224
Kalbos Kul ū a | 81
Diskusijos
DAINIUS RAZAUSKAS
lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as
DĖl SEKANČIO kLAusiMo
sūnui Daugilui, paakinusiam šį klausimą nuodugniau pasiaiškin i
Šis ašinys adosi bandan susi ok i a p daly io sekan is eik inų i ne eik-
inų eikšmių, leis inos i neleis inos a osenos. Kad i nebūdamas p o esi-
onalus kalbininkas, baudžiuos u įs į ai – į bandymą su ok i sa o gim osios
kalbos dalykus – šiokią okią eisę. Juoba kad pi miausia mėginau su ok i
k eipdamasis kaip ik į kalbininkus i ik paskui, gal kiek i iš ne il ies, iš-
d įsau pamąs y i pa s. ebus šie mano bandymai kuo g iežčiausiai eisiami
ų, ku ie dalyką daug ge iau išmano, ik dėl kažin kokių man nesup an amų
p iežasčių nesi eikė jo išaiškin i.
a ne pi masis daly io sekan is a ojimą nuosekliai aisė mūsų bend i-
nės kalbos pa ia chas Jonas Jablonskis1. Pa yzdžiui: Vaidinimas a idė as s e -
kančiam (= ki am) šeš adieniui; S e k a n i s su ažia imas ski iamas
už d iejų me ų Mask oje, aisoma: K i a s su ažia imas ski iamas po d ejų
me ų Mask oje; Galiu pa a i ūkininkui gydy i susi gusias kiaules s e k a n č i u
būdu, aisoma: Gydyki kiaules š i u o būdu…; (Reikia) iš in i isa kiaulė s e -
k a n č i u skiediniu, aisoma: Kiaulės eikia iš in i š i u o skiediniu… (Jab
lonskis 1935: 107, 179; 1936: 159, 161; 1959: 108, 184, 448, 450). I kaip
apibend inimas: „Sekamas, sekan is = 1) ki as, 2) šis, ši as. Pa .: 1) ki as
posėdis (ne: sekan is posėdis) bus ečiadienį; šie žmonės (ne: sekan ieji žmo-
nės) bu o užmuš i.“
1 už pa a imą k eip is į p ieška inius J. Jablonskio aš us, pamokymą pasinaudo i Kalbos kul-
ū os odyklėmis, nu ody ą oliau minėsimą Man o adomėno ašinį, kai ku ias e ingas
dalykines pas abas i iesiog ge ano iškumą no iu padėko i d . P anui Kniūkš ai.
D. azausKas. Dėl sekančio klausimo
225
„Ši am sa o eikalui linkęs esu a o i pap as ai šiuos mūsų kalbos žo-
džius: 1) olesnis daba iš eilės ( ol., ki as) posėdis bus šį ečiadienį; 2) nu-
dė i (nušau i, nužudy i, sušaudy i…) bu o šie bu bulų žmonės: an anas,
Jonas i Pe as. Kad žodžiai sekamas, sekan is y a ne a o ini kalboj, kad
juodu y a isada aisy inu, o pasaky i šiais sa o žodžiais nieku būdu neno-
ėčiau: ši uodu mūsų kalbos žodžiu ne inka a o i ik ai be kokio eikalo…;
juodu (sekamas, sekan is) aisy inu y a ik en, ku ašy ojo y a n e ž m o -
n i š k a i pa a o u“ (Jablonskis 1936: 202).
