LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS

Iryda GREK-PABISOWA, Irena MARYNIAKOVA

APIE LIETUVIŲ KALBOS RYŠIŲ SU RUSŲ IR LENKŲ TARMĖMIS POBŪDĮ

Nagrinėjimo objektas – lietuvių kalbos įtakos slavų tarmėms klausimai, aptariami remiantis keliomis tarmių grupėmis.

Savo dėmesį skiriame, pirma: a) rusų tarmėms iš teritorijų, esančių netoli lietuvių etninės erdvės, konkrečiai – Pskovo tarmėms, ir b) rusų sentikių, persikėlėlių iš Pskovo krašto, gyvenančių Lenkijoje ir patiriančių vietinių lietuviškų Punios bei Seinų tarmių įtaką, tarmei; antra: šiaurės rytų lenkų tarmėms a) Seinų ir Suvalkų apylinkėse bei b) Lietuvos teritorijoje ir Lietuvos bei Baltarusijos pasienyje.

Pskovo tarmių arealas apima dabartinės Pskovo srities teritoriją ir prie jos besiribojančius Cholmo apskritį Novgorodo srityje bei Toropetso apskritį Kalinino srityje rytuose ir Slańsko apskritį Leningrado srityje šiaurėje. Vakaruose Pskovo kraštas nuo šiaurės į pietus ribojasi su Estija ir Latvija, o pietvakariuose iki Smolensko srities – su Baltarusija. Tai vakariausia rusų etninės teritorijos dalis. Su etnine Lietuva šis arealas nesiriboja. Tačiau istoriškai jis ribojosi su teritorijomis, patyrusiomis Lietuvos įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir vėliau.

Į Lenkiją persikėlę sentikiai buvo kilę iš pietvakarinės Velikije Lukų apskrities dalies. Šios žemės, nors niekada nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, buvo visai šalia jos, Vakarų kultūros, sklindančios iš Lenkijos ir Lietuvos, poveikio zonoje. Tai patvirtina kalbos duomenys. Tiek rašto paminkluose, tiek dabartinėse tarmėse esama vakarų slavų ir lietuviškų elementų. Atitinkama medžiaga užfiksuota Pskovo tarmių žodyne¹. Jame pateikiama polonizmų ne tik iš Pskovo rašto paminklų, bet ir tokių, kurie iki šiol išliko gyvosiose tarmėse. Pirmuosiuose penkiuose iki šiol išleistuose šio žodyno tomuose, apimančiuose raides A, B, W, I. Grek-Pabisowa aptiko 40 polonizmų arba žodžių, perimtų per lenkų kalbą².

¹ Pskovo srities žodynas su istoriniais duomenimis. Sąs. 1–5. L., 1967–1983.

² Grek-Pabisowa I. Polonizmai Pskovo tarmėse // Kalba ir jos atmainos aspektu

54

Lituanizmų skaičius, nepaisant sandarios kalbinės užtvaros, taip pat yra didelis. Juos surinko J. Laucziutie darbe "Leksičeskije bałtizmy w pskowskich goworach"³ ir papildžiusi pakartojo baltizmų slavų kalbose žodyne⁴. Iš viso ji pskovo tarmėse leksinių baltizmų priskaičiuoja 60. Reikia manyti, kad dauguma jų yra lituanizmai.

Lietuvių kalbos įtaka pskovo tarmėms daugiausia nagrinėta leksikos lygmeniu. Nors pskovo tarmėms būdingi tam tikri kalbiniai reiškiniai — fonetiniai ir sintaksiniai — kuriuos būtų galima laikyti lietuvių kalbos įtakos rezultatu, juos aprašantys autoriai dažniausiai nesigilina į šių reiškinių kilmę arba jų aiškinimo ieško pačios tarmės raidoje.

