LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXVII (1988)

LIETUVIŲ KALBA IR BILINGVIZMAS

DISKUSIJA. RECENZIJOS

ON THE LITHUANIAN TITLE OF “LA MARSEILLAISE”

On the night of April 25–26, 1792, a young artillery officer in the Strasbourg garrison, Rouget de Lisle, who, in A. de Lamartine’s words, loved war like a soldier and revolution like a thinker, composed the “War Song of the Army of the Rhine,” beginning with the words “Allons, enfants de la patrie…” The song spread rapidly, and the volunteers from Marseille made it especially famous. As a result, it soon came to be called the “Hymn of the Marseillais” (“l’Hymne des Marseillais”), or simply “La Marseillaise.” It was by this latter name that it entered history. Soon “La Marseillaise” was proclaimed the republic’s anthem, but it was banned during the Restoration and the Second Empire, until finally, in 1879, it once again became—and remains to this day—the national anthem of France.

Highly patriotic and rousing fighters’ courage and yearning for freedom, “La Marseillaise” spread beyond France’s borders as well. Revolutionary workers’ songs were composed to the motifs of its music and words. One such song, P. Lavrov’s “Workers’ Marseillaise,” was greatly loved by Russian workers and revolutionary intellectuals from the 1880s onward. The song was freely translated into Lithuanian at the beginning of this century by Juozas Baltrušaitis, who wrote under the pseudonym J. Mėmelė, and was titled variously “Workers’ Hymn” (Mėmelė, 1904, pp. 12–14), “Workers’ Marseillaise” (Revoliucijos dainos, 1905, pp. 7–8), simply “Marseillaise” (Revoliucijos dainos, 1918, pp. 5–6), and other names. The first line of J. Mėmelė’s translation (or, more precisely, adaptation) is “We renounce the old world.”

At that time there were also other revolutionary songs called Marseillaises—in addition to the aforementioned “Workers’ Marseillaise,” “Communists’ Marseillaise,” “Youth’s Marseillaise,” “Lithuanian Marseillaise,” and others are known. Thus, in revolutionary poetry the word marseillaise became a common noun. It denotes a hymn of revolutionary struggle, a solemn revolutionary song composed to the motifs of the French “Marseillaise.” It is interesting that in the collection Revoliucijos dainos, published in London in 1905 (?), three Marseillaises appear in succession immediately after the “Internationale”: a translation of the French “Marseillaise” and two translated adaptations of P. Lavrov’s “Workers’ Marseillaise”—J. Baltrušaitis’s “Workers’ Marseillaise” (signed with the pseudonym J. Mėmelė) and V. Mickevičius-Kapsukas’s “Lithuanian Marseillaise” (signed with the pseudonym Revoliucionierius). This undoubtedly demonstrates both the significance and the popularity of these songs.

In contemporary standard Lithuanian, the word marselietė is generally listed as a common noun (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1954, p. 444; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972, p. 385; Lietuvių kalbos žodynas, 1966, vol.

203

7, p. 877; Tarptautinių žodžių žodynas, 1951, p. 427; Tarptautinių žodžių žodynas, 1969, p. 480; Tarptautinių žodžių žodynas, 1985, p. 305; Lietuvių–prancūzų kalbų žodynas, 1962, p. 304; Prancūzų–lietuvių kalbų žodynas, 1957, p. 328; Prancūzų–lietuvių kalbų žodynas, 1976, p. 568; Lietuvių–rusų kalbų žodynas, 1971, p. 378; Rusų–lietuvių kalbų žodynas, 1967, vol. 1, p. 458; Rusų–lietuvių kalbų žodynas, 1983, vol. 2, p. 182; Anglų–lietuvių kalbų žodynas, 1978, p. 496; Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, 1972, p. 603; Italų–lietuvių kalbų žodynas, 1983, p. 417, and elsewhere). This noun generally refers only to the French “Marseillaise” (this is how the word’s meaning is described in Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos žodynas, and postwar dictionaries of international words). However, treating marselietės only as a common noun and explaining its meaning in this way is not precise, although this is also done in some other languages. When the word is defined as “a song of the French Revolution, composed in 1792, which became the national anthem of France” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972, p. 385), the intended reference is to the name of the song in question, now the French national anthem, which should of course be written like all other titles of works: “La Marseillaise.” It is another matter when adaptations of “La Marseillaise” are meant, and the word marselietė denoting them means “a revolutionary song composed to the motifs of ‘La Marseillaise.’” In such cases, the word in question is rightly written like all other common nouns—as marselietė.