Jonu Jablonskiu sekė ki as didis lie u ių kalbos no min ojas i š a in o-
jas Juozas balčikonis. Pi miausia minė inas jo aisymas: Pe sekančią
(= ki ą…) sa ai ę į ykiai ge okai apibluko. Šį sa o aisymą jis aip aiškina:
„E. Viskan a no i palik i ne aisy ą „sekančią dieną, sekančią sa ai ę, sekančią
pamoką“, nes o eikalaująs „kalbos ikslumas“. Koks gi čia galės bū i ikslu-
mas, jei mes sa o kalbos žodžiams duosim ne u inčią jiems eikšmę! a gi
mes sakome: „Ku i y oj diena seka?“ „Ku is paskui mėnuo seka?“ „Ku i
pamoka daba seka?“ Jei o ne a ojame, ai negalime a o i i „sekančią
dieną“, „sekan į mėnesį“, „sekančią pamoką“. Mes am eikalui u im: „ki ą
dieną“, „ki ą mėnesį“, „ki ą pamoką“, „a einančią sa ai ę“, „a einan į mėne-
sį“ (plg. „Kaip adinasi as mėnuo, ku is a eina?“), „a einančiais me ais“. Jei
aš pasakysiu „a einančią sa ai ę ažiuoju į sodžių“, „a einančiais me ais gy-
ensiu mies e“, a da kam gali bū i neaišku, ką sakau?“. Š ai da kele as jo
aisymų: susi a da o, ku i kada sekan į (= ki ą) ka ą suei i; (bi ė) palypėjo
žemyn p ie sekančio (= ki o) žiedo; da sekančią (= ki ą) dieną d idešim y
ų… u i s o i į d a ą; sekančių (= ki ų) me ų pa asa į ba kūnas bu o pa ęš as
(balčikonis 1978: 145, 155–156, 225, 288, 292, 307).
Mūsų kalbos didžiūnais seka i ėlesnių laikų jos da bininkai, be ne isi.
umpai pe ž elgsime s a biausias išsaky as nuomones.
Nijolė sližienė ašo: „Pap ašius siūly i ką į ga bės p ezidiumą, ka ais
gi dime sakan : ga bės p ezidiumą siūlome šios sudė ies a ba sekančios sudė ies
i ne ga bės p ezidiumą siūlome sekančiai. okie pasakymai i gi y a pažodi-
niai e iniai. Ypač peik inas čia daly is sekančios, pa a o as ie oje į a -
džių šios, ši okios, okios, o p ie eiksmis sekančiai šiais a ejais isiškai neį-
manomas. eikė ų saky i: į ga bės p ezidiumą siūlome… (a ba į ga bės p ezi-
diumą siūlome šiuos d augus…)“ (sližienė 1969: 18).
Kazys ul ydas eigia: „ eikia pasaky i, kad labai dažnai, ypač in eligen ų
šnekamojoje kalboje, ne ykusiai a ojamas eiksmažodis sek i i jo edi-
niai. Š ai kele as konk ečių o eiksmažodžio i jo edinių a ojimo klaidų:
226
Kalbos Kul ū a | 81
Iš o s e k a , kad jie nea eis į alką; A siž elgus į anksčiau išdės y ą medžiagą,
seka…; Tai odo s e k a n į; Komisija kons a uoja (pažymi) s e k a n į;
Žemiau ( oliau) s e k a pa ašai; Tai ma ome iš s e k a n č i o s len elės; Da -
bai paski s y i s e k a n č i a i.
oks eiksmažodžio sek i i jo edinių a ojimas y a nelie u iškas. ai
ne kas ki a, kaip p as as e imas okiško eiksmažodžio olgen i jo edinių
a usiško следовать i jo edinių. lie u iškai egalima aip saky i: Kas iš o
išeina? Iš o išeina, kad jie nea eis į alką; Anksčiau išdės y oji medžiaga š ai ką
odo; Tai odo š ai ką; Komisija kons a uoja (pažymi) š ai ką; Žemiau ( oliau)
eina pa ašai; Tai ma ome iš šios len elės; Da bai paski s y i ši aip“ (ul ydas
1972: 25–26).
