LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993)

BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI

LEMBIT VABA

AR ESTŲ KALBOJE YRA LATVIŠKŲ KRAŠTOVAIZDŽIO PAVADINIMŲ?

Kai aštuntajame dešimtmetyje pasirodė pasirašiusiojo parašyta monografija apie latvių kilmės skolinius estų kalboje (VABA 1977), buvo žinomas tik vienas latvių kilmės geografinis bendrinis žodis, kurį dar 1937 m. Peeter Arumaa (ARUMAA 1937, 42) buvo nurodęs kaip latvių kilmės skolinį: atak Gen. atagu „senvagė, atskira upės kilpa, potvynio metu susijungianti su pagrindine vaga“ (HARGIA Koikkula) < latv. attaka, atteka „upės atšaka, kuri vėl įteka į upę; sena upės vaga, per aukštą vandens lygį užliejama; tvenkinys, ežeras, ypač susidaręs buvusioje upės vagoje“ (ME I 203).

Semantinė senųjų latvių kilmės skolinių estų kalboje analizė rodo, kad kaip tik maisto produktų ir gėrimų pavadinimai sudaro gausią sąvokų grupę, o tai gana aiškiai liudija estų ir latvių kontaktus šeimos aplinkoje. Pažymėtina, kad didžiuliame latvių kilmės žodyne, vartojamame šiandien Latvijos teritorijoje esančiose estų kalbos salose (Lutsi ir Leivä), kurio 876 latviški kamienai išanalizuoti darbe VABA 1977, nėra nė vieno latviško kraštovaizdžio pavadinimo.

Toliau tyrinėjant estų žodyno kilmę, netikėtai aptikti dar trys estų kraštovaizdžio pavadinimai, kurie, tikėtina, galėtų būti latvių kilmės skoliniai. Toliau jie bus išsamiau aptarti.

(1) lõnk Gen. lõngi „drėgna (prie upės esanti) šienaujama pieva; pelkė“ (KARKSI Mäe, Vöhmast), longas Gen. lonka~lõngas Gen. lõnka „upės vingyje esantis žemės plotas“ (HARJU-JAANI) <latv. lunka „jūros įlanka; žemai esanti pieva (upės vingyje), pavasarį užliejama“ (ME II 513–514); taip pat žr. VABA 1991, 56.

Reikalingi papildomi tyrimai, siekiant nustatyti, ar KADRINA Tõugu lõngas „siauras sausumos gūbrys, nusidriekiantis į jūrą“ etimologiškai susijęs su čia aptariamu latvių kilmės toponimu.

(2) läva „didelė plika šienaujama pieva; plika pelkė“ (KARKSI Metsakuru) <latv. pļava „pieva, šienaujama pieva“ (ME III 367).

Atsižvelgiant į galimą läva (ma_i·lma suu lāva „plati plika pelkėta vietovė“, Lāve/soo mets (miško pavadinimas Karksyje; soo „pelkė“) telmatologinį turinį, čia galima įžvelgti latvių apeliatyvinius

172

ir toponiminių žodžių kamienų ʃeu(a)-, lava-, lev(e)- taip pat nereikėtų visiškai pamiršti, pvz., lava „pelkėta, judanti vieta, pusiau užžėlęs ežeras“ (ME III 533); žr. taip pat: VABA 1988, 47—48.

(3) tiir Gen? „pelkė“ (WIED 1163) < latv. tīrs = tīrelis (EH II 686); tīrelis „(didelė ir gili) pelkė, aukštai esanti pelkė, šienauti išvalyta pelkė (arba krūmynas); neapsėtas laukas“ (ME IV 203).

Retą pelkės pavadinimą H. Gösekenas užfiksavo savo veikale „Manuductio ad Linguam Oesthonicam. Anführung zur Öhstnischen Sprache“ (Reval 1660, 406): Sumpff /lacuna/ Tiir (palus). Wiedemannas šį žodį perėmė iš Gösekeno ir įtraukė į savo estų–vokiečių žodyną. Čia verta paminėti, kad Gösekeno veikale aptinkama ir kitų pasenusių žodžių, kurie, regis, buvo paplitę būtent vakarų estų tarmėje, o kai kurie – ir salų tarmėje (išsamiau žr.: VALMET 1960, 616—617).