Iš pskovo krašto, iš Velikije Lukų apylinkės, XVIII a. pabaigoje į vakarus persikėlė rusų sentikių grupė ir įsikūrė Abiejų Tautų Respublikoje, Suvalkų ir Seinų apskrityse. Ji atsinešė savo tarmę su visais kalbiniais ypatumais, taip pat ir lituanizmais. Naujoje vietoje sentikiai atsidūrė lenkiškoje kalbinėje aplinkoje, tačiau ir vietos gyventojų lenkų kalba nebuvo laisva nuo lietuvių kalbos įtakos, ypač Seinų krašte⁵. Sentikiai sudarė uždarą socialinę grupę, nenoriai bendravusią su aplinkiniais. Vis dėlto čia buvo kaimų, kuriuose gyveno mišrūs gyventojai ir sentikiai įsikūrė greta lietuvių. Beveik pusę amžiaus pagyvenę Suvalkų–Seinų krašte, dalis sentikių tęsė kelionę ir 1830–1832 m. įsikūrė Mozūruose, buvusioje Olštyno vaivadijoje. Kiek vėliau Augustavo krašte susidarė trečia sentikių gyvenviečių grupė, daugiausia sudaryta iš įvairių ankstesnių gyvenviečių gyventojų. Taip susiformavo trys rusų gyventojų telkiniai, dabar kiek besiskiriantys tam tikrais kalbiniais ypatumais. Sentikių išsiskirstymas leidžia stebėti, kaip jų tarmėje išliko lituanizmai. Sąlygos, kuriomis sentikiai atsidūrė Mozūruose, ypač griežta kalbinė izoliacija, lėmė, kad jų tarmė, palyginti su kitomis, yra archajiškiausia. Čia taip pat išliko daugiausia senųjų lituanizmų, dar atsineštų iš pskovo krašto, be kita ko, tokių, kurie kituose Lenkijos sentikių centruose jau nebevartojami, pavyzdžiui, al’úga, g’irsá, k’iz’úk, kl’ómpy, nar’ést (ir vediniai nar’éstavát’, nar’éstaván’ie), sk’irdá, šugát⁶, šurbáty. We

lyginamajame. Slawistyczne darbai. Nr.53. Warszawa, 1986. S. 183-194.

³ Лексические балтизмы в псковских говорах // Kalbotyra, 1971, T. 22(2). C. 77-92.

⁴ Лау... Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982.

⁵ Žr. Zdancewicz T., Litewskie elementy słownikowe w gwarach polskich okolic Sejn // Lingua Posnaniensis, 1960. T. 8. S. 333-352; tenże: Gwary powiatu sejneńskiego na tle procesów osadniczych // Materiały do dziejów ziemi sejneńskiej. Białystok, 1963. S. 231-266; tenże: Litewskie i ruskie zasięgi słownikowe na Białostocczyźnie // Z polskich studiów slawistycznych, Warszawa, 1967. Seria 2. S. 287-310; tenże: Wpływy litewskie i wschodniosłowiańskie w polskich gwarach pod Sejnami // Acta Baltico-Slavica, I, 1964. S. 227-246; Gołąbek A., Wpływy litewskie w polskich gwarach sejneńskich // Acta Baltico-Slavica, XVIII, 1987. S. 181-191.

⁶ Žodis šugát sentikių tarmėje reiškia „greitu judesiu mesti“, pavyzdžiui, to my śt ółk’i l’ešč of f trav u šugál’i. Tikriausiai kilęs iš lietuvių kalbos. W. W. Martynow laiko baltizmu

55

Visuose trijuose telkiniuose išliko tam tikras skaičius leksinių lituanizmų, žinomų ne tik pskovo tarmėse, bet ir platesnėje teritorijoje į rytus bei vakarus nuo pskovo krašto, pavyzdžiui, barkán, buč, k’in’d’úk, r’onk’il’, v’ent’er ir kt. Kartu Suvalkų–Seinų telkinyje aptinkame naujų lituanizmų, kurie turėjo atsirasti dėl vietinių kontaktų su lietuvių tarmėmis jau po persikėlimo į Lenkijos žemes, tačiau, tikėtina, jau atsiskyrus Mozūrų grupei. Mat šių žodžių nėra nei archajiškame Mozūrų telkinyje, nei naujesniame Augustavo telkinyje. Tai: głumnoi „kvailas“ < liet. glùmas „kvailumas, bukumas“, brukavát’ „burkuoti — apie balandžius“ < liet. brukúoti, lúnk’i „skylės lede žvejybos tinklui įleisti“ — plg. liet. liúnas „liūnas“, rampátyi „raupėtas“ < liet. raupai, rauplėtas „raupai, raupėtas“, str’épúl’icsa „su trenksmu pargriūti, nuvirsti“ — plg. liet. treñpti „stipriai treptelėti koja“, sp’ilugát’ „sumindžioti, paniekinti“ < liet. spiļgti „būti užgožtam, būti šešėlyje“, šk’vyr’icsa „pyktis, ginčytis“ < lietuvių puńskiečių tarmė kiviřčytis, kiviřčas „ts“ ir keletas kitų.

