rodo hierarchiją ir socialinį atstumą (žr. 2, 3 ir 4 pav.).

2 PAV. Mokyklos direktoriaus vartojamos kreipimosi formos bendraujant su jaunais mokytojais

208

KALBOS KULTŪRA | 82

3 PAV. Mokyklos direktoriaus vartojamos kreipimosi formos bendraujant su vyresniais mokytojais

4 PAV. Mokytojų vartojamos kreipimosi formos bendraujant su mokyklos direktoriumi

10–14 metų mokiniai į bendraklasius dažniausiai kreipiasi vardu, pravarde ir antrojo asmens vienaskaitos įvardžiu tu. 85% šios amžiaus grupės jaunuolių vartoja vardą. Mokykliniais metais vartotos kreipimosi formos išlieka tarpusavio bendravime visam gyvenimui. Kai bendraklasiai ir draugai susitinka po daugelio metų, neoficialiai bendraudami jie vartoja senąsias kreipimosi formas.

Tarp 15–19 metų paauglių vyrauja kreipimosi vardu, pravarde (66% atvejų) ir antrojo asmens vienaskaitos įvardžiu tu formos. Mokiniai gana dažnai vartoja mažybines asmenvardžių formas.

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

209

Bendraujant mokiniui ir mokytojui, dažniausiai vartojamas asimetriškas kreipimosi modelis. Vyraujantis 10–14 metų mokinių kreipinys į mokytojus yra skolotāj („mokytojau“) (37%), kreipinys you vartojamas rečiau (25%) (žr. 5 pav.).

Mokiniams vyresnėjant (15–19 metų), abipusiai simetriškų kreipinių vartojimas mokytojo ir mokinio bendravime didėja. 19% apklaustų mokinių į mokytoją kreipiasi vartodami kreipinį skolotāj („mokytojau“) + the first name. Kalbininkė L. Lauze (Lauze 2002: 31–32) priėjo prie panašių išvadų. Tačiau asimetriškas kreipimosi modelis stebimas dažniau. Tu – tu santykiai sudaro tik 19% atvejų.

Mokytojų tarpusavio santykiuose dažniausiai vartojami simetriški kreipiniai, nors vyresnio ir jaunesnio kolegų santykiuose pastebima asimetrija. Asimetrija ypač ryški mokytojų, kurie anksčiau abu buvo užmezgę mokinio ir mokytojo santykį, tarpusavio santykiuose. Buvę mokiniai jaučia pagarbą savo buvusiems mokytojams.

Kreipimosi formos mokykloje labai pasikeitė. Tai ypač pastebima vartojant tu ir jūs, taip pat pravardžių, vardų ir pavardžių fonetinių modifikacijų įvairovėje ir vartosenoje.

Jaunimas kreipimosi formas renkasi laisvai, jos atviros kitų kultūrų įtakai. Mokiniams ir mokytojams bendraujant vartojamos asimetriškos kreipimosi formos, reiškiančios distanciją ir pagarbą mokytojui. Simetriškų formų vartojimas mokinio, mokytojo ir direktoriaus tarpusavio bendravime rodo, kad mokytojai yra atviri naujoms kalbos ir švietimo tendencijoms.

Kreipimosi sistemą mokykloje sudaro daugybė įvairių kreipimosi formų. Kreipinio varianto pasirinkimas priklauso nuo kalbos tradicijų, socialinio etiketo ir kitų socialinių veiksnių. Amžius yra lemiamas veiksnys, nulemiantis kreipimosi elgesį mokykloje. Lytis šiuo požiūriu nėra reikšminga, ypač tarp mokinių. Svarbiausias veiksnys, lemiantis kalbinių priemonių pasirinkimą mokinių, mokytojų ir mokyklų direktorių bendravime, yra pažįstamumo lygis. Kuo geriau kalbėtojas pažįsta adresatą, tuo nerūpestingesnis ir laisvesnis jo požiūris į kalbinių priemonių pasirinkimą. Nė viena iš minėtų socialinių grupių neturi nepriekaištingos kreipimosi kompetencijos, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Tai taikytina abiem bendravimo dalyviams: kalbėtojui ir adresatui.

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

211

REFERENCES

Blinkena A. 1968: Dažas domas par uzrunas veidu mūsu sabiedrībā. – Padomju Jaunatne 27. apr., 4 lpp.

Blūmane A. 2006: Uzrunas formu izvēle skolēnu un skolotāju saziņā. – Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 10, Liepāja: LiePA, 141–149.

Blūmane A. 2006: Uzrunas formu izvēle izglītības iestādē: pedagogu viedoklis. – Artura Ozola dienas konference 17. – 18. martā, R.: LU Filoloģijas fakultāte Baltu valodu katedra, 7 lpp.

Blūmane A. 2008: Vai katram skolēnam pa iesaukai? – Letonikas otrais kongress. Kurzemes novada kultūrvēsturiskais mantojums, tā izpēte un saglabāšana, Liepāja: Liepājas Universitāte, 18–29.

Braun F. 1988: Terms of address: Problems of patterns address usage in various languages and cultures, Berlin: de Gruyter.

Brauns R., Gilmans A. 2003: Solidar itātes un varas vietniekvārdi. – Kentaurs 30, R.: Minerva, 124–147.

