Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje

S aipsniai / A icles 357 JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus uni e si e o Šiaulių akademija Mokslinių y imų k yp ys: lie u ių kalbos one ika, dialek ologija, žemaičių kalba, jos a mės, pa a mės, šnek os. DOI: doi.o g/10.35321/all84-19 ŽEMAIČIŲ KALBOS DVASIA ROMUALDO GRANAUSKO KŪRYBOJE 0. ĮŽANGA Apie alen ingojo ašy ojo žemaičio Romualdo G anausko kū ybą p i ašy- a ik ai nemažai. I ik iausiai isai sup an ama, kad man, žemaičiui, pa ys p iim iniausi, sup an amiausi i mieliausi da bai apie mano mėgs amiausio a- šy ojo kū ybą y a pa ašy i žemaičių, okių kaip Ma celijus Ma inai is, Elena Bukelienė, Vik o ija Daujo y ė, Liud ikas Gadeikis. Bene išsamiausią i nau- jausią s udiją apie R. Ga anausko gy enimą i kū ybą „G anas: į ūks an i i- k o ė“ 2017 m. y a pa ašiusi i išleidusi Vik o ija Daujo y ė. Beje, isi paminė i žemaičiai puikiai pažinojo i y a daug bend a ę su ašy oju, ypač E. Bukelienė i V. Daujo y ė. Labai e inu i didžiuojuosi, kad upu į laimės pabend au i su Romualdu G anausku y a ekę i man. Tai, žinoma, pi miausiai y a nu ikę pe mano Didįjį moky oją kalbininką p o eso ių Aleksą Gi denį. A. Gi denis i R. G anauskas bu o labai a imi „p ie eliai“, kilę iš o pa ies Mažeikių k aš o i daug bend a- ę gy endami Vilniuje. Tas pi masis mūsų susi ikimas į yko 1975 m. asa ą. Aš, Vilniaus uni e si e o an aku sis, i mūsų dės y ojas A. Gi denis g įžome iš dialek ologinės ekspedicijos Žaga ėje i s ab elėjome Mažeikiuose. Iš en man eikėjo oliau keliau i į gim ąjį Skuodą, o Gi deniui jau čia pa anka pasiekia- mi Dauba iai, ku gy eno jo mama i sese s šeimyna. Jau au obusų s o yje du žemaičiai no ėjome a sis eikin i, be ne ikė ai iš ydome ečiąjį žemai į – a- šy oją Romualdą G anauską. Tą ka š ą asa os dieną jis isiškai basas, iki šiol nesup an u kodėl, šmi inėjo po Mažeikių au obusų s o į i , žinoma, du bičiuliai mažeikiškiai su nenusakomu en uziazmu puolė ienas ki am į glėbį. Rašy ojui bu au p is a y as i aš. Ką ik š iežiai bu o išėjusi ga sioji R. G anausko knyga „Duonos algy ojai“. R. G anauskas apie ai labai pakiliai p anešė, be uoj pa JUOZAS PABRĖŽA 358 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV jau kiek liūdniau paapgailes a o, kad nebe u įs nė ienos knygos, ku ią no ė ų už ašy i i mums. Be G anauskas bū ų ne G anauskas, jeigu uč uojau nebū ų su adęs išei ies. S aigiai mus nusi edė į Mažeikių iešąją biblio eką i įsakmiai paliepė biblio ekininkei duo i d i jau biblio ekos suan spauduo as knygas. I a sep yniolik ame puslapyje an spauduo a knyga „Duonos algy ojai“ su ašy ojo į ašu i au og a u y a man ypa ingai miela i b angi. Vėliau kelis ka us esame bu ę susi ikę Vilniuje, ka ą Šiauliuose. Bu au ie- nas iš ų žemaičių, ku iam Romualdas G anauskas, ypač pasku iniaisiais sa o gy enimo me ais, ne ka ą skambino ele onu iš sa o bu o Vilniuje į Šiaulius. Tie skambučiai būda o dažniausiai labai ėly i i , žinoma, daugiausiai kalbėda- ome apie Žemai iją, žemaičių kalbą, žemai išką aš ą, ki us s a bius žemaičių apa ybės dalykus. O ieną gilią nak į abu ele onu aukėme Romualdo mėgs- amiausią žemai išką dainą „I paauga žali lėipa“. I da ienas mūsų žemaičių ijulės ne ikė as su apimas. A sis eikinau su Romualdu G anausku 2014 m. spalio 30 dieną, kai Jis pa uoš as pasku inei kelionei gulėjo Vilniaus uni e si e o Š . Jonų bažnyčioje. Lygiai ą pačią die- ną isai g e a, Vilniaus uni e si e o ilologijos akul e o Donelaičio skai yklo- je, yko a p au inė mokslinė kon e encija R. G anausko bend ažygiui p o e- so iui Aleksui Gi deniui a min i. Pe skai ę p anešimus su p o eso e Danguole Mikulėniene lėkėme kažku Pilies ga e gėlių i ėjome į Š . Jonų bažnyčią a si- s eikin i su ašy oju. I ka s e Romualdas G anauskas man a odė kaip pa s kie- čiausias i amžinai išliksian is nepajudinamas Žemai ijos kūlis. Rašydamas knygą apie žemaičių kalbą i ašybą ne ka ą s ab elda au is sa ęs klausdamas, ku gi a R. G anausko kū inių jėga, iš ku ios aip na ū a- liai išplaukia i ik oji, nepaka ojamoji g anauskiškoji žemaičių kalbos d asia. Daugelis ašiusių apie R. G