Fonosemantinės sakmės Lietuvių kalbos žodyne

Įž algos / Insigh s 229 ALGIRDAS SAUDARGAS Eu opos pa lamen as P amonės, mokslinių y imų i ene ge ikos komi e as Mokslinių y imų k yp ys: kogni y inė ling is ika, kogni y inė neu opsichologija, bio izika. FONOSEMANTINĖS SAKMĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE Fonoseman ic Sagas in he Dic iona y o he Li huanian Language ANOTACIJA S aipsnyje išdės y as požiū is, aiškinan is onoseman inius eiškinius lie u ių kalboje. Šis požiū is skaido žodžio eikšmės u inį į koncep ualiąją dalį i uos u inius, ku ie iš- eiškia e d ės, laiko i jėgos dinamikos san ykius. Fonoseman iniai eiškiniai šiuo požiū- iu y a aiškinami kaip žodžio eikšmių inklo kogni y inės opologijos plė iniai onolo- giškai panašiems, be nebend akilmiams žodžiams. Iš i i kele as pa yzdžių. Išanalizuo i lie u iškų žodžių su p iebalsiais K/L; N/R; M/L <> L/M šaknyje eikšmių inklai. ESMINIAI ŽODŽIAI: onoseman inė sakmė, a skai os eimas, aizdinio schema, jėgos dinamika, kogni y inė opologija. ANNOTATION An accoun explaining onoseman ic phenomena in he Li huanian language is p e- sen ed. This accoun pa i ions he con en o he wo d sense in o he concep ual pa and he con en which exp esses space, ime and o ce dynamic (STD) aspec s. Fonoseman ic phenomena unde his accoun a e explained as he ex ension o he cogni i e opology o he ne wo k o wo d senses o phonologically simila hough no gene ically ela ed wo ds. Se e al examples a e in es iga ed. The ne wo k o senses o Li huanian wo ds wi h conso- nan s K/L; N/R; M/L <> L/M is analysed. KEYWORDS: onoseman ic saga, ame o e e ence, image schema, o ce dyna- mics, cogni i e opology. ALGIRDAS SAUDARGAS 230 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV 0. ĮVADAS „…sa as mąs ymas y a nusakomas ik sa a kalba.“ An anas Maceina Daugiau nei p ieš is dešim mečius sa ilaida pasi odė Algi do Pa acko pas- a s ymai apie bal ų kul ū ą Saulė i k yžius (Pa ackas 1983; Pa ackas 2014: 30–85). Ten pi mą ka ą paminė as „sime ijos dėsnis“: pas ebė a, kad sukei us kai ku ių žodžių šaknies p iebalses, jų p asmė aip pa įgyja am ik u būdu si- me išką eikšmę, į yks a sa o iška p asmės in e sija (pa yzdžiui: meilė – lai- mė) (Pa ackas 2014: 78). Ki as pas ebėjimas bu o, kad žodžių su ais pačiais šaknies p iebalsiais, be ski ingais balsiais p asmė išlieka ienijama bend os idėjos, no s pa ys žodžiai isiškai negiminingi (pa yzdžiui: nok i – nyk i) (Pa- ackas i k . 1984; Pa ackas i k . 2014: 93). Fo maliosios kalbo y os požiū iu šie pa yzdžiai a odė kaip niekuo nepag įs i žinomų ling is ikos eiškinių – me a- ezės i apo onijos – išplė ojimai i negalėjo bū i p iim ini. Pa acko bu au sudomin as jo s udijoje iškel omis kalbos p oblemomis i pa- agin as sa o min is išdės y i aš u. Tas ašinys (Sauda gas 1986) kupinas ilo- so a imų, ku ie šiandien galė ų domin i neben sa ilaidos žan o y inė ojus. Tačiau jis g įs as idėja, ku i y a i šio s aipsnio esmė. Mano ž ilgsnis nuk ypo į žodžius, ku ių šaknys onologiškai panašios, be jų giminys ė nepa i in a. Mėginau a skleis i jų seman inius yšius. Vedliu bu o (i ebė a) An ano Ma- ceinos požiū is į gim ąją kalbą: „Lie u ių kalbos žodyno u ingumas i g ama- inės sanda os į ai umas odo, kad lie u iškasis mąs ymas pajėgia nuos abiai plačiu mas u bei giliu laipsniu įsisk e b i į mąs omąjį objek ą i nusaky i ne i os su okiamus, be gi ik o inius jo yšių bei san ykių a spal ius. Šiuo a ž il- giu lie u ių kalba nenusileidžia jokiai ki ai kalbai, ku ia is o ijos eigoje bu o suku a a y a ku iama aukš o lygio iloso ija. Mūsų kalba y a a i as kelias į mūsų iloso iją. A mes juo eisime, a pasuksime sus aba ėjusiu s e imybių ke- liu, p iklauso nuo mūsų įž algos, kad sa as mąs ymas y a nusakomas ik sa a kalba“ (Maceina 1994: 309). Minė ame ašinyje ap a iau eiksmažodžius, ku ie nusako egėjimo juslę: žiū ė i, domė is, egė i, ma y i bei ys i ( ydau), i jų se- man iką lyginau su onologiškai a imas šaknis u inčiais žodžiais. Kai y inė- jau šiuos onoseman inius san ykius, besi o muojančios kogni y inės ling is i- kos s udijos man bu o nežinomos, nes o me o sąlygomis sunkiai pasiekiamos, o gal i isai nep ieinamos. P ie šių s a s ymų g įžau p ieš dešim me į i ne- ilgai ukęs adau, kad kogni y inė ling is ika u i eikiamą y imo echniką. Anuome nežinojau i daugelio ki ų dalykų, apie ku iuos užsimenu šiandien. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 231 Šiame s aipsnyje su ink i eks ai ašy i pas a ąjį dešim me į. Jie bu o iš naujo pe mąs omi i pe ašinėjami po kelis ka us. Su inkdamas į ieną daik ą, da ka ą iską pe s a sčiau, pa aisiau i išplė ojau. Daug ką eko pa ašy i i- siškai iš naujo. Šie eks ai y a d ejopo pobūdžio. Pi mosios ūšies eks ai y a empi iniai y imai, ku iuose siekiau bū i kiek įmanoma objek y esnis. Todėl iksliai api- b ėžiau i iamus objek us: ai Lie u ių kalbos žodyno ( oliau LKŽ) leksemos i ik ai jos. Ty imas siekia ap ašy i onologiškai a imų ( u inčių šaknyje ą pa- čią p iebalsių po ą) žodžių seman inius yšius. Ty imo ikslas pa ody i, kad kai ku ios onologiškai a imos lie u iškos šaknys ( adinamieji šaknų pluoš ai) su- da o i seman inius ise us, ku ie pa ogumo dėlei pa adin i onoseman inėmis sakmėmis. Ty imo esmė glūdi lie u iškų žodžių eikšmių u inio suskaidyme į koncep ualinę i e d ėlaikinę dalis. E d ėlaikiniai u iniai apima i jėgų są ei- ką (dinamiką), odėl naudoju umpinį ELD (e d ė, laikas, dinamika). Seman- iniam y imui a oju kogni y inės seman ikos echniką. S engiausi em is kuo pa ikimesniais, pa ik in ais me odais, pa yzdžiui, jėgų są eikai ap ašy i naudoju jau apusias klasika Leona do Talmy jėgos dinamikos schemas. Visi empi iniai ezul a ai pakankamai aki aizdūs, no s (ką pačiam eko pa i i) kai ku iems jų įž elg i eikia šiokio okio įp a imo p ie a ojamos echnikos. An osios ūšies eks ai subjek y ūs. Jų p isi eikė, nes minė i empi iniai y- inėjimai ne u i sa o ie os adiciniame ling is ikos s udijų spek e. Be abejo, lais alaikiu kiek ienas gali žodžių eikšmes y inė i, kiek ši dis geidžia. Jei o- kie y inėjimai a sispindi poezijoje – sp endžia skai y ojas. Jei no ima juos pa- eik i mokslo bend uomenės dėmesiui, jie u i as i sa o ie ą. Beieškan okios ie os paaiškėjo, kad šie y imai ling is ikoje y a eks asis eminiai a ne ap- sk i ai eks aling is iniai. Tiksliau kalban , onoseman inės sakmės y a mokslų sandū os objek as, no s jomis u ė ų domė is kalbo y a, sup an ama pačia pla- čiausia p asme. Besidai ydamas analogijų, klaidžiojau a p ma ema inės opo- logijos i idu amžių alchemijos. Ieškodamas a gumen ų, a čiau monog a ijas, dise acijas i s aipsnius iš pačių į ai iausių s ičių: nuo ma ginaline laikomos onoseman ikos iki šiuolaikinių smegenų y imų. Tokie klaidžiojimai nuola g aso i s i bep asmiu min ies išsiblaškymu, nes įsigilin i į ieną nuo ki os nu olusias s i is įmanoma ik labai ibo ai. Ki a e us, ik mokslų sandū oje keičiasi pa adigmos i o muojasi naujos s o ės. Todėl šiuose eks uose emiuo- si pačiais į ai iausiais au o iais i šal iniais, ku iuos isus išsamiai išs udijuo i neuž ek ų kelių gy enimų, be pa eikiamos nuo odos smalsiam skai y ojui su- aupys laiko. Sup an ama, kad šio pobūdžio eks ai a spindi mano subjek y ų pasi inkimą i asmeniškus e inimus bei negali p e enduo i į moksliškai išsa- mią ku ios no s s i ies apž algą. Daba me as pe ei i p ie konk e esnių įž algų. Tačiau isų pi ma p i alu p isimin i p anokėjus, nuo ku ių iskas p asidėjo. ALGIRDAS SAUDARGAS 232 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV 1. ĮŽVALGOS Į METODĄ 1.1. P anokėjai i jų k i ikai „Jam i pa is medus ka umi egis“ (LKŽ) Algi das Pa ackas ka u su Aleksand u Ža skumi išplė ojo p adines įž algas