MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

Vakarų Paranos valstijos universitetas (Universidade Estadual do Oeste do Paraná), Brazilija

ORCID id: orcid.org/0000-0003-2859-1749

Tyrimų sritys: Onomastika, lyginamoji onomastika, relevancijos teorija.

DOI: doi.org/10.35321/all86-06

LIETUVIŠKI MOTERIŠKI ASMENVARŽDŽIAI KAIP IŠ BENDRINIŲ DAIKTAVARDŽIŲ KILĘ KULTŪRINIAI VARDai LIETUVIŲ KAIP PAVELDĖTOSIOS KALBOS VARTOTOJŲ POŽIŪRIU^¹

Lietuviški moterų asmenvardžiai kaip iš bendrinių daiktavardžių kilę kultūriniai vardai gimtosios lietuvių kalbos vartotojų požiūriu^²

^¹ Esu dėkinga už puikų vertimo redagavimą profesoriui Igor Antônio Lourenço da Silva (Universidade Federal de Uberlândia, ORCID id: orcid.org/0000-0003-0738-3262), kuris gavo finansavimą iš Brazilijos magistrantūros studijų paramos programos (PROAP), kurią vykdo CAPES (Aukštojo mokslo personalo tobulinimo koordinavimo institucija). Taip pat dėkoju už Paranos Vakarų universiteto (Unioeste), Brazilijoje, Laiškų (kalbos ir literatūros) magistrantūros programos (PPGL) suteiktą paramą.

^² Dėkoju profesoriui Igor Antônio Lourenço da Silva (Federalinis Uberlandijos universitetas, ORCID id: orcid.org/0000-0003-0738-3262), gavusiam finansavimą pagal CAPES (Aukštojo mokslo personalo tobulinimo koordinavimas) Brazilijos povuniversitetinių studijų paramos programą (PROAP), už nepriekaištingą vertimo peržiūrą. Taip pat dėkoju už paramą, gautą pagal Brazilijos Vakarų Paranos valstybinio universiteto Humanitarinių mokslų (kalbų ir literatūros) povuniversitetinių studijų programą (PPGL).

144

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

ANOTACIJA

Esama lietuviškų moteriškų asmenvardžių, kilusių iš bendrinių daiktavardžių, pavyzdžiui, vardas Audra, kilęs iš audra (audra). Šio tipo vardai atitinka įprastus moteriškus asmenvardžius, o kai kurie iš jų būdingi tik Lietuvos kultūrai. Be to, informanto pateikta išsami informacija rodo, kad onomastikos žinios yra neatsiejama jų lietuvių, kaip paveldėtosios kalbos, lingvistinės kompetencijos dalis; tai leidžia teigti, kad onomastikai taip pat įdomu nagrinėti populiarias žinias ir įsitikinimus apie tikrinius asmenvardžius.

RAKTINIAI ŽODŽIAI: onomastika, antropoonomastika, lietuviški moteriški asmenvardžiai, leksinis laukas, kultūrinis asmenvardis.

ANOTACIJA

Kai kurie lietuviški moterų asmenvardžiai yra kilę iš bendrinių daiktavardžių, pavyzdžiui, vardas Audra yra kilęs iš audra (vėtra). Šio tipo vardai atitinka tradicinius moterų asmenvardžius, o kai kurie iš jų būdingi tik lietuvių kultūrai. Be to, informantų pateikta tiksli informacija parodo, kad onomastikos žinios yra neatsiejama gimtosios lietuvių kalbos žinių dalis, atskleidžianti, kad onomastikos mokslui taip pat įdomu aptarti su asmenvardžiais susijusias populiariąsias žinias ir įsitikinimus.

ESMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, antroponimika, lietuviški moterų asmenvardžiai, leksinis laukas, kultūrinis asmenvardis.

ĮVADAS

Kai kurie moteriški asmenvardžiai, kilę iš tikrinių daiktavardžių, anksčiau buvo tirti kaip su gamta susijusių vardų pavyzdžiai, t. y. kaip „vardai, kilę iš gamtos reiškinius įvardijančių žodžių“ (Gudavičius 2013: 144). Išnagrinėjęs tris asmenvardžių šaltinius (t. y. 1989–2010 m. Lietuvos piliečių asmenvardžių duomenų bazę, 1999–2011 m. gimusių Šiaulių piliečių registrą ir įvairius žodynus), Aloyzas Gudavičius nustatė, kad, nors šio tipo vardų vartosena ir populiarumas per pastarąjį šimtmetį keitėsi, „gamtos komponentas vis dar užima svarbią vietą Lietuvos antroponiminėje sistemoje“ (Gudavičius 2013:144) ir yra asmenvardžių repertuaro, sudarančio „senosios tautinės onomastikos sluoksnį“, dalis (cituojama pagal Zinkevičius 2009: 134). Iš tiesų šiame straipsnyje analizuojami vardai gali būti laikomi lietuviškais įprastais asmenvardžiais, nes jiems būdingi šie požymiai: 1) tam tikru laikotarpiu jie integruoti į šalies onomastinę nomenklatūrą

Straipsniai / Articles

145

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

laiko atžvilgiu, 2) pasirinkimas pagal vietos ar šalies papročius ir su jais derantis, 3) ryšys su tautine ar religine tradicija (Felecan 2014: 133).

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama iš bendrinių daiktavardžių kilusiems lietuviškiems moteriškiems asmenvardžiams; jame teigiama, kad šio tipo asmenvardžiai išryškina kalbos, kultūros ir bendrinių daiktavardžių tarpusavio sąsajas, ir parodoma, kad asmenvardžių žinios yra lietuvių kaip paveldėtosios kalbos vartotojų onomastikos žinių dalis. Konkrečiau, siekiama: 1) nustatyti iš bendrinių daiktavardžių kilusius lietuviškus moteriškus asmenvardžius ir suskirstyti juos į leksinius laukus, 2) parodyti, kad lietuvių kaip paveldėtosios kalbos vartotojai išmano šio tipo asmenvardžius, ir 3) parodyti, kad kai kurie iš šių vardų yra kultūriniai vardai. Tyrimo pradinis taškas buvo Coseriu prielaida, kad „kiekvieną [kalbinę] veiklą atitinka atskiras, savarankiškas lingvistinių žinių tipas“ (1985: 28), ir Prestono prielaida, kad „tai, ką vadiname „tikrais žmonėmis“ (t. y. ne lingvistais), reiškiami įsitikinimai apie kalbą, reakcijos į ją ir komentarai yra įdomūs, atskleidžiantys ir įgalinantys etnografiniu, lingvistiniu ir praktiniu (arba taikomosios lingvistikos) požiūriais“ (2002: 13).

Nepaisant iš bendrinių daiktavardžių kilusių moteriškų asmenvardžių reikšmės Lietuvos antroponiminei sistemai, naujausioje literatūros apžvalgoje kaip artimiausias šiam tyrimui buvo rastas tik pirmiau minėtas Gudavičiaus straipsnis (2013). Apžvalgą šio straipsnio autorė atliko naudodamasi DOAJ (Directory of Open Access Journals) 2022 m. gruodžio 11^th d. Raktiniais žodžiais pasirinkti terminai „asmeninis“, „lietuviškas“ ir „vardai“. Iš viso rasti 21 pavadinimas, iš jų 15 priklausė dominančiai sričiai. Tyrimuose daugiausia dėmesio skirta diachroninės lietuvių moteriškosios antroponimijos ypatybėms (Ragauskaitė 2021), pasirinktų šaknų pagrindu sudarytų asmenvardžių istorinei morfologijai (Sinkevičiūtė 2007, 2010, 2013), specifinių asmenvardžių etimologinei rašybai (Zinkevičius 1981), kilmingos pavardės kilmei (Čiūnaitė 2002), lenkų ir lietuvių migrantų vardų kilmei migracijos kontekstuose abiejose šalyse (Walkowiak 2017), vardo pasirinkimui lenkų lietuvių mažumos bendruomenėje (Walkowiak 2019), vardų pasirinkimui lietuvių migracijos į Braziliją kontekstuose (Seide 2020) ir svetimvardžių vertimui į lietuvių kalbą (Kvašytė 2018).

