MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985)

TIITU ERLT

MOTYVUOTAS IR ARBITRALUS TERMINAS ESTŲ TERMINIJOJE

Terminijos motyvuotumas reiškia, kad sąvokos požymiai aiškiai išreiškiami kalbos vienetais, t. y. kai kurie esminiai požymiai atskirai realizuojami kalbos lygmeniu. Šia prasme galima sakyti, kad sąvokos požymiai motyvuoja terminą. Terminų motyvuotumas lemia tai, kad per terminą atsiskleidžia sąvokos vieta sistemoje.

Termine kaip nominacijos būde paprastai realizuojami tik du ar trys sąvokos požymiai; būtina sąlyga yra tai, kad terminas bent teoriškai atskleistų sąvokos esmę. Praktiniu požiūriu svarbiau išreikšti šios sąvokos santykį su kitomis sąvokomis. Tarpusavio sąvokų santykiai ir termino priklausymas būtent tam tikrai terminų eilei dažnai žymimi kartojant morfemą arba taikant tą patį žodžių darybos modelį.

Morfemos kartojimosi pavyzdys gali būti priesaga -ik amžiaus grupių pavadinimuose. Šie pedagogikos terminai estų kalboje buvo sudaryti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ta pati priesaga suteikia vienodą raišką visai turinio požiūriu vienalytei terminų grupei: imik „kūdikis“, maimik „1–3 metų vaikas“, koolieelik „ikimokyklinukas, 3–7 metų vaikas“, kaanik „pradinių klasių mokinys, 7–11 metų vaikas“ ir mürsik „11–15 metų vaikas“. Toks siekis užtikrinti raiškos vienovę gali peržengti ir vienos kalbos ribas. Pavyzdžiui, geologijos terminijoje mineralų pavadinimai sudaromi iš tikrinio vardo kamieno, naudojant priesagą -ut (estų -iit). Tokia daryba, žinoma, atitinkamomis rašybos formomis, būdinga bet kuriai mūsų kultūrinės erdvės nacionalinei kalbai: rusų бемит, estų бёмит.

Vienodo žodžių darybos modelio kartojimosi pavyzdžiu gali būti estų sudurtiniai žodžiai, kuriuose pagrindinis žodis nusako veiksmą, o pažyminys – šio veiksmo priemonę. Estų sudurtiniuose žodžiuose pagrindinis žodis visada eina antroje vietoje, o pažyminys – pirmoje. Terminijoje rekomenduojama nominatyvinė žodžių dūryba, t. y. pageidautina, kad pažyminio žodis būtų vartojamas nominatyvo forma. Tačiau bendrinėje kalboje, o

156

ypač tarmėse, jis dažniau būna genityvo formos. O terminijoje, pavyzdžiui, visų ryšio rūšių ir porūšių pavadinimai sudaryti pagal tą patį žodžių darybos modelį: ryšio priemonės pavadinimas vardininko linksniu + žodis side „ryšys“: elekterside, laserside, postside, raadioside, selektorside, telefonside, telegraafside, teletaipside, traat side.

Terminijoje motyvuotumas būna dvejopas: morfeminis ir semantinis. Esant morfeminiam motyvuotumui, terminu funkcionuojantis žodis arba žodžių junginys susideda iš kelių morfemų, kurių pasirinkimą lemia jų reikšmė. Morfeminis motyvuotumas, pirma, pasireiškia sudurtiniuose žodžiuose: toorvask – morfemos toor ir vask „neapdorotas varis“, raadiosõlm – morfemos raadio ir sõlm „radijo mazgas“; tolmukogur – šakninės morfemos tolmu ir kog, priesaginė morfema ur „dulkių rinktuvas“; antra, vediniuose: salvestus – šakninė morfema salve ir priesaginės morfemos st bei us „įrašas“, veetustamine – šakninė morfema vee ir priesaginės morfemos tu, sta, mine; trečia, žodžių junginiuose: vaba keha „laisvasis kūnas“, vahti all „po sargyba“.

