Įž algos / Insigh s 229
ALGIRDAS SAUDARGAS
Eu opos pa lamen as
P amonės, mokslinių y imų i ene ge ikos komi e as
Mokslinių y imų k yp ys: kogni y inė ling is ika,
kogni y inė neu opsichologija, bio izika.
FONOSEMANTINĖS SAKMĖS
LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE
Fonoseman ic Sagas in he Dic iona y
o he Li huanian Language
ANOTACIJA
S aipsnyje išdės y as požiū is, aiškinan is onoseman inius eiškinius lie u ių kalboje.
Šis požiū is skaido žodžio eikšmės u inį į koncep ualiąją dalį i uos u inius, ku ie iš-
eiškia e d ės, laiko i jėgos dinamikos san ykius. Fonoseman iniai eiškiniai šiuo požiū-
iu y a aiškinami kaip žodžio eikšmių inklo kogni y inės opologijos plė iniai onolo-
giškai panašiems, be nebend akilmiams žodžiams. Iš i i kele as pa yzdžių. Išanalizuo i
lie u iškų žodžių su p iebalsiais K/L; N/R; M/L <> L/M šaknyje eikšmių inklai.
ESMINIAI ŽODŽIAI: onoseman inė sakmė, a skai os eimas, aizdinio schema, jėgos
dinamika, kogni y inė opologija.
ANNOTATION
An accoun explaining onoseman ic phenomena in he Li huanian language is p e-
sen ed. This accoun pa i ions he con en o he wo d sense in o he concep ual pa and
he con en which exp esses space, ime and o ce dynamic (STD) aspec s. Fonoseman ic
phenomena unde his accoun a e explained as he ex ension o he cogni i e opology o
he ne wo k o wo d senses o phonologically simila hough no gene ically ela ed wo ds.
Se e al examples a e in es iga ed. The ne wo k o senses o Li huanian wo ds wi h conso-
nan s K/L; N/R; M/L <> L/M is analysed.
KEYWORDS: onoseman ic saga, ame o e e ence, image schema, o ce dyna-
mics, cogni i e opology.
ALGIRDAS SAUDARGAS
230 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
0. ĮVADAS
„…sa as mąs ymas y a nusakomas ik sa a kalba.“
An anas Maceina
Daugiau nei p ieš is dešim mečius sa ilaida pasi odė Algi do Pa acko pas-
a s ymai apie bal ų kul ū ą Saulė i k yžius (Pa ackas 1983; Pa ackas 2014:
30–85). Ten pi mą ka ą paminė as „sime ijos dėsnis“: pas ebė a, kad sukei us
kai ku ių žodžių šaknies p iebalses, jų p asmė aip pa įgyja am ik u būdu si-
me išką eikšmę, į yks a sa o iška p asmės in e sija (pa yzdžiui: meilė – lai-
mė) (Pa ackas 2014: 78). Ki as pas ebėjimas bu o, kad žodžių su ais pačiais
šaknies p iebalsiais, be ski ingais balsiais p asmė išlieka ienijama bend os
idėjos, no s pa ys žodžiai isiškai negiminingi (pa yzdžiui: nok i – nyk i) (Pa-
ackas i k . 1984; Pa ackas i k . 2014: 93). Fo maliosios kalbo y os požiū iu šie
pa yzdžiai a odė kaip niekuo nepag įs i žinomų ling is ikos eiškinių – me a-
ezės i apo onijos – išplė ojimai i negalėjo bū i p iim ini.
Pa acko bu au sudomin as jo s udijoje iškel omis kalbos p oblemomis i pa-
agin as sa o min is išdės y i aš u. Tas ašinys (Sauda gas 1986) kupinas ilo-
so a imų, ku ie šiandien galė ų domin i neben sa ilaidos žan o y inė ojus.
Tačiau jis g įs as idėja, ku i y a i šio s aipsnio esmė. Mano ž ilgsnis nuk ypo
į žodžius, ku ių šaknys onologiškai panašios, be jų giminys ė nepa i in a.
Mėginau a skleis i jų seman inius yšius. Vedliu bu o (i ebė a) An ano Ma-
ceinos požiū is į gim ąją kalbą: „Lie u ių kalbos žodyno u ingumas i g ama-
inės sanda os į ai umas odo, kad lie u iškasis mąs ymas pajėgia nuos abiai
plačiu mas u bei giliu laipsniu įsisk e b i į mąs omąjį objek ą i nusaky i ne i
os su okiamus, be gi ik o inius jo yšių bei san ykių a spal ius. Šiuo a ž il-
giu lie u ių kalba nenusileidžia jokiai ki ai kalbai, ku ia is o ijos eigoje bu o
suku a a y a ku iama aukš o lygio iloso ija. Mūsų kalba y a a i as kelias į
mūsų iloso iją. A mes juo eisime, a pasuksime sus aba ėjusiu s e imybių ke-
liu, p iklauso nuo mūsų įž algos, kad sa as mąs ymas y a nusakomas ik sa a
kalba“ (Maceina 1994: 309). Minė ame ašinyje ap a iau eiksmažodžius, ku ie
nusako egėjimo juslę: žiū ė i, domė is, egė i, ma y i bei ys i ( ydau), i jų se-
man iką lyginau su onologiškai a imas šaknis u inčiais žodžiais. Kai y inė-
jau šiuos onoseman inius san ykius, besi o muojančios kogni y inės ling is i-
kos s udijos man bu o nežinomos, nes o me o sąlygomis sunkiai pasiekiamos,
o gal i isai nep ieinamos. P ie šių s a s ymų g įžau p ieš dešim me į i ne-
ilgai ukęs adau, kad kogni y inė ling is ika u i eikiamą y imo echniką.
Anuome nežinojau i daugelio ki ų dalykų, apie ku iuos užsimenu šiandien.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 231
Šiame s aipsnyje su ink i eks ai ašy i pas a ąjį dešim me į. Jie bu o iš
naujo pe mąs omi i pe ašinėjami po kelis ka us. Su inkdamas į ieną daik ą,
da ka ą iską pe s a sčiau, pa aisiau i išplė ojau. Daug ką eko pa ašy i i-
siškai iš naujo.
Šie eks ai y a d ejopo pobūdžio. Pi mosios ūšies eks ai y a empi iniai
y imai, ku iuose siekiau bū i kiek įmanoma objek y esnis. Todėl iksliai api-
b ėžiau i iamus objek us: ai Lie u ių kalbos žodyno ( oliau LKŽ) leksemos i
ik ai jos. Ty imas siekia ap ašy i onologiškai a imų ( u inčių šaknyje ą pa-
čią p iebalsių po ą) žodžių seman inius yšius. Ty imo ikslas pa ody i, kad kai
ku ios onologiškai a imos lie u iškos šaknys ( adinamieji šaknų pluoš ai) su-
da o i seman inius ise us, ku ie pa ogumo dėlei pa adin i onoseman inėmis
sakmėmis. Ty imo esmė glūdi lie u iškų žodžių eikšmių u inio suskaidyme į
koncep ualinę i e d ėlaikinę dalis. E d ėlaikiniai u iniai apima i jėgų są ei-
ką (dinamiką), odėl naudoju umpinį ELD (e d ė, laikas, dinamika). Seman-
iniam y imui a oju kogni y inės seman ikos echniką. S engiausi em is
kuo pa ikimesniais, pa ik in ais me odais, pa yzdžiui, jėgų są eikai ap ašy i
naudoju jau apusias klasika Leona do Talmy jėgos dinamikos schemas. Visi
empi iniai ezul a ai pakankamai aki aizdūs, no s (ką pačiam eko pa i i) kai
ku iems jų įž elg i eikia šiokio okio įp a imo p ie a ojamos echnikos.
An osios ūšies eks ai subjek y ūs. Jų p isi eikė, nes minė i empi iniai y-
inėjimai ne u i sa o ie os adiciniame ling is ikos s udijų spek e. Be abejo,
lais alaikiu kiek ienas gali žodžių eikšmes y inė i, kiek ši dis geidžia. Jei o-
kie y inėjimai a sispindi poezijoje – sp endžia skai y ojas. Jei no ima juos pa-
eik i mokslo bend uomenės dėmesiui, jie u i as i sa o ie ą. Beieškan okios
ie os paaiškėjo, kad šie y imai ling is ikoje y a eks asis eminiai a ne ap-
sk i ai eks aling is iniai. Tiksliau kalban , onoseman inės sakmės y a mokslų
sandū os objek as, no s jomis u ė ų domė is kalbo y a, sup an ama pačia pla-
čiausia p asme. Besidai ydamas analogijų, klaidžiojau a p ma ema inės opo-
logijos i idu amžių alchemijos. Ieškodamas a gumen ų, a čiau monog a ijas,
dise acijas i s aipsnius iš pačių į ai iausių s ičių: nuo ma ginaline laikomos
onoseman ikos iki šiuolaikinių smegenų y imų. Tokie klaidžiojimai nuola
g aso i s i bep asmiu min ies išsiblaškymu, nes įsigilin i į ieną nuo ki os
nu olusias s i is įmanoma ik labai ibo ai. Ki a e us, ik mokslų sandū oje
keičiasi pa adigmos i o muojasi naujos s o ės. Todėl šiuose eks uose emiuo-
si pačiais į ai iausiais au o iais i šal iniais, ku iuos isus išsamiai išs udijuo i
neuž ek ų kelių gy enimų, be pa eikiamos nuo odos smalsiam skai y ojui su-
aupys laiko. Sup an ama, kad šio pobūdžio eks ai a spindi mano subjek y ų
pasi inkimą i asmeniškus e inimus bei negali p e enduo i į moksliškai išsa-
mią ku ios no s s i ies apž algą. Daba me as pe ei i p ie konk e esnių įž algų.
Tačiau isų pi ma p i alu p isimin i p anokėjus, nuo ku ių iskas p asidėjo.
ALGIRDAS SAUDARGAS
232 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
1. ĮŽVALGOS Į METODĄ
1.1. P anokėjai i jų k i ikai
„Jam i pa is medus ka umi egis“ (LKŽ)
Algi das Pa ackas ka u su Aleksand u Ža skumi išplė ojo p adines įž algas
į sa i ą i gausiais e nog a iniais šal iniais pa em ą d asinių i smų aldymo
senojoje bal ų kul ū oje s udiją (Pa ackas, Ža skus 2013). Šiuos y inėjimus
Dainius Razauskas į e ino ši aip: „Algi do Pa acko i Aleksand o Ža skaus
kū yba y a ienas iš įdomiausių, ienas iš giliausių eiškinių šiuolaikinėje lie u-
ių žodžio kul ū oje, sa o d asia galbū palygin inas su Vydūno eiškiniu p ieš
šim ą me ų“ (Razauskas 2006: 47). Tačiau, ano Razausko, „šį milžinišku da bu
suneš ą d asios „medų“ nuodija „šaukš as degu o“ ( en pa : 45). Tai Pa acko i
Ža skaus „san ykis su kalba, a ba eikiau su kalbo y a, su kalbos mokslais“ ( en
pa ). Iš iesų, da dešim mečiu anksčiau Pa acko i Ža skaus s a s ymai sulaukė
aš ios (i , ma y , eisingos) kalbininko Simo Ka aliūno (1995) k i ikos. O icia-
lusis kalbo y os pasaulis minė uose y imuose neįž elgė jokio eiškinio, ku į
galima bū ų i i. Razauskas, š elnindamas Ka aliūno k i iką, 1996 m. pe -
skai y ame emocionaliame p anešime, pa adin ame „Ling is inė bep o ybė i
š en oji kalba“, i ina: „Tikslas čia – ne į ody i ieno a ki o žodžio kilmę, ne
žodžių e imologinę giminys ę, be a k eip i dėmesį į ka ais ik ai s ulbinan-
į a i ikimą, pa yzdžiui, a p žodžių šaknų one inės i seman inės sime ijos,
klausimą apie žodžių kilmę iš is paliekan nuošaly“ (Razauskas 1997: 10). Visgi
Razauskas kažkodėl ezignuoja: „Šiaip a aip, bū en ling is ikai oks ikslas,
egis, iš ik ųjų nep iklauso. T umpai d ū ai: nag inėjamas san ykis su kalba
ne ling is ika, ne mokslas“ ( en pa ). Po o s a s ymą Razauskas pe me a į Fe -
dinando de Sosiū o a as ą i Vladimi o Topo o o iš naujo su as ą anag amų
eiškinį. P oblemą jis o muluoja eisingai: „A galima – o jei galima, ai kokiu
pag indu, kuo emian is – pap asčiausią one inę žodžio šaknies p iebalsių si-
me iją sie i su a i inkamų žodžių seman ika, juolab su iš isa jų lyg i menama
pasaulėžiū a?“ ( en pa ). Deja, pani ęs į įdomų, be is da gana miglo ą anag a-
mų i su jomis susie ų indoeu opie iškos poe ikos y imų s au ą, jis išny a su la-
bai jau e noso išku (jo pa ies e minais1) a sakymu: „Taigi u ime ne ik d i kal-
bas – įp as ąją, kasdieninę, i š en ą, poe inę, be a i inkamai i d i ling is ikas,
1 Plg. Razauskas 2006.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 233
1 PAV. Akademiko Pauliaus Sla ėno onoseman inis inklas

ALGIRDAS SAUDARGAS
234 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
. y. du ski ingus, ski ingai eo iškai bei me odologiškai g indžiamus san y-
kius su kalba kaip ski ingų san ykių su ik o e apsk i ai a spindžius – bū en
pap as ą, p o anišką, i slap ąją, š en ąją ling is iką“ ( en pa : 16).
Ki as p anokėjas, Lie u os as onomijos pa ia chas, akademikas Paulius
Sla ėnas, paskelbęs se iją s aipsnių 1974–1985 m., labai įdomiai s udija o ga -
so i p asmės yšius lie u ių kalboje (Sla ėnas 2001; 1984). Jis pas ebėjo, kad
labai dažnai balsių kai a žodžio šaknyje jo p asmės nepakeičia iš esmės, o ją
ik modi ikuoja. Pe ž elgęs į ai ias kombinacijas bei a me ęs ne inkamas jis
nub aižė plokš umoje schemą. Jo pa ies liudijimu, „nelabai smulkiai su ašius,
b ėžinys suda ė apie ečdalį k ad a inio me o“ (Sla ėnas 1984: 34). Kadangi
Sla ėno s udija nesulaukė kalbininkų dėmesio, 1 pa eiksle pa eikiu jo onose-
man inio inklo b ėžinį (Sla ėnas 2001: 278).
Pa s b ėžinys ė a ling is inės in o macijos su a kymo būdas. P iebalsių
sanda a jungiama pap asčiausios kombina o ikos būdu. Sla ėnas sa o y i-
mu a y um siūlo: užmi škime laikinai iską, ką žinome apie žodžių šaknis, i
paž elkime, kokias p asmių asociacijas kelia onologiškai a imi žodžiai. Tuo-
me k uopščiai suda y ame onoseman iniame inkle galima įž elg i am ik ų
dėsningumų. Tokia me odika įp as a ne ik ekspe imen iniuose gam os moks-
luose, be i eo iniuose ieškojimuose. Teisybės dėlei de a pas ebė i, kad okią
me odiką ne e ai a oja i pa ys kalbininkai. Taigi, ši oks ekspe imen a imas
su žodžių šaknimis nepažeidžia jokių žinomų kalbo y os dėsnių. Lais alaikiu
kiek ienam alia okiais ekspe imen ais mėgau is. Tačiau jei no ime ką no s
pa eik i mokslui, eikia iš ų ekspe imen ų pada y i iš adas i jas apgin i. Aka-
demikas Sla ėnas iš sa o y inėjimų da o ik ai d ąsias iš adas, ku ios kalbi-
ninkų bend uomenei nea odo pakankamai pag įs os. Pa eiksiu kele ą iš aukų
iš s aipsnio „P okalbės p asmingumas“.
„Seno inė izoliuo os gen ies p okalbė ys ėsi ien y esnės ka os sekimu
bei gene iškai užp og amuo ais kalbėjimo įp očiais. Ją suda ė ne žodžiai (lie u-
ių kalbos p asme), o umpesni daugiap asmiai o man ai, ku ie paskiau galė ų
ap i iek žodžių šaknimis, iek šaknų p iedais. Tik iau sakan , o man as u i
ne p asmių, o pla esnę nuo oką, kiek miglo ą mąs ymo ka ego iją, o p asmės
a si anda ik o man ų junginiuose. Fo man as nė a nei žodis įp as a g ama i-
kos p asme, nei kalbos dalies iene as: į ai iuose junginiuose jis galė ų u ė-
i daik a a džio, eiksmažodžio a ki ą p asmę, a sei , u ė i daba inės anglų
kalbos adinamą kon e siją, galė ų ik i pa adinimui, p a a dei, kons a a imui,
eiksmui a ki ai paski čiai. Paski as o man as duoda o ik užuominą, apie ką
kalbama, o p asmė iš yškėda o junginyje“ (Sla ėnas 2001: 261).