Julius Mägiste šį žodį įtraukė į savo etimologinį žodyną, pažymėdamas: „etimol[ogija] neaiški“ (EEW X 3157). Vis dėlto Kazimieras Jaunius taip pat jau buvo nurodęs baltišką šio kraštovaizdžio pavadinimo kilmę; jis pateiktas jo lietuvių–estų etimologinio žodyno rankraštyje (žr. Jaunius 1972, 355). Išsamesnių paaiškinimų, kaip paprastai būna lyginamuosiuose darbuose, Jaunius savo sąraše nepateikė. Daugiau duomenų apie tiir paplitimą ir etimologiją galima rasti VABA 1991, 59.

Kraštovaizdžio pavadinimai atak ir läva paplitę prie Latvijos sienos, t. y. aktyviojoje estų ir latvių kalbų kontaktų zonoje. Tas pat pasakytina ir apie lońk, tačiau šis žodis aptinkamas ne tik pasienio Karksio apylinkėse, bet ir toliau šalies gilumoje; gali būti, kad jis paplitęs kaip anklavas dviejuose skirtinguose Estijos regionuose.

Dėl tiir kyla keletas klausimų, į kuriuos nėra vienareikšmių atsakymų. Žodžio paplitimo nustatyti neįmanoma. Kaip minėta, tiir aptinkamas tik Gösekeno žodyne, kuriame daugiausia pateikta Kullamaa apylinkių kalbinė medžiaga (didžiąją gyvenimo dalį Gösekenas buvo Kullamaa pastorius). Tačiau, kaip nustatė Aino Valmet, šis žodyninis sluoksnis neabejotinai tuo metu buvo paplitęs visoje Vakarų Estijoje. Problemiška ir tikroji žodžio kilmė. Estų tiir atveju negalima remtis plačiai paplitusia latviška pelkės žyma tīrelis (arba tīrulis); skoliniu galėjo būti tik neišplėstas žodžio kamienas *tir, kuris, be kita ko, vartojamas kaip pelkės pavadinimas lietuvių kalboje: týras „dykuma, stepė, pelkė, tuščia, apleista vieta, tyruma“ (LEW II 1099—1100 sub týras), tačiau jis vartojamas ir Kurše kalbamoje latvių kalboje: tirs² (EH II 686; LAUMANE 1987, 199). Estų tiir fonetiniai požymiai neleidžia spręsti, ar tai ankstyvas baltiškas, ar vėlesnis latviškas skolinys. Estų kraštovaizdžio leksikos etimologinė analizė leidžia daryti išvadą, kad Vakarų Estijoje susitelkęs nemažas skaičius atskirų baltiškos kilmės kraštovaizdžio pavadinimų (VABA 1989, 138tt., ypač 217—218; paplitimo žemėlapis, p. 209). Aš esu iškėlęs hipotezę, kad dalis tokių kraštovaizdžio pavadinimų yra baltiški reliktiniai žodžiai, turintys substrato pobūdį; juos išplatino su finougrais susilieję baltai. Gali būti, kad estų tür, kurio paplitimas, kaip manoma, apima Vakarų Estiją, priklauso šiam skolinių sluoksniui.

173

iškėliau hipotezę, kad dalis tokių kraštovaizdžio pavadinimų yra baltiški reliktiniai žodžiai, turintys substrato pobūdį, kuriuos išplatino su finougrais susilieję baltai. Gali būti, kad estų tür, kurio paplitimas, kaip manoma, apima Vakarų Estiją, priklauso šiam skolinių sluoksniui.

Estų ir latvių mišraus apgyvendinimo pasienio zonoje aptinkama latviams būdingų sodybų pavadinimų. Ypač gausu jų, pavyzdžiui, buvusiame Kaagjärvės ir Lannametsos valsčiuje, į rytus nuo Valgos. Išsamūs šių vietovių tyrimai ir tolesnės ekspedicijos galėtų padėti atrasti iki šiol nežinomų latviškų kraštovaizdžio pavadinimų estų kalbos erdvėje.

Latviškos kilmės kraštovaizdžio pavadinimų paplitimas estų kalbos teritorijoje

LITERATŪRA

ARUMAA 1937 — Arumaa P. Läti laensõnu lõuna–eesti murdeis, II.—Eesti Keel 1937, 42–50.