Pažymė inas Klemen inos Vosyly ės s aipsnis „Veiksmažodžio sek i
eikšmės“. Pab ėžusi eiksmažodį sek i esan daugia eikšmį i iš a dijusi jo
eikšmes, kalbininkė p idu ia: „be suminė ų eikšmių, eiksmažodis sêk i
(sìka, sìkė) aš uose pa a ojamas da okiomis eikšmėmis: 1) „ei i, bū i,
yk i uojau po ko no s“, p z.: po poliklinikos s e k d a o (= būda o, p asi-
dėda o) izi ai pas ligonius į namus; 2) „išplauk i, aiškė i, ma y i“, p z.: Iš o
s e k ė (= išaiškėjo) iš ada, kad als ie is niekada nepe siims eisinga pažiū a į
gam ą. Šiomis eikšmėmis eiksmažodis sek i ne a o inas, nes ai eikšmės
s e imybės. apie šių eikšmių ne eik inumą jau kalbė a anks esniuose „Kal-
bos kul ū os“ sąsiu iniuose. Ne a o inas aip pa daly is sìkan is,i eikšme
„šis, ši as, oks“, p z.: Keliamų klausimų a as y a s e k a n i s (= oks);
Da bų a ka s e k a n i (= okia).
ačiau daly is sìkan is,i „ku is eina po ko no s, ki as“ y a a o inas
lie u ių kalboje. ai į eisina i „Daba inės lie u ių kalbos žodynas“ (abu
leidimai), p z.: S e k a n i s laik aščio nume is; Išlipsim s e k a n č i o j e
s o elėje“. oliau pa eikiami ys pa yzdžiai iš lKŽ, ienas iš jų Donelaičio:
Todėl u kiek iens… aipo pasi ūpy , kad kožna diena, nusikandus sa o daly-
ką, da i s e k a n č i a i n’užmi š ų eikalą skalsy . I paaiškin a: „Šiam ei-
kalui siūlomi žodžiai ki as, a einan is, olesnis gali kel i painia ą a da y i
min į neaiškią. Vis dėl o ais a ejais, kai žodžiai ki as, a einan is, olesnis
puikiai nusako ą, ką i sekan is, eikė ų juos i a o i. sakysim, isiškai
aiškus i sup an amas sakinys K i ą asa ą a os ogausiu pajū yje, odėl
nė a eikalo saky i S e k a n č i ą asa ą a os ogausiu pajū yje“ (Vosyly ė
1978: 50; pa yzdžius ž . lKŽ XII 318).
Vėlgi K. ul ydas, be jau iksliau i aiškiau: „ aip pa nede a aisy i žo-
džio sekan is, a ojamo eikšme „ku is eina po ko no s“. „Daba inės lie u-
D. azausKas. Dėl sekančio klausimo
227
ių kalbos žodyne“ pa i in a kaip no minė okia žodžio sekan is eikšmė,
i duo i pa yzdžiai: Sekan is laik aščio nume is; Išlipsim sekančioje s o elėje.
Nė a pag indo os eikšmės nep ipažin i. ačiau ki ais a ejais žodis sekan is
y a iesiog neleis inas. Pa yzdžiui, pasakymai Tai odo sekan i len elė; Komi-
sijos sudė is sekan i aisy ini aip: Tai odo ši len elė; Komisijos sudė is okia“
(ul ydas 1986: 6).
Ne alia, žinoma, čia nepaminė i aldono Pupkio suda y ų Kalbos p ak i-
kos pa a imų ( oliau – KPP), ku i gi eigiama, kad eiksmažodis sek i „ne-
a o inas eikšme „bū i, ei i uoj po ko“: Kas s e k a (= Kas eina, kas y a)
uoj po žiemos? Žemiau s e k a (= eina, y a) pa ašai. S e k ė (= Bu o) du
ikslūs smūgiai (Paskui, oliau – du ikslūs smūgiai). Toliau s e k a (Toliau eina,
y a; Toliau –) in o macija apie Vilniaus g ąž ų gamyklos pi mūnus“. apie daly-
į sekan is pasaky a, kad jis ne a o inas eikšmėmis: 1. šis, ši oks, oks (p ieš
iš a dijimą): Vilniuje daba eikia s e k a n č i o s (= šios) pa odos. Kolek y as
p iėmė s e k a n č i u s (= šiuos, okius) įsipa eigojimus. Mums eikia s e -
k a n č i ų (= okių) specialis ų. Suda y a komisija s e k a n č i o s sudė ies (=
okia komisija). Gauname s e k a n č i a s (= šias, ši okias, okias) lyg is. Vai-
kams miego ukmė siūloma s e k a n i (= okia, ši okia; ge iau Vaikams e-
komenduojama miego i ši iek). Gydy i galima s e k a n č i u (šiuo, ši okiu, o-
kiu) būdu; 2. š ai kas, š ai kodėl (p ieš aiškinimą): A sakydamas į jūsų aš ą,
p anešu s e k a n į (= p anešu š ai ką; p anešu). Tai odo s e k a n į (= š ai
ką). Sp endimas palik as galio i dėl s e k a n č i o (= dėl šių p iežasčių, mo y ų;
š ai dėl ko; dėl o, kad…). o a o inas jis š ai kaip: S e k a n i s ilko pėdomis
medžio ojas apsiž algė. Jį s e k a n y s žmonės sus ojo“ (KPP 256–257).
