Dėl „sekančio“ klausimo

224 Kalbos Kul ū a | 81 Diskusijos DAINIUS RAZAUSKAS lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as DĖl SEKANČIO kLAusiMo sūnui Daugilui, paakinusiam šį klausimą nuodugniau pasiaiškin i Šis ašinys adosi bandan susi ok i a p daly io sekan is eik inų i ne eik- inų eikšmių, leis inos i neleis inos a osenos. Kad i nebūdamas p o esi- onalus kalbininkas, baudžiuos u įs į ai – į bandymą su ok i sa o gim osios kalbos dalykus – šiokią okią eisę. Juoba kad pi miausia mėginau su ok i k eipdamasis kaip ik į kalbininkus i ik paskui, gal kiek i iš ne il ies, iš- d įsau pamąs y i pa s. ebus šie mano bandymai kuo g iežčiausiai eisiami ų, ku ie dalyką daug ge iau išmano, ik dėl kažin kokių man nesup an amų p iežasčių nesi eikė jo išaiškin i. a ne pi masis daly io sekan is a ojimą nuosekliai aisė mūsų bend i- nės kalbos pa ia chas Jonas Jablonskis1. Pa yzdžiui: Vaidinimas a idė as s e - kančiam (= ki am) šeš adieniui; S e k a n i s su ažia imas ski iamas už d iejų me ų Mask oje, aisoma: K i a s su ažia imas ski iamas po d ejų me ų Mask oje; Galiu pa a i ūkininkui gydy i susi gusias kiaules s e k a n č i u būdu, aisoma: Gydyki kiaules š i u o būdu…; (Reikia) iš in i isa kiaulė s e - k a n č i u skiediniu, aisoma: Kiaulės eikia iš in i š i u o skiediniu… (Jab lonskis 1935: 107, 179; 1936: 159, 161; 1959: 108, 184, 448, 450). I kaip apibend inimas: „Sekamas, sekan is = 1) ki as, 2) šis, ši as. Pa .: 1) ki as posėdis (ne: sekan is posėdis) bus ečiadienį; šie žmonės (ne: sekan ieji žmo- nės) bu o užmuš i.“ 1 už pa a imą k eip is į p ieška inius J. Jablonskio aš us, pamokymą pasinaudo i Kalbos kul- ū os odyklėmis, nu ody ą oliau minėsimą Man o adomėno ašinį, kai ku ias e ingas dalykines pas abas i iesiog ge ano iškumą no iu padėko i d . P anui Kniūkš ai. D. azausKas. Dėl sekančio klausimo 225 „Ši am sa o eikalui linkęs esu a o i pap as ai šiuos mūsų kalbos žo- džius: 1) olesnis daba iš eilės ( ol., ki as) posėdis bus šį ečiadienį; 2) nu- dė i (nušau i, nužudy i, sušaudy i…) bu o šie bu bulų žmonės: an anas, Jonas i Pe as. Kad žodžiai sekamas, sekan is y a ne a o ini kalboj, kad juodu y a isada aisy inu, o pasaky i šiais sa o žodžiais nieku būdu neno- ėčiau: ši uodu mūsų kalbos žodžiu ne inka a o i ik ai be kokio eikalo…; juodu (sekamas, sekan is) aisy inu y a ik en, ku ašy ojo y a n e ž m o - n i š k a i pa a o u“ (Jablonskis 1936: 202). Jonu Jablonskiu sekė ki as didis lie u ių kalbos no min ojas i š a in o- jas Juozas balčikonis. Pi miausia minė inas jo aisymas: Pe sekančią (= ki ą…) sa ai ę į ykiai ge okai apibluko. Šį sa o aisymą jis aip aiškina: „E. Viskan a no i palik i ne aisy ą „sekančią dieną, sekančią sa ai ę, sekančią pamoką“, nes o eikalaująs „kalbos ikslumas“. Koks gi čia galės bū i ikslu- mas, jei mes sa o kalbos žodžiams duosim ne u inčią jiems eikšmę! a gi mes sakome: „Ku i y oj diena seka?