Incidentally, two meanings of marselietės were distinguished in Tarptautinių žodžių žodynas, published half a century ago (1936, p. 600): “1. The anthem of the French Revolution, composed in 1792 by Rouget de Lisle; now the national anthem of France; 2. a Russian and other revolutionary song, sung to the tune of the Marseillaise.” Only in that dictionary were these two meanings not distinguished in terms of spelling¹. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (1968, vol. 2, p. 519) and Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (1981, vol. 7, p. 267) contain an entry only for the proper noun “La Marseillaise,” but they also mention P. Lavrov’s adaptation “Workers’ Marseillaise” and its Lithuanian translation. In this and other compound titles, the word marselietė is written as a common noun (with a lowercase initial). The common-noun meaning “revolutionary song” is also noted in dictionaries of some other languages, for example, in the Stručný etymologický slovník jazyka českého (Holub, Lyer, 1967, p. 304), while the entry Марсельеза in the academic dictionary of contemporary standard Russian distinguishes a figurative use of the word to mean a revolutionary song in general (Словарь современного русского литературного языка. 1957, т. 6, с. 643).

Next, it is worth taking at least a brief look at the history of Lithuanian equivalents of “La Marseillaise,” examining how the name “Marselietė” came about, what tradition it has, and how to assess other variants of the name used in one source or another. This is also relevant to current language practice, since even today people occasionally wonder whether one should indeed say and write “Marselietė” in Lithuanian, as well as marselietė.

In French, La Marseillaise, “the French national anthem composed by Rouget de Lisle,” is generally distinguished as a separate word from marseillais, -e (pronounced:

¹ In giving a detailed account of the meanings of the word marselietė, one should, of course, also remember the meaning “female inhabitant of the city of Marseille,” listed as early as 1923 alongside “French revolutionary song dating from 1792” (Svetimų ir tarptautinių žodžių žodynėlis. 1923. P. 59).

204

marseje, marsejez), the meaning of an adjective and a noun (Larousse de la langue française, p. 1114). The adjective marseillais, -e with the suffix -ais, -e is derived from the name of the city of Marseille (Marseille) and means “from Marseille, related to Marseille.” In Lithuanian this is expressed by the words marseliškas, -a or, in keeping with current tendencies, more likely marselietiškas, -a, although there is some difference in meaning between them. With the same suffix are also derived names for people according to their place of origin and residence: marseillais m “a man from Marseille” and marseillaise f “a woman from Marseille.”

The precise etymological meaning of La Marseillaise is “a song from Marseille” (Holub, Lyer, 1967, p. 304) or “the song of the people of Marseille.” The first translators of that song and its adaptations into Lithuanian formed its title on the model of the French noun—“Marselietė” (“The Marseillaise”), although an adjectival title, “Marseliškoji” or “Marselietiškoji,” was also possible. In the collection “Songs of the Revolution,” published in 1905—perhaps the first publication of a translation of the French “Marseillaise,” since it is believed to have been translated in 1905 (Kubilius, 1958, p. 210; see also: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1981, vol. 7, p. 267)—the title is written Marselietė (Revoliucijos dainos, 1905, p. 4). It is possible that the translators (and adapters) were also influenced by the Polish name for “The Marseillaise,” “Marsyljanka” (Encyklopedya powszechna, 1864, vol. 18, p. 47) or “Marsyljanka” (Wielka ilustrowana encyklopedya powszechna, vol. 10, p. 58)², formed from the Polish name of Marseille, Marsylia (in current spelling). In addition, the analogy of the then-popular Polish revolutionary song “Warszawianka” (Wielka encyklopedia powszechna, 1969, vol. 12, p. 127) may also have had an influence³. The translation of the latter song was included in the aforementioned collection of revolutionary songs immediately after the song of the people of Marseille and titled “Varšuvietė” (Revoliucijos dainos, 1905, p. 11; the booklet’s contents list it as “Varšavietė”). The popularity of names formed with the suffix -ietė in early twentieth-century Lithuanian revolutionary poetry is also evidenced by the poem “Vilnietė,” included in J. Baltrušaitis’s [Mėmelė] 1904 collection (Mėmelė, 1904, p. 5), which begins with the words “Let us boldly raise our fern...” Incidentally, it is easy to discern in this poem some motifs from “Varšuvietė”—its opening words are “Let us boldly raise our flag aloft...” (Revoliucijos dainos, 1905, p. 11), in Polish “S’miało podnieśmy sztandar nasz w górę...”

