G. AkelAi is. Į e piniai, jų aiškinimas Jono Jablonskio g ama ikos da buose
57
GINTAUTAS AKELAITIS
Mykolo Rome io uni e si e as
ĮTERPINIAI, JŲ AIŠKINIMAS
JONO JABLONSKIO GRAMATIKOS
DARBUOSE
ĮVADAS
Į e piniai – lie u ių kalbos sakinio sin aksės i os sin aksės ap ašo pašalio
dalykas. Tačiau be jų ap a imo sakinio sin aksės ap ašas bū ų ne ik neiš-
samus, be i nebaig as. I isiškai nes a bu, kaip jie bus pa adin i i e -
inami: a adiciškai į e piniais, a okiečių, anglų kalboms, ku ki okia nei
lie u ių kalbos sakinio na ių o maliųjų yšių aiška, inkančiais e minais
i są okomis Sa zad e biale, Sen ence ad e bs – sakinio p ie eiksmiais (ž .
Hol oe , Pajėdienė 2005: 107 i k .), a iš klasikinės e o ikos pa eldė u
e minu pa en ezė (ž . Koženiauskienė 2001: 176 i k .; Rulíko á 1973).
Daba aki aizdu, kad į e piniai, nep iklausydami sakinio b anduoliui, p i-
ski iami sakinio kaip pasakymo pakopai, įsi e pia į į ai ius sakinio i ne
eks o angus – ai i modalumo o ma imo p iemonė, i sakinio disku -
siškumo iš aiškos elemen ai, o eks e – i sakinio kohezijos, . y. g ama inio
išlumo, p iemonė.
Kad sup as ume, koks bu o i kokią eikšmę u ėjo į e pinių ap ašas
Jono Jablonskio g ama ikos da buose, eikia ben glaus os lie u ių kalbos
sin aksės y inėjimų is o ijos apž algos – kas iki J. Jablonskio bu o pasa-
ky a apie į e pinius.
1. Lie u ių kalbos g ama ikose iki J. Jablonskio kokio no s į e pinių
ap ašo nebu o. Ne lie u ių kalba pa ašy ose g ama ikose – ne Augus o
Schleiche io, F id icho Ku šaičio – pa ies sakinio ap ašo maža ebu o; sin-
aksės dalykai bu o išdės omi adinamuoju kalbos dalių sin aksės p incipu
(plg. Būda 1987: 13 i k .). Be pi mi pa yzdžiai, daba laikomi į e piniais,
jau odėsi. Pa yzdžiui, A. Schleiche is, ap a damas p ielinksnį ano , a o-
jamą ik į e p inėse kons ukcijose, ašė: „ano eikšmė man y a neaiški; jis
58
KALBOS KULTūRA | 83
( . y. ano . – G. A.) a ojamas okiuose junginiuose: ano e o, ano jo zodzo“
(Schleiche 1856: 280).
2. Lie u ių kalba išleis uose g ama ikos ap ašuose – An ano Ba anausko
(1896), Pe o G ažbylio (Po ilo Januše ičiaus) (1905), Adomo S uob io
(1906) – no s į e piniai neap ašomi, be sky ybos dalykų sky eliuose pasi-
odo pi mi e minai, ku iais į a dijama ai, kas daba adinama į e piniais.
Bū en : žodžiai įmes inai, sakynei įmes inai (A. Ba anauskas); žodžiai įmes i,
sakynjai įb uk i (G ažbylys-Januše ičius); į alpiniai žodžiai i sakyniai (Ado-
mas S uob is). Tie e minai su eksp esy iais de inamaisiais dėmenimis nei
ilgesnį laiką ė ė, nei ku is iš jų p igijo.
Tad isa – i įsi i inusių e minų, i į e pinių kaip sakinio sin aksės
iene ų ap ašo – pi mumas p iklauso Jonui Jablonskiui.
ĮTERPINIŲ PATEIKIMAS JONO JABLONSKIO
GRAMATIKOS DARBUOSE
Iš Jono Jablonskio g ama ikos da bų ( . y. ado ėlių) į e piniai, sa aime
sup an ama, išsamiausiai y a ap ašy i 1911 m. Lie u jų kalbos sin aksėje.
