BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
ARTŪRAS JUDŽENTIS
Vilniaus dailės akademija
PRIJUNGIAMASIS RYŠYS LIETUVIŲ SINTAKSĖS DARBUOSE
(XX A. PIRMOJI PUSĖ)
1
ESMINIAI ŽODŽIAI: p ijungimas, de inimas, aldymas, Ju gis Amb aška, Leona das
Damb iūnas-Damb auskas, Mykolas Du ys, Jonas Jablonskis,
Al onsas Kalnius, Pe as Klimas, Zigman as Kuzmickis, Pe as
Ska džius, Juozas Žiugžda.
ANOTACIJA
S aipsnyje apž elgiama, kaip XX a. pi mosios pusės lie u ių sin aksės da buose ski s omas
p ijungiamasis yšys, kiek jo ūšių i kokios jos ski iamos. P adedama nuo Jono Jablonskio Lie u ių
kalbos sin aksės (1911), o baigiama Leona do Damb iūno Lie u ių kalbos sin akse (1946 me ų i
ėlesniais leidimais). Žiū ima ski iamų p ijungimo ūšių samp a os, jų apib ėžimo i aikymo
apibūdinan bei ski s an sakinio dalis.
ĮVADAS
De inimas i aldymas – adicinės p ijungiamojo yšio a mainos – minimi jau
pi mojoje lie u ių kalbos g ama ikoje 1653 me ais. Danielius Kleinas de inimą įžiū i, „kai
žodžiai de inami uo pačiu linksniu i asmeniu“, o aldymą – „kada ienas žodis aldo ki ą
ski ingo linksnio a ba asmens žodį“ (K uopas, a s. ed., 1957: 511). Ma y i, kad jau šiuose
pi muosiuose apib ėžimuose sin aksinio pobūdžio eiškiniai – p ijungimo a mainos –
neski iami nuo mo ologinių, . y. jų žymėjimo mo ologinėmis p iklausomųjų žodžių
o momis. Deja, ai lie u ių kalbos sin aksės mokslui bu o būdinga da kone puske i o
šim mečio – iki pa XX a. galo, o dažnai i iki šiol.
1
S aipsnis pa ašy as, ykdan Vals ybinės lie u ių kalbos komisijos emiamą p ojek ą Lie u ių kalbos
sin aksiniai yšiai (2020-01-31 su a is n . K-16/2020).
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 2
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
Bandan su ok i, kaip susida ė daba inė mokyklinė ijų p ijungimo a mainų –
de inimo, aldymo i šliejimo – sis ema, nu a a a idžiau pasiž algy i po XX a. p adžios
sin aksės da bus – daugiausia aukš esniųjų mokyklų ado ėlius i isuomenei ski us žinynus.
P adedama nuo Jono Jablonskio Lie u ių kalbos sin aksės, nes jo 1901 me ų Lie u iškos kalbos
g ama ikoje apie ūpimus dalykus nieko nepasaky a.
Nuo ki ų panašaus pobūdžio apž algų (p z., pa eikiamõs Ramunės Vaskelai ės
dise acijoje, ž . Vaskelai ė 2009) šis da bas isų pi ma ski iasi ki ais eo iniais išei ies
pag indais: sin aksiniai yšiai au o iaus su okiami kaip sin aksės lygmens eiškinys, galin is bū i
eiškiamas mo ologijos lygmenyje. Todėl jame a idžiau nag inėjami sin aksės eiškinių
samp a os lygmenys.
Apž algos ikslas – da ka ą ap a i ienų iš pag indinių XX a. lie u ių sin aksės są okų
iš akas, pasižiū ė i, kaip susida ė da i daba ebe y aujančios sin aksinių yšių samp a os,
daugiau dėmesio ski ian seman ikos, sin aksės i mo ologijos lygmenų sky imui. Išsikėlus okį
ikslą, sa aime paaiškėja i y imo užda iniai: ap ašy i kiek ieno sin aksės eikalo ski iamus
sin aksinius yšius, palygin i juos su anks esniais (pe imamumo a ž ilgiu) i ėlesniais (galimo
po eikio a ž ilgiu) da bais, iš yškin i numanomą eo inių pag indų kilmę.
