Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje

JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus universiteto Šiaulių akademija Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių kalbos fonetika, dialektologija, žemaičių kalba, jos tarmės, patarmės, šnektos. DOI: doi.org/10.35321/all84-19 ŽEMAIČIŲ KALBOS DVASIA ROMUALDO GRANAUSKO KŪRYBOJE 0. ĮŽANGA Apie talentingojo rašytojo žemaičio Romualdo Granausko kūrybą prirašyta tikrai nemažai. Ir tikriausiai visai suprantama, kad man, žemaičiui, patys priimtiniausi, suprantamiausi ir mieliausi darbai apie mano mėgstamiausio rašytojo kūrybą yra parašyti žemaičių, tokių kaip Marcelijus Martinaitis, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė, Liudvikas Gadeikis. Bene išsamiausią ir naujausią studiją apie R. Gavanausko gyvenimą ir kūrybą „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ 2017 m. yra parašiusi ir išleidusi Viktorija Daujotytė. Beje, visi paminėti žemaičiai puikiai pažinojo ir yra daug bendravę su rašytoju, ypač E. Bukelienė ir V. Daujotytė. Labai vertinu ir didžiuojuosi, kad truputį laimės pabendrauti su Romualdu Granausku yra tekę ir man. Tai, žinoma, pirmiausiai yra nutikę per mano Didįjį mokytoją kalbininką profesorių Aleksą Girdenį. A. Girdenis ir R. Granauskas buvo labai artimi „prieteliai“, kilę iš to paties Mažeikių krašto ir daug bendravę gyvendami Vilniuje. Tas pirmasis mūsų susitikimas įvyko 1975 m. vasarą. Aš, Vilniaus universiteto antrakursis, ir mūsų dėstytojas A. Girdenis grįžome iš dialektologinės ekspedicijos Žagarėje ir stabtelėjome Mažeikiuose. Iš ten man reikėjo toliau keliauti į gimtąjį Skuodą, o Girdeniui jau čia pat ranka pasiekiami Daubariai, kur gyveno jo mama ir sesers šeimyna. Jau autobusų stotyje du žemaičiai norėjome atsisveikinti, bet netikėtai išvydome trečiąjį žemaitį — rašytoją Romualdą Granauską. Tą karštą vasaros dieną jis visiškai basas, iki šiol nesuprantu kodėl, šmirinėjo po Mažeikių autobusų stotį ir, žinoma, du bičiuliai mažėkiškiai su nenusakomu entuziazmu puolė vienas kitam į glėbį. Rašytojui buvau pristatytas ir aš. Ką tik šviežiai buvo išėjusi garsioji R. Granausko knyga „Duonos valgytojai“. R. Granauskas apie tai labai pakiliai pranešė, bet tuoj pat Straipsniai / Articles 357 JUOZAS PABRĖŽA jau kiek liūdniau paapgailestavo, kad nebeturįs nė vienos knygos, kurią norėtų užrašyti ir mums. Bet Granauskas būtų ne Granauskas, jeigu tučtuojau nebūtų suradęs išeities. Staigiai mus nusivedė į Mažeikių viešąją biblioteką ir iškaminai paliepė bibliotekininkei duoti dvi jau bibliotekos suantspauduotas knygas. Ir ta septynioliktame puslapyje antspauduota knyga „Duonos valgytojai“ su rašytojo įrašu ir autografu yra man ypatingai miela ir brangi. Vėliau kelis kartus esame buvę susitikę Vilniuje, kartą Šiauliuose. Buvau vienas iš tų žemaičių, kuriam Romualdas Granauskas, ypač paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, ne kartą skambino telefonu iš savo buto Vilniuje į Šiaulius. Tie skambučiai būdavo dažniausiai labai vėlyvi ir, žinoma, daugiausiai kalbėdavome apie Žemaitiją, žemaičių kalbą, žemaitišką raštą, kitus svarbius žemaičių tapatybės dalykus. O vieną gilią naktį abu telefonu traukėme Romualdo mėgstamiausią žemaitišką dainą „Ir paaugo žali liepa“. Ir dar vienas mūsų žemaičių trijulės netikėtas sutapimas. Atsisveikinau su Romualdu Granausku 2014 m. spalio 30 dieną, kai jis paruoštas paskutinei kelionei gulėjo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Lygiai tą pačią dieną visai greta, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto Donelaičio skaitykloje, vyko tarptautinė mokslinė konferencija R. Granausko bendražygiui profesoriui Aleksui Girdeniui atminti. Perskaitę pranešimus su profesore Danguole Mikulėniene likęme kažkur Pilies gatve gėlių ir ėjome į Šv. Jonų bažnyčią atsisveikinti su rašytoju. Ir karste Romualdas Granauskas man atrodė kaip pats kiečiausias ir amžinai išliksiantis nepajudinamas Žemaitijos kulis. Rašydamas knygą apie žemaičių kalbą ir rašybą ne kartą stabteldavau vis savęs klausdamas, kur gi ta R. Granausko kūrinių jėga, iš kurios taip natūraliai išplaukia ir tikroji, nepakartojamoji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Daugelis rašiusių apie R. Granausko kūrybą pastebi ir iškelia jos išskirtinį žemaitiškumą. Rašytoją gerai pažinojusi ir jo literatūrinį palikimą išsamiai tyrusi Elena Bukelienė pažymi, kad R. Granausko „kūrybą lyg kokia aura gaubia ypatingas žemaitiškumas. Gal jis ne visada akivaizdus, nes jį sudaro ne vien paviršutinis regioninis koloritas, vienas kitas žodelis su intonacija, o labai gilūs, nelengvai nusakomi dalykai – ir istoriniai, ir dvasiniai“ (Bukelienė 1999: 136). Daug R. Granausko kūrybai savęs atidavusi Viktorija Daujotytė iškelia rašytoją kaip „Žemaitijos ir žemaitiškumo kūrėją“, labai tiksliai ir taikliai apibendrindama: „Jei ne Granauskas, menkiau suvoktume žemaičius, jų prigimtį, savo genties jutimą“ (Daujotytė 2017: 18). Iš Mosedžio krašto, kuriame ilgą laiką gyveno ir kurį taip šiltai, tikroviškai, su meile aprašė R. Granauskas, kilęs kitas žemaitis rašytojas Liudvikas Gadeikis taip atvirai ir nuoširdžiai prisipažįsta: „Iki piktumo man artima Romualdo Granausko kūryba. Rodos, kiaurai pažįstama žemaičių žemė, ir aš taip jaučiu, tą patį regiu ir suvokiu. Tik pasakyti taip tiksliai ir aiškiai nemoku. Taip talentingai, 358 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje kad kiekvienas žodis rodosi vienintelis, nepakeičiamas. Toks prasmingas ir iškalbingas (gal tik žemaičiams?), kad nesinori klausti: kodėl ne taip pasakyta, o ką anas reiškia? Reikia tik skaityti“ (Gadeikis 1989: 138). Ne vienas R. Granausko kūrybos tyrinėtojų pažymi ir ryškų rašytojo gimtosios šiaurės žemaičių tarmės atspindį kūryboje. Tačiau išsamesnių studijų, straipsnių apie R. Granausko kūrinių kalbą, ypač tos kalbos ryškų žemaitiškumą, nėra daug. Probrėkšminių užuominų apie R. Granausko kūrinių kalbos išskirtinumą, žemai­tybės yra jau paminėtų ir kitų autorių darbuose. Elena Bukelienė įžvelgia, kad rašytojo literatūriniai tekstai yra savotiški „vertimai iš žemaičių į bendrinę kalbą – išlaikytos žemaičių šnekos intonacijos, pamatiniai