ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLVIII (2003), 19 – 34

Nešinas, vedinas, tekìnas

BERND GLIWA

Sargeliai

Straipsnyje aptariami lietuvių kalbos žodžiai nešinas, vedinas, tekìnas. Nors šie žodžiai paprastai priskiriami būdvardžiams, parodoma, kad jų sintaksinė vartosena pagrindžia jų interpretaciją kaip dalyvių. Jie elgiasi taip pat kaip pusdalyviai nešdamas, vesdamas, *tekdamas, tik skiriasi tuo, kad tokios formos kaip nešinas vartojamos su įnagininku.

1. ĮVADAS¹

Klausimas, kaip vadinamas nešinas, vedinas, tekìnas tipo dalyvis, lietuvių gramatikos skyriuje apie veiksmažodžius (Ulvy das, Hrsg., 1971: 7–424) lieka neatsakytas. Vietoj to, būdvardžių skyriuje pateikiamas trumpas įrašas: „Veiksmažodiniai priesagos -inas būdvardžiai dabar siaurai vartojami, pasitaiko tik atskiruose posakiuose ir žemaičių tarmėje su draugės įnagininku, pvz.: atlekia bėginas, eina žąsimis gėninas, žąsies sparnu nešinas, bėga skūbinas, skuba tekìnas, eina vārinas dviračių“ (Ulvy das, Hrsg., 1965: 564, §968 c). Sintaksei skirtame tome pateikiama daugiau trumpų pastabų apie „būdvardžių“ tipo nešinas, vedinas junginį su įnagininku išreikštu objektu (Ulvy das, Hrsg., 1976: 243, §425).

Netikėta tai, kad jie klasifikuojami kaip būdvardžiai; ši klasifikacija išlieka ir akademiniame žodyne, kur atskiri šio tipo žodžiai pateikiami kaip būdvardžiai: vėdinas (LKŽ^XVIII 479), tėkinas (LKŽ^XV 1121), nešinas (LKŽ^VII 706) ir kt. Tai stebina tuo požiūriu, kad žymūs kalbininkai jau buvo atkreipę dėmesį, jog prasminga atitinkamus žodžius laikyti dalyviais (Būga 1959: 114–115; Zinkevičius 1966: 385–386). Lietuvių kalbos gramatika šios pozicijos nesvarsto.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti, kuriai kalbos daliai priskirtini nešinas, vedinas, tekìnas. Be to, ginčijamas teiginys, kad šios formos paplitusios tik žemaičių kalbos plote (Ulvy das, Hrsg., 1976: 243; Zinkevičius 1966: 385), ir pateikiama atitinkamų pavyzdžių iš aukštaičių tarmių. Taip pat trumpai aptariamas alternatyvus vartojimas su įnagininko arba galininko objektu ir nagrinėjamas plačiai paplitęs prieveiksminis vartojimas, atsižvelgiant į morfologinę prieveiksmių raišką. Keli sakiniai skirti žodžio formos kilmės ir galimų indoeuropietiškų giminaičių klausimui.

¹Dėkoju prof. A. Holvoetui (Vilnius) už naudingas pastabas šia tema ir pagalbą gaunant literatūrą, taip pat p. K. Grikšai (Žaiginys) už leidimą naudotis jo asmenine biblioteka.

20 |

BERND GLIWA

2. KALBOS DALYS

Žodžių klasifikavimas į kalbos dalis yra užduotis, kurios vargu ar galima laikyti užbaigta. Formalios koncepcijos ypač nepasiteisina dėl kalbų įvairovės ir konkrečioje kalboje susiklosčiusios klasifikavimo tradicijos. Skirstymas į kalbos dalis yra viena iš galimų ir dažnai prasmingų priemonių, tačiau jokiu būdu ne universali kategorija, kurią a priori turėtų suponuoti natūralioji ar formalioji kalba. Apskritai sunku nurodyti taisykles, pagal kurias žodį būtų galima vienareikšmiškai priskirti kuriai nors kalbos daliai. Lietuvių kalbos gramatika būdvardį apibūdina taip: „Būdvardžiais vadinami žodžiai, kurie reiškia daikto ypatybę ir yra suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine, skaičiumi bei linksniu“ (Ulvydas, Hrsg., 1965: 474). Kaip matyti, šis apibūdinimas, kurį vargu ar galima vadinti apibrėžimu, apima ir dalyvius.

Dėl tokių apibrėžimo problemų paprastai atsisakoma dalyvius laikyti savarankiška kalbos dalimi ir jie apibūdinami kaip mišri forma, semantiškai priklausanti veiksmažodžiams: „neasmenuojamoji veiksmažodžio forma [...], kuri priklauso veiksmažodžio formų sistemai, bet linksniuojama kaip būdvardis“ (pvz., Conrad 1978: 192). Panašiai teigiama ir Lietuvių kalbos gramatika: „Dalyviai yra iš veiksmažodžių kamienų daromos linksniuojamos formos, turinčios veiksmažodžių ir būdvardžių ypatybių“ (Ulvydas, Hrsg., 1971: 311). Tačiau be jų dar esama pusdalyvių ir padalyvių, kurie savo ruožtu nepriskiriami dalyviams, nes nėra linksniuojami (Ulvydas, Hrsg., 1971: 375, 384).

Čia keliamas labai konkretus klausimas, ar nešinas, vedinas, tekina pagal įprastines klasifikacijas laikytini būdvardžiais, dalyviais ar pusdalyviais.

Pabandykime trumpuose junginiuose, kuriuos Lietuvių kalbos gramatika pateikia kaip pavyzdžius, atitinkamas formas pakeisti panašios reikšmės būdvardžiu: bėga skūbinas galima pakeisti sinoniminiais junginiais bėga greitai, bėga skubėdamas, tačiau būdvardžio įterpti neįmanoma: *bėga greitas. Būdvardį greitas čia būtų galima pavartoti tik sudarius sintaksinį junginį su tolesniu žodžiu: bėga greitas žmogus, bėga greitasis, bėga skubantysis, tačiau tai jau visai kas kita. Ši pastaba jau leidžia suprasti, kad šiai žodžių kategorijai veikiau priskirtini prieveiksmiai (greitai) ar net pusdalyviai (pusdalyvis: skubėdamas). Kad būtų išvengta nesusipratimų, kurių galėtų kilti nagrinėjant iš konteksto išimtus junginius, aptariamus žodžius reikia tirti pilnuose sakiniuose arba bent jau užbaigtuose sintaksiniuose dariniuose. Pavyzdžiai paimti iš įvairios literatūros, o pavieniais atvejais – iš šnekamosios kalbos. Žinoma, galima pateikti tik dalį jų.