Ty imo me odai įp as i panašaus pobūdžio da bams. Iš p adžių nag inėjamas kiek ienas
iš apž elgiamų da bų (anali inis me odas); po o jis lyginamas su anks esniais i ėlesniais
da bais, siekian nus a y i jo ie ą sin aksės eo ijos aidoje (g e inamasis me odas); pagaliau,
me amas bend esnis ž ilgsnis į i iamojo laiko a pio da bus, išski iamos sin aksinės min ies
aidos ypa ybės, eo inių pag indų polinkiai (dedukcinis me odas).
Apž elgiami da bai išdės y i ch onologiškai. S aipsnį pagal apž elgiamų da bų
paskelbimo laiką suda o ys sky eliai: „P iešauš is“, „Nep iklausomybės laikai“ i „Ka o
me ai“. Jis baigiamas apž algos apibend inimu.
I. PRIEŠAUŠRIS
Jono Jablonskio Lie u jų kalbos sin aksėje (1911) p ijungimo a mainos – de inimas
i aldymas – a ski ai neap a iamos, nė a nė jų apib ėžimų. Vis dėl o apie de inimą eikale
kalbama. Š ai sky iaus „Sakinio dalių sudė is i į ai ybės“ 25-oje skil yje minimas a inio
de inimas su eiksniu: „G ynasis a inys (i sudu inio a inio jung is) asmenimi i skaičiumi
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 3
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
y a de inamas kalboje su eiksniu“, p z.: Mes nė ienas neišmanom. Ž (Palionis, sud., 1957:
462). 26-oje skil yje ašoma, kad sudu inio a inio a dinė dalis aip pa de inama su eiksniu:
„De inamųjų kalbos dalių linksniai, a si adę linksniuojamosios a inio dalies ie oje, y a
de inami sa o gim imi i skaičiais su sakinių eiksniais“, p z.: Die o gė ybė neišmas oma. P .
(Palionis, sud., 1957: 462). Kaip ma y i, šiuose eiginiuose nea ski iamai sumišę sin aksės (pa s
sin aksinis yšys) i mo ologijos (jo žymėjimas giminės, skaičiaus i linksnio mo emomis)
lygmenys.
Toliau (27 skil yje) Jablonskis kalba i apie sudu inio a inio a dine dalimi einančių
adinamosios be a dės giminės būd a džių i daly ių de inimą beasmeniuose sakiniuose: „Ku
sakinio eiksnys g ama ikai neaiškus, ku g ama ikos eiksnio nė a ( isuose beasmeniuose
sakiniuose), ku jį a s oja be a dės gim ies būd a dis a ba į a dis, ku eiksnį a s oja
nepasakomasis eiškimas [= bend a is], ienas a ba i su linksniuojamojo žodžio a dininku, –
isuose okiuose sakiniuose de inamieji a iniai (būd a džiai i daly jai) ingauna be a dės
gim ies ly į“, p z.: Daba dienós umpa, nak ies ilga. S . (Palionis, sud., 1957: 463). Be o,
be a dės giminės būd a džiai i į a dis, einan ys a inio a dine dalimi, gali bū i de inami i
su eiksnio a dininku a bend a imi, iena a ba su linksniuojamojo žodžio a dininku, p z.:
Iš bado i a škė ga du. S . (Palionis, sud., 1957: 464–465). Šiais a ejais, kai eiksnio
ka ego ijos u inys neaiškus a ba sakinio eikšmė apibend in a, a iniai no s i adinami
de inamaisiais, ačiau jų a dine dalimi einan i be a dė giminė ne de inama, be pa enkama
(be a dę giminę jie „ingauna“). Be sin aksės i mo ologijos, okiais a ejais s a bi i sakinio
eikšmė.
Apie de inimą J. Jablonskis kalba i pažyminius ski s ydamas į de inamuosius i
nede inamuosius. 29-oje skil yje jis ašo: „De inamąjį pažyminį eiškiame būd a džiais,
daly iais, į a džiais, skai a džiais, ka ais i am ik ais daik a a džiais, sude in ais su sa o
pažymimaisiais [žodžiais] – gim imi, skaičiumi i linksniu“ (Palionis, sud., 1957: 467). Tai
lie u ių kalbo y ai įp as as g ama inis de inimas. Apie de inamuosius pažyminius užsimenama
i 1922 me ų Lie u ių kalbos g ama ikoje (Palionis, sud., 1957: 407–408).
Lie u jų kalbos sin aksėje minimas i „p asmės de inimas“, kai de indami „žiū ime ne
g ama ikos gim ies, skaičiaus i linksnio, be isos ų pasakymų p asmės“, p z.: Šeimyna
pasilikę ienas kalė, ki as dailino... Ž . (Palionis, sud., 1957: 467). Šiuo eiginiu J. Jablonskis
pab ėžia eikšmės dedamosios s a bą, jos pi mumą mo ologijos a ž ilgiu.
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 4
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
Daik a a džiu iš eikš as de inamasis pažyminys adinamas p iedėliu. Su pažymimuoju
žodžiu p iedėliai de inami ien linksniu, p z.: Pamo ėlė- aganėlė pylė duobę ža ijėlių. Ps.
(Palionis, sud., 1957: 468).
Valdymas ne ik neapib ėžiamas, be i jo są oka J. Jablonskio ne a ojama. Bū ų
pag įs a ikė is, kad apie aldymą bus užsimenama, ašan papildinių sky elį. Tačiau jame
kalbama apie papildinių eikšmę, o ne sin aksės ypa ybes: „<...> ie papildiniai odys da ki us
daik us, su ku iais išami [= siejami] minė ieji <...> eiksmai“ (Palionis, sud., 1957: 470).
Papildiniais nusakoma, „kokie da daik ai, be eiksnio, y a, a šiaip a aip, įmišę eiksme a ba
s o yje“ (Palionis, sud., 1957: 470). Šiais eiginiais nusakomas papildinio, kaip sakinio dalies,
u inys. Papildinio są oka su sin aksiniu pag indinio žodžio aldymu, a ba eikala imu, isai
nesiejama.
Galima saky i, kad J. Jablonskio Lie u ių kalbos sin aksė nub ėžė lie u ių kalbos mokslo
aidos gai es. Ji bu o as pag indas, nuo ku io a sispy ė jaunas Nep iklausomos Lie u os kalbos
mokslas. Kaip ma y i, sin aksinių yšių eo ijai šis eikalas maža eduoda: de inimas su okiamas
kaip mo ologinių o mų de inimas (g ynojo a inio, sudu inio a inio jung ies i a dinės
dalies su eiksniu, pažyminio su pažymimuoju žodžiu) su seman inio de inimo pamušalu
(beasmeniuose sakiniuose), o aldymo neminima ne są oka. Tokią de inimo samp a ą pe ėmė
i plė ojo bei ikslino isos Nep iklausomos Lie u os lie u ių kalbos sin aksės, na o aldymas
kaip sa i a p ijungimo a maina su ok as i apib ėž as da neg ei ai i neleng ai.
Pe o Klimo Lie u ių kalbos sin aksėje (1915), ku ią jis pa ašė, naudodamasis
J. Jablonskio Sin aksės u iniu, jokių naujo ių mums ūpimu eikalu nė a. P. Klimas, kaip i
J. Jablonskis, ap a ia a inių i pažyminių de inimą, o apie aldymą isai nekalba. Papildiniai,
jo manymu, ik papildo a inio eikšmę: „Be papildinių eiksmas a ba s o is sakinyje labai
dažnai neišei ų aikš ėn pilnokas“ (Klimas 1915: 13). Jo Sin aksėje kalbama ik apie
eiksmažodžio papildinius.
II. NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAI
Sin aksės eo ijos požiū iu sa i as i d ąsus bu o Mykolo Du io ado ėlis Lie u ių
kalbos sin aksė (1927). Ža i jos užmojis į eik i g ama ikos logiza imą, a sisaky i
„ iloso iškosios spekuliacijos“, „mi usios scholas ikos“. Au o ius p isipažįs a, kad ašydamas
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 5
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
ado ėlį ėmėsi jaunag ama ikiais i usų kalbininkais, o daugiausia – Aleksand o
Ma eje ičiaus Peško skio usų kalbos sin akse (Пешковский 1920).
A ski ai sin aksiniai yšiai neap a iami i šiame ado ėlyje. Tačiau apie de inimą
kalbama sky elyje „Ta inio de inimas su eiksniu“ (Du ys 1927: 22–23). Ne i pa s a inys
M. Du io apib ėžiamas emian is ne eikšme, o de inimu: „Ta iniu, pi miausia, adiname
sakinio eiksmažodį, sude in ą su eiksniu“ (Du ys 1927: 21). Minė ame sky elyje šis
de inimas pa ikslinamas: „Skaičius i asmuo y a o mos, ku iomis a inys pap as ai (ben
dažniausiai) p isi aikina mūsų kalboje p ie eiksnio o mų“ (Du ys 1927: 23). I čia pa
pa eikiamas de inimo apib ėžimas: „<...> p isi aikinimas, ku iuo, bū en , ieno žodžio o ma
paseka ki a žodžio o ma, sin aksėje adinasi de inimas“ (Du ys 1927: 23). Tai bene pi masis
Nep iklausomoje Lie u oje de inimo apib ėžimas. Jis, beje, neblogai a skleidžia sin aksinę yšio
p igim į – neminima jokių konk ečių mo ologinių o mų, ku iomis de inimas eiškiamas, o
kalbama apibend in ai apie „žodžio o mą“.
Toliau, sekdamas J. Jablonskiu, M. Du ys ap a ia d i a inio de inimo a mainas:
g ynasis a inys i sudu inio a inio jung is su eiksniu de inami asmeniu i skaičiumi, o
sudu inių a inių i a ininių junginių (M. Du io e minas) a dinės dalys – gimine i
skaičiumi. Ap a iami i nede inimo a ejai.
Pažyminiai, panašiai kaip a iniai, ado ėlyje apib ėžiami emian is jų de inimu:
„Pažyminiu adiname būd a dį-daly į, s o in į p ie daik a a džio i sude in ą su juo“ (Du ys
1927: 29). Kalbama ik apie de inamuosius pažyminius. Fo mos mano, a o, sa o, einančios su
daik a a džiais, adinamos neg ama iniais pažyminiais (Du ys 1927: 76).
A ski o aldymo apib ėžimo M. Du ys nepa eikia. Tačiau aldymas jo minimas
kalban apie papildinius. Visų pi ma, juos apib ėžian , emiamasi p iklausomybe: „Papildiniai
nė a sa aimingos o mos, be p iklausomos; jie p iklauso nuo ki ų sakinio žodžių“ (Du ys
1927: 25). Ski iami aldomieji i lais ieji papildiniai. „Valdomieji papildiniai y a ie, ku ių
am ik os o mos (linksnio) bū inai eikalauja eiksmažodis“, p z., S e imi dūmai akis g aužia
R. J., o „[L]ais aisiais papildiniais adiname uos papildinius, ku ių am ik os o mos
(linksnio) eiksmažodis nebū inai eikalauja“, p z.: kalbėjome isą alandą (Du ys 1927: 26).
Kaip ma y i, aldomųjų papildinių apib ėžime isai p ia ėjama p ie pa ies aldymo samp a os.
No s aldymas siejamas su mo ologinės linksnio o mos eikala imu, ačiau ši o ma (a

ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 6
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
o mos) neį a dijama. Daugelis M. Du io eikiamų lais ųjų papildinių pa yzdžių, šių dienų
akimis žiū in , y a ne kas ki a, kaip aplinkybės.
Be o, papildiniai M. Du io siejami ne ik su eiksmažodžiais – jie „gali p iklausy i
nuo kiek ieno pilnojo sakinio žodžio“: nuo daik a a džių, būd a džių, p ie eiksmių (Du ys
1927: 27–28). Su a dažodžiais einan ys papildiniai aip pa gali bū i aldomieji i lais ieji,
ačiau „[T] i ai su iš as su daik a a džiu, ik ai aldomasis (p iklausomasis) papildinys ė a
kilmininko linksnis“, p z., ė o namai, o „ isi ki i a dų papildiniai ė a lais ieji papildiniai,
ku ie ė a ik p isig e inę p ie a dų“ (Du ys 1927: 29).
Taigi, M. Du io Sin aksėje bene pi mą ka ą Nep iklausomoje Lie u oje pa eik as
de inimo apib ėžimas. Be o, jis nesiejamas su konk ečia mo ologine aiška. No s aldymas
ado ėlyje i neapib ėž as, ačiau pa s aldymo e minas a ojamas ( aldomieji papildiniai).
Valdymo są oka siejama su p iklausymu, o aldymas apibend in ai su okiamas kaip linksnio
o mos eikala imas.
Naujo iškas M. Du io ado ėlis, ma y , ne u ėjo pasisekimo. 1930 me ais išėjo
Zigman o Kuzmickio Lie u ių kalbos sin aksė. Ji bu o mėgs ama mokyklose: pe
dešim me į bu o išleis os penkios šio ado ėlio laidos.
Z. Kuzmickio ado ėlyje einama ne o maliosios („g ynai o malinė g ama ikos
k yp is mums uo a pu nė a p iim ina“), o uo me u įp as os loginės-psichologinės g ama ikos
keliu: „Rašydamas šią sin aksę, daug dėmesio k eipiau į g ama ines o mas, jų san ykius, ačiau
s engiausi isu jas su iš i su psichologiškai logiškuoju gal ojimu“ (Kuzmickis 1930: 5).
Nauja Z. Kuzmickio ado ėlio sanda a: sin aksiniams yšiams jis ne ik ski ia a ski ą
sky elį „Žodžių de inimas i aldymas“, be i iškelia jį į į adinę sin aksės dalį (Kuzmickis 1930:
11–15).
Jo pa eikiamas de inimo apib ėžimas panašus į M. Du io duo ąjį: „Toks sakinio žodžių
o mų a kymas, ku iena žodžio o ma, pa eidama nuo ki os, y a su aikoma, sude inama su
a ki a o ma, adinasi de inimas“ (Kuzmickis 1930: 13). Jame aip pa neminimos konk ečios
mo ologinės o mos, o kalbama apibend in ai apie žodžio o mą. Be o, de inimas siejamas su
p iklausymu (pa eidama).
Vado ėlyje bene pi mą ka ą Nep iklausomoje Lie u oje apib ėž as aldymas, ačiau
apib ėž as jis ne iškelian būdingąsias sa ybes, o neigian de inimą: „Toks sakinio žodžių o mų
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 7
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
a kymas, ku iena žodžio o ma, pa eidama nuo ki os, nė a su aikoma, sude inama su a ki a
o ma, adinasi aldymas“ (Kuzmickis 1930: 13).
Nag inėjan ien isinio sakinio sin aksę, ne a inys (kaip M. Du io), o eiksnys
apib ėžiamas emian is de inimu (i aiška bei eikšme): „<...> eiksnys y a a dininko linksnis,
sude in as sa o o ma su a iniu, a ba ki as ku is žodis, a s ojąs ą a dininko linksnį i eiškiąs
ai, kam y a ski iamas a inio eiksmas a ypa ybė“ (Kuzmickis 1930: 17). Veiksnio de inimas
su a iniu ap a iamas i am ski ame sky elyje, ku iame nag inėjamas g ynasis i sudu inis
a inys. Z. Kuzmickis p ideda dėmesio e ą pas abą: „Va dinės a inio dalies linksnis ka ais
nė a de inamas, ik aldomas: jį pap as ai aldo a inio jung is (nė močiu ės)“ (Kuzmickis
1930: 22). Jo ge ai pas ebė a, kad a inio a dine dalimi einančio daik a a džio linksnis
p iklauso nuo neigiamos jung ies. Nuosekliai plė ojan šią įž algą, i eigiama jung is u ė ų
aldy i a i inkamą a dininką (y a / bu o močiu ė)...
Pažyminiai Z. Kuzmickio ski s omi į de inamuosius i aldomuosius. De inamieji
pažyminiai būna būd a diniai, su pažymimaisiais žodžiais de inami gimine, skaičiumi i
linksniu, i daik a a diniai, a ba p iedėliai, de inami ik linksniu. Valdomieji pažyminiai būna
a ba kilmininko, a ba įnagininko linksnio, p z.: sidab o ( asa), gel onais žiedeliais (gėlė)
(Kuzmickis 1930: 27). Valdomųjų pažyminių samp a a blankina pažyminių i papildinių
ski umus ( aldomais pap as ai laikomi papildiniai, o ne pažyminiai). Pi menybę okia samp a a
eikia ne sin aksiniams yšiams (nes pagal ją i papildiniai, i pažyminiai gali bū i aldomi), o
mo ologinei šių sakinio dalių aiškai. M. Du io Sin aksė šiuo a ž ilgiu bu o „sin aksiškesnė“.