į sa i ą i gausiais e nog a iniais šal iniais pa em ą d asinių i smų aldymo senojoje bal ų kul ū oje s udiją (Pa ackas, Ža skus 2013). Šiuos y inėjimus Dainius Razauskas į e ino ši aip: „Algi do Pa acko i Aleksand o Ža skaus kū yba y a ienas iš įdomiausių, ienas iš giliausių eiškinių šiuolaikinėje lie u- ių žodžio kul ū oje, sa o d asia galbū palygin inas su Vydūno eiškiniu p ieš šim ą me ų“ (Razauskas 2006: 47). Tačiau, ano Razausko, „šį milžinišku da bu suneš ą d asios „medų“ nuodija „šaukš as degu o“ ( en pa : 45). Tai Pa acko i Ža skaus „san ykis su kalba, a ba eikiau su kalbo y a, su kalbos mokslais“ ( en pa ). Iš iesų, da dešim mečiu anksčiau Pa acko i Ža skaus s a s ymai sulaukė aš ios (i , ma y , eisingos) kalbininko Simo Ka aliūno (1995) k i ikos. O icia- lusis kalbo y os pasaulis minė uose y imuose neįž elgė jokio eiškinio, ku į galima bū ų i i. Razauskas, š elnindamas Ka aliūno k i iką, 1996 m. pe - skai y ame emocionaliame p anešime, pa adin ame „Ling is inė bep o ybė i š en oji kalba“, i ina: „Tikslas čia – ne į ody i ieno a ki o žodžio kilmę, ne žodžių e imologinę giminys ę, be a k eip i dėmesį į ka ais ik ai s ulbinan- į a i ikimą, pa yzdžiui, a p žodžių šaknų one inės i seman inės sime ijos, klausimą apie žodžių kilmę iš is paliekan nuošaly“ (Razauskas 1997: 10). Visgi Razauskas kažkodėl ezignuoja: „Šiaip a aip, bū en ling is ikai oks ikslas, egis, iš ik ųjų nep iklauso. T umpai d ū ai: nag inėjamas san ykis su kalba ne ling is ika, ne mokslas“ ( en pa ). Po o s a s ymą Razauskas pe me a į Fe - dinando de Sosiū o a as ą i Vladimi o Topo o o iš naujo su as ą anag amų eiškinį. P oblemą jis o muluoja eisingai: „A galima – o jei galima, ai kokiu pag indu, kuo emian is – pap asčiausią one inę žodžio šaknies p iebalsių si- me iją sie i su a i inkamų žodžių seman ika, juolab su iš isa jų lyg i menama pasaulėžiū a?“ ( en pa ). Deja, pani ęs į įdomų, be is da gana miglo ą anag a- mų i su jomis susie ų indoeu opie iškos poe ikos y imų s au ą, jis išny a su la- bai jau e noso išku (jo pa ies e minais1) a sakymu: „Taigi u ime ne ik d i kal- bas – įp as ąją, kasdieninę, i š en ą, poe inę, be a i inkamai i d i ling is ikas, 1 Plg. Razauskas 2006. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 233 1 PAV. Akademiko Pauliaus Sla ėno onoseman inis inklas ALGIRDAS SAUDARGAS 234 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV . y. du ski ingus, ski ingai eo iškai bei me odologiškai g indžiamus san y- kius su kalba kaip ski ingų san ykių su ik o e apsk i ai a spindžius – bū en pap as ą, p o anišką, i slap ąją, š en ąją ling is iką“ ( en pa : 16). Ki as p anokėjas, Lie u os as onomijos pa ia chas, akademikas Paulius Sla ėnas, paskelbęs se iją s aipsnių 1974–1985 m., labai įdomiai s udija o ga - so i p asmės yšius lie u ių kalboje (Sla ėnas 2001; 1984). Jis pas ebėjo, kad labai dažnai balsių kai a žodžio šaknyje jo p asmės nepakeičia iš esmės, o ją ik modi ikuoja. Pe ž elgęs į ai ias kombinacijas bei a me ęs ne inkamas jis nub aižė plokš umoje schemą. Jo pa ies liudijimu, „nelabai smulkiai su ašius, b ėžinys suda ė apie ečdalį k ad a inio me o“ (Sla ėnas 1984: 34). Kadangi Sla ėno s udija nesulaukė kalbininkų dėmesio, 1 pa eiksle pa eikiu jo onose- man inio inklo b ėžinį (Sla ėnas 2001: 278). Pa s b ėžinys ė a ling is inės in o macijos su a kymo būdas. P iebalsių sanda a jungiama pap asčiausios kombina o ikos būdu. Sla ėnas sa o y i- mu a y um siūlo: užmi škime laikinai iską, ką žinome apie žodžių šaknis, i paž elkime, kokias p asmių asociacijas kelia onologiškai a imi žodžiai. Tuo- me k uopščiai suda y ame onoseman iniame inkle galima įž elg i am ik ų dėsningumų. Tokia me odika įp as a ne ik ekspe imen iniuose gam os moks- luose, be i eo iniuose ieškojimuose. Teisybės dėlei de a pas ebė i, kad okią me odiką ne e ai a oja i pa ys kalbininkai. Taigi, ši oks ekspe imen a imas su žodžių šaknimis nepažeidžia jokių žinomų kalbo y os dėsnių. Lais alaikiu kiek ienam alia okiais ekspe imen ais mėgau is. Tačiau jei no ime ką no s pa eik i mokslui, eikia iš ų ekspe imen ų pada y i iš adas i jas apgin i. Aka- demikas Sla ėnas iš sa o y inėjimų da o ik ai d ąsias iš adas, ku ios kalbi- ninkų bend uomenei nea odo pakankamai pag įs os. Pa eiksiu kele ą iš aukų iš s aipsnio „P okalbės p asmingumas“. „Seno inė izoliuo os gen ies p okalbė ys ėsi ien y esnės ka os sekimu bei gene iškai užp og amuo ais kalbėjimo įp očiais. Ją suda ė ne žodžiai (lie u- ių kalbos p asme), o umpesni daugiap asmiai o man ai, ku ie paskiau galė ų ap i iek žodžių šaknimis, iek šaknų p iedais. Tik iau sakan , o man as u i ne p asmių, o pla esnę nuo oką, kiek miglo ą mąs ymo ka ego iją, o p asmės a si anda ik o man ų junginiuose. Fo man as nė a nei žodis įp as a g ama i- kos p asme, nei kalbos dalies iene as: į ai iuose junginiuose jis galė ų u ė- i daik a a džio, eiksmažodžio a ki ą p asmę, a sei , u ė i daba inės anglų kalbos adinamą kon e siją, galė ų ik i pa adinimui, p a a dei, kons a a imui, eiksmui a ki ai paski čiai. Paski as o man as duoda o ik užuominą, apie ką kalbama, o p asmė iš yškėda o junginyje“ (Sla ėnas 2001: 261). „Į ai ios čia pada y os pas abos kelia gana pa adoksišką min į, jog indoeu o- pinių kalbų išsiski s ymas eiškia nu olimą ne nuo hipo e inės p asansk i inės p okalbės, o nuo a chaiškos ebegy os lie u ių kalbos sanda o“ ( en pa : 273). Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 235 Šios įž algos ik ai gilios i įdomios, be , no s i labai glos ančios lie u iškai kalbančios bend uomenės sa imeilę, nė a pakankamai pag įs os. Todėl kalbi- ninkų užma šumas senojo akademiko y inėjimų a ž ilgiu isiškai sup an amas. 1.2. P o o ais inė „Vais inė p o o y a po uo s ogu. Gal palinksmin i su nuomone žmogų.“ Dionizas Poška „Nesąmoningas p o as siūlo, sąmoningas p o as a enka.“ S anislas Dehaene G įžkime p ie Razausko iš ados, kad „ u ime […] du ski ingus, ski ingai eo iškai bei me odologiškai g indžiamus san ykius su kalba kaip ski ingų san- ykių su ik o e apsk i ai a spindžius – bū en pap as ą, p o anišką, i slap ąją, š en ąją ling is iką.“ Ku ieško i me odikos mus dominančiam eiškiniui i i? Pi masis žingsnis galė ų bū i eiginys, kad a „kasdienė, pap as a, p o aniška“ ling is ika i ia sąmoningai su ok us kalbos eiškinius, o „slap oji, š en oji, poe inė“ – siekia a skleis i ai, kas kalboje y a nesąmoninga, . y. sąmonei ie- siogiai nep ieinama. Kad iskas p iklauso nuo požiū io aško, aišku iš pap as- o pa yzdžio. G ama ika neabejo inai y a adicinė ling is ikos s i is. Tačiau į ą pačią g ama iką galime ž elg i iš d iejų pusių. Ikimokyklinio amžiaus ai- kai kalba g ama iškai aisyklingai, no s niekuome g ama ikos nesimokė. Kai jie p adeda mokykloje g ama ikos moky is, ne ienam ši disciplina pasi odo a ginan i i nuobodi. Tai ge ai žinoma i aišku. Kaip ažiuodami d i ačiu a ai uodami au omobilį dalį eiksmų a liekame au oma iškai, o sąmoningai a - liekame ki us, lygiai aip kalbėdami au oma iškai a iame žodžius i g ama iš- kai aisyklingus sakinius, o sąmonė s ebi i k eipia p asmingą kon eks ą. Žodis y a as langas, pe ku į sąmonė ž elgia į p asmę, be p asmė pana din a žmo- gaus pasąmonėje, o iba a p sąmoningo i nesąmoningo nė a leng ai sugau- nama. Sąmoningo i nesąmoningo san ykis isuome domino mąs y ojus, be objek y ūs moksliniai y imai p asidėjo ik XIX a. pabaigoje XX a. p adžioje Pie e’o Jane , Sigmundo F eudo, Ca lo Gus a o Jungo i jų pasekėjų da bais (Ellenbe ge 1970). XX a. pabaigoje šie y imai įga o naują impulsą, pasi elkus šiuolaikinius smegenų eiklos egis a imo būdus. Šiandien sąmoningo i ne- sąmoningo mąs ymo i su okimo san ykis y a i ling is inių (Lako , Johnson 