S aipsniai / A icles 57
MINDAUGAS STROCKIS
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: senosios g aikų i lo ynų kalbų
p ozodija, lie u ių kalbos ki čia imas, leksikog a ijos duomenų
bazės.
DOI: doi.o g/10.35321/all85-03
KIRČIAVIMO SKYRIUS 1737
METŲ LIETUVIŲ KALBOS
GRAMATIKOJE
The Chap e on Accen ua ion in he 1737
Li huanian G amma
ANOTACIJA
1737 me ais išleis a nežinomo au o iaus lie u ių kalbos g ama ika Uni e si as Lingua um
Li uaniae y a anks y iausias žinomas šal inis, ku iame eisingai ap ašy os i sužymė os lie-
u ių kalbos p iegaidės. Vis dėl o p iegaidžių ap ašymus, pa eikiamus oje g ama ikoje,
šiuolaikiniam skai y ojui kai kada sunku sup as i dėl neįp as os XVIII amžiaus lo yniškos
e minologijos; pažodinis e imas čia nelabai padeda. Išsiaiškinus o me o e minologiją
paaiškėja, kad iskas, kas en paliudy a apie lie u ių kalbos p iegaides, isiškai a i inka ai,
kas apie jas žinoma daba .
ESMINIAI ŽODŽIAI: ki čia imas, p iegaidės, 1737, Uni e si as Lingua um Li uaniae,
skiemens kiekybė, lo ynų kalba, e imas.
ANNOTATION
A g amma o Li huanian, w i en in La in and published in 1737 in Vilnius wi hou an
au ho ’s name unde he i le Uni e si as Lingua um Li uaniae, is he ea lies known wo k
o co ec ly desc ibe he syllable ones o Li huanian. Howe e , he desc ip ion o syllable
ones in his g amma is no always easy o unde s and o a mode n eade because o i s
unusual 18 h cen u y e minology. When his is disen angled, i becomes e iden ha all
ha he g amma es i ies abou Li huanian syllable ones is ully in line wi h wha we know
abou hei p onuncia ion oday.
KEYWORDS: accen ua ion, syllable ones, 1737, Uni e si as Lingua um Li uaniae,
syllable quan i y, La in, ansla ion.
MINDAUGAS STROCKIS
58 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
Nežinomo au o iaus lo yniškai pa ašy a i 1737 me ais Vilniuje išleis a lie-
u ių kalbos g ama ika, adinama Uni e si as Lingua um Li uaniae (pažodžiui
„Lie u os kalbų isuma“, o ai eiškia „uni e sali lie u ių kalbos o ma“ a „ i-
suo inai Lie u oje sup an ama a mė“), žymi uo, kad joje pi mą ka ą li ua-
nis ikos is o ijoje iksliai ap ašy os i sužymė os lie u ių kalbos p iegaidės. Vis
dėl o jos sky iuje, ap ašančiame ki į i p iegaides, y a i neaiškumų; kai ku ie iš
jų kyla dėl ne ikslaus 1981 me ais išleis o e imo, o kai ku ie miglo ai skamba
i lo yniškame o iginalo eks e. Šiame s aipsnyje keliamas ikslas kuo iksliau
iš e s i lie u ių kalbos p iegaidžių ap ašymą i išsiaiškin i au o iaus min į, sly-
pinčią už mūsų laikais neįp as os e minologijos. Tam ikslui pasiek i inkamas
me odas bū ų išsiaiškin i XVIII amžiaus e minus, pe žiū in jų pa a ojimo
a ejus ki uose o me o eikaluose, ku e minų eikšmė paaiškės iš kon eks o.