Šiuo tyrimu užpildoma ši spraga, patvirtinamos Gudavičiaus (2013) išvados ir Felecano (2014) prielaidos, taip pat pateikiama išsami analizė, rodanti, kad iš tikrinių daiktavardžių kilę moteriški vardai yra idealiojo vartotojo

^³ Kadangi bet kurios literatūros apžvalgos apimtį riboja jos atmetimo ir įtraukimo kriterijai, atliekant bet kokią paiešką randama ne visa esama literatūra. Daugiau šios srities tyrimų galima rasti šiuose šaltiniuose: Kuzavinis, Savukynas 1994; Sinkevičiūtė 2006; 2011; 2015 ir Sinkevičiūtė, Griniūtė 2014.

146

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

onomastikos žinių dalis (Seide 2021), o kai kurie iš jų gali būti laikomi lietuviškais kultūriniais asmenvardžiais.

1. TEORINĖS PRIELAIDOS

Mokslinėje literatūroje gausu diskusijų apie lingvistinius asmenvardžių požymius. Viena iš tokių diskusijų susijusi su klausimu, ar jie turi reikšmę. Millas (1806–1873) teigia, kad tikriniai vardai neturi reikšmės, nes jie skirti tik nuorodai (Mill 2009: 38–40), o jo amžininkas Loweris (1821–1876) tvirtina, kad „visi vardai iš pradžių buvo reikšmingi, nors laikui bėgant daugumos jų reikšmė galėjo išnykti iš žmonijos atminties“ (Lower 1849: 2).

Remdamasi Lowerio požiūriu, López-Franco (2014) tyrė iš bendrinių daiktavardžių kilusius asmenvardžius arabų kalboje ir vienoje Meksikos čiabuvių kalboje. Ji analizavo tokius arabiškus moteriškus vardus kaip Jamāl (grožis) ir Karima (dosni ir kilminga), taip pat tokius čiabuvių moteriškus vardus kaip Citlalli (žvaigždė) ir Tonatiuh (saulė) Náhuatl kalboje. Ji padarė išvadą, kad skaidrią reikšmę turintys asmenvardžiai yra taisyklė, o ne išimtis (López–Franco 2014: 71).

Pats iš bendrinių daiktavardžių kilusių asmenvardžių egzistavimas, regis, patvirtina López–Franco prielaidą, kad reikšmės skaidrumas keliose onomastinėse sistemose yra taisyklė. Tačiau kyla klausimas: kam šie asmenvardžiai yra skaidrūs? Idealiojo vartotojo onomastikos žinių samprata, regis, padeda tinkamai į jį atsakyti:

„Tai yra vartotojo žinių dalis, žinios apie tikrinių vardų lingvistines ypatybes jo (jos) gimtojoje kalboje ir apie tai, kaip jie vartojami lingvistinėje bendruomenėje, kuriai ji (jis) priklauso. Pažymėtina, kad šios žinios gali apimti arba neapimti žinių, susijusių su tikrinių vardų etimologinės reikšmės tyrimu, tačiau jos neabejotinai apima vartotojo įsitikinimus ir nuostatas šių vardų atžvilgiu [...]. Įsitikinimai susiję su tuo, kaip kiekvienas įsivaizduoja, kokie vardai turėtų ar galėtų būti, ir apima subjektyvius kriterijus, kuriais vertinami (teigiamai, neutraliai arba neigiamai) tikriniai vardai; nuostatos rodo, ar tikriniai vardai laikomi semantiškai neskaidriais ar skaidriais, t. y. ar jie turi kokią nors reikšmę, ar atlieka vien nuorodos funkciją“ (Seide 2021: 213).

Kalbant apie vienakalbius vartotojus, mokėti gimtąją kalbą reiškia žinoti, kokius tikrinius vardus ta kalba vartoja, kaip jie tariami ir kaip vartojami. Be šių vardų, gali būti tam tikrų žinių apie kai kuriuos

Straipsniai / Articles

147

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

svetimus vardus. Toliau pateiktoje lentelėje aprašomos idealiojo vartotojo onomastikos žinios.

1 LENTELĖ. Idealiojo vartotojo onomastikos žinios

1. procedūrinė denotacinė reikšmė kasdienėje kalboje (kaip vartojami tikriniai vardai)

2. vardų ir referentų ryšys, žinomas arba minimas kasdieniame gyvenime (pavyzdžiui, kokie vardai suteikti žmonėms ir vietoms)

3. repertuaras (žinomų tikrinių vardų visuma ir tipai; jis gali apimti kitų kalbų vardus)

4. žinomų vardų tarimas ir numanomos nežinomų vardų tarimo taisyklės (kaip tariami vardai)

5. rašyba pagal kalbos ortografijos taisykles (tai gali apimti kitų kalbų vardų rašybos išmanymą)

6. gramatinė informacija (pavyzdžiui, tikrinių vardų giminė ir skaičius)^⁴

7. sandara (vardų skaičius; pavyzdžiui, vardą ar vietovardį gali sudaryti vienas arba keli vardai)

8. asociatyvinė reikšmė (ji susiformuoja pagal vartotojo patirtį, susijusią su vardų referentais)

9. emocinė reikšmė (pavyzdžiui, mažybiniuose varduose, kuriuose reiškiama emocinė konotacija)

10. sociolingvistiniai veiksniai (pavyzdžiui, prielaidos apie žmonių vardų socialinę klasę ir lytį)

11. etnosociokultūriniai įsivaizdiniai (prielaida apie vardų ypatybes, pavyzdžiui, Brazilijos kultūroje vardai anglų kalba laikomi prestižiškesniais nei vardai portugalų kalba)

12. vardo suteikimo procesas: kas ir kada suteikia vardą (tai gali apimti teisinius oficialaus vardo suteikimo aspektus)

13. vardo suteikimo motyvacija (žinios apie vardo pasirinkimo istoriją, kodėl pasirinktas konkretus vardas)

14. vardų vartojimas ir vertės fikciniame pasaulyje (literatūroje, kine, miniserialuose, muilo operose, žaidimuose ir kt.)

15. etimologinė ir (arba) istorinė reikšmė

Šaltinis: Seide (2021: 214).

Kai asmenvardžiai kilę iš bendrinių daiktavardžių, jų reikšmė paprastai suteikiama atkreipiant į ją dėmesį. Buvusio Šiaulių

^⁴ Gramatinė informacija priklauso nuo konkrečios kalbos. Fleksinėse kalbose, pavyzdžiui, lietuvių kalboje, taip pat esama informacijos apie linksnius ir jų kaitymą.

148

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

universiteto (nuo 2019 m. Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos) studentės buvo klausiamos apie savo vardus. Vienos studentės atsakymas parodė, kad ji žinojo savo vardo reikšmę dėl bendrinių daiktavardžių, iš kurių kilo jos vardas, reikšmės: „Mano mama nusprendė pavadinti mane Raminta, nes tikėjosi, kad būsiu ramus žmogus (1999 [jos gimimo metai])“ (Butkuvienė et al. 2021: 432).

