S aipsniai / A icles 357
JUOZAS PABRĖŽA
Vilniaus uni e si e o Šiaulių akademija
Mokslinių y imų k yp ys: lie u ių kalbos one ika,
dialek ologija, žemaičių kalba, jos a mės, pa a mės, šnek os.
DOI: doi.o g/10.35321/all84-19
ŽEMAIČIŲ KALBOS DVASIA
ROMUALDO GRANAUSKO
KŪRYBOJE
0. ĮŽANGA
Apie alen ingojo ašy ojo žemaičio Romualdo G anausko kū ybą p i ašy-
a ik ai nemažai. I ik iausiai isai sup an ama, kad man, žemaičiui, pa ys
p iim iniausi, sup an amiausi i mieliausi da bai apie mano mėgs amiausio a-
šy ojo kū ybą y a pa ašy i žemaičių, okių kaip Ma celijus Ma inai is, Elena
Bukelienė, Vik o ija Daujo y ė, Liud ikas Gadeikis. Bene išsamiausią i nau-
jausią s udiją apie R. Ga anausko gy enimą i kū ybą „G anas: į ūks an i i-
k o ė“ 2017 m. y a pa ašiusi i išleidusi Vik o ija Daujo y ė. Beje, isi paminė i
žemaičiai puikiai pažinojo i y a daug bend a ę su ašy oju, ypač E. Bukelienė
i V. Daujo y ė.
Labai e inu i didžiuojuosi, kad upu į laimės pabend au i su Romualdu
G anausku y a ekę i man. Tai, žinoma, pi miausiai y a nu ikę pe mano Didįjį
moky oją kalbininką p o eso ių Aleksą Gi denį. A. Gi denis i R. G anauskas
bu o labai a imi „p ie eliai“, kilę iš o pa ies Mažeikių k aš o i daug bend a-
ę gy endami Vilniuje. Tas pi masis mūsų susi ikimas į yko 1975 m. asa ą.
Aš, Vilniaus uni e si e o an aku sis, i mūsų dės y ojas A. Gi denis g įžome iš
dialek ologinės ekspedicijos Žaga ėje i s ab elėjome Mažeikiuose. Iš en man
eikėjo oliau keliau i į gim ąjį Skuodą, o Gi deniui jau čia pa anka pasiekia-
mi Dauba iai, ku gy eno jo mama i sese s šeimyna. Jau au obusų s o yje du
žemaičiai no ėjome a sis eikin i, be ne ikė ai iš ydome ečiąjį žemai į – a-
šy oją Romualdą G anauską. Tą ka š ą asa os dieną jis isiškai basas, iki šiol
nesup an u kodėl, šmi inėjo po Mažeikių au obusų s o į i , žinoma, du bičiuliai
mažeikiškiai su nenusakomu en uziazmu puolė ienas ki am į glėbį. Rašy ojui
bu au p is a y as i aš. Ką ik š iežiai bu o išėjusi ga sioji R. G anausko knyga
„Duonos algy ojai“. R. G anauskas apie ai labai pakiliai p anešė, be uoj pa
JUOZAS PABRĖŽA
358 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
jau kiek liūdniau paapgailes a o, kad nebe u įs nė ienos knygos, ku ią no ė ų
už ašy i i mums. Be G anauskas bū ų ne G anauskas, jeigu uč uojau nebū ų
su adęs išei ies. S aigiai mus nusi edė į Mažeikių iešąją biblio eką i įsakmiai
paliepė biblio ekininkei duo i d i jau biblio ekos suan spauduo as knygas. I a
sep yniolik ame puslapyje an spauduo a knyga „Duonos algy ojai“ su ašy ojo
į ašu i au og a u y a man ypa ingai miela i b angi.
Vėliau kelis ka us esame bu ę susi ikę Vilniuje, ka ą Šiauliuose. Bu au ie-
nas iš ų žemaičių, ku iam Romualdas G anauskas, ypač pasku iniaisiais sa o
gy enimo me ais, ne ka ą skambino ele onu iš sa o bu o Vilniuje į Šiaulius.
Tie skambučiai būda o dažniausiai labai ėly i i , žinoma, daugiausiai kalbėda-
ome apie Žemai iją, žemaičių kalbą, žemai išką aš ą, ki us s a bius žemaičių
apa ybės dalykus. O ieną gilią nak į abu ele onu aukėme Romualdo mėgs-
amiausią žemai išką dainą „I paauga žali lėipa“.
I da ienas mūsų žemaičių ijulės ne ikė as su apimas. A sis eikinau su
Romualdu G anausku 2014 m. spalio 30 dieną, kai Jis pa uoš as pasku inei
kelionei gulėjo Vilniaus uni e si e o Š . Jonų bažnyčioje. Lygiai ą pačią die-
ną isai g e a, Vilniaus uni e si e o ilologijos akul e o Donelaičio skai yklo-
je, yko a p au inė mokslinė kon e encija R. G anausko bend ažygiui p o e-
so iui Aleksui Gi deniui a min i. Pe skai ę p anešimus su p o eso e Danguole
Mikulėniene lėkėme kažku Pilies ga e gėlių i ėjome į Š . Jonų bažnyčią a si-
s eikin i su ašy oju. I ka s e Romualdas G anauskas man a odė kaip pa s kie-
čiausias i amžinai išliksian is nepajudinamas Žemai ijos kūlis.
Rašydamas knygą apie žemaičių kalbą i ašybą ne ka ą s ab elda au is
sa ęs klausdamas, ku gi a R. G anausko kū inių jėga, iš ku ios aip na ū a-
liai išplaukia i ik oji, nepaka ojamoji g anauskiškoji žemaičių kalbos d asia.