anausko kū ybą pas ebi i iškelia jos išski inį že- mai iškumą. Rašy oją ge ai pažinojusi i jo li e a ū inį palikimą išsamiai y usi Elena Bukelienė pažymi, kad R. G anausko „kū ybą lyg kokia au a gaubia ypa- ingas žemai iškumas. Gal jis ne isada aki aizdus, nes jį suda o ne ien pa- i šu inis egioninis kolo i as, ienas ki as žodelis su in onacija, o labai gilūs, neleng ai nusakomi dalykai – i is o iniai, i d asiniai“ (Bukelienė 1999: 136). Daug R. G anausko kū ybai sa ęs a ida usi Vik o ija Daujo y ė iškelia ašy- oją kaip „Žemai ijos i žemai iškumo kū ėją“, labai iksliai i aikliai apiben- d indama: „Jei ne G anauskas, menkiau su ok ume žemaičius, jų p igim į, sa o gen ies ju imą“ (Daujo y ė 2017: 18). Iš Mosėdžio k aš o, ku iame ilgą laiką gy eno i ku į aip šil ai, ik o iškai, su meile ap ašė R. G anauskas, kilęs ki as žemai is ašy ojas Liud ikas Gadeikis aip a i ai i nuoši džiai p isipažįs a: „Iki pik umo man a ima Romualdo G anausko kū yba. Rodos, kiau ai pažįs ama žemaičių žemė, i aš aip jaučiu, ą pa į egiu i su okiu. Tik pasaky i aip iksliai i aiškiai nemoku. Taip alen ingai, Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 359 kad kiek ienas žodis odosi ienin elis, nepakeičiamas. Toks p asmingas i iš- kalbingas (gal ik žemaičiams?), kad nesino i klaus i: kodėl ne aip pasaky a, o ką anas eiškia? Reikia ik skai y i“ (Gadeikis 1989: 138). Ne ienas R. G anausko kū ybos y inė ojų pažymi i yškų ašy ojo gim o- sios šiau ės žemaičių a mės, apsk i ai žemaičių kalbos a spindį kū yboje. Tačiau išsamesnių s udijų, s aipsnių apie R. G anausko kū inių kalbą, ypač os kalbos yškų žemai iškumą, nė a daug. P ob ėkšminių užuominų apie R. G anausko kū inių kalbos išski inumą, žemai ybes y a jau paminė ų i ki ų au o ių da - buose. Elena Bukelienė įž elgia, kad ašy ojo li e a ū iniai eks ai y a sa o iški „ e imai iš žemaičių į bend inę kalbą – išlaiky os žemaičių šnekos in onacijos, pama iniai žodžiai, sakinio sanda a“ (Bukelienė 2000: 25). Ma celijus Ma inai is s ip iąją ašy ojo R. G anausko au o ys ę pi miau- siai sieja su „suge a o k aš o kalba, ilgaamže pa i imi, š en umo pasiilgimu“ (Ma inai is 2002: 207). Kalbininkas Jonas Palionis, apibūdinęs ašy oją kaip žemaičių li e a ū inę ž aigždę, pažymi, kad R. G anausko aš uose „žė ė e žė i jo gim osios a mės pe liukai, aiškūs i aizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galin ys p a u in i mūsų bend inę kalbą“ (Palionis 2014: 86). A ski ai minė ini G ažinos Akelai ienės, Dainos Žiliū ės-Ba ašienės, Inos Pošku ienės da bai apie R. G anausko kū ybos leksines a mybes (Akelai ienė, Ba ašienė 2011: 5–15; Pošku ienė 2013: 2–11). Šiek iek apie R. G anausko žemai ybes, jo gim osios a mės eikšmę kū ybai y a ašęs Juozas Pab ėža (2017: 164–166; 2018a: 133–135). Taigi as išski inis R. G anausko kū ybos žemai iškumas, gim ąjį ašy ojo k aš ą a spindin i kalba y a ne ieno pas ebė as i į e in as. Tačiau man seniai neduoda amybės klausimas, kodėl ik skai an G anauską į yks a oks s ebu- klas: nejučiom su oki, pagauni sa e, kad pasąmonėje isas skai omas G anausko eks as eka žemaičių kalba. Ne iš ieno žemaičio esu gi dėjęs pa i ian pana- šų jausmą. O juk kū iniai pa ašy i lie u ių bend ine kalba. Vadinasi, oje pa- i šinėje bend inės kalbos one ikoje, ašyboje ku kas giliau slypi i labai s i- p i, ypa ingai gy ybinga žemaičių kalbos d asia. Kaip aikliai y a pas ebėjusi V. Daujo y ė, „G anausko kalba ne u i pas o aus pa idalo, kiek ienu kū iniu ji iš naujo susida inėja pa i ies kalbai [...] įsiliejan į bend inę, be nesusiliejan “ (Daujo y ė 2017: 285–286). Pabandykime a e i ieną ki ą R. G anausko kū ybos žemai iškosios kal- bos klodą. Šiame s aipsnyje bus emiamasi pa yzdžiais iš šių Romualdo G anausko knygų: „Duonos algy ojai“, 1975 (DV), „Bal as ainikas juodam ga ežiui“, 1987 (BV), „Vaka as, paskui y as, 1995 (VR), „Gy ulėlių daina i- mas“, 1998 (GD), „Šunys danguje“, 2005 (ŠD), „Rūkas i š slėnių“, 2007 (RS), „Raudonas an bal o“, 2010 (RB), „T ys iena ės“, 2012 (TV), „Iš a y ieji“, JUOZAS PABRĖŽA 360 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV 2013 (I), „T ečias gy enimas“, 2014 (TG), „Š en ųjų gy enimai“, 2014 (ŠG). Pasku iniųjų me ų Juozo Pab ėžos da buose bandoma pag įs i, kad pa s s a - biausias i išski iniausias žemaičių apa ybės ženklas y a žemaičių kalba, ku i u i isus s a biausius kiek ienos kalbos bū inus lygmenis, sudedamąsias da- lis: one iką, mo ologiją, sin aksę i leksiką (ž . Pab ėža 2017: 43–113; 2018: 187–195; 2019: 141–152; 2020: 273–280). Visų ų lygmenų yškių a spindžių andame i R. G anausko kū yboje. 