“ „Ku is paskui mėnuo seka?“ „Ku i pamoka daba seka?“ Jei o ne a ojame, ai negalime a o i i „sekančią dieną“, „sekan į mėnesį“, „sekančią pamoką“. Mes am eikalui u im: „ki ą dieną“, „ki ą mėnesį“, „ki ą pamoką“, „a einančią sa ai ę“, „a einan į mėne- sį“ (plg. „Kaip adinasi as mėnuo, ku is a eina?“), „a einančiais me ais“. Jei aš pasakysiu „a einančią sa ai ę ažiuoju į sodžių“, „a einančiais me ais gy- ensiu mies e“, a da kam gali bū i neaišku, ką sakau?“. Š ai da kele as jo aisymų: susi a da o, ku i kada sekan į (= ki ą) ka ą suei i; (bi ė) palypėjo žemyn p ie sekančio (= ki o) žiedo; da sekančią (= ki ą) dieną d idešim y ų… u i s o i į d a ą; sekančių (= ki ų) me ų pa asa į ba kūnas bu o pa ęš as (balčikonis 1978: 145, 155–156, 225, 288, 292, 307). Mūsų kalbos didžiūnais seka i ėlesnių laikų jos da bininkai, be ne isi. umpai pe ž elgsime s a biausias išsaky as nuomones. Nijolė sližienė ašo: „Pap ašius siūly i ką į ga bės p ezidiumą, ka ais gi dime sakan : ga bės p ezidiumą siūlome šios sudė ies a ba sekančios sudė ies i ne ga bės p ezidiumą siūlome sekančiai. okie pasakymai i gi y a pažodi- niai e iniai. Ypač peik inas čia daly is sekančios, pa a o as ie oje į a - džių šios, ši okios, okios, o p ie eiksmis sekančiai šiais a ejais isiškai neį- manomas. eikė ų saky i: į ga bės p ezidiumą siūlome… (a ba į ga bės p ezi- diumą siūlome šiuos d augus…)“ (sližienė 1969: 18). Kazys ul ydas eigia: „ eikia pasaky i, kad labai dažnai, ypač in eligen ų šnekamojoje kalboje, ne ykusiai a ojamas eiksmažodis sek i i jo edi- niai. Š ai kele as konk ečių o eiksmažodžio i jo edinių a ojimo klaidų: 226 Kalbos Kul ū a | 81 Iš o s e k a , kad jie nea eis į alką; A siž elgus į anksčiau išdės y ą medžiagą, seka…; Tai odo s e k a n į; Komisija kons a uoja (pažymi) s e k a n į; Žemiau ( oliau) s e k a pa ašai; Tai ma ome iš s e k a n č i o s len elės; Da - bai paski s y i s e k a n č i a i. oks eiksmažodžio sek i i jo edinių a ojimas y a nelie u iškas. ai ne kas ki a, kaip p as as e imas okiško eiksmažodžio olgen i jo edinių a usiško следовать i jo edinių. lie u iškai egalima aip saky i: Kas iš o išeina? Iš o išeina, kad jie nea eis į alką; Anksčiau išdės y oji medžiaga š ai ką odo; Tai odo š ai ką; Komisija kons a uoja (pažymi) š ai ką; Žemiau ( oliau) eina pa ašai; Tai ma ome iš šios len elės; Da bai paski s y i ši aip“ (ul ydas 1972: 25–26). Pažymė inas Klemen inos Vosyly ės s aipsnis „Veiksmažodžio sek i eikšmės“. Pab ėžusi eiksmažodį sek i esan daugia eikšmį i iš a dijusi jo eikšmes, kalbininkė p idu ia: „be suminė ų eikšmių, eiksmažodis sêk i (sìka, sìkė) aš uose pa a ojamas da okiomis eikšmėmis: 