Galiausiai lie u ių kalbos komisijos nu a imu į eisinama, kad žodis
sekan is,i y a ne a o inas eikšmėmis: 1. „šis,i, ši oks,ia, oks,ia“ (p ieš
iš a dijimą): Vilniuje šiuo me u eikia s e k a n č i o s (= šios, okios) pa odos:
[…]; 2. „š ai kas; š ai kodėl“ (p ieš aiškinimą): A sakydamas į jūsų aš ą p a-
nešu s e k a n į (= š ai ką):… (lKKN 145).
Nesidedu isas kalbininkų nuomones šiuo klausimu pa eikęs, gal būsiu
ką i išleidęs iš akių, be i iš o, kas pasaky a, aišku – gal i am ik as p ieš-
a a imas, nesu a imas, be iš iesų ai nuoseklumo, ikslumo s oka a ne
(pusiau) sąmoningas nu ylėjimas.
apsi ibokime šįsyk ienin eliu, ienui ienu klausimu: eik ina a ne eik-
ina y a eiksmažodžio sek i eikšmė „ei i po (ko no s)“ i , adinasi, daly io
sekan is eikšmė „einan is po“ a „ as, ku is eina po“?
228
Kalbos Kul ū a | 81
J. Jablonskis pab ėžia, kad žodis sekan is apsk i ai nė a ne a o inas – jis
ne a o inas ik „be kokio eikalo“, „nežmoniškai“, ačiau iš kai ku ių jo ai-
sy ų pa yzdžių (Vaidinimas a idė as s e k a n č i a m (= ki am) šeš adieniui;
ki as posėdis (ne: sekan is posėdis) bus ečiadienį) ma y i, kad a p „nežmo-
niškų“ jam a odė esan i i eikšmė „einan is po“. apie pa ies eiksmažodžio
sek i eikšmę „ei i po“ J. Jablonskis nieko nesako (Jablonskis 1935: 107;
1936: 202).
J. balčikonis okią eiksmažodžio eikšmę a me a i uo g indžia a i inka-
mos daly io eikšmės a me imą („a gi mes sakome: „Ku i y oj diena
seka?“... Jei o ne a ojame, ai negalime a o i i „sekančią dieną“ ...“, ž .
225 p.), o ie oj jų, be ki a ko, siūlo eiksmažodį a ei i i daly į a einan is
(balčikonis 1978: 155–156).
K. Vosyly ės nuomone, eiksmažodis sek i eikšme „ei i, bū i, yk i uo-
jau po ko no s“ ne a o inas, „ ačiau daly is sẽkan is,i „ku is eina po ko
no s, ki as“ y a a o inas lie u ių kalboje“, nes ai į eisina i Daba inės lie-
u ių kalbos žodynas (abu leidimai). be o, ji pa eikia i mūsų klasikos pa yz-
džių, uo pa i indama žodžio sekan is okia eikšme a ojimo adiciją
esan gana seną. Iš ik ųjų „šiam eikalui siūlomi žodžiai ki as, a einan is,
olesnis gali kel i painia ą a da y i min į neaiškią“, nes ki as – daug pla esnė
są oka nei ik „sekan is, einan is iška po“. I is dėl o kažkodėl „nė a eika-
lo saky i S e k a n č i ą asa ą a os ogausiu pajū yje“ (Vosyly ė 1978: 50) –
duoklė au o i e ams?