Daugelis ašiusių apie R. G anausko kū ybą pas ebi i iškelia jos išski inį že-
mai iškumą. Rašy oją ge ai pažinojusi i jo li e a ū inį palikimą išsamiai y usi
Elena Bukelienė pažymi, kad R. G anausko „kū ybą lyg kokia au a gaubia ypa-
ingas žemai iškumas. Gal jis ne isada aki aizdus, nes jį suda o ne ien pa-
i šu inis egioninis kolo i as, ienas ki as žodelis su in onacija, o labai gilūs,
neleng ai nusakomi dalykai – i is o iniai, i d asiniai“ (Bukelienė 1999: 136).
Daug R. G anausko kū ybai sa ęs a ida usi Vik o ija Daujo y ė iškelia ašy-
oją kaip „Žemai ijos i žemai iškumo kū ėją“, labai iksliai i aikliai apiben-
d indama: „Jei ne G anauskas, menkiau su ok ume žemaičius, jų p igim į, sa o
gen ies ju imą“ (Daujo y ė 2017: 18).
Iš Mosėdžio k aš o, ku iame ilgą laiką gy eno i ku į aip šil ai, ik o iškai,
su meile ap ašė R. G anauskas, kilęs ki as žemai is ašy ojas Liud ikas Gadeikis
aip a i ai i nuoši džiai p isipažįs a: „Iki pik umo man a ima Romualdo
G anausko kū yba. Rodos, kiau ai pažįs ama žemaičių žemė, i aš aip jaučiu, ą
pa į egiu i su okiu. Tik pasaky i aip iksliai i aiškiai nemoku. Taip alen ingai,
Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 359
kad kiek ienas žodis odosi ienin elis, nepakeičiamas. Toks p asmingas i iš-
kalbingas (gal ik žemaičiams?), kad nesino i klaus i: kodėl ne aip pasaky a, o
ką anas eiškia? Reikia ik skai y i“ (Gadeikis 1989: 138).
Ne ienas R. G anausko kū ybos y inė ojų pažymi i yškų ašy ojo gim o-
sios šiau ės žemaičių a mės, apsk i ai žemaičių kalbos a spindį kū yboje. Tačiau
išsamesnių s udijų, s aipsnių apie R. G anausko kū inių kalbą, ypač os kalbos
yškų žemai iškumą, nė a daug. P ob ėkšminių užuominų apie R. G anausko
kū inių kalbos išski inumą, žemai ybes y a jau paminė ų i ki ų au o ių da -
buose. Elena Bukelienė įž elgia, kad ašy ojo li e a ū iniai eks ai y a sa o iški
„ e imai iš žemaičių į bend inę kalbą – išlaiky os žemaičių šnekos in onacijos,
pama iniai žodžiai, sakinio sanda a“ (Bukelienė 2000: 25).
Ma celijus Ma inai is s ip iąją ašy ojo R. G anausko au o ys ę pi miau-
siai sieja su „suge a o k aš o kalba, ilgaamže pa i imi, š en umo pasiilgimu“
(Ma inai is 2002: 207).
Kalbininkas Jonas Palionis, apibūdinęs ašy oją kaip žemaičių li e a ū inę
ž aigždę, pažymi, kad R. G anausko aš uose „žė ė e žė i jo gim osios a mės
pe liukai, aiškūs i aizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galin ys p a u in i
mūsų bend inę kalbą“ (Palionis 2014: 86).
A ski ai minė ini G ažinos Akelai ienės, Dainos Žiliū ės-Ba ašienės, Inos
Pošku ienės da bai apie R. G anausko kū ybos leksines a mybes (Akelai ienė,
Ba ašienė 2011: 5–15; Pošku ienė 2013: 2–11).
Šiek iek apie R. G anausko žemai ybes, jo gim osios a mės eikšmę kū ybai
y a ašęs Juozas Pab ėža (2017: 164–166; 2018a: 133–135).
Taigi as išski inis R. G anausko kū ybos žemai iškumas, gim ąjį ašy ojo
k aš ą a spindin i kalba y a ne ieno pas ebė as i į e in as. Tačiau man seniai
neduoda amybės klausimas, kodėl ik skai an G anauską į yks a oks s ebu-
klas: nejučiom su oki, pagauni sa e, kad pasąmonėje isas skai omas G anausko
eks as eka žemaičių kalba. Ne iš ieno žemaičio esu gi dėjęs pa i ian pana-
šų jausmą. O juk kū iniai pa ašy i lie u ių bend ine kalba. Vadinasi, oje pa-
i šinėje bend inės kalbos one ikoje, ašyboje ku kas giliau slypi i labai s i-
p i, ypa ingai gy ybinga žemaičių kalbos d asia. Kaip aikliai y a pas ebėjusi
V. Daujo y ė, „G anausko kalba ne u i pas o aus pa idalo, kiek ienu kū iniu ji
iš naujo susida inėja pa i ies kalbai [...] įsiliejan į bend inę, be nesusiliejan “
(Daujo y ė 2017: 285–286).
Pabandykime a e i ieną ki ą R. G anausko kū ybos žemai iškosios kal-
bos klodą. Šiame s aipsnyje bus emiamasi pa yzdžiais iš šių Romualdo
G anausko knygų: „Duonos algy ojai“, 1975 (DV), „Bal as ainikas juodam
ga ežiui“, 1987 (BV), „Vaka as, paskui y as, 1995 (VR), „Gy ulėlių daina i-
mas“, 1998 (GD), „Šunys danguje“, 2005 (ŠD), „Rūkas i š slėnių“, 2007 (RS),
„Raudonas an bal o“, 2010 (RB), „T ys iena ės“, 2012 (TV), „Iš a y ieji“,
JUOZAS PABRĖŽA
360 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
2013 (I), „T ečias gy enimas“, 2014 (TG), „Š en ųjų gy enimai“, 2014 (ŠG).