(1) Atsiranda šeimininkė, kibiru geralo nešina (Katkus 1989: 50). ‘Ateina šeimininkė, nešdama kibirą pašaro’.

Sakinyje (1) nešina būtų galima laikyti būdvardžiu, jei toks sakinys būtų galimas:

Nešinas, vedinas, tekinas

21

(1a) * Atsiranda nešina šeimininkė.

Tačiau tam prieštarauja tolesnis nešina ryšys su instrumentiniu objektu kibiru ir aplinkybė, kad aptariamoji forma yra šalutiniame sakinyje. Sintaksinį atstumą tarp šeimininkė ir nešina būtų galima mėginti aiškinti kaip predikatinę konstrukciją: (1b), tarsi du pagrindiniai sakiniai, arba (1c), laikantis įprasto pagrindinio ir šalutinio sakinio skirstymo. Tačiau visuose pavyzdžiuose trūksta tam reikalingų papildomų elementų.

(1b) * Šeimininkė yra (buvo, atrodo) nešina ir atsiranda. (1c) * Šeimininkė, kuri yra nešina, atsiranda.

Sakinį būtų galima perfrazuoti atsižvelgiant į jo reikšmę ir pasitelkiant esamojo laiko veikiamąjį dalyvį:

(1d) Atsiranda {kibirą gėralo nešanti} šeimininkė.

Tačiau Katkaus pavyzdyje, užuot įterpus šią konstrukciją į pagrindinį sakinį, pateikiamas šalutinis sakinys, kurį būtų galima pavaizduoti taip:

(1e) Atsiranda šeimininkė, nešdama kibirą gėralo.

Kitaip nei pradiniame pavyzdyje (1), čia veiklos objektas pavartotas galininku. Iš tiesų instrumentinio linksnio vartojimas yra netikėtas, nes nešti paprastai vartojamas su galininku. Nors nurodoma, kad kai kurie konkretūs būdvardžiai (gausus, gyvas, laimingas, skolingas, ginkluotas, kaltas) aiškiai motyvuotai vartojami su instrumentiniais objektais:

(2) Ne vien duona žmogus gyvas J. JABL. ‘Žmogus gyvas ne vien duona’; (3) Vienu auksinu palikau aš tamstai skolingas OB, (Ulvydas, Hrsg., 1976: 242) ‘Likau jums skolingas vieną guldeną’.

nors tai neabejotinai atitinka atitinkamų žodžių semantiką ir jų ryšį, peržengiantį kalbos dalių ribas, kaip rodo galimas sakinys Ne vien duona žmogus gyvena ‘Žmogus gyvena ne vien duona’, žodžiams, tokiems kaip nešinas, instrumentinio linksnio vartojimas priskiriamas apibendrintai, t. y. struktūriškai (Ulvydas, Hrsg., 1976: 243). Žinoma, tai taip pat gali būti susiję su tuo, kad visi nešinas, velkinas, skubinas, varinas tipo žodžiai žymi tam tikrus, dažniausiai sudėtingus, judėjimo būdus, todėl struktūrinis instrumentinio linksnio vartojimas atitiktų semantinį. Tačiau tam prieštarauja aplinkybė, kad pamatiniai veiksmažodžiai, kitaip nei ankstesniuose pavyzdžiuose, instrumentinio linksnio nereikalauja. Vadinasi, instrumentinis linksnis čia vartojamas dėl sintaksinės konstrukcijos, o ne dėl konkretaus žodžio valdymo.

22 |

B E R N D G L I W A

Iš (1d) ir (1e) jau buvo galima spręsti, kad prasmę galima perteikti dalyviu (veikiamosios rūšies esamojo laiko) arba pusdalyviu, o pusdalyvis geriau išsaugo sintaksinę konstrukciją; abiem atvejais dėl galininko objekto prarandamas tik objekto įnagininkas. Semantiniu požiūriu pagrįsta laikyti nešinas, velkinas, skubinas veiksmu, o ne ypatybe. Kaip matyti, su pažymimuoju žodžiu derinama gimine ir skaičiumi.

(4) Atjojo totorius, vedinas dar trimis žirgais (Kunčinas 1991: 174). ‘Totorius atjojo, vesdamasis tris žirgus’.

(5) Grigienė grįžo, pieno ąsočiu nešina V. Krėv. (LKŽ^VIII 706). ‘Grigienė grįžo nešina pieno ąsočiu’.

(6) Tai brolis tik suriko: „bėgam!“, ir mes tik tękinį užlėkiam už kampo svirmo (Šeškauskas, I). ‘Brolis tik sušuko: „bėgam!“, ir mes, skubėdami, nulėkėme už sandėlio kampo’.

Ar vyksta linksniavimas, negalima tvirtai pasakyti, nes beveik visais atvejais pažymimasis žodis yra sakinio veiksnys. Reta išimtis:

(7) Liepė ateiti su liudytojais vedinam Dauk. (LKŽ^XVIII 480). ‘(Buvo) liepta ateiti, vedantis su savimi liudytojus’.

Tačiau didžioji dauguma pavyzdžių rodo, kad įprastai vartojamos nelinksniuojamos formos. Taip dar labiau išryškėtų artimumas pusdalyviams nešdamas, vesdamas, nes ir šie derinami su pažymimuoju žodžiu gimine bei skaičiumi, tačiau nelinksniuojami (retos išimtys Ulvydas, Hrsg., 1971: 378, §615), kadangi siejami tik su sakinio veiksniu. Beveik išimtinai vartojama vardininko forma menkai pagrindžia būdvardžio statuso tezę. Jablonskis griežtai pasisako prieš priskyrimą dalyviams ir aptariamas formas vadina „paprastais būdvardžiais“. Jis pateikia kelis argumentus: sakinyje

(8) Piemuo eina žąsimis geninas. ‘Piemuo eina varydamas žąsis’.