Šeimoje keičiantis kalbai ir būsimoms kartoms prarandant gimtąją kalbą, pasitaiko atvejų, kai tėvų vartojamos kalbos onomastikos žinios išnyksta. Pavyzdžiui, Reyesas-Contrerasas (2020) gimė mahua kalbos vartotojų šeimoje. Anot jo, šeima nusprendė su vaikais nekalbėti čiabuvių kalba ir jos nevartoti, kad išvengtų kalbinio ir socialinio išankstinio nusistatymo. Vaikystėje jis buvo vadinamas įvairiomis savo vardo Miguel: e Migue formomis ir ta Migue. Tuo metu jis manė, kad tai yra jo vardo trumpiniai. Suaugęs studijuodamas mahua kalbą jis sužinojo, kad šios formos tebuvo jo paties vardas, pritaikytas mahua kalbai (Reyes-Contreras 2020: 146).

Šio tyrimo informantai yra suaugę lietuvių kaip paveldėtosios kalbos vartotojai, turintys dvejopas arba dvikalbes onomastikos žinias. Svarbu tai, kad iš bendrinių daiktavardžių kilusių asmenvardžių atveju lingvistinės žinios yra būtina onomastikos žinių sąlyga. Remiantis šia prielaida, laikyta, kad leksikonas atitinka „lingvistinės bendruomenės vartotojų internalizuotas žinias apie žodžių leksines savybes“⁵ (Vilela 1994: 10).

Asmenvardžių analizė nebūtinai yra morfologinė ar sintaksinė, ji veikiau semantinė, nes vardai gali būti analizuojami pagal jų leksinį lauką. Pavyzdžiui, vardas Audra („audra“) siejamas su gamtos reiškinių lauku. Šiame tyrime informantų išvardyti asmenvardžiai suskirstyti į leksinius laukus, dar vadinamus semantiniais arba konceptualiaisiais laukais. Leksinis laukas yra leksinių vienetų organizavimo pagal jų reikšmę rezultatas: „Tai paradigma, susidedanti iš turinio (leksinio) kontinuumo paskirstymo skirtingiems kalbos vienetams [...]. Visiems lauko leksemoms bendri požymiai sudaro archisememą [...]; leksiniai laukai yra santykinai atviros klasės“ (Vilela 1994: 23).⁶ Tam tikras žodis pagal reikšmę siejamas su kitais ir sudaro lauką, kurį riboja kiti leksiniai laukai. Pavyzdžiui, žodis „audra“ reikšme gali būti susijęs su žodžiais „lietus“, „vėjuotas“ ir „rūkas“, kurie visi kartu priklauso laukui „gamtos reiškiniai“. „Susiję

5 „Leksikoną suprantame kaip [...] lingvistinės bendruomenės vartotojų internalizuotas žinias apie žodžių leksines savybes.“

6 „Tai paradigma, susidedanti iš turinio (leksinio) kontinuumo paskirstymo skirtingiems kalbos vienetams [...] Visiems lauko leksemoms bendri požymiai sudaro archisememą [...] leksiniai laukai yra santykinai atviros klasės.“

Straipsniai / Articles

149

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

žodžiai ir kelių žodžių vienetai bet kuriame konkrečios kalbos leksiniame lauke rodo, kad kalba suskaidė semantinę erdvę“ (McCarthy 1995: 21).

Leksikono organizavimas leksiniuose laukuose konkrečioje kalboje priklauso nuo pačios kalbos sudaromos pasaulėžiūros, nes kalba, pasaulėžiūra ir kultūra yra tarpusavyje susijusios. Svarbu tai, kad kultūra apibrėžiama skirtingai, atsižvelgiant į tyrėjo studijų sritį. Šiame straipsnyje ji suprantama ne kaip intelektinių pasiekimų produktas ar jėga, diktuojanti socialinio elgesio normas, bet kaip tai, ko individas išmoksta socializuodamasis grupėje (Katan 2009: 74–75). Taigi šiame tyrime nesvarstomas išorinis kultūros sluoksnis, „išreiškiamas grupei priskiriamais papročiais, elgesio normomis, artefaktais ir simboliais“; dėmesys veikiau skiriamas „gilesniems arba vidiniams sluoksniams, kuriuos sudaro grupės puoselėjami įsitikinimai ir vertybės“ (Davies 2003: 68).

Pasitelkiant Hallo (1990) vartojamą ledkalnio metaforą kultūrai apibrėžti, dėmesys kreipiamas ne į matomus elementus, bet į tai, kas yra žemiau vandens linijos, t. y. į lygmenį, kurį galima pasiekti tiriant leksinius laukus, nes kultūra ir kalba koreliuoja, t. y. yra tarpusavyje priklausomos sistemos: „Kultūra negali egzistuoti be kalbos, o kalba yra beprasmė, jei nesusijusi su kultūra“ (Nida 2003: 423–424). Nors kalba yra kultūros dalis, kultūra yra kalbos veikiama ir jos formuojama. Kalba ir kultūra atlieka bendrą funkciją simbolizuoti, reprezentuoti ir aprašyti „įvykius, idėjas, vertybes ir mus pačius“ (Nida 2003: 423–424).

Kiekviena kalba turi savo leksinius vienetus, tam tikru būdu organizuojamus į leksinius arba semantinius laukus, atspindinčius, kaip kalba mato ir kategorizuoja pasaulį.

„Kategorizavimas apima procesus, kuriais žmonės, vartodami kalbą, atpažįsta ir klasifikuoja viską, ką gali suvokti penkiais pojūčiais (reikėtų paminėti ir šeštąjį pojūtį, nes subtilusis matmuo ar nematomas dievybių ir vaiduoklių pasaulis taip pat iš tiesų verbalizuojamas). Be to, lingvistinio (kognityvinio) kategorizavimo nereikėtų painioti su moksliniu klasifikavimu. [...] Kitaip tariant, kategorizavimo samprata paaiškina, kaip kalba kalbančių žmonių mintyse struktūruojamas pasaulis, tačiau ši struktūra nebūtinai grindžiama moksliniais principais.“ (Petrulionė 2015: 30)

Petrulionės (2015) apibrėžtis ypač tinka bendriniams daiktavardžiams. Kalbant apie iš bendrinių daiktavardžių kilusius tikrinius vardus, vyksta pakartotinė kategorizacija (bendrinis daiktavardis tampa tikriniu vardu). Ne visi bendriniai daiktavardžiai kategorizuojami iš naujo, o tik kai kurie iš jų. Atrankos procesas tam, kas laikoma pakankamai svarbiu, kad taptų tikriniu vardu, suteikia kultūrinį akcentą (Newmark, 1988: 94).

150

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

Tai nereiškia, kad visi tikriniai vardai yra kultūriškai akcentuoti; jie taip pat gali būti tarpkultūriniai arba nekultūriniai. Pirmieji yra tikriniai vardai, egzistuojantys ir vartojami keliose kultūrose ir kalbose, o antrieji „negali būti atpažįstami kaip priklausantys kuriai nors konkrečiai kalbai ar kultūrai“ (Davies 2003: 71). Kultūriniai tikriniai vardai yra būdingi tik tam tikrai kalbai ir (arba) kultūrai ir išskirtinai jai priklauso. Norint nustatyti, ar tikrinis vardas yra kultūrinis, būtina atlikti lyginamąją skirtingų kalbų analizę. Šiame tyrime lietuviškas moteriškų vardų repertuaras lyginamas su dviejų kitų kalbų repertuarais: anglų ir Brazilijos portugalų.