1901 m. Lie u iškos kalbos g ama ikoje, ku ios pa ašymo i išleidimo is-
o ija lie u ių kalbo y oje isuo inai žinoma, apie į e pinius žinių nė a:
kaip ap ašomas objek as jie nepa eko į sky ių „Keli sin aksio įs a ymai“
(ž . Jablonskis 1957: 158–177), nes ame sky iuje nesiek a pa eik i sis e-
minio, kad i glaus o lie u ių sin aksės ap ašo, o no ė a palies i „ ik ai
s a biausius g ama ikos klausimus“, beje, da ne jablonskinės g ama ikos,
o anks esnių kalbamokslių p incipais emian is. No s y a sky ius „Keli
žodžiai apie g ama ikos ašybą“, be nė neužsimin a apie sky ybą – adi-
nasi, i šiuo keliu į 1901 m. g ama iką į e piniai negalėjo pa ek i. (Ne i
Lie u jų kalbos sin aksėje (p. 102) J. Jablonskis eigė: „Ski iamieji ženklai
i jų mokslas, iesą sakan , y a ne iek sin aksės, kiek ašybos dalykas“, –
ši aip jis pab ėžė, kad ašyba i sky yba suda o žinių apie kalbos eiškimą
aš u ienumą.)
Tai, kas apie į e pinius J. Jablonskio pa ašy a „Pi mųjų sin aksės daly-
kų“ sky iuose i sky ybos dalykų ap ašuose, ku ie y a 1922 m. (i 1919
m.) Lie u ių kalbos g ama ikoje i 1925 m. Lie u ių kalbos ado ėlyje, a -
liekan y imą, bu o palygin a su 1911 m. Lie u jų kalbos sin aksės a i-
inkama medžiaga. I p iei a p ie iš ados: iek g ama ikoje, iek ado ė-
G. AkelAi is. Į e piniai, jų aiškinimas Jono Jablonskio g ama ikos da buose
59
lyje apie į e pinius J. Jablonskis pa eikė, jo akimis, s a biausius dalykus,
imdamas juos iš Lie u jų kalbos sin aksės. Tik iena smulkmena: 1922 i
1925 m. g ama ikos da buose jis jau nebe a ojo p iešdėlio in- e minų
dėmenyse in e p inis, in e p iniai – uos dėmenis jis jau pa eikė su p ieš-
dėliu į- (ž . Jablonskis 1957: 412–413). Taigi olesnės analizės objek as
y a ai, kas apie į e pinius J. Jablonskio y a pa ašy a 1911 m. Lie u jų
kalbos sin aksėje.
TERMINAI, KLASIFIKACIJA IR ĮTERPINIŲ VIETA
SINTAKSĖS APRAŠE
J. Jablonskis ien isinio e mino į e piniai ne a ojo – jis, kaip jau užsimin-
a, a ojo sudė inius e minus su de inamuoju dėmeniu į e p inis. Labiau-
siai jo išski as e minas į e p iniai sakiniai. Iš paaiškinimo, kad „y a ne ien
sakinių in e p inių, y a in e p inių i a ski ųjų pasakymų, žodžių“ (Lie u -
jų kalbos sin aksė, p. 76; oliau a ojama san umpa S 1911), galima aiškiai
numany i e minus į e p iniai žodžiai i į e p iniai pasakymai. Šie e minai
u i klasi ikacinę eikšmę. O į e p inių eiškinių klasi ikacija iš ik ųjų y a
d ina ė: 1) į e p iniai sakiniai, 2) į e p iniai pasakymai i žodžiai. Tai, kad
an os ūšies d ejopus į e pinius J. Jablonskis ėmė kaip ienumą, odo jį
jau us, kad į e p iniai pasakymai, ku ie pagal daba inį aiškinimą laikomi
aps aba ėjusiais, y a a imi į e p iniams žodžiams.
Sa i as dalykas – kaip J. Jablonskis įkompona o į e pinius į sin aksės ap a-
šą. Į e piniams jis su eikė labai s a bų, kad i o malų, s a usą: šalia sakinių
p ijungimo, sujungimo, su apimo (daba – sakiniai su iena ūšėmis sakinio
dalimis) dėjo sakinių in e pimą. Vadinasi, sakinys su į e piniu, kalbininko
sup a imu, y a sudė inis sakinys. Tai jis y a aiškiai pasakęs: „Sudė iniame
sakinyje ski iame: 1) sakinių p ijungimą, 2) sakinių sujungimą, 3) sakinių
su apimą i 4) sakinių in e pimą.“ (S 1911: 87).
Tačiau, ki a e us, pačiame sin aksės ap aše į e piniai y a ne „Sakinių
sudės ymo“, . y. ne sakinių g ama inių ipų ap ašo, sky iuje, o išsamiai
ap a i sky iuje „Ki i sakinių sa o iškumai i jų į ai ybės“. I ap a i jie
pi mi, ik po jų eina iesioginė kalba, jos a mainos a min iniai sakiniai i
pasakojamoji, a ba ne iesioginė kalba, adinamoji daly ių kalba. Taigi a sa -
giai galima eig i J. Jablonskį jau us į e pinius esan i ien isinio sakinio
a apsk i ai sakinio kaip kalbos iene o, i pašalio dalyku.
60
KALBOS KULTūRA | 83
ĮTERPINIŲ SAMPRATA
Iš apibūdinimo (apib ėž imi a gu a galima adin i) ma y i, kad J. Jablons-
kis į e pinius sup a o labai plačiai i šiek iek p ieš a ingai. Apibūdinimas
ge okai p iklauso nuo o, kad i e minu jis pi miausia pab ėžė į e pinius
esan sakinius, i sakinius su į e piniais laikė, kaip minė a, sudė iniais.
„Nep iklausomasis sakinys, kad, būdamas in e p as į ki ą, ne u i su juo
g ama ikos jung ies ( . y. g ama inio yšio. – G. A.) i įneša į isą pasaky-
mą šiokį- okį min ies paaiškinimą, pažymėjimą, susiau inimą, – adinas
in e p inis sakinys“, – š ai ši aip J. Jablonskis apibūdino (na, apib ėžė) į e -
pinius. Tiesa, uoj pa da p idū ė, kad „in e pjami i šiaipjau pasakymai i
a ski ieji žodžiai“ (S 1911: 76). Dėl okio eiginių nede ėjimo nė a nieko
paaiškinęs. Kaip pa s eigė – ėmėsi ano me o „pap as aisiais sin aksės a-
do ėliais“. O, pa yzdžiui, usų kalbininkai Dimi ijus O sianiko-Kuliko s-
kis, ėliau i Aleksand as Peško skis nu odė į e p inius žodžius i posakius
esan a ba nebaig o sakinio, a ba su umpėjusio sakinio elemen ais. Taigi,
a sa giai eigian , pag indinis J. Jablonskio į e pinių apibūdinimas a ody ų
lyg i p ieš a ingas.
J. Jablonskio nu ody a, kad į e piniai y a, daba iškai kalban , ik šalu-
inis dalykas – jie neiš eiškia sakiniu pasakomo u inio dalykų. Apie ai
kalbininkas ašo: „In e p inis sakinys leng a ka ais i isai išleis i, i as
išleidimas nė kiek nemaino sin aksės pilna ies p asmės. Pasakymas: „Tu,
sako, aka mies e bu ęs“ eiškia iek pa , kiek i sakinys „Tu aka mies-
e bu ęs.“ (S 1911: 78). Žinoma, okiame pa yzdyje, palydė ame aiškina-
muoju žodžiu „ka ais“, į e pinys sako dubliuoja, J. Jablonskio e minu
a ian , daly jų kalbą. Be kaip sakinio u inį i p asmę modi ikuoja į e pi-
niai, jis nesiėmė aiškin i.
Iš šių dienų lie u ių kalbos sin aksės ap ašų žiū in , J. Jablonskis pa ei-
kė sa i ą plačiąją į e pinių samp a ą. Į e pinių samp a os i į e pinių kaip
konk ečių sakinio sin aksės elemen ų apim ies pla umą lėmė ai, kad uome ,
kai sa o g ama ikos da bus ašė J. Jablonskis, įsigalėjo o malioji g ama ikos
k yp is ( iesa, jis liko iš ikimas loginei g ama ikos k ypčiai). Dėl šios p ie-
žas ies g ama ikų au o iai maža dėmesio sky ė kalbos eiškinių seman ikai.
Tas polinkis aki aizdus i J. Jablonskio g ama ikos da buose. Todėl i į e -
pinių seman iką, a ba eikšmes, kaip bu o ma y i iš pa eik o apibūdinimo,
nu odė labai apibend in ai i apy ik iai: „įneša į isą pasakymą šiokį- okį
min ies paaiškinimą, pažymėjimą, susiau inimą“. Negana o, as apibūdini-
G. AkelAi is. Į e piniai, jų aiškinimas Jono Jablonskio g ama ikos da buose
61
mas nea spindi J. Jablonskio pi miausia pa eik ų būdingiausių lie u ių kal-
bos į e pinių – sako, gi di, adinas, odos, egis, žiū ėk, ma y i, ano (ko no s)
i pan. – eikšmių. Plg. pa eik us pa yzdžius (S 1911: 76–78) su šiais bū-
dingiausiais lie u ių kalbos į e piniais: „Daba eiki “, sako, „namo“, „paskui“,
gi di, „su asim, kas čia kal as“. Tu, egis, nebu ai ą dieną nė iš namų iš a-
žia ęs. P iėjo iš a, kiaulė a ba koks gal ijas – ž i bliui nė mo ais, lesa sau
g e ymais su jais i da , žiū ėk, an nuga os a sis os. Tu nieko, ma y i, iš o
nelaimėsi. Tuome i žmonių, ma ai, nedaug bu ę. Reikėjo „pačiupinė i“, ano
mo ynos, i nebebū ų lindęs. Reikė ų jam, ienu žodžiu, galas pada y i i
pan. J. Jablonskis, ki aip nei bu o da oma ėlesniuose lie u ių kalbos
sin aksės da buose, nė nebandė į e pinių ski s y i a kaip no s juos ap a -
i pagal eikšmes.
Iš g ama inių į e pinių požymių s a bu da ai, kad J. Jablonskis nu odė
į e pinius u in lais ą ejopą poziciją: „In e p iniai sakiniai gali s o ė i
dažnai i ki ų sakinių gale i p adžioje, ne ik ai idu yje.“ (S 1911: 78).
Taigi in e pozicija – būdingiausia į e pinių ie a. Be kas lemia į e pinių
poziciją, nuo ko ji pa eina, – kaip i daugelis ėlesnių sin aksininkų, neiš-
ski ian nė daba inių, – nepaaiškino.
SAVITI ĮTERPINIAI
Labai apibend in as į e pinių eikšmių apibūdinimas, da kaip eikian ne-
įž elgus į e piniais einančių žodžių, posakių i ne sakinių aps aba ėjimo,
leido J. Jablonskiui p ie į e pinių šlie i okias kons ukcijas, ku ios ne iko
ki ose sin aksinių eiškinių g upėse, o su į e piniais susijusios ik iek, kad
ašy iniame sakinyje išski iamos sky ybos ženklais, o saky iniame – aki aiz-
du – aiškesnėmis a blankesnėmis pauzėmis. Todėl a p į e pinių a si ado
kons ukcijos su be: Bu o sep yni y ai, be Pe o. Be šių iš odymų, bu o
daugybė i ki ų, da didesnių. Lie u oje, be lie u jų, gy ena da lenkų, usų
(bal ųjų i didžiųjų), žydų, okiečių, nemaža la jų... (S 1911: 78). Beje, i
daba iniuose sin aksės, ypač sky ybos ap ašuose, pi miausia emian is pa-
našumu į ik ą į e pinį be o, šios ūšies kons ukcijos da y a dedamos p ie
į e pinių. Ki a e us, i pa s J. Jablonskis dėl minė os ūšies kons ukcijų
su be s y a o: „Ski iamųjų ženklų“ sky iuje sakinyje Ki ų š enčių, be sek-
madienių, anglai be eik ne u i kons ukciją be sekmadienių laikė p iedėliu
(ž . S 1911: 97).