Žodžių junginių motyvuotumas paprastai laikomas trečiuoju tipu – sintaksiniu motyvuotumu. Pavyzdžiui, В. П. Даниленко sintaksinio, darybinio-morfologinio ir semantinio motyvuotumo tipus laiko objektyviausiu skirstymu¹. Tai, ko gero, objektyvu ir rusų kalbos požiūriu. Tačiau estų kalbos požiūriu nėra reikalo atskirai išskirti sintaksinio motyvuotumo. Morfeminis motyvuotumas taikytinas ir žodžių junginiams. Pavyzdžiui, terminų poros absoluutne kõrgus ir absoluutkõrgus (abi „absoliutusis aukštis“), esmane tööt lus ir esmastööt lus (abi „pirminis apdorojimas“), ühes vahetuses töö, ühe vahetusega töö ir ühevahetuseline töö (rusų kalboje taip pat „darbas viena pamaina, vienos pamainos darbas“). Tokios žodžių junginio ir sudurtinio žodžio poros yra taip laisvai kaitaliojami formalieji variantai, kad jų nereikia skirti pagal motyvuotumo tipą. Estų terminijoje pagrindinis yra morfeminis motyvuotumas; pagal savo turinį tai žodžių darybos motyvuotumas, be to, estų kalbos žodžių darybos galimybės labai turtingos.

Trumpai aptarkime ir estų kalbos terminų semantinį motyvuotumą. Tarp estų terminų gana daug žodžių, tapusių terminais dėl semantinio perkėlimo². Jų šaltiniai buvo ir bendrinė kalba bei kitų sričių terminų leksika, ir tarmės. Pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodis ergastama atominės fizikos terminijoje vartojamas reikšme „žadinti“.

¹ Даниленко В. П. Русская терминология/Опыт лингвистического описания.— М., 1977, с. 63.

² Žr. apie tai: E r e l t T. Eesti oskuskeel.— Tallinn, 1982, lk. 34—35, 75, 98.

157

(branduolio)»; kilmės požiūriu dialektinis žodis madel „lentų paklotas“ automobilių terminijoje reiškia „platformą su bortais“, iš čia tadelauto „bortinis automobilis“. Tokių semantiškai motyvuotų terminų estų terminijoje galėtų būti kur kas daugiau, ypač vaizdingų terminų, sudarytų metaforos būdu, pavyzdžiui, mineralų (opalų) pavadinimai kassisilm „katės akis“ ir tiigrisilm „tigro akis“. Vaizdingi terminai dažniausiai būna gana trumpi, pasižymi jų kūrėjų išradingumu ir yra gyvybingi. Tokių terminų vartojimas nepažeidžia terminologinio teksto stiliaus neutralumo. Tam tikros asociacijos tokį terminą gali lydėti tik tol, kol jis įsitvirtina kalboje.

Terminai, kurie yra neišvestiniai žodžiai, motyvacijos neturi. Pavyzdžiui, raidžių junginiai iks ir aken, žodžiai „durys“ ir „langas“ su atitinkamais daiktais susiję tik sąlygiškai. Tik perkeltine reikšme galima kalbėti apie semantinę motyvaciją, pavyzdžiui: tiib „sparnas“ karo srityje.

Kiek motyvuoti gali būti svetimos kilmės terminai? Terminologijos literatūroje motyvuotais paprastai laikomi terminai, pagrįsti graikų ir lotynų kalbomis, o iš kitų kalbų pasiskolinti terminai suvokiami kaip arbitralūs (nemotyvuoti). Taigi proloog galima laikyti motyvuotu terminu, o pullover – arbitralu. Atrodo, teisingiau svetimos kalbos terminus vertinti kaip sritį, kurioje negalima griežtai priešpriešinti motyvuotumo ir arbitralumo. Svetimos kalbos terminai yra motyvuoti tiek, kiek specialistai moka užsienio kalbas. Apibūdindamas motyvuotumą, kalbininkas sako, kad „žodžio vidinė forma yra skaidri“. Mokančiam graikų kalbą pirminė žodžio proloog reikšmė persišviečia pro jo formą. Anglų kalbą mokantis žmogus žodį pullover „mato kiaurai“.

Pasiskolintas žodis iš kalbos, kurios specialistas nemoka, ir naujas savos kalbos kamienas (arba dirbtinis, arba paimtas iš nemokamo dialekto) atsiduria vienodoje padėtyje. Su sąvokomis juos sieja nemotyvuota konvencija. Taigi arbitralūs yra, pavyzdžiui, tokie nauji estų dirbtiniai žodžiai kaip raal „kompiuteris“, tärk „raidinis-skaitmeninis ženklas“ ir kt.