Pasku iniųjų me ų Juozo Pab ėžos da buose bandoma pag įs i, kad pa s s a -
biausias i išski iniausias žemaičių apa ybės ženklas y a žemaičių kalba, ku i
u i isus s a biausius kiek ienos kalbos bū inus lygmenis, sudedamąsias da-
lis: one iką, mo ologiją, sin aksę i leksiką (ž . Pab ėža 2017: 43–113; 2018:
187–195; 2019: 141–152; 2020: 273–280). Visų ų lygmenų yškių a spindžių
andame i R. G anausko kū yboje.
1. FONETINĖS ŽEMAITYBĖS
Iš pi mo ž ilgsnio a ody ų sunkiai įmanomas i ikė inas dalykas as i li e a-
ū iniame eks e a mei būdingų one inių ypa ybių. Juk pap as ai isi a miniai
ga sai būna ansponuo i į suno min us bend inės kalbos ga sus. Tačiau i šioje
s i yje R. G anauskas sugeba išspaus i žemai iškumo.
1.1. Dažnokai žemai iškai umpinamos galūnės, p z.: y ‘y a’, bė ‘bė a’,
ė ‘ ė a’, ebė ‘ ebė a’, nė ‘nė a’, nebė ‘nebė a’, pondie s ‘pondie as’, šūds
‘šūdas’, žyds ‘žydas’, nieks ‘niekas’, el‘s ‘ elnias’, pakiš s ‘pakiš as’, gy s ebė
‘gy as ebė a’, eik ‘ eikia’, užein ‘užeina’, meluo ‘meluoja’, nešio ‘nešioja’ (Ku
a e elnias nešio! BV 82).
1.2. Išme amas umpasis balsis e p iešdėliuose, p z.: eb u i ‘ ebe u i’, neb-
u iu ‘nebe u iu’, nebgaliu ‘nebegaliu’, nebišeina ‘nebeišeina’, neb eikia ‘ne-
be eikia’, neb aisau ‘nebe aisau’, nebde a ‘nebede a’, nebno ėjo ‘nebeno ėjo’,
nebkišk ‘nebekišk’.
1.3. P idedami a į e piami p iebalsiai j, , n, p z.: jema ‘ima’ (Eisiu, p ašy-
siuos aldžios, lai jema1, lai eža į kokius senelių namus a ku . VR 238), jem
‘ima’ (Šal is jem a sakančiai. VR 231), jemi ‘imi’, apsi obuluoja ‘apsiobuliuoja’
(Mūsų popie inė ( . y. obelis) mies elyje pi moji apsi obuluoja. I 29), kninga
‘knyga’, piningų ‘pinigų’, piningus ‘pinigus’, sodnas ‘sodas’.
1.4. Į e piami balsiai i, e, p z. lopišy ‘lopšyje’, pali ą ‘pal ą’, li e ius ‘li us’
(T is li e ius sme onos bu au susi aisiusi. TV 94).
1.5. Su paki usiais šaknies balsiais ašomi okie žemaičiams būdingi žodžiai:
ly ai ‘lie ūs’, ly aus ‘lie aus’, ly o os ‘lie ingos’ (Ji labai nemėgo ly o ų dienų. I
31), šilima ‘šiluma’ (Man daug šilimos ne eik. I 82), naujynos ‘naujienos’, pa-
gelba ‘pagalba’, agės ‘ ogės’, kamūlį ‘kamuolį’ (Tu ik užsimesk an i šaus sa-
o cen yme ą, ži kles, siūlų kamūlį su p ibady omis ada omis... ŠG 15), lip as
1 Pa yzdžiai išski iami, . y. juodinami, au o iaus nuožiū a.
Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 361
‘liep as’ (Čia ji isai nepla i, odėl pe ją pe mes as lip as – d i išilgai pe pjau o
ąs o pusės. ŠD 158).
1.6. Ka ais ne pakeičiami seniesiems žemaičiams s e imi naujieji p iebalsiai
, h, ch i ašoma: pigū a ‘ igū a’, pu monas ‘ ežikas’, po ig apčikas ‘ o og a-
as’, po ig apuo i ‘ o og a uo i’, pijalkos ‘žibu ės’, Pilimana ‘Filomena’, bugal-
e is ‘buhal e is’, jek a ėlius ‘hek a ėlius’, Jogana ‘Johana’, ka ak e is ‘cha ak e-
is’, zo e nikas ‘zoo echnikas’, Mikalina ‘Michalina’.
1.7. Pasi aiko i ie oj a ika ų č, dž žemai iškai a iami i už ašy i , d ga sai,
p z.: e ysis ‘ ečiasis’, su ūgš u pienu ‘su ūgščiu pienu’, ūgš os uogos ‘ ūgš-
čios uogos’, ūgš ų kopūs ų ‘ ūgščių kopūs ų’, meldamoji ‘meldžiamoji’. I p ie-
šingai – ie oj su žemaičiams būdingu ga su č andame G anausko mėgs amą
i ne ka ą pa a o ą žodį koplyčėlė ‘koply ėlė’2.
1.8. Gali bū i, kad aš e i ne pa ody as koks žemaičiams būdingas ga sas
skai an gi dimas (gal pasąmonėje?) ik žemai iškai. Pa yzdžiui, R. G anausko
mėgs amas žodis alksnynas i jo ki os o mos alksniai, alksniukai, juodalksniai
žemaičiams gi dimi ik su kie ai iš a iamu p iebalsiu l.