Burkovska I. 2001: Tu vai jūs? – Diena 18. febr., 14 lpp.

Ernstone V. 2005: Solidar itāte un demokrātija: uzrunas lietojums elektroniskajos plašsaziņas līdzekļos. – Valodas prakse: vērojumi un ieteikumi. Nr. 1. Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 24–30.

Erviņa-Tripa S. 2003: Sociolingvistiskie likumi uzrunas formu izvēlē. – Kentaurs 30, R.: Minerva, 106–123.

Kvašīte R., Čepatiene G., Župerka K. 2003: Valodas un rakstniecības stilistiskā savdabība kā tautas vēstures sekas (lietuviešu un latviešu paralēles). – Linguistica Lettica 12, R.: Latviešu valodas institūts, 105–115.

Lasila S. 1994: Jaunā zelta uzvedības grāmata, Rīgā: Sprīdītis.

Lauze L. 2002: Vietniekvārdu tu un jūs lietojums jauniešu vērtējumā. Valoda – 2002. Valoda dažādu kultūru kontekstā: Humanitārā fakultāte zinātniskie lasījumi: 1. daļa. – Valodas lingvistiskie aspekti, Daugavpils: Saule, 29–34.

Lauze L. 2003: Uzrunas lietojums radio. – Vārds un tā pētīšanas aspekti: rakstu krājums 7, Liepāja: LiePA, 341–349.

Lauze L. 2004: Ikdienas saziņā: vienkāršs teikums latviešu sarunvalodā, Liepāja: Liepājas Pedagoģijas akadēmija.

Puķe I. 2000: Es šaubos – tātad lietošu jūs? – Diena 19. febr., 15 lpp.

Sepīrs E. 1999: Valodniecība kā zinātne. – Kentaurs 18, R.: Minerva, 87 lpp.

Universal (vispārīgs) vēstulnieks jeb priekšzīmju grāmata, kā jāraksta, 1899: Rīga: Jakobsona.

Gauta 2009 11 02

212

KALBOS KULTŪRA | 82

SOCIOLINGVISTINĖ LATVIJOS BENDROJO LAVINIMO ĮSTAIGOSE VARTOJAMŲ KREIPIMOSI FORMŲ ANALIZĖ

Santrauka

Mokyklose ir bendrojo lavinimo įstaigose vartojamos kreipimosi formos daugiausia lemia komunikacijos ir tarpusavio supratimo sėkmę. Kreipimosi formos sociolingvistikoje neapsiriboja šauksmininko linksniu vartojamais daiktavardžiais, bet apima įvardžius ir asmens pareigas, vardą bei pavardę nusakančias žodžių grupes. Juos tiriant svarbu atsižvelgti į visuomenėje vyraujančias etiketo normas, komunikacijos simetriją ir asimetriją, vertikalųjį ir horizontalųjį komunikacijos lygmenį bei oficialųjį ir neoficialųjį kalbos stilių.

Šiame tyrime remiamasi 718 mokinių, 125 mokytojų bei 48 mokyklų direktorių apklausų duomenimis. Dauguma mokinių (562) gyvena miestuose ir miesteliuose. Mokinių anketos suskirstytos pagal amžiaus grupes: 10–14 ir 15–19 metų.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugumoje mokyklų bendravimas tarp mokinių ir mokytojų yra formalus, tai atspindi kreipimosi formų vartoseną. Kreipiantis į mokytoją, vyrauja forma skolotāj (mokytojas) + pavardė ir panašios formos. Tarp mokinių vyrauja vardažodinės kreipimosi formos, tokios kaip vardas, pravardė, asociatyvi pravardė (fonetiškai modifikuotas vardo ir pavardės garsų junginys), tik pavardė. Pastaroji būdinga 15–19 metų jaunuoliams. Mokyklų bendruomenėse pasitaiko ir tokių kreipimosi formų, kaip vardas ir tėvavardis, mažybinė vardo ir pavardės forma, jaustukas + kreipinys, kolēģīt (kolega) + tu, kolēģīt (kolega) + Jūs, draugs (draugas) + tu, Jūs + vardas, skolotāj (mokytojas) + vardas, direktor (direktorius) + pavardė, direktor (direktorius) + vardas ir t. t.

Jaunimo vartojamos kreipimosi formos laisvesnės, dažnai veikiamos kitų kultūrų. Asimetriška komunikacija tarp mokinių ir mokytojų dažniausiai rodo didesnę distanciją bei pagarbą mokytojui. Simetriškų formų vartojimas tarp skirtingų lygmenų rodo mokytojo atvirumą naujiems kalbos ir švietimo polinkiams. Pastebėtas vyresniųjų klasių mokinių (19 proc.) polinkis bendraujant su mokytoju vartoti tokią kreipimosi formą: skolotāj (mokytojas) + vardas.

Asimetriškos kreipimosi formos būdingos jaunesniųjų ir vyresniųjų mokytojų bendravimo situacijoms bei pokalbiams tarp mokyklos direktoriaus ir mokytojo.

ANDA BLŪMANE

Liepājas Universitāte

Lielā iela 14

Liepāja LV-3401 Latvia

[email protected]

A. BLŪMANE. Sociolinguistic analysis of address usage in general educational institutions in Latvia

213