1999; Lako , Núñez 2001), i neu o iziologinių (Dehaene 2014) y imų aki a- yje. Šiame ski snyje apž elgsiu kai ku iuos požiū ius į pasąmonę i a che ipo ALGIRDAS SAUDARGAS 236 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV są oką. Ki ame ski snyje klausiu, ką gali šiandien mums padė i neu o iziolo- giniai smegenų eiklos ma a imai. Pasku iniuose įž algų į me odą ski sniuose apib ėžiama onoseman inė sakmė – šio s aipsnio y imo objek as. Ypa ingai s a bus kalbos ma muo y a a p iena eikšmiškumo i bejos (an. ambigui y)2. A ody ų, kad iena eikšmiškumas u ė ų bū i kalbos idealas. Taip iš iesų y a, kai d ip asmybė gali bū i pa ojinga. Ka ininko duodamas įsaky- mas p i alo bū i iena eikšmiškai sup as as. Chi u go nu odymai ope acijos me u negali bū i d ip asmiai. Nuo o p iklauso ka ių a pacien ų gy ybė. Įs a- ymų leidyboje i daugelyje ki ų s ičių siekiama, kad a ojami e minai bū ų sup an ami iena eikšmiškai. Tad kodėl kalboje y a abeja? Abeja kalboje y a empi inis ak as. Į ją eikia ž elg i, kaip į kū ybos kalboje šal inį, į kalbos gy- as ingumo laidą. Kalboje isuome bu o i e minas, i poe inis žodis3. Lie u ių kalboje d ejonė nuo abejonės sub iliai ski iasi: d ejonė pab ėžia ne- iš engiamą pasi inkimą iš d iejų galimybių, abejonė nusako i būseną, apiman- čią abi galimybes. Galime pasaky i, kad d ejonė labiau būdinga mechaniškam mašinos pasi inkimui pagal iš anks o nusaky us k i e ijus i žymi algo i mo išsišakojimo ašką. Tuo a pu abejonė apibūdina p o o ins umen o – žmogaus smegenų – eiklos me odą. Abeja y a šiandieninių kogni y inių y imų dėme- sio cen e (Zeki 2004). Taip paaiškėja mūsų y imo me odo ie a mokslų sis e- moje: mus domina kalba kaip p iemonė p o o būsenai pažin i. Šiandien ši s i is – ai kogni y inė ling is ika pačia plačiausia p asme (Cuyckens, Gee a- e s 2007). Kalboje susidu iame su d iem ski ingomis pasi inkimo k yp imis. Pap as- čiausias pa yzdys y a homonimija i sinonimija (ž . 2 pa .). Kai gi dime dau- giap asmį žodį (pa yzdžiui, ba as), esame abejonės aške. No ėdami apsisp ęs i, pap as ai u ime sulauk i papildomos in o macijos iš ienokio a ki okio kon- eks o. P iešinga k yp imi pa enkame į abejonės ašką, kai u ime kelis būdus ai pačiai p asmei iš eikš i: paukš is sk enda / paukš is lekia. Vėlgi apsisp endžia- me, pasi elkę papildomą in o maciją. P iklausomai nuo k yp ies ski sime onomasiologinę beją i semasiolo- ginę beją4. Homonimija i sinonimija nė a iesioginis mūsų y imo objek- as. Poliseminė šaknis y a semasiologinė abeja. Semasiologinės i ono- masiologinės ãbejų są eika glūdi pačioje kalbos su okimo mechanizmo še dyje. Viena eikšmiškumas i abeja nė a d i disk e inės būsenos, be s a - baus žmogaus p o o eiklos b uožo ma mens k aš iniai poliai. Žmogaus p o o 2 Ši są oka labai plačiai a ojama. Mums s a bus požiū is, ku į išdės ė Semi as Zeki sa o s aipsnyje (Zeki 2004) bei ki u . 3 Panašiai mano i Ski man as Valen as (2012: 12). 4 Plg. Gee ae s 2010: 281–284. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 237 ins umen as – smegenys – nė a kompiu e is. Šiuolaikinių kompiu e ių a chi- ek ū os esmė nesikei ė nuo Alano Tu ingo i Johno Von Neumanno laikų. Ga- lima pasaky i, kad kompiu e io a chi ek ū a a spindi sąmoningo p o o eiklą (Dehaene, B annon 2011; Zylbe be g i k . 2011). Šiame iena eikšmiškumo poliuje žmogaus smegenys a odo be il iškai lė os palygin i su šiuolaikiniais kompiu e iais. Tačiau ne pa ys galingiausi kompiu e iai i išmaniausios p o- g amos kol kas nesugeba pa ikimai išsp ęs i ne pap asčiausių žmogaus p o o užduočių. Kodėl aip y a, numanė da Von Neumannas: didžiausią da bą žmo- gaus p o as a lieka nesąmoningai, išnaudodamas lygiag ečiai eikiančius analo- ginius smegenų mechanizmus. S anislasas Dehaene’as aip apibūdina pas a ojo isdešim mečio kalbos psichologų k uopščių y imų ezul a us: „Taigi mūsų nesąmoningas p o as y a pakankamai sumanus lygiag ečiai pa- alpin i į a min į i iš jos iššauk i isas seman ines žodžio asociacijas, ne gi kai žodis y a daugia eikšmis a kai ik ienin elė jo eikšmė inka kon eks ui. Ne- sąmoningas p o as siūlo, sąmoningas p o as a enka“ (Dehaene 2014: 66). Šiuolaikiniais k uopščiais y imais psichologai aiškinasi, kaip aikai su okia žodžius. Ga si psichologė Jean Mandle , apibend indama šiuos y imus, pas ebi, kad d ejų me ų aikas susidu ia su d iguba p oblema: ku iais a ejais a o i išmok ą žodį i ku į žodį a o i konk ečiu a eju (Mandle 2004: 131). Mūsų e minais, aikas susidu ia su semasiologine i onomasiologine ãbeja. Žodis as pa s, be aikui jis eiškia ką ki ą nei suaugusiam. Bend audamas aikas abeją mažina, kol ji ampa o pa ies lygmens kaip kalbančios bend uomenės. Šie i 2 PAV. Homonimija i sinonimija kaip semasiologinė i onomasiologinė ãbeja ‘judė i o u, mosuojan spa nais’ lėk i sk is i ‘nedidelis es o anas’ ‘ ienu ka u užimamas lauko uožas di ban ’ bã as semasiologinė abeja onomasiologinė abeja ‘a mos e os slėgimo iene as’ 2 PAV. Homonimija i sinonimija kaip semasiologinė i onomasiologinė ãbeja ALGIRDAS SAUDARGAS 244 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Viskas yks a nesąmoningai. Sąmonei pa eikiamas ik ienas galu inis sakinio p asmės a ian as. Jungo i Riklino ekspe imen ai mums pasako kai ką daugiau. Ekspe imen o daly iai aginami pa eik i sa o asociaciją nu ody am žodžiui. Jo ezul a ai odo, kad asociacijos būna i seman inės, i onologinės. Tai a i in- ka ERP y imo iš adas. Be Bu ghölzlio klinikoje ykdy i y imai pa odė, kad asociacijos pobūdis p iklauso nuo i iamojo būsenos sąmonės a ž ilgiu. Jungas pada ė s a bią iš adą, kad sąmoningas p o as ieško seman inių asociacijų, o onologines slopina. Fonologinės asociacijos p asi e žia, kai i iamojo sąmonė y a p islopin a. Analogiški ezul a ai bu o gau i i ian amnezija se gančius li- gonius, ku ie negalėda o a simin i ak o (pažeis a eksplici inė a min is), kad jie žaidė izualinį kompiu e inį žaidimą (pa yzdžiui, Te is), be p ieš miegą ma ė šio žaidimo aizdinius a juos sapna o (S ickgold i k . 2000). Psichologai ai aiškina implici inės a min ies pasi eiškimu. Šiuolaikiniai sąmonės y imai ski ia penkias nesąmoningos smegenų eiklos ūšis (Dehaene 2014: 190–197). Pagal „globalaus da balaukio“ hipo ezę, sąmo- ningai su okiama min is didelių neu onų y a smegenyse plačiai „ e ansliuoja- ma“. Į sąmonės dėmesį gali pa ek i ik s ip ūs, adinamieji i šslenks iniai si- gnalai. Tokių signalų smegenyse gali bū i daug ienu me u, be sąmonė a enka ik po ieną nuoseklia seka. Šie signalai neišnyks a, laukia sąmonės dėmesio i gali bū i sus ip in i globaliai e ansliacijai. „Nesąmoningas p o as siūlo, są- moningas p o as a enka“ (Dehaene 2014: 66). Tie s ip ūs, be da laukian ieji sąmonės dėmesio signalai y a pi mosios ūšies nesąmoningi smegenų u iniai. An osios ūšies signalai y a pe silpni, kad a k eip ų sąmonės dėmesį. Tai po- slenks iniai signalai, ku ie išnyks a i sąmonei lieka nepasiekiami. Šie signalai pa ys nepajėgūs pa auk i sąmonės dėmesio, ačiau pe sa o umpą gy a imo laiko a pį gali pa eik i ėliau sąmoningai su okiamą in o maciją. T ečios ū- šies nesąmoninga smegenų eikla apima isą mūsų ne ų sis emos au oma iz- mą, pa yzdžiui, k ėpa imą. Ke i oji ūšis apima isoke iopą pi minį pojūčių koda imą, ku is p ieš pa ekdamas sąmonės aki a in p i alo bū i pe koduo as. Mus labiausiai domina penk oji nesąmoningų žinių ūšis, ku ią Dehaene’as adina snaudžiančia. Ši in o macija užkoduo a sinap iniuose yšiuose. Ji p a- dedama kaup i da iki gimimo. Pi maisiais gy enimo me ais, no s dauguma žmogaus smegenų neu onų jau y a sa o ie ose, dideliu g eičiu y a mezgami sinap iniai yšiai. Pe d ejus pi muosius me us užauga pusė suaugusio žmo- gaus smegenų – nuo ke i adalio iki ijų ke i adalių apim ies. Tačiau mes nep isimename nieko iš pi mųjų ejų gy enimo me ų ( adinamoji in an ilinė amnezija). Ku dingo ši in o macija? Visa ai i y a snaudžiančioji a min is. In- o macija ebė a, ik ji nep ieinama sąmoningai a minčiai. Ten glūdi isa kal- bos g ama ika i onologija, i glūdi aip giliai, kad milija dinių smegenų y i- mo p ojek ų ado ai nesi iki jos pasiek i pe a imiausius penkiasdešim me ų. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 245 Snaudžiančioji a min is – ai a pa i mūsų p o o ais inė. Ji nė a iesiogiai p ieinama sąmonei, be gali bū i pasiekiama in uicijos keliu. Į šį kū ybos šal inį k eipiasi i poe ai, i ma ema ikai. P ancūzų ma ema ikas Jacques’as Hadama - das (1945), emdamasis jau klasika apusia ieno žymiausių ma ema ikų Hen io Poinca é pa i imi, ski s o šį dialogą į ke u is e apus: iniciaciją, inkubaciją, iliu- minaciją i e i ikaciją. Ma ema ikas nesulauks įk ėpimo be ilgo a ginančio p adinio da bo, ku is dažnai lieka be no imo ezul a o. Ma ema ikas di ba su sąmoningai su okiamomis, ilgomis s udijomis įgy omis bei į emp ais apmąs- ymais nugludin omis min ies o momis. Inkubacijos pe iode ma ema iko są- moningos eiklos o mų kombinacijos pana dinamos į pasąmonėje glūdinčių, snaudžiančių, be ealių schema inių ins umen ų aldomą pi ma aizdžių an- denyną. Iliuminacija (įk ėpimas) a eina, kai pasąmonė išme a sąmonės š ieson ne ikė ą sp endimą. Jo o ma a i inka psichoanalizės apibūdin ą pa idalą – a - che ipą. Jis isuome u i emocinį k ū į. Ma ema ikoje emocija pasi eiškia es- e iniu būdu: ne ikė as sp endimas isuome būna g ažus. 1.4. Fonoseman inės sakmės „Be eik nelies i lie u ių kalbo y os di onai – seman ikos yšys su one ine šaknies sanda a“ Aud onė Kaukienė (Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija I d.) „Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų nekėlei, ko linelių nesėjai?“ Juozas Tumas Vaižgan as (LKŽ) Aud onė Kaukienė s udijoje Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija ašo: „S uk ū os i seman ikos yšys jau seniai pas ebė as. Dažnai akcen uojamas onomo ologinės s uk ū os yšys su konk ečiąja seman ika.“ Toliau kons a- uoja: „Be eik nelies i lie u ių kalbo y os di onai – seman ikos yšys su one- ine šaknies sanda a“ (Kaukienė 1994: 164, 165). Šie kalbo y os di onai (ku- ie minimi ski snio paan aš ėje) i y a a mokslo da neiš i a e i o ija, į ku ią žengia pi majame ski snyje minimi p anokėjai. P ieš a a imų žinomiems kal- bos ak ams nė a, be p oblema lieka nesu o muluo a mokslui p iim inu būdu. Ki a e us, a e i o ija di onuoja ik lie u ių kalbos y imuose. Joje šiandien pluša dideli mokslininkų bū iai, pasi elkę pačią naujausią echniką, no s pasė ų linelių, kaip pe spėja liaudies išmin is (i milija dinių smegenų y imo p ojek- ų ado ai), da laukia ilgas i kankinan is kelias. Tai mokslų pa ibio e i o ija, ALGIRDAS SAUDARGAS 246 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV į ku ią laikas ženg i i lie u ių kalbos y inė ojams ( e eikia nugalė i aižgan- iško ka ino angumą…). Kaip galėjome įsi ikin i, į šią e i o iją kol kas kelias eda ik kabančiais il ais. Vienos s i ies specialis ai, saugiai įsikibę sa o k aš- o, ki o k an o nepasieks. Reikia in elek ualinės izikos. Kaban is il as saugu- mo nega an uoja. Hipo ezės gali nepasi i in i, be mokslas ki o kelio nežino. S a bu y a, kad il as, jungian is d i s i is, bū ų pa ikimai p i i in in as i ienoje, i ki oje pusėje. Imkime konk e ų pa yzdį – lie u iškų eiksmažodžių po ą lem i / lim i. SEJL nu odo p okalbės šaknį *lemH- su klaus uku, ku is, ma y , ski as eikš- mei ‘lauž i’ (le. łamać) (SEJL 2007: 344). Šią šaknį andame i MA, iš ku io sužinome, kad ši bal ų i sla ų kalbose labai p oduk y i šaknis indoeu opiečių d asinio pasaulio enciklopedinės apim ies monog a ijoje išlikusi ik pasibaisė- inų nak inių d asių pa idalu: lo ynų lemu es i g aikų lamia (MA 2006: 411). Be abejo, aikų gąsdinimo lygmenyje jos lygin inos su mūsų laumėmis. Lygina- moji kalbo y a, slegiama klasikinės iados (sansk i as, g aikų, lo ynų) au o i- e o, linkusi bal iškus žodžius užmi š i, no s indoeu opie iškos poe ikos y ėjai juos p isimena (plg. Wes 2007: 384, 386). Paž elkime į šį pap as ą pa eikslėlį (ž . 3 pa .), ku į šim us ka ų egėjome ekonominių bei sociologinių y imų eks uose. 3 PAV. Visumos dalies schema Jis būda o apipin as ki ais panašiais pa eikslėliais i apibe as skai meni- mis. Tai aizdinio schema, nu odan i į isumos san ykį su jos dalimi. Vaizdi- nio schema (an. image schema) y a ienas pag indinių kogni y inės ling is ikos ins umen ų10. Čia mums s a bu ik p isimin i, kad aizdinio schema nė a pa- eikslėlis a b ėžinys (jis gali bū i isiškai ki oks), be min ies pi ma aizdis, į ku į pa eikslėlis ik nu odo (Cuyckens, Gee ae s 2007). LKŽ ebe u ime isumos daliai pa adinimą: 10 Te miną „ aizdinys“ a oju pagal Jakai ienės ado ėlį (Jakai ienė 2010: 45). 3 PAV. Visumos dalies schema Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 247 1 lmas 1. ‘ko no s dalis, gabalas, laman as’11 I kaip u p a ijai okį lmą py a- go eip g ei ai! Ms. Veiksmažodžiai, u in ys šaknyje L/M, p asme ‘lauž i’ kaip i nebe a oja- mi (pa yzdžiui, lamė i ‘lūž i’, plg. sla ų loma j). Daik a a džių y a daug: lmas ‘ko no s dalis, gabalas, žemės plo as, sklypas’, lama à ‘sma kus laužymas ( ė os me u)’, lomà ‘įdubęs žemės plo as, slėnys, gabalas, gumulas, žemės plo as, skly- pas’. Žodis luomas pe kelia mus į socialinę s i į. LKŽ pa eikiamos okios eikš- mės: ‘pagal kilmę, u ą a užsiėmimą susida iusi isuomeninė g upė’; ‘šeimy- ninė padė is’; ‘ ūšis, kilmė’; ‘plo as, sklypas, gabalas’; ‘skaičių klasė’. Mo e iškos giminės a i ikmuo luoma g e a pi mosios luomo eikšmės u i da i ki as: ‘lai- mė, likimas’; ‘ka as, eilė’; ‘laiko iba, e minas’. Visiems aišku, ką eiškia žodis laimė. Žinome jo sąsajas su žodžiais lem i, li- kimas. Šioje ie oje eikia sus o i i nu ody i į išsamų Algi do Juliaus G eimo s udijos an ąjį sky ių „Auš inė i Laima“ (G eimas 2005b). Jame a skleis os 11 Šiame s aipsnyje elemen a ūs objek ai y a leksemos iš LKŽ ( ik ienas ki as pa yzdys iš DLKŽ). Lemos ašomos pa yškin u š i u su sa o nume acija. Te minus „leksema“ i „lema“ a oju pagal Jakai ienės (2005; 2010) apib ėžimą, ačiau siau ąja p asme, kaip LKŽ s uk ū i- nius objek us. 4 PAV.Koncep ualioji me a o a ELD s uk ū a konk e esnė s i is abs ak esnė s i is 4 PAV. Koncep ualioji me a o a ALGIRDAS SAUDARGAS 248 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV sąsajos a p laimės i dalios, laimės i likimo, Laimos i Laumės plačiame lie u- iškos au osakos kon eks e. Lie u iškos leksikos i mi ologijos seman inis u- inys bend iausiu būdu a aizduo as 4 pa eiksle. Rodyklės p iski ia schema inę s uk ū ą kiek ienai plo mei ( eimui) a pe kelia ją iš ienos plo mės į ki ą. Ly- ginamoji kalbo y a, nesidomėdama kogni y ine žodžių eikšmių sanda a, in- doeu opiečių d asinį pasaulį nusku dina iki (šiuo a eju) aikų baidyklių ly- gmens. Tai ik ienas pa yzdys, ku is odo, kad lyginamajai kalbo y ai de ė ų p isiim i ben dalį a sakomybės dėl minė o „degu o šaukš o“. Paž elkime į ki ą pa yzdį, ku į o malioji ling is ika au oma iškai a me a. Pa ackas i Ža skus i smus sudės o į Rėdos a ą (ž . 5 pa .) (Pa ackas, Ža skus 2013: 10; Pa ackas 2014: 87). 