EEW — Mägiste J. Estnisches etymologisches Wörterbuch. Helsinki, 1982. T. 1–12.

EH — Endzelīns J., Hauzenberga E. Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, Rīga, 1934–1946.

JAUNIUS 1972 — Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas, Katalogas ir publikacijos. Vilnius.

174

LAUMANE 1987 — Laumane B. Lejaskurzemes fiziogeogrāfiskie apēlatīvi (kuršu—prūšu paralēles). // Onomastikas apcerējumi, Riga, P. 170—214.

LEW — Franken E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg—Göttingen, 1962—1965.

ME — K. Mühlenbacha Latviešu valodas vārdnīca/Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga, 1923—1932.

VABA 1977 — Vaba L. Läti laensõnad eesti keeles. Tallinn.

VABA 1988 — Vaba L. Läti laensõnu eesti murdekeeles. // Emakeele Seltsi Aastaraamat 32 1986, Tallinn, P. 46—56.

VABA 1989 — Vaba L. Balti laenud läänemeresoome maastikusõnavaras // Keel ja Kirjandus, 1989, P. 138—141, 206—218.

VABA 1991 — Vaba L. Läti laensõnu eesti murdekeeles II // Emakeele Seltsi Aastaraamat 34 1988, Tallinn, P. 55—61.

VALMET 1960 — Valmet A. H. Gösekeni sõnaraamatust. // Keel ja Kirjandus 10 1960, P. 612—617.

WIED — Wiedemann F. J. Eesti—saksa sõnaraamat. Neljas, muutmata trükk teisest, Jakob Hurda redigeeritud väljaandest. Tallinn, 1973.

AR ESTŲ KALBOJE YRA LATVIŲ KILMĖS VIETŲ PAVADINIMŲ?

Santrauka

Septyniasdešimtaisiais metais parašytoje monografijoje apie estų kalbos latviškus skolinius pateiktas tik vienas apelatyvas (geografinis terminas), kuris Pėterio Arumos nuomone yra skolinys iš latvių kalbos — atak Gen. atagu “užtakis, atsiauta... < lat. attka, atteka “upės šaka, kur vanduo teka atgal; sena upės vaga...”

Senų latviškų estų kalbos skolinių semantinė analizė rodo buvus glaudžius, artimus estų ir latvių kalbų kontaktus buitinėje ir kt. srityse. Straipsnyje aptariami dar trys geografiniai terminai, vietų pavadinimai, kurie, manoma, yra taip pat skoliniai iš latvių kalbos.

1. lonk Gen. lõngi „drėgna pieva, pelkė, liūnas“, longas Gen. lonka~lõngas Gen. lõnka „upės vingyje esanti žemė, krantas“ < lat. lunka „jūros užutekis, įlanka; žema, pavasarį užliejama, patvinstanti pieva“.

2. lāva „didelė plyna bala, liūnas“, < lat. pļava „šienaujama pieva“.

3. tīr Gen.? “pelkė, bala” < lat. tīrs—tirelis “didelė ir gili pelkė, liūnas”. Julius Mägiste, įtraukęs šį apelatyvą į savo etimologinį žodyną yra, tiesa, pastebėjęs, jog tai “neaiškios etimologijos žodis”. Tačiau Kazimieras Jaunius savo rankraštyje lietuvių—estų kalbų etimologijos žodyne yra paaiškinęs šio žodžio baltišką kilmę.

Šie trys geografiniai pavadinimai aptinkami ir estų toponimuose.

Geografiniai vietų pavadinimai atak ir lāva pastebėti prie Latvijos sienos, aktyvioje estų ir latvių kalbų kontaktų zonoje. Panaši situacija ir su lonk pavadinimu, prasidedančiu apie Karksį paribį ir įplintančiu į krašto gilumą.

Neaiškumų yra dėl tīr apelatyvo paplitimo, problematiška ir jo kilmė.

Tačiau hipotetiškai galima teigti, jog dalis tokio tipo terminų, geografinių vietos pavadinimų, yra baltiški substratiniai reliktai Estijos teritorijoje, kurie čia pasklido Baltijos jūros suomiams susidūrus su baltais.

175