Darbe apie baltizmus pskovo tarmėse J. Lauczutie teigia, kad Velikije Lukų apylinkėje baltizmų yra mažiau nei toliau į vakarus esančiuose regionuose. Daugiausia jų aptinkama prie Sebežo — 19 leksemų, mažiausiai — prie Velikije Lukų, 9 leksemos. Tačiau sentikių tarmėje, o, kaip žinome, jie atvyko į Lenkiją būtent iš Velikije Lukų apylinkės, jų su vediniais yra daugiau kaip 50. Atėmus tuos, kurie galėjo atsirasti jau Seinų krašte, leksinių lituanizmų, priklausančių iš pskovo krašto atsineštam žodynui, skaičius yra didelis⁷. Taigi, viena vertus, sentikių tarmės izoliacija Mozūruose skatino archajizmų, be kita ko, lietuviškų skolinių išlikimą, kita vertus, kontaktas su vietinėmis lietuvių tarmėmis Suvalkų–Seinų krašte turėjo įtakos tiek senųjų skolinių išlikimui ir įsitvirtinimui, tiek naujų atsiradimui.

Be leksinių skolinių, sentikių tarmėje randame ir kitų kalbos lygmenų lietuvių kalbos įtakos požymių. Galbūt lietuvių kalbos įtaka reikėtų laikyti daugelyje žodžių priebalsio γ iškritimą žodžio pradžioje, pavyzdžiui, ac el’, aftka, arfa, ektar ir kt. Tokia tartis daugiausia aptinkama tarp sentikių Mozūruose, taigi ten, kur turime daugiausia archajizmų. Prie patikimiausių reiškinių priskirtinas padalyvio vartojimas kaip veiksmažodžio laiko sistemos papildymas, pavyzdžiui, vy nai eś’is’ v nas i agat, v Varšavu pr’ii ed’it’e búd’et’e nai eśy; žonku máiīt gd’e to tam astáfsa; aná s’eičás vyjexacy v Ras’eiu, m’éha i

baltarusiškas žodis гаварыць < liet. šáuti, šáunu „greitai bėgti“ ir latvių šaut, šaunu „staigiai pajudėti“. Žr. Мартьянов В.В. Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах // Acta Baltico-Slavica, IX, s. 92.

⁷ Šie neatitikimai kelia klausimų. Juos galima aiškinti dvejopai: arba lituanizmų gausa Velikije Lukų apylinkės tarmėje buvo didesnė, arba sentikių tarmė juos perėmė jau pirmuoju gyvenimo Lenkijos žemėse laikotarpiu, greta lietuvių kaimų.

56

ėxat’ taip pat pasitaiko beprielinksninių kilmininko konstrukcijų, tokių kaip — my pryvišy par’atku. Čia būtų galima pridėti ir užrašytus, nors gana retai ir tik vyriausiosios kartos kalboje vartojamus sudėtinius skaitvardžius, tokius kaip: polp’āta, poltr’ét’a, polčetvértasta. Šie reiškiniai išlikę visų telkinių tarmėje, o tai liudija jų senumą.

Dabar pereikime prie pastabų apie lietuvių kalbos įtaką lenkų tarmėms.

Kaip jau minėta įvade, mus domina lenkų tarmės Lietuvoje ir lietuvių–baltarusių paribyje, taip pat Seinų ir Suvalkų tarmės.

Norėdami apsiriboti šnekamąja kalba, t. y. tarmėmis, iš šių svarstymų išskiriame išsamiai išnagrinėtą onomastikos tematiką, remdamiesi kitais darbais, kuriuos turime aptarti išsamiau.

Lietuvių kalbos įtaka lenkų Seinų ir Suvalkų tarmėms aprašyta keliuose T. Zdancewicziaus⁸ ir A. Gołąbek⁹ darbuose. Stipriausią lietuvių kalbos poveikį matome leksikoje. Zdancewicz nurodo daugiau kaip 200 įvairių leksikos sričių leksemų. Lietuviškų skolinių kiekis aprašomose tarmėse nevienodas. Minėtų autorių teigimu, daugiausia lietuviškos kilmės leksemų yra Lietuvos lietuvių lenkų kalboje, mažiau – Seinių apylinkių tarmėse, kuriose nėra mazūravimo. Mazūruojančiose Suvalkų tarmėse lietuviškų skolinių, nepaisant nedidelio atstumo, mažėja. Lietuviškų sisteminių skolinių nedaug. Abu autoriai fonetikos srityje mini x pakeitimą į k, taip pat g vietoj d, tačiau pažymi, kad tai gali būti atsitiktiniai sutapimai. Baltų ir slavų kalboms bendrais jie laiko priesagas -uć < liet. -ūtis, -un < liet. -ūnas ir -uk < liet. -ūkas, kaip antai raguć, xamuć, kyšun, gaduk „plepys“, skaptuk „kaltas“, kurie bent jau lietuviškos kilmės žodyniniuose skoliniuose yra tos pačios kilmės¹⁰. Seinų tarmėse užfiksuota atvejų, kai bevardės giminės daiktavardžiai pakeitė gramatinę giminę į vyriškąją arba moteriškąją. Sintaksės srityje dėl lietuvių kalbos poveikio plačiai vartojamos dalyvio formos su -(v)šy, taip pat veikėjo konstrukcija be prielinksnio prie neveikiamojo dalyvio, pavyzdžiui, obras opaskuźony muxof.

Šiame kontekste kiek kitaip atrodo lenkų šiaurinių paribių tarmės (Vilniaus tarmės). Lietuviškojo elemento svarbą lenkų Vilniaus tarmėse pirmoji įvertino ir aprašė H. Turska ¹¹. Jos aprašymas labai įžvalgus ir išsamus. Greta plačiai paplitusių ypatybių ji aptaria ir smulkesnes arba vietinio paplitimo ypatybes. Nesileidžiant į smulkmenas, galima apskritai pasakyti, kad fonetikos srityje Turska lietuvių kalbos įtaką įžvelgė

⁸Zdancewicz T. Litewskie elementy...; tenże: Wpływy litewskie...; tenże: Gwary powiatu sejneńskiego...; tenże: Mazurzące gwary suwalskie. Cz. 1. Warszawa-Poznań, 1980.

⁹Gołąbek A. Op. cit.

¹⁰ Plg. Gołąbek A. ten pat. P. 185.

¹¹Turska H. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie // Studia nad polszczyzną kresową. T. 1. Ossolineum, 1982. S. 86-121.

57

polinkį į dvibalsinį balsių tarimą ir priebalsių minkštinimą (ypač minkštųjų t’, d’, r’ vartojimą) – priebalsių depalatalizaciją tam tikrose pozicijose ir nedidelę balsių redukciją, kaip lietuviškų kiekybinių ir intonacinių santykių pėdsaką. Be to, ji lietuvių kalbos įtaka laikė sakinių intonavimo būdą, dėl kurio jie įgauna savitą melodiją. Darybos srityje ji teigia, kad naujų žodžių darymas lietuviškais morfemomis yra retas reiškinys. Tačiau čia susiduriame su modifikuotomis lietuviškomis priesagomis, vienais atvejais artimomis lenkiškoms, kitais – baltarusiškoms. Tik modifikuotos tokios priesagos tampa produktyvios. Taip susidaro mišrios formacijos. Turska pateikia dokumentuotų įvairaus tipo sudurtinių žodžių, sudarytų pagal lietuvišką modelį arba kalkuotų, vartojimo pavyzdžių. Ji taip pat kalba apie dažnus deminutyvus ir ekspresyvus. Daugybės ekspresyvių formacijų, kurių kūrimo paskatos reikia ieškoti lietuvių ir baltarusių kalbose, buvimą šiuolaikinėje medžiagoje patvirtina B.Dubicka¹².

Apie lietuvių kalbos veiksnio poveikį morfologijai ir sintaksei galime kalbėti tik remdamiesi bendresne H.Turskos pateikta informacija¹³ ir šiuolaikinių dialektologų darbų užuominomis. Tikriausiai iš lietuvių kalbos kilęs archaizmas yra esamojo laiko veiksmažodžių pirmojo asmens daugiskaitos galūnės -m’i minkštinimas¹⁴, pvz., xcem’i, v’em’i, mam’i ir kt. Per savo tyrimus taip pat užrašėme tokių formų, pvz., prośt zamacym’i [len] o na łonka, v’onżem f snopk’i i stav’am’i po ćtery snopk’i. Ši galūnė išlieka reemigrantų, buvusių Vilniaus krašto gyventojų, kalboje. Apie tai rašo K.Tekielski¹⁵.

Iš sintaksės reiškinių reikia paminėti dažną būtojo laiko veikiamojo dalyvio, sudaryto su -(v)šy, vartojimą predikato funkcija ir beasmenes formas su -no, -to. Seinių šnektose šie dalyviai panašia funkcija vartojami taip pat plačiai kaip Vilniaus krašte. Abiejų formų vartojimo pavyzdžių pastaruoju metu užrašėme lenkų šnektose Vilniaus krašte.

Taigi, kaip matome, padėtis aptariamoje teritorijoje dar kartą patvirtina žinomą taisyklę: kontaktuojančiose kalbose pirmiausia gausiausiai atsiranda nesisteminių abipusių įtakų. Fonetiką ir sintaksę įtaka veikia gerokai mažiau. Atspariausia iš išorės veikiančių veiksnių sukeliamiems pokyčiams pasirodo esanti morfologinė sistema, nors

12 Dubicka B. Niektóre odrębności słowotwórcze polszczyzny wileńskiej // Studia nad polszczyzną kresową. T. 4. Ossolineum, 1986. S. 71-79.

13 Turska H. Język polski na Wileńszczyźnie // Studia nad polszczyzną kresową. T. 2. Ossolineum, 1983. S. 21-22.

14 Plg. Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. T. 3. Warszawa, 1956. S. 185. Apie šios galūnės vartojimą latvių Lenkijos gyventojų tarmėse žr. Напуева Ю. М. Глагол в польской речи жителей деревни Дарвинец Мадонского района Латвийской ССР // Польские говоры в СССР. Ч. 2. Минск, 1973. С. 105-106.

15 Tekielski K. Gwarowa polszczyzna okolic Podbrzezia i Niemenczyna na Wileńszczyźnie // Język Polski, LXII. Z. 4-5. S. 282-293.

58

Aptariamose tarmėse aiškiai išsiskiria žodžių daryba. Kalbant apie rusų tarmes, Pskovsko srityje lietuviškos kilmės leksemų yra mažiau negu Lenkijoje vartojamoje sentikių tarmėje, kuriai įtakos turėjo papildomas artimesnių kalbinių kontaktų veiksnys. Tačiau tai nepaneigia bendrosios taisyklės.

Savo samprotavimus iliustruosime paprasta schema, vaizduojančia lietuvių kalbos įtakos aptariamoms tarmėms zonas. Lietuvių kalbos ir jos tarmių kontaktus su lenkų ir rusų tarmėmis suskirstėme į tris zonas.

Pirmajai zonai priskiriame tas tarmes, kurios tiesiogiai kontaktuoja su lietuvių kalba ir jos tarmėmis. Jai priklauso Vilniaus krašto lenkų kalba Lietuvoje ir Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, taip pat Seinų lenkų tarmės. Iš anksčiau pateiktos medžiagos matyti, kad šioje zonoje lietuvių kalbos poveikis veikia daugelį kalbos lygmenų, tačiau pirmiausia ir plačiausiai – leksiką. Esami tyrimai leidžia padaryti tam tikras išvadas. Tiksliais T.Zdancewiczo ir A.Gołąbek duomenimis, Seinų tarmėse yra nuo 200 iki 230 lietuviškų leksinių skolinių. Šis skaičius gerokai padidintas, nes suskaičiuoti visi lituanizmai, vartojami tiek Lietuvos lietuvių lenkų kalboje, tiek Seinų lenkų kalboje. Vis dėlto, net atsižvelgus į šį faktą, reikia pripažinti, kad čia vartojama daug skolinių. Tokių tikslių duomenų apie žodyninius lituanizmus iš teritorijos

59

Lietuvos ir Lietuvos–Baltarusijos pasienio nėra. K.Nitscho ir H.Turskos medžiagoje konkrečių skaičių nepateikiama, yra tik pavyzdžių. A.Zdaniukiewiczius savo knygos leksinėje dalyje¹⁶ Łopatowszczyznos kaimo tarmės lituanizmų neišskiria. Mūsų apytiksliais skaičiavimais, jų yra apie 50. Atlikdamos savarankiškus lauko tyrimus, retkarčiais užrašydavome ir tokių lietuviškų žodyninių skolinių, kurių nemini ankstesni tyrimai¹⁷. Galima teigti, kad žodyninių lituanizmų šioje teritorijoje pasitaiko įvairiose srityse, tikriausiai daugiau negu Seinų tarmėse, nors naująją politinę ir socialinę leksiką jie paliečia labai menkai, nes čia veikiau plinta rusizmai.

Fonetikos srityje didžiausią poveikį patyrė Vilniaus krašto lenkų tarmės. Kituose kalbos lygmenyse, išskyrus žodžių darybą, poveikis gerokai mažesnis. Aprašydama šias tarmes, H.Turska mini daugybę lietuviškų fonetinių ir žodžių darybos ypatybių, iš kurių dalis pasikartoja tik Seinų tarmėse.

Antrajai zonai priklauso Suvalkų lenkų tarmės ir rusų sentikių tarmė; sentikiai čia įsikūrė maždaug prieš du šimtus metų. Palyginti su pirmąja zona, lietuvių kalbos poveikis lenkų tarmei yra siauresnis. Į ją prasiskverbė kiek mažiau leksinių skolinių, taip pat sintaksinių. Sentikių tarmėje taip pat randame daug leksinių skolinių, nes čia susitelkė senieji, iš gimtųjų vietovių atsinešti skoliniai ir nauji, atsiradę dėl vietinių, nors gana ribotų, kontaktų, kuriuos lėmė uždaras šios religinės grupės pobūdis.

Trečiajai zonai priskiriamos Pskovo rusų tarmės, kurios yra gimtosios Lenkijos sentikių tarmės. Kaip jau rašėme, jos tiesiogiai nekontaktavo su lietuvių tarmėmis, tačiau poveikis, ypač leksinis, pasirodė esąs labai patvarus. Tai, be kita ko, rodo faktas, kad jį iki šiol išsaugojo ilgą laiką perkelta ir izoliuota sentikių grupės tarmė Mozūruose. Tiek rusų tarmėje, tiek Suvalkų tarmėse išliko sintaksinė dalyvio konstrukcija su -(v)šy.

Trečiajai zonai taip pat priskiriame į mūsų valstybės teritoriją perkeltą Vilniaus apylinkių kaimų lenkų kalbą. Jau kelis dešimtmečius ji nebeturi kontaktų su lietuvių kalba ir baltarusių kalba – lituanizmų perteikėja. Šioje perkeltoje lenkų kalboje taip pat gausiausiai ir ilgiausiai išlieka leksiniai lituanizmai. K.Tekielski¹⁸ buvusių Podbrzezie ir Niemenczyn apylinkių gyventojų kalboje aptinka (tirdamas vos du laukus

¹⁶ Zdaniukiewicz A. Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo. Ossolineum, 1972. Łopatowszczyznos tarmės tyrimus autorius atliko 1956–1959 m. jau Lenkijoje, apklausdamas buvusius šio Vilniaus krašto kaimo gyventojus. Galima manyti, kad nuo išvykimo iš Lietuvos informantų kalboje neįvyko reikšmingų pokyčių.

¹⁷Be pirmiau minėtų darbų, čia kalbama apie straipsnius: Лаучюте Ю. О словах литовского происхождения в польском языке // Kalbtyra, 1971. T. 22(2). V. C. 93-104; Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje // Lietuvių kalbotyros klausimai, 1977. T. 17. P. 136-145.

¹⁸ Tekielski K. Leksiniai lituanizmai Podbrzeziaus ir Niemenczynos apylinkių tarmėje // Acta Baltico-Slavica, XIII, 1980. S. 67-72.