O š ai apibūdindamas papildinius Z. Kuzmickis išsi e čia ne nepaminėjęs aldymo. Jam
pakanka ien jų aiškos i aidmens sakinyje: „<...> uos žodžius, ku ie y a iš eikš i
linksniuojamaisiais a juos a s ojančiais ki ais žodžiais su p ielinksniais a be jų, i ku ie
nesuda o sakinyje jokios aplinkybės, adinsime papildiniais“ (plg. Kuzmickis 1930: 43–44).
Iš naujo leisdamas knygą, au o ius šį ą kei ė, ypač ikslino apib ėžimus. Š ai penk ojoje
ado ėlio laidoje, išėjusioje eikiausiai 1939 me ais (leidimo da a nenu ody a), de inimas i
aldymas apib ėž i aip: „Jei ienas žodis p iklauso nuo ki o žodžio i y a su juo sude in as, ai
oks žodžių san ykis adinasi de inimas“; „Jei ienas žodis p iklauso nuo ki o žodžio, be
nė a su juo sude in as, ai oks žodžių san ykis adinasi aldymas“ (Kuzmickis [1939?]: 13).
Abu sin aksiniai yšiai apib ėž i emian is p iklausymo są oka, a si jo a mainos. Ge ai a skleis a
sin aksinė de inimo i aldymo p igim is. Tik de inimas apib ėžiamas ydinga užda o a o a ka
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 8
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
(kai apib ėžime as pa s žodis a ojamas i įp as a, i e minine eikšme: y a sude in as, adinasi
de inimas), o aldymo apib ėžimas emiasi de inimu.
Pa ikslin as i eiksnio apib ėžimas – jame nebeliko de inimo su a iniu: „ eiksnys
y a a dininko linksnis, pasakąs, kam y a ski iamas a inys; su eiksniu y a de inamas a inys“
(Kuzmickis [1939?]: 18). Nepaki ęs liko eiksnio i a inio de inimo ap a imas, pažyminių
ski s ymas i papildinių apib ėžimas.
Kaip ma y i, apib ėždamas p ijungimo a mainas, Z. Kuzmickis pasinaudojo M. Du io
įdi biu i nuosekliai jį p a ęsė. Visai šiuolaikiškai a odo Z. Kuzmickio iškel as eiksnio
p iklausymas (de inimas) nuo a inio, ku io ėliau bu o a sisaky a. Tačiau aldomosios a inių
a dinės dalies, aip pa aldomųjų pažyminių sky imas odo, kad sin aksinė žodžių yšio
p igim is Z. Kuzmickio da nea ibojama nuo jų mo ologinės aiškos.
Daba paž elkime į aukš ąsias s udijas. P ano Ska džiaus paskai ose „Is o inė
lie u ių kalbos g ama ika: sin aksė“, ašy ose g eičiausiai 1935–1938 me ais, ap a iami ne
ien is o inės sin aksės dalykai. Kaip pas ebi knygos engėjas Albe as Rosinas, „jos iš esmės
ski os sinch oninės sin aksės p oblemoms i a spindi ke i ojo dešim mečio Eu opos
sin aksinės min ies laimėjimus“ (Rosinas, sud. i pa ., 1998: 15).
Š ai sky elyje „Žodžių g upės“ P. Ska džius, emdamasis eikšminiais san ykiais, jas
suda ančių žodžių sin aksinius yšius ski s o į koo dinuojamuosius (sujungiamuosius) i
subo dinuojamuosius (p ijungiamuosius): „Žodžių g upėmis pažymime a pusa inį san ykį
ne ienodai, bū en : kaip a ski i aidiniai gali bū i a ba koo dinuojami ( . y. ienas su ki u lygiai
sug e inami), a ba subo dinuojami ( . y. ienas ki am pajungiami), aip i ų aidinių kalbinės
aiškos gali bū i koo dinuo os a ba subo dinuo os“ (Rosinas, sud. i pa ., 1998: 520).
Apie subo dinuo ąsias g upes suda ančių žodžių a pusa io san ykius paskai ose a ski ai
nekalbama, ačiau p ie aldymo samp a os p ia ėjama sky elyje „Veiksmažodinė g upė“,
kalban apie ai, kad eiksmažodžiai „p i alo“ ( . y. eikalauja) a ba „nep i alo“ papildinio:
„<...> ski iami galiniuo iniai i negaliniuo iniai eiksmažodžiai, . y. okie, ku ie papildinio
p i alo i ku ie jo nep i alo, pa .: muš i, siū i i miego i, šok i. Be šis ski umas ne isados y a
g iež as“ (Rosinas, sud. i pa ., 1998: 526).
