ACTA LINGUISTICA LITHUANICA

XLIX (2003), 1–3

Lith. šiẽnas, OChSl. sěno „šienas“ ir IE *kei- „gulėti“

ROMUALDAS J. APANAVIČIUS

Vilnius

Lith. šiẽnas ir OChSl. sěno „šienas“ tradiciškai siejami su graikų (Hesych.) κοινά· χόρτος, tačiau iki šiol nepasiūlyta jokios patikimos etimologijos. Čia siūloma sąsaja su IE šaknimi *kei- „gulėti“.

Šiame straipsnyje siūlomas naujas Lith. šiẽnas, Latv. siens ir jų slavų kalbų giminiškų žodžių aiškinimas: OChSl. sěno, Rus. сено, Serb.-Cr. sijeno, Pol. siano (Vasmer 1987: 601).

Most authors dealing with these words (Trautman 1923: 297; ME_III 1927–1929: 859; Pokorny 1959: 610; Fraenkel 1965: 980; Vasmer 1987: 601 etc.) merely repeat Per Persson’s (1893: 257) suggestion according to which Lith. šiẽnas, OChSl. sěno could be related to Gr. (Hesych.) κοινά· χόρτος; Grass’ (<*koi-no-, possibly neuter plural). Persson wrote: “Über die wurzel von κοινά, lit. szēnas, abg. sěno möchte ich nicht entscheiden” (“As to the root… I would not like to commit myself”) and he repeated the idea of Fick and Brugmann according to which the words under discussion could be connected with OInd. syānā- ‘trocken geworden’, śinā- ‘geronnen’, though Persson thought that the meaning ‘hay, grass’ could not be old.

Būga (1959: 170) reconstructs Balt. *šěina-n (according to him OChSl. sěno < IE *koino-m would correspond to Lith. *šainas). Karulis (1992: 177) supposes that the word for ‘hay’ corresponds to an IE root *kei- underlying colour terms such as Lith. šyvas, šėmas ‘grey (of a horse)’.

Toliau pateikti duomenys leidžia rekonstruoti baltų ir slavų prokalbės archetipą *šeina | šaina (niekatr. g.).

Fonetiniai atitikmenys rodo pradinį *ś-, kuris atsispindi Lith. šiẽnas ir daugelyje baltų-finų skolinių pasireiškia kaip h- < *ś- (Fin. heinä, Est. hein, Veps. hein, Vot. einä ir SEst. hain, Liv. āina, Sam. suoid’ne; plg. Thomsen 1891: 223; Būga 1959: 170; Stang 1966: 54). Tas pats atitikmuo pastebimas Fin. herne „žirnis“, kilusiame iš baltų kalbos žodžio, atsispindinčio Lith. žirnis „tas pats“. Galima išskirti du šaknies vokalizmo refleksus – -ei- ir -ai-, sprendžiant iš baltų-finų skolinių duomenų (plg. Fin. heinä, Est. hein, priešingai nei SEst. hain, Liv. āina), taip pat iš senosios bažnytinės slavų kalbos sěno < *šaina. Užfiksuotos baltų formos Lith. šiẽnas, Latv. siens nesuteikia duomenų apie pirminį dvibalsį, nes lietuvių ir latvių ie taip pat gali būti kilę iš *ai: plg. Lith. dievas „Dievas“: Fin. taivas, Est. taevas „dangus“, Lith. piemuõ „piemuo“: Gr. ποιμήν, Fin. paimen „piemuo“ ir kt. Tai

2 |

ROMUALDAS J. APANAVIČIUS

leidžia manyti, kad abi formos (*šeina ir *šaina) galėjo būti vartojamos senosiose baltų ir slavų tarmėse (nors ne abi toje pačioje tarmėje). OChSl. šeno ir Fin. heinä rodo niekatrosios giminės baltų galūnę *-a (plg. Fin. silta: Lith. tiltas „tiltas“, OPr. assara-n, Rus. озеро: Lith. ežeras „ežeras“); tai aptariama Mažiulis (1970: 84–87). Darybinė analizė atskleidžia šaknį *šei-/šai- ir priesagą -na-, kaip Lith. bérnas, Latv. bèrns, Got. bairns „vaikas“: IE *bʰer- „nešti“ (Gr. φέρω, Lat. ferre, Goth. bairan ir kt.).

Norėčiau pasiūlyti, kad Lith. šienas, OChSl. šeno kildintini iš IE veiksmažodinės šaknies *kei- „gulėti, liegen“.

IE kei- „gulėti, liegen“ paliudyta daugumoje IE kalbų: Hitt. kitta(ri), Olnd. setē, Gr. κεῖται „liegt“; su m priesaga: OIr. coim „lieb“, Goth. haims „Dorf, Flecken“, Lith. šeima (> Fin. heimo), Latv. sàime, Rus. семья „šeima“, OPr. caymis, Lith. kãimas „Dorf“, kiẽmas, Latv. ciems „Dorf, Versammlungshaus“, su uo priesaga: Olnd. sévah „traut, freundlich, lieb, wert“, Lat. civis „Bürger“, Goth. heiwa-frauja „Hausherr“, OHG. hīwa „Gattin“, Latv. sìeva „Weib“ (Pokorny 1959: 539–540; Rix 2001 s. v.).