Lingvistinis procesas, kurio metu bendrinis daiktavardis tampa tikriniu vardu, laikomas tam tikru silpnojo funkcijos vertimo atveju. Vertimo terminą ir sampratą apie 1940 m. sukūrė prancūzų lingvistas Lucienas Tesnière'as, siekdamas sudaryti sąlygas vieningai sintaksinei analizei, pritaikomai kelioms kalboms ir sudarančiai Bendrosios sintaksės teorinio pasiūlymo dalį (Tesnière 1959: 380). Norėdamas iliustruoti jos paskirtį ir tyrimo objektą, lingvistas pateikia ir analizuoja sintagmą trimis kalbomis: „Le livre de Pierre“ (prancūzų), „liber Petri“ (lotynų) ir „Peter’s book“ (anglų).

Kaip rodo Tesnière'as, subjektas nagrinėjamas nevienodai, nes tradicinė gramatika kiekvienoje kalboje skiriasi. Prancūzų gramatikoje sintagma „Le livre de Pierre“ analizuojama atsižvelgiant į prielinksnio „de“ sintaksinę funkciją. Lygiavertė sintagma analizuojama atsižvelgiant į kilmininko linksnio sintaksę lotynų gramatikoje ir saksų kilmininko vartojimą anglų gramatikoje. Tačiau vertimo samprata suvienija šias analizes ir susieja jas tarpusavyje: visais atvejais vyksta tas pats reiškinys, t. y. žodžio funkcijos vertimas, arba „Dans son essence, la translation consiste donc à transférer un mot plein d’une catégorie grammaticale, c’est à dire à transformer une espèce de mot en une autre espèce de mot. C’est à ce changement de nature syntaxique que nous donnons le nom de translation“ (Tesnière 1959: 67).

Atliekant vertimą, kategorija pasikeičia dėl funkcijos pasikeitimo. Šią sampratą pritaikius nagrinėjamų poklasių, t. y. bendrinio daiktavardžio ir tikrinio vardo, kaitai, matyti, kad tai yra ypatingas vertimo atvejis, kai bendrinis daiktavardis pradeda funkcionuoti kaip tikrinis vardas. Tesnière'as suvokė tikrinių ir bendrinių daiktavardžių skirtumus, tačiau neatsižvelgė į vertimo tarp šių poklasių galimybę. Jis tik teigė:

„Les substantifs propres ont l’extension la plus limitée, puisqu’ils s’appliquent à des individus, mais en même temps la compréhension la plus vaste, puisque ces individus comportent un nombre infini de qualités. Les substantifs communs on une extension plus large, puisque comme leur nom l’indique, ils sont communs

Straipsniai / Articles

151

MÁRCIA SIPAVIČIUS SEIDE

„daugiau ar mažiau reikšmingoms individų grupėms, tačiau kartu ir mažiau plačiam supratimui, nes šios grupės bendrai turi tik mažesnį skaičių savybių“ (Tesnière 1959: 67).

Vardo kaip bendrinio daiktavardžio ir kaip tikrinio vardo funkciją van Langendonckas (2007) nagrinėjo siūlydamas skirti tikrinį vardą kaip funkciją ir tikrinį vardą kaip proprialinę leksemą, kad paaiškintų tokius atvejus kaip toliau pateiktieji pavyzdžiai. Juose vardų John ir Napoleon vartojimas (3) ir (4) sakiniuose lemia, kad jie funkcionuoja kaip bendriniai daiktavardžiai, o ne kaip tikriniai vardai:

(1) „John šiandien dalyvavo susirinkime. (2) Imperatorius Napoleonas buvo nugalėtas Vaterlo mūšyje. (3) Jūs kalbate apie kitą John. (4) Jis tampa antruoju Napoleon“ (van Langendonck 2007: 11).

Remiantis prielaida, kad vertimas tarp tos pačios žodžių klasės poklasių vyksta taip pat kaip vertimas tarp kategorijų, galima teigti, kad (3) ir (4) sakiniuose vardai buvo išversti į bendrinius vardus atitinkamai per transliacinę išraišką „different“ ir „second“. Tačiau šiame žvalgomajame tyrime svarbus atvirkštinis vertimas, t. y. bendrinio vardo vertimas į tikrinį vardą, kaip parodyta toliau pateiktuose sakiniuose:

(5) Buvo titin galinga audra / Storm buvo nepaprastai smarki. (6) Mano draugė Audra yra labai graži / My friend Audra is very beautiful.

Nors (5) bendrinis daiktavardis audra vartojamas kaip toks, (6) jis funkcionuoja kaip tikrinis vardas. Rašytinėje kalboje didžiųjų raidžių vartojimas padeda nurodyti, kada daiktavardis yra tikrinis vardas, o sakytinėje kalboje tai suvokiama išimtinai pragmatiškai interpretuojant pasakymus, kuriuose vartojami šie žodžiai.

Analizuojamoje imtyje yra iš bendrinių daiktavardžių kilusių tikrinių vardų, kurie patys yra išversti vardai. Tai būdvardžiai, paversti bendriniais daiktavardžiais, o po šio pirmojo vertimo žodis pradėjo atlikti tikrinio daiktavardžio funkciją. Lietuvių kalboje yra asmenvardis Aušrinė, kuris savo kilme yra būdvardis, tiesiogiai galintis būti išverstas kaip „priklausanti aušrai, rytinė“.

Kaip teigia Zymovetsas (2021), nėra griežtos ribos tarp bendrinių daiktavardžių ir tikrinių vardų; jie veikiau skiriasi laipsniu, o ne rūšimi. Todėl keliose kalbose vyksta onimizacijos procesai (bendrinių

152

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

vardų pavertimas tikriniais vardais) ir deonimizacija (atvirkštinis procesas, t. y. kai tikriniai vardai tampa bendriniais vardais). Šie procesai rodo, kad „tikrinių vardų semantika turi daug bendrų bruožų su bendriniais daiktavardžiais, o esminis skirtumas tas, kad pirmieji įvardija unikalius esinius“ (Zymovets 2021: 247).

Aprašius teorines prielaidas, tolesniame skyriuje paaiškinamos šio tyrimo procedūros.

2. METODOLOGINĖS PROCEDŪROS

Kaip teigta pirmajame skyriuje, pirmasis šio tyrimo tikslas – nustatyti ir susisteminti iš bendrinių daiktavardžių kilusius lietuviškus vardus, o antrasis – parodyti, kad lietuvių kaip paveldėtosios kalbos vartotojai turi onomastikos žinių (Seide 2021). Atsižvelgiant į abu tikslus, duomenys buvo renkami atliekant suaugusių lietuvių kalbos vartotojų apklausą privačioje „Facebook“ grupėje, skirtoje anglakalbėse šalyse gimusiems lietuvių palikuonims. Šie informantai yra dvikalbiai vartotojai, kuriems lietuvių kalba yra paveldėtoji kalba.

Trečiasis šio straipsnio tikslas – parodyti, kad kai kurie informantų paminėti asmenvardžiai yra kultūriniai vardai, t. y. parodyti lietuviškų moterų vardų unikalumą. Šiuo tikslu vardai buvo suskirstyti į leksinius laukus ir patikrinti, ar jiems esama atitikmenų Brazilijos portugalų ir anglų kalbose; jei tokių nebuvo, pagal lyginamosios antropoonomastikos metodologiją jie laikyti kultūriniais vardais (Fernández Juncal, Seide 2021; Seide, Frai 2019; Seide, Petrulionė 2018; Seide, Petrulionė 2020).