A little later, in dictionaries of international words published in the 1920s, the spelling and even the Lithuanian adaptation of “Marselietė” varied somewhat. The “Dictionary of Foreign and International Words,” published in Šiauliai in 1923, gives Marselijėtė; incidentally, the meaning of the word is described here as follows: “a French revolutionary song from 1792; a female inhabitant of the city of Marseille” (M. ir S., 1923, p. 59). From today’s perspective, this spelling is unjustifiable—the Lithuanian form of the derivational base is, after all, Marselis, so in the deriv-

² Dabar lenkų kalba rašoma „Marsyljanka“ (Wielka encyklopedia powszechna, 1966, t. 7, p. 74; Słownik wyrazów obcych, 1971, p. 456; Lenku — lietuvių kalbų žodynas, 1964, p. 212; Lenkų—lietuvių kalbų žodynas, 1979, p. 256).

³ Incidentally, the Polish name “Warszawianka” also came about under the influence of French. For, in addition to the revolutionary song composed at the end of the nineteenth century, there is a patriotic Polish song of the same name that predates it by half a century, whose original was written in French—“La Varsovienne” (Wielka ilustrowana encyklopedia powszechna, vol. 18, p. 47; Wielka encyklopedia powszechna, vol. 12, p. 127).

205

ing from the suffix is entirely unfounded. A year later, J. Norkus’s “Dictionary of Foreign and Unfamiliar Words” offered a completely different Lithuanianized form—Marsaljeza, “a French republican revolutionary national anthem, composed by Rouget de Lisle on 25 April 1792, during the years of the Great French Revolution. Today—the French national anthem” (Norkus, 1924, p. 55).

J. Norkus’s spelling Marsaljez[a] is close to the customary names for “The Marseillaise” in some other languages, for example: Russian Марсельеза (Словарь русского языка, 1986, т. 2, с. 230), Belarusian Марсельеза (Тлумачальны слоўнік беларускай мовы, 1979, т. 3, с. 112), Czech Marseillaisa (pronounced: marsejeza; Чешско — русский словарь, 1973, т. 1, с. 374), Bulgarian марсилеза (Бернштейн, 1975, с. 309), Latvian, a related language, marseljeza (Bojāte, Subatnieks, 1964, p. 377; Balkevičius, Kabelka, 1977, p. 370; Latviešu literārās valodas vārdnīca, 1984, t. 5, p. 98), and even in the distant languages of Estonian “Marseljees” (Lõugas, 1969, p. 171) and Finnish marseljeesi (Финско-русский словарь, 1975, с. 363). The Lithuanianized form ending in -a was apparently determined by the neighboring Slavic languages, above all, most likely, Russian, since French nouns with the suffix -aise, when they enter Lithuanian, more often seem to become masculine nouns; compare majonezas (from French mayonnaise f.), polonezas (from French polonaise f.). Admittedly, even here the forms arose through the mediation of neighboring languages. But that is another matter. Neither “Marsaljeza” nor any other variants of a similar kind (more accurately, perhaps, “Marselježė” or “Marseježė”) took hold in Lithuanian, and today they can be mentioned only as minor details in the history of actual or unrealized, but possible, Lithuanian adaptations of this word.

To this day, another, quite unexpected Lithuanianized variant of “Marselietė” is occasionally used. These are “Marseljetė” (Kubilius, 1958, p. 210; Lietuvių literatūros istorija, 1958, vol. 2, p. 535) and marseljetė (Lietuvių kalbos tarties žodynas, 1985, p. 177). An attempt is being made to introduce this variant into literary usage (as its inclusion in a pronunciation dictionary indicates), but it should nevertheless be rejected.

Why can marseljetė not be accepted? First of all, because this marseljetė is an artificial word, a fabricated form that corresponds to neither the word used in the source language (French) nor those of possible intermediary languages (Russian, Polish, German). The diminutive suffix -etė (from French -ette), found, for example, in the widely used word šansonetė “little song,” also borrowed from French, is entirely unsuitable for renaming “Marselietė,” a long, solemn song and the national anthem of France. Moreover, why marseljetė rather than marseletė, if one is trying to create in Lithuanian a supposedly international name for another nation’s anthem? It is quite clear that the word marseljetė is supported by neither the data of any foreign language (which would make it a borrowing) nor those of Lithuanian itself (which would make it a regular derivative).

History cannot be changed. It can only be interpreted in various ways. The famous French song and national anthem “La Marseillaise” entered the history of Lithuanian revolutionary poetry, as well as the history of the Lithuanian language itself, under the name “Marselietė.” The same word was also used, as among neighboring peoples, for revolutionary songs created or adapted using motifs from “The Marseillaise”—“The Workers’ Marseillaise,” “The Lithuanian Marseillaise,” and others. Thus, this is clearly a matter of established usage and tradition. The name “Marselietė” has been in use throughout this century, apparently since the very earliest translations of the song and its adaptations into Lithuanian—

206

title. This name is given in prescriptive explanatory and translation dictionaries, and is used in encyclopedias and other literature. There appears to be no sound basis at present for abandoning this word and introducing other variants used by someone or newly invented.

Stasys Keinys

LITERATŪRA

Anglų–lietuvių kalbų žodynas / Sud. A. Laučka, B. Piesarskas, E. Stasiulevičiūtė. 2 leid. V., 1978.

Balkevičius J., Kabelka J. Latvių–lietuvių kalbų žodynas. V., 1977.

Bojatė A., Subatnieks V. Lietuvių-latviešu vārdnīca. Rīga, 1964.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. V., 1954.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. II papild. leid. V., 1972.

Encyklopedja powszechna. Warszawa, 1864. T. 18.

Holub J., Lyer S. Stručný etymologický slovník jazyka českého. Praha, 1967.

Karsavina I., Kairiūkštytė E. Lietuvių–prancūzų kalbų žodynas. V., 1962.

Kubilius V. Revoliucinė lietuvių poezija 1890–1907 metais // Literatūra ir kalba. V., 1958. T. 3.

Larousse de la langue française / Lexis. Paris, [1979].

Latviešu literārās valodas vārdnīca. Rīgā, 1984. 5. sēj.

Lenkų–lietuvių kalbų žodynas / Sud. V. Vaitkevičiūtė. V., 1964.

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1981. T. 7.

Lietuvių kalbos tarmių žodynas / Sud. V. Vitkauskas. V., 1985.

Lietuvių kalbos žodynas / Ats. red. J. Kruopas. V., 1966. T. 7.

Lietuvių literatūros istorija / Red. K. Korsakas. V., 1958. T. 2.

Lyberis A. Lietuvių–rusų kalbų žodynas. V., 1971.

Lõugas V. Leedu – eesti sõnaraamat. Tallinn, 1969.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1968. T. 2.

Mémelė J. Pirmosios Gegužės balsai. Londonas [?], 1904.

M. ir S. Svetimų ir tarptautinių žodžių žodynėlis. Šiauliai, 1923.

Norkus J. Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. K., 1924.

Petrauskas V. Italų – lietuvių kalbų žodynas. V., 1983.

Prancūzų – lietuvių kalbų žodynas / Sud. E. Juškienė, M. Katalienė, K. Kaziūnienė, D. Šlapoberskis. V., 1957.

Prancūzų–lietuvių kalbų žodynas / Sud. A. Juškienė, M. Katalienė, K. Kaziūnienė. V., 1976.

Revoliucijos dainos. Londonas [?], 1905.

Revoliucijos dainos. V., 1918.

Rusų–lietuvių kalbų žodynas / Reng. V. Baronas, V. Galinis. V., 1967. T. 1.

Rusų–lietuvių kalbų žodynas / Sud. Ch. Lemchenas. V., 1983. T. 2.

Słownik wyrazów obcych PWN. – Warszawa, [1971].

Šlapoberskis D. Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. 2 leid. V., 1972.

Tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. V. Kvietkauskas. V., 1985.

Tarptautinių žodžių žodynas / Sud. K. Boruta, Pr. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė. Red. J. Žiugžda. K., [1936].

Tarptautinių žodžių žodynas / Vert. O. Doveikienė, J. Kabelka, Ch. Lemchenas. V., 1969.

Tarptautinių žodžių žodynas / Vert. O. Katinskaitė, Ch. Lemchenas, J. Talmantas. V., 1951.

Vaitkevičiūtė V. Lenkų–lietuvių kalbų žodynas. V., 1979.

Wielka encyklopedia powszechna. Warszawa, [1966]. T. 7; [1969]. T. 12.

Wielka ilustrowana encyklopedja powszechna. Kraków. T. 10, 18.

Бернштейн С. Б. Болгарско-русский словарь. М., 1975.

Словарь русского языка / Под ред. А. П. Евгеньевой. 3-е изд., стереотип. М., 1986. Т. 2.

207

Словарь современного русского литературного языка. М.; Л., 1957. Т. 6

Тлумачальны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1979. Т. 3.

Финско-русский словарь / Сост. Й. Вахрос, А. Щербаков. М., 1975.

Чешско-русский словарь / Под ред. Л. В. Копецкого, Й. Филиповича, О. Лешки. М.; Прага, 1973. Т. 1.

KIETOJO r TARIMAS VIETOJ MINKŠTOJO ŽEMAIČIŲ ŠNEKTOSE

1. Priebalsio r kietinimas prieš priešakinės eilės balsius yra kai kurių rytų ir pietų aukštaičių dėsninga fonetikos ypatybė. Ji išsamiai aprašyta Z. Zinkevičiaus (1966, p. 165—166, 519) bei Ž. Urbanavičiūtės (1970, p. 61—65; 1971, p. 55—69), žr. LKA II 87 žem.

Žemaičių šnektose tam tikro kietojo ir minkštojo r varijavimo taip pat esama. Tai faktiškai visai kitokio tipo „kietinimas“ ar „minkštinimas“ negu aukštaičių tarmėje, nes žemaičių šnektas apima vadinamasis jotinis r minkštėjimas ir šitaip suminkštėjusių priebalsių keitimas kietaisiais.

Šitoks žemaičių tarmės fonetinis reiškinys yra jau atkreipęs mūsų dialektologų dėmesį (Зинкявичюс, 1973, p. 93—97). Konkrečių faktų nemažai mini Z. Zinkevičius, stengdamasis nurodyti ir geografiją (Zinkevičius, 1968, p. 153—156). Panašiai apie tai rašo ir V. Grinaveckis, daugiau dėmesio skirdamas minkštojo r tarimui ir to dėsnio geografijai, pateikdamas daug faktų, kur matyti įvairios analogijos / drāuks — drāugas „draugas“, uždrāude — uždriaudė ir kt. / (Grinaveckis, 1973, p. 313—316), kartu pabrėždamas, kad tai kai kur „be abejo, yra naujas reiškinys“ (Grinaveckis, 1973, p. 316). Šiuo fonetikos dalyku dabar susidomėjo ir A. Girdenis, ypač atkreipęs dėmesį į dažną kietojo r tarimą šiaurės rytų žemaičių (dūnininkų varniškių) šnektose, kur „toks visiškai reguliarus [išretinta A. Girdenio] reiškinys gali būti tik fonetinės kilmės“ [išretinta A. Girdenio] (Girdenis, 1980, p. 34). Gaila, žinoma, kad šito reiškinio nesiekė išaiškinti „Lietuvių kalbos atlasas“, tokio klausimo nebuvo įtraukta į programą (atskiri žodžiai trobā, riogsōti gali išsamiai neparodyti to dėsnio veikimo geografijos).

2. Rašant „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną“ (Vitkauskas, 1976) ir šiaip tyrinėjant pietų žemaičių tarmę, susikaupė iš tiesų gana daug pavyzdžių, kur kamieno *rįa, *rįau, *rįu, *rįū, *rįo garsų junginiai, skirtingai nuo bendrinės kalbos, aukštaičių ir netgi žemaičių šnektų, daugelyje tyrinėtų tarmių yra pasidarę ro, rau, ru, rū, ruo, o ne rio, riau, riu, riū, rio. Šiuo atveju norima panagrinėti, kaip daugelį tokių žodžių taria išsamiau tyrinėtų Kuršėnų (Šiaulių r.), Vidsodžio, Užvenčio (Kelmės r.), Pāvandenės, Viekšnių (Telšių r.) šnektų žemaičiai dūnininkai (varniškiai).

Ten užfiksuota: braũ.nà Krš, Užv, Vds || brãũnà Pvn, Vkšn „briauna“, grã.u-t’į Krš || grã.ut’ę Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griauti“, graus’t’ɪn’is Krš || graus’t’ɪ.n’is Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griaustinis, perkūnija“, grúov’ims Krš || grúov’ems Užv, Vds || grúov’ę.ms Pvn, Vkšn „griovimas“, gruy’iesa Krš || groj’ėšā Pvn, Vkšn „griuvėsiai“, grūt’t’i Krš || grū’t’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griūti“, gruv’in’let’į Krš || grov’ę-n’let’e Pvn, Užv, Vds, Vkšn „griuvinėti“, grúov’i:s Krš || grúov’ɪ:s Pvn „griovys“, karù’m’en’į Krš || karù’m’en’ę Pvn, Užv, Vds, Vkšn „kariuomenė“, senosios kartos

208