1.9. Randame žemai iškai už ašy ų ne ik pa ienių ga sų, be i iš isų azių,
p z.: b ongiausis b olėli ‘b angusis b oleli’, b ongiąjį b olėlį ‘b angųjį b olelį’
GD 47, neožmė šk uo ega! ‘neužmi šk bo ago’ TG 39, ėsi – nomei! ‘ isi na-
mo’ TG 92, pėimenys – nomei! ‘piemenys – namo’ TG 93. O omano „Rūkas
i š slėnių“ eikėjas Pe ošius iš isą dialogą iš ėžia isiškai žemai iškai, nes, ano
ašy ojo, „ki aip juk jis nemokėjo“: „Vakale mona!.. Aš daug me ų sunke dė -
bau Ame ikuo, spaudiau pininga p i pininga, onke pa s g iauždams ėn jou-
da plo a. Negaliejau u ie e diel uo ni pa iuos, ni sa o akū. Jūs ėsė esa kaip
je i mona aka, jums aš i pas a iau šiou muokykla. Jeigu pa s bū iuo u iejės
didiesni muoksla – aš i uo pininga bū iuo daugiau uždė bės, o jūsu muoky-
kla bū om daba poikesne. Nu šiuos dėinuos muokyki ies uokiuo, kuoki y .
Ne onkykė soulu, neb aižykė sėinu, nelaužykė uobilieliu, aš anas dėl jūsu
pa iū padėigiau. Nešuokiniekė pa as ėgleles, kad nenulaužy omė ė šūnieliu,
ki ep anuos nebožaugs dėdėlės, neužs uos nu iejė... Muokyki ies, nu maža bū-
kė aupė, kad po sa ėi u ie omė kou i kė ėms palėk ė...“ RS 16–173.
2 Vik o ija Daujo y ė šį žodį į a dija kaip bū inąją one inę žemai ybę (Daujo y ė 2017: 13–14).
3 G anauskas šiame eks elyje, kiek uo me u leido spaus u ės galimybės, iš dalies laikosi A. Gi denio
i J. Pab ėžos suno min os žemaičių ašybos (ž . Gi denis, Pab ėža 1998: 1–80).

JUOZAS PABRĖŽA
362 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
2. MORFOLOGINĖS ŽEMAITYBĖS
Žemai iškų mo ologinių o mų – a ski ų kalbos dalių kai ku ių linksnių, as-
menų, ki ų o mų, da ybos ski ybių – esama dažname R. G anausko kū inyje.
Apsk i ai mo ologinės žemai ybės ašy ojo y a mėgs amos i ienas iš yškesnių
žemaičių kalbos a spindėjimo ženklų jo kū yboje.
2.1. Ryškaus au en iškumo i spal ingumo su eikia gana gy a žemai iška
d iskai a. Ypač dažna į a džių i eiksmažodžių d iskai a. Vie oj į a džių mudu,
mud i ne e ai andame senesnes o mas edu, ed i, p z.: Vedu negalia ! Kaip
ik išge ia – už ka o du ni paliek a !.. ‘Mudu negalime! Kaip ik išge ia-
me – iš ka o k aili paliekame!..’ TV 63; Ved i ne an ų popie ių – ed i an
sa o sme čio pasi ašė !.. ‘Mud i ne an ų popie ių – mud i an sa o mi ies
pasi ašėme!..’ I 138; Niekas ed ėms neginės! ‘Niekas mud iejų nesiginė’ GD
72; Abudu žino , už ką išge sia ! ‘Abudu žinome, už ką išge sime’ ŠG 126.
D iskai a būdinga į ai ių eiksmažodžių laikų bei nuosakų o moms, p z.:
eina ‘einame’, gali ‘galime’, augo ‘augome’, nema ė ‘nema ėme’, pasimel-
sia ‘pasimelsime’, išsi e ksia ‘išsi e ksime’ bepasima ysi ‘bepasima ysime’,
gal okia ‘gal okime’, nebge kia ‘nebege kime’; Išge kia , p isiminkia sa-
o meilę – i lai elnias aukia iską. ‘Išge kime, p isiminkime sa o meilę – i
egul elnias aukia iską’ RS 257.
Kiek ečiau, be pa a ojama i daik a a džių, būd a džių, ne daly ių d i-
skai a, p z.: p idėk man du ubliu RV 257; duonos du kepalu VR 257; jau d i
žiemi šalo VR 186; du bal u bokš u su pe egimais k yžiais GD 35; pe uos
dešim į me ų jiedu nebu o nė ienai dienai išisky usiu I 72.
2.2. Dažnos žemai iškos bū ojo dažninio laiko o mos, kai p ie nieko ne eiš-
kiančio pagalbinio eiksmažodžio liuobė i esamojo laiko p idedama bend a is
a ba būsimasis laikas, p z.: liuobu nusuk i ‘nusukda au’, liuobu pagal o i ‘pa-
gal oda au’, liuobi palik i ‘palikda ai’, liuobi apsi y u i ‘apsi ynioda ai’, liuob
pasako i ‘pasakoda o’; A a simeni, kaip liuob ge i? ‘A a simeni, kaip ge da-
o?’ RV 213; liuob pasisakys ‘pasisakyda o’, liuob pa odys ‘pa odyda o’, liuob
ilps ‘ ilpda o’, liuob pa eš ‘pa ešda o’; O paskui liuob pe susi inkimus i-
sus bep očiais laikys! ‘O paskui pe susi inkimus isus bep očiais laikyda o!’
GD 56.
Žemaičiams būdinga ai, kad ilgesniame eks e bū ąjį dažninį laiką, nebeka -
ojan pagalbinio eiksmažodžio liuob, gali pakeis i ien būsimojo laiko o mos.
Š ai iš isa didžiulė okio ipiško pa yzdžio pas aipa iš no elių apysakos „B užas“:
„A eis Jonkus, nešinas bu eliu, a eis Galdikas, nešinas d iem: Galdikas, kaip i-
suome , e u ės kišenėje ieną, o an ąjį paslėps a eidamas B užo miežiuose,
kad B užienė neba ų, kam iek daug a sinešė. Kai jau isi ys bus išgė ę po
bu elį, o B užienė daugiau nebeduos, iš adins gi uokliais i lieps ski s y is
Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 363
pas žmonas, Galdikas mi k els, i ims g abinė is kepu ės. Visi ys iš i s į
auš an į kiemą. Jonkus su Galdiku eis susikabinę pi ma, B užas, juos lydėda-
mas, – iš paskos, kol p ieis uos miežius. Keikdamasis Galdikas b aidys isu
pak aščiu, – B užas su Jonkum – aip pa , nėmaž nepagal odami, kaip y oj y ą
B užienei a odys ie ijų y ų išb aidžio i i išg iu inė i miežiai.“ BV 17–18.