62
KALBOS KULTūRA | 83
Į e piniais J. Jablonskis laikė au o iaus žodžius, į e p us į iesioginės
kalbos sakinį: „Tu, mo yn, būk p ie ligonio“, a ė ė as, „o aš ažiuosiu
dak a o pa ež i“. „ Die e saugok, ne eikia! – šokos Juozapas: – į e siu į
duobę, i iek“ (S 1911: 76). P ie į e pinių aip pa p isky ė i uos au o iaus
žodžius, ku ie nė a į e p i į iesioginę kalbą, o eina po jos, . y. iso saki-
nio pabaigoje: „Reikia pi ma nuplau i“, p idėjo senis (S 1911: 76). Moks-
linės lie u ių kalbos sin aksės da buose J. Jablonskio sp endimas laiky i
į e piniais au o iaus žodžius ne ik kad nebu o s a s y as, be apie ai nė
neužsimin a.
J. Jablonskis į e piniais laikė, daba iškai sakan , i isiškai lais us, ne-
aps aba ėjusius, ne nes anda iškus, daugiausia sakinio o mos pasakymus,
į e p us į sakinį. Tik jų nė ieno nepa eikė a p 80 į e pinių ap ašo pa yz-
džių, o įdėjo „Ski iamųjų ženklų“ sky iuje kaip b ūkšniais i ypač skliaus-
ais išski iamas kons ukcijas, aiškiai jas adindamas į e piniais. Š ai ie
pa yzdžiai: Vieną ka ą – me gai ė jau bu o d ylikos me ų – ėmę šne-
kė ies d a iškiai. Jei šal inis mažas i andens jame nedaug ė a, – aip a si-
inka labai dažnai, – ad ge ia ieni žmonės. Veikiai a eis me as, kada nė
ienas okie is išei is (jų išeina kas me ai iš Vokie ijos į Ame iką pe
šim ą ūks ančių), ku s ke ina e s ies Ame ikoje žemės da bu, neplauks
ęnai iš Eu opos be na elio su keliais a ba keliolika ž i blių. (S 1911: 100,
101). Pa yzdžių pa eikimo ie a odo, kad kalbininkas lais ų į e piamai
a ojamų kons ukcijų nelaikė ik ais į e piniais, e ais gy ojoje šnekamo-
joje kalboje i jos s iliaus eks uose.
Visų J. Jablonskio da bų nag inė ojų ypač e inami pa yzdžiai šiandien
daug ką pasako apie ūpimą kalbos eiškinį, . y. apie ai, kas nebu o pa-
ašy a ado ėlių eks e. I sakinių su į e piniais J. Jablonskis pa eikė ne ik
iš jo ypač e inga laiky os žmonių kalbos, be i iš specialiosios li e a ū os,
no s pab ėžė, kad ai da y i eikia a sa giai; aigi ne iesiogiai jis kiek pa o-
dė i specialiajai kalbai būdingus į e pinius, plg. p z.: Visuomenės įnamjų
gy enimas, kaip galėjo pas ebė i, bu o mums isiškai sup an amas. Jų
e imus aš, kaip sakiau, aisiau i lyginau. Plg. da a ski us į e pinius: iš
ik ųjų iman , kas s a biausia, pa yzdžiui, is o ininkų (is o ikų) nuomone (ž .
S 1911: 77–79). Į ai ias į e p ines o pa ies žodžio o mas i posakius su
uo žodžiu s engėsi pa eik i g e a, p z.: sako, sako Ju gis; pasakoja, pasako-
ja seni žmonės i pan.
Iš J. Jablonskio pa eik ų pa yzdžių ką ne ką galime sp ęs i apie į e pinių
ki imą, no s be eik isas kalbos aidos šim me is ne ką epa odo. Š ai
G. AkelAi is. Į e piniai, jų aiškinimas Jono Jablonskio g ama ikos da buose
63
daba u ime ik galbū , u bū , o J. Jablonskio laikais bū a ne į e piamai
a ojamų a ian ų: 1) gali bū i, u i bū i; 2) gali bū , u i bū ; 3) gal bū i,
u bū i i 4) gal bū , u bū – pas a ieji anų ijų a ian ų one bu o su-
okiami kaip d ižodžiai. Plg. p z.: Da , gali bū ( u i bū ), s ečių su a-
žiuos. J. Jablonskis y a už iksa ęs daba ik iš Lie u ių kalbos žodyno žino-
mą p ielinksnio o mą ano e: Ką as „pasileidėlis“, ano e ė o, man pada-
ys! (S 1911: 77).