Kalbant apie paveldo kalbos vartotojus, palyginti su gimtakalbiais, svarbu turėti omenyje, kad pirmosios kalbos įsisavinimas monolingvistinėje aplinkoje skiriasi nuo paveldo kalbos įsisavinimo dvikalbėje aplinkoje. Paveldo kalbą vartoja tik tam tikra žmonių grupė ir ribotesniam tikslų skaičiui, o monolingvistinėje aplinkoje kalbą vartoja visi ir įvairiausiais tikslais. Tokie apribojimai gali lemti labai skirtingą kalbinę medžiagą, o dėl to – ir skirtingus rezultatus. Balčiūnienė ir Dabašinskienė palygino, kaip Lietuvoje gyvenantys monolingvistiniai lietuvių kalbos vartotojai ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantys to paties amžiaus (vidutiniškai 78 mėnesių) nuoseklieji dvikalbiai lietuvių–anglų kalbos vartotojai gebėjo žodžiu kurti pasakojimus. Jų rezultatai parodė, kad nors dvikalbių vaikų pasakojimai lietuvių kalba buvo ilgesni, sukurti pasakojimai

⁷ Jie išmoko lietuvių kalbą kaip gimtąją, o netrukus po to išmoko anglų kalbą ir taip tapo dvikalbiai.

Straipsniai / Articles

153

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

monolingvistinių vaikų pasakojimuose buvo daug daugiau sintaksinių priemonių, padedančių kurti teksto rišlumą (Balčiūnienė, Dabšinskienė 2019: 5).

Kaip pradinis pavyzdys buvo pateiktas vardas Audra, kilęs iš bendrinio daiktavardžio. Po šio pavyzdžio grupės narių buvo paklausta, ar jie žino kitų tokio pobūdžio asmenvardžių. Šis duomenų generavimo ir rinkimo etapas truko keturias dienas: nuo 2018 m. vasario 1 iki 4 d.

Respondentų atsakymams vertinti buvo taikomi šie kriterijai: tai turėjo būti moteriškasis vardas, o kalboje turėjo egzistuoti su nurodytu vardu formaliai ir semantiškai susijęs bendrinis daiktavardis, nepaisant jo etimologinės kilmės. Šiam vardų lingvistiniam nagrinėjimui buvo naudojamas internetinis žodynas Zodynas.lt. Šis žodynas pasirinktas todėl, kad skirtinguose skirtukuose pateikia bendrinių daiktavardžių – skirtuke Kalbų žodynas⁸ – ir tikrinių vardų – skirtuke Vardai – rezultatus. Nors internetiniai žodynai gali būti ne visiškai tikslūs informacijos šaltiniai, šis žodynas laikytas tinkamu siekiant rasti vartosenos įrodymų ir apie tikrinius vardus, ir apie bendrinius daiktavardžius. Jei tyrimas būtų susijęs tik su tikriniais vardais, būtų galima naudoti kitą informacijos šaltinį, pavyzdžiui, svetainėje Vardai⁹ prieinamus duomenis. Tyrimų, atliktų naudojant šiuos duomenis, pavyzdžių galima rasti Seide ir Petrulionė (2018, 2020).

Svarbu pabrėžti, kad šiame tyrime daugiausia dėmesio skiriama ne lingvistinėms žinioms, kaip jas apibrėžia lietuvių lingvistika ir lietuvių kalbos specialistai, o lietuvių kalbos kaip paveldo kalbos vartotojų Onomastinėms žinioms. Todėl tai, kas gali būti laikoma naiviu respondentų pateiktu vardų kilmės aiškinimu, šiame straipsnyje vertinama kaip teisėtos kalbos žinios, kaip teigia Coseriu (1985) ir, naujesniu laikotarpiu, Preson (2002).

Nepaisant lingvistinės vardo kilmės, buvo vertinama, ar perėjimas nuo bendrinio daiktavardžio prie vardo gimtakalbiui buvo skaidrus. Vienas pavyzdžių – lietuviškas vardas Lilija, nurodantis gėlę „leliją“. Kitas pavyzdys – mitologinių būtybių vardai, homonimiški bendriniams daiktavardžiams, kurių kai kurių kilmę galima aiškinti ir kitaip. Kadangi jų forma sutampa, tik apklausus tuos, kurie pasirinko vardus, būtų galima sužinoti, ar vardą suteikęs asmuo turėjo omenyje bendrinio daiktavardžio, ar mitologinės būtybės reikšmę. Toks atvejis yra vardas Laima, kuris nurodo ir bendrinį daiktavardį „laimė“, ir mitologinės būtybės vardą Laimė bei jo variantą Laima – pagonišką pusdievę, siejamą su gimdymu ir džiaugsmu (EB 2018).

^⁸ Available at Žodynas internete – Teksto vertėjas | Žodynas.lt (Available at: https://www.zodynas.lt).

^⁹ Vardai VLKK (Prieiga: http://vardai.vlkk.lt).

154

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

Taikant šiuos kriterijus, buvo atrinkti visi paminėti vardai, t. y. patvirtinta 100% pasiūlytų vardų. Šis rezultatas liudija informantų lietuvių kalbos onomastines žinias. Susisteminus asmenvardžius į leksinius laukus,¹⁰ buvo ieškoma jų atitikmenų, jei tokių yra, anglų ir Brazilijos portugalų kalbose. Jei konkrečiam vardui buvo rastas atitikmuo, šis vardas laikytas tarpkultūriniu tikriniu vardu; kitu atveju jis laikytas kultūriniu tikriniu vardu.

3. VARDŲ ORGANIZAVIMAS Į LEKSINIUS LAUKUS

Kaip matyti iš 2 lentelės, informantų paminėti moteriškieji vardai daugiausia kilo iš 10 leksinių laukų. Floros lauke (įskaitant gėles) yra daugiau leksinių vienetų nei kituose laukuose; po jo eina klimato reiškinių, laiko ir jausmų laukai. Dauguma jų gali būti siejami su gamtine aplinka ar ekosistemomis, nes apibūdina tradicinio Lietuvos kaimo gyvenimo aplinką.

2 LENTELĖ. Imties kiekybinė analizė

Leksiniai laukai | Vardų skaičius flora (įskaitant gėles) | 10 klimato reiškiniai | 8 laikas | 7 jausmai | 5 kaimo produktai | 4 klasikiniai elementai | 4 brangakmeniai | 3 kraštovaizdis | 3 abstrakčios sąvokos | 2 muzika | 2 kiti | 6 iš viso | 54

¹⁰ Pagal leksinio lauko teoriją, leksiniai vienetai kalboje organizuojami į reikšme panašių pavadinimų rinkinius. Kalbos leksinių laukų visuma ir kiekvieno lauko vienetų skaičius gali atskleisti, kurias tikrovės dalis kalba konceptualizuoja ir išryškina.

Straipsniai / Articles

155

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

3.1. Flora

Pusė šio lauko vardų yra gėlių pavadinimai: LILIJA, RAMUNĖ, ROŽĖ, SAULUTĖ ir ŽIBUTĖ. Mergaičių pavadinimas gėlių vardais gali būti susijęs su Vakarų kultūros pasaulėvaizdžiu, pagal kurį grožis ir jautrumas laikomi tinkamomis moteriškomis savybėmis. Kaip bendros kultūrinės ypatybės, kai kurie iš šių vardų turi atitikmenis kitose kalbose, t. y. ta pati gėlė kitose kalbose taip pat vartojama moterims pavadinti. LILIJA atitinka anglų kalbos „Lily“ ir Brazilijos portugalų kalbos „Lílian“. ROŽĖ atitinka anglų kalbos „Rose“ ir Brazilijos portugalų kalbos „Rosa“. SAULUTĖ atitinka anglų kalbos „Daisy“ ir Brazilijos portugalų kalbos „Margarida“. ŽIBUTĖ atitinka anglų kalbos „Violet“ ir Brazilijos portugalų kalbos „Violeta“.