2.3. Mėgs amos y a liepiamosios nuosakos o mos su žodeliu lai, p z.: Eisiu,
p ašysios aldžios, lai jema, lai eža į kokius senelių namus a ku . ‘Eisiu, p a-
šysiuos aldžios, egul ima, egul eža į kokius senelių namus a ku ’ VR 238;
lai kinko į ages a klį ‘ egul kinko į oges a klį’ TG 39; Lai sau mano, lai
sau laido liežu ius. ‘Tegul sau mano, egul sau laido liežu ius’ RS 125; lai
a sigauna ši dis už isus is mėnesius ‘ egul a sigauna ši dis už isus is mė-
nesius’ VR 258. Daug ka ų pasi aikan is y a pasakymas lai būn ‘ egul būna’.
2.4. Esama i žemaičių a ojamų senesnių eiksmažodžio a ema inių o mų,
p z.: mieg a pe dienas ‘miega pe dienas’ GD 55; paliek a ‘palieka’; o uos
py agėlius gal pasiliek am y ui ‘o uos py agėlius gal pasiliekame y ui’ I 137.
2.5. Gana dažnos y a į ai ios žemai iškosios eiksmažodžių sang ąžinės o -
mos. Vie oj bend a ies sang ąžinės o mos - is a ojama o ma su - ies, p z.:
mels ies ‘mels is’, kinky ies ‘kinky is’, p ašy ies ‘p ašy is’, ski s y ies ‘ski s y-
is’, okuo ies ‘kalbė is’, eikės numi ies kaip pe ka ą ‘ eikės numi i kaip pe
ka ą’ GD 49; esu nugal ojusi čia pa mies ely laido ies ‘esu nugal ojusi čia pa
mies elyje laido is’ GD 49. Ki os sang ąžinės eiksmažodžių o mos: pa algykis
‘pa algyk’, gulusys ‘a sigulusi’, Pa nešusys uojau pa g įžk! ‘Pa nešusi uojau
pa g įžk!’ GD 71; nesulauksiuos ‘nesulauksiu’, [...] o kas mane a gal bepa eš iš
o Vilniaus, kai en numi siuos? ‘o kas mane a gal bepa eš iš o Vilniaus, kai
en numi siu?’ GD 49; Tai kuome aš a ęs sulauksiuos? ‘Tai kada aš a ęs su-
lauksiu?’ VR 257; [...] be jūs, ubagai, su mano Juodžiu ne ažiosi ės. ‘be jūs,
ubagai, su mano Juodžiu ne ažinėsi e’ RB 52; Pa ėjo os su Kaziūne namie [...].
‘Pa ėjome su Kaziūne namo’ GD 77.
2.6. Esama į ai ių žemai iško eiksmažodžio beng i ‘baig i’ o mų, p z.: ben-
gia ‘baigia’, bengsi ‘baigsi’, pabengsi ‘pabaigsi’, pabengęs ‘pabaigęs’, pabengsia
‘pabaigsime’, pabenkim ‘pabaikime’, Amžių bengu ‘baigiu’ nugy en i, o negi -
dėjau, kad žmogus gulėdamas galė ų ką no in ais di b i!.. TV 149.
2.7. Vie oj į a džių jis, ji i in dažnai a ojami ans, uns, ana. Beje, oks ka-
mienas gali bū i išlaiky as isų linksnių o mose, p z.: ans ‘jis’, ano ‘jo’, anam
‘jam’, ana ‘ji’, anos ‘jos’, anai ‘jai’, aną ‘jį, ją’, anie ‘jie’, anų ‘jų’, aniems ‘jiems’.
2.8. Rodomieji į a džiai as, a žemaičių kalboje dažnai a lieka žymimojo a -
ikelio unkcijas i laiky ini a oidais4. Tai su eikia sakiniui sa i o gy umo, pa-
pildomos eksp esijos. Tokių sakinių y a gausu R. G anausko kū iniuose, p z.:
4 Apie ai ž . Rosinas 2009: 84–93; Vaskelienė 2016: 210.
JUOZAS PABRĖŽA
364 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
I as da žas, i os bul ės u ėjo mus isus is išlaiky i gy us a einančią žie-
mą. RB 29; Du niau!.. – subliu o as ilgasis, as Vaclo as. BV 105; Tas plaz-
dėjimas, as ge umas i as, ko niekam neapsakysi. BV 112; D augas lei enan e,
nu ė ėm ą Be žonskių yšininkę. ŠG 18; Daugybę ka ų esu a e sapna usi
ame Sibi e. GD 49; Ne ma ema iškai gal ojan , jiedu niekaip negalėjo susi ik i
ame Vilniuje. ŠG 94; Nebesik a ysiu aš an o a o d i ačio pakalnėj pe duo-
bes! RS 103; Milda!.. A u a ėsi as bul es, a įsisp endusi s o ėsi lig pa a-
ka o? RS 107; Ne ieną ka ą no ėjo nu o og a uo i ą ūką i š slėnių. RS 198.
2.9. Gana dažnas žemaičiams būdingas į a džių ka as, ka a ( ie oj bend i-
nės kalbos ku is, ku i) a ojimas, p z.: Ka as no i sėdė i p ie lango? RB 32;
Du be niūkščiai ampė ka as į sa e seną ė o naginę. GD 39; Daba ka a ik
jaunesnė, ka a ik dailesnė – isos anam mikalinos. ŠG 82; O p ie ka o galo
kabinsi ? BV 15; Mies elio a gonininkas pabandė, paaiškino, į ka ą galą pūs i.