1. FONETINĖS ŽEMAITYBĖS Iš pi mo ž ilgsnio a ody ų sunkiai įmanomas i ikė inas dalykas as i li e a- ū iniame eks e a mei būdingų one inių ypa ybių. Juk pap as ai isi a miniai ga sai būna ansponuo i į suno min us bend inės kalbos ga sus. Tačiau i šioje s i yje R. G anauskas sugeba išspaus i žemai iškumo. 1.1. Dažnokai žemai iškai umpinamos galūnės, p z.: y ‘y a’, bė ‘bė a’, ė ‘ ė a’, ebė ‘ ebė a’, nė ‘nė a’, nebė ‘nebė a’, pondie s ‘pondie as’, šūds ‘šūdas’, žyds ‘žydas’, nieks ‘niekas’, el‘s ‘ elnias’, pakiš s ‘pakiš as’, gy s ebė ‘gy as ebė a’, eik ‘ eikia’, užein ‘užeina’, meluo ‘meluoja’, nešio ‘nešioja’ (Ku a e elnias nešio! BV 82). 1.2. Išme amas umpasis balsis e p iešdėliuose, p z.: eb u i ‘ ebe u i’, neb- u iu ‘nebe u iu’, nebgaliu ‘nebegaliu’, nebišeina ‘nebeišeina’, neb eikia ‘ne- be eikia’, neb aisau ‘nebe aisau’, nebde a ‘nebede a’, nebno ėjo ‘nebeno ėjo’, nebkišk ‘nebekišk’. 1.3. P idedami a į e piami p iebalsiai j, , n, p z.: jema ‘ima’ (Eisiu, p ašy- siuos aldžios, lai jema1, lai eža į kokius senelių namus a ku . VR 238), jem ‘ima’ (Šal is jem a sakančiai. VR 231), jemi ‘imi’, apsi obuluoja ‘apsiobuliuoja’ (Mūsų popie inė ( . y. obelis) mies elyje pi moji apsi obuluoja. I 29), kninga ‘knyga’, piningų ‘pinigų’, piningus ‘pinigus’, sodnas ‘sodas’. 1.4. Į e piami balsiai i, e, p z. lopišy ‘lopšyje’, pali ą ‘pal ą’, li e ius ‘li us’ (T is li e ius sme onos bu au susi aisiusi. TV 94). 1.5. Su paki usiais šaknies balsiais ašomi okie žemaičiams būdingi žodžiai: ly ai ‘lie ūs’, ly aus ‘lie aus’, ly o os ‘lie ingos’ (Ji labai nemėgo ly o ų dienų. I 31), šilima ‘šiluma’ (Man daug šilimos ne eik. I 82), naujynos ‘naujienos’, pa- gelba ‘pagalba’, agės ‘ ogės’, kamūlį ‘kamuolį’ (Tu ik užsimesk an i šaus sa- o cen yme ą, ži kles, siūlų kamūlį su p ibady omis ada omis... ŠG 15), lip as 1 Pa yzdžiai išski iami, . y. juodinami, au o iaus nuožiū a. Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 361 ‘liep as’ (Čia ji isai nepla i, odėl pe ją pe mes as lip as – d i išilgai pe pjau o ąs o pusės. ŠD 158). 1.6. Ka ais ne pakeičiami seniesiems žemaičiams s e imi naujieji p iebalsiai , h, ch i ašoma: pigū a ‘ igū a’, pu monas ‘ ežikas’, po ig apčikas ‘ o og a- as’, po ig apuo i ‘ o og a uo i’, pijalkos ‘žibu ės’, Pilimana ‘Filomena’, bugal- e is ‘buhal e is’, jek a ėlius ‘hek a ėlius’, Jogana ‘Johana’, ka ak e is ‘cha ak e- is’, zo e nikas ‘zoo echnikas’, Mikalina ‘Michalina’. 1.7. Pasi aiko i ie oj a ika ų č, dž žemai iškai a iami i už ašy i , d ga sai, p z.: e ysis ‘ ečiasis’, su ūgš u pienu ‘su ūgščiu pienu’, ūgš os uogos ‘ ūgš- čios uogos’, ūgš ų kopūs ų ‘ ūgščių kopūs ų’, meldamoji ‘meldžiamoji’. I p ie- šingai – ie oj su žemaičiams būdingu ga su č andame G anausko mėgs amą i ne ka ą pa a o ą žodį koplyčėlė ‘koply ėlė’2. 1.8. Gali bū i, kad aš e i ne pa ody as koks žemaičiams būdingas ga sas skai an gi dimas (gal pasąmonėje?) ik žemai iškai. Pa yzdžiui, R. G anausko mėgs amas žodis alksnynas i jo ki os o mos alksniai, alksniukai, juodalksniai žemaičiams gi dimi ik su kie ai iš a iamu p iebalsiu l. 1.9. Randame žemai iškai už ašy ų ne ik pa ienių ga sų, be i iš isų azių, p z.: b ongiausis b olėli ‘b angusis b oleli’, b ongiąjį b olėlį ‘b angųjį b olelį’ GD 47, neožmė šk uo ega! ‘neužmi šk bo ago’ TG 39, ėsi – nomei! ‘ isi na- mo’ TG 92, pėimenys – nomei! ‘piemenys – namo’ TG 93. O omano „Rūkas i š slėnių“ eikėjas Pe ošius iš isą dialogą iš ėžia isiškai žemai iškai, nes, ano ašy ojo, „ki aip juk jis nemokėjo“: „Vakale mona!.. Aš daug me ų sunke dė - bau Ame ikuo, spaudiau pininga p i pininga, onke pa s g iauždams ėn jou- da plo a. Negaliejau u ie e diel uo ni pa iuos, ni sa o akū. Jūs ėsė esa kaip je i mona aka, jums aš i pas a iau šiou muokykla. Jeigu pa s bū iuo u iejės didiesni muoksla – aš i uo pininga bū iuo daugiau uždė bės, o jūsu muoky- kla bū om daba poikesne. Nu šiuos dėinuos muokyki ies uokiuo, kuoki y . Ne onkykė soulu, neb aižykė sėinu, nelaužykė uobilieliu, aš anas dėl jūsu pa iū padėigiau. Nešuokiniekė pa as ėgleles, kad nenulaužy omė ė šūnieliu, ki ep anuos nebožaugs dėdėlės, neužs uos nu iejė... Muokyki ies, nu maža bū- kė aupė, kad po sa ėi u ie omė kou i kė ėms palėk ė...