Pasak K. ul ydo, aip pa „nede a aisy i žodžio sekan is, a ojamo eikš-
me „ku is eina po ko no s“, nes „nė a pag indo os eikšmės nep ipažin i“
(ul ydas 1986: 6).
I KPP pa a imu eiksmažodis sek i ne a o inas eikšme „bū i, ei i uoj
po ko“ (KPP 257), ačiau nuo daly io sekan is a ojimo a i inkama eikšme
čia išsisuk a, jis pap asčiausiai nu ylė as – apie jį nei iesiai, nei jokiu pa yz-
džiu neužsimenama.
Deja, lygiai aip pasielgė i lie u ių kalbos komisija. Gal ikė asi, kad
niekas nepas ebės?
Da galima p idu i, kad i didžiajame Lie u ių kalbos žodyne (lKŽ XII
338–339) eiksmažodžio sek i pi moji eikšmė apib ėž a kaip „ei i, yk i iš
paskos, p idu mais“, o an oji „bū i, yk i uojau po ko no s“ pažymė a kaip
sla izmas, aigi ne eik ina.
sa o uož u Daba inės lie u ių kalbos žodyne (DlKŽ) eiksmažodžio
sek i nu ody a ik eikšmė „ei i, yk i pãskui“. Daly is sekan is nuo ečio

D. azausKas. Dėl sekančio klausimo
229
leidimo (1993) apibūdin as kaip ne a o inas eikšmėmis „ki as 3“ („a einan-
is, olesnis“) i „šis 1“ („ as, ši as ( odan laiko a e d ės a ž ilgiu a imą as-
menį a daik ą))“, be nieko nepasaky a apie eikšmę „ki as 4“ („einan is po
ši o“), p z.: A lipsi e ki oje s o elėje? Vadinasi, pas a ąja eikšme daly is sekan-
is nė a ne a o inas, eng inas? I paklaus i A lipsi e s e k a n č i o j e s o e-
lėje? nė a jokia kalbos klaida? o jei aip, ai kodėl jis šia eikšme iš isu – i
pi miausia iš isuomeninio anspo o p anešimų – gui e išgui as?
Kadangi kalbininkai šiuo klausimu, kaip ma y i, nepadeda susi ok i, pa-
mėginsiu s a s y i jį pa s, sa o gal a.
ai da y i mėginsiu kele u žingsnių: p i m a – palygin i d i minė as,
eik iną i ne a ne eik iną, eiksmažodžio sek i eikšmes; a n a – paž elg-
i į eiksmažodžio sek i eikšmes ne iesiogiai, pe kai ku iuos jo edinius,
įp as us i neabejojamo eik inumo bend ašaknius žodžius; e č i a – ap a -
i pa į sekimo, kaip ėjimo iš paskos, eiksmą logikos požiū iu; k e i a –
pažiū ė i, kaip su a i inkamais žodžiais elgiamasi ki ose kalbose. odėl sa o
a gumen a imus, kad i sąlygiškai, pa adinsiu seman iniu, leksiniu, loginiu i
ipologiniu.
1) sEMaN INIs a GuMEN as
Pag indinė eiksmažodžio sek i eikšmė apib ėžiama kaip „ei i, yk i pãskui“
(DlKŽ), „ei i, yk i iš paskos, p idu mais“ (lKŽ XII 338); an oji, ne eik i-
noji, – kaip „bū i, yk i uoj po ko no s“ (lKŽ XII 339), „bū i, ei i uoj po
ko“ (KPP 257), „ei i, bū i, yk i uojau po ko no s“ (Vosyly ė 1978: 50). K in-
a į akis, kad apib ėžimai iš esmės nesiski ia. iesa, apib ėžian pi mąją eikš-
mę, nėsyk nepa a o a „bū i“, pi miausia sakoma „ei i“; be , apib ėžian an ą-
ją, pasakoma i „ei i“ ( ieną ka ą ne pi moje ie oje). ačiau a „bū i uoj po
ko“ ski iasi nuo „ei i uoj po ko“? yškiausias egimas ski umas as, kad pi -
mosios eikšmės eiksmas yks a „pãskui, iš paskos“, o an osios – „ uoj po“.