RAMUNĖS įprastas atitikmuo Brazilijos portugalų kalboje yra „camomila“, o anglų kalboje – „chamomile“, tačiau šie daiktavardžiai tose kalbose nėra paversti tikriniais vardais. Šie moteriškieji vardai taip pat atrodo būdingi išskirtinai lietuvių vardynui: EGLĖ (eglė), GILĖ (gilė), JORĖ (pavasario gamtos deivė), JORŪNĖ (kilęs iš JORĖS) ir RŪTA (rūta).

3.2. Klimato reiškiniai

Kaip pavyzdys buvo pateiktas vardas Audra. Rezultatai parodė, kad egzistuoja AUDRONĖ, kilęs iš vardo Audra, taip pat šie vardai: MIGLĖ (rūkas), RASA (rasos lašas), SNIEGĖ (forma, susijusi su lietuvišku bendriniu daiktavardžiu „sniegas“), SNIEGUOLĖ (kilęs iš SNIEGĖS), VAIVA (žodis, susijęs su „vaivorykšte“), ir VĖJŪNĖ (vėjelis). Tik pastarasis vardas vartojamas anglakalbėse šalyse, tačiau labai retai. Kiti vardai Brazilijos portugalų kalboje kaip vardai apskritai nevartojami. Įdomu tai, kad šio leksinio lauko vardai susiję su šalies klimato ypatybėmis: čia daug lyja, o žiemos būna atšiaurios.

3.3. Laikas

Bendriniai daiktavardžiai, susiję su laiku ir paversti asmenvardžiais, yra šie: AUŠRA (aušra), AUŠRINĖ (kilęs iš AUŠROS), LIEPA (liepa), RYTĖ (susijęs su forma „rytas“), VAKARĖ (susijęs su forma „vakaras“), VASARA (reiškia vasarą),

156

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

ir VASARĖ (susijęs su forma „vasaris“).¹¹ Tiek anglakalbėse šalyse, tiek Brazilijoje atitinkami bendriniai daiktavardžiai nevartojami kaip asmenvardžiai. Įdomu tai, kad abiejose kalbose egzistuoja susijęs vardas Aurora, tačiau jis kilęs iš lotyniško aušros deivės vardo ir semantiškai nėra toks skaidrus kaip lietuvių kalboje.

3.4. Jausmai

Šiame leksiniame lauke paminėti šeši moteriškieji vardai. Jį sudaro vardai GAILĖ (sielvartas), VILTĖ (pilno vardo Viltautė trumpinys, reiškiantis tautos viltį), TAUTVILĖ (ta pati reikšmė kaip Viltautė), LAIMA (susijęs su forma „laimė“) ir MEILĖ (meilė). Nė vienas iš jų nėra asmenvardis anglų kalboje ar portugališkai kalbančiose šalyse. Du iš jų (Viltautė ir Tautvilė) susiję su patriotizmu, o kiti, regis, atspindi motinos ar šeimos jausmus naujagimiui.

Šie vardai daugiausia euforiniai. Vienintelis disforinis yra GAILĖ, reiškiantis apgailestavimą; tai neutralus būdvardis, plačiai vartojamas jaustukuose. Lietuvių kalboje jaustukas „Gaila!“ atitinka anglišką posakį „What a pity!“.

Taip pat įdomu pažymėti vardų VILTĖ ir TAUTVILĖ sinonimiją. Pirmasis yra Viltautė trumpinys. Varde Viltautė pirmiausia eina žodžio „viltis“ šaknis, po jos – „-taut“ (lietuviško žodžio, reiškiančio tautą, šaknis) ir „-ė“ (moteriškosios giminės morfema). Varde TAUTVILĖ pirmiausia eina morfema „taut-“, po jos – „viltis“ ir moteriškosios giminės morfema „-ė“. Taigi abiem atvejais tai daryba kompozicijos būdu.

3.5. Kaimo produktai

Šie vardai nurodo laukų produktus – gautus juos išgaunant arba auginant: BITĖ (bitė), MEDA (susijęs su forma „medus“), LINA (susijęs su forma „linas“) ir RUGILĖ (rugiai). Kadangi BITĖ nurodo bitininkystės veiklą, vardas priskirtas ne gyvūnų, o kaimo produkto laukui

¹¹ Tais atvejais, kai susijusi forma yra vyriškosios giminės, vyriškosios giminės morfemos galūnė -s pakeičiama moteriškosios giminės morfemos galūne -ė.

Straipsniai / Articles

157

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

nes jis susijęs su medaus gamyba ir prekyba. Visi šio lauko vardai nurodo Lietuvos kaimo tradiciją. Iš tiesų linai ir rugiai yra Lietuvoje auginami produktai. Šio leksinio lauko nėra Brazilijos portugalų ir anglų kalbose.

3.6. Klasikiniai elementai

Klasikiniai elementai yra tie, kuriuos antikos filosofai laikė paprastesnėmis medžiagomis, iš kurių turėjo būti sudaryta visa materija: VANDENĖ (susijęs su forma „vanduo“), UGNĖ (susijęs su forma „ugnis“), ŽĖMYNA (susijęs su forma „žemė“) ir analogiškai SMILTĖ (susijęs su forma „smiltys“). Kaip ir pirmiau aprašytuose leksiniuose laukuose, Brazilijos portugalų ir anglų kalbose atitikmenų nėra.

3.7. Brangakmeniai

Brangakmeniai, taip pat randami gamtoje, sudaro svarbų leksinį lauką. Jam priklauso AUKSĖ (auksinė), GINTARĖ (gintaras) ir GINTA (GINTARĖS trumpinys). Cheminės sudėties požiūriu gintaras nėra mineralas, tačiau jis priskirtas brangakmeniams, nes ši žaliava yra reta ir naudojama juvelyrikoje. Gintaras yra suakmenėjusios medžių sakos, Lietuvoje randamos gausiau. Išskyrus anglišką vardą Amber, kiti šio lauko vardai portugalų ar anglų kalbose kaip moteriškieji vardai nevartojami.

3.8. Kraštovaizdis

Šio leksinio lauko vardai yra DANGUOLĖ (iš dangaus), JŪRA (jūra) ir SAULĖ (saulė). Jie apibūdina idilišką pajūrio kraštovaizdį ir neturi atitikmenų Brazilijos portugalų bei anglų kalbose.

3.9. Abstrakčios sąvokos

Šiame lauke paminėti du vardai: GUODA (garbė) ir DALIA (likimas); jie neturi atitikmenų Brazilijos portugalų ir anglų kalbose.

158

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

3.10. Muzika

Tai dar vienas laukas, kuriame paminėti du vardai, neturintys atitikmenų Brazilijos portugalų ir anglų kalbose: DAINA (nereliginė daina) ir DAINORA (norinti dainuoti, vardas iš veiksmažodinio junginio „norinti dainuoti“¹²).

3.11. Kiti

Galiausiai kategorijai „Kiti“ priskiriami vardai, konkrečiame leksiniame lauke paminėti tik po vieną kartą, būtent: AIDA (moteriškoji „aidas“ forma, aidas, garsų laukas), AINĖ (palikuonė, giminystės laukas), AUSTĖJA (audėja, profesijos laukas), UNDINĖ (undinė, mitologinių būtybių laukas), SVAJONĖ (sapnas, psichinių reiškinių laukas), ŽYDRŪNĖ (melsva, spalvų laukas) ir ŽIEDĖ (moteriškoji „žiedas“ forma, reiškianti žiedą arba žiedą, objektų laukas). Nė vienas iš jų neturi atitikmens Brazilijos portugalų ar anglų kalbose.