Visas lie u ių kalbos p iegaidžių ap ašymas Uni e si as g ama ikoje y a nenu-
me uo ame 4-ajame puslapyje, 3-ajame sky iuje, padalin ame į posky ius nuo
1 iki 5, o isame g ama ikos eks e p iegaidės sužymė os isuose žodžiuose (su
nedidelėmis išim imis dėl spaudos klaidų). Žymėjimui naudojami okie žen-
klai: 1) umpas pasku inis žodžio skiemuo žymimas kai iniu ženklu (g a iu),
kaip i daba ; 2) i agaliai balsiai žymimi lauž iniu ci kum leksu (â, ê i . .;
šis ženklas mūsų laikais li uanis ų naudojamas ki am ikslui i kai jam p i eikia
pa adinimo, adinamas „s ogeliu“); 3) i ap adžiai balsiai i d iga siai žymimi
s a menojo š i o aide (li e a an iqua), į e p a į ku sy u a spausdin ą žodį. Y a
didelė ikimybė, kad o iginaliame au o iaus ank aš yje i ap adė p iegaidė
bu o pažymė a dešininiu ženklu (akū u), o an iqua aidės me odas bu o pasi-
elk as spaus u ėje dėl echninių kliūčių, ūks an eikalingo kiekio spaudmenų
su akū ais; ai ma y i i iš ank aščio būklę išduodančių spaudos klaidų, i iš o,
kad a gu a kas im ųsi ank aš yje į ašy i ieną aidę ki okia ašysena (S ockis
2007: 107). 4) T i agaliai d iga siai, esan ys ne pasku iniame žodžio skieme-
nyje, žymimi okiu pa g a io ženklu, kaip i umpieji balsiai, esan ys žodžio
gale. Y a ikimybė, no s i nelabai didelė, kad o iginaliame ank aš yje i a-
galiams d iga siams bu o naudo as lo yniškas ildės ženklas (ũ i . .; S ockis
2007: 108), apa us g aikiškam ci kum leksui, a ojamam i daba iniame p ie-
gaidžių žymėjime nuo Ku šaičio laikų, ku io spaudmenų uome inei spaus u-
ei p i ūkus, bu o da ka ą panaudo as g a io ženklas. 5) Jei umpasis balsis
pasi aiko ne pasku iniame žodžio skiemenyje, jis pap as ai paliekamas be ki -
čio ženklo; ki čia imo sky iuje ai neap a a, be plg. daly io bù ęs linksniuo ę
27-ame (kaip minė a, nenume uo ame) puslapyje: Buwias, Buwuſio, Buwuſiam,
Buwuſi i . . Jei pasku iniame žodžio skiemenyje pasi aiko i agalis d ibal-
sis, jis a ba paliekamas be ki čio ženklo, a ba pažymimas g a iu, be neilgame
g ama ikos eks e okių žodžių nė a daug, o spaudos klaidos aip pa apsunkina
mėginimą sup as i au o iaus in enciją, plg. 49 puslapyje a daw (a daũ), a diey,
S aipsniai / A icles 59
Ki čia imo sky ius 1737 me ų lie u ių kalbos g ama ikoje
be żinàw g e imose eilu ėse; aip pa i šalia esančią aki aizdžią spaudos klai-
dą à dziàw (a džiaũ). Kad au o ius u ėjo de in is p ie spaus u ės ne obulumo,
ma y i i iš o, kad spaus u ė ne u ėjo aidžių į i ų ( uo labiau ki čiuo ų), aigi,
pa yzdžiui, žodį pažįs a eko pa ašy i pażinſ a (su s a menojo š i o aide ie oj
akū o ženklo i su aide n ie oj nosinės), i p idė i pas abą: No andũ quòd non
p o e a u hic in ſed i cancella ũ „pažymė ina, kad čia ne u ė ų bū i a iama in,
be pe b auk a i“1. Iš čia galima isai pag įs ai spė i, kad p adiniame au o iaus
ank aš yje bū a ki čiuo os į nosinės, o nosinės ais laikais anka da bu o ašo-
mos seno iškai, . y. kaip pe b auk os aidės, no s an iqua š i u spausdinamos
jau daba inio pa idalo.
Aki aizdu, kad g ama ika Uni e si as bu o ski a s uden ams su gim ąja len-
kų kalba, s udija usiems uome iniame Vilniaus uni e si e e (Eigminas 1981:
20) i ke inusiems ap i kunigais lie u iškose pa apijose. Tai ma y i iš o, kad,
no s g ama ikos eks as pa ašy as lo yniškai, lie u iški žodžiai joje iš e s i ne į
lo ynų, o į lenkų kalbą. Vadinasi, galima ikė is, kad i g ama iniai ap ašymai,
aip pa i lie u ių kalbos p iegaidžių, bus p ide in i lenkų s uden ams. Taip pa ,
išnag inėjus p iegaidžių sky ių, neliks abejonių, kad Uni e si as au o ius pa s
dės ė lie u ių kalbą, nes kai ku iuos sakinius galėjo pa ašy i ik as, kas pa s bu-
o gi dėjęs s uden ų klaidas.