5 PAV. Rėdos a as Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 249 Niekas ned audžia panašiai skambančius (nok i – nyk i) a in e uo us (mig- i – gim i) žodžius panaudo i i smų san ykiams pa adin i. T adicinė ling is i- ka a me a be kokį okių žodžių po ų sa yšį su kalbos mokslu. Imkime žodžių po ą nok i / nyk i. Lyginamoji kalbo y a a ku ia okias p okalbės šaknis: *neh2k- / *nik- (SEJL 2007: 427, 425). Tai ski ingos šaknys i ski ingi e imologiniai lizdai. Tuo susidomėjimas pasibaigia12. Seman ikos kogni y inis u inys, kaip ma ėme, kalbininkų nelabai domina. Vis dėl o de ė ų pasidomė i. Visų pi ma, bū ina pas ebė i, kad seman inę p iešp iešą, Rėdos a e p i- ski iamą žožių po ai nok i / nyk i, apima pa s eiksmažodis nok i: 1 nók i 1. ‘b ęs i (apie aisius, ja us)’ 1 nók i 4. ’silp i, menk i’ Da p isiminkime iš a osenos besi aukian į eiksmažodį: 2 nók i 1. in . ‘ei i, sek i iš paskos’ 2 nók i 2. . ’ y is, gin is’ Šio eikšmių inkinio sanda ą galime a aizduo i kaip d i koncep ualiąsias me a o as (Cuyckens, Gee ae s 2007). Veiksmažodžio 2 nók i u inį ‘ei i, sek i iš paskos; y is, gin is’ iš eiškia b ėžinys 6 pa eiksle. Taške P besi ejan is panoko ‘pa ijo’ i p anoko ‘p alenkė’. Pi moji me a o a {2 nók i → 1 nók i 1. ‘b ęs i’} pe kelia b ėžinio s uk ū ą iš judėjimo e d ėje 12 Plg. Ka aliūnas 1995: 8. 6 PAV. 2 nók i schema P kelias laikas 6 PAV. Veiksmažodžio 2 nók i schema ALGIRDAS SAUDARGAS 250 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV plo mės į gam os plo mę, ku aškas P žymi b andos i šūnę. Ta pa i me a o a a sispindi i eiksmažodyje p iei i: 1 p inók i 1. ‘p ib ęs i, p iei i’ p ie i 1. ’einan p isia in i (p ie ko)’ Liep o galą p iėjo. p ie i 13. ’p ib ęs i, p inok i’ Šieme anksčiau p jo ugiai. Ki a me a o a u i e ybinę in e siją: {2 nók i → 1 nók i 4. ‘silp i, menk i’} Kulminacijos aškas a i inka ne pozi y ą, be nega y ą (Nks nks i nu- nks (numi s)). Veiksmažodis nyk i gelbs i nuo nepa ogios in e sijos. Todėl abie- jų eiksmažodžių pilną kogni y inę s uk ū ą nusako d i okios me a o os: {2 nók i → 1 nók i 1. ‘b ęs i’} + {1 nók i 4. ‘silp i, menk i’ ← 1 nk i} Pi masis pa yzdys ebu o š elnus p iekaiš as lyginamosios kalbo y os ba- uose iūsian iems kalbininkams, kad (aki aizdžiai) mažai gilinasi į šiuolai- knę seman iką, ačiau šis pa yzdys kelia klausimų. Pa eik a s uk ū a y a LKŽ a spindė os leksikos a osenos lygmenyje (ku is y a sinch oninis kelių šim- mečių laike i a mių pasklidimo e d ėje ikslumu) kogni y inė sanda a. Ji sa o p asmėmis na ū aliai apima ne ik ieno e imologinio lizdo žodžius, be i onologinius „kaimynus“13. Kaip okios s uk ū os susida o, i y a klausi- mas kalbininkams. Koncep ualiųjų me a o ų aida y a plačių diskusijų objek as (Fusa oli, Mo gagni 2009). Kogni y inės pak aipos ling is ika p ipažįs a me- a o os s a bą kalbos kai ai. Kokią aidą liudija nok i / nyk i seman inė s uk ū- a – klausimas eikalauja k uopš aus y imo. Veiksmažodis 2 nók i, ku is y a e d ėlaikinis koncep ualios me a o os pama as, iš a osenos jau pasi aukęs, no s į ykio eikslas 2 p anók i ebė a p oduk y us naujų me a o ų šal inis ( uo įsi ikin i galima pa eikus šį žodį p og amai Google). P ie pa eik os sche- mos da eikė ų p idu i i smo ašką, ku į g ažiai pa odo eiksmažodžio noko abeja au osakoje: Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū elė (d.) Gs. Noks a da že ožė, noks a lelijėlė, noks a mano jaunys ėlė pas šelmį be nelį LTR (M k). LKŽ i DLKŽ pa eikia šiuos sakinius p ie eikšmės ‘ne ek i gai umo, ys i’ (DLKŽ pa eikia ik pi mą sakinio dalį). Įdomu, kad abeją pas ebi p o eso ius Smoczyńskis, e sdamas šį sakinį d ejopai: „Doj zewala (= b endo) u a, do- j zewala mię a, doj zewala lilia, jak zieliona u ka więdly (= y o) dni mej mlo- dosci“. Ve imas a eiksmažodžių kei imas abeją a skleidžia i iksuoja kon- k ečią in e p e aciją. Nepaka ojamas au osakos g ožis glūdi abejos būsenoje: isu as pa s eiksmažodis nok i, be pi moje sakinio dalyje jis links a p ie eikšmės ‘b ęs i’, o sakinio pabaigos azėje išny a g ėsmė ‘ne ek i gai umo, 13 Plg. Fede meie , Laszlo 2009. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 251 ys i’. Tai i smo aškas, glūdin is es u ių pap očių i Rasos š en ės esmėje. Deja, kalbo y a Lie u oje is da abejinga abejai. Žodžio eikšmės a pusa yje y a pa adigminiame san ykyje. Sakiniuose Gė- lė noks a a Obuolys noks a p asmė p iklauso nuo o, kokią žodžio noks a eikš- mę pa enkame: 1 nók i 1 ‘b ęs i’ a 1 nók i 3 ‘ne ek i gai umo, ys i’. Tačiau sakinyje Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū- elė SEJL in e p e acijoje os pačios eikšmės y a sin agminiame san ykyje: p a- džioje noks a, po o nyks a. Ši sin agma y a ne sakinio sin aksės, be na a y o s uk ū os lygmenyje. Palyginkime is šio sakinio a ian us: Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia ū elė = abeja au osakoje; Vy o ū a, y o mė a, y o lelijėlė, y o mano jaunos dienos kap žalia ū elė = LKŽ i DLKŽ in e p e acija; B endo ū a, b endo mė a, b endo lelijėlė, y o mano jaunos dienos kap žalia ū elė = SEJL in e p e acija. Pi masis sakinys, kaip minė a, y a abeja, ku i su eikia au osakai in e p e- acijos a i umą. An asis sakinys pakeičia žodį nko LKŽ siūlomu sinonimu. T ečiasis sakinys y a a bulinis e imas iš lenkų kalbos. Fo maliai žiū in , LKŽ in e p e acija y a eisinga. Žodynas a spindi žemdi - bio pasaulė oką, ku i o ma osi ne gi ne ieną ūks an me į. Kalba labai jau i i iksli s a biems gy enamos aplinkos b uožams. Veiksmažodžio 1 nók i pa- g indinė eikšmė y a ‘b ęs i (apie aisius, ja us)’. Apie gėlę o nepasakysi. Tai aišku iš okio sakinio: Aguona žydėdama kaip ožė skyleles gauna, a anka, išnokusi išby a, ėjui papu inus B. Aguona pi ma žydi (kaip ožė), o po o noks a. Žiedas nenoks a, be žydi, kol nu ys a. Noks a aisius, g ūdas, sėkla (išby a, ėjui papu inus ). Tačiau jaunys ė i žydi, i b ęs a, i ys a: Pe niūnas nepasi ikėjo jaunikiais i nesi yžo im i užku io, no s duk ė noko noko, kol nepe noko i nep a ado jaunys ės ža umo š. (LKŽ). Šis sakinys, LKŽ pažymė as kaip pe kel inės p asmės, . y. koncep ualioji me a o a, pe kelia schemą iš augmenijos į žmogaus biologinę p igim į. Jaunys ę gaima lygin i i su lelijos žiedu, i su noks ančiu obuoliu, i (deja) su pe nokusiu aisiumi a nu y usiu žiedu. Šis i smo aškas g ažiai i koncep ualiai iksliai nusaky as Rėdos a o schemoje, be mus domina aiškos kalboje a ž ilgiai. Sa- kinyje o maliai iksliai pakei ę noko į y o, p a andame isą au osakos poe inę esmę. Veiksmažodis y o ne u i abejos i odėl nea e ia skai y ojui (bei klausy- ojui – juk ai daina!) p ieigos p ie i smo aško ( aip su o muluo ų kogni y inė ALGIRDAS SAUDARGAS 252 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV psicholing is ika). SEJL in e p e acija, aukodama ikslumą14, mėgina kons uo- i šią p ieigą. Vi smo aškas y a a skleis as sąmoningame acionaliame lygme- nyje, kaip disku so sklaida (b endo lelijėlė > y o mano jaunos dienos). Tau osaka naudoja abeją, glūdinčią eiksmažodyje nok i, kad a e ų nesąmoningą p iei- gą p ie i smo aško. Tai ski umas a p p ozos i poezijos. Šis neabejo inai ilgaamžis u inys ne anda ie os lyginamosios kalbo y os ba uose, no s SEJL, ekons uodamas o mą *neh2k-, šaknies indoeu opie iška kilme neabejoja. A oks žemdi bio pasaulė okai ke inis u inys a ėjo iš p o- kalbės, a bu o bal ų kalbose suku as, kaip pos poziciniai ie ininkai, i daba jau nyks a – ai klausimai, ku iuos kelia kogni y inė analizė. DLKŽ pa odo, kaip šis pla us i gilus seman inis laukas aižėja. Kalba neiš engiamai kin a. Kas išsaugo ina, o kas nes a bu – ai esminis klausimas. Nekomen uosiu i nek es- ionuosiu aiškos (i ašybos) s abilumo s a bos. Kalbos išmoks ame nesąmo- ningai, odėl nesąmoningo su okimo mechanizmai kalbos gy as ingumui u i lemiamos eikšmės. Kad žino ume, ką i kaip saugo i, jie u i bū i nuodugniai iš i i. Daba paž elkime į ke i ą sakinio a ian ą, ku iame pasku inis eiksma- žodis nok i pakeis as eiksmažodžiu nyk i. Nko ū a, nko mė a, nko lelijėlė, nyko mano jaunos dienos kap žalia ū elė. Jis pa eik as ne am, kad pakeis ų dainos eks ą. Tam, kas