Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: „kirnis“

ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvos kultūros tyrimų institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra; lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, etimologija. LIETUVIŲ KALBOS LEKSEMŲ MORFOLOGINIO IR SEMASIOLOGINIO LYGMENŲ INTERFERENCINIO RYŠIO KVINTESENCIJA: KIRNIS Determination of the Interferential Relationship of the Lexemes at the Morphological and Semasiological Levels: Kirnis ANOTACIJA Straipsnis skirtas leksemų semantinio ekstensionalo ir referento interferencinio ryšio dvejopos analizės (semasiologinės / onomasiologinės) ypatumams aptarti. Semasiologiškai išanalizavus Jano Łasickio veikalą De Diis Samagitarum (1582) minimą dievybės vardą Kirnis, onomasiologinis žodžių tyrimo būdas vertinamas kaip kazuistinis. Remiantis naujai atlikta tekstologine ir gramatine lotyniškojo teksto bei onimo etimologine analize, paneigiama ligšiolinė lietuvių teonimo Kirnis semantinė eksplikacija. Šis dievybės vardas siejamas ne su fitonimu, bet su medkirčių socialinės grupės garbinimo objektu. ANNOTATION The article deals with the determination of the interferential relationship of the semantic extensional and referent, which is to be based on the arguments of the twofold criteria (ono- E S M I N I A I Ž O D Ž I A I : semasiologinis / onomasiologinis metodas, teonimas, Janas Łasickis, Kirnis. K E Y W O R D S : onomasiological / semasiological word research methodology, theonym, Jan Łasicki, Kirnis. Straipsniai / Articles 105 ROLANDAS KREGŽDYS masiological and semasiological). On the basis of the presented semasiological analysis of the theonym Lith. Kirnis mentioned in De Diis Samagitarum (1582) by Jan Łasicki, onomasiological word research methodology is defined as casuistic. Also, a new explanation of the semantic value of the theonym Kirnis is presented. The assumption of the reconstruction of the individual social group deity cult of hewers is based on the recent translation of the fragments of Łasicki’s work from Latin and their textual research, as well as the etymological analysis of the theonym. The existence of the worshipping object as cherry-tree is refuted. 0. ĮVADAS Leksemų semantinio ekstensionalo ir referento santykis tyrėjų grindžiamas dvejopa metodika: 1) semasiologine analize, kuomet, pasak Vinco Urbučio, „tiriant einama nuo raiškos prie turinio“ (LKE 566); 2) onomasiologiniu metodu, kai „tiriant einama nuo turinio prie raiškos“ (LKE ibd.), t. y. pirmosios žodžių reikšminės eksplikacijos motyvacija argumentuojama interferentine semantemų seka, reflektuojančia žymimojo objekto / subjekto konotaciją, o antrasis – sinkretine reikšmine sklaida, kurios struktūrinių elementų taksonomiją lemia žymimojo objekto / subjekto hiperonominis statusas. Onomasiologinės analizės šalininkai referento predisponuojantį poveikį semantinio ekstensionalo struktūrai dažnai tapatina su darbinių elementų koherentinėmis sistemomis, t. y. identiškai vertina žodžio morfemų kompozicinius darinius, plg. Vytauto Mažiulio (PEŽ II 195) mėginimą interpretuoti iki šiol neaiškios kilmės (žr. Горошева 2009: 306) subst. lo. cornum ‘sedula (Cornus); sedulos vaisius’ (OLD 446) semantinę raidą, grindžiant ją rekonstruota adj. ide. *kr̥nō-(–ā–)– ‘nukirstas, nupjautas’, neva lotynų žodis suponuoja sememą *‘vaisius su kietu (galinčiu įrėžti, įpjauti) branduoliu’, t. y. suponuojama hipotetinė morfologinė semantinė sąsaja, nepaliudyta faktografine medžiaga, mat nėra duomenų, kad sedulų kauliukais kas nors kada nors būtų ką nors pjaustęs, pjovęs ar įsipjovęs. Be to, minėtina, kad rašytiniuose Antikos šaltiniuose akcentuojamas kai kurių šiuo fitonimu įvardijamų augalų medienos kietumas, o ne atitinkamos vaisių sudėtinių dalių morfologijos ypatybės (žr. Анненковъ 1878: 109–110; БСЭ XX 611–612; LE XXVII 149; СД II 492–494), plg. sedulos lyginimą su ietimi: ae-rata torsit graue cuspide O. 8.408, t. y. variniu ašmeniu ietį (t. y. sedulą – R. K.) nukreipė; bona bello cornus V. G. 2.448, t. y. tinkama karybai (karo reikalams) sedula (žr. OLD ibd.). 106 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 1. SUBST. LIE. KIRNIS ‘(BOT.) KRYKLĖ VYŠNIA (PRUNUS CERASUS)’ / SUBST. LIE. KIRNĖ ‘T. P.’ IR TEONIMO LIE. KIRNIS INTERFERENTINIO SANTYKIO PROBLEMA Sprendžiant žodžių etimologizavimo problemas, dažnai remiamasi būtent onomasiologiniu semantinio ekstensijonalo ir referento santykio nustatymu, lemiančiu fantasmagorinių hipotezių radimąsi. Kai kurios jų iki šiol nepaneigtos, o tokio atšiauraus požiūrio į žodžių kilmę rezultatas – pseudoleksemų kodifikacija resp. jų pateikimas pagrindiniuose lietuvių kalbos leksikografiniuose sąvaduose (pavyzdžiui, LKŽ[e]), kurių medžiagos patikimumu (resp. istoriškumu) įprastai nėra abejojama. Aklai pasitikėdami minėtų žodynų faktografija bei vartodami jau minėtą onomasiologinį metodą (resp. neatsižvelgdami į vidinio kalbos rekonstrukcijos metodo panašumo ypatumus), kai kurie tyrėjai net sukūrė ide. prokalbės prototipines lytis (apie Hjalmaro Frisko ir Viačeslavo Ivanovo hipotezę žr. toliau). Vienas tokių žodžių – subst. lie. kirnis reikšme ‘(bot.) kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’ Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas, remiantis tik dviem šaltiniais: Kazimiero Būgos ir leidinio Lietuviškas botanikos žodynas. I dalis (Sudarė Botanikos žodyno komisija, vadovaujama doc. L. Vailionio. Redagavo dr. J. Dagys. Kaunas 1938) sudarytojų duomenimis (žr. LKŽ[e]), o subst. lie. kirnė ‘t. p.’ – tik iš leidinio Lietuviškas botanikos žodynas (LKŽe). Kyla pagrįstų abejonių, kad tai yra dirbtinis botanikos terminas, sukurtas pagal pirmojo lietuviškosios floros tyrinėtojo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metodiką, kuris „‹...› darėsi naujadarų, greta kitų duodamas augalams ir lietuvių (žemaičių) mitologinių būtybių (be Austėjos, dar Eraičinas, Gardunytis, Guboja, Poklius, Raganė, Ratainytė, Sotvaras, Tvertikas, Gabė ir kt.) vardus <...