nėra atitikmens *jis eina žąsis geninas, kuris turėtų būti veikiamasis dalyvis, išsaugantis veiksmažodžio valdymą; neveikiamasis dalyvis reikalautų, kad veiksmo atlikėjas būtų kilmininko linksnio (Jablonskis 1957: 302–303, §171). Tačiau kadangi nevartojamas ir pasakymas *jis eina žąsimis [greitas], Jablonskis ir šiuo atveju de facto postuluoja nukrypimus nuo taisyklės. Jei vis dėlto leidžiame tokius nukrypimus, kam rinktis aplinkinį kelią? Pragmatiniu požiūriu, vartojami tokio tipo sakiniai kaip (8), kuriuose geninas ir kt. reiškia veiksmą, taigi gali būti priskiriami veiksmažodžių paradigmai. Tai nereiškia, kad visi žodžiai

Nešinas, vedinas, tekines

| 23

atitinkamai turi būti traktuojamos kaip formos -inas; jos tokios yra tik tada, kai sutampa jų sintaksinė vartosena. Šiuo požiūriu Jablonskis teisus, teigdamas, kad kupinas yra

(9) Pūrą kupiną davė (= su kaupu) (Jablonskis 1957: 303). „[Jis, ji, kažkas] davė kupiną pūrą (=su kaupu)“

būdvardis, nes sintaksiškai vartojamas kaip būdvardis. Tačiau jis visiškai klysta, netiesiogiai darydamas išvadą, kad jei kupinas yra būdvardis, tai ir geninas turi būti būdvardis. Tai prilygtų teiginiui, kad jei kupinas yra būdvardis, tai ir katinas „katinas“, Velinas „dievybė“, žirgnas „alksnio, beržo vyriškasis žiedynas“ taip pat turi būti būdvardžiai, o tai akivaizdžiai netiesa. Vien morfemos pasirodymas paprastai dar neleidžia klasifikuoti žodžio dalies.

Tai, kad aptariamų formų darybos pamatas skiriasi: geninas sudarytas iš esamojo laiko kamieno, sklidinas – iš būtojo laiko formų kamieno, o kupinas – net ne iš veiksmažodžio formų (Jablonskis 1957: 303), viena vertus, gali būti nulemta to, kad šios formos yra skirtingos kilmės. Kita vertus, sintaksinė vartosena kartu su etimologiniais svarstymais rodo, kad formų daryba yra gana sena ir jos pamatas galėjo būti prarastas (plg. tek inas žr. toliau). Taigi šis Jablonskio argumentas taip pat neįtikina; be to, jis dažniausiai rėmėsi sinchronine perspektyva.

Būga sugretino (10) ir (11):

(10) Eiti motyna vaikais vedina. „Motina eina vedina vaikų“.

(11) Pūdymas jaučiais ariamas. „Pūdymas ariamas jaučiais“.

kaip argumentą teiginiui, kad ir „vedinas, nešinas, velkinas, varinas, geninas, palikinas, gametinas yra dalyviai, kurių nereikėtų vadinti kitais vardais“ (Būga 1959: 114). Galbūt jį paskatino šiuose pavyzdžiuose vartojamas įnagininkas, tačiau jų funkcijos viena kitos neatitinka. Lyginimas su neveikiamuoju dalyviu āriamas taip pat klaidina. Vis dėlto Būga neapsisprendžia, ar tai dalyviai: „Išveiksmažodiniai būdvardžiai, arba dalyviai...“ (Būga 1959: 115), ir taip pat nesvarsto, kokie konkrečiai dalyviai jie galėtų būti.

Remdamasis pavyzdžiais iš sovietinės Lietuvos literatūros Lenino idėjų vedini, mes drąsiai žengiame... Tarvydas pažymi, kad čia vedini pavartotas vietoj neveikiamojo dalyvio vedami. Toliau jis teigia, kad vedinas, nešinas nėra neveikiamieji dalyviai ir kad vartosena su kilmininku, be to, neatitinka įprastos vartosenos su įnagininku. Antraštėje Tarvydas taip pat kalba apie veiksmažodinius būdvardžius (Tarvydas 1961: 43–44).

Zinkevičius taip pat konkrečiai nenurodo, apie kokį dalyvį galėtų būti kalbama, tačiau metakalbinėse (12) ir (13) „vertimo“ versijose:

24 |

Bernd Gliwa

(12) eit(a) kojomis velkinas „eina vilkdamas kojas“ = (12 a) eina kojas vilkdamas „eina vilkdamas kojas“;

(13) pradūriau gumą ir gavau varinas eiti „pradūriau gumą ir teko eiti stumiant“ = (13 a) pradūriau dviračio padangą ir turėjau eiti stumdamas „pradūriau dviračio padangą ir turėjau eiti stumdamas“

Sachverhaltui perteikti jis pasirenka pusdalyvį (pusdal yvis) ir pabrėžia, kad tai nėra neveikiamieji dalyviai, kaip galėtų sudaryti įspūdį Bügos teiginiai. Vis dėlto jis vartoja terminą „veiksmažodinis būdvardis“ (1966: 386). Pusdalyviu perteikti pirmenybę teikia ir LKŽ, pavyzdžiui, vārinas ‘pėsčias varydamas(is)’ (LKŽ_XVIII 190).

13 pavyzdį su Zinkevičiaus „vertimu“ (13 a) pateikia ir Schmalstiegas: „Lietuvių kalbos veiksmažodiniai būdvardžiai su -inas kartais taip pat laikomi dalyviais“ (Schmalstieg 2000: 375). Ir čia nebandyta tiksliau apibrėžti dalyvio rūšies.

Toliau pateikti pavyzdžiai aiškiai rodo vienodą formų su -ina(s) ir pusdalyvių su -dama(s) vartojimą:

(14) Pasakė, kad mamą arkliu užmušė, tai visu keliu tekina ir rėkdama du namo SLM (LKŽ_XV 1122). „[Kažkas] pasakė, kad mamą užmušė arklys, ir [ji] visą kelią bėgo namo šaukdama ir skubėdama“.

(15) Bėgčiau per dvarą tekina, skųsčiaus močiutei verkdama dainos tekstas, NIEM 30; (LKŽ_XV 1122). „Skubėdama bėgčiau per dvarą, verkdama skųsčiausi močiutei savo vargais“.

Taigi ryškėja, kad šios formos priskirtinos pusdalyviams (pusdal yvis).

3. REGIONINIS PAPLITIMAS

Lietuvių kalbos gramatika ir Zinkevičius konstatuoja, kad aptariamosios žodžių formos vartojamos tik Žemaitijoje (Zinkevičius 1966: 385; Ulvydas, Hrsg., 1965: 564) ir literatūrinėje kalboje (Ulvydas, Hrsg., 1976: 243). Palionis, komentuodamas Jablonskio darbus, apsiriboja teiginiu, kad „šio tipo formos Žemaitijoje vartojamos kiek dažniau“ (Jablonskis 1957: 676).

