105s aipsniai / a icles
esMiniai ŽodŽiai: semasiologinis / onomasiologinis me odas, eonimas, janas Łasickis,
Ki nis.
keyWo ds: onomasiological / semasiological wo d esea ch me hodology, heonym,
jan Łasicki, Ki nis.
oLandas k egŽdys
Lie u os kul ū os y imų ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: senoji bal ų eligija i mi ologija,
šal inio y a; lyginamoji bal ų i ki ų indoeu opiečių kalbų g ama ika,
e imologija.
Lie uViŲ kaLbos
LekseMŲ Mo oLoginio
i seMasioLoginio LygMenŲ
in e e encinio yŠio
kVin esencija: KiRNiS
de e mina ion o he in e e en ial
ela ionship o he Lexemes a he
Mo phological and semasiological
Le els: Ki nis
ano acija
s aipsnis ski as leksemų seman inio eks ensionalo i e e en o in e e encinio yšio d e-
jopos analizės (semasiologinės / onomasiologinės) ypa umams ap a i. semasiologiškai išanali-
za us jano Łasickio eikale De Diis Samagi a um (1582) minimą die ybės a dą Ki nis, ono-
masiologinis žodžių y imo būdas e inamas kaip kazuis inis.
emian is naujai a lik a eks ologine i g ama ine lo yniškojo eks o bei onimo e imologine
analize, paneigiama ligšiolinė lie u ių eonimo Ki nis seman inė eksplikacija. Šis die ybės a -
das siejamas ne su i onimu, be su medki čių socialinės g upės ga binimo objek u.
anno a ion
he a icle deals wi h he de e mina ion o he in e e en ial ela ionship o he seman ic
ex ensionale and e e en , which is o be based on he a gumen s o he wo old c i e ia (ono-
106
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
masiological and semasiological). on he basis o he p esen ed semasiological analysis o he
heonym Li h. Ki nis men ioned in De Diis Samagi a um (1582) by jan Łasicki, onomasio-
logical wo d esea ch me hodology is de ined as casuis ic.
also, a new explana ion o he seman ic alue o he heonym Ki nis is p esen ed. he as-
sump ion o he econs uc ion o he indi idual social g oup dei y cul o hewe s is based on
he ecen ansla ion o he agmen s o Łasicki’s wo k om La in and hei ex ual esea ch,
as well as he e ymological analysis o he heonym. he exis ence o he wo shipping objec
as che y- ee is e u ed.
0. ĮVadas
Leksemų seman inio eks ensionalo i e e en o san ykis y ėjų g indžiamas d e-
jopa me odika: 1) semasiologine analize, kuome , pasak Vinco u bučio, „ i ian
einama nuo aiškos p ie u inio“ (Lke 566); 2) onomasiologiniu me odu, kai „ i-
ian einama nuo u inio p ie aiškos“ (Lke ibd.), . y. pi mosios žodžių eikšminės
eksplikacijos mo y acija a gumen uojama in e e en ine seman emų seka, e lek-
uojančia žymimojo objek o / subjek o kono aciją, o an asis – sink e ine eikšmi-
ne sklaida, ku ios s uk ū inių elemen ų aksonomiją lemia žymimojo objek o /
subjek o hipe onominis s a usas.
onomasiologinės analizės šalininkai e e en o p idisponuojan į po eikį seman-
inio eks ensionalo s uk ū ai dažnai apa ina su da ybinių elemen ų kohe en i-
nėmis sis emomis, . y. iden iškai e ina žodžio mo emų kompozicinius da inius,
plg. Vy au o Mažiulio (PeŽ ii 195) mėginimą in e p e uo i iki šiol neaiškios
kilmės (ž . Грошева 2009: 306) subs . lo. co num ‘sedula (Co nus); sedulos aisius’
(oLd 446) seman inę aidą, g indžian ją ekons uo a adj. ide. *knŏ-(-ā-)-
‘nuki s as, nupjau as’, ne a lo ynų žodis suponuoja sememą *‘ aisius su kie u
(galinčiu į ėž i, įpjau i) b anduoliu’, . y. suponuojama hipo e inė mo ologinė
seman inė sąsaja, nepaliudy a ak og a ine medžiaga, ma nė a duomenų, kad
sedulų kauliukais kas no s kada no s bū ų ką no s pjaus ęs, pjo ęs a įsipjo ęs.
be o, minė ina, kad ašy iniuose an ikos šal iniuose akcen uojamas kai ku ių
šiuo i onimu į a dijamų augalų medienos kie umas, o ne a i inkamos aisių
sudė inių dalių mo ologijos ypa ybės (ž . Анненковъ 1878: 109–110; БСЭ XX
611–612; Le XXVii 149; СД ii 492–494), plg. sedulos lyginimą su ie imi: ae-
a a o si g aue cuspide o. 8.408, . y. a iniu ašmeniu ie į ( . y. sedulą – R. K.)
nuk eipė; bona bello co nus V. g. 2.448, . y. inkama ka ybai (ka o eikalams)
sedula (ž . oLd ibd.).
Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
107s aipsniai / a icles
1. subs . Lie. KiRNiS ‘(bo .) k ykLė
VyŠnia (PRUNUS CERASUS)’ / subs .