Deja, ski umas ik egimas, nes p ielinksnis po čia žymi, DlKŽ apib ėži-
mu, „ ie os a laiko n u o s e k l u m ą“, sa o uož u nuoseklus, lKŽ apib ė-
žimu, – ai „ ienas p o ki o e i n a n i s, yks an is“, aigi „einan is po“;
be gi (nuo)seklus y a kaip ik as, kas seka (dėl pačių žodžių san ykio ž . oliau
leksinį a gumen ą). aigi „ei i po“ = „sek i“ = „ei i pãskui, iš paskos“.
Galima bū ų ikė is, kad šied i eikšmės ik apib ėž os ne ykusiai, o šiaip
labai aiškiai ski sis iš pa eik ų inkamų i ne inkamų pa yzdžių. ačiau a p
230
Kalbos Kul ū a | 81
lKŽ pa eik ų inkamų, nep iekaiš ingų pi mosios eiksmažodžio sek i eikš-
mės ( iesa, pe kel inės) pa yzdžių pa eik i i okie: Senybiniai žodžiai sekė
(paaiškinimas: bu o pa eldimi, pe duodami iš lūpų į lūpas) i a asekė lig šių
laikų (an aša à, Kupiškio .). Va gas a gą seka ( aš ai); …apaš alams p ane-
ša a gus, juos seksiančius (paaiškinimas: ku iuos jie pa i s) J. b e kūno Pos-
ilė (a gi ne as pa bū ų pasaky i „ku ie bus po o“); Nelaimės ka ais a eina
isai nelauk ai i pap as ai jos seka iena ki ą (a. Vienuolis). an õsios, ne-
eik inos, eikšmės pa yzdžiai lKŽ y a negausūs i neaiškūs, kad iš jų bū ų
įmanoma ką nusp ęs i: Po poliklinikos sekda o izi ai pas ligonius į namus;
Seka pabaiga paguldymo (lKŽ XII 338–339).
be jei galima a gui a gą, nelaimei nelaimę sek i, ai kodėl negalė ų i
džiaugsmas sek i džiaugsmą, laimė laimę i šiaip nieka as (neu alus) nu i-
kimas nieka ą nu ikimą a iesiog ka as ka ą sek i? aigi i su ažia imas
su ažia imą, posėdis posėdį, (nūn išėjęs) laik aščio nume is (p ieš ai išėju-
sį) laik aščio nume į i . . sek i?
Kuo emian is ieni pa yzdžiai ski iami nuo analogiškų ki ų i laikomi
ne eik inais? Kokiu is dėl o pag indu ski iamos pi moji, pag indinė ( ik
pe kel inė), i an oji, ne eik inoji, eiksmažodžio sek i eikšmės? Jokio i-
k o pag indo, deja, nepa yko užčiuop i.
2) lEKsINIs a GuMEN as
Pažiū ėkime, ką apie ai ne iesiogiai byloja kai ku ie ki i, neabejojamo eik-
inumo lie u ių kalbos žodžiai – eiksmažodžio sek i ediniai. Vienas iš jų
jau bu o užsimin as – ai eiksmažodžio sek i šaknies būd a dis nuoseklùs
„paeiliui, ienas po ki o einan is, yks an is, da omas“, aip pa „ a kingai,
iš eilės ką di ban is“; čia i p ie eiksmis nuoseklia, p z.: Jis ge ai išmoks a
pamokas, be nemoka sa o min is nuosekliai išdės y i ki iems (lKŽ VIII 953).