“ RS 16–173. 2 Vik o ija Daujo y ė šį žodį į a dija kaip bū inąją one inę žemai ybę (Daujo y ė 2017: 13–14). 3 G anauskas šiame eks elyje, kiek uo me u leido spaus u ės galimybės, iš dalies laikosi A. Gi denio i J. Pab ėžos suno min os žemaičių ašybos (ž . Gi denis, Pab ėža 1998: 1–80). JUOZAS PABRĖŽA 362 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV 2. MORFOLOGINĖS ŽEMAITYBĖS Žemai iškų mo ologinių o mų – a ski ų kalbos dalių kai ku ių linksnių, as- menų, ki ų o mų, da ybos ski ybių – esama dažname R. G anausko kū inyje. Apsk i ai mo ologinės žemai ybės ašy ojo y a mėgs amos i ienas iš yškesnių žemaičių kalbos a spindėjimo ženklų jo kū yboje. 2.1. Ryškaus au en iškumo i spal ingumo su eikia gana gy a žemai iška d iskai a. Ypač dažna į a džių i eiksmažodžių d iskai a. Vie oj į a džių mudu, mud i ne e ai andame senesnes o mas edu, ed i, p z.: Vedu negalia ! Kaip ik išge ia – už ka o du ni paliek a !.. ‘Mudu negalime! Kaip ik išge ia- me – iš ka o k aili paliekame!..’ TV 63; Ved i ne an ų popie ių – ed i an sa o sme čio pasi ašė !.. ‘Mud i ne an ų popie ių – mud i an sa o mi ies pasi ašėme!..’ I 138; Niekas ed ėms neginės! ‘Niekas mud iejų nesiginė’ GD 72; Abudu žino , už ką išge sia ! ‘Abudu žinome, už ką išge sime’ ŠG 126. D iskai a būdinga į ai ių eiksmažodžių laikų bei nuosakų o moms, p z.: eina ‘einame’, gali ‘galime’, augo ‘augome’, nema ė ‘nema ėme’, pasimel- sia ‘pasimelsime’, išsi e ksia ‘išsi e ksime’ bepasima ysi ‘bepasima ysime’, gal okia ‘gal okime’, nebge kia ‘nebege kime’; Išge kia , p isiminkia sa- o meilę – i lai elnias aukia iską. ‘Išge kime, p isiminkime sa o meilę – i egul elnias aukia iską’ RS 257. Kiek ečiau, be pa a ojama i daik a a džių, būd a džių, ne daly ių d i- skai a, p z.: p idėk man du ubliu RV 257; duonos du kepalu VR 257; jau d i žiemi šalo VR 186; du bal u bokš u su pe egimais k yžiais GD 35; pe uos dešim į me ų jiedu nebu o nė ienai dienai išisky usiu I 72. 2.2. Dažnos žemai iškos bū ojo dažninio laiko o mos, kai p ie nieko ne eiš- kiančio pagalbinio eiksmažodžio liuobė i esamojo laiko p idedama bend a is a ba būsimasis laikas, p z.: liuobu nusuk i ‘nusukda au’, liuobu pagal o i ‘pa- gal oda au’, liuobi palik i ‘palikda ai’, liuobi apsi y u i ‘apsi ynioda ai’, liuob pasako i ‘pasakoda o’; A a simeni, kaip liuob ge i? ‘A a simeni, kaip ge da- o?’ RV 213; liuob pasisakys ‘pasisakyda o’, liuob pa odys ‘pa odyda o’, liuob ilps ‘ ilpda o’, liuob pa eš ‘pa ešda o’; O paskui liuob pe susi inkimus i- sus bep očiais laikys! ‘O paskui pe susi inkimus isus bep očiais laikyda o!’ GD 56. Žemaičiams būdinga ai, kad ilgesniame eks e bū ąjį dažninį laiką, nebeka - ojan pagalbinio eiksmažodžio liuob, gali pakeis i ien būsimojo laiko o mos. Š ai iš isa didžiulė okio ipiško pa yzdžio pas aipa iš no elių apysakos „B užas“: „A eis Jonkus, nešinas bu eliu, a eis Galdikas, nešinas d iem: Galdikas, kaip i- suome , e u ės kišenėje ieną, o an ąjį paslėps a eidamas B užo miežiuose, kad B užienė neba ų, kam iek daug a sinešė. Kai jau isi ys bus išgė ę po bu elį, o B užienė daugiau nebeduos, iš adins gi uokliais i lieps ski s y is Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 363 pas žmonas, Galdikas mi k els, i ims g abinė is kepu ės. Visi ys iš i s į auš an į kiemą. Jonkus su Galdiku eis susikabinę pi ma, B užas, juos lydėda- mas, – iš paskos, kol p ieis uos miežius. Keikdamasis Galdikas b aidys isu pak aščiu, – B užas su Jonkum – aip pa , nėmaž nepagal odami, kaip y oj y ą B užienei a odys ie ijų y ų išb aidžio i i išg iu inė i miežiai.