Ilgą laiką J. Jablonskio nus a y a į e pinių samp a a, pa yzdžiai iš jo
pa eik os gausios medžiagos (80 sakinių su į e piniais) bu o pe keliama
isiškai a ba nedaug ką epakei us į gausius o me o mokykloms pa ašy us
lie u ių kalbos sin aksės ado ėlius.
*
Į J. Jablonskio į e pinių ap ašą aki aizdžiai emiasi i d i ski ingos moks-
linės daba inės lie u ių kalbos į e pinių samp a os. Tai siau oji samp a a,
išdės y a akademiniuose lie u ių kalbos sin aksės ap ašuose (LKG III 1976:
701–713; DLKG 1997: 641–644), – čia į e piniais laikomi aps aba ėję, s an-
da iški, apib ėž ą eikšmių kiekį u in ys žodžiai i posakiai; lais osios
į e p inės kons ukcijos, ku ios y a „nesis eminis šnekos plano eiškinys“
(DLKG 1997: 645), adinamos įsp audais ( okia koncepcija y a pa em i i
šio s aipsnio au o iaus į e pinių y inėjimai). J. Jablonskis, aki aizdu, lin-
ko į siau ąją į e pinių samp a ą, be , būdamas a idus sin aksės medžiagai,
pa eikė i okių į e pinių pa yzdžių, ku ie daugiau a mažiau leido susi o -
muo i plačiajai į e pinių samp a ai – jos s a biausias ski iamasis b uožas
y a ne iek ai, kad nuo į e pinių nea ibojami įsp audai, o ai, kad ski ia-
mi i su sakinio žodžiais g ama iškai susiję į e piniai (ž . Balke ičius 1963:
267–281; Labu is 2002: 343–353).
IŠVADOS
1. Jonas Jablonskis sa o g ama ikos da buose į e pinius ap a ė ne ka ą
(1911, 1919 i 1922, 1925 m.), o išsamiausiai – 1911 m. Lie u jų kalbos
sin aksėje specialiame sky iuje; šiek iek papildomų žinių apie į e pinius y a
šio leidinio „Ski iamųjų ženklų“ sky iuje. Dėdamas su umpin us į e pinių
ap ašo a ian us į ėlesnius g ama ikos da bus, kalbininkas nei į e pinių
samp a os, nei ilius acinės medžiagos nė kiek nekei ė.
64
KALBOS KULTūRA | 83
2. Į e pinius J. Jablonskis p ilygino sudė inio sakinio p edika iniams
dėmenims (daba inis e minas), sakinius su į e piniais jis laikė sudė iniais,
no s pačius į e pinius ap a ė kaip sakinių sa o iškumą, jų į ai ybę. Pačius
į e pinius aip pa apibūdino kaip sakinius ( . y. sudė inių sakinių p edika-
inius dėmenis).
3. Be sakininės, į e pinių apibūdinime J. Jablonskis nu odė i ki okią
į e pinių o mą – pasakymų i a ski ųjų žodžių. Apibūdindamas į e pinius,
iškėlė šiuos jų ski iamuosius g ama inius požymius: g ama ikos jung ies
( . y. g ama inio yšio) su ki ais sakinio žodžiais ne u ėjimą, lais ą ejopą
poziciją sakinyje, galimybę išleis i į e pinius iš sakinio (pašališkumas). Labai
menkas dėmesys į e pinių eikšmėms bu o p ielaida šalia y aujančių bū-
dingų lie u ių kalbos į e pinių g upės pa eik i okius sakinio elemen us,
ku ie, kaip i į e piniai, u i in onacinio i punk uacinio išsky imo ( o ie-
siogiai J. Jablonskis neį a dijo) požymį.