Taigi e a pe žiū ė i 4-ojo puslapio eks ą, aiškinan į lie u ių kalbos
p iegaides.
Accen us eſ mul iplex, ſumma au em ejus obſe andi neceſſi as, quia con a accen-
um loquens e è non in elligi u , (u pa ebi ex p axi) qua e lice non poſſun omnes
dic iones in hoc libello compingi, amen ſal em supe his quæ ponun u adjungen u
no æ; e quidem.
„Ki is y a į ai ių ūšių i didžiausia bū inybė jo laiky is, nes ne pagal
ki čius kalban is lieka be eik nesup as as, kaip paaiškės iš p ak ikos; dėl
o, no s i neįmanoma į šią knygelę su alpin i isų žodžių, be ben jau
uose, ku ie pa eikiami, bus p idedami [ki čio] ženklai. Tai y a: …“
Šiame eks e isai aiškiai ma y i a si diskusija su 84 me ais anksčiau išleis a
Kleino g ama ika. Kleino g ama ikoje apie ki čio žymėjimą sakoma aip:
1 1981 m. leidime iš e s a in e p e uojan , „i pe nosį“ (ULL 1981: 105). Tokia in e p e acija, ži-
noma, y a isai eisinga, no s i nea spindi o iginalo o mula imo. Iš šios knygos lie u ių kalbos
mokęsi lenkų s uden ai, žinoma, iš sa o gim osios kalbos aidžių ą i ę u ėjo puikiai žino i, kaip
a iamos „pe b auk os“ aidės.
MINDAUGAS STROCKIS
60 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
Accen us iplex eſ , u apud G æcos: Acu [us], G a is, & Ci cum lexus; qui a-
men non ſempe dic ionibus imponun u , niſi in e dum diſc iminis & pe ſpicui a is
g a iâ. (PLKG 1957: 115; o iginalaus leidinio 21 psl.).
„Ki is y a ijų ūšių, kaip g aikų: akū as, g a is i ci kum leksas; jie [šie ženk-
lai] is dėl o ne isada dedami žodžiuose, o ik ka ais, dėl a sky imo i aiškumo.“
Žinoma, Uni e si as au o iaus gy enimo me u Kleino g ama ika bu o išleis a
seniai, oli i be o, liu e onų aplinkoje, o Uni e si as au o ius dės ė ka alikiš-
kame Vilniaus uni e si e e. Dėl o kažin a jis galėjo ją o icialiai naudo i kaip
mokymo p iemonę (iki pa ašydamas sa ąją); is dėl o šie sakiniai apie ki čio žy-
mėjimą be eik nepalieka abejonių, kad Uni e si as au o ius bu o Kleino g ama-
iką skai ęs i apgal ojęs jos ūkumus. Kleinas sako „ki is y a ijų ūšių, kaip
g aikų“, u ėdamas gal oje is ki čio ženklus: akū ą, g a į i (lauž inį) ci kum-
leksą, ku iuos jis a ojo ne aip, kaip jie a ojami daba , o kaip eksplika y-
inius diak i inius ženklus, pagal XVI–XVIII a. lo ynų kalbos ašybos pa yzdį
aiškinančius žodžio g ama inę o mą (S ockis 2007: 44–105). Tokią sis emą,
žinoma, bū ų sunku naudo i didak iniais ikslais: jeigu, kaip įp as a Kleino a-
šyboje, lauž inis ci kum leksas dedamas kilmininko galūnėje, i ki čiuo oje, i
neki čiuo oje (pa yzdžiui, i ga bês, i mo ês), kaip lenkų s uden as galė ų žino i,
kad iename žodyje okią galūnę eikia ki čiuo i, o ki ame ne eikia? Diskusija
su Kleinu čia aki aizdi: Kleinas sako, kad ki is y a „ ijų ūšių“; Uni e si as au-
o ius a sako, kad ki is y a į ai ių ūšių ( u ėdamas gal oje ben 4 one inius
a ian us); Kleinas sako, kad ki čio ženklai žymimi ne isu , o ik kai ku („dis-
c iminis g a ia“, . y. pap as ai en, ku jie naudingi homog a inėms o moms
a ski i, kaip o me o lo ynų kalbos ašyboje); Uni e si as au o ius a sako, kad
ki čio ženklai ašomi isu , nes be jų besimokan is negalės eisingai ki čiuo i
lie u iškų žodžių, o ne eisingai ki čiuojančio kalbos be eik neįmanoma sup as i.