pasaky a apie abe- ją, nebė a ką p idu i. Šio sakinio aiška (nok i / nyk i), palieka abeją pi moje sakinio dalyje (nko lelijėlė), be a skleidžia sąmonei g ėsmę sakinio an oje da- lyje (nyko mano jaunos dienos). Tau osakoje i smo aškas glūdi giliai pana din- as eiksmažodžio nok i polisemijoje. Šis sakinys iškelia i smo ašką į sąmo- nės lygmenį (kaip i SEJL in e p e acija), be lieka pana din as į pasąmonę pe onologinį panašumą. Tai nė a koks naujas ling is inis ak as, p ieš a aujan is lyginamosios kalbo y os iš adoms. Tai nuo oda į seman iškai susie ą elkinį, apiman į abi p okalbės šaknų o mas. Seman inis ise as (geš al as) y a kalboje apiman is abu e imologinius lizdus, esančius onologiniu požiū iu „apo oni- niame a s ume“. Nok i / nyk i pa yzdys mo y uoja pa adinimą onoseman- inės sakmės. Sakmė – na a y o lygmens e minas. Šis s aipsnis y a ski as okių s uk ū ų paieškos i ap ašymo me odikai. Šiame pa yzdyje onoseman- inė sakmė apima isą aiškos kon inuumą LKŽ: nok i, nyk i, neik i, niūk i, […] niekas, nak is […] i . . Seman inio geš al o pama ą suda o minė a me a o ų po a i i smo aškas. Paulo Kugle io „disku so alchemijos“ požiū iu ai one- iškai a imų žodžių elkinys, ienijamas emociškai s ip iai mo y uo o p asmių 14 Doj zewala žodyne e čiama ‘b ęs a, noks a’. Kaip ma ėme, šios eikšmės LKŽ gėlėms nep i- ski ia. A galima lenkų kalbos žodį doj zewala a o i ne ik aisiams, be i gėlėms – sp ęs i nesiimu. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 253 ise o – imago. Beje, i smo aško, siejamo su nok i / nyk i, g ėsmė, ku i išsa- miai ap ašy a Vi smų knygoje, y a a pa i, apie ku ią kalba pag indinis psicho- anali iko s udijos pa yzdys (nekal ybės p a adimas; Kugle 1980: 11). Tačiau psichoanali ikų ap ašomam pasąmonės u inių kompleksui ūks a sanda os s uk ū os. Jungo kolek y inės pasąmonės a che ipai įž elgia ik labai bend us b uožus. Čia eikia ies i il ą į i esnę uolą – ma ema iką. Iš Čilės kilęs š ei- ca ų psichologas Ra aelis Núñezas (šiuo me u di ban is San Diego uni e si e e Kali o nijoje), analizuodamas Jungo susi ašinėjimą su ga siu iziku Wol gangu Pauli’u, pas ebi koncep ualinį a i ikimą a p kolek y inės pasąmonės a che i- pų i kogni y inėje ling is ikoje a ojamų aizdinio schemų (Núñez 2008: 9). Núñezas su ienu iš kogni y inės ling is ikos p adininku Geo ge’u Lako u ūks an mečio pabaigoje a skleidė kogni y inę ma ema inio mąs ymo sanda ą (Núñez, Lako 1998; Lako , Núñez 2001). Tai pi mieji žingsniai į mūsų jau minė ą da p ieš pusę amžiaus Hadama d’o a lik os ma ema inės kū ybos ana- lizės mokslinę s udiją (ž . 1.3). Šiandien šia k yp imi di ban ys mokslininkai naudoja i kogni y inės ling is ikos bei psichologijos me odus, i neu o iziolo- ginius smegenų eiklos ma a imus (ž . Núñez, Ma ghe is 2014; Ma ghe is, Ed- wa ds, Núñez 2014; Dehaene, B annon 2011; Dehaene 2014). 1.5. Fonoseman inių sakmių meis a imas „I mūsų laikais meis au ojas y a as, ku is iską da o pa s, sa o ankomis i naudodamas, p iešingai negu am ik os s i ies meis as [specialis as], isokias, dažnai a si ik ines p iemones.“ Claude Le i-S auss Apibend indami galime pasaky i, kad onoseman inė sakmė y a one iškai a imų žodžių elkinys, ku io žodžių eikšmių e d ės, laiko i jėgos dinamikos (ELD) seman inis u inys suda o ise ą, dažnai įgyjan į emocinį k ū į. Ku o- kių sakmių ieško i? A sakymas: LKŽ. Kugle is domisi pasąmonės ap aiškomis žmogaus psichikoje i i ia uos a ejus, kai one iškai a imų žodžių elkinius galima įž elg i sapnuose a izijose. Liguis oje psichikoje (F eudo ap ašy as Ra Man a ejis) a kalbos ik uose pasi eiškia indi idualios psichikos būsena. Tiesiogiai kalboje sakmių galima ieško i suku uose eks uose a ba pačioje žo- dyno sanda oje. Tau osaka, kaip ma ėme, slepia kogni y inę s uk ū ą žodžio daugia eikšmiškume – ãbejoje. Sin agmiškai sąskambius plė oja pe kai ybos i da ybos pa adigmas (LKŽ: Aš kelei is kelei ėlis, keleliu kelia ęs KlpD20). Teks ų ALGIRDAS SAUDARGAS 260 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV sanda ą. Ypač ai yšku, kai s a s ome ik lie u iškų (a bal iškų) žodžių e imo- loginio lizdo seman inį u inį, o „pag indinė eikšmė“ p imes a klasikinių kal- bų au o i e o19. Tu ingas lie u iško lizdo seman inis u inys, ku is LKŽ pa eik- as kaip an delno, iesiog igno uojamas. Išugdomas ydingas pap o ys mąs y i apie šaknį (žodžio a ekons uo ą p okalbėje) kaip u inčią eikšmę i a eikš- me dažnai manipuliuojama. Ši okį požiū į į seman iką bū ina keis i. Tikslesnis mąs ymas (seman ikos mokslo p asme) u i ž elg i į seman inį sekos {leksema < žodis < šaknis < ekons uo a šaknis} u inį kaip į nuoseklų abejos a sklei- dimą. Leksema iš eiškia galu inį iena eikšmiškumo siekinį sąmoningoje kal- boje. Rekons uo a šaknis u i didžiausią abeją. Š ai okioje pe spek y oje gali- me kalbė i apie p iebalsių po os p asmingumą. Tai juo labiau nė a eikšmė, be mo y uo as isų žodžių, isų eikšmių ise as. Fonoseman inė sakmė i y a ŠP p asmė – mo y uo as jos seman inis u inys. Seką galime p a ęs i {leksema < žodis < šaknis < ekons uo a šaknis < onoseman inė sakmė}. Į sąsają a p ŠP i ELD s uk ū ų nu odo i Pa acko minimi sime ijos bei adinamasis nok i / nyk i dėsniai, i Sla ėno šaknų inklas. Šios p anokėjų įž al- gos kalbos mokslo nebu o p ipažin os, nes, kaip bu o minė a, onologiniai y- šiai y a eks asis eminiai, o seman iniai – eks aling is iniai. Vis dėl o jiems galima as i ie os kad i Ray’aus Jackendo o lygiag ečiojoje a chi ek ū oje (Jackendo 2003). Gene a y inė mo ologijos i sin aksės sanda a, besi emian i onologine sis- ema, suda o pag indinį kalbos ak ų sis eminimo p incipą. Au onomiška kal- bą ap ašančių žinių sis ema, ku iai pama us paklojo Fe dinandas de Sosiū as, o o malų g iež umą su eikė Noamo Chomsky’io ado aujama gene a y is- ų ka a, pag indė kalbo y os kaip ikslaus mokslo siekinį i sukū ė isiško kalbos o maliza imo iliuziją. Gene a y inės ling is ikos pas angos kalbą o - malizuo i bu o adinamos kogni y ine e oliucija, di b inio in elek o paieškų one. Kogni y inės ling is ikos s o ė adosi kaip eakcija į gene a y inių me- odų nebe aisingą o malizmą. Užimdamas a pinę, sa o iško aikin ojo, po- ziciją Jackendo as pasiūlė lygiag ečiąją a chi ek ū ą, pas ebėdamas, kad kal- boje y a ne iena sa i a nep iklausoma gene a y inė sis ema. Lygiag ečiosios a chi ek ū os požiū is agina, nusakius a ski as gene a y ines s uk ū as, i i jų a pusa io sąsajas. Pag indinės y a onologinė, sisn aksės (apiman i i mo - ologiją) i seman ikos gene a y inės s uk ū os. Be šių, Jackendo as mini da i e d ės s uk ū ą (ž . 9 pa .). Pa s au o ius p ipažįs a, kad e d inė s uk ū a apima i laiko su okimą bei jėgos dinamikos o mas (Jackendo 2003). E d ės, 19 Plg. MA 2006: 396, 404, ku p okalbės šaknys *h1enek - i *bhe - indoeu opiečių kalbų spek e apima eikšmes ‘im i’, ‘neš i’ i ‘duo i’ plačiame eime, be „pag indinė eikšmė“ pa enkama pagal „au o i e ą“. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 261 klausa Mo o inės ins ukcijos kalbos pada gams Fonologija Sin aksė Koncep ualinė s uk ū a ELD s uk ū os ega ly ėjimas p op io ecepcija eiksmai ? 