4. J. Jablonskis ap ėpė i pa yzdžių kiekiu, jų pa eikimo būdu iš yškino
lie u ių kalbos į e pinių in en o iaus b anduolį, į ku į emiasi i daba inė
siau oji į e pinių samp a a. P ie į e pinių šliedamas į ai ias kokią no s į e -
pimo žymę u inčias kons ukcijas, kalbininkas suda ė plačiosios į e pinių
samp a os kū imo p ielaidą.
LITERATūRA
Balke ičius J. 1963: Daba inės lie u ių kalbos sin aksė, Vilnius: Vals ybinė
poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla.
Būda V. 1987: Lie u ių kalbos p ijungiamieji sakiniai: y imo is o ija, Vilnius:
Mokslas.
DLKG 1997: Daba inės lie u ių kalbos g ama ika. Red. V. Amb azas. 3-iasis
pa ais. leid., Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as.
Hol oe A., Pajėdienė J. 2005: Aplinkybės i jų ipai. – Lie u ių kalbos
g ama ikos da bai 3. G ama inių unkcijų y imai. Red. R. Mikulskas, Vilnius:
Lie u ių kalbos ins i u as.
Jablonskis J. 1957: Rink iniai aš ai. Sud. J. Palionis, Vilnius: Vals ybinė po-
li inės i mokslinės li e a ū os leidykla.
Koženiauskienė R. 2001: Re o ika: iškalbos s ilis ika. 2-asis pa ais. leid.,
Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as.
Labu is V. 2002: Lie u ių kalbos sin aksė. 3-iasis pa ais. leid., Vilnius: Vilniaus
uni e si e o leidykla.
LKG III 1976: Lie u ių kalbos g ama ika 3. Sin aksė. Vy . ed. K. Ul ydas,
Vilnius: Mokslas.
G. AkelAi is. Į e piniai, jų aiškinimas Jono Jablonskio g ama ikos da buose
65
S 1911: Rygiškių Jono Lie u jų kalbos sin aksė 1, Seinai: Laukaičio, D a anaus-
ko, Na jausko i B- ės spaus u ė.
Rulíko á B. 1973: Pa en eze současné češ inč, P aha: Academia.
Schleiche A. 1856: Handbuch de li auischen Sp ache on Augus Schleiche .
Bd. 1. G amma ik, P ag: Cla e.
Gau a 2010 11 03
INSERTS AND THEIR TREATMENT
IN JONAS JABLONSKIS’ GRAMMARS
Summa y
The c ea o o S anda d Li huanian, Jonas Jablonskis, was also a g amma ian who
w o e se e al g amma books ha became widely used and ha had a majo
impac on he wo k o u u e ex book au ho s and linguis s. The a icle ana-
lyzes one g amma ical (syn ac ical) opic, namely, he ea men o inse s by
J. Jablonskis.
The s udy o J. Jablonskis a icles e ealed se e al issues. The e had been no
desc ip ions o inse s in p e-Jablonskis g amma s hough some sou ces had p o-
posed a ious Li huanian e ms o he inse . These e ms, howe e , we e no
b oadly accep ed. Thus he au ho ship o he e m į e pinys should be asc ibed
o J. Jablonskis who was also he i s o de ine he e m and explain he p inci-
ples o i s es ablishmen . His de ini ion includes such ea u es o he inse ha
do occu in mo e ecen explana ions, namely, he absence o g amma ical ela-
ion o he o he wo ds o he sen ence, a ee placemen in he sen ence, second-
a y impo ance o he basic meaning o he sen ence. J. Jablonskis paid li le a -
en ion o he seman ics o inse s and he ea ed as inse s such cons uc ions
ha only had a o mal in ona ional and punc ua ional ea u e. Some o hese
aspec s ga e ise o he adi ion o na ow and b oad ea men o inse s in he
Li huanian syn ax.
An in e es ing ye linguis ically un ui ul was J. Jablonskis’ unde s anding o
he inse : he ea ed inse s as sen ences, and a sen ence wi h an inse , in his
iew, was a complex sen ence.
GINTAUTAS AKELAITIS
Mykolo Rome io uni e si e as
A ei ies g. 20, LT–08303 Vilnius
[email p o ec ed]