Toliau 4-ajame Uni e si as puslapyje kalbama apie a ski us ki čio ženklus.
1. g a is acen us in ul imis ſyllabis poſi us no a eas ſingula i b e i a e p onunci-
andas [e bi] g[ a ia] awìs.
G a io ženklas, padė as pasku iniuose skiemenyse, eiškia, kad jie
a ini su ypa ingu umpumu, pa yzdžiui, a s.
Lenkų kalboje balsių ilgumai išnyko XV i XVI amžių sandū oje (Długosz-
Ku czabowa 2006: 134); adinasi, XVIII amžiaus, kaip i daba iniam, len-
kų s uden ui eikia paaiškin i apie lie u iškų umpųjų balsių ypa ingą (lenkų
S aipsniai / A icles 61
Ki čia imo sky ius 1737 me ų lie u ių kalbos g ama ikoje
kalbos požiū iu) umpumą. Iš a us okį žodį kaip a s lenkišku akcen u, lie-
u iui jis galė ų nuskambė i kaip bep asmis žodis, kažin kas panašaus į „a ỹs“.
2. Accen us ci cum lexus no a ſyllabam longam p onunciandam quaſi duplican-
do ocalem [e bi] g[ a ia] Pônás [spaudos klaida; u ėjo bū i Pônas].
[Lauž inio] ci kum lekso ki is [ . y. ki čio ženklas] eiškia ilgą skieme-
nį, a iną a si d igubinan balsį, pa yzdžiui, põnas.
Akū as galūnėje -ás, iš isko sp endžian , y a spaudos klaida. Kokios kalbos
balsį o eikia d igubin i, a ian lie u išką i agalį õ? Žinoma, lenkų; gim a-
kalbis XVIII amžiaus lenkas, no ėdamas lie u iškai iš a i žodį põnas, u ė ų
a i a si d igubą lenkišką o, a si lenkiškais ga sais saky ų [poˈonas]. Galima
spė i, kad a ian ą d igubą o, eikė ų ki čiuo i an ąjį iš jų i aip išei ų p iim-
ina lie u iškos i agalės p iegaidės imi acija2.
3. Li e a an iqua in e cu ſi a poſi a no a ſyllabam longam quidem, ſed di e ſæ
longi udinis à ci cum lexa, & cum a enua ione quadam ocis e e endam: [e bi]
g[ a ia] ſiena ſciana. Wienas jeden.
„An iqua [ . y. s a menojo š i o] aidė [ ie oj akū o ženklo ank aš yje],
į e p a a p ku sy inių, eiškia i gi ilgą skiemenį, be ki okio ilgumo
nei ci kum leksinis i iš a iną su am ik u balso susilpninimu, pa yz-
džiui, sena, enas.
2 Galima palygin i kiek daugiau nei šim mečiu ėlesnį Ku šaičio pa ašy ą lie u iško i lenkiško bal-
sio o palyginimą: „Bū ina pab ėž i, kad sla ų kalbos […] ne u i ilgojo užda ojo o. Rusų i lenkų
kalbose šis balsis be išim ies a iamas umpai i a i ai. Iš a i jį užda ą sla ams bemaž neįmano-
ma. Jei kam no s a gais negalais i pasiseka jį iš ęs i, is iek lieka panašus į pusiau a.“ (Ku šai is
2013: 54, § 50; Al onso Teko iaus e imas). O iginalo eks as: „Es is beme kenswe h, dass das
Sla ische […] kein langes, geschlossenes o ha . Im Russischen und Polnischen wi d diese Vocal
ohne Ausnahme nu ku z und o en gesp ochen. Dasselbe geschlossen auszusp echen is dem
Sla en as unmöglich. Denn wenn e in dessen Aussp ache auch mi Mühe eine Dehnung zu
S ande b ing , so bleib es dennoch einem halben a gleich.“ (Ku scha 1876: 18, § 50). Žinoma,
ai pa ašy a daugiau kaip šim mečiu ėliau i lyginama su Mažosios Lie u os a mėmis; deja, pana-
šaus liudijimo iš XVIII amžiaus apie Didžiosios Lie u os a mes ne u ime; is dėl o i šis Ku šaičio
liudijimas padeda susida y i aizdą apie lie u ių i lenkų kalbų balsio o ski umą anks esniais
laikais.