Tačiau šį tyrimą paskatino pavyzdys (1) ir kiti panašūs nešinas in Balanos gadyne vartojimo atvejai Katkaus kūrinyje. Katkus kilęs iš Ažytėnų, esančių vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės plote. Taip pat paskatino keli Šeškausko pavyzdžiai (6), kuriuose dažnai vartojama forma tek inas:

(16) Tik mama pamatė, apsisuko, tekina namo (Šeškauskas, I).

Nešinas, vedinas, tekínas

25

„Mama tik tai pamatė, apsisuko ir [nuskubėjo] namo.“

Nors (16) vietoj judėjimo veiksmažodžio nulinės realizacijos būtų galima laikyti tekina veiksmažodžio tekinti trečiojo asmens forma (tiesa, tuomet pakistų laikų vartojimas, tačiau toks vartojimas pasakojimuose, ypač pasakose, žinomas kaip stilistinė raiškos priemonė), pateiktas pavyzdys (6) tokio aiškinimo neleidžia. Šeškauskas kilęs iš Sargelių, esančių už 12 km nuo Ažytėnų. Neseniai ten iš kelių žmonių išgirdau vartojant formą nešinas.

Daugiau pavyzdžių iš aukštaičių tarmių:

(17) Kažin ko Kazys net bėginas atlekia Trgn (LKŽ, 718). „Kas žino, kodėl Kazys net atbėgdamas atskuba.“

(18) paskui ją sekdavo „bobutė“, kūdikiu nešina (Kupiškis; Dundulienė 1958: 402). „Paskui ją sekdavo „bobutė“, nešina kūdikiu.“

(19) Po kiek laiko sugrįžo čebatų glebiu nešinas (Daukniūnų k., Biržų r.; Balys 2002: 348). „Po kurio laiko jis grįžo nešinas glėbiu batų.“

(20) Ir už valandelės sugrįžo, daug žiedų nešinas (Daukniūnų k., Biržų r.; Balys 2002: 348). ‘Nach einem Weilchen kehrte er zurück viele Ringe tragend’.

(21) Vis tek inas, vis susirūpinęs (Merkinės apyl.; Vėlius et al. 1970: 395). „Vis skuba, vis susirūpinęs“ (V. Krėvės-Mickevičiaus amžininko pasakojimas).

(22) Jai taip beverkaujant išeina tėvas, duona, druska ir ugnimi „ant dugno“ (tačės) nešinas (Krėvė-Mickevičius 1930: 65). „Jai taip raudant, įeina tėvas, nešinas duona, druska ir ugnimi ant padėklo.“

Toliau pateiktą pavyzdį:

(23) Todėl taip skubinas, kad be krikštų nen umirtų... (Slančiauskas 1975: II 277). ‘Daher beeilt man sich so, damit es ohne Taufe nicht stürbe’

galima aiškinti įvairiai: arba kaip Slančiauskui būdingą dalyvių vartoseną („Beveik visos pasakos užrašytos tame krašte ypač mėgstama dalyvine kalba“, Vėlius 1974: 35), praleidžiant „įprastą“ veiksmažodžio formą – šiuo atveju nulinę esti, daryti arba veikti realizaciją, kuri Slančiauskui visiškai įprasta. Tačiau (23) formą skubinas(i) galima laikyti ir veiksmažodžio skubintis forma.

Dictionarium trium linguarum randamas toks įrašas:

(24) Lot. Volu, cursu magno feror. Liet. Tekinomis eymi / Szokinomis teku / Skubinomis / Skubiey braukiu (Szyrwid 1642: 15)

adjektyvine forma ir vartosena.

26

Bernd Gliwa

4. VARTOJIMAS SU ĮNAGININKU ARBA GALININKU

Dainos eilutė:

(25) Ruibis [ein Kater] tekìnas, paukščiais nešínas, bėgo į kuknelę (Liedtext, KL; LKŽ_XV 1122).

„Ruibis, skubėdamas ir nešdamas paukštelį, nubėgo į virtuvę“

su įnagininko objektu atitinka konstrukcija su galininku:

(26) Ruibis tekìns, paukštelius nešìns, puolė į kuknikę.

„Ruibis skubėdamas puolė į virtuvę, nešdamas paukštelį“. (JD: 628, Nr. 1512; LKŽ_VIII 707).

Originale: tékìns, paukštelùs ir nešèns, kuknìkę (JD: 628, Nr. 1512), todėl reikia abejoti, ar LKŽ pateikta forma *nešìns čia nurodo tinkamą kirčiavimą. Be to, LKŽ įterpia kablelį (po tekìns), kad pažymėtų posmo eilutės perkėlimą atnaujintame leidime (LKŽ_VIII 707); originalo tekste kablelio nėra, nes šioje vietoje eilutė nesibaigia, tačiau jis atrodo prasmingas. Pagrindinis sakinys yra: Ruibis puolė į kuknikę. Tekìns šiame kontekste taip pat būtų galima laikyti tiesioginiu pažyminiu prie Ruibis, taigi būdvardžiu. Arba tekìnas čia galėtų būti prieveiksmis, modifikuojantis puolė, visiškai atitinkantis anksčiau minėtus bėga skubìnas arba mes tik tékini užlėkiam iš (6). Daugiau pavyzdžių su galininku pateikia Büga (1959: 114). Vis dėlto vyrauja įnagininkas:

(27) Vieną dieną pro šalį ėjo žydas, nešìnas parduodama dėžute (Kunčinas 1991: 101).

„Vieną dieną pro šalį atėjo žydas, nešdamas parduoti skirtą skrynią“.

(28) Vyrai pasiraĩtę braido, pančiais, brizgilais nešìni Žem. (LKŽ_VIII 706).

„Vyrai atraitotomis rankovėmis brido, nešini pakinktais ir pančiais“.

Įnagininkas gana įtikinamai vartojamas:

(29) Įėjo pilvų varìnas, ridìnas J.Jabl., Žem. (LKŽ_XI 537).