Sky elyje „Kong uencija“ (Rosinas, sud. i pa ., 1998: 544–546), jau ap a us
subo dinuojamąsias i koo dinuojamąsias žodžių g upes, a ski ai kalbama apie o malų žodžių
ARTŪRAS JUDŽENTIS. P ijungiamasis yšys lie u ių sin aksės da buose (XX a. pi moji pusė) | 9
doi.o g/10.35321/bkalba.2021.94.05
BENDRINĖ KALBA 94 (2021) h p://jou nals.lki.l /bend inekalba ISSN 2351-7204
de inimą. Jame umpai ap a iami į ai ūs de inimo a ejai: p iedėlio de inimas su pažymimuoju
žodžiu, sudė inio a inio daik a a dis ( a ininis daik a a dis) i būd a dis ( a ininis būd a dis)
su eiksniu einančiu daik a a džiu, pažyminiu einan is būd a dis (pažymininis būd a dis) su
pažymimuoju daik a a džiu, pažymininio a a inio būd a džio su keliais daik a a džiais,
a ininis pažyminys su eiksniu einančiu daik a a džiu, pažyminiu einan is būd a dis su
pažymimuoju daik a a džiu a keliais daik a a džiais i , galiausiai, eiksmažodis su eiksniu
einančiu į a džiu. Pas a uoju a eju, pa yzdžiui, minimas ik eiksmažodžio de inimas
asmeniu i skaičiumi su eiksniu einančiu asmeniu a ba asmenimis. Ki aip sakan , apž elgiami
ik į ai ūs de inimo mo ologinės aiškos a ejai.
Sin aksiniai yšiai neminimi i sky elyje „Pag indinės sakinio dalys“ (Rosinas, sud. i
pa ., 1998: 559–563). Nag inėjan sudė inius sakinius, aip pa išsi e čiama upiuoju sin aksinių
yšių ski s ymu: minimi sujung iniai i p ijung iniai sudė iniai sakiniai, juos suda ančių sakinių
sujungimas i p ijungimas, p z.: „Šalu iniai sakiniai y a am ik ais jungiamais elemen ais
p ijungiami p ie pag indinių, odėl jų san ykis y a daug glaudesnis i aiškesnis, kaip sujung inių
sakinių“ (Rosinas, sud. i pa ., 1998: 567).
Kaip ma y i, paskai ose P. Ska džius išsi e sda o ik sin aksinių yšių ski s ymu į
sujungiamuosius i p ijungiamuosius. Iš jo paskai ų s uden ai be eik nieko nesužinoda o apie
žodžių aldymą i ik bend uosius dalykus – apie jų de inimą, pas a asis ne nesie as su minė ais
sin aksinių yšių (žodžių a pusa io san ykių) ipais. Neiš yškėda o i sin aksinė de inimo
p igim is, nes būda o apž elgiami ik į ai ūs jo mo ologinės aiškos a ejai.
Leona das Damb auskas s aipsnyje „Žodžių san ykiai sakinyje“ (1939) mini
de inimą i aldymą, ačiau e minas aldymas, jo nuomone, nė a ikslus, nes aikomas ik
daliai p ijungiamųjų (jo adinamų p ijung inėmis) žodžių g upių, no s „ isos p ijung inės
g upės y a „ aldomosios“ (Damb auskas 1939: 86). Todėl p ijungiamąsias g upes jis siūlo
ski s y i į de inamąsias i nede inamąsias. Tokia klasi ikacija p imena sin aksinių yšių
ski s ymą Z. Kuzmickio ado ėlyje. Ma y i, kad M. Damb auskas aldymą sup a o labai
plačiai – maždaug kaip žodžių p iklausomybės yšį, ku is p ijungiamosiose g upėse „nė a
ienodo s ip umo“ (Damb auskas 1939: 85). Toks pla us i nelabai apib ėž as aldymo
su okimas lie u ių sin aksėje ne u ėjo ęsinio.
Veiksnio i a inio yšys M. Damb auskui a odo „a imesnis p ijung inių g upių
san ykiui“ (Damb auskas 1939: 85), ik nepasaky a, ku is nuo ku io p iklauso.