60

semantinių (kaimas ir žmogus) – net 45 lituanizmai. Iš lietuvių kalbos perimti kitų kalbos lygmenų požymiai čia dar išlieka vyresniosios kartos kalboje, o jaunimo kalboje nyksta.

Mazūrų sentikių grupės tarmė, esanti šioje zonoje, taip pat yra perkelta tarmė, izoliuota nuo lietuvių kalbos ir tarpininkaujančių baltarusių tarmių įtakos. Joje išliko archajiškų leksinių lituanizmų, net tokių, kurių jau nebeužfiksuojame Suvalkų–Seinų sentikių kalboje. Joje taip pat išliko konstrukcijų su dalyviu -(v)šy ir -no, -to.

Žinoma, kaip žinome, lietuvių kalbos poveikis neapsiriboja mūsų išvardytų zonų tarmėmis. Visur, kur toli į vakarus siekė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, iki šiol aptinkame lietuviškos kilmės žodžių. Kai kurių leksinių lituanizmų paplitimo arealas siauresnis, kitų – platesnis. Pavyzdžiui, tokie žodžiai kaip kulša, kump'ak, kurpi ir kt. paplitę toliau nei Lomža¹⁹. Pasak Cz. Kudzinowskio, kai kurie iš jų yra baltizmai, jotvingių kalbos reliktai²⁰. Tačiau taip pat reikia atsižvelgti į Z. Zinkiewicziaus nuomonę: jis daugumą Kudzinowskio išvardytų leksemų laiko lituanizmais²¹.

Kalbant apie lietuvių kalbos poveikį lenkų ir rusų tarmėms, būtina atsižvelgti į baltarusių kalbos, šiose teritorijose gyvavusios greta kitų kalbų, vaidmenį ir jį įvertinti. Daugelis lietuviškų leksemų ir lietuvių kalbos ypatybių įsitvirtino lenkų ir rusų kalbose tarpininkaujant baltarusių kalbai. Lietuviškų ypatybių daugiau turime Vilniaus krašto lenkų tarmėse, nes čia veikė ir tiesioginė lietuvių kalbos įtaka, ir jos poveikis per baltarusių kalbą. Toliau nuo etninės Lietuvos vartojama lenkų kalba, taip pat Pskovo tarmės, išlaikė daugiausia senąją įtaką, pirmiausia leksinius skolinius, kuriuos palaikė artima baltarusių kalba.

Vilniaus krašto lenkų kalbos ypatybe prof. Turska įvardijo posakių ir sakinių intonaciją. Ši intonacija suteikia šiaurės rytų paribių lenkų kalbai savitą melodingumą. Ši ypatybė plačiai paplitusi ir siekia Palenkės teritoriją. Tai mielas ilgalaikių kaimyninių tautų kontaktų reliktas.

¹⁹ Zdancewicz T. Lietuvių ir rusėnų arealai...

²⁰ Kudzinowski Cz. Jaćwięgowie w języku // Acta Baltico-Slavica, I, 1964. S. 217-225.

²¹ Zinkeviius Z. Dėl baltų substrato Balstogės vaivadijoje /Lenkijoje/ // Baltistica, 1975. T. 11(2). P. 149-153.

61

DĖL LIETUVIŲ KALBOS RYŠIŲ SU LENKŲ IR RUSŲ KALBŲ TARMĖMIS YPATYBIŲ

Santrauka

Straipsnyje aptariama lietuvių kalbos ir jos periferinių tarmių įtaka šioms slavų tarmėms bei jų grupėms: Vilniaus krašto ir Seinų apylinkių lenkų tarmėms, rusų sentikių tarmei, į Lenkijos teritoriją perkeltai iš Pskovo apylinkių. Atsižvelgiama ir į lenkų, kilusių iš Vilniaus krašto, tarmes dabartinėje Lenkijoje.

Išnagrinėjus tiesioginius ir netiesioginius minėtų tarmių ryšius su lietuvių kalba bei jų kontaktus su baltarusių kalba (lituanizmų perdavėja), nustatytas lietuvių kalbos įtakos laipsnis (žr. schemą).

Straipsnyje remiamasi pačių autorių surinkta medžiaga bei kitų lenkų ir užsienio mokslininkų darbais.

62