„(Jis) įėjo stumdamas ir ridendamas pilvą“,

nes pilvo savininkas naudojasi juo tarsi kokiu instrumentu, galbūt norėdamas atidaryti duris ar net atlikti pilvo šokį. Taigi kyla klausimas, kuris variantas senesnis: vartojimas su galininku ar įnagininku. Nors konstrukciją įnagininkas > galininkas galima paaiškinti kaip normalizaciją, pritaikant prie įprasto atitinkamų veiksmažodžių valdymo, įnagininko vartojimas dažniausiai atrodo nemotyvuotas ir gali būti paaiškintas tik tradicija, o gilesnė jo prasmė nėra akivaizdi. Taigi galininko vartojimas atrodo kaip naujovė, tačiau ji jau aptinkama pas Daukšą:

Nešinas, vedinas, tekìnas

| 27

(30) palikiní namũs DAUK. (Būga 1959: 114).

„palikdamas namus“.

Daugiau pavyzdžių iš senosios lietuvių literatūros (Daukšos, Bretkūno) pateikia Būga (1959: 114–115) – tiek su instrumentalio, tiek su galininko linksniu arba be objekto. Iš konkrečių senesnės ir naujesnės lietuvių literatūros pavyzdžių negalima spręsti apie aiškų aptariamos žodžio formos vartosenos pokytį, jei neatsižvelgsime į atvejus, kurie bus nagrinėjami 6 skyriuje.

5. ADVERBIALINĖ VARTOSENA

Netiesioginiai veiksmažodžiai objekto nereikalauja, todėl jų vartoseną čia galima vadinti adverbialine: plg. (17) Kažin ko Kazys net bēginas atlekia TRGN (LKŽ_I 718).

(31) Tu, motyn, būk prie ligonio, o tu, Juozai, greitesnis, bėk skubinas ŽEM. (LKŽ_XII 1110).

„Tu, mama, būk prie ligonio, o tu, Juozai, kuris esi greitesnis, bėk skubėdamas“.

Kaip ir pavyzdyje (23), toliau pateikiami atvejai yra daugiareikšmiai, nes čia veikiau galima įžvelgti daiktavardžio instrumentalį, o ne vieną iš aptariamų formų. Pavyzdyje:

(32) Girtas eina šlitine, o ana bega begine, t. y. tekina J. (LKŽ_I 718).

„Girtuoklis svirduliuodamas eina, o ana bėga bėgte, t. y. tekina“.

bėgine pateikiama kaip prieveiksmis: „bėgine adv. begte, bėgtinai, bėgčiomis“ (LKŽ_I 718), nors, regis, tai yra daiktavardžio *bėginė „bėgimas, eisena“ instrumentalio forma arba sutampa su ja; plg. riščia „bėgimas mažais žingsniais, risčia“ (LKŽ_XI 681–682); riščia ta pačia sintaksine funkcija vienur laikoma prieveiksmiu (Ulvy das, Hrsg., 1976: 503), kitur – instrumentalio forma (Ulvy das, Hrsg., 1976: 504). Tas pats pasakytina apie šlitine (INSTR.): šlitinė „eisena, svirduliavimas...“, šlitinỹs „tas pats“, plg. šlitinas, kuris savo ruožtu žymimas kaip būdvardis ir pateikia būtent šiuos du taiklius pavyzdžius:

(33) A reik vyrams taip prisivaryti šlitinims eiti! KRŠ (LKŽ_XIV 1084).

„Argi vyrams reikia taip prisigerti, kad eitų svirduliuodami!“

(34) Atsigeręs orielkelės, ejau šlitins į svirelį (Lied, D 105; LKŽ_XIV 1084).

„Gerokai išgėręs degtinės, svirduliuodamas nuėjau į kamarą“.

Kaip matyti, skirstymas į instrumentalio formas ar prieveiksmius yra savavališkas ir rodo skirstymo pagal kalbos dalis galimybių ribas – tos ribos yra neaiškios. (33) pavyzdyje dar atkreiptinas dėmesys į naudininko formų vyrams ir šlitinims sutapimą, jei pastaroji nėra iškraipyta instrumentalio forma.

28 |

BERND GLIWA

Nors veiksmažodžio šaknies + -inas struktūros žodžiai jau gali būti vartojami prieveiksmiškai: bėga skubinas, pagal įprastus prieveiksmių darybos modelius sudaromos ir formos su -ai:

(35) Liepė vaiku nešinai vaikščioti po laukus, kad gydė nu kokliušo ŠtŠ (LKŽ_VIII 707).

„Buvo liepta nešioti vaiką lauke, kad pasveiktų nuo kokliušo“.

(36) Skubinai rašau laišką, kad nelauktumei KrŠ (LKŽ_XII 1110).

„Skubiai parašiau laišką, kad nelauktum“

arba sudarytos su įnagininku: skubinomis, tekinomis, šokinomis, kokių jau randama pas Szyrwidą, pavyzdyje (20). Nepateikus pavyzdžio, nurodoma „šokinas, -a adj. LsB 398 kuris šokinėja, striksi“ (LKŽ_XV 213), todėl konkretaus vartojimo patikrinti negalima. Su tuo neabejotinai susiję prieveiksmiai šokiniu ‘šokinėjant, šuoliuojant; tanzend’ ir šokinomis ‘ds.’ (LKŽ_XV 219). Būga, remdamasis Szyrwido pavyzdžiu (24), mano, kad „vietoj bėga skubinas arba bėga tekinas seniau būdavo sakoma ir skubinomis braukiu...“ (Būga 1959: 115). Atrodo, kad tai teigiama apskritai, t. y. konstrukcijos su skubinomis, tekinomis, šokinomis esą senesnės už konstrukcijas su skubinas, tekinas, šokinas; šios nuomonės Būga nepagrindžia. Labiau tikėtina priešinga raida, nes skubinom(is) formos prieveiksmiai yra visiškai įprasti (Ulvydas, Hrsg., 1971: 431). Taigi skubinai arba skubinomis būtų prieveiksmiškai vartojamos skubinas formos, kurios faktinis vartojimas kaip prieveiksmiško pusdalyvio atrodo neįprastas. Kita vertus, negalima pagrįsti, kodėl turėtų įvykti priešingas atvejis, būtent kad „įprasti“ prieveiksmiai skubinai, skubinomis virstų skubinas forma, nesiejant to su jokia nauja idėja.

skubinas atveju aiškiai vyrauja būdvardinė vartosena su prieš ją einančiu, kartu linksniuojamu pažyminiu:

(37) Visus skubinus darbus jau prįveikėm GrŽ (LKŽ_XII 1110).