“ BV 17–18. 2.3. Mėgs amos y a liepiamosios nuosakos o mos su žodeliu lai, p z.: Eisiu, p ašysios aldžios, lai jema, lai eža į kokius senelių namus a ku . ‘Eisiu, p a- šysiuos aldžios, egul ima, egul eža į kokius senelių namus a ku ’ VR 238; lai kinko į ages a klį ‘ egul kinko į oges a klį’ TG 39; Lai sau mano, lai sau laido liežu ius. ‘Tegul sau mano, egul sau laido liežu ius’ RS 125; lai a sigauna ši dis už isus is mėnesius ‘ egul a sigauna ši dis už isus is mė- nesius’ VR 258. Daug ka ų pasi aikan is y a pasakymas lai būn ‘ egul būna’. 2.4. Esama i žemaičių a ojamų senesnių eiksmažodžio a ema inių o mų, p z.: mieg a pe dienas ‘miega pe dienas’ GD 55; paliek a ‘palieka’; o uos py agėlius gal pasiliek am y ui ‘o uos py agėlius gal pasiliekame y ui’ I 137. 2.5. Gana dažnos y a į ai ios žemai iškosios eiksmažodžių sang ąžinės o - mos. Vie oj bend a ies sang ąžinės o mos - is a ojama o ma su - ies, p z.: mels ies ‘mels is’, kinky ies ‘kinky is’, p ašy ies ‘p ašy is’, ski s y ies ‘ski s y- is’, okuo ies ‘kalbė is’, eikės numi ies kaip pe ka ą ‘ eikės numi i kaip pe ka ą’ GD 49; esu nugal ojusi čia pa mies ely laido ies ‘esu nugal ojusi čia pa mies elyje laido is’ GD 49. Ki os sang ąžinės eiksmažodžių o mos: pa algykis ‘pa algyk’, gulusys ‘a sigulusi’, Pa nešusys uojau pa g įžk! ‘Pa nešusi uojau pa g įžk!’ GD 71; nesulauksiuos ‘nesulauksiu’, [...] o kas mane a gal bepa eš iš o Vilniaus, kai en numi siuos? ‘o kas mane a gal bepa eš iš o Vilniaus, kai en numi siu?’ GD 49; Tai kuome aš a ęs sulauksiuos? ‘Tai kada aš a ęs su- lauksiu?’ VR 257; [...] be jūs, ubagai, su mano Juodžiu ne ažiosi ės. ‘be jūs, ubagai, su mano Juodžiu ne ažinėsi e’ RB 52; Pa ėjo os su Kaziūne namie [...]. ‘Pa ėjome su Kaziūne namo’ GD 77. 2.6. Esama į ai ių žemai iško eiksmažodžio beng i ‘baig i’ o mų, p z.: ben- gia ‘baigia’, bengsi ‘baigsi’, pabengsi ‘pabaigsi’, pabengęs ‘pabaigęs’, pabengsia ‘pabaigsime’, pabenkim ‘pabaikime’, Amžių bengu ‘baigiu’ nugy en i, o negi - dėjau, kad žmogus gulėdamas galė ų ką no in ais di b i!.. TV 149. 2.7. Vie oj į a džių jis, ji i in dažnai a ojami ans, uns, ana. Beje, oks ka- mienas gali bū i išlaiky as isų linksnių o mose, p z.: ans ‘jis’, ano ‘jo’, anam ‘jam’, ana ‘ji’, anos ‘jos’, anai ‘jai’, aną ‘jį, ją’, anie ‘jie’, anų ‘jų’, aniems ‘jiems’. 2.8. Rodomieji į a džiai as, a žemaičių kalboje dažnai a lieka žymimojo a - ikelio unkcijas i laiky ini a oidais4. Tai su eikia sakiniui sa i o gy umo, pa- pildomos eksp esijos. Tokių sakinių y a gausu R. G anausko kū iniuose, p z.: 4 Apie ai ž . Rosinas 2009: 84–93; Vaskelienė 2016: 210. JUOZAS PABRĖŽA 364 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV I as da žas, i os bul ės u ėjo mus isus is išlaiky i gy us a einančią žie- mą. RB 29; Du niau!.. – subliu o as ilgasis, as Vaclo as. BV 105; Tas plaz- dėjimas, as ge umas i as, ko niekam neapsakysi. BV 112; D augas lei enan e, nu ė ėm ą Be žonskių yšininkę. ŠG 18; Daugybę ka ų esu a e sapna usi ame Sibi e. GD 49; Ne ma ema iškai gal ojan , jiedu niekaip negalėjo susi ik i ame Vilniuje. ŠG 94; Nebesik a ysiu aš an o a o d i ačio pakalnėj pe duo- bes! RS 103; Milda!.. A u a ėsi as bul es, a įsisp endusi s o ėsi lig pa a- ka o? RS 107; Ne ieną ka ą no ėjo nu o og a uo i ą ūką i š slėnių. RS 198. 2.9. Gana dažnas žemaičiams būdingas į a džių ka as, ka a ( ie oj bend i- nės kalbos ku is, ku i) a ojimas, p z.: Ka as no i sėdė i p ie lango? RB 32; Du be niūkščiai ampė ka as į sa e seną ė o naginę. GD 39; Daba ka a ik jaunesnė, ka a ik dailesnė – isos anam mikalinos. ŠG 82; O p ie ka o galo kabinsi ? BV 15; Mies elio a gonininkas pabandė, paaiškino, į ka ą galą pūs i. RB 75; Na, pasi ink, ka oje no ėsi gulė i! GD 93; Pa i a, ka oje gili jausmai i egali pasislėp i. RS 94; Vienas Ged imas išblai ėjo i sukinėjos į isas puses, no ėdamas įsi ėmy i, ka ie čia daba gieda?.. GD 76. 2.10. Vie oj į a džio ku , dažniausiai klausiamuosiuose sakiniuose, andamas į a dis kame, p z.: Kame b olis y ? GD 211; Kame eikėjo aip nušal i? RB 79; O kame daba as anos aikas? RS 223; Tai kame aip ilgai bu ai? VR 74; O kame u gauni? VR 236; Kame anie au aip i nusi epa? ŠG 54; Š ai kame u be upįs. TV 177; Kažkame s ibokai šaudo. ŠG 80. 