1) „ei i, bū i, yk i uojau po ko no s“, p z.: po poliklinikos s e k d a o (= būda o, p asi- dėda o) izi ai pas ligonius į namus; 2) „išplauk i, aiškė i, ma y i“, p z.: Iš o s e k ė (= išaiškėjo) iš ada, kad als ie is niekada nepe siims eisinga pažiū a į gam ą. Šiomis eikšmėmis eiksmažodis sek i ne a o inas, nes ai eikšmės s e imybės. apie šių eikšmių ne eik inumą jau kalbė a anks esniuose „Kal- bos kul ū os“ sąsiu iniuose. Ne a o inas aip pa daly is sìkan is,i eikšme „šis, ši as, oks“, p z.: Keliamų klausimų a as y a s e k a n i s (= oks); Da bų a ka s e k a n i (= okia). ačiau daly is sìkan is,i „ku is eina po ko no s, ki as“ y a a o inas lie u ių kalboje. ai į eisina i „Daba inės lie u ių kalbos žodynas“ (abu leidimai), p z.: S e k a n i s laik aščio nume is; Išlipsim s e k a n č i o j e s o elėje“. oliau pa eikiami ys pa yzdžiai iš lKŽ, ienas iš jų Donelaičio: Todėl u kiek iens… aipo pasi ūpy , kad kožna diena, nusikandus sa o daly- ką, da i s e k a n č i a i n’užmi š ų eikalą skalsy . I paaiškin a: „Šiam ei- kalui siūlomi žodžiai ki as, a einan is, olesnis gali kel i painia ą a da y i min į neaiškią. Vis dėl o ais a ejais, kai žodžiai ki as, a einan is, olesnis puikiai nusako ą, ką i sekan is, eikė ų juos i a o i. sakysim, isiškai aiškus i sup an amas sakinys K i ą asa ą a os ogausiu pajū yje, odėl nė a eikalo saky i S e k a n č i ą asa ą a os ogausiu pajū yje“ (Vosyly ė 1978: 50; pa yzdžius ž . lKŽ XII 318). Vėlgi K. ul ydas, be jau iksliau i aiškiau: „ aip pa nede a aisy i žo- džio sekan is, a ojamo eikšme „ku is eina po ko no s“. „Daba inės lie u- D. azausKas. Dėl sekančio klausimo 227 ių kalbos žodyne“ pa i in a kaip no minė okia žodžio sekan is eikšmė, i duo i pa yzdžiai: Sekan is laik aščio nume is; Išlipsim sekančioje s o elėje. Nė a pag indo os eikšmės nep ipažin i. ačiau ki ais a ejais žodis sekan is y a iesiog neleis inas. Pa yzdžiui, pasakymai Tai odo sekan i len elė; Komi- sijos sudė is sekan i aisy ini aip: Tai odo ši len elė; Komisijos sudė is okia“ (ul ydas 1986: 6). Ne alia, žinoma, čia nepaminė i aldono Pupkio suda y ų Kalbos p ak i- kos pa a imų ( oliau – KPP), ku i gi eigiama, kad eiksmažodis sek i „ne- a o inas eikšme „bū i, ei i uoj po ko“: Kas s e k a (= Kas eina, kas y a) uoj po žiemos? Žemiau s e k a (= eina, y a) pa ašai. S e k ė (= Bu o) du ikslūs smūgiai (Paskui, oliau – du ikslūs smūgiai). Toliau s e k a (Toliau eina, y a; Toliau –) in o macija apie Vilniaus g ąž ų gamyklos pi mūnus“. apie daly- į sekan is pasaky a, kad jis ne a o inas eikšmėmis: 1. šis, ši oks, oks (p ieš iš a dijimą): Vilniuje daba eikia s e k a n č i o s (= šios) pa odos. Kolek y as p iėmė s e k a n č i u s (= šiuos, okius) įsipa eigojimus. Mums eikia s e - k a n č i ų (= okių) specialis ų. Suda y a komisija s e k a n č i o s sudė ies (= okia komisija). Gauname s e k a n č i a s (= šias, ši okias, okias) lyg is. Vai- kams miego ukmė siūloma s e k a n i (= okia, ši okia; ge iau Vaikams e- komenduojama miego i ši iek). Gydy i galima s e k a n č i u (šiuo, ši okiu, o- kiu) būdu; 2. š ai kas, š ai kodėl (p ieš aiškinimą): A sakydamas į jūsų aš ą, p anešu s e k a n į (= p anešu š ai ką; p anešu). Tai odo s e k a n į (= š ai ką). Sp endimas palik as galio i dėl s e k a n č i o (= dėl šių p iežasčių, mo y ų; š ai dėl ko; dėl o, kad…). o a o inas jis š ai kaip: S e k a n i s ilko pėdomis medžio ojas apsiž algė. Jį s e k a n y s žmonės sus ojo“ (KPP 256–257). Galiausiai lie u ių kalbos komisijos nu a imu į eisinama, kad žodis sekan is,i y a ne a o inas eikšmėmis: 1. „šis,i, ši oks,ia, oks,ia“ (p ieš iš a dijimą): Vilniuje šiuo me u eikia s e k a n č i o s (= šios, okios) pa odos: […]; 2. „š ai kas; š ai kodėl“ (p ieš aiškinimą): A sakydamas į jūsų aš ą p a- nešu s e k a n į (= š ai ką):… (lKKN 145). Nesidedu isas kalbininkų nuomones šiuo klausimu pa eikęs, gal būsiu ką i išleidęs iš akių, be i iš o, kas pasaky a, aišku – gal i am ik as p ieš- a a imas, nesu a imas, be iš iesų ai nuoseklumo, ikslumo s oka a ne (pusiau) sąmoningas nu ylėjimas. apsi ibokime šįsyk ienin eliu, ienui ienu klausimu: eik ina a ne eik- ina y a eiksmažodžio sek i eikšmė „ei i po (ko no s)“ i , adinasi, daly io sekan is eikšmė „einan is po“ a „ as, ku is eina po“? 228 Kalbos Kul ū a | 81 J. Jablonskis pab ėžia, kad žodis sekan is apsk i ai nė a ne a o inas – jis ne a o inas ik „be kokio eikalo“, „nežmoniškai“, ačiau iš kai ku ių jo ai- sy ų pa yzdžių (Vaidinimas a idė as s e k a n č i a m (= ki am) šeš adieniui; ki as posėdis (ne: sekan is posėdis) bus ečiadienį) ma y i, kad a p „nežmo- niškų“ jam a odė esan i i eikšmė „einan is po“. apie pa ies eiksmažodžio sek i eikšmę „ei i po“ J. Jablonskis nieko nesako (Jablonskis 1935: 107; 1936: 202). J. balčikonis okią eiksmažodžio eikšmę a me a i uo g indžia a i inka- mos daly io eikšmės a me imą („a gi mes sakome: „Ku i y oj diena seka?“... Jei o ne a ojame, ai negalime a o i i „sekančią dieną“ ...“, ž . 225 p.), o ie oj jų, be ki a ko, siūlo eiksmažodį a ei i i daly į a einan is (balčikonis 1978: 155–156). K. Vosyly ės nuomone, eiksmažodis sek i eikšme „ei i, bū i, yk i uo- jau po ko no s“ ne a o inas, „ ačiau daly is sẽkan is,i „ku is eina po ko no s, ki as“ y a a o inas lie u ių kalboje“, nes ai į eisina i Daba inės lie- u ių kalbos žodynas (abu leidimai). be o, ji pa eikia i mūsų klasikos pa yz- džių, uo pa i indama žodžio sekan is okia eikšme a ojimo adiciją esan gana seną. Iš ik ųjų „šiam eikalui siūlomi žodžiai ki as, a einan is, olesnis gali kel i painia ą a da y i min į neaiškią“, nes ki as – daug pla esnė są oka nei ik „sekan is, einan is iška po“. I is dėl o kažkodėl „nė a eika- lo saky i S e k a n č i ą asa ą a os ogausiu pajū yje“ (Vosyly ė 1978: 50) – duoklė au o i e ams? Pasak K. ul ydo, aip pa „nede a aisy i žodžio sekan is, a ojamo eikš- me „ku is eina po ko no s“, nes „nė a pag indo os eikšmės nep ipažin i“ (ul ydas 1986: 6). I KPP pa a imu eiksmažodis sek i ne a o inas eikšme „bū i, ei i uoj po ko“ (KPP 257), ačiau nuo daly io sekan is a ojimo a i inkama eikšme čia išsisuk a, jis pap asčiausiai nu ylė as – apie jį nei iesiai, nei jokiu pa yz- džiu neužsimenama. Deja, lygiai aip pasielgė i lie u ių kalbos komisija. Gal ikė asi, kad niekas nepas ebės? Da galima p idu i, kad i didžiajame Lie u ių kalbos žodyne (lKŽ XII 338–339) eiksmažodžio sek i pi moji eikšmė apib ėž a kaip „ei i, yk i iš paskos, p idu mais“, o an oji „bū i, yk i uojau po ko no s“ pažymė a kaip sla izmas, aigi ne eik ina. sa o uož u Daba inės lie u ių kalbos žodyne (DlKŽ) eiksmažodžio sek i nu ody a ik eikšmė „ei i, yk i pãskui“. Daly is sekan is nuo ečio D. azausKas. Dėl sekančio klausimo 229 leidimo (1993) apibūdin as kaip ne a o inas eikšmėmis „ki as 3“ („a einan- is, olesnis“) i „šis 1“ („ as, ši as ( odan laiko a e d ės a ž ilgiu a imą as- menį a daik ą))“, be nieko nepasaky a apie eikšmę „ki as 4“ („einan is po ši o“), p z.: A lipsi e ki oje s o elėje? Vadinasi, pas a ąja eikšme daly is sekan- is nė a ne a o inas, eng inas? I paklaus i A lipsi e s e k a n č i o j e s o e- lėje? nė a jokia kalbos klaida? o jei aip, ai kodėl jis šia eikšme iš isu – i pi miausia iš isuomeninio anspo o p anešimų – gui e išgui as? Kadangi kalbininkai šiuo klausimu, kaip ma y i, nepadeda susi ok i, pa- mėginsiu s a s y i jį pa s, sa o gal a. ai da y i mėginsiu kele u žingsnių: p i m a – palygin i d i minė as, eik iną i ne a ne eik iną, eiksmažodžio sek i eikšmes; a n a – paž elg- i į eiksmažodžio sek i eikšmes ne iesiogiai, pe kai ku iuos jo edinius, įp as us i neabejojamo eik inumo bend ašaknius žodžius; e č i a – ap a - i pa į sekimo, kaip ėjimo iš paskos, eiksmą logikos požiū iu; k e i a – pažiū ė i, kaip su a i inkamais žodžiais elgiamasi ki ose kalbose. odėl sa o a gumen a imus, kad i sąlygiškai, pa adinsiu seman iniu, leksiniu, loginiu i ipologiniu. 1) sEMaN INIs a GuMEN as Pag indinė eiksmažodžio sek i eikšmė apib ėžiama kaip „ei i, yk i pãskui“ (DlKŽ), „ei i, yk i iš paskos, p idu mais“ (lKŽ XII 338); an oji, ne eik i- noji, – kaip „bū i, yk i uoj po ko no s“ (lKŽ XII 339), „bū i, ei i uoj po ko“ (KPP 257), „ei i, bū i, yk i uojau po ko no s“ (Vosyly ė 1978: 50). K in- a į akis, kad apib ėžimai iš esmės nesiski ia. iesa, apib ėžian pi mąją eikš- mę, nėsyk nepa a o a „bū i“, pi miausia sakoma „ei i“; be , apib ėžian an ą- ją, pasakoma i „ei i“ ( ieną ka ą ne pi moje ie oje). ačiau a „bū i uoj po ko“ ski iasi nuo „ei i uoj po ko“? yškiausias egimas ski umas as, kad pi - mosios eikšmės eiksmas yks a „pãskui, iš paskos“, o an osios – „ uoj po“. Deja, ski umas ik egimas, nes p ielinksnis po čia žymi, DlKŽ apib ėži- mu, „ ie os a laiko n u o s e k l u m ą“, sa o uož u nuoseklus, lKŽ apib ė- žimu, – ai „ ienas p o ki o e i n a n i s, yks an is“, aigi „einan is po“; be gi (nuo)seklus y a kaip ik as, kas seka (dėl pačių žodžių san ykio ž . oliau leksinį a gumen ą). aigi „ei i po“ = „sek i“ = „ei i pãskui, iš paskos“. Galima bū ų ikė is, kad šied i eikšmės ik apib ėž os ne ykusiai, o šiaip labai aiškiai ski sis iš pa eik ų inkamų i ne inkamų pa yzdžių. ačiau a p 230 Kalbos Kul ū a | 81 lKŽ pa eik ų inkamų, nep iekaiš ingų pi mosios eiksmažodžio sek i eikš- mės ( iesa, pe kel inės) pa yzdžių pa eik i i okie: Senybiniai žodžiai sekė (paaiškinimas: bu o pa eldimi, pe duodami iš lūpų į lūpas) i a asekė lig šių laikų (an aša à, Kupiškio .). Va gas a gą seka ( aš ai); …apaš alams p ane- ša a gus, juos seksiančius (paaiškinimas: ku iuos jie pa i s) J. b e kūno Pos- ilė (a gi ne as pa bū ų pasaky i „ku ie bus po o“); Nelaimės ka ais a eina isai nelauk ai i pap as ai jos seka iena ki ą (a. Vienuolis). an õsios, ne- eik inos, eikšmės pa yzdžiai lKŽ y a negausūs i neaiškūs, kad iš jų bū ų įmanoma ką nusp ęs i: Po poliklinikos sekda o izi ai pas ligonius į namus; Seka pabaiga paguldymo (lKŽ XII 338–339). be jei galima a gui a gą, nelaimei nelaimę sek i, ai kodėl negalė ų i džiaugsmas sek i džiaugsmą, laimė laimę i šiaip nieka as (neu alus) nu i- kimas nieka ą nu ikimą a iesiog ka as ka ą sek i? aigi i su ažia imas su ažia imą, posėdis posėdį, (nūn išėjęs) laik aščio nume is (p ieš ai išėju- sį) laik aščio nume į i . . sek i? Kuo emian is ieni pa yzdžiai ski iami nuo analogiškų ki ų i laikomi ne eik inais? Kokiu is dėl o pag indu ski iamos pi moji, pag indinė ( ik pe kel inė), i an oji, ne eik inoji, eiksmažodžio sek i eikšmės? Jokio i- k o pag indo, deja, nepa yko užčiuop i. 2) lEKsINIs a GuMEN as Pažiū ėkime, ką apie ai ne iesiogiai byloja kai ku ie ki i, neabejojamo eik- inumo lie u ių kalbos žodžiai – eiksmažodžio sek i ediniai. Vienas iš jų jau bu o užsimin as – ai eiksmažodžio sek i šaknies būd a dis nuoseklùs „paeiliui, ienas po ki o einan is, yks an is, da omas“, aip pa „ a kingai, iš eilės ką di ban is“; čia i p ie eiksmis nuoseklia, p z.: Jis ge ai išmoks a pamokas, be nemoka sa o min is nuosekliai išdės y i ki iems (lKŽ VIII 953). Jei min is galima išdės y i nuosekliai, adinasi, jos suda o seką, ki aip sakan , seka iena ki ą. be kokie dalykai, ku ie ik gali bū i nuoseklūs, gali okie bū i ik odėl, kad seka ienas ki ą. Kadangi būd a dis y a eiksmažodžio edinys, o ne a i kščiai, ai nuoseklus okią eikšmę u i ik odėl, kad a i- inkamą eikšmę – „paeiliui, ienam po ki o ei i, yk i, bū i da omam“ – u i a ben jau u ėjo i eisė ai gali u ė i eiksmažodis sek i. P iešingu a eju, kaip aikliai y a ašęs Man as adomėnas, „būdami nuoseklūs, u bū u ė ume a sisaky i i nuoseklumo“ (adomėnas 1995: 4). D. azausKas. Dėl sekančio klausimo 231 Ką ik paminė as ki as eiksmažodžio sek i edinys – daik a a dis sekâ eiškia „į ykių, eiškinių a daik ų ienas p o ki o ė j i m a s“ (lKŽ XII 318), adinasi, ėlgi „ėjimas po“. ebus ai šim o ki o me ų amžiaus nauja- da as, be i jis liudija, kad eiksmažodis sek i, iš ku io jis pasida y as, u- ėjo eikšmę „į ykiams, eiškiniams a daik ams e i i ienam p o ki o“. Jei gali bū i minčių, žodžių, sakinių, pas aipų, puslapių, aip pa s ulpų, s o elių i . ., pagaliau isai abs akčių skaičių seka, adinasi, jie ienas ki ą seka (panašiai jų eilė gali bū i ik odėl, kad jie ienas paskui ki ą = ienas po ki o eina). Veiksmažodžio sek i šaknies žodžiai y a i p ielinksnis pãskui „iš paskos, įkandin“, p ie eiksmis pãskui „iš paskos“ (plg. da jo ly is pasekoms, pãseku i pan.) i p ie eiksmiai pasku, paskiaũ „ ada, kai anks esnis eiksmas a lik- as (žymin ienas po ki o iš eilės yks ančius eiksmus)“ a ba „po kiek laiko, ėliau“ (lKŽ IX 462, 463, 481, 490–491). Pas a asis aki aizdžiai mena „ėjimą iš paskos“ nebe e d ėje, be laike, i ieną eiksmą anks esnio a ž ilgiu apib ėžia kaip „ yks an į po“, iš esmės „einan į po“. Kadangi šis p ie eiksmis y a eiksmažodžio edinys, o ne a i kščiai, ai jo eikšmė e- miasi a i inkama eiksmažodžio eikšme, adinasi, eiksmažodžiu sek i ga- l i m a nusaky i ne ik „ėjimą iš paskos“ e d ėje, be i „ėjimą po“ laike (dėl pas a ojo ž . 3 a gumen ą). Iš p ie eiksmio sa o uož u y a pasida y as būd a dis pasku nis (i pãsku inis). Pag indinė jo eikšmė y a „po ku io daugiau okių pa daik ų a eiškinių nebė a; kokių daik ų a eiškinių eilės gale einan is, galinis, galu inis“ (lKŽ IX 498). Va ojimo pa yzdžių nė a nė eikalo pa eik i, kiek ienas žino, kad gali bū i i pasku inė alanda, i pasku inė diena, i pasku inė aka ienė, pasku inis šokis, pasku inis žodis i kas ik no i. ai as dalykas, ku is seka (paskui) isus ki us, p ieš jį ėjusius. (beje, usai u i iš eiksmažodžio следоваmь „sek i“ isai aip pa pasida y ą būd a dį послед- ний „pasku inis“, ku is juk ne apo dings imi susiau in i lie u iško žodžio pasku inis a ojimo!) Pagaliau os pa šaknies y a sekančio sinonimas paskèsnis „einan is pas- kiau, ėlesnis“, ku iam niekieno neginčijama i an oji eikšmė „esan is a e i n a n i s p o ko (eilėje)“ (lKŽ IX 481), o ai eiškia, kad i eiksma- žodis sek i, iš ku io šis būd a dis pada y as, u ėjo i gali u ė i a i inkamą eikšmę „bū i a ei i po ko“ (kaip ik ą, ku i jam neigiama!), i daly is se- kan is gali bū i a ojamas eikšme „esan is a einan is po ko“. (beje, kodėl kalbininkų nesiūly a sekančio keis i žodžiu paskesnis?) 