RB 75; Na, pasi ink, ka oje no ėsi gulė i! GD 93; Pa i a, ka oje gili jausmai
i egali pasislėp i. RS 94; Vienas Ged imas išblai ėjo i sukinėjos į isas puses,
no ėdamas įsi ėmy i, ka ie čia daba gieda?.. GD 76.
2.10. Vie oj į a džio ku , dažniausiai klausiamuosiuose sakiniuose, andamas
į a dis kame, p z.: Kame b olis y ? GD 211; Kame eikėjo aip nušal i? RB 79;
O kame daba as anos aikas? RS 223; Tai kame aip ilgai bu ai? VR 74; O
kame u gauni? VR 236; Kame anie au aip i nusi epa? ŠG 54; Š ai kame u
be upįs. TV 177; Kažkame s ibokai šaudo. ŠG 80.
2.11. Į a dis kada ka ais pakeičiamas į a džiu kuome , p z.: O kuome ne-
bu o? TG 100; Mamy e, o kuome aš galėsiu Mildai pasi ody i? RS 45; Žen eli,
žen eli, o kuome da bea eisi p ie kokio da belio? RS 100; Tai kuome aš a-
ęs sulauksiuos? RV 257.
2.12. Mėgs amos į a džių i būd a džių į a džiuo inės o mos, p z.: Re asis
y as eiš e ia aip kas i. I 89; Kad aš nesup asiu – ki asis nė iek. GD 54;
Tik ai ki ieji isai iš elnėjo. GD 61; Ta p usų y a žmonių už ki us mūsuosius
šim ą ka ą ge esnių. GD 54; Ji iena jūsąsias d i a s oja. BV 72; Juk už sa ąjį
bėgau, ne už a ąjį. GD 69; Pa nešiu iš miško maišą medinųjų ( . y. obuolių).
VR 192.
2.13. Žemaičių kalboje ge okai apnykusi y a daik a a džių IV-oji i V-oji
linksniuo ės, ku ių dauguma linksnių pe ėję į I-ąją i III-iają linksniuo es. Š ai
R. G anausko pa a o os o mos: Visi ys Be žonskių sūnai ‘sūnūs’ ebebu o
ne edę. ŠG 8; su abiem sūnais ‘su abiem sūnumis’, su sūnu ‘su sūnumi’, su me-
du ‘su medumi’, Dideliai skųs is negaliu, be nė nė manasis medais ‘medumis’
ep as. VR 238; Gy en i kaip su žmogu ‘žmogumi’ no ėjau! VR 213; Pie ai
‘pie ūs’ jau an s alo! TV 68; šunies ‘šuns’, akmenio ‘akmens’, sese ies ‘sese s’.
Vie oj bend inės kalbos žodžio žmogus daugiskai inės o mos žmonės u i-
ma o ma žmonys, p z.: A esi gi dėjęs, kaip žmonys sako? I 120; Man nedaug
Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 365
e eikia i aikelius šiaip ne aip išmai inu, žmonys duoda. ŠG 52; Nu, žmo-
nys! Nė daik ų neleido pasidė i! ŠG 89.
2.14. Būd a džių II-osios linksniuo ės pe ėjimą į I-ąją odo okie R. G anausko
pa yzdžiai: smulki debesys ‘smulkūs debesys’ TV 89; gili jausmai ‘gilūs jaus-
mai’ RS 94; a dideliai saldi y ? ‘a labai saldūs y a?’ I 137; jauni, sma ki y ai
‘jauni, sma kūs y ai’ ŠG 10; nu baisio pe sigė imo ‘nuo baisaus pe sigė imo’
RS 233; š a io andenio ‘š a aus andens’ ŠD 175.
2.15. Būd a džių be a dė giminė ka ais keičiama p ie eiksmiais, p z.: A
sunkiai y mi i? ‘A sunku mi i?’ RS 195; Be a au sunkiai y pasaky i...
‘Be a au sunku pasaky i...’ ŠG 34; Lai els a ima, kaip y bjau iai! ‘Tegul el-
nias a ima, kaip y a bjau u!’ ŠG 131; A labai baisiai bu o? ‘A labai baisu bu-
o?’ RS 48.
2.16. Kai ku ie žemaičių p ie eiksmiai, ski ingai nuo bend inės kalbos, u-
i o man us -uo, -ie, p z.: iduo ‘ iduje’, olie ‘ oli’, Išsigandai amsie ‘ am-
sumoje’ ei i pe mišką i pag įžai a gal. ŠG 15; [...] aka mums a elek a ik
plyks , plyks du ka u! – i palikom amsie ‘ amsumoje’... RS 93–94; Pa s dėl
sa ie ‘sau’ sp agčioja pasiėmęs. RS 203; Visos pap a usios po sa ie ‘sau, dėl sa-
ęs’ gy en i. ŠG 129; Eik, Šimkau, numie ‘namo’. ŠG 132; Tik ai mauk namie
‘namo’! RS 251.
2.17. Iš žodžių da ybos minė ina žemaičiams būdinga i R. G anausko kū-
yboje su inkama p iesaga -alis, -alė, p z.: k ėslalis, mamalė, būdalė; A eik čia,
akali! RS 23. Su šia p iesaga andame okius ie o a džius: Mon ekalės apluo-
ka, D a alis (kaimas), Upalis (upė). P iesaga -alė y a ipiška žemaičių me gau i-
nėms pa a dėms, p z.: Šopalė ‘Šopai ė’, Be ašalė ‘Be ašiū ė’.
2.18. Būdinga i mėgs ama y a eiksmo eikšmės p iesaga -sen-, p z.: I pa s
laukiau, kada kamba yje pasigi s bliausena ‘ e ksmas’. TG 26; [...] meluosena
ai Bi u ei pe akis! VR 249; Kai a eis au sp ogsena, šunies balsu manęs šauk-
sies! RS 251.