Jei min is galima išdės y i nuosekliai, adinasi, jos suda o seką, ki aip sakan ,
seka iena ki ą. be kokie dalykai, ku ie ik gali bū i nuoseklūs, gali okie
bū i ik odėl, kad seka ienas ki ą. Kadangi būd a dis y a eiksmažodžio
edinys, o ne a i kščiai, ai nuoseklus okią eikšmę u i ik odėl, kad a i-
inkamą eikšmę – „paeiliui, ienam po ki o ei i, yk i, bū i da omam“ –
u i a ben jau u ėjo i eisė ai gali u ė i eiksmažodis sek i. P iešingu
a eju, kaip aikliai y a ašęs Man as adomėnas, „būdami nuoseklūs, u bū
u ė ume a sisaky i i nuoseklumo“ (adomėnas 1995: 4).
D. azausKas. Dėl sekančio klausimo
231
Ką ik paminė as ki as eiksmažodžio sek i edinys – daik a a dis sekâ
eiškia „į ykių, eiškinių a daik ų ienas p o ki o ė j i m a s“ (lKŽ XII
318), adinasi, ėlgi „ėjimas po“. ebus ai šim o ki o me ų amžiaus nauja-
da as, be i jis liudija, kad eiksmažodis sek i, iš ku io jis pasida y as, u-
ėjo eikšmę „į ykiams, eiškiniams a daik ams e i i ienam p o ki o“.
Jei gali bū i minčių, žodžių, sakinių, pas aipų, puslapių, aip pa s ulpų,
s o elių i . ., pagaliau isai abs akčių skaičių seka, adinasi, jie ienas
ki ą seka (panašiai jų eilė gali bū i ik odėl, kad jie ienas paskui ki ą =
ienas po ki o eina).
Veiksmažodžio sek i šaknies žodžiai y a i p ielinksnis pãskui „iš paskos,
įkandin“, p ie eiksmis pãskui „iš paskos“ (plg. da jo ly is pasekoms, pãseku
i pan.) i p ie eiksmiai pasku, paskiaũ „ ada, kai anks esnis eiksmas a lik-
as (žymin ienas po ki o iš eilės yks ančius eiksmus)“ a ba „po kiek
laiko, ėliau“ (lKŽ IX 462, 463, 481, 490–491). Pas a asis aki aizdžiai
mena „ėjimą iš paskos“ nebe e d ėje, be laike, i ieną eiksmą anks esnio
a ž ilgiu apib ėžia kaip „ yks an į po“, iš esmės „einan į po“. Kadangi šis
p ie eiksmis y a eiksmažodžio edinys, o ne a i kščiai, ai jo eikšmė e-
miasi a i inkama eiksmažodžio eikšme, adinasi, eiksmažodžiu sek i ga-
l i m a nusaky i ne ik „ėjimą iš paskos“ e d ėje, be i „ėjimą po“ laike (dėl
pas a ojo ž . 3 a gumen ą).
Iš p ie eiksmio sa o uož u y a pasida y as būd a dis pasku nis (i
pãsku inis). Pag indinė jo eikšmė y a „po ku io daugiau okių pa daik ų
a eiškinių nebė a; kokių daik ų a eiškinių eilės gale einan is, galinis,
galu inis“ (lKŽ IX 498). Va ojimo pa yzdžių nė a nė eikalo pa eik i,
kiek ienas žino, kad gali bū i i pasku inė alanda, i pasku inė diena, i
pasku inė aka ienė, pasku inis šokis, pasku inis žodis i kas ik no i. ai as
dalykas, ku is seka (paskui) isus ki us, p ieš jį ėjusius. (beje, usai u i iš
eiksmažodžio следоваmь „sek i“ isai aip pa pasida y ą būd a dį послед-
ний „pasku inis“, ku is juk ne apo dings imi susiau in i lie u iško žodžio
pasku inis a ojimo!)