232 Kalbos Kul ū a | 81 emian is apž elg aisiais žodžiais išeina, kad min is, žodis, sakinys, pas- aipa, puslapis, aip pa alanda, diena, mėnuo, aka ienė, šokis, s ulpas, s o elė i . . isiškai aisyklingai g a l i bū i sekan is,i. 3) loGINIs a GuMEN as Pag indinė eiksmažodžio sek i eikšmė y a „e i i iš paskos, paskui“. a- čiau ei i galima ne ik e d ės, be i laiko a ž ilgiu, ai liudija okie lie u ių kalbos žodžiai kaip a -ei is i p aei is i pa i ina kalbininkų siūlymas (kad i nepag įs as) sekančią dieną keis i bū en a einančia diena. o kadangi laiko eikšme galima ei i, ai galima i sek i, ši ai aki aizdžiai odo minė i p ie- eiksmiai pasku, paskiaũ. J. balčikonis, pasi elkęs sa o k i ikai pa yzdį „Ku is p a s k u i mėnuo seka?“, šia p asme bu o nenuoseklus. apsk i ai judėjimą mes su okiame d ejopai: kaip sa o (s ebė ojo) judėji- mą nejudamų aplinkos daik ų a ž ilgiu a ba kaip aplinkos daik ų judėjimą sa o (s ebė ojo) a ž ilgiu – iek s ebė ojui s o in an žemės, o kam no s einan p o šalį, iek s ebė ojui s o in , pa yzdžiui, au obuse, o už lango p o šalį lekian pakelės s ulpams. as pa pasaky ina i apie ėjimą laiko p asme a pa ies laiko ėjimą. uo a eju, kai s ebė ojas eina laiko a ž ilgiu, p aei is y a ai, kas jo jau p aei a, o a ei is – ku jis a eis (e d inės me a o os kalban apie laiką ne ik būdingos, be apsk i ai neiš engiamos). Ki a e us, kai p o nejudamą s ebė oją eina laikas, ai p aei is y a ai, kas jau p aėjo, o a ei is – kas a eina. Kalboje šis ski umas puikiai iš eiškiamas, pa yzdžiui: p aei a diena, p aei i me ai i p aėjusi diena, p a ė j ę me ai. okiu būdu i eiksmažodžio sek i pag indinė eikšmė „ei i iš paskos“ e d ėje leng ai gali bū i pe kel a laikui. Pi muoju a eju – aš seku ą, kas eina p ieš mane, ki aip sakan , kas pi mas p ieš mane ke a daba ies akimi - ką, o kadangi aš, kaip s ebė ojas, isuome esu daba yje, ai isuome seku ą, ku is ką ik p aėjo. Kaip ik okiu požiū iu į laiką emiasi sekėjo samp a a: no s sekėjas seka ne kiek ieną (a ba, šia p asme, – ne kiek ienu), be is dėl o bū inai ą ( uo), ku is ėjo pi ma, jau p aėjo. an uoju a eju, o jis mums šįsyk ak ualesnis, – a ei is seka p aei į. Ki aip sakan , be ku is a ei ies į ykis, ku is eina paskui ki ą, jį seka, aigi „eina iš paskos“, . y. „eina po“. Ka ais, beje, į ykis a eina ka u i laiko, i e d ės a - ž ilgiu – an ai a einan is debesis i lie us iš jo, i jeigu jį a seka da ienas, ai pas a asis pi mąjį ik ai seka iesiogine šio eiksmažodžio eikšme ( odėl a ei- nan is iš paskos debesis, o ka u i lie us, y a bū en sekan is). iesą sakan ,