Lie. KiRNĖ ‘ . P.’ i eoniMo Lie. KiRNiS
in e e en inio san ykio
P obLeMa
sp endžian žodžių e imologiza imo p oblemas, dažnai emiamasi bū en ono-
masiologiniu seman inio eks ensionalo i e e en o san ykio nus a ymu, lemiančiu
an asmago inių hipo ezių adimąsi. kai ku ios jų iki šiol nepaneig os, o okio
a sainaus požiū io į žodžių kilmę ezul a as – pseudoleksemų kodi ikacija esp. jų
pa eikimas pag indiniuose lie u ių kalbos leksikog a iniuose są aduose (pa yzdžiui,
LkŽ[e]), ku ių medžiagos pa ikimumu ( esp. is o iškumu) įp as ai nė a abejojama.
aklai pasi ikėdami minė ų žodynų ak og a ija bei a odami jau minė ą onoma-
siologinį me odą ( esp. nea siž elgdami į idinio kalbos ekons ukcijos me odo
p anašumo ypa umus), kai ku ie y ėjai ne sukū ė ide. p okalbės p o o ipines ly is
(apie hjalma o isko i Viačesla o i ano o hipo ezę ž . oliau).
Vienas okių žodžių – subs . lie. ki nis eikšme ‘(bo .) k yklė yšnia (P unus
ce asus)’ Lie u ių kalbos žodyne pa eikiamas, emian is ik d iem šal iniais: kazi-
mie o būgos i leidinio Lie u iškas bo anikos žodynas. i dalis (suda ė Bo anikos
žodyno komisija, ado aujama doc. L. Vailionio. edaga o d . j. dagys. kaunas
1938) suda y ojų duomenimis (ž . LkŽe), o subs . lie. ki nė ‘ . p.’ – ik iš leidinio
Lie u iškas bo anikos žodynas (LkŽe). kyla pag įs ų abejonių, kad ai y a di b inis
bo anikos e minas, suku as pagal pi mojo lie u iškosios lo os y inė ojo ju gio
amb aziejaus Pab ėžos me odiką, ku is „<…> da ėsi naujada ų, g e a ki ų duo-
damas augalams i lie u ių (žemaičių) mi ologinių bū ybių (be aus ėjos, da e ai-
činas, ga duny is, guboja, Poklius, aganė, a ainy ė, so a as, e ikas, gabė
i k .) a dus <…>“ (balsys 2006: 78). deja, kai ku ie y ėjai y a linkę šias ly is
a chaizuo i (sen ai y ė 2002: 6), no s okį spėjimą a gumen uoja ne ling is iniais,
be bo aniniais mo y ais (ž . 4 išn.).
galima da y i a sa gią p ielaidą, kad k. būga, emdamasis jano Łasickio ei-
kale De Diis Samagi a m Cæ e o mque Sa ma a um, & alſo um Ch iſ iano um.
i em de eligione A menio um (1582)1 pi mą ka ą paminė u eonimu lie. Ki nis2,
spė ina, k laidingai (ž . oliau) in e p e uojamu kaip yšnių die as (plg. Ki nis
cæ aſos a cis alicuius ſecundum lacum ſi ae cu a , . y. „ki nis – globoja p ie ienos,
1 apie šį eikalą i jo y imo aplinkybes bei pe ipe ijas plačiau ž . dini 2010: 305–307; k egždys 2011a:
101–106; ališauskas 2012.
2 apie šio eonimo iki šiol nenus a y ą unkcinę a ibuciją plačiau ž . sen ai y ė 2002: 6.
108
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
paeže ėje s o inčios, i o ės augančias yšnias“), ga bin u Žemai ijoje3: P æ e ea,
ſun ce is ag is, quemadmodum nobilio ibus amilijs, ſingula es dei. idelice Deuoi-
is ag i Poiu skij, Ve uſ is Re o skij, Guboi ac T e icos Sa ako skij, Ki nis
Plo elſcij, . y. „be o, am ik os ie o ės, kaip i kilmingesnės šeimos, u i ypa-
ingus sa o die us. Pa yzdžiui, pajū yje ga binamas deuoi is [die ai is], ie a e
– Ve us is, sa ake – guboi i e icos, Pla eliuose – ki nis“ [Lasickis 1969:
19, 21, 40–41]), į a dijo juo augalą ‘k yklė yšnia (P unus ce asus)’.
k. būga, ma y , ėmėsi o o sch ade io (i 589; 1907: 175) iškel a hipo eze (jai
p i a ė Maksas niede mannas [1902: 97]), ne a j. Łasickio eikale De Diis Sama-
gi a m… minimas eonimas Ki nis ‘die as – yšnių globėjas’ e lek uoja p alie.
*ki nas ‘ yšnia’ (→ *Ki nijas) (plačiau ž . ieW 572; Walde, ho mann i 277; da ž .
Грошева 2009: 307–308).
oks šių y ėjų mėginimas ekons uo i nulinio šaknies laipsnio bal iškąjį el-
dinį, ma y , y a nesėkmingas (plg. beekes i 771), lėmęs daugybės klaidingų eigi-
nių, minimų ėlesniuose eikaluose, adimąsi4.
da y i okią p ielaidą galima dėl šių p iežasčių:
i. ak og a inių nea i ikimų – a) kul ū inių yšnių medeliai Lie u oje p a-
dė i sodin i d a uose ik XVi5 a.; b) lie u ių olklo e šis augalas nė a poe izuojamas,
3 a ski ai minė ina, kad mi ologinę medžiagą janui Łasickiui su inko i pa eikė jakobas Łaskowskis,
kališo s i ies lenkų bajo as, Žygiman o augus o žemės ma ininkas ( e izo ius) Žemai ijoje (plačiau ž .
Le 1958: 188). jo lanky os ie os a sekamos pagal pa ies j. Łaskowskio suda y us žemė aldos egis o
są ašus. odėl manoma (Le ibd.), kad j. Łaskowskis da ba osi Pla eliuose i ga gžduose (šiau ės že-
maičių k e ingiškių plo as), jos ainiuose ( aka ų aukš aičių šiauliškių dialek inė zona), a iogaloje ( a-
ka ų aukš aičių kauniškių a minis plo as), Šiaudinės kaime (kidulių ls. Šakių apsk . p ie kaimelio
[ne oli ju ba ko [ aka ų aukš aičių kauniškių a ealinė zona]) bei ka šu oje — Vaka ų Lie u os žemėse
(da ž . k egždys 2011a: 105; ališauskas 2012: 32–33).
4 be kalbo y os eikalų, šis an asmago inis pasakojimas bu o in e p e uojamas i lie u ių mi ologija
besidominčių da buose ( enka apgailes au i, kad au osakos y ėjai, mėginan ys in e p e uo i mi ologi-
jos dalykus, i in e ai emiasi kalbininkų da bais, plg. j. Łasickio minimos die ybės Apidome (Lasicius
1868: 12 [89]) ling is inę Zigmo Zinke ičiaus [1981: 96–97] analizę, ku i iki šiol igno uojama [ž .
Vai ke ičienė 2002: 18; ališauskas 2012: 45, 113]), plg. an onio Mie zyńskio (1892: 59, 77), aleksan-
de io b ückne io (1980: 212), Wilhelmo Mannha d o (1936: 380), jono basana ičiaus i Pe o klimo
eiginius apie dend o o inę lie u ių die ų ga binimo adiciją, pa em ą ki nio kul u (plačiau ž . LM ii
153; 175). Šią, i in abejo iną, idėją sa o da buose plė ojo i Vi o ė Pisanis (1950: 91; da ž . LM iii
71), Wal e is jaskiewiczius (1952: 85), Ma ija gimbu ienė (2002: 54), ignas na bu as (2003: 617, 618,
619), gin a as be esne ičius (2004: 190), omas ba ū a (2005: 115), Ma a e a běťáko á i Václa as
blažekas (2012: 91–93) i k .
algi das julius g eimas (1990: 95–96) bene pi masis suabejojo die ybės au en iškumu i eigia jo
pa eikiamą unkcinį ap ašą esan enesanso epochai būdingą s e eo ipą, . y. ie oje, jo manymu,
klampynių i dumblynų die o, j. Łasickis sukū ė yšnių die ybę.
5 Ma o P e o ijaus (MP ii 387) eigimu, XViii a. P ūsijoje yšnių jau bu o gausu esp. jis ampa įp as-
u sodo augalu (plg. MP iii 633).
Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
109s aipsniai / a icles
. y. suponuojama labai ėly a jo e iologija (ž . balsys 2006: 351). be o, k. būga
(ii 199–201, 225) y a kons a a ęs, kad yšnių – i laukinės ( esp. Ce asus ulga is),
i kul ū inės ( esp. P unus ce asus L.) – pa adinimai lie u ių pasiskolin i iš sla ų
kalbų. Pi mieji šio augalo skoliniai da uojami V–Vii a., emian is lie. dial. (žem.)
iẽšnė ‘ yšnia’ Pl (< sl. * [<-ei-]śnā ‘ . p.’). skolinį a ojo i aka ų bal ai, plg.
p . wisnay os ‘ yšnios’ e 620 (ž . PeŽ iV 255), ačiau ai ne eiškia, jog uo me u
Lie u oje okie augalai bu o auginami. kul ū inių skolinių s a usą galima mo y-
uo i jų seman ine disk ecija, plg. V. Mažiulio (PeŽ ibd.) eiginį, kad p . * īsnai-
ā iš p adžių eiškė sememą *‘sly ų aisiai i medeliai.’
ii. o maliosios analizės, suponuojančios lapsus calami j. Łasickio eikale De
Diis Samagi a m… egzis a imą.
ap a ian o maliuosius esp. g ama inius lo. ce asus ‘ yšnia (medis)’ em.; ‘ yš-
nios aisius’ neu . ↔ subs . lo. ce asum ‘ yšnios aisius’ (mo ologinė ino acija,
. y. g. neu . y a an inis dėl 1) g . κεράσιον ‘ yšnios aisius’ neu . [Ls 798];
2) sąsajos su subs . lo. pomum ‘medžio aisius [ypač obelų, yšnių, igmedžių,
iešu medžių i k .]’ neu . – ž . Lewis, sho 1958: 317; Дворецкий 1976: 596;
oLd 301) i j. Łasickio nu odomo unkcinės a ibucijos deno a o cae asos nea i-
ikimus, pi miausia kons a uo inas adicialinio -e- i -ae- kon adikcinis san ykis,
ku is iki šiol igno uojamas, no s iš iesų u i lemiančios eikšmės kons a uojan šių
d iejų leksemų gene inių sai ų nebu imą, ma lo. ce asus y a skolinys iš g . κερασός
‘ yšnia’ (e nou , Meille 2001: 114; da ž . Ls 798), an ikos šal iniuose neuž iksuo-
as su šakniniu -ae- (ž . e nou , Meille ibd.), ku is įp as ai e lek uoja skolinių
di ongoidą, plg. subs . lo. G aecus ‘g aikas’, adj. lo. G aecus, -a, -um ‘g aikų, g ai-
kiškas’ ← g . Γραικός ‘g aikas’ (da ž . e nou , Meille 2001: 280); subs . lo. Aeoles
‘ajoliečiai’ ← g . aἰολεῖς ‘ .p.’ i k . Žinoma, galima spė i, kad okiai kai ai į akos
galėjo u ė i idu amžių lo ynų kalbos ga sų modi ikacinė endencija, plg. subs . lo.