MINDAUGAS STROCKIS
62 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
Posakį „su am ik u [a „kažkokiu“] balso susilpninimu“ (a enua ione)3 ga-
lima sup as i aip, kad a ian i ap adę p iegaidę, balsas u i a si nusilp i į
skiemens pabaigą. Lo yniški žodžiai ik ai ne eiškia, kad a p iegaidė a iama
„silpnesniu balsu“, kaip iš e s a 1981 me ų leidime (ULL 1981: 61).
4. Accen us g a is non in ul ima ſyllaba no a e iam longam ab u oq[ue] ex p io-
ibus di e sæ longi udinis, & du iùs p onunciandã [e bi] g[ a ia] kàłba.
G a io ki is [ki čio ženklas] ne pasku iniame skiemenyje eiškia aip
pa ilgą [skiemenį], be ski ingo ilgumo nuo abiejų anks esniųjų, i a -
iną kiečiau, pa yzdžiui, kaba.
Ką čia eiškia žodis „kiečiau“ (du ius)? Tai ik ai ne eiškia „ a iną s ip iau“,
kaip e čiama 1981 me ų leidime (ULL 1981: 62). Būd a dis du us lo ynų kal-
boje eiškia „kie as, i as, šiu kš us“, o ne „s ip us, sma kus“. Ką Uni e si as
au o ius uo no ėjo pasaky i lenkų s uden ams?
Lenkų g ama ikoje kalbama apie kie us i minkš us p iebalsius, panašiai
kaip i lie u ių kalboje. Jau XVII amžiuje lo yniškai pa ašy ose lenkų kalbos
g ama ikose a ojami žodžiai du us („kie as“) i mollis („minkš as“), panašiai
kaip i daba . Pa yzdžiui, Volkma ’o g ama ikoje Compendium linguæ Polonicæ
(Volkma 1640: 7–8) sakoma, kad okie lenkų kalbos p iebalsiai kaip ź „pasižy-
mi minkš umu“ (excedun in molli ie), o okie kaip ż pasižymi „kie umu“ (du i-
ie). Taip pa i Woyna’os 1690 me ų g ama ikoje Compendiosa linguae Polonicae
ins i u io ašoma, kad p iebalsis ł (ku is uo me u, kaip galima sp ęs i iš ap-
ašymo, da bu o a iamas [ɫ], o ne [w], kaip daba ) a iamas „kie ai“ (du e)
(Zwoliński 1952: 396). Vadinasi, XVIII amžiuje, kai bu o pa ašy a g ama ika
Uni e si as, oks e minas lenkų kalbos moksle jau bu o žinomas. Taigi, lo y-
niškai ašan du ius, čia u ė as gal oje lenkiškas žodis „ wa dziej“, „kiečiau“.
Vis dėl o aip įp as a kalbė i apie p iebalsius; ką oks posakis eiškia apie balsį
(a d iga sį)?
Ben jau daba inėje lenkų kalboje balsiai, a sidū ę a p d iejų minkš ų p ie-
balsių, sup iešakėja (Os aszewska, Tambo 2000: 52–53), pa yzdžiui, [a] ampa
[æ] (minė oje knygoje naudojama ansk ipcija [ä]). Šnekamojoje kalboje lenkų
kalbos balsis i kai kada adinamas „minkš u balsiu“ (samogłoska miękka), no s
ai i nė a o icialus lenkų kalbo y os e minas (PJ 2006). Nė a pag indo many i,
kad padė is u ėjusi bū i iš esmės ski inga XVIII amžiuje; adinasi, o, ką len-
kų kalboje galima pa adin i „kie u“ balsiu, san ykis su uo, kas bū ų pa adin a
3 Čia da galima paminė i, kad Si ydo 1642 m. žodyne a enua io e čiama „numažinimas“ (SD:
457) i „nulaibinimas“ (SD: 493).