„Visus skubius darbus jau atlikome“.

Tokie pavyzdžiai leidžia pagrįstai laikyti šias formas būdvardžiais, tačiau jie yra išimtis, išskyrus skubinas. Įdomu tai, kad atitinkami atvejai Lietuvių kalbos gramatika apskritai nepateikiami.

6. KITOS SINTAKSINĖS KONSTRUKCIJOS

Iš pirmo žvilgsnio atrodo:

(38) Pabroliu vedina nuotaka klonjojas (JR 54, LKŽ_XVIII 479; JSD_II 330).

„Nuotaka lenkiasi, vesdama pabrolį“.

iš tikrųjų visiškai taip pat kaip, pavyzdžiui, (1). Tačiau problema ta, kad sakinys, kurį tikrą-

Nešinas, vedinas, tekinas

29

jų papročių ir aplinkybių požiūriu iš tikrųjų reikėtų formuluoti kitaip: „Pabrolio vedama nuotaka lenkiasi“. Taigi čia turime tokią konstrukciją kaip (11), kurioje vedina tariamai yra pasyvinis dalyvis. Kadangi pabrolys yra (dalinio) veiksmo atlikėjas, iš tikrųjų reikėtų tikėtis pabrolio. Taigi įnagininkas, regis, yra „įprastinio“ žodžio vedina vartojimo reliktas. Zinkevicius tokį vartojimą tiesiog vadina „klaidingu“ (1981: 159–160). Tačiau, atmetus šį reiškinio norminamąjį vertinimą, kyla ne klausimas, ar vartojimas taisyklingas, ar klaidingas, bet ar jis atlieka savo paskirtį, t. y. ar yra suprantamas. Iš principo į šį klausimą galima atsakyti teigiamai, atsižvelgiant į tai, kad klausytojams ar skaitytojams teiginio turinys yra iš anksto žinomas ir jie, be to, nėra geriau susipažinę su žodžio vedina vartojimu negu sakinio autorius. Be to, iš konteksto, ypač aiškiai ir iš vokiško vertimo „Brautführer“ („vesti nuotaką“), matyti, kad ši figūra yra vedantysis ir kad tai negali būti pasyvinis dalyvis. Taigi esmė ne ta, kad šį sakinį reikėtų atmesti kaip klaidingą, o ta, kad tokie atvejai leidžia atsekti kalbos raidos sąlygas. Kaip Büga (10) Eit mótyna vaikaĭs vedinà („Motina eina, vesdama vaikus“) lygina su pasyviniu dalyviu (žr. aukščiau), galima spėti, kad jis sakinį suprato kaip *„Motina eina vaikų vedama“. Matyt, toks pat likimas ištiko ir Jušką.

7. ĮNAGININKO OBJEKTAS

Tikslinga dar kartą grįžti prie įnagininko objekto reikšmės. Taip pat reikėtų aptarti sintaksinius ryšius ir generavimo tvarką tokioje konstrukcijoje:

(39) Ans vãrinas kumele eina J. (LKŽ^xviii, 190).

„Jis eina, varydamas kumelę“.

su minimaliu sintaksiniu sąstatu: subjektas ans, tarinys eina, pusdalyvis varinas, įnagininko objektas kumele. Ans eina yra visas pagrindinis sakinys, o kumele varinas – šalutinis sakinys, daugelyje pavyzdžių atskiriamas kableliu ir einantis po pagrindinio. Morfologiškai varinas perima iš subjekto skaičių ir giminę, semantiškai varinas paaiškina eina (apie dalyvių ir pusdalyvių konstrukcijų dvivalentį sintaksinį ryšį žr. Ulvydas, Hrsg., 1976: 530) kaip būdo prieveiksmis. Tiksliau būtų visą kumele varinas konstrukciją vadinti būdo aplinkybine konstrukcija (Ulvydas, Hrsg., 1976: 503–506). Veiksmo būdui nusakyti dažnai vartojamas įnagininkas, taip pat prieveiksmiai (Ulvydas, Hrsg., 1976: 503–504), kurie ypač dažnai yra kilę iš įnagininko formų (Zinkevicius 1981: 173). Jei atsižvelgiama į dvejopą šios aplinkybinės konstrukcijos valentingumą ir į tai, kad, esant duotam morfemų rinkiniui, abiejų valentingumo ryšių neįmanoma realizuoti viename leksemoje, tuomet prasminga šiuos valentingumo ryšius paskirstyti abiem aplinkybinės konstrukcijos dalims: aplinkybinį pobūdį žymi įnagininkas

30 |

BERND GLIWA

objekto, kuris perima atitiktį subjektui, varinas. Tai paaiškina, kodėl intransityvusis tekìnas ir pan. greitai adverbializuojasi į tekinomis: čia nėra objekto, kuris galėtų atlikti adverbialinio žymėjimo funkciją. Tačiau iš to anaiptol neišplaukia glaudesnis ans ir varinas, arba eina ir kumele, ryšys, nes tai suardytų vienetą kumele varinas, kuris kartu siejasi ir su tariniu, ir su subjektu:

(39 a)

Tradicinių pusdalyvių, tokių kaip varydamas, atvejis kiek kitoks:

(39 b)

Čia adverbialinė funkcija silpnesnė, o veiksmo antraeiliškumas varydamas, palyginti su eina, išryškėja aiškiau negu (39 a) atveju (plg. Ulvydas, Hrsg., 1976: 530); iki tikro šalutinio sakinio čia netoli:

(39 c) Tas, kuris varo kumelę, eina.

Priešingai, (39 a) pabrėžia beveik lygiavertį abiejų veiksmų vertinimą, artimą:

(39 d) Tas eina ir varo kumelę.

Taigi konstrukcija (39) galima perteikti reikšmės niuansą, kuris išsidėsto taip – pradedant dviejų veiksmų lygiavertiškumu ir baigiant vieno veiksmo subordinavimu kitam: (39 d), (39), (39 b), (39 c).

Istoriniu požiūriu peršasi palyginimas su instrumentalo sociatyvine funkcija. Tačiau kyla klausimas, ar ši funkcija būtinai suponuoja vienodo rango hierarchiją: *Ans eina ir kumele eina = Ans eina [su] kumele, papildžius konstrukciją abiejų veikėjų santykį nusakančiu žodžiu: + [kurią] varo = varinas, ar toks (so)ciatyvinis instrumentalas jau numato hierarchiją, t. y. varinas būtų pagrindinis veiksmažodis: *Ans kumele varinas [eina].