4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS: MOTERIŠKIEJI VARDAI KAIP KULTŪRINIAI TIKRINIAI VARDai

Remiantis Davies (2003) kategorija, moteriškieji vardai, neturintys atitikmens anglų ir portugalų kalbose, laikyti kultūriniais tikriniais vardais. Išskyrus keturis vardus, kilusius iš gėlių pavadinimų, ir vieną vardą, kilusį iš bendrinio daiktavardžio amber, visi likę 48 vardai yra kultūriniai tikriniai vardai. Kitaip tariant, tai vardai, būdingi ir išskirtiniai lietuviškam moterų vardynui. Šių kultūrinių tikrinių vardų gausa ir įvairovė leidžia įžvelgti kultūros bruožų. Ypač tai pasakytina apie su kaimo gyvensena susijusius leksinius laukus.

Šiame straipsnyje analizuojami vardai yra įprasti ir iš dalies atitinka bendrąjį supratimą (neprofesionaliųjų žinias apie tikrinius asmenvardžius) apie tai, kas laikoma lietuviškumo požymiu, kaip, pavyzdžiui, aprašyta turistams skirtoje knygoje, pristatančioje šalį:

¹² Šiuo atveju pirmiausia įvyko funkcijos perkėlimas: veiksmažodis virto bendriniu daiktavardžiu, o vėliau bendrinis daiktavardis tapo tikriniu vardu. Junginys „norinti dainuoti“ reiškia „jie nori dainuoti“.

Straipsniai / Articles

159

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

„Nors kelios kartos užaugo miestuose, mes neatsiejami nuo žemės: tikras lietuvis sugebės pasodinti kelis bulvių kerus net ant savo daugiaaukščio namo palangės“ (Kairienė 2001: 5).

Be to, dauguma leksinių laukų siejasi su lietuvybė („lietuviškumo“) idealu, aprašytu toje pačioje knygoje:

„Lietuvos kultūros pagrindas yra meilė gamtai, ypač medžiams ir miškams [...] Istorinės ir išskirtinio grožio gamtos vietos tapo Lietuvos simboliais, beveik prilygstančiais oficialiai valstybės vėliavai, herbui ir himnui. Baltijos jūros bangos išmeta į krantą gintaro gabalėlius, vadinamus Baltijos auksu. Jis taip pat yra mūsų tautinės tapatybės ženklas ir mūsų savitumo, atsparumo bei stiprybės simbolis“ (Kairienė 2001: 56).

Kadangi Lietuvos tautos nacionalinių kultūros bruožų aprašymai ir iš bendrinių daiktavardžių kilusių moteriškųjų asmenvardžių leksinių laukų semantinis turinys sutampa, ši analizė, regis, patvirtina, kad tokie vardai lietuvių kalboje yra įprasti moteriškieji vardai.

Atsižvelgiant į negausią literatūrą apie iš bendrinių daiktavardžių kilusius lietuvių moterų vardus (žr. Gudavičius 2013), šiuo straipsniu siekiama užpildyti šią spragą. Jo analizė patvirtina Gudavičiaus (2013) išvadas, parodydama, kad lietuvių antroponimijoje egzistuoja iš bendrinių daiktavardžių, susijusių su gamta, kilusių moteriškųjų asmenvardžių kategorija.¹³ Ji taip pat patvirtina Felecan (2014) prielaidas. Šio pobūdžio vardai yra: 1) įprasti lietuvių moteriškieji vardai, 2) idealiojo vartotojo Onomastinių žinių dalis (Seide 2021) ir tam tikru mastu 3) kultūriniai Lietuvos asmenvardžiai.

Be to, tiksli informanto pateikta informacija rodo, kad Onomastinės žinios yra neatsiejama jų kultūrinės ir lingvistinės kompetencijos lietuvių kalboje kaip paveldo kalboje dalis. Tačiau reikia tolesnių tyrimų, ypač apklausų su lietuvių kalbos gimtakalbiais ir tyrimų, kuriais būtų vertinama, ar rezultatai skiriasi priklausomai nuo informantų amžiaus ir išsilavinimo lygio.

REFERENCES

Balčiūnienė Ingrida, Dabašinskienė Ineta 2019: Language Dominance in Bilingual Acquisition: A Case Study of Narrative Production in Lithuanian. – Eesti

¹³ If the masculine forms of those cultural names are used, the uniqueness of such first names should apply to them as well. However, further research is needed to confirm this. Please see two studies on masculine and feminine forms of first names, one in Brazilian Portuguese (Seide 2021a) and another in Peninsular Spanish (Fernández Juncal 2021).

160

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

Rakenduslingvistika Ühingu aastaraamat [Estonian Papers in Applied Linguistics] 15, 1–19. DOI: http://dx.doi.org/10.5128/ERYa15.01.

Butkuvienė Karolina, Petrulionė Lolita, Seide Márcia Sipavičius, Valiulienė Edita 2021: Name-Giving Motives in Lithuania and Brazil: A Comparative View. – Domínios de Lingu@gem 15(2), 405–445. DOI: https://doi.org/10.14393/DL46-v15n2a2021-6.

Coseriu Eugeniu 1985: Linguistic Competence: What Is It Really? – The Modern Language Review 80(4), 25–35.

Čirūnaitė Jūratė 2002: Bajorų pavadinimai – lietuvių pavardžių šaltinis. – Baltistica 37(2), 28–41.

Davies Eirlys E. 2003: A Goblin or a Dirty Nose? The Treatment of Culture-Specific References in Translations of the Harry Potter Books. – The Translator 9(1), 65–100.

EB 2018: Laima. – Encyclopaedia Britannica, 3^th edition, e. version, Feb, 14, 2018. Available at: https://www.britannica.com/topic/Laima.

Fernández Juncal Carmem 2021: Estructura formal del repertorio antroponímico español. – Revista de Filología Española 10(1), 127–149. Available at: http://revistadefilologiaespañola.revistas.csic.es/index.php/rfe/article/view/1287.

Fernández Juncal Carmen, Seide Márcia Sipavicius 2021: Convergencia y divergencia de los repertorios antroponímicos brasileño y español. – Fórum Linguístico 18(2), 6101–6123. DOI: 10.5007/1984–8412. 2021. e73809.

Felecan Oliviu 2014: Unconventional First Names: Between Onomastic Innovations and Illustrious Models. – Unconventional Anthroponyms: Formation Patterns and Discursive Function, eds. O. Felecan, D. Felecan, Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 133–155.

Gudavičius Aloyzas 2013: Nature in the System of Lithuanian Personal Names. – Voprosy Onomastiki 10(2), 137–145.

Hall Edward Twitchell 1990: The Silent Language, New York: Doubleday.

Kairienė Audra 2001: Lithuania, Vilnius: R. Paknio leidykla.

Katan David 2009: Translation as Intercultural Communication. – The Routledge Companion to Translation Studies. Munday Jeremy, London: Routledge, 74–92.

Kuzavinis Kazimieras, Savukynas Bronys 1994: Lietuvių vardų kilmės žodynas, 2-asis stereotip. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Straipsniai / Articles

161

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

Kvašytė Regina 2018: Theory and Practice of Rendering Foreign Proper Names into Lithuanian and Latvian. – Voprosy onomastiki 15(1), 155–167.

López-Franco Yolanda Guillermina 2014: En torno al semantismo de los nombres propios: entre debate y síntesis teórica. – Revista Trama 10(20), 69–81.