2.11. Į a dis kada ka ais pakeičiamas į a džiu kuome , p z.: O kuome ne- bu o? TG 100; Mamy e, o kuome aš galėsiu Mildai pasi ody i? RS 45; Žen eli, žen eli, o kuome da bea eisi p ie kokio da belio? RS 100; Tai kuome aš a- ęs sulauksiuos? RV 257. 2.12. Mėgs amos į a džių i būd a džių į a džiuo inės o mos, p z.: Re asis y as eiš e ia aip kas i. I 89; Kad aš nesup asiu – ki asis nė iek. GD 54; Tik ai ki ieji isai iš elnėjo. GD 61; Ta p usų y a žmonių už ki us mūsuosius šim ą ka ą ge esnių. GD 54; Ji iena jūsąsias d i a s oja. BV 72; Juk už sa ąjį bėgau, ne už a ąjį. GD 69; Pa nešiu iš miško maišą medinųjų ( . y. obuolių). VR 192. 2.13. Žemaičių kalboje ge okai apnykusi y a daik a a džių IV-oji i V-oji linksniuo ės, ku ių dauguma linksnių pe ėję į I-ąją i III-iają linksniuo es. Š ai R. G anausko pa a o os o mos: Visi ys Be žonskių sūnai ‘sūnūs’ ebebu o ne edę. ŠG 8; su abiem sūnais ‘su abiem sūnumis’, su sūnu ‘su sūnumi’, su me- du ‘su medumi’, Dideliai skųs is negaliu, be nė nė manasis medais ‘medumis’ ep as. VR 238; Gy en i kaip su žmogu ‘žmogumi’ no ėjau! VR 213; Pie ai ‘pie ūs’ jau an s alo! TV 68; šunies ‘šuns’, akmenio ‘akmens’, sese ies ‘sese s’. Vie oj bend inės kalbos žodžio žmogus daugiskai inės o mos žmonės u i- ma o ma žmonys, p z.: A esi gi dėjęs, kaip žmonys sako? I 120; Man nedaug Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 365 e eikia i aikelius šiaip ne aip išmai inu, žmonys duoda. ŠG 52; Nu, žmo- nys! Nė daik ų neleido pasidė i! ŠG 89. 2.14. Būd a džių II-osios linksniuo ės pe ėjimą į I-ąją odo okie R. G anausko pa yzdžiai: smulki debesys ‘smulkūs debesys’ TV 89; gili jausmai ‘gilūs jaus- mai’ RS 94; a dideliai saldi y ? ‘a labai saldūs y a?’ I 137; jauni, sma ki y ai ‘jauni, sma kūs y ai’ ŠG 10; nu baisio pe sigė imo ‘nuo baisaus pe sigė imo’ RS 233; š a io andenio ‘š a aus andens’ ŠD 175. 2.15. Būd a džių be a dė giminė ka ais keičiama p ie eiksmiais, p z.: A sunkiai y mi i? ‘A sunku mi i?’ RS 195; Be a au sunkiai y pasaky i... ‘Be a au sunku pasaky i...’ ŠG 34; Lai els a ima, kaip y bjau iai! ‘Tegul el- nias a ima, kaip y a bjau u!’ ŠG 131; A labai baisiai bu o? ‘A labai baisu bu- o?’ RS 48. 2.16. Kai ku ie žemaičių p ie eiksmiai, ski ingai nuo bend inės kalbos, u- i o man us -uo, -ie, p z.: iduo ‘ iduje’, olie ‘ oli’, Išsigandai amsie ‘ am- sumoje’ ei i pe mišką i pag įžai a gal. ŠG 15; [...] aka mums a elek a ik plyks , plyks du ka u! – i palikom amsie ‘ amsumoje’... RS 93–94; Pa s dėl sa ie ‘sau’ sp agčioja pasiėmęs. RS 203; Visos pap a usios po sa ie ‘sau, dėl sa- ęs’ gy en i. ŠG 129; Eik, Šimkau, numie ‘namo’. ŠG 132; Tik ai mauk namie ‘namo’! RS 251. 2.17. Iš žodžių da ybos minė ina žemaičiams būdinga i R. G anausko kū- yboje su inkama p iesaga -alis, -alė, p z.: k ėslalis, mamalė, būdalė; A eik čia, akali! RS 23. Su šia p iesaga andame okius ie o a džius: Mon ekalės apluo- ka, D a alis (kaimas), Upalis (upė). P iesaga -alė y a ipiška žemaičių me gau i- nėms pa a dėms, p z.: Šopalė ‘Šopai ė’, Be ašalė ‘Be ašiū ė’. 2.18. Būdinga i mėgs ama y a eiksmo eikšmės p iesaga -sen-, p z.: I pa s laukiau, kada kamba yje pasigi s bliausena ‘ e ksmas’. TG 26; [...] meluosena ai Bi u ei pe akis! VR 249; Kai a eis au sp ogsena, šunies balsu manęs šauk- sies! RS 251. 2.19. Randame R. G anausko kū yboje i žemaičių a ojamas p iešdėlines dalely es pa, p a, pa , iš, už ie oj p iešdėlė o eiksmažodžio a ba p ielinksnius iš, pas, su, a sakan į klausimą i paka ojan ą dalely ę a p ielinksnį am ik am eiksmui sus ip in i, p z.: A pasiėmei pasą? – Pa. I 39; A jau pažįs i laik o- dį? – Pa. I 153; A pa algei? – Pa. RS 151; A langas p a i as? – P a. DV 170; Pa nešei? – Pa . ŠG 120; Išėjo? – Iš. BV 77; A jau užgijo a uodega? – Jau už. I 153; A iš milicijos būsi ? – Iš. TV 105; A pas Plesnį esi? – Pas. ŠG 75; Juk a o ė as, kol bu o gy as, di bo su a kliais? – Su. RS 151. JUOZAS PABRĖŽA 372 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV gaspado ius ‘šeimininkas’, susiedas ‘kaimynas’, kūmai ‘k ikš a ė iai’, baba, ba- būnė ‘močiu ė’, ciocė ‘ e a’, du nius, du nė ‘k ailas, k ailė’, ka o i ‘slėp i, p i- žiū ė i aikus’, okuo ies ‘kalbė is, šnekė is’, aksy i ‘ba i’. Ku kas mažiau esama ge manizmų, p z.: inkis ‘lankas’, į inkį ‘ a u, aplink’, šnapsė ‘deg inė’, š akas ‘menkas, silpnas’, biški, biškilėlį ‘ upu į, upu ėlį’. 