Baltų kalbų žodžių, kilusių iš IE šaknies *kei- „gulėti, liegen“, apžvalga (neminint Lith. šienas, OChSl. šeno) pateikta Mažiulio (1993 s. v. caymis; 1993 s. v. keytaro), Toporovo (1980 s. v. caymis) darbuose.

Šiai hipotezei pagrįsti pateikiami argumentai remiasi toliau išdėstytais semantiniais svarstymais.

(i) Prie pirmiau pateiktų pavyzdžių galėtume pridėti Lith. šiekstas, šieksta „vandenyje gulintis medis ar krūmas“ (LKŽₓᵢᵥ 735–737), Latv. sieksts, sièksta (< *šei-sta-) (Karulis 1992: 176–177), kurie taip pat galėtų būti siejami su IE *kei- „gulėti, liegen“ ir darybos modeliu būtų panašūs į Lith. šienas.

(ii) Goth. hawi, Germ. Heu, Engl. hay, Swed. hö „šienas“ ir Germ. heuen, Engl. hew, Swed. hugga „pjauti šieną“ kildinami iš protogermanų *kau-i/u-o- „tai, kas nupjauta, tai, ką reikia nupjauti“ (Onions 1966: 431, 439), kurį galima kildinti iš IE *keh₂u- „pjauti, schlagen“ (Rix e.a. 2001 s. v.). Jei sutiksime su prielaida, kad tai, kas yra nupjauta, guli, galima nustatyti semantinį ryšį tarp protogermanų *kau-i/u-o- „tai, kas nupjauta, tai, ką reikia nupjauti“ ir baltų (arba baltų-slavų) *šeina/šaina, ir tokiu atveju galėtume mėginti pastarąją formą sieti su IE *kei- „gulėti, liegen“. Germanų gentys šieną galėjo įsivaizduoti kaip nupjautą žolę (todėl gulinčią ant žemės), o senosios baltų (ir slavų) gentys – kaip žolę, kuri po pjovimo guli (plg. Lith. pjauti šieną „pjauti šieną“ ir kirsti rugius „kirsti rugius“). Žinoma, tokiam palyginimui reikėtų daugiau tipologinių paralelių iš kitų kalbų.

Kalbant apie Gr. (Hesych.) κοινά „žolė, šienas“, būtų galima numanyti panašią kilmę ir sandarą (*koi-no- iš IE šaknies *kei-, atsispindinčios

¹ Skirtingą veiksmažodžių vartojimą „šienui pjauti“ ir „rugiams kirsti“ man nurodė prof. Vytautas Mažiulis (asmeninis pranešimas).

LITH. šienas, OCHSL. sēno ‘HAY’ AND IE *kei- ‘TO LIE’ | 3

gr. κεῖται), tačiau, kita vertus, jo panašumas į baltų ir slavų žodžius taip pat galėtų būti vien fonetinis ir semantinis sutapimas.

SANTRUMPOS

LIV – Indoeuropiečių veiksmažodžių leksikonas. Šaknys ir jų pirminės kamienų darybos. Vadovaujant H. Rixui, talkinant daugeliui kitų, parengė M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer. Antrąjį, papildytą ir pataisytą leidimą parengė M. Kümmel ir H. Rix, Vysbadenas: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 2001.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX, Vilnius, 1941–2002.

ME – Kārļa Mīlenbacha latvių kalbos žodynas I–IV. Redagavo, papildė ir tęsė J. Endzelīns, Ryga, 1923–1932.

REFERENCES

Būga, K. 1959: Rinktiniai raštai 2. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Fraenkel, E. 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2, Heidelberg: Carl Winter.

Karulis, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 2, Rīga: Avots.

Mažiulis, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius: Mintis.

Mažiulis, V. 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2, Vilnius: Mokslas.

Onions, C.T. 1966: The Oxford Dictionary of English Etymology. Edited by C. T. Onions with the assistance of G. W. S. Friedrichsen and R. W. Burchfield, Oxford: University Press.

Persson, P. 1893: Etymologisches. Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen (Bezzenbergers Beiträge) 19, 257–283.

Pokorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1, Bern–München: Francke.

Stang, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsø: Universitetsforlag.

Thomsen, V. 1891: Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) sprog, København: Kongelige Danske Videnskabernes Selskab.

Toporov, V. N. 1980: Прусский язык. Словарь, I–K. Москва: Наука.

Trautmann, R. 1923: Baltisch-Slawisches Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht.

Vasmer [Фасмер], M. 1987: Этимологический словарь русского языка 3, Москва: Прогресс.

Romualdas J. Apanavičius

Gauta 2003 10 30

Laisvės pr. 42–159, 04341 Vilnius, Lietuva