9 PAV. Lygiag e i a chi ek ū a pagal Jackendo klausa Mo o inės ins ukcijos kalbos pada gams Fonologija Sin aksė i mo ologija Koncep ualinė s uk ū a ELD s uk ū a ega ly ėjimas p op io ecepcija eiksmai onseman inė sakmė 10 PAV. Fonoseman inė sakmė lygiag ečioje a chi ek ū oje 9 PAV. Lygiag ečioji a chi ek ū a pagal Jackendo ą 10 PAV. Fonoseman inė sakmė lygiag ečiojoje a chi ek ū oje ALGIRDAS SAUDARGAS 262 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV laiko i jėgų są eikos (dinamikos) su okimas i jo aiška kalboje pas a aisiais dešim mečiais i amos is in ensy iau. Jackendo as sa o lygiag ečiojoje a chi- ek ū oje siūlo nusaky i onologines, sin aksines bei seman ines gene a y ines s uk ū as bei i i jų sąsajas. E d inei s uk ū ai jis nu odo sąsają ik su koncep ualine s uk ū a. Tai są- okų u inio sklaida pe į ai ius žmogaus pojūčius (modalumus). ELD s uk ū- ų sąsajų su sin akse a onologija jis nenuma o. ELD iesioginė sąsaja su ono- logine kalbos sanda a i y a a e i o ija, ku ioje y o minė i nelies i lie u ių kalbo y os di onai. Mūsų požiū is siūlo iesioginę ELD s uk ū ų aišką o- nologijoje. Ki aip a ian , ši oks požiū is pos uluoja, kad koncep ualinės s uk- ū os sąsają su onologine aiška lydi ne ik sąsaja pe sin aksę (įskai an mo o- logiją), be i sąsaja pe ELD. P isimindami kogni y inės ling is ikos pasekėjų nuola pab ėžiamą g ama ikos (įskai an sin aksę) p asmingumą bei g ama i- niame u inyje y aujančią ELD in o maciją, Jackendo o lygia ečios a chi ek- ū os ikampį galime papildy i iki e aed o (ž . 10 pa .). 2. SAKMĖ APIE KELIĄ IR LAIKĄ 2.1. E d ės, laiko i dinamikos su okimas bei aiška kalboje „Tad p adinis e d ės aizdinys y a ap io inis s ebinys, o ne są oka“ Imanuelis Kan as (Kan as 1982: 77) Paklauskime, kas pa aizduo a 11 pa eiksle – gėlė ankoje a an ankos? Aki aizdu, kad ie ininko a p ielinksnio an pasi inkimas p iklauso nuo o, kaip, ž elgdami į pa eikslą, padalinsime e d ę: a anka bus su okiama kaip alpykla (užda as pa i šius) a kaip a ama (a i as pa i šius). Ši si uacija nea si ik inai pas a uoju me u sulaukė išski inio dėmesio20. Joje susike a jėgos dinamikos i e d ės su okimo aiška. Bu o išsamiai i iama iek angliškų p ielinksnių on / in a osena, iek į ai ių kalbų p ielinksnių sis emos. Kalbos y imuose kon eks as, ku io a ž ilgiu kalbama apie pa alpin us daik- us, adinamas a skai os eimu. Psichologija i ia, kaip pojūčiais pa i iamas 20 Ž . E ans, Chil on 2010 i gausias nu odas en. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 263 aizdinys in e p e uojamas iename a ki ame a skai os eime. Seman ikos po- žiū iu čia susidu ia onomasiologinė pespek y a (kaip galima ski ingai pa a- din i ą pa į po y į) su semasiologiniu y imu (kokioms si uacijoms p i aikomas ienas a ki as daugia eikšmis p ielinksnis). I iena, i ki a abeja a skleidžiama pasi inkus ima ės e d ės padalinimą d imačiu pa i šiumi. E d ė y a ima ė i izo opinė. Ką no s e d ėje pa alpin i galime ik ko no s ki o a ž ilgiu. Ma ema ikoje a ją naudojančiuose iksliuosiuose moksluo- se daik ai alpinami koo dinačių sis emos a ž ilgiu. Kalbos u i sa ų būdų iš- eikš i deka inės koo dinačių sis emos san ykius: aukš yn / žemyn; pi myn / a gal; kai ėn / dešinėn (Landau, Jackendo 1993). E d inius san ykius iš eiškia iek leksika, iek g ama inės p iemonės. A skai os eimai gali bū i ski ingi i kalbos jais sa aip naudojasi. Da aš un ajame dešim me yje pa eik a He be o Cla ko analizė p is a o po- žiū į, ku is iesiogiai klausia, kaip mes su okiame e d ę (Cla k 1973). T umpai apž elgsiu šį požiū į. Vaikas gims a pasaulyje, ku aikš o s ačias plokščia žeme i isu jaučia g a i acijos po eikį. Tai jam su o muoja e d ės su okimo s uk- ū ą, ku ią au o ius adina pe cep ualine e d e – P-e d e. P adėdamas kalbė i aikas šiam po y iui a oja e d inius kalbos e minus, ku ie suda o sis emą, au o iaus adinamą L- e d e (kalbos e d e). Cla kas nag inėja d i hipo ezes: ko eliacijos hipo ezę i sudė ingumo hipo ezę. Ko eliacijos hipo ezė eigia, kad L- e d ė sa o sanda a u i a i ik i P- e d ę. Sudė ingumo hipo ezė i ina, kad aikas anksčiau įsisa ina pap as esnius e minus, o po o sudė ingesnius (ž . Cla k 1973: 28). Be abejo, nuo minė o Cla ko s aipsnio p aėjo ne ienas dešim me is a p- disciplininių s udijų. Paminėjau šį s aipsnį, nes jo su o muluo os d i hipo ezės nusako šio sky iaus bend ą kon eks ą. Li e a ū a e d ės su okimo i jos aiškos kalboje ema y a sunkiai ap ėpiama. Bend ą apž algą i analizę p ieš du de- šim mečius y a pa eikęs S ephenas C. Le insonas (Le inson 1996), o ėlesnių da bų inkinį edaga o E ansas i Chil onas (E ans, Chil on 2010). Ten galima 11 PAV. Gėlė ankoje a an ankos? ALGIRDAS SAUDARGAS 264 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV as i i daug nuo odų a i inkamomis emomis. P ie jų da galima p idu i e d- ės, laiko i skaičių su okimo smegenyse apž algą (Dehaene, B annon 2011) bei neseniai pasi odžiusią Chil ono monog a iją (Chil on 2014). Deka inė koo dinačių sis ema į eda po ašį kiek ienai ima ės e d ės di- mensijai. Mums ūpi pa s pi masis žingsnis, ku iuo mažinama e d ės izo opi- ja. Ti sime p adinį žingsnį, kai ys ma a imai suskaidomi į d ima į pa i šių i ienma ę liniją. D ima is pa i šius šiame p adiniame padalinime lieka izo- opiškas. Tu ime du undamen alius pap asčiausius pasi inkimus – begalinė plokš uma a ba užda as pa i šius. Padalinus ima ę e d ę plokš uma, likusi dimensija y a e ikali k yp is, ku i ke a pa i šių. Plokš uma lieka izo opiška. Užda os s e os a eju likusi dimensija y a spindulys, einan is iš cen o. S e a aip pa lieka izo opiška (ž . 12 pa .). Lie u iškų šaknų sanda oje ai a i inka K/L >< L/K in e sijos a aizda i- mą į a skai os eimus AFK-L i AFL-K. E d ės su okimo s uk ū os dažniausiai i iamos sin aksės lygmenyje. Nag inėjamos į ai ių kalbų p ielinksnių sis e- mos. Kol kas nepa yko as i y imų, kaip p adinis e d ės padalijimas eiškiasi kalboje. Kiek ienu a eju a skai os eimui galime p iski i ieną a ba ki ą pa- dalijimo pobūdį. Šis padalijimas glaudžiai siejasi su a skai os eimų ski s ymu į egocen inius i alocen inius, be su juo nesu ampa. Lie u iškoms šaknims i i šį p adinį e d ės izo opijos sumažinimą imsime pag indu. E d ės padalijimas są eikauja su laiko i jėgų dinamikos su okimu. F eime AFK-L laikas su okiamas ienmačiu a ki okiu judesiu e d ėje. Tuo a pu ei- me AFL-K laikas u i sa o unikalią, į e d inę o mą nesu edamą p igim į, ai 12 PAV. T ijų ma a imų e d ės suskaidymas ne ibo a plokš uma a ba ibo u pa i šiumi kel i laiky i AF K/L AF L/K 12 PAV. T ijų ma a imų e d ės suskaidymas ne ibo a plokš uma a ba ibo u pa i šiumi Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 265 g ažiai pa odo lie u iški eiksmažodžiai lauk i i lik i (plg. Gal on 2011). Toks e d ės padalijimas glaudžiai susie as su d ejopu jėgų san ykiu. Jei pe kelian ieną daik ą judesys pe duodamas ki am, ai gali yk i d iem būdais: judesį aldan is daik as ki o a ž ilgiu y a a ama a ba alpykla. Tai aišku iš mūsų p a- dinio pa yzdžio. Be , pe eidami nuo sin aksės lygmens p ie šaknies sanda os, lie u iškų šaknų seman ikoje a e iame gilesnį e d ės, laiko i jėgų dinamikos san ykį. Neu o iziologiniai e d ės su okimo y imai pa odė, kad smegenys aip pa linkusios ima ę e d ę daly i į pa i šių i e ikalią k yp į.21 Tai, kas pasaky a, galima susumuo i len elėje: AFK-L AFL-K a i a užda a kelias laikas e d ė plokš uma + e ikalė s e a + spindulys + aškas laikas ajek o ija e d ėje ukmė aške jėga pasklidusi pa i šiuje eikian i linijoje sukoncen uo a aške 2.2. Jėgos dinamika eiksmažodžių kel i i laiky i polisemijoje Pasigilinkime į jėgos dinamiką pagal Leona do Talmy (Talmy 2000: 409; De Mulde 2007). Kadangi šis, kogni y inėje ling is ikoje jau senokai apęs klasika, me odas lie u iškuose seman ikos y imuose da labai e ai su inka- mas, išdės ysiu jo esmę smulkiau. Jėgos dinamika nusako san ykį a p d iejų sa eikaujančių jėgų: agonis o i an agonis o. Agonis as ai as objek as, į ku- į nuk eip as sakinio dėmesys i ku is a ba pasižymi polinkiu išlaiky i esamą s aciona ią būseną, a ba pa s u i po enciją judė i a ki aip eik i. An agonis as eikia p iešingai agonis ui. Susida o ke u ios si uacijos. D i si uacijos y a, kai an agonis as nugali agonis ą: JDa – agonis as siekia išlaiky