„Į ai ios čia pada y os pas abos kelia gana pa adoksišką min į, jog indoeu o-
pinių kalbų išsiski s ymas eiškia nu olimą ne nuo hipo e inės p asansk i inės
p okalbės, o nuo a chaiškos ebegy os lie u ių kalbos sanda o“ ( en pa : 273).
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 235
Šios įž algos ik ai gilios i įdomios, be , no s i labai glos ančios lie u iškai
kalbančios bend uomenės sa imeilę, nė a pakankamai pag įs os. Todėl kalbi-
ninkų užma šumas senojo akademiko y inėjimų a ž ilgiu isiškai sup an amas.
1.2. P o o ais inė
„Vais inė p o o y a po uo s ogu.
Gal palinksmin i su nuomone žmogų.“
Dionizas Poška
„Nesąmoningas p o as siūlo, sąmoningas p o as a enka.“
S anislas Dehaene
G įžkime p ie Razausko iš ados, kad „ u ime […] du ski ingus, ski ingai
eo iškai bei me odologiškai g indžiamus san ykius su kalba kaip ski ingų san-
ykių su ik o e apsk i ai a spindžius – bū en pap as ą, p o anišką, i slap ąją,
š en ąją ling is iką.“ Ku ieško i me odikos mus dominančiam eiškiniui i i?
Pi masis žingsnis galė ų bū i eiginys, kad a „kasdienė, pap as a, p o aniška“
ling is ika i ia sąmoningai su ok us kalbos eiškinius, o „slap oji, š en oji,
poe inė“ – siekia a skleis i ai, kas kalboje y a nesąmoninga, . y. sąmonei ie-
siogiai nep ieinama. Kad iskas p iklauso nuo požiū io aško, aišku iš pap as-
o pa yzdžio. G ama ika neabejo inai y a adicinė ling is ikos s i is. Tačiau į
ą pačią g ama iką galime ž elg i iš d iejų pusių. Ikimokyklinio amžiaus ai-
kai kalba g ama iškai aisyklingai, no s niekuome g ama ikos nesimokė. Kai
jie p adeda mokykloje g ama ikos moky is, ne ienam ši disciplina pasi odo
a ginan i i nuobodi. Tai ge ai žinoma i aišku. Kaip ažiuodami d i ačiu a
ai uodami au omobilį dalį eiksmų a liekame au oma iškai, o sąmoningai a -
liekame ki us, lygiai aip kalbėdami au oma iškai a iame žodžius i g ama iš-
kai aisyklingus sakinius, o sąmonė s ebi i k eipia p asmingą kon eks ą. Žodis
y a as langas, pe ku į sąmonė ž elgia į p asmę, be p asmė pana din a žmo-
gaus pasąmonėje, o iba a p sąmoningo i nesąmoningo nė a leng ai sugau-
nama. Sąmoningo i nesąmoningo san ykis isuome domino mąs y ojus, be
objek y ūs moksliniai y imai p asidėjo ik XIX a. pabaigoje XX a. p adžioje
Pie e’o Jane , Sigmundo F eudo, Ca lo Gus a o Jungo i jų pasekėjų da bais
(Ellenbe ge 1970). XX a. pabaigoje šie y imai įga o naują impulsą, pasi elkus
šiuolaikinius smegenų eiklos egis a imo būdus. Šiandien sąmoningo i ne-
sąmoningo mąs ymo i su okimo san ykis y a i ling is inių (Lako , Johnson
1999; Lako , Núñez 2001), i neu o iziologinių (Dehaene 2014) y imų aki a-
yje. Šiame ski snyje apž elgsiu kai ku iuos požiū ius į pasąmonę i a che ipo
ALGIRDAS SAUDARGAS
236 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
są oką. Ki ame ski snyje klausiu, ką gali šiandien mums padė i neu o iziolo-
giniai smegenų eiklos ma a imai. Pasku iniuose įž algų į me odą ski sniuose
apib ėžiama onoseman inė sakmė – šio s aipsnio y imo objek as.
Ypa ingai s a bus kalbos ma muo y a a p iena eikšmiškumo i bejos (an.
ambigui y)2. A ody ų, kad iena eikšmiškumas u ė ų bū i kalbos idealas. Taip
iš iesų y a, kai d ip asmybė gali bū i pa ojinga. Ka ininko duodamas įsaky-
mas p i alo bū i iena eikšmiškai sup as as. Chi u go nu odymai ope acijos
me u negali bū i d ip asmiai. Nuo o p iklauso ka ių a pacien ų gy ybė. Įs a-
ymų leidyboje i daugelyje ki ų s ičių siekiama, kad a ojami e minai bū ų
sup an ami iena eikšmiškai. Tad kodėl kalboje y a abeja? Abeja kalboje y a
empi inis ak as. Į ją eikia ž elg i, kaip į kū ybos kalboje šal inį, į kalbos gy-
as ingumo laidą. Kalboje isuome bu o i e minas, i poe inis žodis3.
Lie u ių kalboje d ejonė nuo abejonės sub iliai ski iasi: d ejonė pab ėžia ne-
iš engiamą pasi inkimą iš d iejų galimybių, abejonė nusako i būseną, apiman-
čią abi galimybes. Galime pasaky i, kad d ejonė labiau būdinga mechaniškam
mašinos pasi inkimui pagal iš anks o nusaky us k i e ijus i žymi algo i mo
išsišakojimo ašką. Tuo a pu abejonė apibūdina p o o ins umen o – žmogaus
smegenų – eiklos me odą. Abeja y a šiandieninių kogni y inių y imų dėme-
sio cen e (Zeki 2004). Taip paaiškėja mūsų y imo me odo ie a mokslų sis e-
moje: mus domina kalba kaip p iemonė p o o būsenai pažin i. Šiandien ši
s i is – ai kogni y inė ling is ika pačia plačiausia p asme (Cuyckens, Gee a-
e s 2007).
Kalboje susidu iame su d iem ski ingomis pasi inkimo k yp imis. Pap as-
čiausias pa yzdys y a homonimija i sinonimija (ž . 2 pa .). Kai gi dime dau-
giap asmį žodį (pa yzdžiui, ba as), esame abejonės aške. No ėdami apsisp ęs i,
pap as ai u ime sulauk i papildomos in o macijos iš ienokio a ki okio kon-
eks o. P iešinga k yp imi pa enkame į abejonės ašką, kai u ime kelis būdus
ai pačiai p asmei iš eikš i: paukš is sk enda / paukš is lekia. Vėlgi apsisp endžia-
me, pasi elkę papildomą in o maciją.
P iklausomai nuo k yp ies ski sime onomasiologinę beją i semasiolo-
ginę beją4. Homonimija i sinonimija nė a iesioginis mūsų y imo objek-
as. Poliseminė šaknis y a semasiologinė abeja. Semasiologinės i ono-
masiologinės ãbejų są eika glūdi pačioje kalbos su okimo mechanizmo
še dyje. Viena eikšmiškumas i abeja nė a d i disk e inės būsenos, be s a -
baus žmogaus p o o eiklos b uožo ma mens k aš iniai poliai. Žmogaus p o o
2 Ši są oka labai plačiai a ojama. Mums s a bus požiū is, ku į išdės ė Semi as Zeki sa o
s aipsnyje (Zeki 2004) bei ki u .
3 Panašiai mano i Ski man as Valen as (2012: 12).
4 Plg. Gee ae s 2010: 281–284.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 237
ins umen as – smegenys – nė a kompiu e is. Šiuolaikinių kompiu e ių a chi-
ek ū os esmė nesikei ė nuo Alano Tu ingo i Johno Von Neumanno laikų. Ga-
lima pasaky i, kad kompiu e io a chi ek ū a a spindi sąmoningo p o o eiklą
(Dehaene, B annon 2011; Zylbe be g i k . 2011). Šiame iena eikšmiškumo
poliuje žmogaus smegenys a odo be il iškai lė os palygin i su šiuolaikiniais
kompiu e iais. Tačiau ne pa ys galingiausi kompiu e iai i išmaniausios p o-
g amos kol kas nesugeba pa ikimai išsp ęs i ne pap asčiausių žmogaus p o o
užduočių. Kodėl aip y a, numanė da Von Neumannas: didžiausią da bą žmo-
gaus p o as a lieka nesąmoningai, išnaudodamas lygiag ečiai eikiančius analo-
ginius smegenų mechanizmus. S anislasas Dehaene’as aip apibūdina pas a ojo
isdešim mečio kalbos psichologų k uopščių y imų ezul a us:
„Taigi mūsų nesąmoningas p o as y a pakankamai sumanus lygiag ečiai pa-
alpin i į a min į i iš jos iššauk i isas seman ines žodžio asociacijas, ne gi kai
žodis y a daugia eikšmis a kai ik ienin elė jo eikšmė inka kon eks ui. Ne-
sąmoningas p o as siūlo, sąmoningas p o as a enka“ (Dehaene 2014: 66).
Šiuolaikiniais k uopščiais y imais psichologai aiškinasi, kaip aikai su okia
žodžius. Ga si psichologė Jean Mandle , apibend indama šiuos y imus, pas ebi,
kad d ejų me ų aikas susidu ia su d iguba p oblema: ku iais a ejais a o i
išmok ą žodį i ku į žodį a o i konk ečiu a eju (Mandle 2004: 131). Mūsų
e minais, aikas susidu ia su semasiologine i onomasiologine ãbeja. Žodis as
pa s, be aikui jis eiškia ką ki ą nei suaugusiam. Bend audamas aikas abeją
mažina, kol ji ampa o pa ies lygmens kaip kalbančios bend uomenės. Šie i
2 PAV. Homonimija i sinonimija kaip semasiologinė i onomasiologinė
ãbeja
‘judė i o u,
mosuojan spa nais’
lėk i
sk is i
‘nedidelis
es o anas’
‘ ienu ka u
užimamas lauko
uožas di ban ’
bã as
semasiologinė
abeja
onomasiologinė
abeja
‘a mos e os
slėgimo
iene as’
2 PAV. Homonimija i sinonimija kaip semasiologinė i onomasiologinė ãbeja
ALGIRDAS SAUDARGAS
244 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Viskas yks a nesąmoningai. Sąmonei pa eikiamas ik ienas galu inis sakinio
p asmės a ian as. Jungo i Riklino ekspe imen ai mums pasako kai ką daugiau.
Ekspe imen o daly iai aginami pa eik i sa o asociaciją nu ody am žodžiui. Jo
ezul a ai odo, kad asociacijos būna i seman inės, i onologinės. Tai a i in-
ka ERP y imo iš adas. Be Bu ghölzlio klinikoje ykdy i y imai pa odė, kad
asociacijos pobūdis p iklauso nuo i iamojo būsenos sąmonės a ž ilgiu. Jungas
pada ė s a bią iš adą, kad sąmoningas p o as ieško seman inių asociacijų, o
onologines slopina. Fonologinės asociacijos p asi e žia, kai i iamojo sąmonė
y a p islopin a. Analogiški ezul a ai bu o gau i i ian amnezija se gančius li-
gonius, ku ie negalėda o a simin i ak o (pažeis a eksplici inė a min is), kad jie
žaidė izualinį kompiu e inį žaidimą (pa yzdžiui, Te is), be p ieš miegą ma ė
šio žaidimo aizdinius a juos sapna o (S ickgold i k . 2000). Psichologai ai
aiškina implici inės a min ies pasi eiškimu.
Šiuolaikiniai sąmonės y imai ski ia penkias nesąmoningos smegenų eiklos
ūšis (Dehaene 2014: 190–197). Pagal „globalaus da balaukio“ hipo ezę, sąmo-
ningai su okiama min is didelių neu onų y a smegenyse plačiai „ e ansliuoja-
ma“. Į sąmonės dėmesį gali pa ek i ik s ip ūs, adinamieji i šslenks iniai si-
gnalai. Tokių signalų smegenyse gali bū i daug ienu me u, be sąmonė a enka
ik po ieną nuoseklia seka. Šie signalai neišnyks a, laukia sąmonės dėmesio
i gali bū i sus ip in i globaliai e ansliacijai. „Nesąmoningas p o as siūlo, są-
moningas p o as a enka“ (Dehaene 2014: 66). Tie s ip ūs, be da laukian ieji
sąmonės dėmesio signalai y a pi mosios ūšies nesąmoningi smegenų u iniai.
An osios ūšies signalai y a pe silpni, kad a k eip ų sąmonės dėmesį. Tai po-
slenks iniai signalai, ku ie išnyks a i sąmonei lieka nepasiekiami. Šie signalai
pa ys nepajėgūs pa auk i sąmonės dėmesio, ačiau pe sa o umpą gy a imo
laiko a pį gali pa eik i ėliau sąmoningai su okiamą in o maciją. T ečios ū-
šies nesąmoninga smegenų eikla apima isą mūsų ne ų sis emos au oma iz-
mą, pa yzdžiui, k ėpa imą. Ke i oji ūšis apima isoke iopą pi minį pojūčių
koda imą, ku is p ieš pa ekdamas sąmonės aki a in p i alo bū i pe koduo as.
Mus labiausiai domina penk oji nesąmoningų žinių ūšis, ku ią Dehaene’as
adina snaudžiančia. Ši in o macija užkoduo a sinap iniuose yšiuose. Ji p a-
dedama kaup i da iki gimimo. Pi maisiais gy enimo me ais, no s dauguma
žmogaus smegenų neu onų jau y a sa o ie ose, dideliu g eičiu y a mezgami
sinap iniai yšiai. Pe d ejus pi muosius me us užauga pusė suaugusio žmo-
gaus smegenų – nuo ke i adalio iki ijų ke i adalių apim ies. Tačiau mes
nep isimename nieko iš pi mųjų ejų gy enimo me ų ( adinamoji in an ilinė
amnezija). Ku dingo ši in o macija? Visa ai i y a snaudžiančioji a min is. In-
o macija ebė a, ik ji nep ieinama sąmoningai a minčiai. Ten glūdi isa kal-
bos g ama ika i onologija, i glūdi aip giliai, kad milija dinių smegenų y i-
mo p ojek ų ado ai nesi iki jos pasiek i pe a imiausius penkiasdešim me ų.

Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 245
Snaudžiančioji a min is – ai a pa i mūsų p o o ais inė. Ji nė a iesiogiai
p ieinama sąmonei, be gali bū i pasiekiama in uicijos keliu. Į šį kū ybos šal inį
k eipiasi i poe ai, i ma ema ikai. P ancūzų ma ema ikas Jacques’as Hadama -
das (1945), emdamasis jau klasika apusia ieno žymiausių ma ema ikų Hen io
Poinca é pa i imi, ski s o šį dialogą į ke u is e apus: iniciaciją, inkubaciją, iliu-
minaciją i e i ikaciją. Ma ema ikas nesulauks įk ėpimo be ilgo a ginančio
p adinio da bo, ku is dažnai lieka be no imo ezul a o. Ma ema ikas di ba su
sąmoningai su okiamomis, ilgomis s udijomis įgy omis bei į emp ais apmąs-
ymais nugludin omis min ies o momis. Inkubacijos pe iode ma ema iko są-
moningos eiklos o mų kombinacijos pana dinamos į pasąmonėje glūdinčių,
snaudžiančių, be ealių schema inių ins umen ų aldomą pi ma aizdžių an-
denyną. Iliuminacija (įk ėpimas) a eina, kai pasąmonė išme a sąmonės š ieson
ne ikė ą sp endimą. Jo o ma a i inka psichoanalizės apibūdin ą pa idalą – a -
che ipą. Jis isuome u i emocinį k ū į. Ma ema ikoje emocija pasi eiškia es-
e iniu būdu: ne ikė as sp endimas isuome būna g ažus.
1.4. Fonoseman inės sakmės
„Be eik nelies i lie u ių kalbo y os di onai –
seman ikos yšys su one ine šaknies sanda a“
Aud onė Kaukienė (Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija I d.)
„Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų nekėlei,
ko linelių nesėjai?“
Juozas Tumas Vaižgan as (LKŽ)
Aud onė Kaukienė s udijoje Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija ašo:
„S uk ū os i seman ikos yšys jau seniai pas ebė as. Dažnai akcen uojamas
onomo ologinės s uk ū os yšys su konk ečiąja seman ika.“ Toliau kons a-
uoja: „Be eik nelies i lie u ių kalbo y os di onai – seman ikos yšys su one-
ine šaknies sanda a“ (Kaukienė 1994: 164, 165). Šie kalbo y os di onai (ku-
ie minimi ski snio paan aš ėje) i y a a mokslo da neiš i a e i o ija, į ku ią
žengia pi majame ski snyje minimi p anokėjai. P ieš a a imų žinomiems kal-
bos ak ams nė a, be p oblema lieka nesu o muluo a mokslui p iim inu būdu.
Ki a e us, a e i o ija di onuoja ik lie u ių kalbos y imuose. Joje šiandien
pluša dideli mokslininkų bū iai, pasi elkę pačią naujausią echniką, no s pasė ų
linelių, kaip pe spėja liaudies išmin is (i milija dinių smegenų y imo p ojek-
ų ado ai), da laukia ilgas i kankinan is kelias. Tai mokslų pa ibio e i o ija,
ALGIRDAS SAUDARGAS
246 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
į ku ią laikas ženg i i lie u ių kalbos y inė ojams ( e eikia nugalė i aižgan-
iško ka ino angumą…). Kaip galėjome įsi ikin i, į šią e i o iją kol kas kelias
eda ik kabančiais il ais. Vienos s i ies specialis ai, saugiai įsikibę sa o k aš-
o, ki o k an o nepasieks. Reikia in elek ualinės izikos. Kaban is il as saugu-
mo nega an uoja. Hipo ezės gali nepasi i in i, be mokslas ki o kelio nežino.
S a bu y a, kad il as, jungian is d i s i is, bū ų pa ikimai p i i in in as i
ienoje, i ki oje pusėje.
Imkime konk e ų pa yzdį – lie u iškų eiksmažodžių po ą lem i / lim i.
SEJL nu odo p okalbės šaknį *lemH- su klaus uku, ku is, ma y , ski as eikš-
mei ‘lauž i’ (le. łamać) (SEJL 2007: 344). Šią šaknį andame i MA, iš ku io
sužinome, kad ši bal ų i sla ų kalbose labai p oduk y i šaknis indoeu opiečių
d asinio pasaulio enciklopedinės apim ies monog a ijoje išlikusi ik pasibaisė-
inų nak inių d asių pa idalu: lo ynų lemu es i g aikų lamia (MA 2006: 411).
Be abejo, aikų gąsdinimo lygmenyje jos lygin inos su mūsų laumėmis. Lygina-
moji kalbo y a, slegiama klasikinės iados (sansk i as, g aikų, lo ynų) au o i-
e o, linkusi bal iškus žodžius užmi š i, no s indoeu opie iškos poe ikos y ėjai
juos p isimena (plg. Wes 2007: 384, 386).
Paž elkime į šį pap as ą pa eikslėlį (ž . 3 pa .), ku į šim us ka ų egėjome
ekonominių bei sociologinių y imų eks uose.
3 PAV. Visumos dalies schema
Jis būda o apipin as ki ais panašiais pa eikslėliais i apibe as skai meni-
mis. Tai aizdinio schema, nu odan i į isumos san ykį su jos dalimi. Vaizdi-
nio schema (an. image schema) y a ienas pag indinių kogni y inės ling is ikos
ins umen ų10. Čia mums s a bu ik p isimin i, kad aizdinio schema nė a pa-
eikslėlis a b ėžinys (jis gali bū i isiškai ki oks), be min ies pi ma aizdis, į
ku į pa eikslėlis ik nu odo (Cuyckens, Gee ae s 2007).
LKŽ ebe u ime isumos daliai pa adinimą:
10 Te miną „ aizdinys“ a oju pagal Jakai ienės ado ėlį (Jakai ienė 2010: 45).
3 PAV. Visumos dalies schema
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 247
1 lmas 1. ‘ko no s dalis, gabalas, laman as’11 I kaip u p a ijai okį lmą py a-
go eip g ei ai! Ms.
Veiksmažodžiai, u in ys šaknyje L/M, p asme ‘lauž i’ kaip i nebe a oja-
mi (pa yzdžiui, lamė i ‘lūž i’, plg. sla ų loma j). Daik a a džių y a daug: lmas
‘ko no s dalis, gabalas, žemės plo as, sklypas’, lama à ‘sma kus laužymas ( ė os
me u)’, lomà ‘įdubęs žemės plo as, slėnys, gabalas, gumulas, žemės plo as, skly-
pas’. Žodis luomas pe kelia mus į socialinę s i į. LKŽ pa eikiamos okios eikš-
mės: ‘pagal kilmę, u ą a užsiėmimą susida iusi isuomeninė g upė’; ‘šeimy-
ninė padė is’; ‘ ūšis, kilmė’; ‘plo as, sklypas, gabalas’; ‘skaičių klasė’. Mo e iškos
giminės a i ikmuo luoma g e a pi mosios luomo eikšmės u i da i ki as: ‘lai-
mė, likimas’; ‘ka as, eilė’; ‘laiko iba, e minas’.
Visiems aišku, ką eiškia žodis laimė. Žinome jo sąsajas su žodžiais lem i, li-
kimas. Šioje ie oje eikia sus o i i nu ody i į išsamų Algi do Juliaus G eimo
s udijos an ąjį sky ių „Auš inė i Laima“ (G eimas 2005b). Jame a skleis os
11 Šiame s aipsnyje elemen a ūs objek ai y a leksemos iš LKŽ ( ik ienas ki as pa yzdys iš
DLKŽ). Lemos ašomos pa yškin u š i u su sa o nume acija. Te minus „leksema“ i „lema“
a oju pagal Jakai ienės (2005; 2010) apib ėžimą, ačiau siau ąja p asme, kaip LKŽ s uk ū i-
nius objek us.
4 PAV.Koncep ualioji me a o a
ELD
s uk ū a
konk e esnė
s i is
abs ak esnė
s i is
4 PAV. Koncep ualioji me a o a
ALGIRDAS SAUDARGAS
248 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
sąsajos a p laimės i dalios, laimės i likimo, Laimos i Laumės plačiame lie u-
iškos au osakos kon eks e. Lie u iškos leksikos i mi ologijos seman inis u-
inys bend iausiu būdu a aizduo as 4 pa eiksle. Rodyklės p iski ia schema inę
s uk ū ą kiek ienai plo mei ( eimui) a pe kelia ją iš ienos plo mės į ki ą. Ly-
ginamoji kalbo y a, nesidomėdama kogni y ine žodžių eikšmių sanda a, in-
doeu opiečių d asinį pasaulį nusku dina iki (šiuo a eju) aikų baidyklių ly-
gmens. Tai ik ienas pa yzdys, ku is odo, kad lyginamajai kalbo y ai de ė ų
p isiim i ben dalį a sakomybės dėl minė o „degu o šaukš o“.
Paž elkime į ki ą pa yzdį, ku į o malioji ling is ika au oma iškai a me a.
Pa ackas i Ža skus i smus sudės o į Rėdos a ą (ž . 5 pa .) (Pa ackas, Ža skus
2013: 10; Pa ackas 2014: 87).
5 PAV. Rėdos a as
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 249
Niekas ned audžia panašiai skambančius (nok i – nyk i) a in e uo us (mig-
i – gim i) žodžius panaudo i i smų san ykiams pa adin i. T adicinė ling is i-
ka a me a be kokį okių žodžių po ų sa yšį su kalbos mokslu. Imkime žodžių
po ą nok i / nyk i. Lyginamoji kalbo y a a ku ia okias p okalbės šaknis: *neh2k-
/ *nik- (SEJL 2007: 427, 425). Tai ski ingos šaknys i ski ingi e imologiniai
lizdai. Tuo susidomėjimas pasibaigia12. Seman ikos kogni y inis u inys, kaip
ma ėme, kalbininkų nelabai domina. Vis dėl o de ė ų pasidomė i.
Visų pi ma, bū ina pas ebė i, kad seman inę p iešp iešą, Rėdos a e p i-
ski iamą žožių po ai nok i / nyk i, apima pa s eiksmažodis nok i:
1 nók i 1. ‘b ęs i (apie aisius, ja us)’
1 nók i 4. ’silp i, menk i’
Da p isiminkime iš a osenos besi aukian į eiksmažodį:
2 nók i 1. in . ‘ei i, sek i iš paskos’
2 nók i 2. . ’ y is, gin is’
Šio eikšmių inkinio sanda ą galime a aizduo i kaip d i koncep ualiąsias
me a o as (Cuyckens, Gee ae s 2007). Veiksmažodžio 2 nók i u inį ‘ei i, sek i
iš paskos; y is, gin is’ iš eiškia b ėžinys 6 pa eiksle.
Taške P besi ejan is panoko ‘pa ijo’ i p anoko ‘p alenkė’. Pi moji me a o a
{2 nók i → 1 nók i 1. ‘b ęs i’} pe kelia b ėžinio s uk ū ą iš judėjimo e d ėje
12 Plg. Ka aliūnas 1995: 8.
6 PAV. 2 nók i schema
P
kelias
laikas
6 PAV. Veiksmažodžio 2 nók i schema

ALGIRDAS SAUDARGAS
250 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
plo mės į gam os plo mę, ku aškas P žymi b andos i šūnę. Ta pa i me a o a
a sispindi i eiksmažodyje p iei i:
1 p inók i 1. ‘p ib ęs i, p iei i’
p ie i 1. ’einan p isia in i (p ie ko)’ Liep o galą p iėjo.
p ie i 13. ’p ib ęs i, p inok i’ Šieme anksčiau p jo ugiai.
Ki a me a o a u i e ybinę in e siją:
{2 nók i → 1 nók i 4. ‘silp i, menk i’}
Kulminacijos aškas a i inka ne pozi y ą, be nega y ą (Nks nks i nu-
nks (numi s)). Veiksmažodis nyk i gelbs i nuo nepa ogios in e sijos. Todėl abie-
jų eiksmažodžių pilną kogni y inę s uk ū ą nusako d i okios me a o os:
{2 nók i → 1 nók i 1. ‘b ęs i’} + {1 nók i 4. ‘silp i, menk i’ ← 1 nk i}
Pi masis pa yzdys ebu o š elnus p iekaiš as lyginamosios kalbo y os ba-
uose iūsian iems kalbininkams, kad (aki aizdžiai) mažai gilinasi į šiuolai-
knę seman iką, ačiau šis pa yzdys kelia klausimų. Pa eik a s uk ū a y a LKŽ
a spindė os leksikos a osenos lygmenyje (ku is y a sinch oninis kelių šim-
mečių laike i a mių pasklidimo e d ėje ikslumu) kogni y inė sanda a. Ji
sa o p asmėmis na ū aliai apima ne ik ieno e imologinio lizdo žodžius, be
i onologinius „kaimynus“13. Kaip okios s uk ū os susida o, i y a klausi-
mas kalbininkams. Koncep ualiųjų me a o ų aida y a plačių diskusijų objek as
(Fusa oli, Mo gagni 2009). Kogni y inės pak aipos ling is ika p ipažįs a me-
a o os s a bą kalbos kai ai. Kokią aidą liudija nok i / nyk i seman inė s uk ū-
a – klausimas eikalauja k uopš aus y imo. Veiksmažodis 2 nók i, ku is y a
e d ėlaikinis koncep ualios me a o os pama as, iš a osenos jau pasi aukęs,
no s į ykio eikslas 2 p anók i ebė a p oduk y us naujų me a o ų šal inis
( uo įsi ikin i galima pa eikus šį žodį p og amai Google). P ie pa eik os sche-
mos da eikė ų p idu i i smo ašką, ku į g ažiai pa odo eiksmažodžio noko
abeja au osakoje:
Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū elė (d.) Gs.
Noks a da že ožė, noks a lelijėlė, noks a mano jaunys ėlė pas šelmį be nelį LTR
(M k).
LKŽ i DLKŽ pa eikia šiuos sakinius p ie eikšmės ‘ne ek i gai umo, ys i’
(DLKŽ pa eikia ik pi mą sakinio dalį). Įdomu, kad abeją pas ebi p o eso ius
Smoczyńskis, e sdamas šį sakinį d ejopai: „Doj zewala (= b endo) u a, do-
j zewala mię a, doj zewala lilia, jak zieliona u ka więdly (= y o) dni mej mlo-
dosci“. Ve imas a eiksmažodžių kei imas abeją a skleidžia i iksuoja kon-
k ečią in e p e aciją. Nepaka ojamas au osakos g ožis glūdi abejos būsenoje:
isu as pa s eiksmažodis nok i, be pi moje sakinio dalyje jis links a p ie
eikšmės ‘b ęs i’, o sakinio pabaigos azėje išny a g ėsmė ‘ne ek i gai umo,
13 Plg. Fede meie , Laszlo 2009.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 251
ys i’. Tai i smo aškas, glūdin is es u ių pap očių i Rasos š en ės esmėje.
Deja, kalbo y a Lie u oje is da abejinga abejai.
Žodžio eikšmės a pusa yje y a pa adigminiame san ykyje. Sakiniuose Gė-
lė noks a a Obuolys noks a p asmė p iklauso nuo o, kokią žodžio noks a eikš-
mę pa enkame: 1 nók i 1 ‘b ęs i’ a 1 nók i 3 ‘ne ek i gai umo, ys i’. Tačiau
sakinyje Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū-
elė SEJL in e p e acijoje os pačios eikšmės y a sin agminiame san ykyje: p a-
džioje noks a, po o nyks a. Ši sin agma y a ne sakinio sin aksės, be na a y o
s uk ū os lygmenyje. Palyginkime is šio sakinio a ian us:
Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū elė =
abeja au osakoje;
Vy o ū a, y o mė a, y o lelijėlė, y o mano jaunos dienos kap žalia ū elė =
LKŽ i DLKŽ in e p e acija;
B endo ū a, b endo mė a, b endo lelijėlė, y o mano jaunos dienos kap žalia ū elė
= SEJL in e p e acija.
Pi masis sakinys, kaip minė a, y a abeja, ku i su eikia au osakai in e p e-
acijos a i umą. An asis sakinys pakeičia žodį nko LKŽ siūlomu sinonimu.
T ečiasis sakinys y a a bulinis e imas iš lenkų kalbos.
Fo maliai žiū in , LKŽ in e p e acija y a eisinga. Žodynas a spindi žemdi -
bio pasaulė oką, ku i o ma osi ne gi ne ieną ūks an me į. Kalba labai jau i
i iksli s a biems gy enamos aplinkos b uožams. Veiksmažodžio 1 nók i pa-
g indinė eikšmė y a ‘b ęs i (apie aisius, ja us)’. Apie gėlę o nepasakysi. Tai
aišku iš okio sakinio:
Aguona žydėdama kaip ožė skyleles gauna, a anka, išnokusi išby a, ėjui
papu inus B.
Aguona pi ma žydi (kaip ožė), o po o noks a. Žiedas nenoks a, be žydi, kol
nu ys a. Noks a aisius, g ūdas, sėkla (išby a, ėjui papu inus ). Tačiau jaunys ė
i žydi, i b ęs a, i ys a:
Pe niūnas nepasi ikėjo jaunikiais i nesi yžo im i užku io, no s duk ė noko noko,
kol nepe noko i nep a ado jaunys ės ža umo š. (LKŽ).
Šis sakinys, LKŽ pažymė as kaip pe kel inės p asmės, . y. koncep ualioji
me a o a, pe kelia schemą iš augmenijos į žmogaus biologinę p igim į. Jaunys ę
gaima lygin i i su lelijos žiedu, i su noks ančiu obuoliu, i (deja) su pe nokusiu
aisiumi a nu y usiu žiedu. Šis i smo aškas g ažiai i koncep ualiai iksliai
nusaky as Rėdos a o schemoje, be mus domina aiškos kalboje a ž ilgiai. Sa-
kinyje o maliai iksliai pakei ę noko į y o, p a andame isą au osakos poe inę
esmę. Veiksmažodis y o ne u i abejos i odėl nea e ia skai y ojui (bei klausy-
ojui – juk ai daina!) p ieigos p ie i smo aško ( aip su o muluo ų kogni y inė
ALGIRDAS SAUDARGAS
252 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
psicholing is ika). SEJL in e p e acija, aukodama ikslumą14, mėgina kons uo-
i šią p ieigą. Vi smo aškas y a a skleis as sąmoningame acionaliame lygme-
nyje, kaip disku so sklaida (b endo lelijėlė > y o mano jaunos dienos). Tau osaka
naudoja abeją, glūdinčią eiksmažodyje nok i, kad a e ų nesąmoningą p iei-
gą p ie i smo aško. Tai ski umas a p p ozos i poezijos.
Šis neabejo inai ilgaamžis u inys ne anda ie os lyginamosios kalbo y os
ba uose, no s SEJL, ekons uodamas o mą *neh2k-, šaknies indoeu opie iška
kilme neabejoja. A oks žemdi bio pasaulė okai ke inis u inys a ėjo iš p o-
kalbės, a bu o bal ų kalbose suku as, kaip pos poziciniai ie ininkai, i daba
jau nyks a – ai klausimai, ku iuos kelia kogni y inė analizė. DLKŽ pa odo,
kaip šis pla us i gilus seman inis laukas aižėja. Kalba neiš engiamai kin a. Kas
išsaugo ina, o kas nes a bu – ai esminis klausimas. Nekomen uosiu i nek es-
ionuosiu aiškos (i ašybos) s abilumo s a bos. Kalbos išmoks ame nesąmo-
ningai, odėl nesąmoningo su okimo mechanizmai kalbos gy as ingumui u i
lemiamos eikšmės. Kad žino ume, ką i kaip saugo i, jie u i bū i nuodugniai
iš i i.
Daba paž elkime į ke i ą sakinio a ian ą, ku iame pasku inis eiksma-
žodis nok i pakeis as eiksmažodžiu nyk i.
Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nyko mano jaunos dienos kap žalia ū elė.
Jis pa eik as ne am, kad pakeis ų dainos eks ą. Tam, kas pasaky a apie abe-
ją, nebė a ką p idu i. Šio sakinio aiška (nok i / nyk i), palieka abeją pi moje
sakinio dalyje (nko lelijėlė), be a skleidžia sąmonei g ėsmę sakinio an oje da-
lyje (nyko mano jaunos dienos). Tau osakoje i smo aškas glūdi giliai pana din-
as eiksmažodžio nok i polisemijoje. Šis sakinys iškelia i smo ašką į sąmo-
nės lygmenį (kaip i SEJL in e p e acija), be lieka pana din as į pasąmonę pe
onologinį panašumą. Tai nė a koks naujas ling is inis ak as, p ieš a aujan is
lyginamosios kalbo y os iš adoms. Tai nuo oda į seman iškai susie ą elkinį,
apiman į abi p okalbės šaknų o mas. Seman inis ise as (geš al as) y a kalboje
apiman is abu e imologinius lizdus, esančius onologiniu požiū iu „apo oni-
niame a s ume“. Nok i / nyk i pa yzdys mo y uoja pa adinimą onoseman-
inės sakmės. Sakmė – na a y o lygmens e minas. Šis s aipsnis y a ski as
okių s uk ū ų paieškos i ap ašymo me odikai. Šiame pa yzdyje onoseman-
inė sakmė apima isą aiškos kon inuumą LKŽ: nok i, nyk i, neik i, niūk i, […]
niekas, nak is […] i . . Seman inio geš al o pama ą suda o minė a me a o ų
po a i i smo aškas. Paulo Kugle io „disku so alchemijos“ požiū iu ai one-
iškai a imų žodžių elkinys, ienijamas emociškai s ip iai mo y uo o p asmių
14 Doj zewala žodyne e čiama ‘b ęs a, noks a’. Kaip ma ėme, šios eikšmės LKŽ gėlėms nep i-
ski ia. A galima lenkų kalbos žodį doj zewala a o i ne ik aisiams, be i gėlėms – sp ęs i
nesiimu.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 253
ise o – imago. Beje, i smo aško, siejamo su nok i / nyk i, g ėsmė, ku i išsa-
miai ap ašy a Vi smų knygoje, y a a pa i, apie ku ią kalba pag indinis psicho-
anali iko s udijos pa yzdys (nekal ybės p a adimas; Kugle 1980: 11). Tačiau
psichoanali ikų ap ašomam pasąmonės u inių kompleksui ūks a sanda os
s uk ū os. Jungo kolek y inės pasąmonės a che ipai įž elgia ik labai bend us
b uožus. Čia eikia ies i il ą į i esnę uolą – ma ema iką. Iš Čilės kilęs š ei-
ca ų psichologas Ra aelis Núñezas (šiuo me u di ban is San Diego uni e si e e
Kali o nijoje), analizuodamas Jungo susi ašinėjimą su ga siu iziku Wol gangu
Pauli’u, pas ebi koncep ualinį a i ikimą a p kolek y inės pasąmonės a che i-
pų i kogni y inėje ling is ikoje a ojamų aizdinio schemų (Núñez 2008: 9).
Núñezas su ienu iš kogni y inės ling is ikos p adininku Geo ge’u Lako u
ūks an mečio pabaigoje a skleidė kogni y inę ma ema inio mąs ymo sanda ą
(Núñez, Lako 1998; Lako , Núñez 2001). Tai pi mieji žingsniai į mūsų jau
minė ą da p ieš pusę amžiaus Hadama d’o a lik os ma ema inės kū ybos ana-
lizės mokslinę s udiją (ž . 1.3). Šiandien šia k yp imi di ban ys mokslininkai
naudoja i kogni y inės ling is ikos bei psichologijos me odus, i neu o iziolo-
ginius smegenų eiklos ma a imus (ž . Núñez, Ma ghe is 2014; Ma ghe is, Ed-
wa ds, Núñez 2014; Dehaene, B annon 2011; Dehaene 2014).
1.5. Fonoseman inių sakmių meis a imas
„I mūsų laikais meis au ojas y a as,
ku is iską da o pa s, sa o ankomis i naudodamas,
p iešingai negu am ik os s i ies meis as [specialis as],
isokias, dažnai a si ik ines p iemones.“
Claude Le i-S auss
Apibend indami galime pasaky i, kad onoseman inė sakmė y a one iškai
a imų žodžių elkinys, ku io žodžių eikšmių e d ės, laiko i jėgos dinamikos
(ELD) seman inis u inys suda o ise ą, dažnai įgyjan į emocinį k ū į. Ku o-
kių sakmių ieško i? A sakymas: LKŽ. Kugle is domisi pasąmonės ap aiškomis
žmogaus psichikoje i i ia uos a ejus, kai one iškai a imų žodžių elkinius
galima įž elg i sapnuose a izijose. Liguis oje psichikoje (F eudo ap ašy as
Ra Man a ejis) a kalbos ik uose pasi eiškia indi idualios psichikos būsena.
Tiesiogiai kalboje sakmių galima ieško i suku uose eks uose a ba pačioje žo-
dyno sanda oje. Tau osaka, kaip ma ėme, slepia kogni y inę s uk ū ą žodžio
daugia eikšmiškume – ãbejoje. Sin agmiškai sąskambius plė oja pe kai ybos i
da ybos pa adigmas (LKŽ: Aš kelei is kelei ėlis, keleliu kelia ęs KlpD20). Teks ų
ALGIRDAS SAUDARGAS
260 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
sanda ą. Ypač ai yšku, kai s a s ome ik lie u iškų (a bal iškų) žodžių e imo-
loginio lizdo seman inį u inį, o „pag indinė eikšmė“ p imes a klasikinių kal-
bų au o i e o19. Tu ingas lie u iško lizdo seman inis u inys, ku is LKŽ pa eik-
as kaip an delno, iesiog igno uojamas. Išugdomas ydingas pap o ys mąs y i
apie šaknį (žodžio a ekons uo ą p okalbėje) kaip u inčią eikšmę i a eikš-
me dažnai manipuliuojama. Ši okį požiū į į seman iką bū ina keis i. Tikslesnis
mąs ymas (seman ikos mokslo p asme) u i ž elg i į seman inį sekos {leksema
< žodis < šaknis < ekons uo a šaknis} u inį kaip į nuoseklų abejos a sklei-
dimą. Leksema iš eiškia galu inį iena eikšmiškumo siekinį sąmoningoje kal-
boje. Rekons uo a šaknis u i didžiausią abeją. Š ai okioje pe spek y oje gali-
me kalbė i apie p iebalsių po os p asmingumą. Tai juo labiau nė a eikšmė, be
mo y uo as isų žodžių, isų eikšmių ise as. Fonoseman inė sakmė i y a ŠP
p asmė – mo y uo as jos seman inis u inys. Seką galime p a ęs i {leksema <
žodis < šaknis < ekons uo a šaknis < onoseman inė sakmė}.
Į sąsają a p ŠP i ELD s uk ū ų nu odo i Pa acko minimi sime ijos bei
adinamasis nok i / nyk i dėsniai, i Sla ėno šaknų inklas. Šios p anokėjų įž al-
gos kalbos mokslo nebu o p ipažin os, nes, kaip bu o minė a, onologiniai y-
šiai y a eks asis eminiai, o seman iniai – eks aling is iniai. Vis dėl o jiems
galima as i ie os kad i Ray’aus Jackendo o lygiag ečiojoje a chi ek ū oje
(Jackendo 2003).
Gene a y inė mo ologijos i sin aksės sanda a, besi emian i onologine sis-
ema, suda o pag indinį kalbos ak ų sis eminimo p incipą. Au onomiška kal-
bą ap ašančių žinių sis ema, ku iai pama us paklojo Fe dinandas de Sosiū as,
o o malų g iež umą su eikė Noamo Chomsky’io ado aujama gene a y is-
ų ka a, pag indė kalbo y os kaip ikslaus mokslo siekinį i sukū ė isiško
kalbos o maliza imo iliuziją. Gene a y inės ling is ikos pas angos kalbą o -
malizuo i bu o adinamos kogni y ine e oliucija, di b inio in elek o paieškų
one. Kogni y inės ling is ikos s o ė adosi kaip eakcija į gene a y inių me-
odų nebe aisingą o malizmą. Užimdamas a pinę, sa o iško aikin ojo, po-
ziciją Jackendo as pasiūlė lygiag ečiąją a chi ek ū ą, pas ebėdamas, kad kal-
boje y a ne iena sa i a nep iklausoma gene a y inė sis ema. Lygiag ečiosios
a chi ek ū os požiū is agina, nusakius a ski as gene a y ines s uk ū as, i i
jų a pusa io sąsajas. Pag indinės y a onologinė, sisn aksės (apiman i i mo -
ologiją) i seman ikos gene a y inės s uk ū os. Be šių, Jackendo as mini da
i e d ės s uk ū ą (ž . 9 pa .). Pa s au o ius p ipažįs a, kad e d inė s uk ū a
apima i laiko su okimą bei jėgos dinamikos o mas (Jackendo 2003). E d ės,
19 Plg. MA 2006: 396, 404, ku p okalbės šaknys *h1enek - i *bhe - indoeu opiečių kalbų spek e
apima eikšmes ‘im i’, ‘neš i’ i ‘duo i’ plačiame eime, be „pag indinė eikšmė“ pa enkama
pagal „au o i e ą“.

Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 261
klausa
Mo o inės
ins ukcijos
kalbos
pada gams
Fonologija
Sin aksė Koncep ualinė
s uk ū a ELD
s uk ū os
ega
ly ėjimas
p op io ecepcija
eiksmai
?
9 PAV. Lygiag e i a chi ek ū a pagal Jackendo
klausa
Mo o inės
ins ukcijos
kalbos
pada gams
Fonologija
Sin aksė i
mo ologija
Koncep ualinė
s uk ū a
ELD
s uk ū a
ega ly ėjimas p op io ecepcija
eiksmai
onseman inė
sakmė
10 PAV. Fonoseman inė sakmė lygiag ečioje a chi ek ū oje
9 PAV. Lygiag ečioji a chi ek ū a pagal Jackendo ą
10 PAV. Fonoseman inė sakmė lygiag ečiojoje a chi ek ū oje
ALGIRDAS SAUDARGAS
262 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
laiko i jėgų są eikos (dinamikos) su okimas i jo aiška kalboje pas a aisiais
dešim mečiais i amos is in ensy iau. Jackendo as sa o lygiag ečiojoje a chi-
ek ū oje siūlo nusaky i onologines, sin aksines bei seman ines gene a y ines
s uk ū as bei i i jų sąsajas.
E d inei s uk ū ai jis nu odo sąsają ik su koncep ualine s uk ū a. Tai są-
okų u inio sklaida pe į ai ius žmogaus pojūčius (modalumus). ELD s uk ū-
ų sąsajų su sin akse a onologija jis nenuma o. ELD iesioginė sąsaja su ono-
logine kalbos sanda a i y a a e i o ija, ku ioje y o minė i nelies i lie u ių
kalbo y os di onai. Mūsų požiū is siūlo iesioginę ELD s uk ū ų aišką o-
nologijoje. Ki aip a ian , ši oks požiū is pos uluoja, kad koncep ualinės s uk-
ū os sąsają su onologine aiška lydi ne ik sąsaja pe sin aksę (įskai an mo o-
logiją), be i sąsaja pe ELD. P isimindami kogni y inės ling is ikos pasekėjų
nuola pab ėžiamą g ama ikos (įskai an sin aksę) p asmingumą bei g ama i-
niame u inyje y aujančią ELD in o maciją, Jackendo o lygia ečios a chi ek-
ū os ikampį galime papildy i iki e aed o (ž . 10 pa .).
2. SAKMĖ APIE KELIĄ IR LAIKĄ
2.1. E d ės, laiko i dinamikos su okimas bei aiška
kalboje
„Tad p adinis e d ės aizdinys y a
ap io inis s ebinys, o ne są oka“
Imanuelis Kan as (Kan as 1982: 77)
Paklauskime, kas pa aizduo a 11 pa eiksle – gėlė ankoje a an ankos?
Aki aizdu, kad ie ininko a p ielinksnio an pasi inkimas p iklauso nuo o,
kaip, ž elgdami į pa eikslą, padalinsime e d ę: a anka bus su okiama kaip
alpykla (užda as pa i šius) a kaip a ama (a i as pa i šius).
Ši si uacija nea si ik inai pas a uoju me u sulaukė išski inio dėmesio20. Joje
susike a jėgos dinamikos i e d ės su okimo aiška. Bu o išsamiai i iama iek
angliškų p ielinksnių on / in a osena, iek į ai ių kalbų p ielinksnių sis emos.
Kalbos y imuose kon eks as, ku io a ž ilgiu kalbama apie pa alpin us daik-
us, adinamas a skai os eimu. Psichologija i ia, kaip pojūčiais pa i iamas
20 Ž . E ans, Chil on 2010 i gausias nu odas en.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 263
aizdinys in e p e uojamas iename a ki ame a skai os eime. Seman ikos po-
žiū iu čia susidu ia onomasiologinė pespek y a (kaip galima ski ingai pa a-
din i ą pa į po y į) su semasiologiniu y imu (kokioms si uacijoms p i aikomas
ienas a ki as daugia eikšmis p ielinksnis). I iena, i ki a abeja a skleidžiama
pasi inkus ima ės e d ės padalinimą d imačiu pa i šiumi.
E d ė y a ima ė i izo opinė. Ką no s e d ėje pa alpin i galime ik ko
no s ki o a ž ilgiu. Ma ema ikoje a ją naudojančiuose iksliuosiuose moksluo-
se daik ai alpinami koo dinačių sis emos a ž ilgiu. Kalbos u i sa ų būdų iš-
eikš i deka inės koo dinačių sis emos san ykius: aukš yn / žemyn; pi myn /
a gal; kai ėn / dešinėn (Landau, Jackendo 1993). E d inius san ykius iš eiškia
iek leksika, iek g ama inės p iemonės. A skai os eimai gali bū i ski ingi i
kalbos jais sa aip naudojasi.
Da aš un ajame dešim me yje pa eik a He be o Cla ko analizė p is a o po-
žiū į, ku is iesiogiai klausia, kaip mes su okiame e d ę (Cla k 1973). T umpai
apž elgsiu šį požiū į. Vaikas gims a pasaulyje, ku aikš o s ačias plokščia žeme
i isu jaučia g a i acijos po eikį. Tai jam su o muoja e d ės su okimo s uk-
ū ą, ku ią au o ius adina pe cep ualine e d e – P-e d e. P adėdamas kalbė i
aikas šiam po y iui a oja e d inius kalbos e minus, ku ie suda o sis emą,
au o iaus adinamą L- e d e (kalbos e d e). Cla kas nag inėja d i hipo ezes:
ko eliacijos hipo ezę i sudė ingumo hipo ezę. Ko eliacijos hipo ezė eigia, kad
L- e d ė sa o sanda a u i a i ik i P- e d ę. Sudė ingumo hipo ezė i ina, kad
aikas anksčiau įsisa ina pap as esnius e minus, o po o sudė ingesnius (ž .
Cla k 1973: 28).
Be abejo, nuo minė o Cla ko s aipsnio p aėjo ne ienas dešim me is a p-
disciplininių s udijų. Paminėjau šį s aipsnį, nes jo su o muluo os d i hipo ezės
nusako šio sky iaus bend ą kon eks ą. Li e a ū a e d ės su okimo i jos aiškos
kalboje ema y a sunkiai ap ėpiama. Bend ą apž algą i analizę p ieš du de-
šim mečius y a pa eikęs S ephenas C. Le insonas (Le inson 1996), o ėlesnių
da bų inkinį edaga o E ansas i Chil onas (E ans, Chil on 2010). Ten galima
11 PAV. Gėlė ankoje a an ankos?
ALGIRDAS SAUDARGAS
264 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
as i i daug nuo odų a i inkamomis emomis. P ie jų da galima p idu i e d-
ės, laiko i skaičių su okimo smegenyse apž algą (Dehaene, B annon 2011)
bei neseniai pasi odžiusią Chil ono monog a iją (Chil on 2014).
Deka inė koo dinačių sis ema į eda po ašį kiek ienai ima ės e d ės di-
mensijai. Mums ūpi pa s pi masis žingsnis, ku iuo mažinama e d ės izo opi-
ja. Ti sime p adinį žingsnį, kai ys ma a imai suskaidomi į d ima į pa i šių
i ienma ę liniją. D ima is pa i šius šiame p adiniame padalinime lieka izo-
opiškas. Tu ime du undamen alius pap asčiausius pasi inkimus – begalinė
plokš uma a ba užda as pa i šius. Padalinus ima ę e d ę plokš uma, likusi
dimensija y a e ikali k yp is, ku i ke a pa i šių. Plokš uma lieka izo opiška.
Užda os s e os a eju likusi dimensija y a spindulys, einan is iš cen o. S e a
aip pa lieka izo opiška (ž . 12 pa .).
Lie u iškų šaknų sanda oje ai a i inka K/L >< L/K in e sijos a aizda i-
mą į a skai os eimus AFK-L i AFL-K. E d ės su okimo s uk ū os dažniausiai
i iamos sin aksės lygmenyje. Nag inėjamos į ai ių kalbų p ielinksnių sis e-
mos. Kol kas nepa yko as i y imų, kaip p adinis e d ės padalijimas eiškiasi
kalboje. Kiek ienu a eju a skai os eimui galime p iski i ieną a ba ki ą pa-
dalijimo pobūdį. Šis padalijimas glaudžiai siejasi su a skai os eimų ski s ymu
į egocen inius i alocen inius, be su juo nesu ampa. Lie u iškoms šaknims
i i šį p adinį e d ės izo opijos sumažinimą imsime pag indu.
E d ės padalijimas są eikauja su laiko i jėgų dinamikos su okimu. F eime
AFK-L laikas su okiamas ienmačiu a ki okiu judesiu e d ėje. Tuo a pu ei-
me AFL-K laikas u i sa o unikalią, į e d inę o mą nesu edamą p igim į, ai
12 PAV. T ijų ma a imų e d ės suskaidymas ne ibo a plokš uma a ba
ibo u pa i šiumi
kel i
laiky i
AF
K/L
AF
L/K
12 PAV. T ijų ma a imų e d ės suskaidymas ne ibo a plokš uma a ba ibo u
pa i šiumi
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 265
g ažiai pa odo lie u iški eiksmažodžiai lauk i i lik i (plg. Gal on 2011). Toks
e d ės padalijimas glaudžiai susie as su d ejopu jėgų san ykiu. Jei pe kelian
ieną daik ą judesys pe duodamas ki am, ai gali yk i d iem būdais: judesį
aldan is daik as ki o a ž ilgiu y a a ama a ba alpykla. Tai aišku iš mūsų p a-
dinio pa yzdžio. Be , pe eidami nuo sin aksės lygmens p ie šaknies sanda os,
lie u iškų šaknų seman ikoje a e iame gilesnį e d ės, laiko i jėgų dinamikos
san ykį. Neu o iziologiniai e d ės su okimo y imai pa odė, kad smegenys aip
pa linkusios ima ę e d ę daly i į pa i šių i e ikalią k yp į.21
Tai, kas pasaky a, galima susumuo i len elėje:
AFK-L AFL-K
a i a užda a
kelias laikas
e d ė plokš uma + e ikalė s e a + spindulys + aškas
laikas ajek o ija e d ėje ukmė aške
jėga pasklidusi pa i šiuje
eikian i linijoje
sukoncen uo a aške
2.2. Jėgos dinamika eiksmažodžių kel i i laiky i
polisemijoje
Pasigilinkime į jėgos dinamiką pagal Leona do Talmy (Talmy 2000: 409;
De Mulde 2007). Kadangi šis, kogni y inėje ling is ikoje jau senokai apęs
klasika, me odas lie u iškuose seman ikos y imuose da labai e ai su inka-
mas, išdės ysiu jo esmę smulkiau. Jėgos dinamika nusako san ykį a p d iejų
sa eikaujančių jėgų: agonis o i an agonis o. Agonis as ai as objek as, į ku-
į nuk eip as sakinio dėmesys i ku is a ba pasižymi polinkiu išlaiky i esamą
s aciona ią būseną, a ba pa s u i po enciją judė i a ki aip eik i. An agonis as
eikia p iešingai agonis ui. Susida o ke u ios si uacijos. D i si uacijos y a, kai
an agonis as nugali agonis ą:
JDa – agonis as siekia išlaiky i s aciona ią būseną, be an agonis as jį išjudina;
JDd – agonis as u i po enciją judė i, be an agonis as jį sulaiko.
Ki os d i si uacijos analogiškos, ik an agonis ui nepasiseka nugalė i agonis-
o i šis išlaiko s aciona ią būklę a judėjimą. Jos pažymė os a i inkamai JDb i
JDc. Talmy (2000: 412) sa o monog a ijoje daugiausia i ia jėgos dinamiką, a -
siskleidžiančią sakinio sin aksėje. Jei kamuolys (k epšinio, u bolo a gol o) guli
21 Ž . ima ės e d ės neu o iziologinių y imų apž algą (Je e y e al. 2012).

ALGIRDAS SAUDARGAS
266 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
an žemės, jis en i pasiliks, neben kas no s jį paspi s, paims a ki aip išjudins.
Ta kime, pučia pakankamai s ip us ėjas, ku is kamuolį išjudina. Tuome si u-
aciją JDa nusako oks sakinys: Pučian s ip iam ėjui, kamuolys ieda aikš e. Jeigu
kamuolį padėsime an šlai o, ai jis u ės endenciją nu iedė i, neben jį kas lai-
ky ų: Kamuolys ne ieda nuo šlai o, nes jį laiko anki žolė. Čia u ime a ejį JDd. Ka-
muolys abiem a ejais y a agonis as, į ku į nuk eip as eiginio dėmesys. Vėjas i
anki žolė y a an agonis as, ku is įsijungęs į si uaciją, pakeičia (a siekia pakeis i)
agonis o būseną. Šias d i schemas Talmy laiko pag indinėmis, a nešančiomis į
kalbą eiksmą i jo p iežas į. Jis jas simbolizuoja jung ukais kadangi / nes: Ka-
muolys ieda, nes / kadangi pučia s ip us ėjas; Kamuolys ne ieda, nes / kadangi jį
laiko anki žolė. Ki os d i si uacijos nusako nepa ykusį an agonis o po eikį i jas
Talmy simbolizuoja žodžiu nepaisydamas (an. despi e): Kamuolys guli nejudėdamas,
nepaisydamas s ip aus ėjo; Kamuolys ieda, nepaisydamas ankios žolės.
Mus domina ie a ejai, kai jėgos dinamika glūdi pačioje eiksmažodžio ša-
knyje. Ki aip a ian , i sime eiksmažodžio eikšmės ELD u inį. Pe eidami
p ie lie u iškos leksikos pa yzdžių, juos galime pa aizduo i 13 pa eiksle pa eik-
u pa idalu. Čia lyginame pag indines kel i i laiky i eikšmes bei jų neiginius:
kl i I.1. ‘ką sunkų im i aukš yn’ Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės?
kl i I.10. ‘a i, plėš i’ Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų nekėlei, ko linelių nesėjai?
laik i 1. ‘ u ė i, kad nenuk is ų, neiš ūk ų’ S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko
ankelėj šilkų ska elę; Ge ai pada ei, sesužėle, kad u nelaikei bė us ži gelius.
Šiame pa eiksle sk i ulys žymi agonis ą, o pusmėnulis an agonis ą. Rody-
klė a ba aškas sk i ulio idu yje nu odo agonis o endenciją (judė i a s o ė i),
o pliusas pusmėnulyje a sk i ulyje odo, kas laimi – an agonis as a agonis-
as. Apačioje punk y inė linija aizduoja galu inį ezul a ą: judesį a ba s o ėji-
mą. Sakiniuose iš LKŽ eiksmažodis, pe eikian is JD, pa yškin as, o agonis as
pab auk as.
JDa i JDd a skleidžia pag indinių eikšmių kl i I.1. ‘ką sunkų im i aukš-
yn’ i laik i 1. ‘ u ė i, kad nenuk is ų, neiš ūk ų’ seman ikos ELD. Kaip mi-
nė a anksčiau, ai d i pag indinės schemos, nes jos nu odo į galimus si uacijos
pokyčius: laimi an agonis as, ku is agonis ą išjudina (JDa) a ba sus abdo (JDd).
Pliusu abiem a ejais pažymė as an agonis o pusmėnulis. Nenuos abu, kad šios
schemos iš eiškia pag indinių eikšmių p asmes (kl i I.1 i laik i 1). Ki os
d i schemos nu odo į a ejus, kai laimi agonis as i si uacija išlieka nepaki usi.
Schemas JDb i JDc galime gau i schemoms JDa i JDd p i aikę loginę ans-
o maciją – neigimą. Paž elgę į schemas JDa i JDb, ma ome, kad jos ski iasi
ik pliuso ženklo pe kėlimu iš pusmėnulio (an agonis o) į sk i ulį (agonis ą). Tai
y a neiginio seman ika – an agonis o pas angos paneig os i laimi (išlaiko sa o
endenciją) agonis as: nepakėlė (nekėlė) pū o (di onų). Analogiškai pe keldami
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 267
pliusą, pe einame nuo JDd p ie JDc (nelaikė, neišlaikė, nenulaikė bė ų ži gelių (šil-
kų ska elės)).
Talmy schema a skleidžia ke u is galimus san ykius a p agonis o i an a-
gonis o. Mus domina jos yšys su e d ės su okimu. Pa odysiu, kad e ikaliu
b ūkšniu padalinus schemų ke e ą, kai ėje pusėje a sidū usios JDa i JDc y a
su okiamos eime AFK-L, o dešinėje likusios JDb i JDd a i inkamai eime
AFL-K (ž . 14 pa .).
Kad iš yškė ų e d ės su okimas, JDb i JDc sakinius su neiginiais pakeičiau
in anzi y inių eiksmažodžių kil i i lik i a osenomis. Paž elkime į in anzi-
y inę eiksmažodžio o mą kil i. Ji nusako daik o būseną. Kai daik ą keliame,
jis kyla. Tačiau LKŽ pa eik i pa yzdžiai i pa s apibūdinimas odo ką ki a:
k l i 1. ’kel is aukš yn’ P o inkšnas kyla mėnuo.
13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu
→
●
------→------
---------●--------
+
+
S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko ankelėj
šilkų ska elę.
Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės?
JDd
●
------→------
---------●--------
+
+
Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų
nekėlei, ko linelių nesėjai?
Ge ai pada ei, sesužėle, kad u nelaikei
bė us ži gelius.
JDb
JDc
JDa
→
13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu
ALGIRDAS SAUDARGAS
268 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Mėnuo kyla ne odėl, kad jį kas no s kelia. Nei kasdienėje pasaulė okoje,
nei pasi emdami as onomijos žiniomis negalėsime nu ody i jėgos, ku i kelia
pagal schemą JDa. I ne pa s mėnuo keliasi. Mėnuo iesiog kyla. Sakinys iš eiš-
kia s ebimą mėnulio judėjimą inkšnos medžio a ž ilgiu. Ki aip a ian , jėgos
dinamikos sakinyje nebė a. Vis dėl o žodžių po a kel i / kil i neleidžia isiškos
absencijos. Jėgos dinamika nė a išnykusi, be nus um a į su okimo pašalį – o-
ną. P iekiniame plane g ynas e d inis judesys. Esminis kel i / kil i seman ikos
ski ian ysis b uožas y a JD pe kėlimas iš p iekinio plano (p o ilio) į oną, p o ilį
14 PAV. Jėgos dinamika i e d ės padalinimas
→
●
------→------
---------●--------
+
+
S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko ankelėj
šilkų ska elę.
Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės?
JDd
→
●
------→------
---------●--------
→
+
+
Vienai iena likaũ namie, isi išėjo .
P o inkšnas kyla mėnuo.
JDb
JDc
JDa
AF
K-L
AF
L-K
LAIKAS
KELIAS
14 PAV. Jėgos dinamika i e d ės padalijimas
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 269
paliekan e d ėlaikiui. Todėl šį sakinį da sąlyginai galime pa alpin i schemoje
JDc. Palyginkime šią si uaciją su pag indinių eikšmių kel i (JDa) i laiky i (JDd)
schemomis. Mėnuo kyla, ne odėl, kad jį kas no s kelia, be (pagal p adinę Tal-
my in e p e aciją) jis kyla, nepaisydamas g a i acijos. Tokie y a isi iesiogiai
(be me a o inio pe kėlimo) eiškinius nusakan ys LKŽ sakiniai:
Aukš yn kilo milžiniški dulkių debesys.
Pa asa į iš a o pie ų kyla šil as ūkas.
Schemoje ne ekęs pliuso an agonis o pusmėnulis y a, iena e us, a ėjęs iš
JDd (g a i acija nesugeba sulaiky i egėjimo lauke kylančio mėnulio). Ki a e us,
jis a spindi ieną iš d iejų JDa są eikaujančių jėgų (g a i acija nė a jėga, ku i
kelia, be y a jėga, ku i ukdo kel i). An agonis o nugalinčioji jėga, kaip ma-
ėme, isiškai nebedaly auja, o p alaimėjusiojo schemoje JDc an agonis o jėga
y a g a i acija, ku ią schemoje JDa nugali keliančioji jėga. Taigi eiksmažodžio
kil i seman ika y a e ikalus judėjimas g a i acijos one. Tai i y a eiksmažo-
džio kel i iššauk as a skai os eimas AFK-L. Reikia pas ebė i, kad eiksmažodžio
kil i kei imas sang ąžine o ma kel is kai ku iais a ejais inka, be p asmę keičia.
Sang ąžinis eiksmažodis lieka schemoje JDa, su apa inus agonis ą su an ago-
nis u. Ki os kalbos dažniausiai ie oje lie u iško kil i (a analogiškų eiksma-
žodžių) a oja bū en sang ąžines o mas. Lie u ių kalboje oks kei imas, kai
jis neiš eiškia kogni y inės sanda os, a do giluminį mūsų kalbos audinį. Ana-
logiškai galima ap a i i laiky i / lik i. Mums s a bu, kad pasi aukus JD į oną,
kil i i lik i a sidu ia ski ingose a skai os eimuose. Veiksmažodis kil i pe kelia
į ienmačio judesio aišką, ku į g ažiai simbolizuoja daik a a dis kelias. F ei-
mas AFL-K, pašalinus jėgas, užsklendžia idinėje užda oje e d ėje be e d inio
judesio. Lieka ik laikas.
Pa yzdys iš poezijos g ažiai pa odo, kad eiksmažodis kil i u i sa o eikš-
mės one JD. LKŽ u ime du sakinius, ilius uojančius leksemą pakl i 2 ’pa-
sikel i aukš yn’:
Pakilo į dangų ma gi sakalai V.Myk-Pu .
Pulkas paukščių paklo KI121.
Poezijoje ma gi sakalai negali kil i aukš yn kaip ūkas a iesiog paukščių
pulkas. Todėl ki os Vinco Mykolaičio Pu ino eilė aščio „Ma gi sakalai“ eilu ės
a skleidžia į oną nus um ą JD:
Lydėdami gęs ančią ža ą ėlai
Pakilo į dangų ma gi sakalai.
Paniekinę žemės ylingus sapnus,
Padangėje iš iesė sa o spa nus.
Paaiškėja, kad ma gi sakalai ne šiaip kyla, be nu aukė yšį su žeme, ku i
juos laikė, iliodama ylingais sapnais, o juos kelia iš ies i spa nai.
ALGIRDAS SAUDARGAS
276 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
(kelia), be a klio jau ne, isiškai a i inka šį apibūdinimą. Jam a i inka i isi
ki i s aipsnyje kl i I.2. pa eik i pa yzdžiai, išsky us mūsų posmelio agmen-
ą. Apibūdinimo an oji dalis ‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’ aki aizdžiai
ik jam i ski a, nes isiems ki iems pa yzdžiams oks aiškinimas pe eklinis.
Pi moji apibūdinimo dalis ‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą (spaudžian kam
žemyn)’ pi majam sakiniui nelabai inka. Iš iesų neį ikinamai skambė ų ei-
kmažodžio kelia eikšmės sakinyje Žemė kelia žolę išaiškinimas, kad žemė a -
laiko žolės sunkumą spaudžian jai žemyn. Keis okai a ody ų i asos spaudi-
mas žolei. Iš esmės, an oji apibūdinimo dalis leidžia eiksmažodį kelia pakeis i
eiksmažodžiu laiko: Žemė laiko žolę. Kadangi a me ėme JDb, kaip ne inkamą,
kas uome sąlygoja eiksmažodžių sinonimiją? Paž elkime, kaip a odo pos-
melis, jei isu sukeisime eiksmažodžius:
Žemė laikė žolę, Balnas laikė ai ą,
Žolė laikė asą, Rai as laikė kepu ėlę
Rasa laikė pasagėlę, Senai mo inėlei.
Pasagėlė – ži gą (Rai as kėlė kepu ėlę
Ži gas laikė balną, Senai mo inėlei)
Visu , išsky us pasku inę azę, eiksmažodis laiky i pa a o as aisyklingai
pažodine a pe kel ine p asme. Veiksmažodis laiky i iksliau negu kel i a spindi
19 PAV. eiksmažodžių kel i i laiky i semasiologinė i onomasiologinė
abeja
laiký i
kél i
‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą
(spaudžian kam žemyn)’
‘ e i, bū i inkamam’
kél i I.2.  laiký i 25
AFK-L
AFK-L AFL-K
AFL-K
kél i I.1
‘ką sunkų
im i aukš yn’
laiký i 1
‘ u ė i, kad
nenuk is ų,
neiš ūk ų’
kél i I.2. laiký i 25
19 PAV. Veiksmažodžių kel i i laiky i semasiologinė i onomasiologinė abeja

Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 277
ap ašomą aizdinį. Tačiau aizdinys lieka s a iškas. Veiksmažodis laiky i pa-
a o as pagal schemą JDd. Tačiau isa dainelės poe ika dings a, nes žodis lai-
kė mūsų sąmonėje iššaukia s a išką eimą AFL/K. Liaudies kū yba pasi enka
eiksmažodį kėlė, o ka u su juo i dinamišką eimą AFK/L, pe jam nebūdingą
schemą JDd (‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’). Da daugiau, eiksmažodis
kėlė a neša isą sa o polisemiją (su JDa i JDb) ã bejos pa idalu (p isiminkime
pa a lę!): Rasa kėlė pasagėlę – sup ask kaip no i, . y. isaip iš ka o. Tai nuos a-
bus ã bejos pa yzdys liaudies poezijoje, ik a kalbos ga suose paslėp a Džiokon-
dos šypsena, analogiška Zeki minimiems aizduojamojo meno Mikelandželo a
Ve meje io kū iniams (Zeki 2004:).
G įžkime p ie pa a lės (Daug ankų didžią naš ą pà kelia). Gi dėdami pa a lę
be konk e aus kon eks o, jos pamokymą su okiame be a go, nesigilindami į
konk ečią eiksmažodžio pakelia in e p e aciją. In e p e aciją pasi enkame, su-
sidū ę su konk ečia si uacija. Pa a lė, p iklausomai nuo si uacijos, sukelia is
esmingai ski ingus aizdinius. Šis idinio aizdinio pasikei imas isiškai ana-
logiškas ge ai žinomoms egėjimo iliuzijoms, pa yzdžiui, adinamam Kanišos
(a ba Neke io) kubui (ž . 20 pa .).
Paklausę, kas pa aizduo a i šu iniame b ėžinyje, gausime iena eikšmį a -
sakymą, kad ai kubas. Šio b ėžinio aizdinio su okimas analogiškas pa a lės
20 PAV. Kanišos kubas
20 PAV. Kanišos kubas
ALGIRDAS SAUDARGAS
278 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
be konk ečios in e p e acijos p asmės su okimui. P adėję gilin is į konk ečią
eiksmažodžio pakelia eikšmę, a sidu iame d ip asmiškoje si uacijoje, ku i
analogiška pa aizduo ai apa iniuose b ėžiniuose su punk y inėmis linijomis.
Kai klausiame, kaip kubas pa eiksle pa aizduo as – ž elgian iš i šaus a iš
apačios, paaiškėja, kad i šu inis b ėžinys y a d ip asmis. Šios d i in e p e a-
cijos a pusa yje nesude inamos. Neu o iziologinis iliuzijos pag indas y a as,
kad mūsų smegenų mechanizmai ne u i šio abejopo pa eikslo in e p e acijai
aiškių k i e ijų i aizdinys ne alingai a osi. Reikia pažymė i, kad ši anali-
zė yks a nesąmoningai. Kanišos kubas a i inka abs akčią pa a lės pamokomą
eikšmę, o pažymėję punk y u uždeng as linjas, paleng iname ieną a ki ą
in e p e aciją. Analogiškai, nekeisdama pa a lės p asmės, konk e i eiksmažo-
džio pakelia eikšmė a neša sau būdingą aizdinį. Neabejo ina, kad smegenų
mechanizmai, a sakingi už egos i kalbos aizdinių su okimą, y a analogiški.
2.3. ELD s uk ū os eiksmažodžio kel i polisemijoje
LKŽ pa eikia 45 kel i, 16 kil i bei 33 laiky i eikšmes. Reikšmių su p iešdė-
liais asime da apie 300 eikšmių. ELD sanda a leidžia šią į ai o ę ženkliai
supap as in i, s uk ū uodama eikšmių a pusa io san ykius. Šiame ski snyje
ap a sime eiksmažodžio kel i polisemiją. Pag indu imsime pag indines eigos
eikslo eikšmes. Į ykio eikslas (su p iešdėliais) iš esmės a ka oja eigos eiks-
lo sanda ą. Veiksmažodžio kil i pag indinės eikšmės seman ika JD a ž ilgiu
bu o ap a a ski snyje 2.2. LKŽ pa eikia okį kel i eikšmių g upa imą:
I. ‘im i, s um i ką aukš yn; dė i ką į aukš esnę ie ą’
II. ‘aukš in i, didin i, s ip in i’
III. ‘s a y i’
IV. ‘žadin i, budin i, ska in i; sujus i’
V. ‘a si as i, dyg i, aug i; pūs i; skleis i’
VI. ‘gaben i iš ienos ie os į ki ą; e i, da y i’
VII. ‘ eng i, o ganizuo i ką’.
Visų pi ma eikia pas ebė i, kad dauguma šių eikšmių (31) y a koncep ua-
liosios me a o os:
I. 3, 9, 10; II. 2–8; III. 3–6; IV. 1–6; V. 1–9; VII. 1–2.
Žinoma, koncep ualioji me a o a a aizduoja ELD s uk ū ą į kokią no s
ki ą s i į (ž . 4 pa eikslą). Pa i me a o a nė a mūsų ema. Mus domina ELD
s uk ū os aiška šaknyje g ynu pa idalu. A i inkamos LKŽ eikšmės klasi-
ikuojamos pagal s i ies, į ku ią me a o a a aizduojama, koncep ualiąją dalį.
Tiesą pasakius, žodynui ai gana be il iškas užsiėmimas. Būsimojo lie u ių kal-
bos seman inio inklo kū ėjams (jei okio inklo kū imo paska as Lie u oje jau
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 279
galima im ai e in i) ai im a užduo is. Me a o ų sanda os i aidos y imai
be galo gausūs (Cuyckens, Gee ae s 2007; Fusa oli, Mo gagni 2009). Kad me-
a o ų šal inis neišsemiamas, galime įsi ikin i, p isimindami penk okų užduo į
iš 2.2 ski snio. Mokiniai, in e p e uodami pa a lę Daug ankų didžią naš ą pàke-
lia, iš iesų u ės sukons uo i ŠTT (šal inis > akas > ikslas) schemos šal inį
kaip laukinį mišką, ikslą kaip a iamą lauką, o aką užpildy i į ai iausios eik-
los pa yzdžiais iš sa o u imų žinių a uodo. ELD s uk ū a lieka nuo sąmo-
nės paslėp a. Tai eiksmažodžio pakelia eikšmės ŠTT schema, ku ią ilius uoja
21 pa eikslas. Keisdami disciplinas i a siž elgdami į mokinių išp usimo lygį,
okių užduočių ienai ienin elei pa a lei galime gene uo i ne ibo ą kiekį. LKŽ,
sup an ama, pa eik os jau adinamosios mi usios a į ai aus kon encionaliza-
cijos lygmens, dažnai apusios kalbos klišėmis, me a o os (Lako 1987; Lako
1993; Allan 2009). Tai pla i y imų s i is i šiame s aipsnyje į ją gilinamės ik
uome , kai o bū inai eikia pag indiniams iškel iems ikslams.
Paž elkime į ki as 14 eikšmių. Pačios pi mosios eikšmės I.1 ‘ką sunkų im-
i aukš yn’ JD jau y ėme. JD be a piška pasekmė e d ėlaikiui y a opologinis
į ykis24. Iš iesų, no ėdami ką no s pakel i, u ime nugalė i keliamo objek o
s o io jėgą. Sakiniuose Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės? eiksmažodžiai y a i
eigos, i į ykio eikslo. Raginime kelk pū ą, da nė a in o macijos, a pū as iš
iesų bus pakel as. Eigos eikslas okios in o macijos nepe eikia. Pasakymas
kelia pū ą y a a i as abiem loginėms pasekmėms, ku ias jau bū inai a skleidžia
į ykio eikslas: pū ą pakėlė a ba pū o nepakėlė. Tačiau šis a i umas nė a si-
me iškas, kadangi eiksmažodis kel i iena eikšmiškai numa o ą in o maciją,
ku i glūdi į ykio eiksle, nes p iešingas (nepa ykęs) kėlimo pas angos ezul a-
as eikalauja neiginio su jam inkančiais mo ologiniais žymenimis (p iešdėliu
ne-). Ka u eiksmažodis kel i iena eikšmiškai nusako e d ėlaikines JD pase-
kmes, ku ios ak ualizuojamos į ykio eiksle: pakel as objek as y a a siejamas
nuo o pa i šiaus, su ku iuo jis bu o susie as (A pakelsi nuo žemės?), i juda
aukš yn. Jei pū as nep a ado kon ak o su žeme, jokia s ebė ojų komisija ne-
p ipažins, kad jis bu o pakel as, neben pajudin as, pa auk as a paslink as. E -
d ėlaikyje eiksmažodžio kel i u inį nusako ys aizdinio schemos: e kalė,
ŠTT i JD. Bend iausi jų a pusa io san ykio b uožai pa aizduo i 21 pa eiksle.
Leksemos pe kelia dėmesį nuo ienos schemos p ie ki os. I.1 su elkia dėmesį į
judesio p adžią – opologinį į ykį (ap es a apsk i imu 21 pa eiksle, ku is ana-
logiškas iškėlimo iš pa i šiaus schemai 7 pa eiksle). Tai ŠTT schemos šal inis.
Pe eikime p ie leksemos:
I.4. ‘dė i, neš i ką į aukš esnę a į ki ą ie ą’ Kelk maišą į a us.
24 „Topologija“ y a ma ema ikos e minas, ku io a ojimas ling is ikoje da nė a pakankamai
aiškus (Talmy 2000: 25; Pe i o , Dou sa 1998).
ALGIRDAS SAUDARGAS
280 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Čia pi majame plane ŠTT schemos ikslas. Pa i ŠTT schema da susie a su
e ikale. Ki a leksema ėl g ąžina p ie šal inio, o JD įgauna ( opologinės p i-
gim ies) p iežas inio yšio pa idalą:
I.7. ‘nuim i’ Kels nu gal elės ū ų ainikelį, maus nu pi š elio sidab o žiedelį.
Leksema I.8. ‘kabin i, im i nuo y ių (du is, langą, a us…)’ ė a os pačios
ELD p i aikymas konk ečiai si uacijai.
Čia e ė ų p isimin i Kazimie ą Būgą, kai jis pab ėžė, kad lie u iškas eiks-
mažodis kel i, ski ingai nuo sla iškų a i ikmenų, gali bū i a ojamas eigos
eiksle (be p iešdėlio) eikšmėmis pakel i i nukel i (Būga 1958: 477). Be abejo,
p iešdėliai paski s o dėmesį ŠTT (šal inis > akas > ikslas) schemos sudė inėms
dalims, sau įp as u būdu modi ikuodami p asmę. Eigos eikslas y a s umiamas
iš a osenos. Jis u i gilesnę abeją i odėl jam sunkiau išlik i pa i šu iniškų
21 PAV. Veiksmažodžio kel i polisemijos schemos
21 PAV. Veiksmažodžio kel i polisemijos schemos
L1
L2
JDa
JDb
JDd
TAKAS
VERTIKALĖ
kel i
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 281
de alių pe k au oje kalboje. Šen bei en jis is da gy as. Š ai da ke u ios
leksemos:
VI.1. ‘gaben i dangin i ką į ki ą ie ą’ Rudenį jau eiks i obas kél kolkozan
K k.
VI.2. ‘gaben i pe andenį al imi į ki ą k an ą’ Kélk mane al y pa upį J.
VI.3. ‘pe iš i į ki ą ie ą (gy ulius ganykloje)’ Tė as ka ių kel nuejo Dgl.
VI.4. ‘da y i, e i ( a us)’ Nekelk a us iki galo Kl D92.
Jų isų ELD sanda a a pa i. P iekiniame plane (p o ilyje) likusi be eik ien
ŠTT schema be JD i e ikalės (nus um os į oną). Ka es pe išan niekas jų
aukš yn nekelia. Tai g ynai e d ėlaikinė opologinės p igim ies s uk ū a. Nuo
šal inio s i ies a sie i i su ikslo s i imi susie i. Gali pasi ody i, kad kon eks ai
isiškai pasenę i šiandien okios schemos niekam nebe eikalingos. Anaip ol.
Kon eks ai keičiasi, schemos lieka. Šiandien pagal okią schemą keliame bylas iš
ieno išmanaus į enginio į ki ą. Tai ne me a o a. In o macija s o io ne u i. Ją,
kaip ą ka u ę, a išame nuo ienos laikmenos i p i išame p ie ki os.
Kai šal inis i ikslas susiejami su d iem įp as omis, be p iešingomis žmo-
gaus kūno būsenomis – gulsčia i s ačia, u ime ne ik da d i leksemas, be i
isą pluoš ą me a o ų. Šias abi leksemas:
III.1. . ‘padė i kam a sis o i, da y i, kad s o ė ų, s a y i’
III.2. in . ‘s o is (pa i us, sėdėjus)’
aip pa galime in e p e uo i kaip me a o as, be ai jau ki a ema.
Ki os d i leksemos:
I.5. ‘duo i kam aukš esnę padė į, da y i, kad kil ų’
II.1. ‘da y i ką aukš esnį, pakilesnį’
užima a pinę padė į. De a p imin i, kad
I.2. ‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą (spaudžian kam žemyn)’
I.2. ‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’ Žemė kelia žolę, žolė kelia asą
jau ap a ėme 2.2 ski snyje. Liko iena sang ąžinė o ma:
I.6. e l. ‘lip i, kil i aukš yn’ Iš pie ų kėlėsi ūkas.
Čia eikia p isimin i eiksmažodį kil i, ku io JD jau ap a ėme 2.2 ski snyje:
kl i 1. ‘kel is aukš yn’ P o inkšnas kyla mėnuo; Pa asa į iš a o pie ų kyla
šil as ūkas.
Teks da ka ą paž elg i į Būgos aš us (Būga 1959: 113). Jo žodžiai skamba
kiek seno iškai, be jų p asmė labai šiuolaikiška: „S e imoji kalbos d asia dau-
gio in eligen ų smageninėje nus elbė ne ik ai ą daly į, be i iš įsą sa aiminių
eiksmažodžių (neu a, media) ūšį. Vie oje saky i kyla, pakilo; […] daug kas da-
ba ima saky i i ašy i keliasi, pasikėlė; […]“. Be abejo, lema I.6 e l. LKŽ y a
isai eisė ai. Galima saky i abejopai:
Iš pie ų kilo ūkas;
Iš pie ų kėlėsi ūkas.

ALGIRDAS SAUDARGAS
282 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Tačiau jų kogni y inis u inys ski iasi. Kaip ma ėme 2.2 ski snyje, eiksma-
žodis kilo a i inka schemą JDc, ku g a i acija lieka one i ma omas ik e d inis
judesys ( e ikalės schema). Tuo a pu sang ąžinė o ma gali bū i in e p e uo a,
kaip sa o iškas schemos JDa a ian as, kai agonis as su ampa su an agonis u.
Palyginkime sakinius:
Kils iš jū os debeselis, sulys man šienelis.
Kla iš jū os debeselis, sulys man šienelis.
Keliasi iš jū os debeselis, sulys man šienelis.
Pi masis sakinys paim as iš dainos i pa eik as p ie LKŽ kl i 1. Jame su in-
kame an ąją iš LKŽ pa eik ų esamojo laiko o mų: kla, kils a, klna. An aja-
me sakinyje palyginimui pa a o a pi moji o ma (kla), o ečiajame sakinyje
pa a o a sang ąžinė o ma, pagal pa yzdį iš lemos:
kel i 6. e l. ‘lip i, kil i aukš yn’ Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis.
Debesėlis su kla y a pasy us dėl p iežasčių, ku ias ap a ėme 2.2 ski sny-
je. Sang ąžinė o ma suak y ina debesėlį i odėl p iduoda gy umo (įsijungia
e leksy inė JD o ma). LKŽ pa eik a eiksmažodžio o ma kils a y a homo o-
niška šiai lemai:
kls in e j. [s aigiam kils elėjimui pažymė i]
Kas dainoje pa a o a: iš ik ukas kls a pa umpin a kl i 1 o ma kils a?
Kaip čia bebū ų, kažkas mūsų „smageninėse“ susina labai jau ius i gilius da-
lykus. Gal jau me as juos į a dy i iš iesų g iež a (ne o malia!) mokslo kalba?
2.4. Šaknų pluoš ų K-L i KL- sanda a
Aš kelei is kelei ėlis, keleliu kelia ęs KlpD20 (LKŽ)
Kloja žemę lapų šilkas S.Nė (LKŽ)
Augo kle elis aukščiausia, klės ė lapelius plačiausia (LKŽ)
Paž elkime į eiksmažodžio kal i eikšmes. Vėl u ime pluoš ą me a o ų:
1 kl i 4, 5, 8, 11–13. Lieka šios leksemos:
1 kl i 1. ., in . ‘kūju muš i, mušan a y i, smeig i’
1 kl i 2. ., in . ‘muš i, plak i, o i’
1 kl i 6. ., in . ‘ki s i, kapo i’
1 kl i 7. . ‘aš in i, plak i (gi nas)’
1 kl i 10. ., in . ‘me alą kūju plak i’
1 kl i 14. . ‘plak i, in i (dalgį), aš in i’
1 kl i 3. ., in . ‘ aukšė i, kalen i, kleken i; iksė i’
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 283
Ma ome esminį ski umą nuo eiksmažodžio kel i polisemijos. Visos eikš-
mės u i ienodą ELD sanda ą, o jų ski umai koncep ualiniai (su a be me a-
o os). Mums įdomus y a ik yšys a p eiksmažodžių kel i i kal i ELD s uk-
ū ų (ž . 22 pa .). Veiksmažodžio kal i e d ėlaikinės i JD sa ybės inka eimo
AFK/L sanda ai i ne gi ją užpildo. Nugalėdami aukos jėgą, pakėlę daik ą nuo
žemesnės ie os L1 i padėję jį į aukš esnę ie ą L2 u ime kelias galimybes (ž .
17 pa .). 2.2 ski snyje iš y ėme sank yžą a p s a iškos būsenos (laikas) i oles-
nio kėlimo (kelias) (plg. 18 pa .). Būsenoje L2 galima daik ą paleis i iš ankų a
numes i žemėn. Tačiau išlaikydami su daik u kon ak ą i jo aldymą, galime
g ąžin i jį a gal į d ima į pa i šių, iš ku io jis bu o iškel as, ik ienu na ū aliu
būdu – kal i.
22 PAV. Veiksmažodžių kel i i kal i schemos
22 PAV. Veiksmažodžių kel i i kal i schemos
L1
L2
JDa
JDb
JDd
TAKAS
kel i
kal i
ALGIRDAS SAUDARGAS
284 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
SEJL išski ia eiksmažodį kalė i į a ski ą e imologinį lizdą. Ž elgdami iš
eks aling is inės i eks asis eminės pusės į šį pluoš ą LKŽ leksemų, ne u ė u-
mėm u ė i p oblemų jas in e p e uo i ELD požiū iu lygiag ečiai su kal i:
3 k  l i , kã li (kã la), kã lė [ž . 1 kalė i 3] Didelis medžias mažą medelį k la, a -
ba gožia.
1 kalė i, kã li, -ėjo 1. in . ‘bū i kalėjime’
1 kalė i 3. . ‘smelk i, s elb i, gož i (augalus)’
23 PAV. E d ės su okimas K/L <> L/K šaknų pluoš e
L-K(T) lėk i
L-(J)K lik i, laiky i, laikas
L-(V)K laukas I,II
L-(V)K lauk i
L-(N)K lenk i, link i
LK alkūnė
LK alk i, alka I,II
K-L kel i, kil i
K-L kal i
K-L kalė i
(S)K-LB kalbė i
K-L kelias
K-L kel a
K-L kaulas
K-LP kilpa
K-L kaklas
KL klo i
KL klės i I,II
KL-JD klejo i, kliedė i
KL-V kliau i, kliudy i
KL klaus i, klausy i
KL-B kleb i
KL-VB klaup i
KL-N klanas
KL-V kle as
KLŠ kulšė
23 PAV. E d ės su okimas K/L<>L/K šaknų pluoš e
AF
K/L
AF
L/K
e d ė
3D
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 285
1 kalė i 4. in . ‘nyk i būnan ienoje ie oje, būnan p ispaus am’ Gal ki i,
dausas paju ę, ienumoj nebekalės B.S uog. e l.: Aš kalios isą dieną užda y as i
nusinūdniju J.
2 ka i, kãlia, kõlė . ‘ką į ką loš i, šlie i, em i’.
Daba paž elkime į penkis daik a a džius, SEJL išski s y us į a ski us e i-
mologinius lizdus (ž . 23 pa .). Jiems apibūdin i pa a osiu e miną „ ei ikaci-
ja“ maždaug Ronaldo Langacke io p asme (Langacke 2008: 95, 107, 119), kad
mūsų požiū is išlik ų nep iklausomas nuo žodžių da ybos. Kad bū ų aiškiau,
imkime pa yzdį. Veiksmažodžio kel i polisemijos sklaidoje panaudojome ŠTT
schemą. Išplės inėje schemos o moje šALTINIS > TAKAS > TIKSLAS eiksmažodis
kel i su elkia dėmesį į p adžią i pabaigą, pačią eigą igno uodamas. Veiksmažo-
dis kil i, kaip ma ėme, iš eiškia schemą VERTIKALė. Tai š ai daik a a dis kelias
y a ienma ės eimo AFK/L dalies įdaik inimas, a ba ei ikacija, isiškai nep i-
klausomai nuo šio žodžio da ybos a e imologijos.
Veiksmažodžio kel i a ž ilgiu kelias y a ŠTT schemos idu iniosios dalies TA-
KAS ei ikacija. Sa o uož u, šią schemą kaip pi ma aizdį panaudoja daik a a -
džio kelias a osenos koncep ualiosios me a o os pa idalu.
Pag indinė a osena y a konk e i:
1 klias 1. ‘žemės uožas, ku iuo einama, ažiuojama’ Ši as kelias daba (žmo-
nių) nebe ažiuojamas J.Jabl.
Ki ose os pačios leksemos a osenose kelias su okiamas ki aip: Tas kelias ei-
na pe S ie ius. Tai ik y us judesys (Talmy 2000: 99). Šalia kelio ieškelėlio augo
žalias ąžuolėlis. Čia kelias y a k aš o aizdžio dalis.
1 klias 3. ‘e d ėje (o e, andenyje) linija, ku ia yks a judėjimas’ Aš esiu ją
ž aigždžių keliais Mai .
Tai koncep ualioji me a o a. LKŽ apibūdinimas nusako pi ma aizdį.
Šį są ašą galima ęs i, be isu schema bus a pa i. Tą pa į galima pasaky i
apie ki us e imologinius lizdus su kai ku iais komen a ais. Kaulas aki aizdžiai
įsus ienma is objek as, no s jo a osena išnaudoja kaulo mechanines sa ybes.
Kilpa ai ienma ė užda a linija. Kaklą naudojame ne ik linksė i e ikalioje
ašyje, be galime dai y is aplink ho izon alioje plokš umoje. Įdomu, kad čia į
pagalba a eina lyginamoji kalbo y a: kaklas < *kal-klas (SEJL 2007: 245). Gali-
ma sup as i į ai iai, be pagal eimą AFK/L aip i u i bū i.
Lieka senžodis kél a ( okia o ma pa eik a SEJL). LKŽ andame:
1 kl a 1. ž . 1 kel as
1 kl as ‘medinis plaukiojan is il as, ku iuo pe sikeliama į ki ą pusę
upės, kai nė a il o, plaus as’
2 kl a ž . kel a a 1
kl a a 1. ž . kel u a 1
kl u a ‘gal ijas, gy ulys’.
ALGIRDAS SAUDARGAS
292 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
adinamąjį a skai os eimą (AF). Pasi inkimas, p ie ku io a eda šis i ki i lie-
u iški pa yzdžiai, nepelny ai igno uojamas šiuolaikiniuose e d ės su okimo
y imuose. P isiminkime, kad e d ė y a ima ė i izo opinė. Veiksmažodžio
ne i seman ika a eda p ie o pa ies pi mojo žingsnio, ku iuo mažinama e d-
ės izo opija, ku į ap a ėme ski snyje 2.1. Du galimi pap asčiausi pasi inkimai
ski ia eikšmes 1 né i i 2 né i. Reikšmė 1 né i su okiama eime AFK-L, nes
andens pa i šius, p o ku į ne iama, jokioje a osenoje nė a ibojamas. Ski -
ingai nuo K/L seman ikos, ku iskas yks a i š žemės pa i šiaus, čia nusako-
ma būsena po ( andens) pa i šiumi. Reikšmė 2 né i nebesusie a su andeniu,
be pa i šius, p o ku į ne iama, y a ibo as. Pe sikeliame ne į eimą AFL-K, kaip
L/K a eju, be į eimų AFK-L i AFL-K sanki ą. Čia e miną „sanki a“ de ė ų
paim i į kabu es, nes jis iesiogiai nusako ik geome inį ak ą, kad kon ū as L
gaunamas kaip a i o i užda o pa i šių pjū is. Pačių a skai os eimų kombi-
nacijai eikė ų, ma y , pa a o i koncep ualinės sanklodos (an. blending) ech-
niką. Šiame s aipsnyje ai užim ų pe daug ie os.
4. SAKMĖ APIE MEILĘ IR LAIMĘ
Šaknų pluoš o L-M/M-L sanda a pa eik a 27 pa eiksle.
SEJL an aš iniai žodžiai su enkami į 11 e imologinių lizdų:
L-M lem i, laimė
M-L mylas, meilus, mylė i
M-L mil i
M-L mal i, malūnas, mele a, melmuo, mil ai, molis, mėlas, sąmalas, smil is
M-L melas
M-LD mels i
M-LD meldas
M-LK malka
M-LK malkas
M-LŠ malš i
M-LŽ melž i, milžinas
ŠP L-M apima ik ieną e imologinį lizdą, ku io seman iką, iš eiškian-
čią dalies i isumos san ykį, apž elgėme ski snyje 1.4. Čia pasigilinsime į ŠP
M-L, ku į suda o dešim e imologinių lizdų. Apž elgsiu ik pag indinių ke u-
ių lizdų (be papildomų p iebalsių) seman iką. Sakmės pa adinime y a užuo-
mina į sime iją meilė / laimė. Tačiau kogni y inė sime ijos p igim is glūdi ne
šiuose populia iuose žodžiuose, be san ykio a p isumos i dalies apg ęžime.
Apg ęždami lem i / lim i ELD s uk ū ą, kaip dalies (lamo) a laužimą (lėmi-
mą) iš isumos, u ime lauk i p iešingo eiksmo – isumos suda ymo iš dalių.

Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 293
M-L kogni y inė s uk ū a sako ką ki a. Kaip ma ysime, M-L žodžių seman-
ika a eda į ibo o / ne ibo o bei disk e inio olydinio san ykį. M-L pluoš o
eiksmažodžiai iš eiškia i smą iš disk e inio ibo o į disk e inį ne ibo ą i po
o ans o maciją į olydinį ibo ą. Iš iesų, a lauždami lamą py ago a duonos,
neišimame sudė inės dalies iš mechanizmo, be a idaliname ibo o olydinio
objek o dalį (a laužiame). Įdomu bū ų šiuo požiū iu pasigilin i i pe mąs y i
G eimo mi ologinę analizę. Šiame s aipsnyje apsi ibosiu ŠP M-L analize, p ie
ku ios i pe einu.
M-L / L-M seman ika u i koncep ualiosios me a o os (kaip ji sup an ama
kogni y inėje ling is ikoje) pa idalą. Tai a aizda imas iš konk ečios s i ies
(duonos gamyba i a ojimas) į abs akčią (bend uomenės san ykius), ku ias
jungia a pa i ELD sanda a.
Duonos gamybą (i a ojimą) suda o ys e apai:
a) g ūdai malami į mil us,
b) mil ai užmaišomi (su andeniu),
c) duona kepama (ugnyje),
d) duona aikoma a ojimui.
Šie e apai nė a išmonė, be paim i iš kalbos. Jie a i inka is e imologinius
lizdus, ku ių pama e y a eiksmažodžiai: mal i, mil i i lem i. Visi ki i lizdai e-
miasi a ba daik a a džiais (pa yzdžiui, mylas), a ba u i p iebalsių samplaikas
(pa yzdžiui, mels i) i y a kogni y iniu bei onologiniu požiū iu iš es iniai. Šie
27 PAV. Šaknų pluoš as L-M / M-L
1
PAV. 27 Šaknų pluoš as L-M/M-L
M-L
(4)
L-M
M-LD
M-LŠ
M-LŽ
M-LK
M
L
ALGIRDAS SAUDARGAS
294 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
ys e apai bend uomenės san ykių s i yje nė a aki aizdūs, odėl pi ma pa eik-
siu ELD.
Kogni y inė seman ika ski s o su okiamus dalykus į ibo us / ne ibo us bei
disk e inius / olydinius (Talmy 2000: 59). Gau os ke u ios kombinacijos pa-
aizduo os 28 pa . Rodyklėmis pa aizduo a i smų seka: pe ėjimas nuo ibo o
disk e inio p ie ne ibo o disk e inio, ans o macija iš disk e inio į olydinį i ,
galiausiai, olydinio ne ibo o i smas į olydinį ibo ą. Mūsų ikslas įsi ikin i,
kad eiksmažodžių su šaknimi M-L seman ikos ELD sanda a a i inka bū en
šiuos i smus. Be o, šie i smai lygiag ečiai yks a iek konk ečioje s i yje
(duonos gamyboje), iek abs akčioje (bend uomenės san ykiuose), ko eikalau-
ja koncep ualiosios me a o os schema.
Iš pi mo ž ilgsnio neaki aizdu, kad eiksmažodis mal i susie as su ibo-
o disk e inio ans o macija į ne ibo ą disk e inį: mal i 1. ‘smulkin i g ūdus
į mil us’. Ši eikšmė aki aizdžiai nu odo pap as ą mechanizmą, kaip iš g ū-
dų gaunami mil ai. Va osena pla esniame kon eks e ‘smulkin i, in i, g ūs i
ką į mil us, į mažas daleles’ da aiškesnė. Mal i – eiškia didesnius ma e ialius
objek us pa e s i mažesniais, smulkesniais a (mil ų a eju) ne os įžiū imais.
Tokiu požiū iu eiksmažodis mal i y a sinonimas eiksmažodžiams g ūs i, in i,
smulkin i, skaldy i i panašiai, ku ie iš eiškia ą pa į yksmą į ai iais a ž ilgiais
i laipsniais.
Paž elkime plačiau į kon eks ą, ku į mums pa eikia LKŽ. Kad mil ai y a ‘su-
mal ų g ūdų p oduk as’, aip pa nieko nauja nepasako. Tačiau šio žodžio ie-
naskai a daug ką keičia: mil as ‘g ūdo mil ingoji dalis’. Kadangi mūsų y imui
ai u i lemiamos eikšmės, e a paž elg i į pluoš ą pa yzdžių, ku iuos pa ei-
kia LKŽ:
A ižų mažas mil as, o didelė sėlina.
G ūdą pa kandus, mil as ma y i.
A pupelė, a ži nis – u ia okį pa mil ą.
Mažųjų linų sėmuo y[ a] juo p ipu pęs, didelį mil ą u ia.
G ūdai sudžiū o, be nebu o da mil e, iš o badas [1868 m.].
Šie pa yzdžiai pa eikia g ūdo sanda ą, ku i bu o labai aiškiai su okiama
žemdi bių bend uomenėje. Iš jos išplaukia, kad mil us gauname ne „smulkinda-
mi g ūdus į mil us“, o kažkokiu ki u būdu, nes mil as jau y a g ūde. Ne bu o
sakoma - „g ūdas y a / nė a mil e“, p iklausomai nuo o, a mil as y a didelis, a
mažas. G ūdai jau alpina mil us sa yje. Kiek ienas g ūdas u i mil ą i jų isu-
ma malan suda o mil us. Mil as y a g ūde kaip alpykloje, ku i adinama sėlena.
Malan mil as a ski iamas nuo sėlenos i iš aduojamas iš alpyklos.
Pasi elkime kogni y ines s uk ū as, kad bū ų aišku, kuo ski iasi eiksma-
žodžio mal i eikšmės ‘smulkin i g ūdus į mil us’ i ‘smulkin i, in i, g ūs-
i ką į mil us, į mažas daleles’, no s LKŽ jas pa eikia kaip os pačios eikšmės
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 295
a ian us. Akmenis galime skaldy i į skaldą, da smulkesnis bus ž y as, po o
smėlis i galiausiai dulkės. Taip su okdami g ūdų malimą, esame g ubesniame
kogni y inės sanda os lygmenyje, ku is inka akmeniui, be nek eipia dėmesio
į gilesnę įž algą, į g ūdo sanda ą. Jei malame akmenį, olydinis ibo as i s a
disk e iniu ne ibo u. Tiksliau, ai ki a schema, kai iene inis objek as i s a
daugybiniu. Jei malame g ūdus i paisome g ūdo sanda os, disk e inis ibo as
i s a disk e iniu ne ibo u. Tokie i smai ski ingai okiami. Akmuo ( olydi-
nis ibo as), sumal as į dulkes (disk e ines ne ibo as), nė a ų dulkių alpykla.
G ūdas u i sėleną, ku i alpina mil us i , maldami g ūdus, mil us iš os alpy-
klos išlais iname. Tai iš esmės ski ingos kogni y inės s uk ū os. Kalba y a
labai iksli ją iš eikšdama. Išlais indami iš alpyklos disk e inį a olydinį u i-
nį, a ojame ski ingus žodžius. Vandenį ( olydinis) iš indo liejame, o g ūdus
(disk e inis) iš maišo be iame. Negalime andens išbe i a g ūdų išlie i. Mil ai,
kaip i dulkės, nei be iami, nei liejami. Jie užima a pinę, pe einamą padė į, odėl
28 PAV. Sakmės M/L ELD s uk ū os kai a
28 PAV. Sakmės M/L ELD s uk ū os kai a
mal i:
disk e inis ibo as
i s a
disk e ini
u ne ibo u
2 mil i:
disk e inis ne ibo as
i
s a
olydiniu ne ibo u
1 mil i:
olydinis ne ibo as
i s a
olydiniu ibo u
ALGIRDAS SAUDARGAS
296 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
u ime a o i uni e salų žodį: mil us pilame (be pilame i andenį, i g ūdus).