Pagaliau os pa šaknies y a sekančio sinonimas paskèsnis „einan is pas-
kiau, ėlesnis“, ku iam niekieno neginčijama i an oji eikšmė „esan is a
e i n a n i s p o ko (eilėje)“ (lKŽ IX 481), o ai eiškia, kad i eiksma-
žodis sek i, iš ku io šis būd a dis pada y as, u ėjo i gali u ė i a i inkamą
eikšmę „bū i a ei i po ko“ (kaip ik ą, ku i jam neigiama!), i daly is se-
kan is gali bū i a ojamas eikšme „esan is a einan is po ko“. (beje, kodėl
kalbininkų nesiūly a sekančio keis i žodžiu paskesnis?)
232
Kalbos Kul ū a | 81
emian is apž elg aisiais žodžiais išeina, kad min is, žodis, sakinys, pas-
aipa, puslapis, aip pa alanda, diena, mėnuo, aka ienė, šokis, s ulpas,
s o elė i . . isiškai aisyklingai g a l i bū i sekan is,i.
3) loGINIs a GuMEN as
Pag indinė eiksmažodžio sek i eikšmė y a „e i i iš paskos, paskui“. a-
čiau ei i galima ne ik e d ės, be i laiko a ž ilgiu, ai liudija okie lie u ių
kalbos žodžiai kaip a -ei is i p aei is i pa i ina kalbininkų siūlymas (kad
i nepag įs as) sekančią dieną keis i bū en a einančia diena. o kadangi laiko
eikšme galima ei i, ai galima i sek i, ši ai aki aizdžiai odo minė i p ie-
eiksmiai pasku, paskiaũ. J. balčikonis, pasi elkęs sa o k i ikai pa yzdį
„Ku is p a s k u i mėnuo seka?“, šia p asme bu o nenuoseklus.
apsk i ai judėjimą mes su okiame d ejopai: kaip sa o (s ebė ojo) judėji-
mą nejudamų aplinkos daik ų a ž ilgiu a ba kaip aplinkos daik ų judėjimą
sa o (s ebė ojo) a ž ilgiu – iek s ebė ojui s o in an žemės, o kam no s
einan p o šalį, iek s ebė ojui s o in , pa yzdžiui, au obuse, o už lango p o
šalį lekian pakelės s ulpams. as pa pasaky ina i apie ėjimą laiko p asme
a pa ies laiko ėjimą. uo a eju, kai s ebė ojas eina laiko a ž ilgiu, p aei is
y a ai, kas jo jau p aei a, o a ei is – ku jis a eis (e d inės me a o os kalban
apie laiką ne ik būdingos, be apsk i ai neiš engiamos). Ki a e us, kai p o
nejudamą s ebė oją eina laikas, ai p aei is y a ai, kas jau p aėjo, o a ei is –
kas a eina. Kalboje šis ski umas puikiai iš eiškiamas, pa yzdžiui: p aei a
diena, p aei i me ai i p aėjusi diena, p a ė j ę me ai.
okiu būdu i eiksmažodžio sek i pag indinė eikšmė „ei i iš paskos“
e d ėje leng ai gali bū i pe kel a laikui. Pi muoju a eju – aš seku ą, kas
eina p ieš mane, ki aip sakan , kas pi mas p ieš mane ke a daba ies akimi -
ką, o kadangi aš, kaip s ebė ojas, isuome esu daba yje, ai isuome seku
ą, ku is ką ik p aėjo. Kaip ik okiu požiū iu į laiką emiasi sekėjo samp a a:
no s sekėjas seka ne kiek ieną (a ba, šia p asme, – ne kiek ienu), be is
dėl o bū inai ą ( uo), ku is ėjo pi ma, jau p aėjo.
an uoju a eju, o jis mums šįsyk ak ualesnis, – a ei is seka p aei į. Ki aip
sakan , be ku is a ei ies į ykis, ku is eina paskui ki ą, jį seka, aigi „eina iš
paskos“, . y. „eina po“. Ka ais, beje, į ykis a eina ka u i laiko, i e d ės a -
ž ilgiu – an ai a einan is debesis i lie us iš jo, i jeigu jį a seka da ienas, ai
pas a asis pi mąjį ik ai seka iesiogine šio eiksmažodžio eikšme ( odėl a ei-
nan is iš paskos debesis, o ka u i lie us, y a bū en sekan is). iesą sakan ,