4.9. Daug šil o au en iško gy umo R. G anausko eks ui su eikia ie o a - džiai. Ypač išski inai i su meile ap ašomi gim ųjų i nemažai laiko ašy ojo gy en ų Mosėdžio apylinkių ie ų a dai: upės i upeliai Aiškūnas, Ba u a, E la, Salan as, No ė, Ša a, Ne puolė; Šauklių, Šaučikų, Ne očių, K akių, Sodos, Ša aminių, Tė elių kaimai, Leks učio, Valančiaus, Gaubų kalnai, Ta paliai (senos ž y ijos), Mos eikinė, Juodeikinė, Anužinė (maudyklos), Mon ekalės apluoka, Šauklinės miškas, Naujokų gamykla, Da a kų, Kapų, Šačių ga ės, Ka a žio namas, Sk uibio oba, And iekienės ūkis, s ibokynas i k . Ano E. Bukelienės, gim ųjų ie ų pa adinimai, ku šiški i žemai iški ie o a džiai au o iui skamba lyg g ažiausia muzika, kaip ge os poezijos posmas (Bukelienė, Juknai ė 2004: 96). 5. VIETOJ IŠVADŲ Daugybė pa eik ųjų Romualdo G anausko kū ybos one ikos, mo ologijos, sin aksės, leksikos žemai ybių iš dalies a sako į s aipsnio p adžioje kel ą klau- simą, ku y a a ik oji g anauskiškoji žemaičių kalbos d asia. Tačiau da aiš- kiau į ą klausimą a sako pa s ašy ojas, ne ka ą kalbėjęs, ašęs apie sa o gim ąją šiau ės žemaičių a mę, jo gim osios kalbos išski inę ie ą i ypa ingą eikš- mę gy enime i kū yboje. Š ai kaip į aigiai, pakylė ai i šil ai apie ai ašoma esė „Žodžio paglos ymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom i šnibždėjomės a miškai. Mokykloje ik a mės ne eikėjo moky is, ji isuome bu o su mumis lyg kokia kūno dalis: lūpos, bu na, liežu is... Ja kalbėdami niekuome neužsiki sda om i ne aukyda om kak ų, ieškodami inkamesnio žodžio. Kiek ienas žodis ą pa į mi ksnį a si asda o an liežu io galo, kai ik ai jo p i eikda o. Ta mė – lyg apa- iniai ma škiniai, p igludę p ie kūno, mes jų ne nejaučiam. O bend inė kal- ba – isai kas ki a. Tai jau kelnės i š a kas, ku iais bū ina apsi ilk i, kai eisi a sakinė i. Niekas mums ned audė kalbė is a miškai, ai bu o aip na ū alu i sup an- ama kaip alsuo i. Ta mėje mes bu om lais i i laimingi – i niekada nesusi- mąs ėm, kodėl aip y a. Niekada jos nesimokę, isi puikiausiai mokėjom <...>. Mes žinojom, kad eikia moky is lie u ių kalbos. I kodėl – žinojom, be isą laiką a um kas pasišiaušda o ši dyje. Lyg iš mūsų no ė ų kažką a im i, o mes negalim o a iduo i, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad a mė y a Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 373 mūsų u as. Mokėmės i apie ki as a mes, isokius en o ininkus, žalinin- kus, žadininkus, be ie mums nelabai ūpėjo. Išmokom – i užmi šom, o sa o a mėje mes gy enom, bu om, augom, – ku ki u galėjom bū i? (G anauskas 2014: 140–142) 8. I isiškai sup an ama, kad pačiai pabaigai ge iausiai inka pa ies Romualdo G anausko žemai iškai pasaky i žodžiai iename iš pokalbių: „Žemai ėška pa- sauliejau a, pasaulie aizda, a a kalba, a a žemai ėška a mie esi u pa s. Vėsa a mie susigniauž i a i, i u paskou ašydams anou ple ė“. O į klausimą, a a - mė, a bend inė kalba žmogui y a s a besnė, R. G anauskas a sako: „Ta mie, diel uo, ka a mie žmogus gims , a miškā uns muokuos eikš ė min is, a miš- kā īs uos anuo p uo s. Ta mie ī kalbuos pag indu pag inds. Gebiejėms žuodēs eikš ė pasauli a ein iš a mies. Ta mie iein i pasāmuoni, i k auji. Be a mies nie kalbuos“ (Žiliū ė 2011: 14). Bū en a ypa ingai s ip i gim osios kalbos pajau a, neabejo inai i išski inis ašy ojo alen as bei absoliu i muzikinė klausa leidžia Romualdui G anauskui į sa o kū ybą įlie i iek žemai iškumo, kad nejučia skai ydamas pa s a si eini, plauki, sk endi pe Žemai iją i pasąmonėje skamba gy iausia žemaičių kalba. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Akelai ienė G ažina, Žiliū ė-Ba a ičienė Daino a 2011: Romualdo G anausko kū inių leksinės a mybės. – Žmogus i žodis 13, 5–12. Bukelienė Elena 1999: Romualdo G anausko plunksna. – P ozos keliai keleliai, Šiauliai: Lie u ių kul ū os ondo Šiaulių k aš o leidykla „Saulės del a“, 132–136. Bukelienė Elena 2000: Žemaičių ašy ojas. – Kū ybos s udijos i in e p e acijos: Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 25–29. Bukelienė Nijolė Elena, Juknai ė Vanda 2004: Saulėlydžio senis, Vilnius: Alma li e a. Daujo y ė Vik o ija 2000: Romualdo G anausko senoji su juoda ska ele. – Kū ybos s udijos i in e p e acijos: Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 81–83. Daujo y ė Vik o ija 2017: G anas: į ūks an i ik o ė, Vilnius: Odilė. Gadeikis Liud ikas 1989: Nekalbėkime bū uoju laiku. – Pe galė 4, 138–141. 8 Apie žemaičių kalbą, a minę kalbėseną i jos komen a imą meniniuose eks uose da ž . Župe ka 2012: 306–310. JUOZAS PABRĖŽA 374 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV Gi denienė Danu ė 1997: Va do i pa a dės a pusa io a ka (šiau ės žemaičių a mės duomenimis). – Kalbo y a 28, 80–83. Gi denis Aleksas, Pab ėža Juozas 1998: Žemaičių ašyba, Vilnius, Šiauliai: Žemaičių kul ū os d augijos edakcija. G anauskas Romualdas 1975: Duonos algy ojai, Vilnius: Vaga. G anauskas Romualdas 1987: Bal as ainikas juodam ga ežiui, Vilnius: Vaga. G anauskas Romualdas 1995: Vaka as, paskui y as, Vilnius: Leidybos cen as. G anauskas Romualdas 1998: Gy ulėlių daina imas, Vilnius: P es ika. G anauskas Romualdas 2005: Šunys danguje, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla. G anauskas Romualdas 2007: Rūkas i š slėnių, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun- gos leidykla. G anauskas Romualdas 2010: Raudonas an bal o, Vilnius: Lie u os ašy ojų są- jungos leidykla. G anauskas Romualdas 2012: T ys iena ės, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla. G anauskas Romualdas 2013: Iš a y ieji, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla. G anauskas Romualdas 2014: T ečias gy enimas, Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun- gos leidykla. G anauskas Romualdas 2014a: Š en ųjų gy enimai, Vilnius: Lie u os ašy ojų są- jungos leidykla. Ma inai is Ma celijus 2002: Laiškai Sabos ka alienei, Vilnius: Ty o alba. Pab ėža Juozas 2017: Žemaičių kalba i ašyba, Šiauliai: Šiaulių uni e si e o biblio- ekos Leidybos sky ius. Pab ėža Juozas 2018: Žemaičių kalbos apa ybės ženklai. – Ac a humani a ica uni- e si a is Saulensis 25, 187–195. Pab ėža Juozas 2018a: Žemai iško aš o iš akos i adicijos. – Kalbos is o ijos i dia- lek ologijos p oblemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Mo ozo a, Vilnius: Lie u ių kalbos ins i- u as, 119–139. Pab ėža Juozas 2019: The pas and p essen o Samogi ian language. – Bal u ilolo- gija 28(1), 141–152. Žemaičių kalbos d asia Romualdo G anausko kū yboje Įž algos / Insigh s 375 Pab ėža Juozas 2020: Žemaičių kalba a žemaičių a mė?, Samogi ian Language o Samogi ian Dialec ? – Žemai ija. Samogi ia, sud. A. Bu imas, M. I šėnas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 273–280. Palionis Jonas 2014: Lie u iškojo žodžio glos y ojas. – Me ai 12, 86–91. Pošku ienė Inga 2013: Leksikos ypa umai Romualdo G anausko omane „Rūkas i š slėnių“. – Gim asis žodis 1, 2–11. Rosinas Albe as 2009: Bal ų kalbų į a džių seman inė i mo ologinė s uk ū a. Sinch onija i diach onija, Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. Sabaliauskas Algi das 1966: Lie u ių kalbos leksikos aida. – Lie u ių kalbo y os klausimai 8, 5–141. Sp indy ė Jū a ė 2000: Romualdo G anausko apysaka. – Kū ybos s udijos i in e p e- acijos: Romualdas G anauskas, Vilnius: Bal os lankos, 30–41. Vaskelienė Jolan a 2016: Romualdo G anausko „Š . Paulina“: eks as i kon eks- as. – Ac a humani a ica uni e si a is Saulensis 22, 207–224. Žiliū ė Daino a 2011: Pokalbis su Romualdu G anausku. – Žmogus i žodis 1, 13–15. Župe ka Kazimie as 2012: Me aling is ika. Nekalbininkų kalbo y a, Šiauliai: VšĮ Šiaulių uni e si e o leidykla. Į eik a 2021 m. asa io 16 d. JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus uni e si e o Šiaulių akademija Po ilo Višinskio g. 38, Šiauliai LT-77160, Lie u a juozas.pab eza@sa. u.l