Taigi mal i seman ikos kogni y inė s uk ū a u i sa yje i g ubesnę, i gilesnę
sanda ą. A mal i y a be i, a smulkin i, sinonimas p iklauso nuo įž algos gilu-
mo. Kalba būna i p eciziškai iksli, i poe iškai lais a. Kaip minėjome, an-
dens negalime be i, o g ūdų lie i. Pe keldami ą pačią schemą me a o os keliu
į socialinę s i į, LKŽ andame, kad žmonės gali i lie is, i bi i, i pil is. Ši aip
pag indžiame aukščiau minė ą duonos gamybos e apą a.
E apų b i c sanda a isiškai aki aizdi, nes duona gaminama iš mil ų (disk e-
inis ne ibo as), užmaišan i kepan i s a olydiniu objek u. Beje, žodis duona
a ojamas i kaip ibo as (duonos kepalas), i kaip ne ibo as (duok man duonos).
Šie e apas apima du i smus: iš disk e inio į olydinį i iš ne ibo o į ibo ą. Apž elgsi-
me juos ka u, nes žodžių seman ika įdomiu būdu pe sikloja. Nė a aki aizdus yšys
su eiksmažodžiu mil i. LKŽ andame d i eikšmes (i d i onologines o mas):
1 mil i, milia, mylė ‘leis i įkai in us akmenis (į šal ą andenį pi yje)’ Einam
pi in – jau, mačiau, akmenis milia.
2 mil i, mils a, milo ‘im i mylė i’ San aikoje gy endami, mils a žmonės a p
sa ęs.
An oji eikšmė 2 mil i a skleidžia kogni y inį sluoksnį. LKŽ pa eik a p as-
mė ‘im i mylė i’ lieka pa i šiuje, o pa yzdys odo į gilesnį sluoksnį. Žmonės
mils a, jei gy ena san aikoje. Tai galime sup as i, kad žmonės ima mylė i ienas
ki ą. Be eiksmažodžio mils a a osena y a in anzi y inė, . y. ji a skleidžia,
ne ką žmonės da o, be kas su jais da osi, – žmonės mils a. Žmonės mildami
pe eina iš a ski ų indi idų sambū io (disk e inis ne ibo as) į bend uomenę ( o-
lydinis ibo as). Tai oks pa i smas, kaip gaminan duoną iš mil ų. LKŽ ne-
andame eikšmės, kad mil ai, i sdami duona, mils a. Vėlgi, isiškai nes a bu,
a kažkada bu o okia eikšmė, a ji u ėjo kokią no s ki ą onologinę iš aišką.
Konse a y i y a pa i kogni y inė s uk ū a, o ją liudija eiksmažodžio eikš-
mė. Nuos abiausia, kad pi moji žodžio eikšmė 1 mil i iesiogiai susie a su duo-
nos gamyba. Mil ai indi idualumo nebe u i, be be jų duonos neiškepsi. Tačiau
kad ja ap ų, mil ai u i p aei i kupiną simbolizmo ugnies i andens p ocedū-
ą. P asideda ugnies i andens mis e ija, i ik dėl jos u ėsime k apnią duoną.
Taigi mil ai nė a ien ik malimo pasekmė, be y a olesnio yksmo (mil i) p ie-
žas is. Jie sulydo sudedamuosius elemen us į ieną isumą – duoną. Belieka
p isimin i, kad seno ėje duoną kepda o pi yje…
E apų b i c kogni y inę sanda ą liudija i ki i žodžiai. SEJL pa eikia žodį
mylas kaip an aš inį isoms su meile susie oms eikšmėms i o moms, įskai an
2 mil i. A ski ai pa eik as ik 1 mil i, ku io kilmė palik a neišaiškin a. Tuo a pu
kogni y inis ž ilgsnis iską sus a o į ie as. Daik a a džiai g upuojasi aplink:
mylas, mielas, mielės. Nesunku įž elg i ą p asmės bend ą a diklį – elkian į į
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 297
ieną isumą (duoną, bend iją, pas a ą) „ e men ą“, – a ai eikš ų mieles, gip-
są a mielą žmogų. Tai i smas iš disk e inio į olydinį.
Pasku inis e apas d susie as su onologiniu i smu M-L > L-M. ŠP L-M,
kaip minė a, ap a ėme ski snyje 1.4. Įdomu, kad LKŽ y a i onologinė me a e-
zė milinys / liminys. Sup an ama, kad jos p igim is isiškai ki a.
ŠALTINIAI
DLKŽ – Daba inės lie u ių kalbos žodynas, ečiasis elek oninis leid., y . ed. S asys
Keinys. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as.
IPU 2014–2015 – Is o ija. Pilie inis ugdymas. Mokymosi p iemonių ka alogas. Kaunas:
Š iesa, Vilnius: Alma li e a.
LKŽe – Lie u ių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002; elek oninis a ian as. Redak o ių
kolegija: Ge ūda Nak inienė ( y . edak o ė), Jonas Paulauskas, Ri u ė Pe okienė,
Vy au as Vi kauskas, Jolan a Zaba skai ė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. P ieiga
in e ne e www.lkz.l .
MA 2006 – Mallo y J. P., Adams D. Q. The Ox o d In oduc ion o P o o-Indo-Eu opean
and he P o o-Indo-Eu opean Wo ld. Ox o d Uni e si y P ess.
MNM 1997 – Mi y Na odo Mi a. Olimp.
SEJL 2007 – Smoczyński Wojciech. Słownik e ymologiczny języka li ewskiego, Vil-
nius: Vilniaus uni e si e as.
LITERATŪRA
Adolphs Ralph 2015: The unsol ed p oblems o neu oscience. – T ends Cogn Sci
19(4), 173–175.
Allan Ka h yn 2009: An Inques in o Me apho Dea h: Explo ing he Loss o Li-
e al Senses o Concep ual Me apho s. – Concep ual Me apho Theo y: Thi y Yea s
A e . Jou nal o Cogni i e Semio ics 5(1–2), ed. by Ricca do Fusa oli, Simone Mo gagni,
291–311.
Būga Kazimie as 1958–1962: Rink iniai aš ai 1–3. Vilnius: Vals ybinė poli inės i
mokslinės li e a ū os leidykla.
Chil on Paul 2014: Language, space and mind: he concep ual geome y o linguis ic
mea ning. Camb idge: Camb idge Uni e si y P ess.
Cla k He be 1973: Space, ime, seman ics, and he child. – Cogni i e de elopmen
and he acquisi ion o language, ed. by T. Moo e. New Yo k: Academic P ess, 27–63.

ALGIRDAS SAUDARGAS
298 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Cuyckens Hube , Gee ae s Di k 2007: Handbook o Cogni i e Linguis ics. Ox-
o d Uni e si y P ess.
Dehaene S anislas 2014: Consciousness and he B ain: Deciphe ing How he B ain Co-
des Ou Though s. Viking P ess.
Dehaene S anislas, B annon Elizabe h, ed. 2011: Space, Time and Numbe in
he B ain. Sea ching o he Founda ions o Ma hema ical Though . Academic P ess.
De Mulde Wal e 2007: Fo ce dynamics. – Cuyckens, Gee ae s Handbook o Cog-
ni i e Linguis ics. Ox o d Uni e si y P ess, 294–317.
Ellenbe ge Hen i F. 1970: The Disco e y o he Unconscious: The His o y and E o-
lu ion o Dynamic Psychia y. New Yo k: Basic Books.
E ans Vy yan, Chil on Paul, ed. 2010: Language, Cogni ion and Space: The S a-
e o he A and New Di ec ions. Equinox Publishing L d.
Fede meie Ka a, Laszlo Sa ah 2009: A beau i ul day in he neighbo hood: An
e en - ela ed po en ial s udy o lexical ela ionships and p edic ion in con ex . – Jou -
nal o Memo y and Language 61, 326–338.
Fusa oli Ricca do, Mo gagni Simone, ed. 2009: Concep ual Me apho Theo y:
Thi y Yea s A e . Jou nal o Cogni i e Semio ics 5(1–2).
Gal on An ony 2011: Time flies bu space does no : Limi s o he spa ialisa ion o
ime. – Jou nal o P agma ics 43(3), 695–703.
Gee ae s Di k 2010: Theo ies o Lexical Seman ics. New Yo k: Ox o d Uni e si y
P ess Inc.
G eimas Algi das Julius 2005a: S uk ū inė seman ika. Me odo ieškojimas. Vilnius:
Bal os lankos.
G eimas Algi das Julius 2005b: Lie u ių mi ologijos s udijos. Vilnius: Bal os lankos.
Hadama d Jacques 1945: The Psychology o In en ion in he Ma hema ical Field. New
Yo k: P ince on Uni e si y P ess.
Jackendo Ray 2003: Founda ions o Language: B ain, Meaning, G amma , E olu ion.
USA: Ox o d Uni e si y P ess.
Jakai ienė E alda 2005: Leksikog a ija. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos
ins i u as.
Jakai ienė E alda 2010: Leksikologija: s udijų knyga. Vilnius: Vilniaus uni e si e o
leidykla.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 299
Je e y e al. 2012: Na iga ing in a 3D wo ld. – Beha io al and B ain Sciences. Cam-
b idge Uni e si y P ess.
Kan as Imanuelis 1982: G ynojo p o o k i ika. Vilnius: Min is.
Ka aliūnas Simas 1995: E nokul ū a, kalba i k ikščionybė. – Liaudies kul ū a 3,
8–10.
Kaukienė Aud onė 1994: Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija 1. Klaipėda: Klaipė-
dos uni e si e as.
Kašubienė Laima 2012: Ma ijampolės „Smalsučio“ p adinė mokykla. Lie u ių kal-
ba. Skai ymas. Li e a ū os bei kul ū os pažinimo p admenys. Pa a lės i p iežodžiai. 3 klasė.
P ieiga in e ne e: h p://peliukai.l /lie u iu-kalba/3-klase
Koch Ch is o , Ma cus Ga y 2015: Neu oscience in 2064: a look a he las
cen u y. – The Fu u e o he B ain, ed. by Ma cus G., F eeman J. P ince on Uni e si y
P ess, 255–269.
Kugle Paul 1980: A che ypal linguis ics: an inqui y in o he ela ion be ween phone ics
and he imagina ion. Thesis/disse a ion. S a e Uni e si y o New Yo k a Bu alo.
Ku g l e P a u l 2002 (1982): The Alchemy o Discou se: Image, Sound and Psyche. Daimon.
Ku as Ma a, Hillya d S e en 1980: Reading senseless sen ences: B ain po en-
ials eflec seman ic incong ui y. – Science: 207, 203–205.
Lako Geo ge 1987: The Dea h o Dead Me apho . – Me apho and Symbolic Ac i-
i y 2(2).
Lako Geo ge 1993: The Con empo a y Theo y o Me apho . – Me apho and
Though , ed. by And ew O ony. Camb idge: A he Uni e si y P ess.
Lako Geo ge, Johnson Ma k 1999: Philosophy In he Flesh: The Embodied Mind
and I s Challenge o Wes e n Though . New Yo k: Basic Books.
Lako Geo ge, Nuñez Ra ael E. 2001: Whe e Ma hema ics Comes F om: How he
Embodied Mind B ings Ma hema ics in o Being. New Yo k: Basic Books.
Landau Ba ba a, Jackendo Ray 1993: “Wha ” and “Whe e” in Spa ial Lan-
guage and Spa ial Cogni ion. – Beha io al and B ain Sciences 16, 217–38.
Langacke Ronald 2008: Cogni i e G amma . A Basic In oduc ion. Ox o d Uni e -
si y P ess.
Le inson S ephen C. 1996: Language and space. – Annu. Re . An h opol. 25,
353–82.
Lé i-S auss Claude 1997 (1962): Laukinis mąs ymas. Vilnius: Bal os lankos.
ALGIRDAS SAUDARGAS
300 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV
Maceina An anas 1994 (1978): Filoso ijos kilmė i p asmė. Raš ai 6. Vilnius: Min is.
Mancia Mau o 2006: Implici memo y and ea ly un ep essed unconscious: Thei
ole in he he apeu ic p ocess (How he neu osciences can con ibu e o psychoanaly-
sis). – In J Psychoanal 87, 83–103.
Mandle Jean 2004: The ounda ions o mind. O igins o concep ual hough . Ox o d
uni e si y p ess.
Ma cus Ga y, F eeman Je emy 2015: The Fu u e o he B ain: Essays by he wo ld’s
leading neu oscien is s. P ince on Uni e si y P ess.
Ma ghe is T., Edwa ds L., Núñez Ra ael R. 2014: Mo e han me e handwa-
ing: Ges u e and embodimen in expe ma hema ical p oo . – Eme ging Pe spec i es
on Ges u e and Embodimen in Ma hema ics, ed. by L. Edwa ds, F. Fe a a, D. Moo-
e-Russo. Cha lo e, NC: IAP-In o ma ion Age Publishing.
McGilch is Iai n 2009: B001KE101Y Mas e and His Emissa y: The Di ided B ain
and he Making o he Wes e n Wo ld. Yale Uni e si y P ess.
McLuhan Ma shall, Wa son Wil ed 2011 (1970): F om Cliche o A che ype.
Gingko P ess.
Mün e Thomas F., U bach Thomas P., Düzel Em ah, Ku as Ma a 2000:
E en - ela ed b ain po en ials in he s udy o human cogni ion and neu opsychology. –
Handbook o Neu opsychology 1, ed. by F. Bolle , J. G a man, G. Rizzola i.
Nas opka Kęs u is 2010: Li e a ū os semio ika. Vilnius: Bal os lankos.
Núñez Ra ael 2008: Wha is Ma hema ics? Pauli, Jung, and Con empo a y Cogni-
i e Science. – Recas ing Reali y: Wol gang Pauli’s Philosophical Ideas and Con empo a y
Science, ed. by H. Al manspache , H. P imas. New Yo k: Sp inge .
Núñez Ra ael, Lako G. 1998: Wha did Weie s ass eally de ine? The cogni-
i e s uc u e o na u al and epsilon-del a con inui y. – Ma hema ical Cogni ion 4(2),
85–101.
Núñez Ra ael, Ma ghe is K. 2014: Cogni i e Linguis ics and he concep (s) o
Numbe . – The Ox o d Handbook o Nume ical Cogni ion, ed. by R. Cohen Kadosh, A.
Dowke .
Palionis Jonas 1999: Kalbos mokslo p admenys. Vilnius: Jand ija.
Pa ackas Algi das 1983 (1979): Saulė i k yžius. Kaunas: sa ilaida.
Pa ackas Algi das i k . 1984: E hos. Bal ų kul ū a i lie u iškoji sa imonė. Kaunas:
sa ilaida.
Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne
Įž algos / Insigh s 301
Pa ackas Algi das 2014: LITUA. Li uanis ika, publicis ika, bele is ika. Vilnius:
Ve smė.
Pa ackas Algi das i k . 2014: Lie u a y a ydija. Kaunas.
Pa ackas Algi das, Ža skus Aleksand as 2013 (2002): Vi smų knyga. Kaunas.
Pe i o Jean, Dou sa René 1998: Modèles dynamiques e linguis ique cogni-
i e: e s une séman ique mo phologique ac i e. – Rappo du CREA 9809, Ecole
Poly echnique.
Razauskas Dainius 1997: Ling is inė bep o ybė i š en oji kalba. – Liaudies kul-
ū a 1, 10–18.
Razauskas Dainius 2006: „E noso ai“A. Pa ackas i A. Ža skus. – Liaudies kul ū a
2, 45–47.
Sauda gas Algi das 1986: Žodžio du is p a ė us. Kaunas: sa ilaida.
Sla ėnas Paulius 1984: Gam amokslinis ž ilgsnis į p okalbes. – Mokslas i gy e-
nimas 7, 34–35.
Sla ėnas Paulius 2001 (1985): P okalbės p asmingumas. Akademikas Paulius Sla-
ėnas. Vilnius: Vilniaus uni e si e as, 259–278.
Smoczyński Wojciech 2006: La ingalų eo ija i lie u ių kalba. Vilnius: Lie u ių
kalbos ins i u as.
S ickgold Robe , Malia Ap il, Magui e Denise, Roddenbe y Da id,
O’Conno Ma ga e 2000: Replaying he Game: Hypnagogic Images in No mals
and Amnesics. – Science 290, 350–353.
Sulloway F ank J. 1991: Reassessing F eud‘s Case His o ies. The social cons uc-
ion o psychoanalysis. – ISIS 82, 245–275.
Talmy Leona d 2000: Towa d a Cogni i e Seman ics 1. Concep s uc u ing sys ems.
Camb idge, MA: MIT P ess.
Valen as Ski man as 1997: Ling is inis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo i enci-
klopedijų leidybos ins i u as.
Valen as Ski man as 2007: Mė(lynojo)nulio ling is ika Vlado B aziūno i Sigi o Ge-
dos poezijoje. Vilnius: Bal os lankos.
Valen as Ski man as 2012: Kalbos s igmos poezijoje: (p ō)nōmen. Šiauliai: Šiaulių
uni e si e o leidykla.
Vandeloise Claude 2010: Genesis o spa ial e ms. – Language, Cogni ion and Space,
ed. by E ans Vy yan, Chil on Paul. Equinox Publishing L d., 171–192.