>“ (Balsys 2006: 78). Deja, kai kurie tyrėjai yra linkę šias lytis archaizuoti (Senvaitienė 2002: 6), nors tokį spėjimą argumentuoja ne lingvistiniais, bet botaniniais motyvais (žr. 4 išn.). Galima daryti atsargią prielaidą, kad K. Būga, remdamasis Jano Łasickio veikale De Diis Samagitarum Cæterorumque Sarmatarum, & falforum Chriſtianorum. Item de religione Armeniorum (1582)1 pirmą kartą paminėtu teonimu lie. Kirnis2, spėtina, k l a i d i n g a i (žr. toliau) interpretuojamu kaip vyšnių dievas (plg. Kirnis ceraſos arcis alicuius fecundum lacum ſitæ curat, t. y. „Kirnis – globoja prie vienos, 1 Apie šį veikalą ir jo tyrimo aplinkybes bei peripetijas plačiau žr. Dini 2010: 305–307; Kregždys 2011a: 101–106; Ališauskas 2012. 2 Apie šio teonimo iki šiol nenustatytą funkcinę atribuciją plačiau žr. Senvaitė 2002: 6. Straipsniai / Articles 107 ROLANDAS KREGŽDYS paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias“), garbintu Žemaitijoje3. Praeterea, sunt certis agris, quemadmodum nobilioribus familiis, fingulares dei. videlicet Deuoitis agri Poiurskij, Vetuftis Retovovskij, Guboi ac Tvoerticos Sarakovvskij, Kirnis Plotelfcij, t. y. „Be to, tam tikros vietovės, kaip ir kilmingesnės šeimos, turi ypatingus savo dievus. Pavyzdžiui, pajūryje garbinamas Deuotis [Dievaitis], Rietave – Vetustis, Sarake – Guboi ir Tvverticos, Plateliuose – Kirnis“ [Łasickis 1969: 19, 21, 40–41]), įvardijo juo augalą ‘kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’. K. Būga, matyt, rėmėsi Otto Schraderio (I 589; 1907: 175) iškelta hipoteze (jai pritarė Maksas Niedermannas [1902: 97]), neva J. Łasickio veikale De Diis Samagitarum... minimas teonimas Kirnis ‘dievas – vyšnių globėjas’ reflektuoja pralie. *kirnas ‘vyšnia’ (→ *Kirnijas) (plačiau žr. IEW 572; Walde, Hofmann I 277; dar žr. Грошева 2009: 307–308). Toks šių tyrėjų mėginimas rekonstruoti nulinio šaknies laipsnio baltiškąjį veldinį, matyt, yra nesėkmingas (plg. Beekes I 771), lėmęs daugybės klaidingų teiginių, minimų vėlesniuose veikaluose, radimąsi4. Daryti tokią prielaidą galima dėl šių priežasčių: I. Faktografinių neatitikimų – a) k u l t ū r i n i ų vyšnių medeliai Lietuvoje pradėti sodinti dvaruose tik XVI5 a.; b) lietuvių folklore šis augalas nėra poetizuojamas, 3Atskirai minėtina, kad mitologinę medžiagą Janui Łasickiui surinko ir pateikė Jakobs Łaskowskis, Kališo srities lenkų bajoras, Žygimanto Augusto žemės matininkas (revizorius) Žemaitijoje (plačiau žr. LE 1958: 188). Jo lankytos vietos atsekamos pagal paties J. Łaskowskio sudarytus žemėvald os registro sąrašus. Todėl manoma (LE ibd.), kad J. Łaskowskis darbavosi Plateliuose ir Gargžduose (šiaurės žemaičių kretingiškių plotas), Josvainiuose (vakarų aukštaičių šiauliškių dialektinė zona), Ariogaloje (vakarų aukštaičių kauniškių tarminis plotas), Šiaudinės kaime (Kidulių vls. Šakių apskr. prie Kaimelio [netoli Jurbarko [vakarų aukštaičių kauniškių arealinė zona]) bei Karšuvoje — Vakarų Lietuvos žemėse (dar žr. Kregždys 2011a: 105; Ališauskas 2012: 32–33). 4Be kalbotyros veikalų, šis fantasmagorinis pasakojimas buvo interpretuojamas ir lietuvių mitologija besidominčių darbuose (tenka apgailestauti, kad tautosakos tyrėjai, mėginantys interpretuoti mitologijos dalykus, itin retai remiasi kalbininkų darbais, plg. J. Łasickio minimos dievybės Apidome (Lascius 1868: 12 [89]) lingvistinę Zigmo Zinkevičiaus [1981: 96–97] analizę, kuri iki šiol ignoruojama [žr. Vaitkevičienė 2002: 18; Ališauskas 2012: 45, 113]), plg. Antonio Mierzyńskio (1892: 59, 77), Aleksanderio Brücknerio (1980: 212), Wilhelmo Mannhardto (1936: 380), Jono Basanavičiaus ir Petro Klimo teiginius apie dendroforinę lietuvių dievų garbinimo tradiciją, paremtą Kirnio kultu (plačiau žr. LM II 153; 175). Šią, itin abejotiną, idėją savo darbuose plėtojo ir Vittorė Pisanis (1950: 91; dar žr. LM III 71), Walteris Jaskiewiczius (1952: 85), Marija Gimbutienė (2002: 54), Ignas Narbutas (2003: 617, 618, 619), Gintaras Beresnevičius (2004: 190), Romas Bატūra (2005: 115), Marta Eva Bětáková ir Václavas Blážekas (2012: 91–93) ir kt. Algirdas Julius Greimas (1990: 95–96) bene pirmasis suabejojo dievybės autentiškumu ir teigia jo pateikiamą funkcinį aprašą esant Renesanso epochai būdingą stereotipą, t. y. vietoje, jo manymu, klampynių ir dumblynų dievo, J. Łasickis sukūrė vyšnių dievybę. 5Mato Pretorijaus (MP II 387) teigimu, XVIII a. Prūsijoje vyšnių jau buvo gausu resp. jis tampa įprastu sodo augalu (plg. MP III 633). 108 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leks emų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis t. y. suponuojama labai vėlyva jo etiologija (žr. Balsys 2006: 351). Be to, K. Būga (II 199–201, 225) yra konstatavęs, kad vyšnių – ir laukinės (resp. Cerasus vulgaris), ir kultūrinės (resp. Prunus cerasus L.) – pavadinimai lietuvių pasiskolinti iš slavų kalbų. Pirmieji šio augalo skoliniai datuojami V–VII a., remiantis lie. dial. (žem.) viešnė ‘vyšnia’ Pl (< sl. *vę̑[<-ei-]śnja ‘t. p.’). Skolinį vartojo ir vakarų baltai, plg. pr. wisnaytos ‘vyšnios’ E 620 (žr. PEŽ IV 255), tačiau tai nereiškia, jog tuo metu Lietuvoje tokie augalai buvo auginami. Kultūrinių skolinių statusą galima motyvuoti jų semantine diskrecija, plg. V. Mažiulio (PEŽ ibd.) teiginį, kad pr. *višnai-tā iš pradžių reiškė sememą *‘slyvų vaisiai ir medeliai.’ II. Formaliosios analizės, suponuojančios lapsus calami J. Łasickio veikale De Diis Samagitarum... egzistavimą. Aptariant formaliosius resp. gramatinius lo. cerasus ‘vyšnia (medis)’ fem.; ‘vyšnios vaisius’ neutr. ↔ subst. lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ (morfologinė inovacija, t. y. g. neutr. yra antrinis dėl 1) gr. κεράσιον ‘vyšnios vaisius’ neutr. [LS 798]; 2) sąsajos su subst. lo. pomum ‘medžio vaisius [ypač obelų, vyšnių, figmedžių, riešutmedžių ir kt.]’ neutr. – žr. Lewis, Short 1958: 317; Дворецкий 1976: 596; OLD 301) ir J. Łasickio nurodomo funkcinės atribucijos denotato caerasos neatitikimus, pirmiausia konstatuotinas radicialinio -e- ir -ae- kontradikcinis santykis, kuris iki šiol ignoruojamas, nors iš tiesų turi lemiančios reikšmės konstatuojant šių dviejų leksemų genetinių saitų nebuvimą, mat lo. cerasus yra skolinys iš gr. κερασός ‘vyšnia’ (Ernout, Meillet 2001: 114; dar žr. LS 798), Antikos šaltiniuose neužfiksuotas su šakniniu -ae- (žr. Ernout, Meillet ibd.), kuris įprastai reflektuoja skolinių diftongoidą, plg. subst. lo. Graecus ‘graikas’, adj. lo. Graecus, -a, -um ‘graikų, graikiškas’ ← gr. Γραικός ‘graikas’ (dar žr. Ernout, Meillet 2001: 280); subst. lo. Aeoles ‘ajoliečiai’ ← gr. Αἰολεῖς ‘t.p.’ ir kt. Žinoma, galima spėti, kad tokiai kaitai įtakos galėjo turėti viduramžių lotynų kalbos garsų modifikacinė tendencija, plg. subst. lo. aecclesia ‘bažnyčia’ ↔ ecclesia ‘t. p.’ (žr. Дробглав 1993: 11; dar žr. Harrington 1997: 3). Toks spėjimas būtų teisingas, jei XVI a. Lenkijos karalystėje vartotuose žodynuose būtų nurodyta tokia kaita. Deja, taip nėra, plg. V. lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ neutr. / V. lo. cerasus ‘vyšnia (medis)’ fem. (žr. Maczinsky 1564: 48; dar žr. Erzepki 1900: 18), t. y. ne tik neįvairuoja radicialinis -e-, bet labai aiškiai determinuojami ir žodžių diferentiniai variantai pagal semantinį bei gramatinį resp. giminės katego- Kazimieras Būga (II 201), aiškindamas šio augalo įvardijimą slavizmais jau senuosiuose lietuvių raštuose, teigia, jog „<...> Lietuvoje neauga laukinė vyšnia ‘prunus avium’“, o Dalia Senvaitytė (2002: 7), remdamasi botanikų tyrimais (LP 109), nurodo, jog „Vyšnios Lietuvos teritorijoje auga nuo seno. Nuo seniausių laikų paplitusi paprastoji vyšnia (dar vadinama rūgščiąja vyšnia) (cerasus vulgaris).“ Vis dėlto šios tyrėjos noras pagrįsti fitonimų lie. kirnis / kirnė ‘(bot.) kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’ paveldėtųjų formų statusą yra visiškai nesėkmingas, mat minėti augalo pavadinimai nevartojami senuosiuose raštuose ir, svarbiausia, tarmėse. Taigi šių žodžių itin vėlyva kilme, matyt, nevertėtų (žr. anksčiau) abejoti. Straipsniai / Articles 109 ROLANDAS KREGŽDYS rijos rodiklį. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad ligšioliniai šio teksto interpretavimo variantai, neva dievybė Kirnis yra „vyšnių dievas“, gali būti klaidingi: Kirnis caerasos arcis alicuius secundum lacum sitae curat. in quos, placandi eius causa, gallos mactatos injiciunt, caereosque accendos in eis figunt (Lasic(i)us 1868: 11 [88]; dar žr. Lasickis 1969: 40) ↔ „Kirnis – globoja prie vienos, paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias. Norėdami jį permaldauti, jie papjautus gaidžius sumeta tarp vyšnių ir prismaigsto ten degančių vaškinių žvakių“ (Lasickis 1969: 19). Toks teiginys argumentuotinas formaliosios resp. gramatinės analizės rezultatais: 1) antrojo sakinio in quos nėra suderintas su pirmojo caerasos, mat pastaras žodis yra m o t e r i š k o s i o s g i m i n ė s, o prielinksninė sintagma – v y r i š k o s i o s arba n i e k a t r o s i o s g i m i n ė s reprezentantai, mat jei šie leksiniai dėmenys būtų suderinti, J. Łasickis būtų parašęs in quas (jei būtų reflektuojama sąsaja su lo. cerasus ‘vyšnios medis’ fem.) arba in quae (jei turėtas omeny lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ neutr.); 2) in quos, matyt, traktuotinas kaip įterpinys, verstinas ‘dėl šios priežasties; todėl’ (žr. OLD 1560 [16 semantinį lizdą]). Taigi nekyla jokių abejonių, kad J. Łasickio veika(lo) analizuojama atkarpa suponuoja visiškai kitą informaciją, nei įprasta manyti iki šiol. Galima atsargiai spėti, kad tiek daug diskusijų implikavęs subst. lo. caerasos reflektuoja struktūrinę kaitą, būdingą įvairaus laikotarpio konstrukcinėms sekoms su sonantu, plg. verb. lo. ar-cesso / accerso ‘pakviesti, sušaukti’ (Vaan de 2008: 51), subst. lo. nervous ‘sausgyslė, gysla; membrum virile ir kt.’ ← pralo. *neuros (Vaan de 2008: 408), subst. lo. pūlex ‘blusa’ ← pralo. *pusl- ‘t.p.’ < ide. *plus- ‘t.p.’ (Vaan de 2008: 497), t. y. J. Łasickio minimas lo. cærafos, matyt, reflektuoja sonanto –r– ir frikatyvinio –s– transpoziciją, suponavusią autentiškos lyties su e t i m o l o g i n i u radicialiniu –ae– transformaciją: lo. caesor ‘medkirtys’⁶ (← [deverbatyvas] lo. caedo ‘kirsti, kapoti’ [Lewis, Short 1958: ⁶ Jau seniesiems italicams buvo būdinga garbinti socialinių grupių veiklą lemiančias dievybes. Jos vadintos lo. numina ‘dievų valios / galios ženklai resp. dievų valia / galia ↔ dievybė’. Vienas tokių mitonimų buvo dievas Silvanas, globojęs medkirčius (Гамильтон 2009: 13). Medkirčio mitonimas dažnas graikų mituose (plačiau žr. Hansen 2004: 3–4, 241; Лосев 1957: 142, 1996: 164, 854). Jis minimas ir šiaurės germanų sagose (MacCulloch 1930: 207, 280). Keltai garbino dievą Ezusą (Esus, Aesus), vaizduotą medkirčiu (Штаерман 1961: 181, 264; dar žr. Калыгин 2006: 81–82). Senieji indai manė, jog dievas Rudra – medkirčių valdovas (MacDonell 1912: 110 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 265]) → *caer-a-sos (pl.) dėl homofoninės kontaminacijos su toliau sekančiu cae-reosque accendos ‘ir uždegtas vaškinės žvakės / deglus’, matyt, lėmė ir inovacinės fleksijos -os atsiradimą (t. y. veikė analogijos faktorius). Todėl cituotą teksto atkarpą, spėtina, vertėtų interpretuoti taip: Kirnys globoja / rūpinasi kažkokios prie ežero pastatytos pilies medkirčiais. Todėl (jie, t. y. medkirčiai – R. K.), įdant jį palenktų savo pusėn, gaidžius nugalabytus sumeta ir uždegtus deglus ten (resp. toje vietoje – R. K.) susmeigia. Tokį spėjimą galima argumentuoti ir faktografine medžiaga, mat yra žinoma, kad Platelių miestas įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero, kurio apylinkės buvo itin miškingos. Jose gyvenę žmonės vertėsi ir miško pramone, t. y. kirto medžius, juos pjautė lentpjūvėse ir pan. (plačiau žr. LE XXIII 94–95), o J. Lasicis (Lasicus 1868: 13 [90]) nurodo, kad dievybė Kirnys buvo garbinamas būtent prie Platelių pilies: Praeterea, sunt certis agris, quemadmodum nobilioribus familijs, singulares dei videlicet Deuoitis agri Piourskij, Vetustis Retowskij, Guboi ac Tverticos Sarakovskij, Kirnis Plotelscij (Lasicis 1969: 41), t. y. „Be to, kai kuriose vietovėse, kaip ir kilmingose šeimose, yra pavieniai (resp. tik tai vietovei būdingi) dievai; būtent: Deuoitis Pajūrio vietovės, Vetustis Rietavo, Guboi ir Tverticos Sarakų, Kirnis Platelių.“ Akivaizdu, kad onomasiologinis leksemos reikšminės sklaidos interpretavimas lėmė ir nagrinėjamo teonimo etimologinių paieškų kryptingumą, jo gramatinės reikšmės kodifikaciją. Toks leksemų tyrimo metodas lemia ne tik lietuvių, bet ir kitų ide. kalbų leksikografinės sistemos ypatybių determinaciją, pavyzdžiui, neatlikęs lotyniškojo teksto formaliosios analizės, Viačeslavas Ivanovas (Gamkrelidze, Ivanov II 554) netgi rekonstruoja ide. *kʰr̥nō- ‘sedula’, taip suponuodamas ne tik niekuomet baltų kalbose neegzistavusio žodžio veldinio statusą (Gamkrelidze, Iva- 303). Jų mitologiniuose pasakojimuose užfiksuotas mitonimas s. i. dru-han ‘medkirtys’ bei sakralizuotas kirvio pavadinimas s. i. paraçu (MacDonell 1912: 384, 492). Panašių mitologinių motyvų esama ir iranėnų padavimuose (Алборов II 84). Straipsniai / Articles 111 ROLANDAS KREGŽDYS nov II 555), bet ir paralogizmą ide. *kʰr̥nō-, mat ir pats V. Ivanovas (Gamkrelidze, Ivanov II 554), remdamasis Hjalmaro Frisko (I 828) hipoteze, spėja, neva lie. Kirnis giminičiai subst. lo. cornus, -ī, -ūs fem. ‘sedula (Cornus mas L.); sedulos mediena; ietis’ (OLD 446–447), gr. κρᾱ́νον ‘sedula’, gr. κερασός ‘vyšnia’ yra skoliniai iš kažkokios Mažosios Azijos srities (dar žr. Vaan de 2008: 137), o alb. thanë ‘sedula’ taip pat gali būti visai kitos kilmės (žr. Orel 1998: 472), nei teigia minėtos hipotezės vienas autorių, remdamasis ankstesniais šios leksemos aprašais (plačiau žr. Walde, Hofmann I 277). Todėl neaiškios kilmės lo. cornus ‘sedula (Cornus mas L.)’ (Ernout, Meillet 2001: 143–144) ir gr. κρᾱ́νον ‘t. p.’ (Beekes I 770–771) negali būti gretinami su teonimu⁷ lie. Kirnis, nereflektuojančiu fitoniminės konotacijos (jo kilmės aprašą žr. 2 poskyryje), kaip tai buvo įprasta daryti iki šiol (plg. Schrader I 589; 1907: 175; Niedermannas 1902: 97; Boisaq 1916: 509; Chantraine II 577; IEW 572; Frisk II 7; Ernout, Meillet 2001: 144; Vaan de ibd.; Walde, Hofmann ibd.; Гошева 2009: 306 ir kt.). Vadinasi, suponuoti graikų, italikų ir baltų tos pačios kilmės izoleksą (plg. Гошева 2009: 308), reiškiančią vyšnią, nėra jokio pagrindo. 2. TEONIMO LIE. KIRNIS ETIMOLOGIZAVIMO BŪDAI Teonimas lie. Kirnis iki šiol interpretuojamas įvairiai: 1) kaip fleksijos –ys subst. lie. kìrna 1 ‘vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante’ KzR, ‘krūmuota, šlapia vieta’ J, J. Jabl, ‘vieta, kur suvirtę medžiai, laužas, lūžtvė’ J, ‘aštrus virbo ražas, nukirsto krūmo kelmas’ J, Kv, Sr, ‘vyčių grįžtė’ K, Slav II 2, ‘daugybė, krūva, gauja ko, centras’ Šv, Brž, Ggr, J, ‘šykštuolis’ Trgn ↔ subst. lie. dial. kirnas ‘vyčių grįžtė’ MŽ, N, | ↔ subst. lie. kìrnos 1 (pl.) ‘šlapios, beveik neįeinamos krūmuotos vietos, klampynės’ BzBk XXVIII 308, G 91, K. Būg, Dr, Rt (LKŽe) vedinys (žr. Mannhardt 1936: 380–381; Jaskiewicz 1952: 85; Greimas 1990: 95–96 [dar žr. 3 išn.]; Balsys 2006: 351); 2) siejamas su pr. kirno ‘keras, krūmas’ E 637 (Grienberger 1896: 20–21; Brückner 1980: 214); 3) top. pr. Kirno 1326 (Mierzyński 1892: 77), kuris interpretuojamas kaip subst. pr. kirno ‘keras, krūmas’ apeliatyvas (dėl toponimo žr. Gerullis 1922: 63); 7 Tai yra ne pirmas visiškai nesėkmingas mėginimas susieti gr. κρᾱ́νον ‘sedula (Cornus mas L.)’ su teonimu. Marinus Willemas de Visseris (1903: 156) iškėlė hipotezę, kad teonimo gr. Ἀθήνη epitetas Κραναία (P. 10.34) vestinas iš subst. gr. κράνεια ‘sedula’, nors jo kilmė visai kita (žr. Караговъ 1913: 165–166). 112 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 4) top. lie. Kirnės – vietovardžiais Šilalės rajone prie Pajūrio ir Piliakalnio (Ališauskas 2012: 62; dar žr. LATŽ 135)⁸; 5) ide. *kʰṛnō- ‘sedula (Cornus)’ > pralie. *kirnas ‘vyšnia’ → pralie. *Kirnijas → lie. *kirnys ‘tas, kuris gyvena kirnis’ → lie. Kirnis ‘deus cerasorum’ (Schrader I 589, 1907: 175; Niedermann 1902: 97; dar žr. ПЯ IV 15; Gamkrelidze, Ivanov II 554; Грошева 2009: 308). Minėtina, kad šis mitonimas nėra minimas Ernsto Fraenkelio (LEW 241, 257) ir Wojciecho Smoczyńskio (SEJL 276–277) etimologiniuose lietuvių kalbos žodynuose. Remiantis atlikta tekstologine ir formaliją J. Łasickio veikalo ištraukos analize (žr. 1. poskyrį), galima atsargiai spėti, kad teonimas lie. dial. Kirnis reflektuoja defektyvinę lytį su absorbuotu elementu⁹ -it-: lie. dial. (žem.) Kirnis (J. Łasickis) ↔ 8 Šis Vytauto Ališausko (ibd.) spėjimas yra visiškai neįtikėtinas dėl itin keistos argumentacijos resp. motyvacijos stokos. Hipotezės autorius, remdamasis onomasiologine semantinės teonimo raidos tyrimo metodika, teigia lie. Kirnis esant apeliatyvą, t. y. onimą, reflektuojantį toponiminės dievybės garbinimo lokalizacijos referentą. Beje, taip jis (Ališauskas 2012: 61–63) interpretuoja, perpasakodamas Walterio Charleso Jaskiewicziaus liaudies etimologijos principu sukurtus dievų vardų kilmės aiškinimus (plačiau žr. Kregždys 2011a: 102), ne tik teonimą lie. Kirnis, bet ir lie. Deuȯitis, Vetustis, Tvverticos, Guboi. Tenka apgailestauti, kad šis tyrėjas iškreipia J. Łasickio veikale pateikiamą informaciją, t. y. keičia dievybės garbinimo lokalizaciją (resp. paneigia savo paties spėjimą, argumentuojamą vietovės ir dievybės vardų homofonija): De Diis Samagitarvm autoriaus minimą dievybės kulto vietą P l a t e l i u s resp. š i a u r ė s ž e m a i č i ų k r e t i n g i š k i ų p l o t ą P l u n g ė s r a j o n e jis „perkelia“ į už keliasdešimties kilometrų esantį p i e t ų ž e m a i č i ų v a r n i š k i ų t a r m i n į a r e a l ą Š i l a l ė s r a j o n e, kur yra jo minimi toponimai lie. Kirnės. Minėtina, kad Vytautas Ališauskas itin keistą metodiką taiko, ne tik mėgindamas analizuoti lietuvių mitologemas, bet ir interpretuodamas lotynų kalbos leksemas (plačiau žr. Kregždys 2011a: 102–103) bei kitų ide. tautų kultūrines realijas, pavyzdžiui, šio tyrėjo teigimu, sintagma gr. πότνια θηρῶν ‘žvėrių valdovė’ Il. 21.470 yra „mikeniskosios kilmės“, nors klasikinės filologijos specialistai teigia priešingai, plg. „this title of Artemis, so often used by modern scholars, only occurs here in Homer“ (Richardson 2000: 94), t. y. linijinio B rašto paminkluose, sukurtuose Kretos ir Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu, tokia mitologema nėra užfiksuota (žr. Kazanskene, Kazanskij 1986; Bartoněk 2002) ir kt. 9 Plg., pavyzdžiui, 1) teonimą pr. Curche /Kurke/ ← *Kur-k-is/-īs/-as ‘raguotųjų dievas, t. y. tas, kuriam yra pavaldūs raguotieji (galvijai)’ ← *Kur-ya-ka- ‘t. p.’ (su struktūriniu elementu -ya- absorbcija [plačiau žr. Крегждис 2009: 280–281; Kregždys 2012: 108–109]); 2) mitonimą s. isl. Váli ‘Odino ar Lokio sūnus’ < *Wa-ni-lo (su struktūrinių elementų -ni- absorbcija [plačiau žr. Vries 1977: 641; dar žr. Kempiński 2003: 219; Kregždys 2012: 286) ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. Kregždys 2012: 41, 44, 92, 110, 116, 117, 131, 221, 286, 289–290, 307–308, 348, 355, 363, 373, 412, 414, 496, 497; Kregždys 2013: 94). Absorbcijos paveiktas lytis nėra taip lengva nustatyti, ypač apibrėžiant onomastinių formų etimologinę raidą, plg., pavyzdžiui, avd. lie. Širka (dar plg. avd. lie. Širkus, Širkus resp. Širkaitė) Lietuvių pavardžių žodyne (LPŽ II 937), priskiriamus slaviškos kilmės onimams resp. siejamus su avd. (s.) br. Шырко, Ширко, avd. r. Ширков, Ширкин. Vis dėlto toks aiškinimas argumentuojamas onomasiologinės analizės kriterijais (žr. 0 skyrių), kurie yra kazuistiniai, mat avd. r. Ширков kilmė siejama su rusų kalbos apeliatyvu avd. (s.) r. Ширяев(в) ← avd. (s.) r. Ширяй *‘darbštus, uolus; petingas žmogus’ / Straipsniai / Articles 113 ROLANDAS KREGŽDYS *Kirnīs (su kirčiuota galūne [motyvus žr. Zinkevičius 2006: 61, 217–218]) ← lie. dial. *Kirnỹs ‘medkirčių dievas’10 ← lie. dial. *Kirtinỹs ‘t. p.’ (a n t o n o m a z i j a, plg. teonimą lie. Perkūnas ‘[mit.] griausmo, žaibo dievas’ B, R, DK 77, LTR [Jz], Jrb [LKŽe] ↔ subst. lie. perkūnas 1 ‘griaustinis’ Nd, Ob, I. Simon, Pls, SD 251, LMD [Sln], JV 1033, DP 44, Lz, M. Valanč, BsMt II 194, Skd, Eiš ir kt. [LKŽe]) ← ?11 n. agentis subst. lie. dial. kirtinys ‘*medkirtys’ ← n. acti subst. lie. kirtinỹs 3b ‘iš-kirstas miško plotas, skynimas’12 Skr, ‘nukirsti medžiai’ rš (LKŽe), ‘nukirsta žolė’ Auk, ‘trumpi žodžiai’ Snt (LKŽp) (plg. darybinį atitikmenį subst. lie. kalinỹs, -ẽ 3b ‘kas uždarytas kalėjime’ K, BŽ 506, NdŽ, Š, SD 398, MŽ 214, Lex 40, M, J, SP II 166, V. Krėv, LC 1886, 23 ir kt. [LKŽe] ← subst. lie. kalinỹs 3b ‘kas kalama’ Šts, Vl ↔ subst. lie. kalinỹs 3b ‘kalėjimas’ Kv, Ms; S. Stan, Grž, Als, Akm, J, Dglš, BsP II 41, JD 209, M. Valanč ir kt. [LKŽe; dar žr. Skardžius I 260–261]) ← verb13. lie. ‘ėiklus arklys’ (Ведина 2008: 194; Тупиковъ 1903: 842; РООР 112; Чайкина 1995: 116; Унбегаун 1989: 126 [plg. adj. r. ширяй ‘plačiapetis’ (Даль IV 634; dar žr. Кюршунова 2010: 615)]), plg. avd. br. Ширяй ‘plačiapetis’ (Бірыла 1966: 194, 1969: 492), nors ji gali būti ir gudiška (žr. toliau). Be šio spėjimo, galima pateikti dar keletą galimų avd. lie. Širka (Širkus, Širkus / Širkaitė) kilmės aiškinimo būdų, t. y. šias pavardes vesti galima iš: 1) apeliatyvo avd. br. Каўбы́рка ← br. (arch.) ковшарь ‘taurių dirbėjas’ (Бірыла 1969: 193) – su Каў- afereze, plg. avd. ukr. Ле́ра ← Ва-ле́рый (Скрипник, Дзятківська 2005: 45; apie tokią kaitą dar žr. Суслова, Суперанская 1991: 99, 111, 115–116; Kregždys 2010: 60, 2011: 148, 2013a: 65, 70); 2) polonizmo lie. šinkorka 1 KŽ, šinkorkà 2 (sf.) ‘smuklinin-kė’ Ds, N ir kt. (LKŽe) ← (s. / v.) le. szynkarka ‘smuklės savininkė, smuklininkė; smuklininko žmona’ (SW VI 704; SSt VIII 592; Linde V 586) → br. (dial.) шинкарка / шынкарка ‘smuklininkė’ (Носовичъ 1984: 710; Байкоў, Некрашэвіч 1993: 353; СБГП V 531), kontaminuojant su polonizmu lie. šinkorius, -ė 1 (smob.) K I 150, K II 151, K, Rtr, NdŽ, šinkorius 2 ‘smuklininkas’ NdŽ, Mit VI 76 (SInt), BB 1Moz. 40.1, SD 367, Q 442, R 74, 305, MŽ 98, 409, N, M, L ir kt. (LKŽe) ← (s. / v.) le. szynkarz ‘smuklės savininkas, smuklininkas’ (← [s. / v.] le. szynk ‘išdalijimas; vertimasis smuklininko amatu; alkoholinių gėrimų pardavimas; smuklininkas, -ė’ < v. v. a. schenke, schenk / v. Schenke ‘smuklė, už-eiga’ [SW VI 704; Linde V 586; SSt VIII 592; Brückner 1985: 561; Фасмер IV 439]) → s. br. шынкарь ‘smuklininkas’ (Булыка 1980: 74), br. шынкар ‘t. p.’ (Байкоў, Некрашэвіч 1993: 353), r. шинка́рь ‘t. p.’ (Даль IV 633) – suponuotina struktūrinių elementų -nko- absorbcija (apie šią kaitą žr. anksčiau). 10 Su šiuo mitonimu galėtų būti siejamas sukrikščionintas rytų slavų medkirčių globėjas Jokūbas Medkirtys, garbintas spalio 22 d. / lapkričio 5 d. (СД II 135). Tikėta, kad medkirčio vykdoma funkcija yra apvalomoji, gelbstinti nuo ligų, mirties, nelaimių (plačiau žr. СД III 526). Bulgarų padavimuose esama kosmologinio motyvo, siejamo su medkirčio veikla: pasakota, kad mėnulio dėmės atsirado tuomet, kai šis ant jo prikrovė malkų (СД III 152 [apie kitų ide. tautų mitologinius alternantus plačiau žr. 6 išn.]). 11 Minėtina, kad LKŽe pateikiamas n. agentis lie. dial. kirtinỹs 3b ‘medkirtys’ Rš LKŽk aprašytas visai kitaip, nei nurodo Lietuvių kalbos žodyno autoriai, t. y. kortelėje yra pateikiama lytis kirtinėlis, -io, -iai ‘kirtėjėliai’. Vadinasi, LKŽ autoriai sukūrė lytį be deminutyvinio sufikso -ėlis. Už šią informaciją straipsnio autorius taria nuoširdžiai ačiū dr. Ritutei Petrokienei (Lietuvių kalbos institutas). 12 LKŽKp tokia reikšmė užfiksuota ir žemaičių bei vakarų aukštaičių kauniškių tarminiuose plotuose, t. y. Vž (Birutės Rokaitės-Vanagienės duomenimis [1962 m.]), Dovydai (Šakių r.). 13 Neatmestina galimybė, kad pamatinis žodis galėjo būti ir substantyvas, plg. subst. lie. dial. kirtà 4 ‘mušimas’ Grdm, LC 1886, 34 (LKŽe). 114 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leks emų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis kiršti14 ‘kuo nors aštriu smogiant pargriauti, paguldyti; atskirti dalį nuo visumos, smulkinti’ J, A. Baran, Ds, Gršl, StnD 3, KlpD 28, S. Dauk ir kt.; ‘kuo nors aštriu smogti’ SD 370, R, K, J. Jabl, Vaižg, Alk, Slnt ir kt., ‘pjauti dalgiu, pjautuvu (javus, šieną)’ J. Jabl, J, P. Cvir, K. Donel, K II 267 ir kt., ‘gelti, kąsti’ J. Jabl, Brb, Vžns, Skr, Lš, Prn, LTR (Rk) ir kt. (LKŽe) + suff. *-inio- (plačiau žr. Skardžius ibd.), t. y. gali būti reflektuojama protosemema *‘medkirčių dievas’, plg. hiperoniminės konotacijos subst. lie. kirtėjas 1, 3 ], kirtėjas 4 K ‘kas kerta kirviu (medį)’ Žem, Slnt, Ps, Vlk, Krp, BB Joz. 9, 21, ‘kas kerta, pjauna dalgiu (javus)’ J. Balt, Mrk ↔ subst. lie. dial. kirtėjys 4 ‘kas kerta kirviu (medį)’ Škn (LKŽe). 3. APIBENDRINIMAS Leks emų prolyčių rekonstrukcija, pagrįsta onomastinių lyčių onomasiologine semantinės raidos tyrimo metodika, lėmė itin negatyvų šios kalbotyros šakos objekto (ir ypač jo etimologinės analizės) vertinimą: Radoslavas Katičičius (I 48) teigia, jog daugelis onimų kilmės aprašų grindžiami liaudies etimologijos principais, o Aleksandra Superanskaja (Суперанская 1986: 78) nurodo, kad tokie tyrimai visuomet yra hipotetinio lygmens, argumentuojami nepatikima faktografija. Remiantis avd. lie. Kirnis ἅπαξ λεγόμενον (resp. okazionalizmo) statusu, diachroninė galimų izoleksų analizė ir jų prolyčių rekonstrukcija pirmiausiai turi būti grindžiama vidinio rekonstrukcijos metodo rezultatais (plg. Ivano Steblin-Kamenskio [Стеблин-Каменский 1999: 11] išdėstytus argumentus). Dėl šios priežasties onomastinių lyčių tyrimo metodika turi būti koherenti fonomorfologijos ir semantinės raiškos lygmenų analizės aspektu (dar žr. Kregždys 2012: 38, 513). 4. IŠVADOS 1. Onomasiologinis leksemos semantinės raidos tyrimo būdas, grįstas sinkretine reikšmine sklaida, kurios struktūrinių elementų taksonomiją lemia žymimojo objekto / subjekto hiperonominis statusas, suponuoja etimologinius paralogizmus. 2. J. Łasickio veikal o De Diis Samagitarom... teonimas Kirnis ‘dievas – vyšnių globėjas’ nėra pralie. *kirnas ‘vyšnia’ refleksija dėl: 2a) faktografinių neatitikimų – kultūrinių vyšnių medeliai Lietuvoje pradėti sodinti dvaruose tik XVI a.; 2b) formaliosios analizės ypatumų, suponuojančių lapsus calami, t. y. V. lo. cerasus ‘vyšnia (medis)’ fem.; ‘vyšnios vaisius’ neutr. ≠ V. lo. caerasos (J. Łasickis); 14 Plg. verb. lie. dial. (žem.) kiŕtinti ‘duoti kirsti’ (Aleksandravičius 2011: 165). Straipsniai / Articles 115 ROLANDAS KREGŽDYS 2c) V. lo. caerasos fem. (J. Łasickis) nėra suderinti su prielinksnine sintagma in quos (masc. / neutr.), mat priešingai turėtų būti in quas, in quae. 3. Teonimas lie. dial. (žem.) Kirnis suponuoja defektyvinį avd. lie. dial. *Kirnỹs ‘medkirčių dievas’, vestiną iš antonomazinio lie. dial. *Kirtinỹs ‘t. p.’. 4. Ide. *kʰr̥nō- ‘sedula (Cornus)’ resp. graikų, italikų ir baltų kalbų vyšnią reiškiančios izoleksos rekonstrukcija, remiantis lie. dial. *Kirnỹs ‘medkirčių dievas’, negalima. LITERATŪRA Aleksandravičius Juozas 2011: Kretingos tarmės žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ališauskas Vytautas 2012: Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus. Tekstas ir kontekstai. Vilnius: Aidai. Balsys Rimantas 2006: Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Bartoněk Antonin 2002: Handbuch des mykenischen Griechisch. Heidelberg: Universitätsverlag; C. Winter. Batūra Romas 2005: Mitologinio Vižo ir jo aplinkos klausimu. – Senovės baltų kultūra 7. Vilnius: Versus aureus, 110–129. Beekes I–II – Beekes Robert. Etymological Dictionary of Greek 1–2. Leiden & Boston: Brill, 2010. Beresnevičius Gintaras 2004: Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba. Bětáková Marta Eva, Blažek Václav 2012: Encyklopedie baltské mytologie. Praha: Nakladatelství Libri. Boisacq Émile 1916: Dictionnaire étymologique de la langue Grecque. Heidelberg & Paris: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung, Librairie C. Klincksieck. Brückner Alexander 1980: Mitologia słowiańska i polska. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Brückner Alexander 1985: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza powszechna. Būga I–III – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1–3, sud. Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. Dini Pietro Umberto 2010: ALILETOESCVR: linguistica baltica delle origini. Livorno: Books & Company. 116 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis Ernout Alfred, Meillet Alfred 2001: Dictionnaire étymologique de la langue latine. Histoire des mots. Paris: Klincksieck. Erzepki Bolesław 1900: Słownik Łacińsko-Polski Bartłomieja z Bydgoszczy. Podług rękopisu z roku 1532. Poznań: Drukarnia dziennika Poznańskiego. Frisk I–III – Frisk Hjalmar. Griechisches Etymologisches Wörterbuch 1–3. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1960. Gamkrelidze, Ivanov I–II – Gamkrelidze Thomas V., Ivanov Vjačeslav V. Indo-European and the Indo-Europeans. A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and a Proto-Culture 1–2. Berlin & New York: Mouton de Gruyter, 1995. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Orstnamen. Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger. Gimbutienė Marija 2002: Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Greimas Algirdas Julius 1990: Tautos atminties beieškant. Vilnius & Chicago: Mokslas. Grienberger Theodor von 1896: Die Baltica des Libellus Lasiczki. Untersuchungen zur litauischen Mythologie. – Archiv für slavische Philologie 18, 1–86. Hansen William F. 2004: Handbook of classical mythology. Santa Barbara, California & Oxford, England: ABC-CLIO, Inc. Harrington Karl Pomeroy 1997: Medieval Latin, revised by Joseph Pucci; with a grammatical introduction by Alison Goddard Elliott. Chicago & London: The University of Chicago Press. IEW – Pokorny Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Bern und München: A. Francke AG-Verlag, 1959–1969. Il. Ὀμήρου Ἰλιάς Jaskiewicz Walter C. 1952: Study in Lithuanian mythology. – Studi Baltici. Accademia Toscana di scienze e lettere „La colombaria“; 65–106. Katičić I–II – Katičić Radoslav. Ancient Languages of the Balkans 1–2. The Hague & Paris: Cambridge University Press, 1976. Kempiński Andrzej M. 2003: Ilustrowany leksykon mitologii wikingów. Poznań: KURPISZ. Kregždys Rolandas 2010: M. Strykowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 50–81. Kregždys Rolandas 2011: Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika). – Acta Linguistica Lithuanica 64–65, 137–164. Kregždys Rolandas 2011a: Baltiškųjų teonimų perteikimo ir dievų funkcijų nustatymo problematika Jano Łasickio veikale „De diis Samagitarvm cæterorvmque Sarmatarum, Straipsniai / Articles 117 ROLANDAS KREGŽDYS & falsorum Christianorum. Item de religione Armeniorum“: Salaus, Klamals, Atlaibos, Tawals. Perspectives of Baltic Philology II. Poznań: Wydawnictwo „Rys“, 101–121. Kregždys Rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Kregždys Rolandas 2013: Ancient Baltic Religion: Evaluation of Archetypes Authenticity. Oriental Studies. Between East and West. Scientific Papers. University of Latvia, vol. 793. Rīga: Latvijas Universitāte, 91–98. Kregždys Rolandas 2013a: Rytų baltų fitonimo aviete (Rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 61–78. Lasic ius J. Polonus 1868: De Diis Samagitarum libellus, herausgegeben von W. Mannhardt mit Nachträgen von A. Bielenſtein. Riga: Verlag von J. Bacmeister. Lasickis Jonas 1969: Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievous. Vilnius: Vaga. LATŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976. LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. LEW – Fraenkel Ernst. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Heidelberg: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962–1965. Lewis Charlton T., Short Charles 1958: A Latin Dictionary founded on Andrews’ edition of Freund’s Latin Dictionary. Oxford: Clarendon Press. Linde I–VI – Linde M. Samuil Bogumil. Słownik języka polskiego 1–6. Warszawa: w Drukarni Xięży Piiarów, 1807–1814. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, par. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. 1–20, 1941–2002). Antrasis elektroninis leidimas. Red. kolegija: Gertrūda Naktinienė ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. LKŽk – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre. LKŽKp – Lietuvių kalbos žodyno kartotekos papildymai, saugomi Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centre. LM I–III – Lietuvių mitologija 1–3, sud. Norbertas Vėlius (t. 1–2), N. Vėlius ir Gintaras Beresnevičius (t. 3). Vilnius: Mintis, 1995–2003. LP – Lietuvos pomologija. Vilnius: Mokslas, 1974. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. 118 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksēmų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis LS – Liddell Henry George, Scott Robert. A Greek-English lexicon. New York & Cincinnati: American Book Company, 1882 (eighth edition). MacCulloch John Arnott 1930: Eddic Mythology. Boston: Archaeological Institute of America & Marshall Jones Company. MacDonell Arthur Anthony 1912: Vedic Index of Names and Subjects. London: John Murray. Maczinsky Ioannus 1564: Lexicon LatinoPolonicum ex optimis Latinae Linguae scriptoribus concinnatum. Regiomonti Borvssiae: Typographus Ioannes Daubmannus. Mannhardt Wilhelm 1936: Letto-Preussische Götterlehre. Riga: Herausgegeben von der Lettisch-Literärischen Gesellschaft. Mierzyński Antoni 1892: Mythologiae Lituanicae Monumenta. Źródła do Mythologii Litewskiej I. Warszawa: Druk K. Kowalewskiego. MP I–IV – Pretorijus Matas. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla 1–3, par. Inge Lukšaitė. Vilnius: Pradai (t. 1 – 1999), Lietuvos istorijos instituto leidykla (t. 2 – 2004, t. 3 – 2006, t. 4 – 2011). Narbutas Ignas 2003: Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių mitologiją. Struktūros bruožai. Naujasis židinys-Aidai 11–12, 616–622. Niedermann Max 1902: Notes d’étymologie latin. Mélanges linguistiques offerts à A. Meillet par ses élèves D. Barbelenet, G. Dottin, R. Gauthiot, M. Grammont, A. Laronde, M. Niedermann, J. Vendryes. Avec un Avant-Propos par P. Boyer. Paris: Klincksieck. O. – Publius Ovidius Naso. Metamorphoseon (libri 1–15). OLD – Oxford Latin Dictionary. Oxford: At the Clarendon Press, 1968. Orel Vladimir 1998: Albanian Etymological Dictionary. Leiden & Köln: Brill. P. – Παυσανίου Πριήγησις τῆς Ἑλλάδος. PEŽ I–IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. Pisani Vittore 1950: Le religioni dei celti e dei balto-slavi nell’Europa precristiana. Milano: Instituto editoriale Galileo. Richardson Nicholas 2000: The Iliad: a commentary. Volume VI: books 21–24. General editor G. S. Kirk. Cambridge: Cambridge University Press. Schrader I–II – Schrader Otto. Reallexikon der Indogermanischen Altertumskunde. Grundzüge einer Kultur- und Völkergeschichte Alteuropas. 2, verm. u. umgearb. Aufl. Hrsg. von A. Nehring. 2 Bde. Berlin: De Gruyter 1917–1923 (A-K), 1929 (L-Z). Schrader Otto S. 1907: Sprachvergleichung und Urgeschichte. 3 v. Jena: Hermann Costenoble. Straipsniai / Articles 119 ROLANDAS KREGŽDYS SEJL – Smoczyński Wojciech. Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Printer Polyglott, 2007. Senvაიtytė Dalia 2002: Mitologinės Kirnio interpretacijos. – Liaudies kultūra 6(87), 6–10. Skardžius I–VII – Skardžius Pranas. Rinktiniai raštai 1–7, par. Albertas Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–2013. SSt I–XI – Słownik staropolski 1–11, red. S. Urbańczyk (t. 1, A–Ć, Warszawa 1953–1955; t. 2, D–H, Wrocław–Kraków–Warszawa 1956–1959; t. 3, I–K, Wrocław–Kraków–Warszawa 1960–1962; t. 4, L–M, Wrocław–Warszawa–Kraków 1963–1965; t. 5, N–Ó, Wrocław–Warszawa–Kraków 1965–1969; t. 6, P–Pożenie, Wrocław–Warszawa–Gdańsk 1970–1973; t. 7, Póć–Rozproszyć, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk 1973–1977; t. 8, Rozpróchnięć–Szyszki, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź: 1977–1981; t. 9, Ściadły–Używowanie, Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk–Łódź 1982–1987; t. 10, W–Wżgim, Kraków 1988–1993; t. 11, Z–Ż, Kraków 1995–2002...). Zakład narodowy imienia Ossolińskich; Wydawnictwo Polskiej Akademii nauk. SW I–VIII – Karłowicz Jan, Kryński Adam A., Niedźwiedzki Władysław (red.). Słownik języka polskiego 1–8. Warszawa: W drukarni E. Lubowskiego (1–2), W drukarni „Gazety Handlowej“ (3–6), W drukarni „Współczesnej“ (7), Wydawnictwo kasy pomocy dla osób pracujących na polu naukowem imienia J. Mianowskiego (8), 1898–1923. V. G. – Publi Vergili Maronis. Georgica. Vaan Michiel de 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages. Leiden & Boston: Brill. Vaitkevičienė Daiva 2002: Namų laimė. – Liaudies kultūra 4(85), 9–21. Visser Marinus Willem de 1903: Die nicht menschengestaltigen Götter der Griechen. Leiden: Buchhandlung und Druckerei vormals E. J. Brill. Vries Jan de 1977: Altnordisches Etymologisches Wörterbuch. Leiden: E. J. Brill. Walde, Hofmann I–II – Walde Alois, Hofmann Johann Baptist. Lateinisches Etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Carl Winter Universitätsbuchhandlung, 1938 (Bd. 1 [a–l]), Carl Winter Universitätsverlag1954 (Bd. 2 [m–z]). Zinkevičius Zigmas 1981: Dėl vienos mitologinės dievybės vardo. – Baltistica 17(1), 96–97. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Алборов I–II – Алборов Борис Андреевич. Некоторые вопросы осетинской филологии 1–2. Владикавказ: Издательско-полиграфическое предприятие им. В. А. Гассиева, 1979–2005. 120 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis Анненковъ Николай 1878: Ботанический словарь. Санкт Петербургъ: Типографія императорской академіи наукъ. Байкоў Мікалай Я., Некрашэвіч Сцяпан М. 1993: Беларуска-расійскі слоўнік. Факсімільнае выданне. Мінск: Народная асвета. Бірғыла Мікалай В. 1966: Беларуская антрапанімія. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы. Мінск: Навука і тэхніка. Бірғыла Мікалай В. 1969: Беларуская антрапанімія 2. Прозвішчы, утворныя ад апелятыўнай лексікі. Мінск: Навука і тэхніка. БСЭ I–L – Большая советская энциклопедия 1–50, ред. Б. А. Введенский. Москва: Большая советская энциклопедия, 1969–1981. Ведина Тамара Ф. 2008: Энциклопедия русских фамилий. Тайны происхождения и значения. Москва: Астрель, АСТ. Гамильтон Эдит 2009: Мифы и легенды Греции и Рима. Москва: Центрполиграф. Грошева Антонина В. 2009: Латинская земледельческая лексика на индоевропейском фоне. Санкт-Петербург: Наука. Даль I–IV – Даль Владимир. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4. Москва: Русский язык, 1989–1991. Дворецкий Иосиф Хананович 1976: Латинско-русский словарь. Изд. 2-е. Москва: Русский язык. Дрбоглав Донат Александрович 1993: Учебное пособие по средневековой латыни. Москва: Изд-во МГУ. Кагаровъ Евгеній 1913: Культъ фетишей, растений, животныхъ въ Древней Греціи. С.-Петербургъ: Сенатская Типографія. Казанскене Ванда Петровна, Казанский Николай Николаевич 1986: Предметно-понятийный словарь греческого языка. Крито-микенский период. Ленинград: Наука. Калыгин Виктор Павлович 2006: Этимологический словарь кельтских теонимов. Москва: Наука. Крегждис Роландас 2009: Прусс. Curche: этимология теонима, функции божества; проблематика установления культовых соответствий на почве обрядовой традиции восточно-балтийских, славянских и других индоевропейских народов. – Studia Mythologica Slavica 12, 249–320. Кюршунова Ирина Алексеевна 2010: Словарь некалендарных личных имен, прозвищ и фамильных прозваний Северо-Западной Руси XV–XVII вв. Санкт-Петербург: Дмитрий Буланин. Straipsniai / Articles 121 ROLANDAS KREGŽDYS Лосев Алексей Федорович 1957: Античная мифология в ее историческом развитии. Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство министерства просвещения РСФСР. Лосев Алексей Федорович 1996: Мифология греков и римлян. Москва: Мысль. Носовичъ Иван И. 1984: Словарь бѣлорусскаго нарѣчія (Specimina philologiae Slavicae). München: Verlag Otto Sagner. ПЯ I–V – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык: Словарь. Москва: Наука, 1975–1990. РООР – Русская ономастика и ономастика России. Словарь, под ред. Олега Николаевича Трубачева. Москва: Школа-Пресс, 1994. СБГП I–V – Слоўнік беларускіх гаворак Паўночна-Заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5. Мінск: Навука і тэхніка, 1979–1986. СД I–V – Славянские древности. Этнолингвистический словарь 1–5, ред. Никита И. Толстой. Москва: Международные отношения, 1995–2012. Скрипник Лариса Григорівна, Дзятківська Ніна Пантелеймонівна 2005: Власні імена людей. Київ: Наукова думка. Стеблин-Каменский Иван М. 1999: Этимологический словарь ваханского языка. Санкт-Петербург: Петербургское Востоковедение. Суперанская Александра Васильевна и др. 1986: Теория и методика ономастических исследований. Москва: Наука. Суслова Анна Владимировна, Суперанская Александра Васильевна 1991: О русских именах. Ленинград: Лениздат. Тупиковъ Николай М. 1903: Словарь древне-русскихъ личныхъ собственныхъ именъ. С.-Петербургъ: Типографія И. Н. Скороходова. Унбегаун Б. 1989: Русские фамилии. Москва: Прогресс. Фасмер I–IV – Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. Чайкина Юлия Ивановна 1995: Вологодские фамилии: Этимологический словарь. Вологда: Русь. Штаерман Елена Михайловна 1961: Мораль и религия угнетенных классов Римской империи (Италия и Западные провинции). Москва: Издательство академии наук СССР. 122 Acta Linguistica Lithuanica LXX Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis Determination of the Interferential Relationship of the Lexemes at the Morphological and Semasiological Levels: Kirnis S U M M A R Y The article presents a semasiological analysis of theonym Lith. Kirnis mentioned in De Diis Samagitarum (1582) by Jan Łasicki. It also deals with the determination of the interferential relationship of the semantic extens ionale and referent, which is to be based on the arguments of the twofold criteria (onomasiological and semasiological). The assumption of the deity cult reconstruction by the individual social group of hewers is based on the following conclusions: 1. Onomasiological word research methodology, based on the syncretic semantic distribution of the lexeme, which accounts for hyperonymic status of the definite object / subject in the case of taxonomy of its structural complexes, presupposes the emergence of pseudo-scientific etymologies. 2. Theonym Lith. Kirnis with the meaning ‘protector of the cherries’, mentioned in De Diis Samagitarum by J. Łasicki, cannot be interpreted as a reflection of Proto-Lith. *kirnas ‘cherry’. The said conclusion can be drawn on the basis of 2a. factographic discrepancy, for the cultivation of tamed cherries as plants of the manor in Lithuania began in the 16th c. only; 2b. outcomes of the formal analysis of Łasicki’s text, which is written in Latin, that presuppose existence of lapsus calami, i.e. M.A. Lat. cerasus ‘cherry (tree)’ fem.; ‘cherry (fruit)’ neutr. ≠ M.A. Lat. caerasos (J. Łasicki); 2c. M.A. Lat. caerasos fem. (J. Łasicki) does not agree with the grammatical status of prepositional syntagma in quos (masc. / neutr.), which regularly should be put down as in quas, in quae. 3. Theonym Lith. dial. (Lowland) Kirnis presupposes reconstruction of the defective form Lith. dial. *Kirny̆s ‘deity of hewers’, which is to be derived from Lith. dial. *Kirtiny̆s ‘ditto’. The origin of the last is to be justified by the phenomenon of antonomasia. 4. Given the analysis of the theonym Lith. Kirnis, the possibility of the reconstruction of I-E *kʰrnō- ‘cornel (Cornus’), as well as the existence of Greek, Italic and Baltic isolexeme with the meaning of ‘cherry’ must be rejected. Įteikta 2014 m. kovo 4 d. ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, Vilnius LT-08105, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 123