aecclesia ‘bažnyčia’ ↔ ecclesia ‘ .p.’ (ž . Дрбоглав 1993: 11; da ž . ha ing on 1997:
3). oks spėjimas bū ų eisingas, jei XVi a. Lenkijos ka alys ėje a o uose žody-
nuose bū ų nu ody a okia kai a. deja, aip nė a, plg. V. lo. ce asum ‘ yšnios aisius’
neu . / V. lo. ce asus ‘ yšnia (medis)’ em. (ž . Maczinsky 1564: 48; da ž . e zep-
ki 1900: 18), . y. ne ik neį ai uoja adicialinis -e-, be labai aiškiai de e minuojami
i žodžių di e en iniai a ian ai pagal seman inį bei g ama inį esp. giminės ka ego-
kazimie as būga (ii 201), aiškindamas šio augalo į a dijimą sla izmais jau senuosiuose lie u ių aš-
uose, eigia, jog „<…> Lie u oje neauga laukinė yšnia ‘p unus a ium’“, o dalia sen ai y ė (2002: 7),
emdamasi bo anikų y imais (LP 109), nu odo, jog „Vyšnios Lie u os e i o ijoje auga nuo seno. nuo
seniausių laikų papli usi pap as oji yšnia (da adinama ūgščiąja yšnia) (ce asus ulga is).“ Vis dėl o
šios y ėjos no as pag įs i i onimų lie. ki nis / ki nė ‘(bo .) k yklė yšnia (P unus ce asus)’ pa eldė ųjų
o mų s a usą y a isiškai nesėkmingas, ma minė i augalo pa adinimai ne a ojami senuosiuose aš uo-
se i , s a biausia, a mėse. aigi šių žodžių i in ėly a kilme, ma y , ne e ė ų (ž . anksčiau) abejo i.

110
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
ijos odiklį. Vadinasi, galima da y i p ielaidą, kad ligšioliniai šio eks o in e p e a-
imo a ian ai, ne a die ybė Ki nis y a „ yšnių die as“, gali bū i klaidingi:
Kï nis cae asos a cis alicuius secundum lacum si ae cu a . in quos, placandi eius
causa, gallos mac a os inijciun , cae eosque accendos in eis igun (Lasicius 1868: 11
[88]; da ž . Lasickis 1969: 40) ↔ „ki nis – globoja p ie ienos, paeže ėje s o inčios,
i o ės augančias yšnias. no ėdami jį pe maldau i, jie papiau us gaidžius sume a
a p yšnių i p ismaigs o en degančių aškinių ž akių“ (Lasickis 1969: 19).
oks eiginys a gumen uo inas o maliosios esp. g ama inės analizės ezul a ais:
1) an ojo sakinio in quos nė a sude in as su pi mojo cae asos, ma pas a as žodis
y a mo e iš ko sios g iminės, o p ielinksninė sin agma – y iškosios a ba
nieka osios g iminės ep ezen an ai, ma jei šie leksiniai dėmenys bū ų
sude in i, j. Łasickis bū ų pa ašęs in quas (jei bū ų e lek uojama sąsaja su lo. ce-
asus ‘ yšnios medis’ em.) a ba in quae (jei u ė as omeny lo. ce asum ‘ yšnios
aisius’ neu .); 2) in quos, ma y , ak uo inas kaip į e pinys, e s inas ‘dėl šios
p iežas ies; odėl’ (ž . oLd 1560 [16 seman inį lizdą]).
aigi nekyla jokių abejonių, kad j. Łasickio eikalo analizuojama a ka pa supo-
nuoja isiškai ki ą in o maciją, nei įp as a many i iki šiol. galima a sa giai spė i,
kad iek daug diskusijų implika ęs subs . lo. cae asos e lek uoja s uk ū inę kai ą,
būdingą į ai aus laiko a pio kons ukcinėms sekoms su sonan u, plg. e b. lo. a -
cessō / acce so ‘pak ies i, sušauk i’ (Vaan de 2008: 51), subs . lo. ne us ‘sausgyslė,
gysla; memb um i ile i k .’ ← p alo. *ne os (Vaan de 2008: 408), subs . lo. pūlex
‘blusa’ ← p alo. *pusl- ‘ .p.’ < ide. *plus- ‘ .p.’ (Vaan de 2008: 497), . y. j. Łasickio
minimas lo. cæ aſos, ma y , e lek uoja sonan o - - i ika y inio -s- anspoziciją,
supona usią au en iškos ly ies su e imolog i niu adicialiniu -ae- ans o maciją:
lo. caeso ‘medki ys’6 (← [de e ba y as] lo. caedo ‘ki s i, kapo i’ [Lewis, sho 1958:
6 jau seniesiems i alikams bu o būdinga ga bin i socialinių g upių eiklą lemiančias die ybes. jos a-
din os lo. numina ‘die ų alios / galios ženklai esp. die ų alia / galia ↔ die ybė’. Vienas okių
mi onimų bu o die as sil anas, globojęs medki čius (Гамильтон 2009: 13).
Medki čio mi onimas dažnas g aikų mi uose (plačiau ž . hansen 2004: 3–4, 241; Лосев 1957: 142,
1996: 164, 854). jis minimas i šiau ės ge manų sagose (Macculloch 1930: 207, 280).
kel ai ga bino die ą ezusą (Esus, Aesus), aizduo ą medki čiu (Штаерман 1961: 181, 264; da ž .