S aipsniai / A icles 63
Ki čia imo sky ius 1737 me ų lie u ių kalbos g ama ikoje
„minkš u“ balsiu, y a oks, kaip [a] su [æ] a ba, pa yzdžiui, lenkų kalbos y [ɨ ~
ɘ] su i [i].
Vadinasi, posakis, kad i agalis skiemuo okiame žodyje kaip kaba a ia-
mas „kiečiau“, u ė ų eikš i, kad balsis a čia ampa labiau užpakalinis. Iš o ga-
lima numany i, kad au o iaus u ė as gal oje a imas ne [ˈkaɫːba], be kažin kas
panašaus į [ˈkɐɫːba] (supap as in ai ansk ibuojan i nežymin p iegaidžių). Tai
nep ieš a auja Uni e si as au o iaus a mės iden i ikacijai, išdės y ai ULL 1981:
23–384.
5. Si 1ma ſyllaba habe accen um quemcùnq[ue] eliquæ b e es ſun .
Pažodžiui a odo, kad šis sakinys sako „Jei 1-asis [žodžio] skiemuo u i kokį
no s ki į [be ku į iš minė ų ki čio ženklų], ai likusieji y a umpi“. 1981 m.
leidime aip i iš e s a (ULL 1981: 62). Šį sakinį sunkiausia sup as i iš iso
Uni e si as ki čio ap ašymo.
Uni e si as au o ius nieku daugiau nekalba apie neki čiuo ų skiemenų ilgu-
mą; ilgumas ap a iamas ik kaip ki čio i p iegaidės ypa ybė. Nieku Uni e si as
eks e nė a jokių ins ukcijų, kaip nus a y i neki čiuo o skiemens ilgumą. Be o,
šis apibend inimas, žinoma, nė a eisingas: lie u ių kalboje skiemens ilgumas
nep iklauso nuo ki čio ie os. Ne jei, hipo e iškai, jis i bū ų eisingas, kil-
ų klausimas, kam p i eikė okio apibend inimo, jei nepaminė i ki okie a ejai
(pa yzdžiui, koks bū ų neki čiuo ų skiemenų ilgumas, jei ki čiuo as bū ų ne
pi mas, o ku is no s ki as žodžio skiemuo?). Dėl o kyla į a imas, kad čia kal-
bama ne apie skiemens ilgumą, kaip jis sup an amas daba . Syllaba b e is čia
eiškia „neki čiuo as skiemuo“.
Kaip isuo inai žinoma, klasikinės lo ynų kalbos ki čio ie a au oma iškai
p iklauso nuo skiemens kiekybės: jei p iešpasku inis žodžio skiemuo y a ilgas,
jis y a i ki čiuojamas; jei p iešpasku inis skiemuo umpas, ki čiuojamas p ieš jį
esan is, . y. ečias nuo galo skiemuo. Mūsų laikais lo ynų kalbos ado ėliuose
dažniausiai žymimi isų balsių ilgumai, be anks esnių laikų ado ėliuose gali-
ma ma y i p ak iką, kai ilgumo ženklu bu o pažymimas ik p iešpasku inis skie-
muo i aip ilgumo ženklas de ac o apda o ki čio ženklu (pa yzdžiui, legĕ e,
be habē e). Taip žodžiai „ umpas skiemuo“ ampa pa ogus būdas lo yniškai
4 Čia da galima palygin i i agalio d ibalsio -ai ašybą -ey 1589 me ų hegzame e ( ansk ibuo ą
eks ą i eilėda os analizę ž . B ende 1933: 35–45), pa yzdžiui ey ( a), Sismundey (šauksminin-
kas; a do Sigismundai „Žygiman ai“ su umpinimas pagal lo yniškos poe inės o mos pa yzdį dėl
licen ia poe ica; pagal hegzame o schemą ši galūnė u ėjo ik ą, . y. deklamuojan bu o ki čiuo a);
iesa, en pa keliomis eilu ėmis žemiau ašoma i skay yk e su -ay-. Toks ašybos s y a imas a -
skleidžia neki čiuo o i i agalio d ibalsio ai a imą ne [aɪ], be galbū [ɐɪ], [ʌɪ], a ne [əɪ].