Matyt, ne visai teisinga taip griežtai skirti motyvuotus ir arbitralinius terminus, kaip tai buvo daroma iki šiol. Objektyvesnė, ko gero, yra motyvuotumo skalė. Dešinėje šios skalės pusėje yra visiškai ir stipriai motyvuoti žodžių junginiai ir sudurtiniai žodžiai, kairiau jų – vediniai, kurių motyvuotumas jau silpnesnis, dar kairiau – semantiškai motyvuoti žodžiai, o toliau eina zona, kurios žodžių padėtis tiesiogiai priklauso nuo to, ar terminų vartotojai jaučia jų motyvuotumą, ar ne, t. y. joje yra svetimos kilmės

158

terminai ir savos kalbos iš dalies motyvuoti nauji kamienai. Galiausiai kairėje skalės pusėje yra arbitralūs terminai – svetimos kalbos terminai, pagrįsti kalbomis, kurių nemokama, ir savos kalbos nauji kamienai. Taigi motyvuotumas šioje skalėje, kaip ir apskritai visi skalėse vaizduojami dydžiai, didėja iš kairės į dešinę.

Kuriam terminui teikti pirmenybę – motyvuotam ar arbitraliniam – tai pagrindinis terminologijos klausimas. Didžiausias motyvuoto termino privalumas – sąvokos skaidrumas. Tačiau net motyvuotas terminas negali pakeisti apibrėžties, nes kiekvienas terminas turi savo sąvokos raiškos ribas. Motyvuoti terminai ilgesni už arbitralinius. Kartais nuoseklus rūšinių sąvokų perteikimas gali lemti nepraktiškų, gremėzdiškų terminų sudarymą. Jei toks terminas dažnai vartojamas, atsiranda poreikis jį pakeisti trumpesniu. Galimi šie būdai. Pirma, galima praleisti rūšinį požymį. Tokiu atveju terminas išlaiko formalų ryšį su pradine išraiška, bet tampa priklausomas nuo konteksto. Antra, ilgą, aiškiai motyvuotą terminą galima pakeisti trumpesniu, silpniau motyvuotu terminu, t. y. žodžių junginį arba sudurtinį žodį – vediniu, pavyzdžiui, vietoj sulav element — sular „lydusis įdėklas, lydusis elementas“, vietoj sõõteseade — sõõtur „tiektuvas“, vietoj nihkmõõteriist — nihik „slankmatis“. Trečia, ilgą terminą galima pakeisti trumpu arbitraliniu. Pastaruoju atveju prarandamas ryšys su pradine forma, tačiau išsaugoma termino nepriklausomybė nuo konteksto: elektornarvuti=raal „kompiuteris“, põlevkivituhkbetoon=kukeroon „skalūnų pelenų betonas“, ristvälja-masinvõimendi=amplidüün „amplidinas“. Tokiose sinonimų porose abu terminai yra priimtini. Panaši sinonimija praktikoje nedaro jokios žalos, o, priešingai, dažnai sušvelnina prieštaravimą tarp termino raiškos galios ir komunikacinės galios. Tekstui kurti reikalingi abu variantai: molekulaarkvantgeneraator и maser, молекулярный квантовый генератор и мазер.

Motyvuotų ir arbitralinių terminų santykio klausimas didele dalimi yra klausimas, kurią iš dviejų atminčių – operatyviąją ar nuolatinę – apkrauti. Pavyzdžiui, motyvuotas terminas trükitüübi jalas tähepildist üles—või allapoole ulatuv osa „raidės petukas“ apkrauna operatyviąją atmintį, o arbitralus terminas sümik – nuolatinę. Kad būtų lengviau apkrauti operatyviąją atmintį, kalba įveda naujus žodžius, kuriuos būtina įtvirtinti nuolatinėje atmintyje. Naujo žodžio įvedimas pateisinamas, jei jis padeda taupyti mąstymo pastangas. Pavyzdžiui, naujo savos ar svetimos kalbos kamieno įvedimas pateisinamas, jei iš jo galima sudaryti kelis reikiamus terminus – vedinius ir sudurtinius žodžius, žodžių junginius, kuriuose šis kamienas yra vienas iš komponentų. Naują kamieną būtina vartoti optimaliai.

159

„Optimaliai“ nereikėtų suprasti kaip „maksimaliai“. Pavyzdžiui, jei iš to paties kamieno sudarytume kuo daugiau vedinių terminų, galėtume susidurti su jau nepatogia paronimija.

Vertinant terminus pedagoginiu požiūriu, reikėtų atsižvelgti į tai, kad arbitrinius terminus tenka išmokti mintinai, o motyvuoti paprastai įsisavinami savaime. Motyvuotas terminas tarsi aiškiau perteikia sąvoką sąmonei ir padeda suprasti sąvokų hierarchiją.

Taigi negalima teikti besąlygiškos pirmenybės nei motyvuotiems, nei arbitriniams terminams. Renkantis vieną ar kitą iš jų tiek žodyne, tiek terminologiniuose tekstuose, reikia aptarti kiekvieną konkretų atvejį.