žodžiai, sakinio sandara“ (Bukelienė 2000: 25). Marcelijus Martinaitis stipriąją rašytojo R. Granausko autorystę pirmiausiai sieja su „sugerta to krašto kalba, ilgaamže patirtimi, šventumo pasiilgimu“ (Martinaitis 2002: 207). Kalbininkas Jonas Palionis, apibūdinęs rašytoją kaip žemaičių literatūrinę žvaigždę, pažymi, kad R. Granausko raštuose „žėrėte žėri jo gimtosios tarmės perl lukai, raiškūs ir vaizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galintys praturtinti mūsų bendrinę kalbą“ (Palionis 2014: 86). Atskirai minėtini Gražinos Akelaitienės, Dainos Žiliutės-Bartašienės, Inos Pošk u vienės darbai apie R. Granausko kūrybos leksines tarmybes (Akelaitienė, Bartašienė 2011: 5–15; Pošk u vienė 2013: 2–11). Šiek tiek apie R. Granausko žemait ybes, jo gimtosios tarmės reikšmę kūrybai yra rašęs Juozas Pabrėža (2017: 164–166; 2018a: 133–135). Taigi tas išskirtinis R. Granausko kūrybos žemaitiškumas, gimtąjį rašytojo kraštą atspindinti kalba yra ne vieno pastebėtas ir įvertintas. Tačiau man seniai neduoda ramybės klausimas, kodėl tik skaitant Granauską įvyksta toks stebuklas: nej učiom suvoki, pagauni save, kad pasąmonėje visas skaitomas Granausko tekstas teka žemaičių kalba. Ne iš vieno žemaičio esu girdėjęs patiriant panašų jausmą. O juk kūriniai parašyti lietuvių bendrine kalba. Vadinasi, toje paviršinėje bendrinės kalbos fonetikoje, rašyboje kur kas giliau slypi ir labai stipri, ypatingai gyvybinga žemaičių kalbos dvasia. Kaip taikliai yra pastebėjusi V. Daujotytė, „Granausko kalba neturi pastovaus pavidalo, kiekvienu kūriniu ji iš naujo susidar i n ė ja patirties kalbai [...] įsiliejant į bendrinę, bet nesusiliejant“ (Daujotytė 2017: 285–286). Pabandykime atverti vieną kitą R. Granausko kūrybos žemaitiškosios kalbos klodą. Šiame straipsnyje bus remiamasi pavyzdžiais iš šių Romualdo Granausko knygų: „Duonos valgytojai“, 1975 (DV), „Baltas vainikas juodam garvežiui“, 1987 (BV), „Vakaras, paskui rytas, 1995 (VR), „Gyvulėlių dainavimas“, 1998 (GD), „Šunys danguje“, 2005 (ŠD), „Rūkas virš slėnių“, 2007 (RS), „Raudonas ant balto“, 2010 (RB), „Trys vienatvės“, 2012 (TV), „Išvarytieji“, Įžvalgos / Insights 359 JUOZAS PABRĖŽA 2013 (I), „Trečias gyvenimas“, 2014 (TG), „Šventųjų gyvenimai“, 2014 (ŠG). Paskutiniųjų metų Juozo Pabrėžos darbuose bandoma pagrįsti, kad pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tapatybės ženklas yra žemaičių kalba, kuri turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos būtinus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką (žr. Pabrėža 2017: 43–113; 2018: 187–195; 2019: 141–152; 2020: 273–280). Visų tų lygmenų ryškių atspindžių randame ir R. Granausko kūryboje. 1. FONETINĖS ŽEMAITYBĖS Iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įmanomas ir tikėtinas dalykas rasti literatūriniame tekste tarmei būdingų fonetinių ypatybių. Juk paprastai visi terminiai garsai būna transponuoti į sunormintus bendrinės kalbos garsus. Tačiau ir šioje srityje R. Granauskas sugeba išspausti žemaitiškumo. 1.1. Dažnokai žemaitiškai trumpinamos galūnės, pvz.: yr ‘yra’, bėr ‘bėra’, tėr ‘tėra’, teber ‘tebera’, nėr ‘nėra’, neber ‘nebėra’, pondievs ‘pondievas’, šūds ‘šūdas’, žvyds ‘žvydas’, nieks ‘niekas’, vel’s ‘velnias’, pakišts ‘pakištas’, gyvs teber ‘gyvas tebera’, reik ‘reikia’, užein ‘užeina’, meluo ‘meluoja’, nešio ‘nešioja’ (Kur tave velnias nešio! BV 82). 1.2. Išmetamas trumpasis balsis e priešdėliuose, pvz.: tebturi ‘tebeturi’, nebturiu ‘nebeturiu’, nebgaliu ‘nebegaliu’, nebišeina ‘nebeišeina’, nebreikia ‘nebereikia’, nebtaisau ‘nebetaisau’, nebdera ‘nebedera’, nebnorėjo ‘nebenorėjo’, nebkišk ‘nebekišk’. 1.3. Pridedami ar įterpiami priebalsiai j, v, n, pvz.: jema ‘ima’ (Eisiu, prašysiuos valdžios, lai jema¹, lai veža į kokius senelių namus ar kur. VR 238), jem ‘ima’ (Šaltis jem atsakančiai. VR 231), jemi ‘imi’, apsivobuluoja ‘apsiobuluoja’ (Mūsų popierinė (t. y. obelis) miestelyje pirmoji apsivobuluoja. I 29), kninga ‘knyga’, piningų ‘pinigų’, piningus ‘pinigus’, sodnas ‘sodas’. 1.4. Įterpiami balsiai i, e, pvz. lopišy ‘lopšį’, palitą ‘paltą’, literius ‘litrus’ (Tris literius smetonos buvau susitaisiusi. TV 94). 1.5. Su pakitusiais šaknies balsiais rašomi tokie žemaičiams būdingi žodžiai: lytai ‘lietus’, lytaus ‘liet aus’, lytotos ‘lietingos’ (Ji labai nemėgo lytotų dienų. I 31), šilima ‘šiluma’ (Man daug šilimos nereik. I 82), naujynos ‘naujienos’, pagelba ‘pagalba’, ragės ‘rogės’, kamulį ‘kamuolį’ (Tu tik užsim esk ant viršaus savo centymetrą, žirkles, siūlų kamulį su pribadytomis adatomis... ŠG 15), liptas ¹ Pavyzdžiai išskiriami, t. y. juodinami, autoriaus nuožiūra. 360 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje ‘lieptas’ (Čia jį visai neplati, todėl per jį permetas liptas – dvi išilgai perpjaŭto rašto pusės. ŠD 158). 1.6. Kartais net pakeičiami seniesiems žemaičiams svetimi naujieji priebalsiai f, h, ch ir rašoma: pigūra ‘figūra’, purmonas ‘vežikas’, portigrapčikas ‘forografas’, portigrapuoti ‘fotografuoti’, pijalkos ‘žibutės’, Pilimana ‘Filomena’, bugalteris ‘buhalteris’, jektarelius ‘hektarelius’, Jogana ‘Johana’, karakteris ‘charakteris’, zotetnikas ‘zootechnikas’, Mikalina ‘Michalina’. 1.7. Pasitaiko ir vietoj afrikatų č, dž žemaitiškai tariami ir užrašyti t, d garsai, pvz.: tretysis ‘trečiasis’, su rūgštu pienu ‘su rūgščiu pienu’, rūgštos uogos ‘rūgščios uogos’, rūgštų kopūstų ‘rūgščių kopūstų’, meldamoji ‘meldžiamoji’. Ir prie­šingai – vietoj t su žemaičiams būdingu garsu č randame Granausko mėgstamą ir ne kartą pavartotą žodį koplyčelė ‘koplytėlė’². 1.8. Gali būti, kad rašte ir ne parodytas koks žemaičiams būdingas garsas skaitant girdimas (gal pasąmonėje?) tik žemaitiškai. Pavyzdžiui, R. Granausko mėgstamas žodis alksnynas ir jo kitos formos alksniai, alksniukai, juodalksniai žemaičiams girdimi tik su kietai ištariamu priebalsiu l. 1.9. Randame žemaitiškai užrašytų ne tik pavienių garsų, bet ir ištisų frazių, pvz.: brongiausis brolėli ‘brangusis broleli’, brongieji brolėli ‘brangųjį brolelį’ GD 47, neozmėršk vuotegą! ‘neužmiršk botago’ TG 39, vėsi – nomei! ‘visi namo’ TG 92, pěimenys – nomei! ‘piemenys – namo’ TG 93. O romano „Rūkas virš slėnių“ veikėjas Petrošius ištisą dialogą išrėžia visiškai žemaitiškai, nes, anot rašytojo, „kitaip juk jis nemokėjo“: „Vakale mona!.. Aš daug metų sunke derbau Amerikuo, spaudiau pininga pri pininga, tonke pats griauždams vėn jouda plota. Negaliejau turiete diel tuo ni patiuos, ni savo vakū. Jūs vėsė esat kaip je ir mona vaka, jums aš i pastatiau šiuo muokykla. Jeigu pats būtųu turiejęs didiesni muoksla – aš i tuo pininga būtųu daugiau uždėrbęs, vo jūsu muokykla būtųom daba poikesne. Nu šiuos dēinuos muokykitės tuokiuo, kuoki yr. Netronkykėt soulu, nebraižykėt šeinu, nelaužykėt vuobilėliu, aš anas dėl jūsu patiū padėjiau. Nešuokiniekėt par tas ėgėles, kad nenulaužytomėt veršūnieliu, kitep anuos nebožaugs dėdėlės, neužstųs nu vėjė… Muokykitės, nu maža būkėt taupė, kad po savėi turietomėt kou i kėtėms palėktė…“ RS 16–17³. ² Viktorija Daujotytė šį žodį įvardija kaip būtinąją fonetinę žemaičtybę (Daujotytė 2017: 13–14). ³ Granauskas šiame tekste, kiek tuo metu leido spaustuvės galimybės, iš dalies laikosi A. Girdenio ir J. Pabrėžos sunormintos žemaičių rašybos (žr. Girdenis, Pabrėža 1998: 1–80). Įžvalgos / Insights 361 JUOZAS PABRĖŽA 2. MORFOLOGINĖS ŽEMAITYBĖS Žemaitiškų morfologinių formų – atskirų kalbos dalių kai kurių linksnių, asmenų, kitų formų, darybos skirtumų – esama dažname R. Granausko kūrinyje. Apskritai morfologinės žemai­tybės rašytojo yra mėgstamos ir vienas iš ryškesnių žemaičių kalbos atspindėjimo ženklų jo kūryboje. 2.1. Ryškaus autentiškumo ir spalvingumo suteikia gana gyva žemaitiška dviskaita. Ypač dažna įvardžių ir veiksmažodžių dviskaita. Vietoj įvardžių mudu, mudvi neretai randame senesnes formas vedu, vedvi, pvz.: Vedu negaliav! Kaip tik išgėriav – už karto durni paliektav!!.. ‘Mudu negalime! Kaip tik išgeriame – iš karto kvaili paliekame!..’ TV 63; Vedvi ne ant tų popierių – vedvi ant savo smerčio pasirašev!.. ‘Mudvi ne ant tų popierių – mudvi ant savo mirties pasirašėme!..’ I 138; Niekas vedvėms neginė­s! ‘Niekas mudviejų nesiginčiję’ GD 72; Abudu žinov, už ką išgersiav! ‘Abudu žinome, už ką išgersime’ ŠG 126. Dviskaita būdinga įvairių veiksmažodžių laikų bei nuosakų formoms, pvz.: einav ‘einame’, galiv ‘galime’, augov ‘augome’, nematėv ‘nematėme’, pasimelsiav ‘pasimelsime’, išsiverksiav ‘išsiverksime’ bepasimaty­siv ‘bepasim­atysime’, galvokiav ‘galvokime’, nebe­rkiav ‘nebegerkime’; Išgerkiav, prisiminkiav savo meilę – ir lai velnias traukia viską. ‘Išgerkime, prisiminkime savo meilę – ir tegul velnias traukia viską’ RS 257. Kiek rečiau, bet pavartojama ir daiktavardžių, būdvardžių, net dalyvių dviskaita, pvz.: pridėk man du rubliu RV 257; duonos du kepalu VR 257; jau dvi žiemi šąlo VR 186; du baltu bokštu su perregimais kryžiais GD 35; per tuos dešimtį metų jiedu nebuvo nė vienai dienai išsiskyrusiu I 72. 2.2. Dažnos žemaitiškos būtojo dažninio laiko formos, kai prie nieko nere­iškiančio pagalbinio veiksmažodžio liuobėti esamojo laiko pridedama bendratis arba būsimasis laikas, pvz.: liuobu nusukti ‘nusukdavau’, liuobu pagalvoti ‘pagalvodavau’, liuobi palikti ‘palikdavai’, liuobi apsivy­turti ‘apsivyni­odavai’, liuob pasakoti ‘pasakodavo’; Ar atsimeni, kaip liuob gerti? ‘At atsimeni, kaip gerdavo?’ RV 213; liuob pasisakyti ‘pasisakydavo’, liuob parodys ‘parodydavo’, liuob tilps ‘tilpdavo’, liuob parveš ‘parveždavo’; O paskui liuob per susirinkimus visus bepročiais laikys! ‘O paskui per susirinkimus visus bepročiais laikydavo!’ GD 56. Žemaičiams būdinga tai, kad ilgesniame tekste būtoji dažninį laiką, nebekartojant pagalbinio veiksmažodžio liuob, gali pakeisti vien būsimojo laiko formos. Štai ištisa didžiulė tokio tipiško pavyzdžio pastraipa iš novelės apysakos „Bružas“: „Ateis Jonkus, nešinas buteliu, ateis Galdikas, nešinas dviem: Galdikas, kaip visuomet, teturės kišenėje vieną, o antrąjį paslėps ateidamas Bružo miežiuose, kad Bružienė nebartų, kam tiek daug atsinešė. Kai jau visi trys bus išgėrę po butelį, o Bružienė daugiau nebeduos, išvadins girtuokliais ir lieps skirstytis 362 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje pas žmonas, Galdikas mirktels, ir ims grabinėtis kepurės. Visi trys išvirs į auštantį kiemą. Jonkus su Galdiku eis susikabinę pirma, Bružas, juos lydėdamas, – iš paskos, kol prieis tuos miežius. Keikdamasis Galdikas braidys visu pakraščiu, – Bružas su Jonkum – taip pat, nėmaž nepagalvodami, kaip rytoj rytą Bružienei atrodys tie trijų vyrų išbraidyti ir išgrūvinėti miežiai.“ BV 17–18. 2.3. Mėgstamos yra liepiamosios nuosakos formos su žodeliu lai, pvz.: Eisiu, prašysios valdžios, lai jema, lai veža į kokius senelių namus ar kur. ‘Eisiu, prašysiuos valdžios, tegul ima, tegul veža į kokius senelių namus ar kur’ VR 238; lai kinko į rages arklį ‘tegul kinko į rogės arklį’ TG 39; Lai sau mano, lai sau laido liežuv̇ius. ‘Tegul sau mano, tegul sau laido liežuvius’ RS 125; lai atsigauna širdis už visus tris mėnesius ‘tegul atsigauna širdis už visus tris mėnesius’ VR 258. Daug kartų pasitaikantis yra pasakymas lai būn ‘tegul būna’. 2.4. Esama ir žemaičių vartojamų senesnių veiksmažodžio atematinių formų, pvz.: miegta per dienas ‘miega per dienas’ GD 55; paliekta ‘palieka’; o tuos pyragėlius gal pasiliektam rytui ‘o tuos pyragėlius gal pasiliekame rytui’ I 137. 2.5. Gana dažnos yra įvairios žemaitiškosios veiksmažodžių sangrąžinės formos. Vietoj bendraties sangrąžinės formos –tis vartojama forma su –ties, pvz.: melsties ‘melstis’, kinkyties ‘kinky­tis’, prašyties ‘prašytis’, skirstyties ‘skirstytis’, rokuoties ‘kalbėtis’, reikės numirties kaip per karą ‘reikės numirti kaip per karą’ GD 49; esu nugalvojusi čia pat miestely laidoties ‘esu nugalvojusi čia pat miestelyje laidotis’ GD 49. Kitos sangrąžinės veiksmažodžių formos: pavalgykis ‘pavalgyk’, gulsusys ‘atsigulsi’, Parnešusys tuojau pargrižk! ‘Parnešusi tuojau pargrižk!’ GD 71; nesulauksiuos ‘nesulauksiu’, [...] o kas mane atgal beparvės iš to Vilniaus, kai ten numirsiuos? ‘o kas mane atgal beparvės iš to Vilniaus, kai ten numirsiu?’ GD 49; Tai kuomet aš tavęs sulauksiuos? ‘Tai kada aš tavęs sulauksiu?’ VR 257; [...] bet jūs, ubagai, su mano Juodžiu nevažinėsitės ‘bet jūs, ubagai, su mano Juodžiu nevažinėsite’ RB 52; Parėjos su Kaziūne namie [...]. ‘Parėjome su Kaziūne namo’ GD 77. 2.6. Esama įvairių žemaitiško veiksmažodžio bengti ‘baigti’ formų, pvz.: bengia ‘baigia’, bengsi ‘baigsi’, pabengsi ‘pabaigsi’, pabengęs ‘pabaigęs’, pabengsiav ‘pabaigsime’, pabenkim ‘pabaikime’, Amžių bengu ‘baigiu’ nugyventi, o negirdėjau, kad žmogus gulėdamas galėtų ką norintais dirbti!.. TV 149. 2.7. Vietoj įvardžių jis, ji itin dažnai vartojami ans, uns, ana. Beje, toks kamienas gali būti išlaikytas visų linksnių formose, pvz.: ans ‘jis’, ano ‘jo’, anam ‘jam’, ana ‘ji’, anos ‘jos’, anai ‘jai’, aną ‘ją’, anie ‘jie’, anų ‘jų’, aniems ‘jiems’. 2.8. Rodomieji įvardžiai tas, ta žemaičių kalboje dažnai atlieka žymimojo artikelio funkcijas ir laikytini artroidais⁴. Tai suteikia sakiniui savito gyvumo, papildomos ekspresijos. Tokių sakinių yra gausu R. Granausko kūriniuose, pvz.: ⁴ Apie tai žr. Rosinas 2009: 84–93; Vaskelienė 2016: 210. Įžvalgos / Insights 363 JUOZAS PABRĖŽA Ir tas daržas, ir tos bulvės turėjo mus visus tris išlaikyti gyvus ateinančią žiemą. RB 29; Durniau!.. subliūvo tas ilgasis, tas Vaclovas. BV 105; Tas plazdėjimas, tas gerumas ir tas, ko niekam neapsakysi. BV 112; Draugas leitenante, nutvėrėm tą Beržonskių ryšininkę. ŠG 18; Daugybė kartų esu tave sapnavusi tame Sibire. GD 49; Net matematiškai galvojant, jiedu niekaip negalėjo susitikti tame Vilniuje. ŠG 94; Nebesis­kraty­siu aš ant to tavo dviračio pakalnėj per duobes! RS 103; Milda!.. Ar tu ravėsi tas bulves, ar išsprendusi stovėsi lig pat vakaro? RS 107; Ne vieną kartą norėjo nufotografuoti tą rūką virš slėnių. RS 198. 2.9. Gana dažnas žemaičiams būdingas įvardžių katras, katra (vietoj bendrinės kalbos kuris, kuri) vartojimas, pvz.: Katras norit sėdėti prie lango? RB 32; Du berniūkščiai tampė katras į save seną tėvo naginę. GD 39; Dabar katra tik jaunesnė, katra tik dailesnė – visos anam mikalinos. ŠG 82; O prie katro galo kabinsit? BV 15; Miestelio vargonininkas pabandė, paaiškino, į katrą galą pūsti. RB 75; Na, pasirink, katroje norėsi gulėti! GD 93; Pati ta, katroje gili jausmai ir tegali pasislėpti. RS 94; Vienas Gedrimas išblaivėjo ir sukinėjos į visas puses, norėdamas įsitėmyti, katrie čia dabar gieda?.. GD 76. 2.10. Vietoj įvardžio kur, dažniausiai klausiamuosiuose sakiniuose, randamas įvardis kame, pvz.: Kame brolis yr? GD 211; Kame reikėjo taip nušalti? RB 79; O kame dabar tas anos vaikas? RS 223; Tai kame taip ilgai buvai? VR 74; O kame tu gauni? VR 236; Kame anie tau taip ir nusitepa? ŠG 54; Štai kame tu betupįs. TV 177; Kažkame stribokai šaudo. ŠG 80. 2.11. Įvardis kada kartais pakeičiamas įvardžiu kuomet, pvz.: O kuomet nebuvo? TG 100; Mamyte, o kuomet aš galėsiu Mildai pasirodyti? RS 45; Ženteli, ženteli, o kuomet dar beateisi prie kokio darbelio? RS 100; Tai kuomet aš tavęs sulauksiuos? RV 257. 2.12. Mėgstamos įvardžių ir būdvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: Retasis vyras teišveria taip kasti. I 89; Kad aš nesuprasiu – kitasis nė tiek. GD 54; Tiktai kitieji visai išvelnėjo. GD 61; Tarp rusų yra žmonių už kitus mūsuosius šimtą kartą geresnių. GD 54; Ji viena jūsąsias dvi atstoja. BV 72; Juk už savąjį bėgau, ne už tavąjį. GD 69; Parnešiu iš miško maišą mediniųų (t. y. obuolių). VR 192. 2.13. Žemaičių kalboje gerokai apnykusi yra daiktavardžių IV-oji ir V-oji linksniuotės, kurių dauguma linksnių perėję į I-ąją ir III-iąją linksniuotes. Štai R. Granausko pavartotos formos: Visi trys Beržonskių sūnai ‘sūnūs’ tebebuvo nevedę. ŠG 8; su abiem sūnais ‘su abiem sūnumis’, su sūnu ‘su sūnumi’, su medu ‘su medumi’, Dideliai skūstis negaliu, bet nėr nė manasis medais ‘medumis’ teptas. VR 238; Gyventi kaip su žmogų ‘žmogumi’ norėjau! VR 213; Pietai ‘pietūs’ jau ant stalo! TV 68; šunies ‘šuns’, akmenio ‘akmens’, seseries ‘sesers’. Vietoj bendrinės kalbos žodžio žmogus daugiskaitinės formos žmonės turima forma žmonys, pvz.: Ar esi girdėjęs, kaip žmonys sako? I 120; Man nedaug 364 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje tereikia ir vaikelius šiaip ne taip išmaitinu, žmonys duoda. ŠG 52; Nu, žmonys! Nė daiktų neleido pasidėti! ŠG 89. 2.14. Būdvardžių II-osios linksniuotės perėjimą į I-ąją rodo tokie R. Granausko pavyzdžiai: smulki debesys ‘smulkūs debesys’ TV 89; gili jausmai ‘gilūs jausmai’ RS 94; ar dideliai saldi yr? ‘ar labai saldūs yra?’ I 137; jauni, smarki vyrai ‘jauni, smarkūs vyrai’ ŠG 10; nu baisio persigėrimo ‘nuo baisaus persigėrimo’ RS 233; švario vandenio ‘švaraus vandens’ ŠD 175. 2.15. Būdvardžių bevardė giminė kartais keičiama prieveiksmiais, pvz.: Ar sunkiai yr mirti? ‘Ar sunku mirti?’ RS 195; Bet ar tau sunkiai yr pasakyti... ‘Bet ar tau sunku pasakyti...’ ŠG 34; Lai vels atima, kaip yr bjauriai! ‘Tegul velnias atima, kaip yra bjauru!’ ŠG 131; Ar labai baisiai buvo? ‘Ar labai baisu buvo?’ RS 48. 2.16. Kai kurie žemaičių prieveiksmiai, skirtingai nuo bendrinės kalbos, turi formantus –uo, –ie, pvz.: viduo ‘viduje’, tolie ‘toli’, Išsigandai tamsie ‘tamsumoje’ eiti per mišką ir pagrįžai atgal. ŠG 15; [...] vakar mums ta elektra tik plykst, plykst du kartu! – ir palikom tamsie ‘tamsumoje’... RS 93–94; Pats dėl savie ‘sau’ spragčioja pasiėmęs. RS 203; Visos papratūsios po savie ‘sau, dėl savęs’ gyventi. ŠG 129; Eik, Šimkau, numie ‘namo’. ŠG 132; Tiktai mauk namie ‘namo’! RS 251. 2.17. Iš žodžių darybos minėtina žemaičiams būdinga ir R. Granausko kūryboje sutinkama priesaga –alis, –alė, pvz.: krėšlalis, mamalė, būdalė; Ateik čia, vakali! RS 23. Su šia priesaga randame tokius vietovardžius: Montekalės apluoka, Dvaralis (kaimas), Upalis (upė). Priesaga –alė yra tipiška žemaičių mergautiniems pavardėms, pvz.: Šopalė ‘Šopaitė’, Bertašalė ‘Bertašiūtė’. 2.18. Būdinga ir mėgstama yra veiksmo reikšmės priesaga –sen–, pvz.: Ir pats laukiau, kada kambaryje pasigirs bliausena ‘verksmas’. TG 26; [...] meluosena tai Birutei per akis! VR 249; Kai ateis tau sprogsena, šunies balsu manęs šauksies! RS 251. 2.19. Randame R. Granausko kūryboje ir žemaičių vartojamas priešdėlines dalelytes pa, pra, par, iš, už vietoj priešdėto veiksmažodžio arba prielinksnio iš, pas, su, atsakant į klausimą ir pakartojant tą dalelytę ar prielinksnį tam tikram veiksmui sustiprinti, pvz.: Ar pasiėmei pasą? – Pa. I 39; Ar jau pažįsti laikrodį? – Pa. I 153; Ar pavalgei? – Pa. RS 151; Ar langas praviras? – Pra. DV 170; Parnešei? – Par. ŠG 120; Išėjo? – Iš. BV 77; Ar jau užgijo ta uodega? – Jau už. I 153; Ar iš milicijos busit? – Iš. TV 105; Ar pas Plesnį esi? – Pas. ŠG 75; Juk tavo tėvas, kol buvo gyvas, dirbo su arkliais? – Su. RS 151. Įžvalgos / Insights 365 JUOZAS PABRĖŽA 3. SINTAKSINĖS ŽEMAITYBĖS Būtina pastebėti, kad apskritai tarmių sintaksė yra menkiausiai ištirta sritis. Gal dėl to, kad į tą sintaksę įlįsti ir ją konkrečiau apčiuopti yra žymiai sunkiau negu į fonetiką, morfologiją ar leksiką. Tačiau ne vienas yra pastebėjęs, kad R. Granausko sakinys yra kažkoks kitoks, kažkuo išskirtinis ir ypatingas, toks kirste įkirstas, su savotiška žemaitiška jėga ir nepajudinamas kaip tas žemaitiškas kūlis (t. y. akmuo). Pats R. Granauskas taip pat yra rašęs: „Gramatikos rašo, kad lietuvių kalboje žodžių tvarka sakinyje esanti laisva. Geram prozininkui – nelaisva [...], o kam laisva – tas gal nėra geras prozininkas“ (Žr. Granauskas 2014: 126). Anot V. Daujotytės, „ir Granauskui lietuvių kalbos sintaksė nelaisva, jam reikia sukurti sakinį, kurio nepajudinamoje tvarkoje jau skleistųsi tai, ką galima būtų sieti ir su lietuvišku galvojimu“ (Daujotytė 2017: 157). Pokalbyje su Romualdu Granausku į Dainoros Žiliūtės klausimą „Kaip vyksta žodžių atranka, ar žodis pats ateina? – rašytojas žemaitiškai atsako taip: „Mona galvuoju juoki atronka nevīkst. Aš nespieju rašītė. Neb algo viena sakinį, jau pėnkė trėnas. Ne žuodis [atėn], sakinē, sakinē, pastraipas... Nespieju užrašīnietė. Dã pėrms sakinīs neparašīts, vuo iš pėnkta sakinē kažkas šmėkštelė“ (Žiliūtė 2011: 13). 3.1. R. Granausko sakinyje gyvai vartojamu tarpinio veiksmažodžio veikslu, kuris sudaromas dažniausiai prie veiksmažodžio pridedant nublukusios reikšmės prieveiksmius, pastiprinamuosius žodelius žemėn, šalin, lauk, konkrečiau nusakoma veiksmo situacija, laikas, pvz.: Nukrisi žemėn kaip krupis, paskui atsakyk už tave. RB 23; Sena besu, serganti, eina nuo manęs šalin ir mano gyvenimas, ir mano sveikata. GD 47; Tėvas po kelių dienų pavarė šalin tokį kasėją. GD 58; Rudenį, nuo kurių žmonių ėmė šalin, ėmė ir pašarą. GD 60; Apvilktas antrą kartą tais jau atlenktais drabužiais, aš kažkodėl nevaikščiojau grožėdamasis savim kaip kalakutas, o tuojau ėmiau vilktis šalin. RB 30; [...] buvau jau betraukiąs lauk iš kišenės [...]. TV 78. 3.2. Skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kai kurių prielinksnių vartojimas. Prielinksniai už, lig pavartoti su naudininku (pvz.: Už upei gyvena. ŠG 66; Šiandien bėgo per kaimą lig pusei plikas ir su šalmu ant galvos. TG 90), prielinksnis ant – su įnagininku, pvz.: Juk ant grindimis girtas begulėjo, į lovą negalėjau beįsileisti. VR 215. Prielinksnis pas neįprastai pavartojamas su galininku, pvz.: Paskui Juzis, nusivilkęs marškinius, ilgai prausėsi pas šulinį. BV 20; Jurgutienės mėlinė šakė taip pat stovėjo atremta pas duris. I 123; Bet vakare, temstant, ilgai sėdėjo vienas ant to akmens pas vartus. BV 84; Tyloje ji nedrąsiai trypčiojo pas duris. RS 125. 366 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Vietoj prielinksnio apie randamas prielinksnis aplink, pvz.: Taip nieko ir nebežinau aplink tėvą. RS 206; Juk aš nieko nežinau! Nei aplink Pauliną, nei aplink Beržonskius!.. ŠG 91. Tu taip aplink Staliną?! GD 59. 3.3. Megstama sakinių sudkonkretinti tarinio jungtimi, kuri retai praleidžiama ir dažniausiai būna sakinio gale, pvz.: Gal ana durniausia moteriška yra? GD 54; Aš jau nežinau, ar toks darbas per sunkus yra? VR 240; Išvirk užkandai šutynės su dešra, dar du rauginti agurkai yr... RS 257; Kame ta mano kaltė yr? GD 65; Uns negerięs yr!.. TG 80. 3.4. Labai charakteringas R. Granausko tekstuose pavardės išryškinimas. Apskritai Žemaitijoje labai įprasta vadinti pavardėmis net labai artimus žmones, dažnai už šeimos ribų ar toje pačioje šeimoje pavardėmis į vienas kitą kreipiasi ar apibūdina net vyras ir žmona, pvz.: Atkočiūnai, Gadeiki, Derkinti! DV 76, 81; Tylėk, Kontrimienėle, tylėk!.. GD 71; Ateik čia, Kairienėle!.. VR 233; Klausykis, Bružai!.. BV 47. R. Granauskas savo kūriniuose kartais pats lyg ir paaiškina tokį pavardės išskirtinumą. Romane „Rūkas virš slėnių“ rašoma: – Vadinsiu tave savo Vyniautu! Jis buvo girdėjęs, kaip kaimo moterys, ko nors atėjusios pas motiną, sako apie savo vyrus: „Mano Rimkus vakar vėl parėjo nosarais“, arba: „Mano Zabitis išvažiavo į Klaipėdą elektrai lempelių pirkti“ (žr. RS 93). Apysakame „Su peteliške ant lūpų“ tas pavardės išskyrimas paaiškinamas paties personažo lūpomis: „– Viskas, Vaitkau, – pasakė jis [...]. Jis visuomet kreipdavosi į save „Vaitkau“, nes jam atrodė, kad toks kreipinys autoironiškas, o autoironija, jo manymu, yra pats geriausias dalykas sunkiais gyvenimo atvejais“ (žr. GD 78). Tą pavardės išryškinimą, išskyrimą rodo ir tai, kad beveik visada sakiniuose pirma eina pavardė ir tik po jos – vardas, pvz.: Beniušis Kazimieras, Vulužis Untons, Eidiejaus Petris, Kazlauskis Jons, Stonkaus Debora, Arlauskio Kaze, su Valantiejau Stasiu, Bertašalė Nastė, Šopalė Anicė, Anužienės Teresė5. Pažymėtinos ir žemaitiškos pavardės su galūne –is (ne su –as kaip įprasta bendrinėje kalboje), pvz.: Granauskis, Gontauskis, Arlauskis, Beržinskis, Brazauskis, Pargaliauskis, Prialgauskis, Lekerauskis, Laureckis, Rušinskis. 3.5. Žemaitiškos ir kai kurių vardų formos, pvz.: Kazė ‘Kazimieras’, Stapė ‘Steponas’, Jozė, Juzis, Jūzups, ‘Juozas, Juozapas’, Bronis ‘Bronius’, Kastis ‘Kostas, Konstantinas’, Vacis ‘Vaclovas’, Palis ‘Apolinaras’, Ontė ‘Antanas’, Antosė ‘Antanina’, Alpionas ‘Alfonsas’, Jenė ‘Janina’, Jedzė ‘Jadvyga’, Jogana ‘Joana’, Pilimana ‘Filomena’, Mikalina ‘Michalina’, Verė ‘Veronika’, Eldionė ‘Aldona’, Kaziūnė ‘Kazimiera’, Stapūnė ‘Stefanija’. 5 Europoje tokia tvarka (vardas po pavardės) būdinga vengrų kalbai (apie tai dar žr. Girdenienė 1977: 80–83). Įžvalgos / Insights 367 JUOZAS PABRĖŽA 3.6. R. Granausko sakinių ypatingai pagyvina, pastiprina gausiai vartojamos atliktinų laikų dalyvinės formos, pvz.: Šimkus besąs užmigęs. ŠG 131; Jonas jau besąs užšokęs ant kėdės, dabar taisėsi šokti aukščiau. I 136; Gurauskiui gi bus dar blogiau: jis jau seniai bus numiręs. GD 37; Ten ji jau seniai būtų besanti numirusi. VR 191; Nepersivedė kitos, nors ne viena dar būtų leidusis parvedama. I 92; Kai šiek tiek atsitokėjau – vis dėlto besąs kažkaip nušliužęs. TG 13; Vis tiek besąs užsnūdęs. I 81; Ryto metą Liaugaudas besąs miręs. ŠG 80; Kentedama dėl savo vienatvės ji buvo galvojusi parsinešti iš gyvenvietės kačiuką. VR 186; Juk vis tiek užeisi atėjusi! VR 210; Užeinu į paštą – anūkienė besanti paėmusi. VR 236; No, Kale Ole, a da nenusprogusi tebesanti?! TV 179. 3.7. Visą sakinį ar frazę gali atstoti trumputė dalelytė te, kur Žemaitijoje sakoma ką nors duodant ir reiškia „imk, paimk“, pvz.: Te! Vandenį išpilk palei daržą, o tą padžiauk ant vielos. I 97; Te, nuo užkandos atliko. ŠG 29; Te, užrukyk, Kazimierai. VR 82; Tė veidrodėlį, pati pasiveizėk. ŠG 59; Išgerk, te, išgerk, gal tiek neblkūčiosi? RS 256. 3.8. Didžiulėlė gausa R. Granausko sakiniuose gražių gražiausių metaforų, frazeologizmų, palyginimų, žemaitiškai tiesių, kietų, riebių, vaizdingų, šmaikščių, retų posakių. Visa tai sakinių ir visą tekstą daro itin autentišką, išsiskiriantį, ekspresyvų, gyvą ir patrauklų. Štai pluoštelis tokių sakinių: Su vargu kėlėm, su vargu gulėm, ant to vargo ir gulėjom. GD 51; Juk ir tu nebjauniklis besi, pernai gruodvie septintą markelę praėmei. GD 52; Už lango murkšlojasi nei šokia, nei tokia diena. I 15; Senoji pamažu nukrūpštino per gyvenvietę... VR 217; Gyvenau, vargau, bėgau klupiniais į darbą, klupiniais iš darbo, nebuvo laiko galvoti, gyventi reikėjo, o dabar naktimis nuo pat mažumėlės visą save pergalvojau. GD 50; Dėl to ir negali prisilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos kelius pereiti. GD 55; Dar eisena kitokesnė: vaikšto kiek įtūpęs į kelius. I 26; Kad velns parovė pypkę, lai raun ir taboką. I 120; [...] esu mažas ir susitraukęs kaip džiovintas krupis, per dvejus metus nepaaugęs dorai nė per pirštą [...] RB 35; Ajeżau!.. Kad jau esu visai į šaltą kaulą pavirtusi! I 124; Jėzusmarija!... Septynis poterius kaip į subinę sukišau! I 85; Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais. ŠG 27; Stokis!.. Ar sėdėsi čia kaip pašiktas?.. RB 32; Veislinga boba bus. Kad tave velniai!.. Jau dabar šakumas sijoną graibsto!.. TG 96; Atsinešk kelnes!.. Nestovėk čia, pipelį atkišęs! BV 31; Aš fermoj (pieną) galiu gerti lig apsimyžant. BV 65; Kumelės šūdą tu išmanai. BV 20; Ubage tu velnių! Svetimą gerdams, dar kitam akis badys!.. BV 52. 368 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje 4. LEKSINĖS ŽEMAITYBĖS Ryškų, savitą, išskirtinį Žemaitijos krašto koloritą atspindi tipiški, iš esmės tik tam kraštui būdingi žodžiai. Kaip taikliai yra pastebėjęs A. Sabaliauskas, leksika yra „tikras kalbos vartojimo išorinio ir vidinio pasaulio veidrodis“ (Sabaliauskas 1966:114). Štai R. Granausko pavartotų žemaitiškų žodžių pavyzdžiai, suskirstyti į kelias temines grupes. 4.1. Žmogus, žmogaus kūno dalys: kramė ‘galva’, šakumas ‘tarpkojis’, uostai ‘ūsai’, uosteliai ‘ūseliai’. Vedęs šeimos vyras Žemaitijoje neretai pavadinamas žodžiu žmogus, pvz.: Ji pasižiūrėjo savo žmogui į veidą. BV 24; Ateinančią žiemą bus lygiai trisdešimt metų, kai jos žmogus guli po žeme. VR 191; Mano žmogus niekuomet taip nepadarys, ar jūs nežinot?! VR 194; Tą rudenį jos žmogus pradėjo smarkiai gerti. VR 202. Ištekėjusi šeimos moteris pavadinama žodžiais pati, boba, pvz.: Pati puolė artyn, anai netyčiomis blauzdą peršovė. GD 58; Tuomet einam pas mane! Prakeps pati kokios kiaušynės... TV 87; Ale bobos nėra, ligoninė gulì. VR 43; Man paskui boba kiaušius nuraus! RS 185; [...] boba ligoninėj, kaip be pamėlęs karvę, kaip apeis kitus gyvulius? DV 208. Vietoj žodžio moteris itin dažna žemaitiškoji forma moteriška, motriška, pvz.: Kitaip nėra – turi moterišką paėmęs, tiktai nenori rašyti. GD 53; Gal ana doriausia moteriška yra? GD 54; Matau vyrus, motriškas, vaikus, ryšulius, maišus, o nei savęs, nei Elzės nė vienuose ratuose nėr. GD 51; Kiek tiktai buvom susirinkę motriškų, visos, be Urkauskienės, giedojom, – kol gyva, neišgirsiu daugiau tokio giedojimo! GD 76; Ar aš nematau, kokia ta miestelio motriškų laimė? I 25. Sutinkama net įvardžiuotinė forma motriškosios, pvz.: Motriškosios išsiskirstė, o Kazė įvedė į kūtę, jau pagirdytą mūsų Raudį. ŠD 176–177; Motriškosios!.. Greičiau neškite didesnį lininį škurlį!.. ŠD 168. Randame ir daugelio jau pamirštą žodį senolis, kuris Žemaitijoje reiškia ‘senelio tėvas’, pvz.: Senolis, – pakartoja Daukintis. Argi jau nebežino, kas yra senolis? – Senelio tėvas. DV 203. R. Granausko žodis vaikis reiškia ‘vaikinas, samdinys’, o merga – ‘mergina, samdinė’, pvz.: Viešpatie, kai aš pagalvoju – juk ir Broniui jau trisdešimt metų suėjo, jau ir tas jaunas vaikis bėra. GD 53; Jauna merga sėdėjo ant kartelės, rankoje laikė kažką nedidelį, suvyniotą į laikraštį. VR 217; Jau tą pačią savaitę ją pasamdė už mergą pas Martin­kus. ŠG 24. 4.2. Maistas, valgiai: košena ‘šaltiena’, putra ‘sriuba’, kankolienė ‘pieniška sriuba su kukuliukais’, miltynė, lapynė, bulvynė, rugštynynė, cibulynė ‘skystas valgis iš paskrudintų silkių galvų ir svogūnų’, šutynė ‘šutintos pjaustytos bulvės’, Įžvalgos / Insights 369 JUOZAS PABRĖŽA kiaušynė ‘kiaušiniene’, pusmarškonė košė, pusinė košė ‘tarkuotų bulvių su miltais arba kruopomis košė’, makalas ‘padažas’, papentis ‘duonos kepalo galiukas, kriaukšlys’, krekena ‘apsiveršiavusios ar tuoj apsiveršiančios karvės pienas’. 4.3. Daiktai, reiškiniai, aplinka: tekinis ‘ratas’ (itin dažnas Granausko žodis)⁶, atvarslai ‘vadžios’, brigzilas ‘apynasris’, kupstis ‘sukrauta džiovinto šieno kruva’, krežis ‘krepšys’, nertinis ‘megztinis’, skreitas ‘prijuostės, sijono priešakinė dalis, suimta kam įdėti, sterblė’, kritė ‘kelnių sėdimoji dalis’ (... ilgiausia smilga su žalsvai sidabrine galvute buvo prilipusi prie kelnių kritės. BV 6), ‘užpakalis’ (Atsikėlė sumišęs, daužė plaštaką per kritę, valydamas šapus. BV 46), gembė ‘kablys sienoje’, troba ‘gyvenamasis namas’, geroji troba ‘didysis kambarys’, alkierius ‘kambarys paprastai skirtas svečiams’, kūtė ‘tvartas’, mūrelis ‘krosnis’, užduralis ‘kiemas prastoje namo pusėje’, blezdinga ‘kregždė’, blezdinginė ‘gyvenvietė’ (Tai kam sukeldavo į tokias blezdingines, ar kad dar neramiau visiems tenai būtų?.. VR 197), notrinė ‘dilgelė’, budynė ‘budėjimas prie numirėlio’, kriukis ‘ram­entas’, spagas ‘lašas’ (... jau trys dienos kiaulės nėra gavusios nė spago. RB 40), nikis ‘užgaida’ (Vėl jam nikis į subinę įlindo. TG 64). 4.4. Žodžiai įvairioms veiksmo sąvokoms ir ypatybėms reikšti: kruišti ‘grūsti’, vaksyti ‘barti’, kušinti ‘liesti, judinti’ (Ir nekušink nė vieno kero. ŠG 29), kušėti ‘krutėti, judėti, knibždėti’ (Visas krantas kušėjo nuo vaikų. RS 214), gentintis ‘giminiuotis’ (Dabar su Antosės motina jai gentintis priklauso, bet senoji jokių genty­sčių nepalaiko. VR 221), lygmalas ‘pilnas’ (Šeimininkas, nešinas lygmalu kibiru, pareina. VR 9), slinkas ‘tingus’, nepaslinkti ‘tingėti’ (... dabar jau nebepaslenku aniems tus kailius lupti. RB 27), bukštu ‘baugų’, veikiai ‘greitai’, tankiai ‘dažnai’, mitriai ‘greitai’, dideliai ‘labai’ (Dide­liai juodi debesys... GD 64), apent ‘vėl’ (Atkrisi apent! ŠG 66), musintais ‘turbūt’, rasintais ‘galbūt’, norintais ‘nors’, nebentais ‘nebent’, šalip ‘šalia’, led ‘vos’ (O sunkus yr palikęs, led atkeliamas. I 123). Vienas dažniausių žemaitiškų R. Granausko žodžių veiksmo sąvokai reikšti yra veizėti ‘žiūrėti’. Dažname kūrinyje randame pačių įvairiausių to žodžio formų: veiziui, veizi, veiz, veižėjo, pasiveižėjo, veizas, veižedamas, veizint, veižės, veižėkit, paveižėk, prisiveižėt. 4.5. Yra žodžių, kurie pažįstami ne tik žemaičiams, tačiau turi skirtingą reikšmę. Žemaičiams žodis Kálnai reiškia ‘maldos su giesmėmis’, pvz.: Jo ilgos rankos, rusvi plaukai, o pats jis „pravadninkas“ – per budynę giedodavo Kalnus. TG 27–28; O apie ilgai buvo susėdę šau­kliškiai ir taisėsi giedoti Kalnus. TG 41. Žemaitiški pasakymai išgersim po burną, išmesim po burnelę reiškia išgersime po taurelę, stikliuką, pvz.: Gal susimylės kas burnelę, gal kaip kokį neveikslą ⁶ Apie šį žodį dar žr. (Daujotytė 2000: 83). 370 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje pavarys!.. BV 47; Burną geriant, kažkas papasakojo, kad vienam irgi taip buvo. VR 42; Šiemet jau ir tu galėsi burnelę išmesti. BV 21. Dalies žodžių skirtingą reikšmę yra linkęs paaiškinti pats rašytojas. Dažnai sutinkamas žodis gyvenimas ‘ūkis, sodyba’, pvz.: Visų kitų žmonių gyvenimai dingo nuo žemės paviršiaus. VR 204; Trobų nebėra, gyvenimų nebėra, medžių, takų, šulinių nebėra, o prakaitas tebėra, žemėn jis dabar susigeręs [...]. VR 209; Juzis sėdėjo ir žvalgėsi: į Jonkaus, į Galdiko gyvenimų medžius, kylančius aukštai virš tos miglos [...]. BV 84; Sutkaus troba... Rimkaus gyvenimas... Pociaus gyvenimas... Tas besikartojantis žodis „gyvenimas“, „gyvenimas“, kuriuo žemaičiai vadina žmogaus sodybą⁷. VR 283. R. Granauskas paaiškina ir žodžio sėti žemaitišką reikšmę: Kai reikės sėti bulves (žemaičiai bulves sėja, o ne sodina) – pasi­usk, negali iš kolchozo gauti arklio!.. TV 88. 4.6. Kartais sakiniu pagyvinti žodžiai parenkami pagal gretimų žodžių sąskambį, pvz.: Melioracijos, drenažai, subinažai... GD 27; Rodos, kažkas važiuoja? – Šikuoja... – atsakė žmona ir atstūmė šalin lėkštę. BV 7; Baltiejus pasakė, kad ne apie caro laikus reikia galvoti, o ką sėsim ir ėsim! GD 57–58; Tris dienas sėdesiu ir tris dienas ėsiu! I 131. 4.7. Yra ir visiškai netikėtų, gal ir paties rašytojo sukurtų, žemaičių naujadarų, pvz.: Lėkštės, stiklainiai, šaukštai, skardinės dėžutės su kruopomis, žodžiu niekai. Po dešine nuo durų – dar niekiau... TV 107; [...] tik žvyrkelis kerta jį ne per patį vidurį, o kiek šoniau. ŠG 5; Į parduotuvės aikštelę tuoj atbirbė ir Kysla Masla ant savo geltonojo šakūmtrau­kio ‘mopedo’. BV 79; Atsisėdo ant žemės, atsikolė atsirėmė nugara į kamieną. ŠG 89; Matai, tu nežinai, kas tas yra ilgybėmis su žmogų nepasirokuoti. VR 237; Ilgybėmis į krautuvę kojos neatkeli! VR 236; Rupu­žės velnių, kuomet jūs išvažiuosit į Rygą, tokie besmukčiai ‘besočiai’? TG 28. Esė „Žodžio paglostymas“ R. Granauskas prisipažįsta pats sugalvojęs žodį „liežuvmalis“, kuriuo būtų galima apibūdinti ne vieną tuščiai ir kvailai kalbantį valdinininką ar politiką (Granauskas 2014: 168). 4.8. Pažymėtina, kad visose tarmėse dalį kalbos sudaro skoliniai, t. y. žodžiai, kurie šiandien lietuvių bendrinėje kalboje yra traktuojami, vertinami kaip nevartotinos svetimybės. Ir neįman­ga būtų įsivaizduoti situaciją, kai staiga jas visas panaikintume ir išmestume iš įvairiausių tarminių buitinių pasakojimų, prisiminimų. Saikingai tų svetimybių nevengia ir R. Granauskas, aiškiai turėdamas vieną tikslą – kuo autentiškiau ir gyvybingiau perteikti aprašomąją aplinką, charakterizuoti personažus. Ryškią daugumą tokių skolinių sudaro žodžiai, įvairiu metu atėję iš slavų kalbų, pvz.: budinkas ‘pastatas’, grabas ‘karstas’, pečius ‘krosnis’, liktarna ‘žibintas’, dušia ‘siela’, smertis ‘mirtis’, veselė ‘vestuvės’, ⁷ Apie šį žodį dar žr. Sprindytė 2000: 35. Įžvalgos / Insights 371 JUOZAS PABRĖŽA gaspadorius ‘šeimininkas’, susiedas ‘kaimynas’, kūmai ‘krikštatėviai’, baba, babūnė ‘močiutė’, ciocė ‘teta’, durnius, durnė ‘kvailas, kvailė’, kavoti ‘slėpti, prižiūrėti vaikus’, rokuoties ‘kalbėtis, šnekėtis’, vaksyti ‘barti’. Kur kas mažiau esama germanizmų, pvz.: rinkis ‘lankas’, į rinkį ‘ratų, aplink’, šnapse ‘degtinė’, švakas ‘menkas, silpnas’, biški, biškielį ‘truputį, truputėlį’. 4.9. Daug šilto autentiško gyvumo R. Granausko tekstui suteikia vietovardžiai. Ypač išskirtinai ir su meile aprašomi gimtųjų ir nemažai laiko rašytojo gyventų Mosėdžio apylinkių vietų vardai: upės ir upeliai Aiškūnas, Bartuva, Erla, Salantas, Notė, Šata, Nerpuolė; Šauklių, Šaučikų, Nevočių, Krakių, Sodos, Šatraminių, Tėveliū kaimai, Lekstučio, Valančiaus, Gaubų kalnai, Tarpaliai (senos žvyrijos), Mosteikinė, Juodeikinė, Anužinė (maudyklos), Montekalės apluoka, Šauklinės miškas, Naujokų gamykla, Davatkų, Kapų, Šačių gatvės, Kataržio namas, Skrubio troba, Andriekienės ūkis, stribokynas ir kt. Anot E. Bukelienės, gimtųjų vietų pavadinimai, kuršiški ir žemaitiški vietovardžiai autoriui skamba lyg gražiausia muzika, kaip geros poezijos posmas (Bukelienė, Juknaitė 2004: 96). 5. VIETOJ IŠVADŲ Daugybė pateiktųjų Romualdo Granausko kūrybos fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos žemaičių iš dalies atsako į straipsnio pradžioje keltą klausimą, kur yra ta tikroji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Tačiau dar aiškiau į tą klausimą atsako pats rašytojas, ne kartą kalbėjęs, rašęs apie savo gimtąją šiaurės žemaičių tarmę, jo gimtosios kalbos išskirtinę vietą ir ypatingą reikšmę gyvenime ir kūryboje. Štai kaip įtaigiai, pakylėtai ir šiltai apie tai rašoma esė „Žodžio paglostymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukdavom kaktų, ieškodami tinkamesnio žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti. Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi – ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokėm, visi puikiausiai mokėjom <…>. Mes žinojom, kad reikia mokytis lietuvių kalbos. Ir kodėl – žinojom, bet visą laiką tartum kas pasišiaušdavo širdyje. Lyg iš mūsų norėtų kažką atimti, o mes negalim to atiduoti, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad tarmė yra 372 Acta Linguistica Lituanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje mūsų turtas. Mokėmės ir apie kitas tarmes, visokius ten rotininkus, žalininkus, žadininkus, bet tie mums nelabai rūpėjo. Išmokome – ir užmiršom, o savo tarmėje mes gyvenom, buvom, augom, – kur kitur galėjom būti? (Granauskas 2014: 140–142)⁸. Ir visiškai suprantama, kad pačiai pabaigai geriausiai tinka paties Romualdo Granausko žemaitiškai pasakyti žodžiai viename iš pokalbių: „Žemaitiška pasaulėjauta, pasaulėvaizda, tava kalba, tava žemaitiška tarmie esi tu pats. Vėsa tarmie susigniauž į tavi, i tu paskou rašydams anou pletė“. O į klausimą, ar tarmė, ar bendrinė kalba žmogui yra svarbesnė, R. Granauskas atsako: „Tarmie, dėl tuo, ka tarmie žmogus gimst, tarmišką uns muokuos reikštė mintis, tarmiškā vīstuoš anou pruots. Tarmie ī kalbuos pagrindu pagrinds. Gebiejėms žuodės reikštė pasaulį atein iš tarmies. Tarmie iein į pasažuonį, į kraujį. Be tarmies nier kalbuos“ (Žiliūtė 2011: 14). Būtent ta ypatingai stipri gimtosios kalbos pajauta, neabejotinai ir išskirtinis rašytojo talentas bei absoliuti muzikinė klausa leidžia Romualdui Granauskui į savo kūrybą įlieti tiek žemaitiškumo, kad nejūčia skaitydamas pats tarsi eini, plauki, skrendi per Žemaitiją ir pasąmonėje skamba gyviausia žemaičių kalba. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Akelaitienė Gražina, Žiliūtė-Batavičienė Dainora 2011: Romualdo Granausko kūrinių leksinės tarmybės. – Žmogus ir žodis 13, 5–12. Bukelienė Elena 1999: Romualdo Granausko plunksna. – Prozos keliai keleliai, Šiauliai: Lietuvių kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla „Saulės delta“, 132–136. Bukelienė Elena 2000: Žemaičių rašytojas. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 25–29. Bukelienė Nijolė Elena, Juknaitė Vanda 2004: Saulėlydžio senis, Vilnius: Alma littera. Daujotytė Viktorija 2000: Romualdo Granausko senoji su juoda skarele. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 81–83. Daujotytė Viktorija 2017: Granas: įtrūkstanti tikrovė, Vilnius: Odilė. Gadeikis Liudvikas 1989: Nekalbėkime būtuoju laiku. – Pergalė 4, 138–141. ⁸ Apie žemaičių kalbą, tarminę kalbėseną ir jos komentavimą meniniuose tekstuose dar žr. Župerka 2012: 306–310. Įžvalgos / Insights 373 JUOZAS PABRĖŽA Girdienienė Danutė 1997: Vardo ir pavardės tarpusavio tvarka (šiaurės žemaičių tarmės duomenimis). – Kalbotyra 28, 80–83. Girdenis Aleksas, Pabrėža Juozas 1998: Žemaičių rašyba, Vilnius, Šiauliai: Žemaičių kultūros draugijos redakcija. Granauskas Romualdas 1975: Duonos valgytojai, Vilnius: Vaga. Granauskas Romualdas 1987: Baltas vainikas juodam garvežiui, Vilnius: Vaga. Granauskas Romualdas 1995: Vakaras, paskui rytas, Vilnius: Leidybos centras. Granauskas Romualdas 1998: Gyvulėlių dainavimas, Vilnius: Presvika. Granauskas Romualdas 2005: Šunys danguje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2007: Rūkas virš slėnių, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2010: Raudonas ant balto, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2012: Trys vienatvės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2013: Išvarytieji, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2014: Trečias gyvenimas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2014a: Šventųjų gyvenimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Martinaitis Marcelijus 2002: Laiškai Sabos karalienei, Vilnius: Tyto alba. Pabrėža Juozas 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius. Pabrėža Juozas 2018: Žemaičių kalbos tapatybės ženklai. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 25, 187–195. Pabrėža Juozas 2018a: Žemaitiško rašto ištakos ir tradicijos. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 119–139. Pabrėža Juozas 2019: The past and pressent of Samogitian language. – Baltu filologija 28(1), 141–152. 374 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Pabrėža Juozas 2020: Žemaičių kalba ar žemaičių tarmė?, Samogitian Language or Samogitian Dialect? – Žemaitija. Samogitia, sud. A. Butrimas, M. Iršėnas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 273–280. Palionis Jonas 2014: Lietuviškojo žodžio glostytojas. – Metai 12, 86–91. Poškuvienė Inga 2013: Leksikos ypatumai Romualdo Granausko romane „Rūkas virš slėnių“. – Gimtasis žodis 1, 2–11. Rosinas Albertas 2009: Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Sinchronija ir diachronija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sabaliauskas Algirdas 1966: Lietuvių kalbos leksikos raida. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 5–141. Sprindytė Jūratė 2000: Romualdo Granausko apysaka. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 30–41. Vaskelienė Jolanta 2016: Romualdo Granausko „Šv. Paulina“: tekstas ir kontekstas. – Acta humanitaria universitatis Saulensis 22, 207–224. Žiliūtė Dainora 2011: Pokalbis su Romualdu Granausku. – Žmogus ir žodis 1, 13–15. Župerka Kazimieras 2012: Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Įteikta 2021 m. vasario 16 d. JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus universiteto Šiaulių akademija Povilo Višinskio g. 38, Šiauliai LT–77160, Lietuva [email protected] Įžvalgos / Insights 375