2.19. Randame R. G anausko kū yboje i žemaičių a ojamas p iešdėlines
dalely es pa, p a, pa , iš, už ie oj p iešdėlė o eiksmažodžio a ba p ielinksnius
iš, pas, su, a sakan į klausimą i paka ojan ą dalely ę a p ielinksnį am ik am
eiksmui sus ip in i, p z.: A pasiėmei pasą? – Pa. I 39; A jau pažįs i laik o-
dį? – Pa. I 153; A pa algei? – Pa. RS 151; A langas p a i as? – P a. DV 170;
Pa nešei? – Pa . ŠG 120; Išėjo? – Iš. BV 77; A jau užgijo a uodega? – Jau už.
I 153; A iš milicijos būsi ? – Iš. TV 105; A pas Plesnį esi? – Pas. ŠG 75; Juk
a o ė as, kol bu o gy as, di bo su a kliais? – Su. RS 151.
JUOZAS PABRĖŽA
372 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
gaspado ius ‘šeimininkas’, susiedas ‘kaimynas’, kūmai ‘k ikš a ė iai’, baba, ba-
būnė ‘močiu ė’, ciocė ‘ e a’, du nius, du nė ‘k ailas, k ailė’, ka o i ‘slėp i, p i-
žiū ė i aikus’, okuo ies ‘kalbė is, šnekė is’, aksy i ‘ba i’.
Ku kas mažiau esama ge manizmų, p z.: inkis ‘lankas’, į inkį ‘ a u, aplink’,
šnapsė ‘deg inė’, š akas ‘menkas, silpnas’, biški, biškilėlį ‘ upu į, upu ėlį’.
4.9. Daug šil o au en iško gy umo R. G anausko eks ui su eikia ie o a -
džiai. Ypač išski inai i su meile ap ašomi gim ųjų i nemažai laiko ašy ojo
gy en ų Mosėdžio apylinkių ie ų a dai: upės i upeliai Aiškūnas, Ba u a,
E la, Salan as, No ė, Ša a, Ne puolė; Šauklių, Šaučikų, Ne očių, K akių, Sodos,
Ša aminių, Tė elių kaimai, Leks učio, Valančiaus, Gaubų kalnai, Ta paliai
(senos ž y ijos), Mos eikinė, Juodeikinė, Anužinė (maudyklos), Mon ekalės
apluoka, Šauklinės miškas, Naujokų gamykla, Da a kų, Kapų, Šačių ga ės,
Ka a žio namas, Sk uibio oba, And iekienės ūkis, s ibokynas i k . Ano
E. Bukelienės, gim ųjų ie ų pa adinimai, ku šiški i žemai iški ie o a džiai
au o iui skamba lyg g ažiausia muzika, kaip ge os poezijos posmas (Bukelienė,
Juknai ė 2004: 96).
5. VIETOJ IŠVADŲ
Daugybė pa eik ųjų Romualdo G anausko kū ybos one ikos, mo ologijos,
sin aksės, leksikos žemai ybių iš dalies a sako į s aipsnio p adžioje kel ą klau-
simą, ku y a a ik oji g anauskiškoji žemaičių kalbos d asia. Tačiau da aiš-
kiau į ą klausimą a sako pa s ašy ojas, ne ka ą kalbėjęs, ašęs apie sa o gim ąją
šiau ės žemaičių a mę, jo gim osios kalbos išski inę ie ą i ypa ingą eikš-
mę gy enime i kū yboje. Š ai kaip į aigiai, pakylė ai i šil ai apie ai ašoma
esė „Žodžio paglos ymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom i šnibždėjomės a miškai.
Mokykloje ik a mės ne eikėjo moky is, ji isuome bu o su mumis lyg kokia
kūno dalis: lūpos, bu na, liežu is... Ja kalbėdami niekuome neužsiki sda om i
ne aukyda om kak ų, ieškodami inkamesnio žodžio. Kiek ienas žodis ą pa į
mi ksnį a si asda o an liežu io galo, kai ik ai jo p i eikda o. Ta mė – lyg apa-
iniai ma škiniai, p igludę p ie kūno, mes jų ne nejaučiam. O bend inė kal-
ba – isai kas ki a. Tai jau kelnės i š a kas, ku iais bū ina apsi ilk i, kai eisi
a sakinė i.
Niekas mums ned audė kalbė is a miškai, ai bu o aip na ū alu i sup an-
ama kaip alsuo i. Ta mėje mes bu om lais i i laimingi – i niekada nesusi-
mąs ėm, kodėl aip y a. Niekada jos nesimokę, isi puikiausiai mokėjom <...>.
Mes žinojom, kad eikia moky is lie u ių kalbos. I kodėl – žinojom, be
isą laiką a um kas pasišiaušda o ši dyje. Lyg iš mūsų no ė ų kažką a im i, o
mes negalim o a iduo i, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad a mė y a

Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 373
mūsų u as. Mokėmės i apie ki as a mes, isokius en o ininkus, žalinin-
kus, žadininkus, be ie mums nelabai ūpėjo. Išmokom – i užmi šom, o sa o
a mėje mes gy enom, bu om, augom, – ku ki u galėjom bū i? (G anauskas
2014: 140–142) 8.
I isiškai sup an ama, kad pačiai pabaigai ge iausiai inka pa ies Romualdo
G anausko žemai iškai pasaky i žodžiai iename iš pokalbių: „Žemai ėška pa-
sauliejau a, pasaulie aizda, a a kalba, a a žemai ėška a mie esi u pa s. Vėsa
a mie susigniauž i a i, i u paskou ašydams anou ple ė“. O į klausimą, a a -
mė, a bend inė kalba žmogui y a s a besnė, R. G anauskas a sako: „Ta mie,
diel uo, ka a mie žmogus gims , a miškā uns muokuos eikš ė min is, a miš-
kā īs uos anuo p uo s. Ta mie ī kalbuos pag indu pag inds. Gebiejėms žuodēs
eikš ė pasauli a ein iš a mies. Ta mie iein i pasāmuoni, i k auji. Be a mies nie
kalbuos“ (Žiliū ė 2011: 14).