Lower Mark Anthony 1849: English Surnames, London: John Russel Smith. Available at: https://archive.org/details/englishsurnames01lowe/page/2.

Nida Eugene 2003: Language and Culture: Two Similar Symbolic Systems. – Translation Translation, ed. S. Petrilli, Amsterdam: Rodopi, 433–449.

McCarthy Michael 1995: Vocabulary, Oxford: OUP.

Mill John Stuart 2009: A System of Logic, Ratiocinative and Inductive. Available at: mill1843book1.pdf (earlymoderntexts.com).

Newmark Peter 1988: A Textbook of Translation, New York: Prentice-Hall International.

Petrulionė Lolita 2015: Translation of Culture-Specific Items from English into Lithuanian and Russian: The Case of Joanne Harris’ Gourmet Novels: unpublished Doctoral Dissertation, Kaunas: Vytautas Magnus University. Available at: Translation of Culture-Specific Items from English into Lithuanian and Russian: the Case of Joanne Harris’ Gourmet Novels (vdu.lt).

Preston Dennis 2002: What is Folks Linguistics. – Målbryting 6, 13–23. DOI: 10.7557/17.4751.

Ragauskaitė Alma 2021: Naming System of Kėdainiai Women in Local Register Books of the 17^th–18^th Centuries. – Onomástica desde América Latina 2(4), 4–31. DOI: 10.48075/odal.v0i0.27485.

Reyes-Contreras Miguel 2020: Truncamientos de hipocorísticos españoles y nombres de pila en mazahua: un fenómeno compartido. – Onomástica desde América Latina 1(1), 145–171. DOI:10.48075/odal.v1i1.24164.

Seide Sipavicius Márcia 2020: Antroponimia, diáspora y migración: los descendientes de lituanos en Brasil. – Onomástica desde América Latina 1(1), 100–121. DOI: 10.48075/odal.v1i1.24156.

Seide Márcia Sipavicius 2020a: Antroponomástica comparada. – Onomástica desde América Latina 1(2), 83–102. DOI:10.48075/odal.v1i2.25488.

Seide Sipavicius Márcia 2021: Proposal of Interdisciplinary Definition of Proper Names. – Onomástica desde América Latina 4(2), 200–222. DOI: 0.48075/odal.v0i0.28007.

162

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI

Lithuanian Female Personal Names as Cultural Names Derived from Common Nouns from the Point of View of Speakers of Lithuanian as a Heritage Language

Seide Márcia Sipavicius 2021a: Caracterização morfológica dos prenomes mais populares no Brasil nas décadas de 1930 a 2000: um estudo exploratório. – Filol. Linguíst. Port. 23(1), 47–69. DOI: 10.11606/issn.2176-9419.v23i1p47–69.

Seide Márcia Sipavicius, Frai Patrícia H. 2019: Antroponímia comparada: um estudo sobre os nomes inovadores na antroponímia da Espanha e do Brasil. – Afluente 4(12), 64–86. Available at: http://www.periodicoseletronicos.ufma.br/index.php/afluente/article/view/11443/6843.

Seide Sipavicius Márcia, Petrulionė Lolita 2018: Between Languages and Cultures: An Exploratory Comparative Study of Usage of Lithuanian and Brazilian Masculine Anthroponyms. – Revista de Estudos da Linguagem 26(3), 1201–1226. DOI: 10.17851/2237-2083.26.3.1201–1226.

Seide Sipavicius Márcia, Petrulionė Lolita 2020: Formation and Usage of Hypocoristic Forms in Brazilian Portuguese and Lithuanian. – Alfa: Revista de Linguística 64, 1–25. DOI: 10.1590/1981-5794-e11611.

Sinkevičiūtė Daiva 2006: Dėl vardyno plėtimo dvikamieniais vardais ir jų variantais. – Kalbos kultūra 79, 275–280.

Sinkevičiūtė Daiva 2007: Asmenvardžių su kamienais žyg– ir žy–m– raida. – Baltistica 42(1), 117–131.

Sinkevičiūtė Daiva 2010: Dėl lietuvių dvikamienio asmenvardžių kamieno dal– atsiradimo. – Baltistica 45(2), 325–340.

Sinkevičiūtė Daiva 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai. – Kalbos kultūra 84, 214–229.

Sinkevičiūtė Daiva 2013: Dėl nesutrumpėjusių dvikamienių asmenvardžių kamieno gaud– variantų lietuvių kalboje. – Baltistica 48(1), 119–128.

Sinkevičiūtė Daiva, Vaida Griniūtė 2014: Ispaniški vardai lietuvių vardyne 1991–2010 m. – Bendrinė kalba 87, 1–17.

Sinkevičiūtė Daiva 2015: Nauji dvikamieniai asmenvardžiai 1991–2010 m. Lietuvos vardyne. – Acta Linguistica Lithuanica 73, 82–100.

Tesnière Lucien 1959: Éléments de Syntaxe Structurale, Paris: Libraire C. Klincksieck.

Van Languendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names, Berlin, New York: Mouton de Gruyter.

Vilela Mário 1994: Estudos de Lexicología do Português, Almedina: Coimbra.

VLKK – Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija [State Commission of the Lithuanian] 2022. Available at: http://www.vlkk.lt/.

Straipsniai / Articles

163

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE

Walkowiak Justyna Barbara 2017: O rozbieżnych etymologiach nazwisk polskich i litewskich Wstęp. – Acta Baltico-Slavica 41, 251–265.

Walkowiak Justyna Barbara 2019: Imiona mniejszości litewskiej w Polsce. – Acta Baltico Slavica 43, 81–104.

Zinkevičius Zigmas 1981: Sirvydas ar Širvydas? – Baltistica 17(1), 28–41.

Zinkevičius Zigmas 2009: Lietuvių asmenvardžių sąveika. – Baltistica 45(1), 125–134.

Zymovets Galyna 2021: Frame Semantics as an Explanatory Model for Commercial Names Formation. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 244–261.

Žodynas internete – Teksto vertėjas 2022: Available at: https://www.zodynas.lt.

Lietuviški moterų asmenvardžiai kaip iš bendrinių daiktavardžių kilę kultūriniai vardai gimtosios lietuvių kalbos vartotojų požiūriu

SANTRAUKA

Straipsnyje analizuojami lietuviški moterų asmenvardžiai, kilę iš bendrinių daiktavardžių. Teigiama, kad šio tipo asmenvardžiai išryškina ryšius tarp kalbų, kultūrų ir bendrinių žodžių ir parodo, kad žinios apie asmenvardžius yra neatsiejama gimtosios lietuvių kalbos vartotojų onomastikos žinių dalis. Straipsnį sudaro šios dalys: po įžangos einanti pirmoji straipsnio dalis pateikia teorinį pagrindimą ir šio žvalgomojo tyrimo prielaidas; antrojoje dalyje aprašomi tyrime taikomi metodai; trečiojoje dalyje duomenys klasifikuojami pagal leksinius laukus, o ketvirtoji dalis apibendrina tyrimo rezultatus. Tikrinių žodžių analizė patvirtina, kad šio tipo vardai atitinka tradicinius moterų asmenvardžius ir atskleidžia, kad kai kurie iš jų yra būdingi tik lietuvių kultūrai. Be to, informantų pateikta tiksli informacija parodo, kad onomastikos žinios yra neatskiriama gimtosios lietuvių kalbos žinių dalis.

Įteikta 2022 m. sausio 2 d.

MÁRCIA SIPAVICIUS SEIDE Rua Rio Grande do Norte, 1363, Marechal Cândido Rondon, PR, 85960–970, Brazil [email protected]

164

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI