S aipsniai / A icles 85
AURELIJA GRITĖNIENĖ
Lie u ių kalbos ins i u as
Mokslinių y imų k yp ys: leksikologija, dialek ologija.
LIAUDIŠKI IR TARMIŠKI
AUGALŲ GENČIŲ VARDAI
ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ
PROZOJE
Folk and Dialec al Names o he Gene a o
Plan s in Con empo a y Li huanian P ose
ANOTACIJA
S aipsnio y imo objek as – 49 šiuolaikinės lie u ių p ozos au o ių 80 kū inių as i
203 ienažodžiai augalų genčių a dai, ku ie kuo no s (šaknimi, eikšme, da yba a o-
ne ine sudė imi) ski iasi nuo mokslinių pa adinimų. Augalų a dai, ku ie nep iklauso
bend inės kalbos leksikai, u i aiškias egioniškumo žymes, plačiau a ojami ienoje a
keliose a mėse, s aipsnyje adinami a mybėmis a ba a miškais augalų a dais. Augalų
a dai, ku ių šaknis ki okia nei įp as a mokslo e minijoje, ačiau p iklausan ys isuo inei
leksikai, . y. žinomi bemaž isiems lie u ių kalbos a o ojams, ne u in ys yškių sąsajų
su ku ia no s a me, s aipsnyje adinami liaudiškais augalų a dais a ba kolok ializmais.
Pag indinis y imo ikslas – nus a y i, kokių liaudiškų i a miškų ienažodžių augalų
genčių a dų a ojama šiuolaikinėje lie u ių p ozoje, išanalizuo i jų s uk ū ą, kilmę i
papli imą, ap a i jų a osenos g ožiniuose eks uose unkcijas i kon eks ą.
ESMINIAI ŽODŽIAI: meninis s ilius, p oza, augalo a das, a mybė, kolok ializmas.
ANNOTATION
The objec o esea ch p esen ed in he a icle is 203 one-wo d names o he gene a o
plan s om 80 wo ks o 49 au ho s o con empo a y Li huanian p ose which a e in some
way (by hei oo , meaning, o ma ion o phone ic composi ion) di e en om hei sci-
en i ic names. The names o plan s which do no belong o he s anda d lexis, ha e clea
ea u es o egionalism and a e mo e commonly used in one o se e al dialec s a e e e ed
o as dialec icisms o dialec al names o plan s in he a icle. The names o plan s ha ing
AURELIJA GRITĖNIENĖ
86 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
a di e en oo han ha usually used in scien i ic e minology bu belonging o gene al
lexis, i.e. known o nea ly all use s o he Li huanian language and ha ing no clea links
wi h any o he dialec s, a e e e ed o as olk names o plan s o colloquialisms. The main
esea ch aim is o iden i y wha olk and dialec al one-wo d names o he gene a o plan s
appea in con empo a y Li huanian p ose, o analyse hei s uc u e, o igin and p e alence
and o discuss he unc ions and con ex o hei use in he ex s o ic ion.
KEYWORDS: a is ic s yle, p ose, name o he plan , dialec icism, colloquialism.
ĮVADAS
Iki pa XX a. idu io lie u ių li e a ū os kalba bu o mai inama gy ųjų a -
mės e smių. Rašomosios kalbos kanoną uo me u didžia dalimi o ma o gy o-
sios a mės, odėl i mūsų dienomis kalbos u ingumas ebė a s a bus kū inio
e ės k i e ijus. XXI a. is labiau a ps an populia iajai p amoginei kul ū ai, i
li e a ū oje is daugėja eks ų „da ymo“, pami š ama, kad li e a ū os sa as is –
žodžio menas, kad be pado aus žodžio aldymo ge o kū inio niekada nebus. Į
g ožinius eks us nek i iškai įsileidžiama absoliučiai iskas, odėl lie u ių p oza
pas a aisiais me ais pa i ia ik ą an ies e inį šoką (Sp indy ė 2006: 23, 29, 34).
Kaip a s a a masinės in o macijos p iemonių diegiamai g ei akalbei g ožinėje
kū yboje iškyla kai ku ių au o ių išsaugo as liaudies kalbos a che ipas (Kubilius
2003: 43–44). A idžiau pa y inėjus kelių ka ų šiuolaikinių lie u ių p ozinin-
kų eks us i yškėja šios d i gana ski ingos endencijos – ieni kū ėjai, paju ę
globalizacijos po eikį, a si e ia pasaulio kul ū oms, g ęžiasi nuo au inės kul-
ū os, pe ima slengą, o ki ų eks ai o ien uo i į pas o ias e ybes, is da nea-
i ūkę nuo ė ų žemės i aikys ės pa i ies, išlaikę saky inį kaimo pasakojimą
i dainiškas in onacijas (Bukelienė 2004: 106; Kubilius 2003: 95). Pas a ieji kū-
iniai i bu o paska a a idžiau pa y inė i, kiek p o esionalių au o ių g ožiniuose
eks uose y a išlikę egioniškumo žymių – žodžio iš aiškos į ai o ės, u in-
gumo, aizdingumo. Pi miausia u imos omenyje a mybės. Jos p a u ina ne
ik bend inę kalbą. G ožiniuose kū iniuose a miški žodžiai padeda indi idu-
alizuo i eikėjų kalbą, ku ia au en išką aplinką, kū ėjai dažnai juos a oja ne
ik dialogų, be i au o iaus kalboje, odėl a mybių a osena įdomi ne ik li-
e a ū os y ėjams, be i kalbininkams (ypač dialek ologams, leksikog a ams,
e noling is ams i e nos ilis ams).
Ta mybių ipus i unkcijas lie u ių g ožinėje li e a ū oje išsamiai ap ašė Juo-
zas Pikčilingis (Pikčilingis 1975: 99–125). Apie gy osios kalbos žodžius Ie os
Simonai y ės i Mykolo Sluckio p ozoje ašė P anas Kniūkš a (Kniūkš a 1981:
52–72). Kazys Mo kūnas ap a ė Igno Šeiniaus kū inių y ie ybes (Mo kūnas
S aipsniai / A icles 87
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
2009: 1–8). Ne sykį analizuo os Romualdo G anausko kū inių leksinės a -
mybės (Akelai ienė, Žiliū ė-Ba a ičienė 2011: 5–15; Paulausky ė 2001: 19–20).
S aipsnio au o ė anksčiau y a ap a usi liaudiškus augalų a dus, a ojamus
šiuolaikinėje lie u ių aikų p ozoje (G i ėnienė 2014: 50–62). Gana plačiai a -
mybes meniniuose eks uose i ia usų ling is ai. Paminėsime ik kele ą da bų,
apimančių į ai aus laiko a pio usų li e a ū os kū inius: dialek izmų unkcijas
Leonido Leono o, Michailo Šolocho o i ki ų usų ašy ojų eks uose analiza-
o Bo isas La inas (Ларин 1974: 238–261); XX a. p adžios usų p ozos kū i-
niuose a o ų dialek izmų unkcines i s ilis ines ypa ybes ap a ė I ina Ku -
noso a i Alina Popo ič (Курносова 1995; Попович 2013); dialek izmų kilmę
i unkcijas An ono Čecho o kū iniuose ap a ė Taisija Kudino a (Кудинова
2000). Išsamiai ap ašy i XX a. Ispanijos g ožinėje li e a ū oje a o i dialek-
izmai (Дворецкая 2005). A ski a s udija ski a Viljamo Šekspy o kū iniuose
a ojamiems augalų a dams iš i i (Ryden 1978).
Šio s aipsnio y imo objek as – liaudiški i a miški augalų genčių a -
dai, su ink i iš XXI a. p adžios lie u ių p ozininkų eks ų1. Li e a ū os k i ikai
pas ebi, kad naujųjų laikų lie u ių p ozoje pas ebimai yškėja nepoe inė aiš-
ka, imama kalbė i ne apie aki aizdų žodžio nuosmukį (Sp indy ė 2006: 275),
ačiau g e a o kaip a s a a puskalbei, ža gonui, neno minei kalbai iškyla a -
miškumas. Pe skaičius daugiau nei 100 šiuolaikinės lie u ių p ozos kū inių,
liaudiškų augalų a dų as a 49 au o ių 80 kū inių2. Ti iamąją medžiagą suda o
203 ski ingi i onimai. Pasi ink i au o iai y a į ai ių umpųjų i ilgųjų na aci-
jos o mų eks ų kū ėjai. Renkan medžiagą y imui daugiausia dėmesio bu o
ski iama klasikiniams p ozos žan ams – no elėms, apsakymams, apysakoms,
omanams3, ačiau, u in omenyje, kad šie žan ai sa o pozicijas užleidžia adi-
namiesiems pa ibio, a ba ma ginaliniams, žan ams – eseis ikai, memua is ikai,
dieno aščiams, s ilizacijai i . . (A na ke ičiū ė 2006: 63), į y imo lauką pa-
eko kele as i šio žan o kū inių.
S uk ū os požiū iu lie u ių p ozoje iksuo i kelių ipų liaudiški i a miški
augalų a dai: 1) ienažodžiai genčių a dai, pa yzdžiui, no ėlė ʻdilgėlėʼ (U ica)
1 Tai g ynai ch onologinis pasi inkimas. Li e a ū ologai nu odo, kad naujas lie u ių li e a ū os
e apas p asideda da anksčiau – nuo XX a. 9 dešim mečio. A kū us nep iklausomybę, kū ėjai
sulaukia laiko, kai gali ašy i lais ai, ki aip nei iki ol, a si anda palanki e pė ekspe imen ams
i imp o izacijai. Plačiau apie ai ž . B azauskas 2014: 14; Ma inai is 2003: 23–26; Sp indy ė
2006: 9–10.
2 Išsami me ika pa eikiama s aipsnio gale, „Šal inių su umpinimuose“.
3 Apie adicines žan ines klasi ikacijas i jų ibų nus a ymo p oblemas ž . Kalėda 1996: 11–14.
AURELIJA GRITĖNIENĖ
88 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
(K. Saj. 2010 96)4, paleis u ė ʻkalankėʼ (Kalanchoe) (L. Če n. 2009 (a) 90) i k .; 2) d i-
žodžiai a ižodžiai azeologiniai genčių i ūšių a dai5, pa yzdžiui, nak ies
ka alienė ʻechinopsisʼ (Echinopsis) (B. Jon. 2009 220), š en o Pe o ak eliai ʻpa asa-
inė ak ažolėʼ (P imula e is) (H. Gud. 150, E. Ign. 274) i k .; 3) d ižodžiai ūšių
a dai6, pa yzdžiui, laukinė aguona ʻaguona bi ulėʼ (Papa e hoeas) (L. Gu . 2007
9), laukinė ciko ija ʻpap as oji ūkažolėʼ (R. Še . 2014 60) i k .; 4) ienažodžiai,
d ižodžiai, ižodžiai a ne ke u žodžiai eislių a dai7, pa yzdžiui, bul ių
eislė Uz a a (A. Žag. 559), pomido ų eislė Puškino-Bizono (A. Žag. 544), k iaušių
eislė Mičiu ino žieminė Bė a (A. Žag. 558), obelų eislė An aninė Pe pus Finkuo a
(Mičiu ininė) (A. Žag. 547). Šiame s aipsnyje plačiau anlizuojami ik pi mosios
g upės augalų a dai, . y. ienažodžiai augalų genčių pa adinimai, kuo no s
besiski ian ys nuo mokslinių augalų a dų. Aki aizdūs au o iniai naujada ai
(pa yzdžiui, ži ga ūgš ynė (J. K al. 73))8, ik aš ų kalboje pasi aikan ys a dai
(pa yzdžiui, bizonžolė ʻlegės asʼ (Silphium) (H. Gud. 359), kinmedis ʻchininmedisʼ
(Cinchona) (L. Gu . 2013 94), ėjažolė ʻplukėʼ (Anemone) (J. Skab. 2004 220)), ža go-
nybės (pa yzdžiui, siemkė ʻsaulėg ąžaʼ (Helian hus) (R. Še . 2008 22)) i neiden i-
ikuo i augalų a dai (pa yzdžiui, bu ažolė (J. Skab. 2004 170), de ynžolės (J. K al.
44), umbė (J. Skab. 2004 183)) s aipsnyje plačiau neap a iami9. Tie augalų a dai,
ku ie nep iklauso bend inės kalbos leksikai, u i aiškias egioniškumo žymes,
plačiau a ojami ienoje a keliose a mėse, s aipsnyje sinonimiškai adinami
a mybėmis a ba a miškais augalų a dais. Augalų a dai, u in ys ki okią ša-
4 P ie au o iaus pa a dės su umpinimo nu odomas kū inio puslapis, ku iame pi mą ka ą ik-
suo as augalo a das.
5 Ty imui a ink uose kū iniuose iksuo a apie 20 azeologinių augalų a dų.
6 A ink uose p ozos eks uose as a apie 80 ski ingų liaudiškų augalų ūšių a dų.
7 Teks uose as a apie 70 ski ingų liaudiškų augalų eislių a dų. Didžioji jų dalis (apie 60) ik-
suo a Agnės Žag akaly ės omane Eigulio duk ė: byla F 117 (2013). Ki i mūsų p ozininkai (Hen-
ikas Čig iejus, R. G anauskas, Kazys Saja, Rena a Še ely ė i k .) dažniausiai mini kai ku ias
populia esnes obelų i k iečių eisles, pa yzdžiui, an aninė obelis (R. Še . 2010 123), an anupkos
(H. Čig. 2011 105), g apš einas (R. Ša . 2009 100), papinkos (H. Čig. 2011 105), popie inė obelis
(R. G an. 2013 (a) 29), akuo ieji, beakuočiai, d ieiliai, ke u eiliai, minkš ieji k iečiai (K. Saj. 2010
147).
8 Daug daugiau au o inių naujada ų a ojama šiuolaikinėje lie u ių aikų p ozoje. Plačiau
ž . G i ėnienė 2014: 8–13.
9
Kai ku ie pa adinimai laiky ini ne a mybėmis, o ko ek ū os a ba nežinojimo klaidomis – nuo
mokslo kalboje a ojamų pa adinimų jie ski iasi labai menkai – balsių ilgumu, ienu p iebal-
siu i pan., pa a o i ik po ieną ka ą ieno au o iaus ku iame no s kū inyje, pa yzdžiui, an-
ū is ʻan u isʼ (An hu ium) (A. Meil. 136), galinzoga ʻgalinsogaʼ (Galinsoga) (H. Gud. 60), kupolis
ʻkūpolisʼ (Melampy um) (H. Gud. 293), machonija ʻmahonijaʼ (Mahonia) (J. Skab. 2000 45) i k .
Tokie i onimai s aipsnyje aip pa plačiau neanalizuojami.
S aipsniai / A icles 89
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
knį nei įp as a mokslo e minijoje, ačiau p iklausan ys isuo inei leksikai, . y.
žinomi bemaž isiems lie u ių kalbos a o ojams, ne u in ys yškių sąsajų su
ku ia no s a me, s aipsnyje adinami liaudiškais augalų a dais a ba kolok i-
alizmais. Pag indinis y imo ikslas – nus a y i, kokių liaudiškų i a miškų
ienažodžių augalų genčių a dų a ojama šiuolaikinėje lie u ių p ozoje, ap-
a i jų kilmę, papli imą i a osenos polinkius.
LIAUDIŠKŲ IR TARMIŠKŲ FITONIMŲ
IDENTIFIKAVIMO PROBLEMOS
Nus a an mokslinius augalų pa adinimus daugiausia em asi Lie u ių kalbos
žodyno (LKŽ), jo ka o ekų i į ai ių a minių žodynų medžiaga. Lie u iškų i
lo yniškų mokslinių augalų a dų nomenkla ū a ne sykį kei ėsi, odėl s aips-
nyje emiamasi ne ik Ramunėlės Janke ičienės suda y u Bo anikos a dų žo-
dynu (1998), be i LR Te minų banke (h p:// e minai. lkk.l ) pa eikiamais
duomenimis.
Leng iausia iden i ikuo i augalų a dus, kai pa ys au o iai paaiškina a miš-
ko pa adinimo eikšmę a mo y aciją, nu odo, ku ioje Lie u os dalyje augalas
aip adinamas. „No ėdamas a mybę pa a o i, au o ius u i „pa ody i mokė-
jimą“ ją pa eik i: aip įaus i į sakinį a pla esnį kon eks ą, kad šisai a skleis ų
žodžio u inį“ (Pikčilingis 1975: 121). Galima pa eik i ne ieną pa yzdį, kaip
kon eks as padeda nus a y i i onimų eikšmes: „Čia, apie Demeniškes, šį galin-
gą i dygų augalą žmonės du na ope adina. Bo anikos Žodynas sa o uož u jį
adina dagišiumi i apibūdina kaip g aižažiedžių šeimos augalą i p idu ia lo y-
nišką a dą Ca duus“ (R. Sad. 92). „Ka elukai jau sėklas b andina, be čia ik ai
y a ka elukai, niekas jų niekada nešaukė sina adais“ (H. Gud. 113). „[…] ais inė
bal ašaknė, liaudy da adinama ku ažole. Ko čia s ebė is, kad nuodinga – jau
a das iską pasako“ (R. Še . 2013 55). „[…] Ciko ija. Šis žodis žinomas ik iš kny-
gų, nes dzūkai ą puikų di onų augalą – gėlę adina a kline ugiagėle. Pa adi-
nimas, kaip i ki iems žolynams, žmonių sugal o as, i in aiklus i paslap ingas.
Į ugiagėlę ciko ija panaši sa o žyd u žiedu, iš spal os nea ski um“ (R. Sad. 230).
Mokslinį augalo a dą (ypač jeigu žodis u i kele ą eikšmių) padeda nus a-
y i au o iaus pa eik as mo ologinis augalo ap ašymas a ba jo ais inių sa ybių
nu odymas: „Kiemo žolė da žalia, asa iška, ne oli ako gyslalapėliai, pasiu-
usiai ge i, kai, būda o, įsipjauni, kaip ka š į iš aukia“ (H. Čig. 2007 153). „[…]
no ėjau peš elė i sese į už anko ės i pa ody i nudžiū usį „Pelenės ba elį“, aip
adinome nežinomą gėlę ilgu aleba dos ko u, siūbuojančiu mėlynas žiedų kekes,
panašias į aukso siūlu su a s y us ba elius“ (R. Še . 2008 172).
AURELIJA GRITĖNIENĖ
90 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
Skai an p ozos eks us as a kele as augalų pa adinimų, ku ių mokslinio
a do nepa yko nus a y i. Ka ais iden i ikuo i augalo a do nepadeda i labai
bend as augalo apibūdinimas, pa yzdžiui: „De ynžolės gina nuo ligos i ken-
ėjimo. [...] Laimę pajun u žmogui gy ybę de ynžolėm išgelbėdamas“ (J. K al.
44). „O ežiukai da nežydėjo, ai udeninės gėlės, labai smulkūs žiedeliai būna“
(H. Gud. 113).
Ki a p oblema nus a an ikslų mokslinį augalo pa adinimą – a dų dau-
gia eikšmiškumas. Gy ojoje kalboje dažnai ienu a du pa adinami ne ke-
li augalai, odėl jei au o ius nenu odo ikslaus mokslinio augalo a do, sunku
nusp ęs i, kokį konk e ų augalą jis mini sa o kū inyje, pa yzdžiui: gumbažolė
(R. Še . 2013 88) – gumbažolėmis liaudyje adinama daugelis žolių, seniau a -
o ų gumbui gydy i; jie a as (J. Kunč. 2006 37, R. Ma č. 316), jo a as (R. Sad. 100) –
šiais a dais liaudyje adinami keli medžiai: ʻjuodoji uopaʼ (Populus nig a), ʻpla-
analapis kle asʼ (Ace pseudopla anus), ʻpap as asis sk oblasʼ (Ca pinus be ulus),
ʻgudobelėʼ (C a aegus), ʻpla anasʼ (Pla anus); kups ukai (H. Gud. 113) – okiu bend u
a du gali bū i adinamas ne ienas kups ais augan is da želio augalas: e ai-
činas, ak ažolė, į ai ios šilokų ūšys i k .; k egždažolė (V. Ma . 187) gy ojo-
je kalboje žymi kelis augalus: ʻšlakinę k egždūnęʼ (Vince oxicum hi undina ia),
ʻdidžiąją ugniažolęʼ (Chelidonium majus) i ʻdidįjį žio einįʼ (An i hinum majus).
Kaip jau minė a anksčiau, okie kol kas neiden i ikuo i augalų a dai s aipsny-
je neanalizuojami.
KOLOKVIALIZMAI
Bemaž ke i adalis s aipsnyje ap a iamų augalų genčių a dų y a isiems
ge ai žinomi i sup an ami, plačiai a ojami isoje Lie u oje, iksuo i ku ia-
me no s Daba inės lie u ių kalbos žodyno leidime. Tokie su neo icialiąja, bui-
ine s e a susiję i onimai, kaip jau anksčiau minė a, adin ini ne a mybė-
mis, o liaudiškais augalų a dais a ba kolok ializmais – isuo inai a ojamais
liaudies šnekamosios kalbos žodžiais (Jakai ienė 2010: 174). Kolok ializaci-
ja – ienas iš yškesnių šiuolaikinės lie u ių kalbėsenos b uožų. Pas a uoju
me u be eik isų s ilių eks uose esama šnekamojo s iliaus elemen ų (Sme o-
nienė 2013: 150). Šnekamajam s iliui būdingos leksikos ypač daug pas ebima
iešojoje e d ėje – ele izijoje, poli ikų kalbose (Tamaše ičius 2009: 143–146;
Župe ka 2013: 185). Ši endencija aki aizdi i meniniuose eks uose. A ink-
uose p ozininkų kū iniuose as a daugiau nei 30 i onimų, ku ie laiky ini ko-
lok ializmais, pa yzdžiui: ab ikosmedis ʻpap as asis ab ikosasʼ (A meniaca ulga-
is) (V. Ma . 33), apelsinas (K. Sab. 2012 59, M. Sluc. 144), apelsinmedis (V. Rykš. 234,
K. Sab. 2012 59, R. Ša . 2013 61) ʻapelsininis ci inmedisʼ (Ci us sinensis), ba inis
S aipsniai / A icles 91
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
ʻ algomasis unkelisʼ (Be a ulga is subsp. ulga is a . condi i a) (L. Gu . 2013
236), dagilis ʻdagysʼ (Ca duus) (A. Žag. 234), dilgynė (L. Gu . 2013 168, K. Sab. 2008 29,
J. Skab. 2000 228, J. Skab. 2004 147, A. Žag. 255) ʻdilgėlėʼ (U ica), dobilėlis (D. Jaz. 15),
dobiliukas (L. Gu . 2013 168, V. Ma . 165, J. Skab. 2000 151, A. Žag. 15) ʻbal asis do-
bilasʼ (T i olium epens), ėglis ʻkadagysʼ (Junipe us) (L. Gu . 2011 58, L. Gu . 2013 14,
J. K al. 19, A. Zu . 2010 112, A. Žag. 181), epušė ʻd ebulėʼ (Populus emula) (L. Gu . 2007
234, L. Gu . 2008 48, S. Pa . 29), e škė ožė ʻe škė isʼ (Rosa) (L. Če n. 2009 (b) 132,
L. Gu . 2008 156, L. Gu . 2013 10, E. Ign. 17, B. Jon. 2011 27, K. Sab. 2008 154, M. Sluc.
179, J. Skab. 2000 162, R. Še . 2013 78, G. Vil. 104, A. Žag. 323), igmedis ʻ ikusasʼ (Ficus)
(L. Gu . 2007 274, M. I aš. 238, K. Sab. 2014 15), gladiolė ʻka delisʼ (Gladiolus) (A. Žag. 393),
g ana as ʻpap as asis g ana medisʼ (Punica g ana um) (K. Sab. 2008 26), kačpėdė-
lė ʻd inamė ka pėdėʼ (An enna ia dioica) (B. Jon. 2009 198), ka kliukai ʻšluo elinis
lioksasʼ (Phlox panicula a) (H. Gud. 113), lau as ʻlau amedisʼ (Lau us) (L. Gu . 2013
96), me ėlė ʻka usis kie isʼ (A emisia absin hium) (L. Gu . 2007 66, R. Še . 2010 113),
nas u a ʻnas u ėʼ (T opaeolum) (B. Jon. 2007 20, J. Kunč. 2000 59, J. Kunč. 2006 30,
I. Me . 61, K. Sab. 2008 26, J. Skab. 2000 18, A. Žag. 124), pelynas ʻka usis kie isʼ (A -
emisia absin hium) (H. Čig. 2003 24, H. Čig. 2011 40, L. Gu . 2007 66, L. Gu . 2008 82,
L. Gu . 2011 58, L. Gu . 2013 112, E. Ign. 317, K. Sab. 2011 166, K. Saj. 2010 55, J. Skab. 2000
178, J. Skab. 2004 179, R. Še . 2010 8, R. Še . 2013 89, A. U b. 2014 226, A. Zu . 2000 57),
pik adagis ʻlenk agal is dagysʼ (Ca duus nu ans) (J. K al. 88), puplaiškis ʻ ilapis pu-
palaiškisʼ (Menyan hes i olia a) (H. Čig. 2007 51, R. G an. 2014 15, J. Kunč. 2006 58),
amunėlė (J. Ap. 288, L. Gu . 2013 211, B. Jon. 2007 75, J. Skab. 2004 117), amunėlis
(H. Čig. 2007 119, A. Žag. 124) ʻ ais inė amunėʼ (Chamomilla ecu i a), šal mė ė ʻpi-
pi inė mė aʼ (Men ha × pipe i a) (R. Ša . 2009 141), š end ė ʻnend ėʼ (Ph agmi es)
(L. Če n. 2009 (b) 133, L. Gu . 2008 260, J. Skab. 2000 172, J. Skab. 2004 79, R. Ša . 2009
197, R. Še . 2006 8), opolis (J. Ap. 396, H. Čig. 2003 63, H. Čig. 2007 115, H. Čig. 2011 76,
R. G an. 2005 (a) 29, R. G an. 2007 248, E. Ign. 260, B. Jon. 2011 68, A. Žag. 154) ʻ uopaʼ
(Populus), auklapis ʻgyslo isʼ (Plan ago) (L. Gu . 2007 241, L. Gu . 2013 101, S. Pa . 93),
ūkžolė ʻpap as oji ūkažolėʼ (Cicho ium in ybus) (H. Čig. 2003 182), ynuogė ʻ yn-
medisʼ (Vi is) (R. Še . 2014 21, L. Gu . 2011 322, B. Jon. 2011 82, A. Žag. 453), zuikiak ū-
mis ʻsausak ūmisʼ (Sa o hamnus) (B. Jon. 2011 87), žibu ė ʻ iskiau ė žibuoklėʼ (He-
pa ica nobilis) (V. Čep. 124, R. G an. 2014 135, H. Gud. 273, L. Gu . 2011 59, E. Jan. 43,
J. Kunč. 2000 91, V. Ma . 164, R. Ma . 13, I. Me . 195, N. Peč. 11, S. Sak. 35, J. Skab. 2004
146, M. Sluc. 10, R. Še . 2001 130, R. Še . 2013 42, Š. Šim. 6, A. Žag. 130), žil i is ʻžil-
i inis ka klasʼ (Salix iminalis) (H. Čig. 2003 44, H. Čig. 2011 131, L. Gu . 2008 254,
L. Gu . 2011 58, L. Gu . 2013 96, B. Jon. 2011 76, A. Rus. 34, A. Zu . 2000 6, A. Zu . 2010
150, A. Žag. 154).
„A umas šnekamajai kalbai – žodžio gy umo požymis“ (Pikčilingis 1971:
151), ad galė ume saky i, kad kolok ializmai meninio s iliaus eks uose y a a -
si a pinė g andis, leidžian i kū ėjui leis is da giliau – a minio kalbėjimo link.
AURELIJA GRITĖNIENĖ
92 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
FONETINĖS IR MORFONEMINĖS
TARMYBĖS
Fone inių i mo oneminių a mybių a ink uose p ozos eks uose iksuo a
palygin i nedaug. Visos jos meninėje kalboje a ojamos mo y uo ai. Daugiau-
sia one inių a mybių a ojama dialogų kalboje. Ku ian ealis iškus, gy us
eikėjų pa eikslus siekiama pe eik i i kuo au en iškesnę jų kalbą. Ryškiausi
y ų aukš aičių pa a mės one ikos b uožai – umpųjų galūnės balsių edukcija,
ki čiuo o ą i imas ū, neki čiuo o uo i imas pusilgiu a., pa yzdžiui: ūžals10
(A. Žag. 565) (šiau ės pane ėžiškių), ūžalėliu (L. Gu . 2001 128) (u eniškių) ʻąžuolas,
ąžuolėliuʼ (Que cus). Pie ų aukš aičių – dzūka imas, kie ų p iebalsių l i š a i-
mas p ieš e, pa yzdžiui: blindzės ʻblindėsʼ (Salix) (L. Gu . 2011 384), dzi gėlės ʻdil-
gėlėsʼ (U ica) (B. Jon. 2007 102), eglali ʻegleleʼ (Abies) (L. Gu . 2011 397), g azdikuciai
ʻse enčiaiʼ (Tage es) (H. Gud. 113), lenkuciai (H. Gud. 113), ma guciai (H. Gud. 113) ʻ o-
kie da želio augalaiʼ, pucinėlis ʻpu inėlisʼ (Vibu num) (L. Gu . 2011 58), pušalė ʻpušelėʼ
(Pinus) (L. Gu . 2011 101). Šiau ės žemaičiai ie oje bend inės kalbos uo a ia ọu,
ki čiuo ą ą e čia ọn, žodžio kamiene ė a ia kaip ie, pa yzdžiui, onžouls ʻąžuolasʼ
(Que cus) (R. G an. 2007 235), uobilieliu ʻobelėliųʼ (Malus) (R. G an. 2007 17). Pie ų
žemaičiai ie oje d ibalsio ie a ia di ongoidą i˙, pa yzdžiui, k yčius ʻk iečiusʼ
(T i icum) (E. Ign. 119).
P ozos eks uose as a i kele as mo oneminių a mybių, . y. okių a dų,
ku ie nuo mokslinių augalų pa adinimų ski iasi nedėsningais šaknies a ka-
mieno balsių a p iebalsių iš i imais: a žuolas ʻąžuolasʼ (Que cus) (K. Saj. 2003
31), činčibi as ʻčinčibe asʼ (S ychnos) (V. Čep. 420), kačiažolė ʻka žolėʼ (Nepe a)
(R. Še . 2008 159), kačpėdė ʻka pėdėʼ (An enna ia) (B. Jon. 2007 104), kadugys ʻpap as-
asis kadagysʼ (Junipe us communis) (J. K al. 50, K. Saj. 2003 27, K. Saj. 2010 17, R. Ša .
2009 31, R. Še . 2013 147), lend ė ʻpap as oji nend ėʼ (Ph agmi es aus alis) (J. Ap. 372),
pale gonija ʻpela gonijaʼ (Pela gonium) (H. Čig. 2007 160, H. Čig. 2011 150), abokas
ʻ abakasʼ (Nico iana) (H. Čig. 2007 49).
Fone inės a mybės a ojamos dažiausiai ada, kai au o iaus s engia-
si pe eik i šnekamosios kalbos in onacijas. Dažniausiai a miškai okuoja-
si R. G anausko pe sonažai – senoji kaimo ka a, išlaikiusi au en išką kalbą:
„Ne onkykė soulu, neb aižykė sėinu, nelaužykė uobilieliu, aš anas dėl jūsų
pa iū padėigiau. Nešuokiniekė pa as ėgleles, kad nenulaužy omė ė šūnieliu“
(R. G an. 2007 17). „Onžouls p ašė pasaky i, kad ebė gy s i s eiks. […] Ta sakė:
onžouls, žonsėns... Visi elšiškiai aip sako“ (R. G an. 2007 235). R. G anausko
10 Visos eks uose iksuo os one inės a mybės s aipsnyje pa eikiamos okiu linksniu, kokiu bu o
pa a o os au o ių.
S aipsniai / A icles 93
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
žemai iškumas a i as, na ū alus, sa aiminis, iškylan is be acionalių au o iaus
pas angų (Bukelienė 2004: 65), su eikian is kū inio au en ikai ū io i mažo o
(Sp indy ė 2013: 135). Dzūkiškai i lygiai aip pa na ū aliai p abyla i Leona -
do Gu ausko no elių eikėjai – senieji dziedai. Ta miškų in a pų šio p ozininko
eks uose nemažai. Jie leidžia pajus i a mės g ožį i odo au o iaus no ą ai iš-
saugo i (Dauba ai ė 2012: 13), pa yzdžiui, „[…] ieni miškan d užban ais da -
buja, pušalai es laidzia, kici laukuosa a ia [ y ai]“ (L. Gu . 2011 29). „[…] aš i ep,
i ki ap, iššokįs paba škinu bo agu pušalai ėn, pa ėkaunu […]“ (L. Gu . 2011 38).
„[…] paūliais auga ųžalai, ai ciej le mūsų kunigaikščių laikus p ismin ų, jei p a-
kalbė […]“ (L. Gu . 2011 102). Ta minis subs a as naujųjų laikų lie u ių p ozoje
p asimuša sąmoningai, pama uo ai i mo y uo ai. Taip p akalbin i sa o pe so-
nažus išd įs a ik y esniosios ka os ašy ojai, pa ys mokan ys a mę i nebi-
jan ys o demons uo i. Au o ių a miškai pa ašy i sakiniai ka ais nuk yps a
nuo g ynosios a mės no mų, juose ne isada p eciziškai a spindė os a mės
one inės ypa ybės, ačiau ai i nebu o pag indinis kū ėjų ikslas. Skai y ojas
pa iki okia pe sonažų kalba, ji a odo au en iška, na ū ali i o isiškai pakan-
ka, kad bū ų suku i gy i pe sonažų po e ai a spal ingi lie u iški peizažai.
LEKSINĖS TARMYBĖS
Pag indinė meninės kalbos ypa ybė – aizdingumas. Jį ku i padeda speci-
alios aizdinės aiškos p iemonės. Va odami leksines a mybes – žodžius, u-
inčius šaknį, ku ios nė a nei bend inėje kalboje, nei ki ose a mėse (Jakai ie-
nė 2010: 178), – au o iai s engiasi suku i kuo į aigesnį, ik o iškesnį, gy esnį
aizduojamo pasaulio aizdą. „Kalbos gy umą lemia isų pi ma au en iška iš
amžių einan i lie u iška kalbos d asia, iš eiškiama gausiu žodynu, seman ikos
pla umu i gy umu, adiciniais žodžių san ykiais“ (Pupkis 2005: 382).
Iš Žemai ijos kilusių, en gy enančių a ku iančių au o ių eks uose ik-
suo a ne iena žemai ybė. Žemaičių a mės plo e a ojami šie augalų a dai:
gyslapis (R. G an. 2013 (a) 74) ʻgyslo isʼ (Plan ago), gudno e ė ʻgailioji dilgėlėʼ (U i-
ca u ens) (J. K al. 14), kalaku žolė ʻžąsinė sidab ažolėʼ (Po en illa anse ina) (J. Ap. 73,
R. G an. 2013 (a) 74, E. Ign. 54), kibišis ʻpap as oji a nalėšaʼ (A c ium omen osum)
(J. Ap. 10), kumel ūgš ė ʻ ankiažiedė ūgš ynėʼ (Rumex con e us) (V. Jas. 2007 55),
no ėlė ʻdilgėlė (U ica) (K. Saj. 2010 96), askilėlis (E. Ign. 28) ʻ asakilaʼ (Alchemilla),
ūgš elė ʻ algomoji ūgš ynėʼ (Rumex ace osa) (I. Me . 85) i k .
Ry ie ybėmis laiky ini šie pa adinimai: degu is ʻšilkažiedė gais enaʼ (Lych-
nis los-cuculi) (J. K al. 83), gyslalapis ʻgyslo isʼ (Plan ago) (H. Čig. 2007 153), ai ū-
zai ʻ aiboji lelijaʼ (Lilium lanci olium) (A. Žag. 124), asakėlėlis (J. K al. 44) ʻ asakilaʼ
(Alchemilla), šilkag aizdikis ʻšiu pinis g azdikasʼ (Dian hus ba ba us) (H. Čig. 2003
AURELIJA GRITĖNIENĖ
100 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
Pasi aiko, kad ski ingi augalo a dai a ojami o pa ies au o iaus kū i-
nyje: H. Čig iejus sa o no elėse uopą (Populus) adina opoliu (H. Čig. 2003 63,
H. Čig. 2007 115, H. Čig. 2011 76) i opiliu (H. Čig. 2007 57), R. G anauskas šį me-
dį adina apaliu (R. G an. 2007 230) i opoliu (R. G an. 2005 (a) 29, R. G an. 2007
248), H. Guda ičius našlai ę adina b oliukais i b olukais (H. Gud. 113), L. Gu-
auskas pa aleliai a oja e bą (L. Gu . 2011 58) i blindę (L. Gu . 2011 291), iešu ą
(L. Gu . 2011 192) i lazdyną (L. Gu . 2011 48), ame pačiame puslapyje andame ėglį
i kadagį (L. Gu . 2011 275), gyslo į i auklapį (L. Gu . 2013 101), dilgėlę i dilgynę
(L. Gu . 2013 168). Tokia a ian ų į ai o ė odo, kad y esniosios ka os ašy ojai
is da jaučia s ip ų a mių po eikį i dažnai jų eks uose ne ne alingai kon-
ku uoja bend inės i šnekamosios kalbos leksika. Be o, ski ingų leksemų a -
osena dažnai būna mo y uo a i pa ies au o iaus (ski ingas leksemas a oja
pasako ojas i kū inio pe sonažai).
S a bus p ozos kū iniuose liaudiško augalo a do pa a ojimo kon eks as.
Ta miniai pa adinimai, kaip jau ne ka ą anksčiau minė a, pi miausia siejami su
y esniąja ka a – ė ais, seneliais, p o ė iais – ais žmonėmis, ku ie da moka
a mę i y a a imi gam ai, gy ena joje i jos i mu: „[…] os iš Sk oblaus pie ų
a neš os smulkios žolelės, ku ių ik o a do nežinojo, be mama jas adinda o
cukie kai ėm, sakyda o: man sapnuojas cukie kai ių pie a“20 (L. Gu . 2011 58). „Su
okia – an pal uko ap ynio a kačpėdėlėm k epiančia ska a b isda au įsikibus į
močiu ės anką pe isą Vidugi ių kaimą […]“ (B. Jon. 2009 198). „B olukai. Taip
adinda o mano seneliai, aip adinda o Magdukė. O ji bu o žolelių ka alie-
nė…“ (B. Jon. 2009 202). „Didžiojo šeimos ąžuolo seniausiai nebė , be kol bus
žodis, galėsiu gi dė i, kaip ošia ūžals, – ši aip suūžia iš ė o lūpų“ (A. Žag. 565).
Taip pa a miško žodžio a osenai u i į akos i aizduojama kū inio e d ė:
gana dažnai g e a liaudiškų i onimų minimi konk e ūs ie o a džiai (kaimų,
upelių, miškų a dai), e nog a iniai egionai a e nonimai, pa yzdžiui: „S a-
naunykas – ai dzūkų ženšenis. Nuo pe šalimo. S ip ina isą o ganizmą [...]“
(N. Peč. 235). „Pas mus, Žemai ijoj, žemčiūgų i gi daug ku pama ysi, mė ų, ša-
la ijų aip pa ne ūks a“ (A. Žag. 124). „Pamenu bu o okios mėlynos mėlynos
[akys], lyg osilkų žiedeliai ugių apsup ame Skais gi ių kaime“ (E. Jan. 54).
Ka ais liaudiškų augalų pa adinimų a ojimą lemia p ozininkų aiz-
duojamas p aei ies laikas. Š ai K is ina Sabaliauskai ė sa o omanuose a ku-
ia XVIII a. Vilniaus e d ėlaikį. Tad isai na ū aliai eikėjų lūpose skam-
ba i senieji, o laiko žymę u in ys augalų a dai: ka upelis (K. Sab. 2014 164),
20 2000–2001 m. Šalcinio laik aš yje (N . 36–41) bu o spausdinami me kiniškės Vladzės
Ališauskai ės-Ališauskienės p isiminimai apie išnykusį gim ąjį Rudnios kaimą „Man sapnuo-
jas cukie kai ių pie a“. G eičiausiai, kad iš čia ši azė pa eko i į L. Gu ausko no elę „Bi ės i
ugnis“. Dėl cukie kaičių a do mo y acijos ž . Lapelė 2007: 5.
S aipsniai / A icles 101
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
bulba, liu e oniškas ka upelis (K. Sab. 2014 161), špa agas (K. Sab. 2014 135), pina ija
(K. Sab. 2008 154) i k . Tačiau kū inio pa ašymo laiką išduoda au o ės a ojami
naujieji skoliniai: „[…] jis [No aiša] pasidygėjęs aukė ukolos lapą iš po paš e-
o“ (K. Sab. 2014 161)21.
L. Gu ausko ž ilgsnis aip pa labai dažnai nuk eip as į p aei į. Daugelį jo
umposios p ozos kū inių galė ume pa adin i p aei ies is o ijų ka alogais, ku-
iuose daba is iškyla ik kaip onas, pos ūmis ką no s p isimin i. Kai ku iuos
jo eks us galima skai y i kaip au en iškas is o ijas a p isiminimus (Dauba ai ė
2012: 13), o dažniausiai ka ą i poka į p isimena senoji ka a, da a simenan i
seno iškus augalų a dus. S e imybės i hib idai (cukie kai ės, ča nobylas, a-
das as i k .) ik da labiau p ia ina skai y oją p ie o me o (ka o i poka io)
ealybės.
APIBENDRINIMAS
Li e a ū os k i ikai eigia, kad epochų lūžyje ik o ė keičiasi g ei ai i nea -
pažįs amai. No s iš šiuolaikinės lie u ių p ozos pamažu dings a „mylimas kal-
nelis, senas ąžuolas, aikys ės žemuogių pie elė“ (Sp indy ė 2006: 47), ačiau
is dėl o liaudiškų i a miškų augalų a dų mūsų p ozoje a ojama palygin i
nemažai.
Nuosekliai pe skaičius be eik 100 XXI a. lie u ių au o ių p ozos kū inių,
49 au o ių 80 kū inių as i 203 augalų pa adinimai, ku ie kuo no s (šaknimi,
eikšme, da yba a one ine sudė imi) ski iasi nuo mokslinių augalų a dų. Di-
džiąją dalį šių a dų galima as i LKŽ, ačiau apie 50 pa adinimų ne iksuo i
nei didžiajame žodyne, nei jo papildymų ka o ekoje. Į žodyną nepa eko ne ik
s e imą šaknį u in ys augalų a dai (beladona, čampaka, ča nobylas, če bolylas,
kap i olija, ka agačius, k aka ūzas, muška ėlis i k .), be i kai ku ie sa i lie u-
iški pa adinimai (bal auogis, ka elukai, kibišis, lenkučiai, ma ukės, paleis u ė,
aguo ukai, ak ukai, ilka nė i k .). Pas a ieji pa adinimai u ė ų pa ek i ben į
LKŽ papildymų eks us, nes šių a dų gy umą a mėse pa i ina ne ik ana-
lizuo ų g ožinių eks ų au o iai, be i s aipsnio au o ės ekspedicijų me u už-
ašy a medžiaga.
Kilmės požiū iu gana didelę g upę suda o mūsų p ozininkų gausiai a -
ojami į ai ūs iš s e imų kalbų pasiskolin i augalų a dai. Didžioji jų dalis
(17 a dų) u i lo yniškos kilmės šaknį, be į lie u ių kalbą pa eko pe ki as
21 Bas u inių šeimos aliejinio augalo lie u iškas pa adinimas y a g ažga s ė (E uca); plg. i . ucola,
an. a ugula (ž . L. Vaicekauskienė 2013: 20).
AURELIJA GRITĖNIENĖ
102 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
(dažniausiai sla ų a ba okiečių) kalbas. 19 skolinių gau a iš sla ų kalbų. 9 au-
galų pa adinimai laiky ini hib idais.
Pagal papli imą p ozos eks uose iksuo i augalų a dai ski ini į kele ą g u-
pių. Siau iausiai a ojamos žemai ybės, y ie ybės i dzūkybės. Pluoš as leksi-
nių a mybių a ojama plačiau – isame aukš aičių a mės plo e. Ki i pa adi-
nimai žinomi isoje Lie u oje.
S aipsnyje ap a i augalų a dai p ozos kū iniuose a lieka kelias unkcijas.
Pi miausia minė ina nomina y inė unkcija ( . y. aip iesiog į a dijami am
ik i augalai). Sąmoningai a ojami a miški augalų a dai ka u su ki omis
meninėmis p iemonėmis p ozininkams padeda indi idualizuo i eikėjų kalbą.
Be o, senieji i s e imos kilmės pa adinimai a spindi kū iniuose aizduojamą
p aei ies laiką, o a miški ais inių augalų a dai, senieji e nog a inių da želių
gėlių pa adinimai padeda au o iams apy i au en iškus aplinkos aizdus, pa-
yškina ie os kolo i ą. Taip pa įdomu, kad liaudiški i a miški augalų a dai
p ozos eks uose ka ais ampa pe sonažų a dais, pa yzdžiui, me gina As a
(R. Ašk.), dėdė Jie a as (A. Zu . 2000), gydy oja Žibu ė (Žiba, Žibka) (P. Di g.), ožka
Žibu ė (J. Kunč. 2006), e a Kon alija, dėdė Je onimas (R. Še . 2001) i k .
Aki aizdu, kad globalizacijos i žodžio agonijos amžiuje mūsų p ozininkai
nuo au iškumo i a miškumo galu inai nenusig ęžia – dažnai sąmoningai jį
akcen uoja į ai iais kalbos lygmenimis. Naujoji li e a ū a, siekdama pa eiku-
mo, pasi elkia ža goną, neno minę aišką, ne gi žemojo sluoksnio p as akalbę
(Sme onienė 2013: 156) i kaip a s a a am iškyla sąmoningai kai ku ių au o ių
akcen uojamas a miškumas, žodžio aiškos sa i umas, ki oniškumas. Liaudiš-
ki ( a miški) augalų a dai – ik a ski a seman inė žodžių g upė, ačiau jos a -
osenos polinkiai odo, kad mode nių laikų na a y e gy oji kalba y a ienas iš
ke inių akmenų, padedančių au o iams išlaiky i indi idualumą i sa i ą nacio-
nalinį s ilių.
ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI
G. Adom. – Adomai y ė Gin a ė. Gėlių ga ė. Vilnius: Gim asis žodis, 2005.
J. Ap. – Apu is Juozas. Bėgiai išnyks a ūke. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos lei-
dykla, 2010.
R. Ašk. – Aškiny ė Rasa. Žmogus, ku iam nieko ne eikėjo. Vilnius: Vaga, 2013.
V. Bubn. – Bubnys Vy au as. Balandžio plas ėjime. Vilnius: Alma li e a, 2002.
V. Čep. – Čepas Vy au as. Po saule keičiasi ik laikas. Vilnius: Alma li e a, 2008.
L. Če n. 2008 – Če niauskai ė Lau a Sin ija. Benedik o slenksčiai. Vilnius: Alma
li e a, 2008.
S aipsniai / A icles 103
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
L. Če n. 2009 (a) – Če niauskai ė Lau a Sin ija. Kamba ys jazmino k ūme. Vil-
nius: Alma li e a, 2009.
L. Če n. 2009 (b) – Če niauskai ė Lau a Sin ija. K ėpa imas į ma mu ą. Vilnius:
Alma li e a, 2009.
R. Če n. – Če niauskas Riman as. Mies elio is o ijos. Vilnius: Ve sus au eus, 2012.
H. Čig. 2003 – Čig iejus Hen ikas Algis. Ek inokcijų žmonės. Vilnius: Vaga,
2003.
H. Čig. 2007 – Čig iejus Hen ikas Algis. Va na b aukia aša ą. Vilnius: Lie u os
ašy ojų sąjungos leidykla, 2007.
H. Čig. 2011 – Čig iejus Hen ikas Algis. I pa nešė apynio k apą. Vilnius: Lie u-
os ašy ojų sąjungos leidykla, 2011.
P. Di g. – Di gėla Pe as. Alibi knygos. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidy-
kla, 2004.
R. G an. 2003 – G anauskas Romualdas. Dubu ys. Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla, 2003.
R. G an. 2005 (a) – G anauskas Romualdas. Šunys danguje. Vilnius: Lie u os a-
šy ojų sąjungos leidykla, 2005.
R. G an. 2005 (b) – G anauskas Romualdas. Keno a as. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2005.
R. G an. 2007 – G anauskas Romualdas. Rūkas i š slėnių. Vilnius: Lie u os a-
šy ojų sąjungos leidykla, 2007.
R. G an. 2011 – G anauskas Romualdas. T ys iena ės. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2011.
R. G an. 2013 (a) – G anauskas Romualdas. Iš a y ieji. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2013.
R. G an. 2013 (b) – G anauskas Romualdas. Š en ųjų gy enimai. Vilnius: Lie u os
ašy ojų sąjungos leidykla, 2013.
R. G an. 2014 – G anauskas Romualdas. T ečias gy enimas. Vilnius: Lie u os a-
šy ojų sąjungos leidykla, 2014.
D. G ig. – G igaliūnienė Danu ė. Saulelė aka an. Kaišiado ys: Gija, 2008.
H. Gud. – Guda ičius Hen ikas. Gam meldžio sodas. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2013.
AURELIJA GRITĖNIENĖ
104 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
L. Gus . – Gus ainis Liudas. Dagilio, šuns i ki i šešėliai. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2012.
L. Gu . 2001 – Gu auskas Leona das. Šešėliai. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2001.
L. Gu . 2007 – Gu auskas Leona das. Musės. Palėpė. Vilnius: Vaga, 2007.
L. Gu . 2008 – Gu auskas Leona das. Daik ai. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2008.
L. Gu . 2011 – Gu auskas Leona das. Šunų dainos. Vilnius: Gim asis žodis, 2011.
L. Gu . 2013 – Gu auskas Leona das. F agmen ai. Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla, 2013.
E. Ign. – Igna a ičius Eugenijus. Ma so pilna is. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun-
gos leidykla, 2000.
M. I aš. – I aške ičius Ma ius. Žali. Vilnius: Ty o alba, 2002.
E. Jan. – Janušai is Edmundas. Žaliakalnis – p isikėlimo is o ija. 36 sapnų omanas.
Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla, 2013.
V. Jas. 2007 – Jasukai y ė Vidman ė. Kai mes bu ome ilkai. Vilnius: Alma li e-
a, 2007.
V. Jas. 2008 – Jasukai y ė Vidman ė. Aš nužudžiau sa o duk e į. Vilnius: Alma
li e a, 2008.
D. Jaz. – Jazuke ičiū ė Dalia. Jo a das Sibi as. Vilnius: Alma li e a, 2013.
B. Jon. 2007 – Jonuškai ė Bi u ė. K egždėlaiškis. Vilnius: Ve sus au eus, 2007.
B. Jon. 2009 – Jonuškai ė Bi u ė. Bal ų už auk ukų ango. Vilnius: Lie u os ašy-
ojų sąjungos leidykla, 2009.
B. Jon. 2011 – Jonuškai ė Bi u ė. Užsags yk mane. Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla, 2011.
D. Kaj. – Kajokas Donaldas. Kazašas. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidy-
kla, 2007.
J. K al. – K alikauskas Juozas. Dinas ijos žū is. Vilnius: Ty o alba, 2002.
J. Kunč. 2000 – Kunčinas Ju gis. Kasdien į ka ą. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun-
gos leidykla, 2000.
J. Kunč. 2006 – Kunčinas Ju gis. Bal ųjų sū ių nak is. Vilnius: Gim asis žodis, 2006.
S aipsniai / A icles 105
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
E. Ku k. – Ku klie y ė Elena. Šešėlių e pėja. Laukinės Todės is o ija. Vilnius: Al-
ma li e a, 2009.
R. Ma č. – Ma čėnas Riman as. Lė as skubėjimas pas Domą. Vilnius: Lie u os a-
šy ojų sąjungos leidykla, 2002.
V. Ma . – Ma inkus Vy au as. D ylika liep ų. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2011.
R. Ma . – Ma ai y ė Rū a. S ajonė apie sniegą. Ve sus au eus, 2013.
A. Mil. – Meilūnai ė Alina. Negy enami mies ai. Vilnius: Ty o alba, 2014.
I. Me . – Me as Icchokas. S o elė idukelėj. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos lei-
dykla, 2004.
J. Mik. – Mikelinskas Jonas. Dinozau o ausyje. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2009.
S. Pa . – Pa ulskis Sigi as. Tamsa i pa ne iai. Vilnius: Alma li e a, 2012.
N. Peč. – Pečiū a Nė ius. Vilniaus kibe poema. Vilnius: Ty o alba, 2004.
U. Rad. – Radze ičiū ė Undinė. Žu ys i d akonai. Vilnius: Bal os lankos, 2013.
V. Rykš. – Rykš ai ė Vai a. Kos iumų d ama. Vilnius: Alma li e a, 2013.
A. Rus. – Ruseckai ė Aldona. Ma ios andens. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2010.
K. Sab. 2008 – Sabaliauskai ė K is ina. Sil a e um. Vilnius: Bal os lankos, 2008.
K. Sab. 2011 – Sabaliauskai ė K is ina. Sil a e um II. Vilnius: Bal os lankos,
2011.
K. Sab. 2012 – Sabaliauskai ė K is ina. Danielius Dalba & ki os is o ijos. Vilnius:
Bal os lankos, 2012.
K. Sab. 2014 – Sabaliauskai ė K is ina. Sil a e um III. Vilnius: Bal os lankos,
2014.
R. Sad. – Sadauskas Romas. Gy enimas p ie ieškeliuko. Demeniškių pa eikslėliai.
Vilnius: Žu ėd a, 2009.
K. Saj. 2010 – Saja Kazys. Nežinia ku nežinia kas. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjun-
gos leidykla, 2010.
S. Sak. – Sakalauskai ė Saulė. Sudužusių ši džių diena. Vilnius: Alma li e a, 2010.
J. Skab. 2000 – Skablauskai ė Joli a. T ečiasis ūks an me is. Vilnius: Lie u os a-
šy ojų sąjungos leidykla, 2000.
AURELIJA GRITĖNIENĖ
106 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
J. Skab. 2004 – Skablauskai ė Joli a. Sep yniadangė e d ė. Vilnius: Lie u os ašy-
ojų sąjungos leidykla, 2004.
M. Sluc. – Sluckis Mykolas. Išsipildymas ne pagal Joaną. Vilnius: Lie u os ašy ojų
sąjungos leidykla, 2003.
R. Ša . 2009 – Ša elis Riman as. Langinė ė oje. Vilnius: Ve sus au eus, 2009.
R. Ša . 2013 – Ša elis Riman as. Šiek iek mėnesienos. Vilnius: Lie u ios ašy ojų
sąjungos leidykla, 2013.
R. Še . 2001 – Še ely ė Rena a. O ji epasakė miau. Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla, 2001.
R. Še . 2006 – Še ely ė Rena a. Balzamuo ojas. Vilnius: Lie u ios ašy ojų sąjun-
gos leidykla, 2006.
R. Še . 2008 – Še ely ė Rena a. Mėlynba zdžio aikai. Vilnius: Alma li e a,
2008.
R. Še . 2010 – Še ely ė Rena a. Vėjo ai elis. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2010.
R. Še . 2013 – Še ely ė Rena a. Va das amsoje. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos
leidykla, 2013.
R. Še . 2014 – Še ely ė Rena a. Kokono baladės. Vilnius: Alma li e a, 2014.
Š. Šim. – Šimulynas Ša ūnas. Rugiuose p ie obelų. Vilnius: Lie u os ašy ojų są-
jungos leidykla, 2001.
A. Tap. – Tapinas And ius. Vilko alanda.Vilnius: Alma li e a, 2013.
A. U b. 2012 – U bonai ė Aud onė. Cuk uo a žu is. Vilnius: Alma li e a, 2012.
A. U b. 2014 – U bonai ė Aud onė. Žydiškų daik ų kamba ys. Vilnius: Alma li-
e a, 2014.
G. Vil. – Viliūnė Gina. Vilniaus madona. Vilnius: Alma li e a, 2014.
A. Zu . 2000 – Zu ba Algiman as. Eina... Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos lei-
dykla, 2000.
A. Zu . 2010 – Zu ba Algiman as. K isius. Vilnius: Gim asis žodis, 2010.
A. Žag. – Žag akaly ė Agnė. Eigulio duk ė: byla F 117. Vilnius: Ty o alba, 2013.
S aipsniai / A icles 107
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
LITERATŪRA
Akelai ienė G ažina, Žiliū ė-Ba a ičienė Daino a 2011: R. G anausko kū-
inių leksinės a mybės. – Žmogus i žodis: Didak inė ling is ika 13, 5–15.
A na ke ičiū ė Laima 2006: Lie u ių esė pos mode nizmo si uacijoje: Rolandas
Ras auskas. – Li uanis ica 65(1), 63–72.
B azauskas Ne ijus 2010: XX a. lie u ių mode nis inis omanas: aidos i poe ikos lin-
kmės. Vilnius: Lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as.
Bukelienė Elena 2004: P oza ies ūks an mečio iba. Kaunas: Š iesa.
Dauba ai ė Jolan a 2012: Leona das Gu auskas. „Šunų dainos“: p aei ies ka alo-
gas. – Li e a ū a i menas 22, 12–13.
G i ėnienė Au elija 2014: Liaudiški augalų a dai šiuolaikinėje lie u ių aikų
p ozoje. – Žmogus i žodis: Didak inė ling is ika 16, 50–62.
G i ėnienė Au elija 2014: Šaku medžiai, bulbumai i žlembės šiuolaikinėje lie u ių
aikų p ozoje. – Gim oji kalba 2, 8–13.
Jakai ienė E alda 2010: Leksikologija. S udijų knyga. An as paka o inis leidimas.
Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla.
Janke ičienė Ramunėlė 1998: Bo anikos a dų žodynas. Vilnius: Bo anikos ins i-
u o leidykla.
Kalėda Algis 1996: Romano s uk ū os ma menys: li e a ū inės komunikacijos lygmuo.
Vilnius: Lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as.
Keinys S asys 1984: Lie u ių kalbos hib idai (są oka, ūšys i no miškumas). – Lie-
u os TSR mokslų akademijos da bai. A se ija 3(88), 113–123.
Klima ičius Jonas 2005: Kas y a k aka ūzai? – Gim oji kalba 10, 8–9.
Kniūkš a P anas 1981: Rašy ojas i žodis. Vilnius: Mokslas.
Kubilius Vy au as 2003: Tau inė li e a ū a globalizacijos amžiuje. Kaunas: VDU
leidykla.
Lapelė Mindaugas 2007: Kempės upelio slėnyje. – Šalcinis 62, 4–5.
LKŽ – Lie u ių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elek oninis a ian as, edak o ių ko-
legija: Ge ūda Nak inienė ( y . ed.), Jonas Paulauskas, Ri u ė Pe okienė, Vy au as
Vi kauskas, Jolan a Zaba skai ė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. P ieiga in e ne e:
www.lkz.l [2015-02-28].
Ma ozas Vi as 2008: Sausumos ekosis emų į ai o ė i apsauga. Kaunas: Akademija.
AURELIJA GRITĖNIENĖ
108 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII
Ma inai is Ma celijus 2003: Dešim mečių są a oje. – Naujausioji lie u ių li e a-
ū a (1988–2002), sud. Gied ius Viliūnas. Vilnius: Alma li e a, 9–30.
Ma inai is Ma celijus 1992: Papi usai iš mi usiųjų kapų: A gimimo i Vil ies knyga,
1988–1991. Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla.
Mo kūnas Kazys 2009: Bagasla iškio šnek a Ignui Šeiniui: gim oji a gim inės. –
Lie u os lokaliniai y imai. Kalba. Lie u os alsčiai. Gel onai. P ieiga in e ne e: h p://
www.ll .l [2014-02-27].
Paulausky ė Te esė 2001: [ ecenzija] Romualdas G anauskas. Raudonas an bal o.
Vilnius: Lie u os ašy ojų sąjungos leidykla, 2000. – Gim oji kalba 4, 19–20.
Pikčilingis Jonas 1971: Lie u ių kalbos s ilis ika 1. Vilnius: Min is, 1971.
Pikčilingis Jonas 1975: Lie u ių kalbos s ilis ika 2. Vilnius: Mokslas, 1975.
Pupkis Aldonas 2005: Kalbos kul ū os s udijos. Vilnius: Gim asis žodis.
Rydén Ma s 1978: Shakespea ean plan names. Iden i ica ions and in e p e a ions. S ok-
holm: Almq is & Wiksell, 1978.
Sme onienė I ena 2013: Bui inio s iliaus in azija į ki us unkcinius s ilius. – Šiuo-
laikinės s ilis ikos k yp ys i p oblemos. Vilnius: Lie u os edukologijos uni e si e o lei-
dykla, 150–158.
Sp indy ė Jū a ė 2006: P ozos būsenos 1988–2005. Vilnius: Lie u ių li e a ū os i
au osakos ins i u as.
Sp indy ė Jū a ė 2013: Rašymai, už ašymai – į sąmonę a į g io į? (R. G anausko
„Š en ųjų gy enimai“). – Me ai 5–6, 135.
Tamaše ičius Gied ius 2009: Kalbos pap as ėjimo polinkiai iešojoje e d ėje. –
Kalbos kul ū a 82, 138–148.
Vaicekauskienė Lo e a 2013: „Skolos bijosi – u ų nepada ysi“. Leksikos skolini-
mosi po eikiai i polinkiai 1991–2013 m. ašy iniuose eks uose. – Taikomoji kalbo y a
2013(3). P ieiga in e ne e: www. aikomojikalbo y a.l [2015-02-24].
Župe ka Kazimie as 2013: Dėl kalbos e nos ilis ikos objek o. – Šiuolaikinės s ilis i-
kos k yp ys i p oblemos. Vilnius: Lie u os edukologijos uni e si e o leidykla, 183–191.
Župe ka Kazimie as 2012: S ilis ika. Šiauliai: Šiaulių uni e si e o leidykla.
Дворецкая Екатерина 2005: Андалусские диалектизмы и регионализмы в
художественной литературе Испании XX века. P ieiga in e ne e: h p://www.dis-
se ca .com/con en /andalusskie-dialek izmy-i- egionalizmy- -khudozhes ennoi-li-
e a u e-ispanii-xx- eka [2015-01-14].
S aipsniai / A icles 109
Liaudiški i a miški augalų genčių a dai
šiuolaikinėje lie u ių p ozoje
Кудинова Таисия 2000: Просторечие и диалект в языке А. П. Чехова. К
характеристике языковой личности писателя. P ieiga in e ne e: h p://www.disse -
ca .com/con en /p os o echie-i-dialek - -yazyke-p-chekho a-k-kha ak e is ike-ya-
zyko oi-lichnos i-pisa elya [2015-02-12].
Курносова Ирина 1995: Диалектная лексика в художественной прозе начала
XX в. P ieiga in e ne e: h p://chelo eknauka.com/dialek naya-leksika- -hudozhes-
ennoy-p oze-nachala-xx- [2015.01.16].
Ларин Борис А. 1973: Диалектизмы в языке советских писателей. – Эстетика
слова и язык писателя. Ленинград: Художественная литература, 228–261.
Попович Алина 2013: Диалектизмы в повестях И. А. Бунина «Деревня» и
«Суходол» (функционально-стилистический аспект). P ieiga in e ne e: h p://
dspace.onu.edu.ua:8080/bi s eam/123456789/5082/1/108-113.pd [2014-02-21].
Folk and Dialec al Names o he Gene a o
Plan s in Con empo a y Li huanian P ose
SUMMARY
Following a ho ough eading o nea ly 100 wo ks o p ose o 21s cen u y Li huanian
au ho s, 203 names o plan s which a e in some way (by hei oo , meaning, o ma ion
o phone ic composi ion) di e en om scien i ic names o plan s we e ound in 80 wo ks
o 49 au ho s. The main aim o esea ch was o iden i y wha olk and dialec al one-wo d
names o he gene a o plan s appea in con empo a y Li huanian p ose, o analyse hei
s uc u e, o igin and p e alence and o discuss he unc ions and con ex o hei use in
he ex s o ic ion.
In e ms o o igin, a ious names o plan s bo owed om o eign languages and wide-
ly used by Li huanian au ho s o p ose make up a a he nume ous g oup. The majo i y
o hem (17 names) ha e a La in oo bu hey came o he Li huanian language h ough
o he (usually Sla ic o Ge man) languages. 19 loanwo ds de i e om Sla ic languages.
9 names o plan s a e conside ed hyb ids.
In espec o p e alence, he names o plan s eco ded in p ose ex s can be di ided
in o se e al g oups. The wo ds displaying he ea u es o Samogi ian, Eas e n Aukš ai ian
and he Dzūkų dialec a e used in he na owes a ea. A g oup o lexical dialec icisms
a e mo e widely used – in he whole a ea o Aukš ai ian dialec . O he names a e known
ac oss Li huania.