Bū en a ypa ingai s ip i gim osios kalbos pajau a, neabejo inai i išski inis
ašy ojo alen as bei absoliu i muzikinė klausa leidžia Romualdui G anauskui
į sa o kū ybą įlie i iek žemai iškumo, kad nejučia skai ydamas pa s a si eini,
plauki, sk endi pe Žemai iją i pasąmonėje skamba gy iausia žemaičių kalba.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
Akelai ienė G ažina, Žiliū ė-Ba a ičienė Daino a 2011: Romualdo
G anausko kū inių leksinės a mybės. – Žmogus i žodis 13, 5–12.
Bukelienė Elena 1999: Romualdo G anausko plunksna. – P ozos keliai keleliai,
Šiauliai: Lie u ių kul ū os ondo Šiaulių k aš o leidykla „Saulės del a“, 132–136.
Bukelienė Elena 2000: Žemaičių ašy ojas. – Kū ybos s udijos i in e p e acijos:
Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 25–29.
Bukelienė Nijolė Elena, Juknai ė Vanda 2004: Saulėlydžio senis, Vilnius: Alma
li e a.
Daujo y ė Vik o ija 2000: Romualdo G anausko senoji su juoda ska ele. – Kū ybos
s udijos i in e p e acijos: Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 81–83.
Daujo y ė Vik o ija 2017: G anas: į ūks an i ik o ė, Vilnius: Odilė.
Gadeikis Liud ikas 1989: Nekalbėkime bū uoju laiku. – Pe galė 4, 138–141.
8 Apie žemaičių kalbą, a minę kalbėseną i jos komen a imą meniniuose eks uose da ž . Župe ka
2012: 306–310.
JUOZAS PABRĖŽA
374 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
Gi denienė Danu ė 1997: Va do i pa a dės a pusa io a ka (šiau ės žemaičių
a mės duomenimis). – Kalbo y a 28, 80–83.
Gi denis Aleksas, Pab ėža Juozas 1998: Žemaičių ašyba, Vilnius, Šiauliai:
Žemaičių kul ū os d augijos edakcija.
G anauskas Romualdas 1975: Duonos algy ojai, Vilnius: Vaga.
G anauskas Romualdas 1987: Bal as ainikas juodam ga ežiui, Vilnius: Vaga.
G anauskas Romualdas 1995: Vaka as, paskui y as, Vilnius: Leidybos cen as.
G anauskas Romualdas 1998: Gy ulėlių daina imas, Vilnius: P es ika.
G anauskas Romualdas 2005: Šunys danguje, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla.
G anauskas Romualdas 2007: Rūkas i š slėnių, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun-
gos leidykla.
G anauskas Romualdas 2010: Raudonas an bal o, Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla.
G anauskas Romualdas 2012: T ys iena ės, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla.
G anauskas Romualdas 2013: Iš a y ieji, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla.
G anauskas Romualdas 2014: T ečias gy enimas, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun-
gos leidykla.
G anauskas Romualdas 2014a: Š en ųjų gy enimai, Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla.
Ma inai is Ma celijus 2002: Laiškai Sabos ka alienei, Vilnius: Ty o alba.
Pab ėža Juozas 2017: Žemaičių kalba i ašyba, Šiauliai: Šiaulių uni e si e o biblio-
ekos Leidybos sky ius.
Pab ėža Juozas 2018: Žemaičių kalbos apa ybės ženklai. – Ac a humani a ica uni-
e si a is Saulensis 25, 187–195.
Pab ėža Juozas 2018a: Žemai iško aš o iš akos i adicijos. – Kalbos is o ijos i dia-
lek ologijos p oblemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Mo ozo a, Vilnius: Lie u ių kalbos ins i-
u as, 119–139.
Pab ėža Juozas 2019: The pas and p essen o Samogi ian language. – Bal u ilolo-
gija 28(1), 141–152.
Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje
Įž algos / Insigh s 375
Pab ėža Juozas 2020: Žemaičių kalba a žemaičių a mė?, Samogi ian Language
o Samogi ian Dialec ? – Žemai ija. Samogi ia, sud. A. Bu imas, M. I šėnas, Vilnius:
Vilniaus dailės akademijos leidykla, 273–280.
Palionis Jonas 2014: Lie u iškojo žodžio glos y ojas. – Me ai 12, 86–91.
Pošku ienė Inga 2013: Leksikos ypa umai Romualdo G anausko omane „Rūkas
i š slėnių“. – Gim asis žodis 1, 2–11.
Rosinas Albe as 2009: Bal ų kalbų į a džių seman inė i mo ologinė s uk ū a.
Sinch onija i diach onija, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as.
Sabaliauskas Algi das 1966: Lie u ių kalbos leksikos aida. – Lie u ių kalbo y os
klausimai 8, 5–141.
Sp indy ė Jū a ė 2000: Romualdo G anausko apysaka. – Kū ybos s udijos i in e p e-
acijos: Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 30–41.
Vaskelienė Jolan a 2016: Romualdo G anausko „Š . Paulina“: eks as i kon eks-
as. – Ac a humani a ica uni e si a is Saulensis 22, 207–224.
Žiliū ė Daino a 2011: Pokalbis su Romualdu G anausku. – Žmogus i žodis 1, 13–15.
Župe ka Kazimie as 2012: Me aling is ika. Nekalbininkų kalbo y a, Šiauliai: VšĮ
Šiaulių uni e si e o leidykla.
Į eik a 2021 m. asa io 16 d.
JUOZAS PABRĖŽA
Vilniaus uni e si e o Šiaulių akademija
Po ilo Višinskio g. 38, Šiauliai LT-77160, Lie u a
juozas.pab eza@sa. u.l