8. ŽODŽIŲ DARYBA

Atkreiptinas dėmesys, kad darybos pagrindu eina tik pirminiai veiksmažodžiai, arba, jei tai vis dėlto antriniai veiksmažodžiai, galbūt varyti, tuomet jungiamasis balsis

Nešinas, vedinas, tekìnas

31

praleidžiamas: varinas. Visais atvejais pamatinė šaknis baigiasi priebalsiu. Kaip galėtų atrodyti atitinkama daryba, grindžiama kitokiomis šaknimis? Iš pradžių nesvarstant -inas kilmės, reikia skirti du atvejus: šaknis baigiasi (a) dvibalsiu, (b) paprastuoju balsiu. Dvibalsio atveju galbūt būtų galima jį išskaidyti: *ėjinas: eiti, kaip ir ėjimas, arba *dovinas: duoti kaip dovana. (b) atveju šaknies balsis ir galūnės -i- galėtų susilieti į dvibalsį, arba galėtų būti įterptas papildomas hiato šalinimo garsas C/R, tikriausiai j: *de(C)inas: dėti, dėjo, *lo(C)inas: loti, loja. Tokių formų iki šiol nerasta.

Galūnė -ina(s) galėtų būti kilusi iš ide. *-ₙo- ir būtų galima ją lyginti su būdvardžių darybos formantais -ena-, -ana-, plg. liet. álkanas, latv. alkans, taip pat latv. vedene „marti“, kurį Endzelīns sieja su sen. sl. vedenъ, laikydamas jį veiksmažodinio būdvardžio *vedens „vedamas“ vediniu (Endzelins 1951: 293). Jei -ena- ir -ana- tarpusavyje kaitaliojasi pagal abliautą, tai -ina(s) nesunkiai galėtų būti siejama su nykstamąja pakopa *_-ₙ-. Lyginimas su kitų indoeuropiečių kalbų dalyviais ar veiksmažodiniais būdvardžiais peršasi savaime: sen. skand. bitinn „įkąstas“, ankstyvoji sen. angl. gibaen „duotas“, sen. sl. nesenъ „neštas“ (Krahe 1969: 105; Meier-Brügger 2000: 174, 268) (tačiau šie pavyzdžiai kilę ne iš *_-ₙ-). Remiantis šia situacija būtų galima tikėtis formų, tokių kaip liet. *CVna(s) < ide. *CV-ₙ-o(s), be jungiamojo balsio *-i-, tačiau nerandama ir atitinkamos formos *dėnas: dėti ir pan.; todėl neaišku, ar ši veiksmažodžio forma kada nors galėjo egzistuoti kaip paradigma. Galima gana užtikrintai atmesti galimybę, kad egzistavo visa paradigma.

Tačiau ši daryba vargu ar yra nauja. Pavyzdžiui, tekìnas, išlikęs izoliuotas ir Šeškausko vartojamas kaip vienintelis šios formos žodis, rodo, kad būta veiksmažodžio *tekti „skubėti, bėgti, lėkti“, kuris nėra paliudytas (apie tai indoeuropiečių kalbų kontekste žr. Jakulis 2003: 33); egzistavimą liudija ir kiti vediniai: tekioti „(po)lakstyti“, tekininkas „bėgikas“, tekūnas „bėgikas, pasiuntinys“, tekýnė „lenktynės“, tekìnė „avilio lakioji anga“, plg. laka „tas pats“: paliudytas ir lekti „skubėti, skristi“ (LKŽₓᵥ 1122–1124, 1163). Čia taip pat priklauso tēkis „patinas, ypač veislei“ (LKŽₓᵥ 1130), turintis semasiologinį atitikmenį vok. läufig „pasirengęs poruotis, dažniausiai apie kalę“ (plg. Kluge 1999: 506). Pusdal vyviai yra palyginti nauji (Ulvydas, Hrsg., 1971: 378, §614): vesdamas ← vesti, su *-d- + *-ti > -sti, tačiau vedinas, sudarytas iš šaknies ved-, galėtų būti gerokai senesnis.

Aprašomųjų formų priskyrimui būdvardžiams ar dalyviams svarbūs ir požiūrių į šių kalbos dalių apskritai pirmenybę skirtumai. Ambrazas pabrėžia būdvardinės darybos pirmumą, iš kurios palaipsniui esą išsirutuliojęs paradigminis dalyvis (Ambrazas 1993: 58 ir toliau, 2000: 161), o Krahe šį procesą įsivaizduoja visiškai priešingai: „Daugelis pirminių dalyvių atsiskyrė nuo savo veiksmažodžio ir tapo savarankiškais būdvardžiais...“ (Krahe 1969: 105). Problema, regis, ta, kad veiksmažodžių sistema paprastai aprašoma sinchroniškai, t. y. kaip užbaigta paradigma su atskirų formų darybos taisyklėmis, o būdvardžių daryba paprastai aprašoma diachroniškai. Taigi būdvardis iškart laikomas „užbaigtu“,

32 |

B E R N D G L I W A

nors yra keletas konkuruojančių darinių, o dalyvis laikomas užbaigtu tik tada, kai jis laikomas paradigma, taikoma visiems veiksmažodžiams. Tačiau, kaip parodyta čia, tai visai nėra būtina. Kaip būdvardiniai dariniai, turintys tą pačią galutinę reikšmę, gali būti sudaromi keliais būdais, taip ir tam pačiam dalyviui gali būti taikomi alternatyvūs darybos būdai. Dalyviai taip pat nebūtinai turi sudaryti visą paradigmą, kaip antai čia nagrinėjamas nešinas.

9. I Š V A D O S

Neabejotina, kad nešinas, bėginas, vedinas sintaksinėje vartosenoje iš esmės atitinka pusdalyvius nešdamas, bėgdamas, vesdamas. Todėl būtų tikslinga lietuvių kalbos (sinchroninėje) gramatikoje juos klasifikuoti ir aptarti kartu su pusdalyviais. Jei jie vartojami be papildomų konstrukcijų, ypač kai tai yra intranzityvinių judėjimo veiksmažodžių dariniai, tokie kaip bėginas, tekínas, sintaksiškai jie sutampa su prieveiksmiais arba vadinamaisiais „būdiniais“ – aplinkybiniais dalyviais (Ulvydas, Hrsg., 1971: 421–424), todėl galūnė adverbializuojama. Taigi intranzityvinių veiksmažodžių atveju jų integracija į įprastas prieveiksmių kategorijas jau yra pažengusi. Kur kas rečiau jie virsta įprastais būdvardžiais; aiškus pavyzdys yra skubinas.