MINDAUGAS STROCKIS
64 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV
pasaky i „neki čiuo as skiemuo“. Tiesą sakan , XVIII amžiuje bu o sunku as-
i ki ą būdą ai aiškiai pasaky i. Seno ės omėnų ilologai neki čiuo ą skiemenį
adino syllaba g a is („sunkus skiemuo“, S ockis 2007: 34, 81, 118 išn.), pažo-
džiui iš e ę g aikų e miną συλλαβὴ βαρεῖα (S ockis 2007: 19), be naujaisiais
laikais, pasikei us e mino „g a is“ eikšmei į mums pažįs amą, oks posakis
bū ų nuskambėjęs absu diškai: mėginimas pasaky i „si p ima syllaba habe ac-
cen um quemcumque (e. g. g a em), eliquae g a es sun “ eikš ų „jei pi mas
skiemuo u i kokį no s ki į (pa yzdžiui, g a į), likusieji u i g a į“. Renesanso
laikais bu o a ojami i ki okie posakiai, pa yzdžiui, g ama ikas Pe us Ramus
1559 me ais ašė g a i syllaba dep imi u (S ockis 2007: 76) i ai pažodžiui eiš-
kė „g a iu [pažymė as] skiemuo užspaudžiamas [ . y. neki čiuojamas]“ (pagal
An ikos ilologų mokymą; ėliau, kaip minė a, g a io ženklo eikšmė pasikei ė
į mūsų laikais pažįs amą, S ockis 2007: 31). Vis dėl o i ai nebū ų bu ęs labai
aiškus i įp as as posakis XVIII amžiaus s uden ams.
Kad „ umpas skiemuo“ i „neki čiuo as skiemuo“ XVIII amžiuje eiškė ą
pa į, ypač Lenkijoje, ma y i iš seno posakio Nos Poloni non cu amus quan i a em
syllaba um „mes, lenkai, nesi ūpiname skiemenų kiekybe“, . y. kalbėdami lo-
yniškai nesi ūpiname ki čio ie a. Komiškumo dėlei jį eikia iš a i ne eisingai
ki čiuojan kiek ieną įmanomą žodį: Nos Póloni non cú amus quan í a em syllá-
ba um. Li e a ū oje galima as i paminė a, kad šis posakis a si adęs XVIII am-
žiuje, be Knie 1887: 661 suseka jo kilmę iki pa 1591 me ais išleis o leidinio,
ku iame bu ęs paskelb as ne gi eleginis dis ichas su absu diškai ne aisyklingais
skiemenų ilgumais, aigi i eleginio dis icho ik ais, pa odijuojančiais lenkišką
ki čia imą:
Gē mănŭs ē Pŏlŏnūs īn ē sē cē ăbăn ōlīm,
Quān ĭ ă ēm cū ō nōn ĕgŏ sȳllăbă ūm…
(„Vokie is i lenkas a pusa yje ka ą ginčijosi: Skiemenų kiekybe aš
nesi ūpinu…“)
Ten pa ci uojamas i minė as posakis, ku ik įmanoma klaidingai ki čiuo us
i neki čiuo us skiemenis pažymin ilgumo i umpumo ženklais: Nos Pōlŏni
non cū ămus quan ī ă em syllābă um. Panaši is o ija pasakojama i on Go schall
1884, 354, ku ašoma, kad ši aip okiečiai šaipęsi iš ne aisyklingo lenkų lo-
yniško ki čia imo, o pa ys ki čiuoda ę aisyklingai (Nós Polóni non cu ámus
quan i á em syllabá um). Galiausiai Büchmann 1877: 224 anda os is o ijos iš-
akas XV amžiuje, kai uome inis Lenkijos ka alius Kazimie as Jogailai is bu o
susi ikęs su Š edijos ka aliumi Ka oliu VIII. Tame susi ikime Š edijos ka a-
lius kalbėjęs lo yniškai, be niekas iš lenkų delegacijos jo nesup a ęs, aigi ekę
S aipsniai / A icles 65
Ki čia imo sky ius 1737 me ų lie u ių kalbos g ama ikoje
k ies i ienuolį e ėją. Supykęs Kazimie as Jogailai is ada nu odęs, kad niekas
Lenkijoje negalė ų užim i aukš ų als ybinių pa eigų, jei nemokės kalbė i lo y-
niškai. Dėl o lo ynų kalba Lenkijoje papli usi, be menkiau išsila inę žmonės
p as ai ki čiuoda ę; iš čia kilęs i posakis. Šiame s aipsnyje nekeliamas ikslas
šią is o iją pa i in i a paneig i, be ma ome, kad no in pasaky i „ki čio ie a“,
bu o sakoma „skiemens kiekybė“.
Galiausiai, oks pokš as pa eko ne į F ied icho on Schille io d amą
„Deme ius“. D amos eikėja Ma ina Mniszech K oku os seime sako „A p i-
siekia e man iš ikimybę?“, o susi inkusieji a sako: „Ju ămus! P isiekiame!“ Čia
pa odijuojamas ne aisyklingas lenkiškas lo ynų kalbos ki čia imas jú amus (pa-
gal minė ą posakį); eisingai bū ų ju ámus, be klaidingą ki čio ie ą pa i ina
i okiškos jambo eilu ės i mas:
Schwö ih mi T eue? – Ju ămus! Wi schwö en!
Kaip ma y i iš Boxbe ge io leidinio išnašos ai eks o ie ai, kai ku ie okie-
čių li e a ū os žino ai o juoko nesup a o i laikė ai poe o klaida. Žinan isą
is o iją, ai iš iesų labai komiška ( a si o bū ų negana, po šių žodžių K oku os
seimo na iai, išsi aukę ka dus, šaukia „Vi a Ma ina! Russiae egina!“, šį ka -
ą, egis, ki čiuodami aisyklingai), be e a a k eip i dėmesį, kad neki čiuo as
skiemuo Schille io eks e bu o pažymė as kaip umpas (Boxbe ge 1878: 199),
. y. bu o sup an ama, kad „ umpas skiemuo“ = „neki čiuo as skiemuo“.
Jau galima laiky i esan išsiaiškin a, kad „ umpas skiemuo“ u ėjo eikš i
„neki čiuo as“. Vis dėl o, ką Uni e si as au o ius no ėjo pasaky i uo? „Jei pi -
mas skiemuo u i kokį no s ki į, likusieji y a neki čiuo i“? Iš pi mo ž ilgsnio
ai skamba kaip au ologija.
Kaip minė a, g ama ika bu o ski a lenkų s uden ams. Nuo sla ų p okalbės
laikų lenkų kalbos ki is bu o lais as, ėliau, galbū nuo XIV amžiaus, bu o
ki čiuojamas pi masis žodžio skiemuo, o da ėliau a si ado šalu inis ki is il-
gų žodžių p iešpasku iniame skiemenyje, ku is XVIII amžiuje apo pag indi-
niu žodžio ki čiu (Długosz-Ku czabowa 2006: 133–134); aip a si ado oks len-
kų kalbos ki čia imas, koks pažįs amas i daba . Uni e si as g ama ika suku a
XVIII amžiaus p adžioje; adinasi, labai ikė ina, kad uo me u lenkų kalboje
da galėjo egzis uo i pe einamoji s adija, kai ilgi žodžiai da u ėjo du ki čius,
pi majame i p iešpasku iniame skiemenyje. Taigi Uni e si as au o ius moko
lenkų s uden us o neda y i lie u ių kalboje: jei pi masis žodžio skiemuo pažy-
mė as kaip ki čiuo as, isi likusieji y a „ umpi“; ki aip a ian , ilguose lie u iš-
kuose žodžiuose s uden ai u ė ų s eng is neiš a i an inio ki čio p iešpasku i-
niame skiemenyje, kad i kaip jo eikalau ų jų gim oji kalba. Tai a skleidžia, kad
Uni e si as au o ius pa s dės ė lie u ių kalbą, nes okią p ak inę aisyklę galėjo