Калыгин 2006: 81–82). senieji indai manė, jog die as ud a – medki čių aldo as (Macdonell 1912:
Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
111s aipsniai / a icles
265]) → *cae -a-sos (pl.) dėl homo oninės kon aminacijos su oliau sekančiu cae-
eosque accendos ‘i uždeg as aškines ž akes / deglus’, ma y , lėmusiu i ino aci-
nės leksijos -os a si adimą ( . y. eikė analogijos ak o ius).
odėl ci uo ą eks o a ka pą, spė ina, e ė ų in e p e uo i aip: Ki nys globoja /
ūpinasi kažkokios p ie eže o pas a y os pilies medki čiais. Todėl (jie, . y. medki čiai –
R. K.), idan jį palenk ų sa o pusėn, gaidžius nugalaby us sume a i uždeg us deglus
en ( esp. oje ie oje – R. K.) susmeigia.
okį spėjimą galima a gumen uo i i ak og a ine medžiaga, ma y a žinoma,
kad Pla elių mies as įsikū ęs p ie o pa ies pa adinimo eže o, ku io apylinkės bu o
i in miškingos. jose gy enę žmonės e ėsi i miško p amone, . y. ki o medžius,
juos pjaus ė len pjū ėse i pan. (plačiau ž . Le XXiii 94–95), o j. Łasickis (Lasicius
1868: 13 [90]) nu odo, kad die ybė Ki nys bu o ga binamas bū en p ie Pla elių
pilies:
P ae e ea, sun ce is ag is, quemadmodum nobilio ibus amilijs, singula es dei ide-
lice Deuoi is ag i Poiu skij, Ve us is Re o skij, Guboi ac T e icos Sa ako skij, Kï nis
Plo elscij (Lasickis 1969: 41), . y. „be o, kai ku iose ie o ėse, kaip i kilmingose
šeimose, y a pa ieniai ( esp. ik ai ie o ei būdingi) die ai; bū en : deuoi is Pajū io
ie o ės, Ve us is ie a o, guboi i e icos sa akų, ki nis Pla elių.“
aki aizdu, kad onomasiologinis leksemos eikšminės sklaidos in e p e a imas
lėmė i nag inėjamo eonimo e imologinių paieškų k yp ingumą, jo g ama inės
eikšmės kodi ikaciją. oks leksemų y imo me odas lemia ne ik lie u ių, be i
ki ų ide. kalbų leksikog a inės sis emos ypa ybių de e minaciją, pa yzdžiui, nea -
likęs lo yniškojo eks o o maliosios analizės, Viačesla as i ano as (gamk elidze,
i ano ii 554) ne gi ekons uoja ide. *khnŏ- ‘sedula’, aip suponuodamas ne ik
niekuome bal ų kalbose neegzis a usio žodžio eldinio s a usą (gamk elidze, i a-
303). jų mi ologiniuose pasakojimuose už iksuo as mi onimas s. i. d u-han ‘medki ys’ bei sak alizuo-
as ki io pa adinimas s. i. pa açu (Macdonell 1912: 384, 492). Panašių mi ologinių mo y ų esama i
i anėnų pada imuose (Алборов ii 84).
112
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
no ii 555), be i pa alogizmą ide. *khnŏ-, ma i pa s V. i ano as (gamk elidze,
i ano ii 554), emdamasis hjalma o isko (i 828) hipo eze, spėja, ne a lie. Ki -
nis giminaičiai subs . lo. co nus, -ī, -ūs em. ‘sedula (Co nus mas L.); sedulos me-
diena; ie is’ (oLd 446–447), g . κράνον ‘sedula’, g . κερασός ‘ yšnia’ y a skoliniai
iš kažkokios Mažosios azijos s i ies (da ž . Vaan de 2008: 137), o alb. hanë ‘se-
dula’ aip pa gali bū i isai ki os kilmės (ž . o el 1998: 472), nei eigia minė os
hipo ezės ienas au o ių, emdamasis anks esniais šios leksemos ap ašais (plačiau
ž . Walde, ho mann i 277).
odėl neaiškios kilmės lo. co nus ‘sedula (Co nus mas L.)’ (e nou , Meille 2001:
143–144) i g . κράνον ‘ . p.’ (beekes i 770–771) negali bū i g e inami su eonimu7
lie. Ki nis, ne e lek uojančiu i oniminės kono acijos (jo kilmės ap ašą ž . 2 posky-
yje), kaip ai bu o įp as a da y i iki šiol (plg. sch ade i 589; 1907: 175; niede -
mannas 1902: 97; boisacq 1916: 509; chan aine ii 577; ieW 572; isk ii 7;
e nou , Meille 2001: 144; Vaan de ibd.; Walde, ho mann ibd.; Грошева 2009:
306 i k .). Vadinasi, suponuo i g aikų, i alikų i bal ų os pačios kilmės izoleksą
(plg. Грошева 2009: 308), eiškiančią yšnią, nė a jokio pag indo.
2. eoniMo Lie. KiRNiS
e iMoLogiZaViMo būdai
eonimas lie. Ki nis iki šiol in e p e uojamas į ai iai:
1) kaip leksijos -ys subs . lie. k na 1 ‘ andens išplau a medžio a k ūmo šaknis
upės k an e’ kz , ‘k ūmuo a, šlapia ie a’ j, j. jabl, ‘ ie a, ku su i ę medžiai,
laužas, lūž ė’ j, ‘aš us i bo ažas, nuki s o k ūmo kelmas’ j, k , s , ‘ yčių
g įž ė’ k, sla ii 2, ‘daugybė, k ū a, gauja ko, cen as’ Š , b ž , gg , j, ‘šykš-
uolis’ gn ↔ subs . lie. dial. ki nas ‘ yčių g įž ė’ MŽ, n, j ↔ subs . lie.
k nos 1 (pl.) ‘šlapios, be eik neįeinamos k ūmuo os ie os, klampynės’ bzbk
XXViii 308, g 91, k. būg, d , (LkŽe) edinys (ž . Mannha d 1936:
380–381; jaskiewicz 1952: 85; g eimas 1990: 95–96 [da ž . 3 išn.]; balsys
2006: 351);
2) siejamas su p . ki no ‘ke as, k ūmas’ e 637 (g ienbe ge 1896: 20–21; b ückne
1980: 214);
3) op. p . Ki no 1326 (Mie zyński 1892: 77), ku is in e p e uojamas kaip subs .
p . ki no ‘ke as, k ūmas’ apelia y as (dėl oponimo ž . ge ullis 1922: 63);
7 ai y a ne pi mas isiškai nesėkmingas mėginimas susie i g . κράνον ‘sedula (Co nus mas L.)’ su eoni-
mu. Ma inus Willemas de Visse is (1903: 156) iškėlė hipo ezę, kad eonimo g . Ἀϑήνη epi e as Κραναία
(P. 10.34) es inas iš subs . g . κράνεια ‘sedula’, no s jo kilmė isai ki a (ž . Кагаровъ 1913: 165–166).
Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
113s aipsniai / a icles
4) op. lie. Ki nės – ie o a džiais Šilalės ajone p ie Pajū io i Piliakalnio (ališaus-
kas 2012: 62; da ž . La Ž 135)8;
5) ide. *khnŏ- ‘sedula (Co nus)’ > p alie. *ki nas ‘ yšnia’ → p alie. *Ki nijas →
lie. *ki ns ‘ as, ku is gy ena ki nis’ → lie. Ki nis ‘deus ce aso um’ (sch ade i
589, 1907: 175; niede mann 1902: 97; da ž . ПЯ iV 15; gamk elidze, i ano
ii 554; Грошева 2009: 308).
Minė ina, kad šis mi onimas nė a minimas e ns o aenkelio (LeW 241, 257)
i Wojciecho smoczyńskio (sejL 276–277) e imologiniuose lie u ių kalbos žo-
dynuose.
emian is a lik a eks ologine i o maliąja j. Łasickio eikalo iš aukos analize
(ž . 1. posky į), galima a sa giai spė i, kad eonimas lie. dial. Ki nis e lek uoja
de ek y inę ly į su abso buo u elemen u9 -i -: lie. dial. (žem.) Ki nis (j. Łasickis) ↔
8 Šis Vy au o ališausko (ibd.) spėjimas y a isiškai neį ikė inas dėl i in keis os a gumen acijos esp.
mo y acijos s okos. hipo ezės au o ius, emdamasis onomasiologine seman inės eonimo aidos y imo
me odika, eigia lie. Ki nis esan apelia y ą, . y. onimą, e lek uojan į oponiminės die ybės ga binimo
lokalizacijos e e en ą. beje, aip jis (ališauskas 2012: 61–63) in e p e uoja, pe pasakodamas Wal e io
cha leso jaskiewicziaus liaudies e imologijos p incipu suku us die ų a dų kilmės aiškinimus (plačiau
ž . k egždys 2011a: 102), ne ik eonimą lie. Ki nis, be i lie. Deuoi is, Ve us is, T e icos, Guboi.
enka apgailes au i, kad šis y ėjas išk eipia j. Łasickio eikale pa eikiamą in o maciją, . y. keičia
die ybės ga binimo lokalizaciją ( esp. paneigia sa o pa ies spėjimą, a gumen uojamą ie o ės i die y-
bės a dų homo onija): De Diis Samagi a m au o iaus minimą die ybės kul o ie ą P la el ius esp.
šia u ė s žem aič ių k e in g iškių plo ą P lun gė s ajone jis „pe kelia“ į už keliasdešim ies
kilome ų esan į p ie ų že ma iči ų a nišk ių a mi nį a ea lą Šila lė s a jone, ku y a jo
minimi oponimai lie. Ki nės.
Minė ina, kad Vy au as ališauskas i in keis ą me odiką aiko, ne ik mėgindamas analizuo i lie u ių
mi ologemas, be i in e p e uodamas lo ynų kalbos leksemas (plačiau ž . k egždys 2011a: 102–103) bei
ki ų ide. au ų kul ū ines ealijas, pa yzdžiui, šio y ėjo eigimu, sin agma g . πότνια ϑηρών ‘ž ė ių
aldo ė’ il. 21.470 y a „mikėniškosios kilmės“, no s klasikinės ilologijos specialis ai eigia p iešingai,
plg. „ his i le o a emis, so o en used by mode n schola s, only occu s he e in home “ ( icha dson
2000: 94), . y. linijinio b aš o paminkluose, suku uose k e os i Mikėnų kul ū os kles ėjimo laiko a -
piu, okia mi ologema nė a už iksuo a (ž . Казанскене, Казанский 1986; ba oněk 2002) i k .
9 Plg., pa yzdžiui, 1) eonimą p . Cu che /ku kē/ < *Ku k-is/-īs/-as ‘ aguo ųjų die as, . y. as, ku iam
y a pa aldūs aguo ieji (gal ijai)’ ← *Ku - a-ka- ‘ . p.’ (su s uk ū inių elemen ų - a- abso bcija [plačiau
ž . Крегждис 2009: 280–281; k egždys 2012: 108–109]); 2) mi onimą s. isl. Váli ‘odino a Lokio sūnus’
< *Wa-ni-lo (su s uk ū inių elemen ų -ni- abso bcija [plačiau ž . V ies 1977: 641; da ž . kempiński
2003: 219; k egždys 2012: 286) i k . (daugiau pa yzdžių ž . k egždys 2012: 41, 44, 92, 110, 116, 117,
131, 221, 286, 289–290, 307–308, 348, 355, 363, 373, 412, 414, 496, 497; k egždys 2013: 94).
abso bcijos pa eik as ly is nė a aip leng a nus a y i, ypač apib ėžian onomas inių o mų e imolo-
ginę aidą, plg., pa yzdžiui, a d. lie. Š ka (da plg. a d. lie. Š kus, Šikus esp. Ši kái ė) Lie u ių
pa a džių žodyne (LPŽ ii 937), p iski iamus sla iškos kilmės onimams esp. siejamus su a d. (s.) b .