Vartojimas su įnagininko objektu, kuris yra vienintelis skirtumas nuo -damas formos pusdalyvių, gali būti susijęs su konstrukcijos kumele varinas adverbialine vartosena su eina. O vartosena su galininko objektu, ko gero, yra inovatyvus prisitaikymas prie veiksmažodžio valdymo – ankstyva inovacija, paliudyta jau Daukšos.

Daryba iš pirminių veiksmažodžių, kurių šaknis baigiasi priebalsiu arba sonantu, rodo, kad dalyvio forma sudaro ne visą paradigmą; darinių, paremtų kitokiomis nei minėtosios šaknimis, neaptikta.

Formą nesunku atgaivinti ir vartoti su tinkamais veiksmažodžiais.

Pasitvirtina Palionio teiginys, kad šios formos daugiausia vartojamos Žemaitijoje; kitų autorių teiginį, jog jos vartojamos tik ten, reikia atmesti.

ŠALTINIŲ SANTRUMPOS

(jei cituota pagal Lietuvių kalbos žodynas ir Lietuvių kalbos gramatika)

BP – Posilla... per Jana Bretkuna...

D – S. Daukantas, 1846, Dajnes žemaitiu...

DAUK. – S. Daukantas, veikalai.

GRŽ – Grūžiai, Pasvalio apskr.

J. – Литовский словарь А. Юшкевича, 1897–1922.

J. JABL. – Jonas Jablonskis, veikalai.

Nešinas, vedinas, tekinas

33

JR – Svotbinė rėda... par Antaną Juškeviče.

Kl. – Kuliai, Plungės apskr.

KrŠ – Kuršėnai, Šiaulių apskr.

Lkv – Laukuva, Šilalės apskr.

LsB – Die Bildung der Nomina im Litauischen von August Leskien. Leipzig, 1891.

NIEM – Lietuvių liaudies dainos iš prof. J. J. Mikkolos rankraštinio palikimo, Helsinkis, 1949.

OB – Obeliai, Rokiškio apskr.

Šts – Šatės, Kr. Skuodas.

Trgn – Tauragnai, Utenos apskr.

Trk – Tirkšliai, Mažeikių apskr.

Tt – Tytuvėnai, Kr. Kelmė.

V. Krėv. – Vincas Krėvė, Werke.

Žem. – Žemaitė, veikalai.

KITI ŠALTINIAI

Balys, J. 2002: Raštai III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Dundulienė (Glemžaitė), E. 1958: Kup iškėnų senovė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

JD = Juška, A., Hrsg., 1954: Lietuviškos dainos I–III (hier Bd. III), Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. [Reprint des Originals von 1882.]

JSD = Juška, A. und Juška, J., Hrsg., 1955: Lietuviškos svotbinės dainos I–II, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. [Reprint der Originale von 1880, 1883, 1900.]

Katkus, M. 1989: Bal anos gadynė, Vilnius: Vaga.

Krėvė-Mickevičius, V. 1930: Dzūkų vestuvės. Mūsų tautosaka 2, 17–93.

Kunčinas, J. (Übers.) 1991: Albanų pasakos, Vilnius: Vyturys.

Vėlius, N. et al. (Hrsg.) 1970: Merk inė, Vilnius: Vaga.

Vėlius, N. 1974: Matas Słančiauskas ir jo pasakos. (Vorwort) In: Słančiauskas 1974: 9–36.

Słančiauskas, M. 1974: Šiaurės Lietuvos pasakos, Vilnius: Vaga.

Słančiauskas, M. 1975: Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, Vilnius: Vaga.

Šeškauskas, J. (°1933, Sargeliai) 2000–2003: Prisiminimai. (Archiv des Autors, Tonträger I–VI.)

LITERATŪRA

Ambrazas, S. 1993: Daiktavardžio darybos raida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Ambrazas, S. 2000: Daiktavardžio darybos raida II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Ambrazas, V. 2001: Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai. Acta Linguistica Lithuanica 45, 11–38.

Būga, K. 1959: Rinktiniai raštai II, Vilnius: Poltinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Conrad, R., Hrsg., 1978: Kleines Wörterbuch sprachwissenschaftlicher Termini, Leipzig: VEB Bibliographisches Institut.

Endzelins, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība.

Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai I. Hrsg. von J. Palionis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

Jakulis, E. 2003: Veiksmažodžių tekėti, braškėti ir varvėti kilmė. Materiały XXXII międzynarodowej filologicznej konferencji, Vypusk 1, Sekcija Baltistiki, 33–34. St. Peterburg: Philologische Fakultät der Staatlichen Universität St. Peterburg.

Kluge, F. 1999: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 23. erw. Auflage, bearbeitet von E. Seebold, Berlin, New York: W. de Gruyter.

34 |

Bernd Gliwa

Krahe, H. 1969: Germanische Sprachwissenschaft III. Wortbildungslehre. 7. Auflage, bearbeitet von Meid, W., Berlin, New York: W. de Gruyter.

Lyberis, A. et al., Hrsg., 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas.

LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I–XX, Vilnius: Mintis, Mokslas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Lietuvių kalbos institutas, 1956–2002.

Meier-Brügger, M. 2000: Indogermanische Sprachwissenschaft. 7., völlig neubearbeitete Auflage unter Mitarbeit von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer, Berlin, New York: Walter de Gruyter.

Rix, H. et al. 2001: Lexikon der indogermanischen Verben, Wiesbaden: Reichert.

Schmalstieg, W. 2000: The Historical Morphology of the Baltic Verb. (= Journal of Indo-European Studies, Monograph 37.)

Szyrwid, C. 1642: Dictionarium trium linguarum. Facsimile reprint in: Lyberis 1979: 95–658.

Tarvydas, J. 1961: Dėl veiksmažodinių būdvardžių vedinas, nešinas ir kitų vartojimo. Kalbos kultūra 1, 43–44.

Ul vydas, K. et al., Hrsg., 1965, 1971, 1976: Lietuvių kalbos gramatika I–III, Vilnius: Mintis, Mokslas.

Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Z. 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika II, Vilnius: Mokslas.

Bernd Gliwa Sargeliai, LT 4404 Žaiginys [email protected]

Gauta 2003 02 25