Шыр ко, Ширко, a d. . Ширков, Ширкин. Vis dėl o oks aiškinimas a gumen uojamas onomasiologi-
nės analizės k i e ijais (ž . 0 sky ių), ku ie y a kazuis iniai, ma a d. . Ширков kilmė siejama su usų
kalbos apelia y u a d. (s.) . Ширяев(ъ) ← a d. (s.) . Ширяй *‘da bš us, uolus; pe ingas žmogus’ /
120
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
sejL – smoczyński Wojciech. Słownik e ymologiczny języka li ewskiego. Wilno: P in-
e Polyglo , 2007.
sen ai y ė d alia 2002: Mi ologinės ki nio in e p e acijos. – Liaudies kul ū a 6(87),
6–10.
ska džius i–Vii – ska d žius P anas. Rink iniai aš ai 1–7, pa . albe as osinas.
Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidykla, 1996–2013.
ss i–Xi – Słownik s a opolski 1–11, ed. s. u bańczyk ( . 1, a–Ć, Wa szawa 1953–1955;
. 2, d–h, W ocław–k aków–Wa szawa 1956–1959; . 3, i–k, W ocław–k aków–Wa sza-
wa 1960–1962; . 4, L–M, W ocław–Wa szawa–k aków 1963–1965; . 5, n–Ó, W ocław–
Wa szawa–k aków 1965–1969; . 6, P–Pożżenie, W ocław–Wa szawa–gdańsk 1970–1973;
. 7, Póć– ozp oszyć, W ocław–Wa szawa–k aków–gdańsk 1973–1977; . 8, ozp óch-
nieć–szyszki, W ocław–Wa szawa–k aków–gdańsk–Łódź: 1977–1981; . 9, Ściadły–uży-
wowanie, W ocław–Wa szawa–k aków–gdańsk–Łódź 1982–1987; . 10, W–Wżgim, k a-
ków 1988–1993; . 11, Z–Ż, k aków 1995–2002…). Zakład na odowy imienia ossolińskich;
Wydawnic wo Polskiej akademii nauk.
sW i–Viii – ka łowicz jan, k yński adam a., niedźwiedzki Władysław
( ed.). Słownik języka polskiego 1–8. Wa szawa: W d uka ni e. Lubowskiego (1–2), W d u-
ka ni „gaze y handlowej“ (3–6), W d uka ni „Współczesnej“ (7), Wydawnic wo kasy po-
mocy dla osób p acujących na polu naukowem imienia j. Mianowskiego (8), 1898–1923.
V. g. – Publi Ve g ili Ma on is. Geo gica.
Vaan Michiel de 2008: E ymological Dic iona y o La in and he o he i alic Languages.
Leiden & bos on: b ill.
Vai ke ičie nė dai a 2002: namų laimė. – Liaudies kul ū a 4(85), 9–21.
Visse Ma inus Willem de 1903: Die nich menschenges al igen Gö e de G iechen.
Leiden: buchhandlung und d ucke ei o mals e. j. b ill.
V ies jan de 1977: Al no disches E ymologisches Wö e buch. Leiden: e. j. b ill.
Walde, ho mann i–ii – Walde alois, ho mann johann bap is . La einisches
E ymologisches Wö e buch. heidelbe g: ca l Win e uni e si ä sbuchhandlung, 1938 (bd. 1
[a–l]), ca l Win e uni e si ä s e lag1954 (bd. 2 [m–z]).
Zink e ičius Zigma s 1981: dėl ienos mi ologinės die ybės a do. – Bal is ica 17(1),
96–97.
Zinke ičius Zigmas 2006: Lie u ių a mių kilmė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as.
Алборов i–ii – Албо ров Бор ис А ндрее вич. Некоторые вопросы осетин ской фи-
лологии 1–2. Владикавказ: Издательско-полиграфическое предприятие им. В. А. Гас-
сиева, 1979–2005.

Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
121s aipsniai / a icles
Анненковъ Николай 1878: Ботанический словарь. Санкт Петербургъ: Типографiя
императорской академiи наукъ.
Байкоў Мiкалай Я., Некрашэвiч Сцяпан М. 1993: Беларуска-расiйскi слоў-
нiк. Факсімільнае выданьне. Мiнск: Народная асвета.
Бірыла Мiкалай В. 1966: Беларуская антрапанімія. Уласныя iмёны, iмёны-мянуш-
кi, iмёны па бацьку, прозвiшчы. Мінск: Навука і тэхніка.
Біры ла Мiк алай В. 1969: Беларуская антрапанімія 2. Прозвішчы, утвораныя ад
апе лятыўнай лексікі. Мінск: Навука і тэхніка.
БСЭ i–L – Большая советская энциклопедия 1–50, ред. Б. А. Введенский. Москва:
Большая советская энциклопедия, 1969–1981.
Ведина Тамара Ф. 2008: Энциклопедия русских фамилий. Тайны происхождения и
значения. Москва: Астрель, АСТ.
Гамильтон Эдит 2009: Мифы и легенды Греции и Рима. Москва: Центрполиграф.
Грошева Антонина В. 2009: Латинская земледельческая лексика на индоевропей-
ском фоне. Санкт-Петербург: Наука.
Даль i–iV – Даль В ладим ир. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4.
Москва: Русский язык, 1989–1991.
Дворецкий Иосиф Хананович 1976: Латинско-русский словарь. Изд. 2-е.
Москва: Русский язык.
Дрбоглав Донат Александрович 1993: Учебное пособие по средневековой ла-
тыни. Москва: Изд-во МГУ.
Кагаровъ Евгенiй 1913: Культъ фетишей, растенiй, животныхъ въ Древней Грецiи.
С.-Петербургъ: Сенатская Типографiя.
Казанскене Ванда Петровна, Казанский Николай Николаевич 1986:
Предметно-понятийный словарь греческого языка. Крито-микенский период. Ленинград:
Наука.
Калыгин Виктор Павлович 2006: Этимологический словарь кельтских теони-
мов. Москва: Наука.
Крег ждис Рол андас 2009: Прусс. Cu che: этимология теонима, функции божес-
тва; проблематика установления культовых соответствий на почве обрядовой традиции
восточно-балтийских, славянских и других индоевропейских народов. – S udia My-
ho logica Sla ica 12, 249–320.
Кюршунова Ирина Алексеевна 2010: Словарь некалендарных личных имен,
прозвищ и фамильных прозваний Северо-Западной Руси XV–XVii вв. Санкт-Петербург:
Дмитрий Буланин.
122
oLandas k egŽdys
ac a Linguis ica Li huanica LXX
Лосев Алексей Федорович 1957: Античная мифология в ее историческом раз-
витии. Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство министерства
просвещения РСФСР.
Лосев Алексей Федорович 1996: Мифология греков и римлян. Москва:
Мысль.
Носовичъ Иван И. 1984: Словарь бѣлорусскаго нарѣчiя (specimina philologiae
sla icae). München: Ve lag o o sagne .
ПЯ i–V – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык: Словарь. Москва:
Наука, 1975–1990.
РООР – Русская ономастика и ономастика России. Словарь, под ред. Олега Никола-
евича Трубачева. Москва: Школа-Пресс, 1994.
СБГП i–V – Слоўнiк беларускiх гаворак Паўночна-Заходняй Беларусi i яе пагранiчча
1–5. Мiнск: Навука i тэхнiка, 1979–1986.
СД i–V – Славянские древности. Этнолингвистический словарь 1–5, ред. Никита
И. Толстой. Москва: Международные отношения, 1995–2012.
Скрипник Лариса Григорiвна, Дзяткiвська Нiна Пантелеймонiвна
2005: Власнi iмена людей. Киiв: Наукова думка.
Стеблин-Каменский Иван М. 1999: Этимологический словарь ваханского язы-
ка. Санкт-Петербург: Петербургское Востоковедение.
Суперанская Александра Васильевна и др. 1986: Теория и методика оно-
мастических исследований. Москва: Наука.
Суслова Анна Владимировна, Суперанская Александра Васильевна
1991: О русских именах. Ленинград: Лениздат.
Тупиковъ Николай М. 1903: Словарь древне-русскихъ личныхъ собственныхъ
именъ. С.-Петербургъ: Типографiя И. Н. Скороходова.
Унбе гау н Б. 1989: Русские фамилии. Москва: Прогресс.
Фасмер i–iV – Фа сме р Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Мос-
ква: Прогресс, 1986–1987.
Чайкина Юлия Ивановна 1995: Вологодские фамилии: Этимологический словарь.
Вологда: Русь.
Штаерман Елена Михайловна 1961: Мораль и религия угнетенных классов
Римской империи (Италия и Западные провинции). Москва: Издательство академии
наук СССР.
Lie u ių kalbos leksemų mo ologinio i semasiologinio
lygmenų in e e encinio yšio k in esencija: Ki nis
123s aipsniai / a icles
de e mina ion o he in e e en ial ela ionship
o he Lexemes a he Mo phological
and semasiological Le els: Ki nis
suMMa y
he a icle p esen s a semasiological analysis o heonym Li h. Ki nis men ioned in De Diis
Samagi a um (1582) by jan Łasicki. i also deals wi h he de e mina ion o he in e e en ial
ela ionship o he seman ic ex ensionale and e e en , which is o be based on he a gumen s
o he wo old c i e ia (onomasiological and semasiological).
he assump ion o he dei y cul econs uc ion by he indi idual social g oup o hewe s
is based on he ollowing conclusions:
1. onomasiological wo d esea ch me hodology, based on he sync e ic seman ic dis ibu ion
o he lexeme, which accoun s o hype onymic s a us o he de ini e objec / subjec in
he case o axonomy o i s s uc u al complexes, p esupposes he eme gence o pseudo-
scien i ic e ymologies.
2. heonym Li h. Ki nis wi h he meaning ‘p o ec o o he che ies’, men ioned in De Diis
Samagi a um by j. Łasicki, canno be in e p e ed as a e lec ion o P o o-Li h. *ki nas
‘che y’. he said conclusion can be d awn on he basis o
2a. ac og aphic disc epancy, o he cul i a ion o amed che ies as plan s o he mano in
Li huania began in he 16 h c. only;
2b. ou comes o he o mal analysis o Łasicki’s ex , which is w i en in La in, ha p esup-
pose exis ence o lapsus calami, i.e. M.a. La . ce asus ‘che y ( ee)’ em.; ‘che y ( ui )’
neu . ≠ M.a. La . cae asos (j. Łasicki);
2c. M.a. La . cae asos em. (j. Łasicki) does no ag ee wi h he g amma ical s a us o p ep-
osi ional syn agma in quos (masc. / neu .), which egula ly should be pu down as in
quas, in quae.
3. heonym Li h. dial. (Lowland) Ki nis p esupposes econs uc ion o he de ec i e o m Li h.
dial. *Ki ns ‘dei y o hewe s’, which is o be de i ed om Li h. dial. *Ki ins ‘di o’. he
o igin o he las is o be jus i ied by he phenomenon o an onomasia.
4. gi en he analysis o he heonym Li h. Ki nis, he possibili y o he econs uc ion o i-e
*khnŏ- ‘co nel (Co nus)’, as well as he exis ence o g eek, i alic and bal ic isolexeme wi h
he meaning o ‘che y’ mus be ejec ed.
Į eik a 2014 m. ko o 4 d.
oLandas k egŽdys
Lie u os kul ū os y imų ins i u as
Sal oniškių g. 58, Vilnius LT-08105, Lie u a
[email p o ec ed]