i s aciona ią būseną, be an agonis as jį išjudina; JDd – agonis as u i po enciją judė i, be an agonis as jį sulaiko. Ki os d i si uacijos analogiškos, ik an agonis ui nepasiseka nugalė i agonis- o i šis išlaiko s aciona ią būklę a judėjimą. Jos pažymė os a i inkamai JDb i JDc. Talmy (2000: 412) sa o monog a ijoje daugiausia i ia jėgos dinamiką, a - siskleidžiančią sakinio sin aksėje. Jei kamuolys (k epšinio, u bolo a gol o) guli 21 Ž . ima ės e d ės neu o iziologinių y imų apž algą (Je e y e al. 2012). ALGIRDAS SAUDARGAS 266 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV an žemės, jis en i pasiliks, neben kas no s jį paspi s, paims a ki aip išjudins. Ta kime, pučia pakankamai s ip us ėjas, ku is kamuolį išjudina. Tuome si u- aciją JDa nusako oks sakinys: Pučian s ip iam ėjui, kamuolys ieda aikš e. Jeigu kamuolį padėsime an šlai o, ai jis u ės endenciją nu iedė i, neben jį kas lai- ky ų: Kamuolys ne ieda nuo šlai o, nes jį laiko anki žolė. Čia u ime a ejį JDd. Ka- muolys abiem a ejais y a agonis as, į ku į nuk eip as eiginio dėmesys. Vėjas i anki žolė y a an agonis as, ku is įsijungęs į si uaciją, pakeičia (a siekia pakeis i) agonis o būseną. Šias d i schemas Talmy laiko pag indinėmis, a nešančiomis į kalbą eiksmą i jo p iežas į. Jis jas simbolizuoja jung ukais kadangi / nes: Ka- muolys ieda, nes / kadangi pučia s ip us ėjas; Kamuolys ne ieda, nes / kadangi jį laiko anki žolė. Ki os d i si uacijos nusako nepa ykusį an agonis o po eikį i jas Talmy simbolizuoja žodžiu nepaisydamas (an. despi e): Kamuolys guli nejudėdamas, nepaisydamas s ip aus ėjo; Kamuolys ieda, nepaisydamas ankios žolės. Mus domina ie a ejai, kai jėgos dinamika glūdi pačioje eiksmažodžio ša- knyje. Ki aip a ian , i sime eiksmažodžio eikšmės ELD u inį. Pe eidami p ie lie u iškos leksikos pa yzdžių, juos galime pa aizduo i 13 pa eiksle pa eik- u pa idalu. Čia lyginame pag indines kel i i laiky i eikšmes bei jų neiginius: kl i I.1. ‘ką sunkų im i aukš yn’ Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės? kl i I.10. ‘a i, plėš i’ Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų nekėlei, ko linelių nesėjai? laik i 1. ‘ u ė i, kad nenuk is ų, neiš ūk ų’ S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko ankelėj šilkų ska elę; Ge ai pada ei, sesužėle, kad u nelaikei bė us ži gelius. Šiame pa eiksle sk i ulys žymi agonis ą, o pusmėnulis an agonis ą. Rody- klė a ba aškas sk i ulio idu yje nu odo agonis o endenciją (judė i a s o ė i), o pliusas pusmėnulyje a sk i ulyje odo, kas laimi – an agonis as a agonis- as. Apačioje punk y inė linija aizduoja galu inį ezul a ą: judesį a ba s o ėji- mą. Sakiniuose iš LKŽ eiksmažodis, pe eikian is JD, pa yškin as, o agonis as pab auk as. JDa i JDd a skleidžia pag indinių eikšmių kl i I.1. ‘ką sunkų im i aukš- yn’ i laik i 1. ‘ u ė i, kad nenuk is ų, neiš ūk ų’ seman ikos ELD. Kaip mi- nė a anksčiau, ai d i pag indinės schemos, nes jos nu odo į galimus si uacijos pokyčius: laimi an agonis as, ku is agonis ą išjudina (JDa) a ba sus abdo (JDd). Pliusu abiem a ejais pažymė as an agonis o pusmėnulis. Nenuos abu, kad šios schemos iš eiškia pag indinių eikšmių p asmes (kl i I.1 i laik i 1). Ki os d i schemos nu odo į a ejus, kai laimi agonis as i si uacija išlieka nepaki usi. Schemas JDb i JDc galime gau i schemoms JDa i JDd p i aikę loginę ans- o maciją – neigimą. Paž elgę į schemas JDa i JDb, ma ome, kad jos ski iasi ik pliuso ženklo pe kėlimu iš pusmėnulio (an agonis o) į sk i ulį (agonis ą). Tai y a neiginio seman ika – an agonis o pas angos paneig os i laimi (išlaiko sa o endenciją) agonis as: nepakėlė (nekėlė) pū o (di onų). Analogiškai pe keldami Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 267 pliusą, pe einame nuo JDd p ie JDc (nelaikė, neišlaikė, nenulaikė bė ų ži gelių (šil- kų ska elės)). Talmy schema a skleidžia ke u is galimus san ykius a p agonis o i an a- gonis o. Mus domina jos yšys su e d ės su okimu. Pa odysiu, kad e ikaliu b ūkšniu padalinus schemų ke e ą, kai ėje pusėje a sidū usios JDa i JDc y a su okiamos eime AFK-L, o dešinėje likusios JDb i JDd a i inkamai eime AFL-K (ž . 14 pa .). Kad iš yškė ų e d ės su okimas, JDb i JDc sakinius su neiginiais pakeičiau in anzi y inių eiksmažodžių kil i i lik i a osenomis. Paž elkime į in anzi- y inę eiksmažodžio o mą kil i. Ji nusako daik o būseną. Kai daik ą keliame, jis kyla. Tačiau LKŽ pa eik i pa yzdžiai i pa s apibūdinimas odo ką ki a: k l i 1. ’kel is aukš yn’ P o inkšnas kyla mėnuo. 13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu → ● ------→------ ---------●-------- + + S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko ankelėj šilkų ska elę. Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės? JDd ● ------→------ ---------●-------- + + Oi, ka inai, ka inėli, ko di onų nekėlei, ko linelių nesėjai? Ge ai pada ei, sesužėle, kad u nelaikei bė us ži gelius. JDb JDc JDa → 13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu ALGIRDAS SAUDARGAS 268 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Mėnuo kyla ne odėl, kad jį kas no s kelia. Nei kasdienėje pasaulė okoje, nei pasi emdami as onomijos žiniomis negalėsime nu ody i jėgos, ku i kelia pagal schemą JDa. I ne pa s mėnuo keliasi. Mėnuo iesiog kyla. Sakinys iš eiš- kia s ebimą mėnulio judėjimą inkšnos medžio a ž ilgiu. Ki aip a ian , jėgos dinamikos sakinyje nebė a. Vis dėl o žodžių po a kel i / kil i neleidžia isiškos absencijos. Jėgos dinamika nė a išnykusi, be nus um a į su okimo pašalį – o- ną. P iekiniame plane g ynas e d inis judesys. Esminis kel i / kil i seman ikos ski ian ysis b uožas y a JD pe kėlimas iš p iekinio plano (p o ilio) į oną, p o ilį 14 PAV. Jėgos dinamika i e d ės padalinimas → ● ------→------ ---------●-------- + + S o i me gelė p ie jo šalelės, laiko ankelėj šilkų ska elę. Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės? JDd → ● ------→------ ---------●-------- → + + Vienai iena likaũ namie, isi išėjo . P o inkšnas kyla mėnuo. JDb JDc JDa AF K-L AF L-K LAIKAS KELIAS 14 PAV. Jėgos dinamika i e d ės padalijimas Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 269 paliekan e d ėlaikiui. Todėl šį sakinį da sąlyginai galime pa alpin i schemoje JDc. Palyginkime šią si uaciją su pag indinių eikšmių kel i (JDa) i laiky i (JDd) schemomis. Mėnuo kyla, ne odėl, kad jį kas no s kelia, be (pagal p adinę Tal- my in e p e aciją) jis kyla, nepaisydamas g a i acijos. Tokie y a isi iesiogiai (be me a o inio pe kėlimo) eiškinius nusakan ys LKŽ sakiniai: Aukš yn kilo milžiniški dulkių debesys. Pa asa į iš a o pie ų kyla šil as ūkas. Schemoje ne ekęs pliuso an agonis o pusmėnulis y a, iena e us, a ėjęs iš JDd (g a i acija nesugeba sulaiky i egėjimo lauke kylančio mėnulio). Ki a e us, jis a spindi ieną iš d iejų JDa są eikaujančių jėgų (g a i acija nė a jėga, ku i kelia, be y a jėga, ku i ukdo kel i). An agonis o nugalinčioji jėga, kaip ma- ėme, isiškai nebedaly auja, o p alaimėjusiojo schemoje JDc an agonis o jėga y a g a i acija, ku ią schemoje JDa nugali keliančioji jėga. Taigi eiksmažodžio kil i seman ika y a e ikalus judėjimas g a i acijos one. Tai i y a eiksmažo- džio kel i iššauk as a skai os eimas AFK-L. Reikia pas ebė i, kad eiksmažodžio kil i kei imas sang ąžine o ma kel is kai ku iais a ejais inka, be p asmę keičia. Sang ąžinis eiksmažodis lieka schemoje JDa, su apa inus agonis ą su an ago- nis u. Ki os kalbos dažniausiai ie oje lie u iško kil i (a analogiškų eiksma- žodžių) a oja bū en sang ąžines o mas. Lie u ių kalboje oks kei imas, kai jis neiš eiškia kogni y inės sanda os, a do giluminį mūsų kalbos audinį. Ana- logiškai galima ap a i i laiky i / lik i. Mums s a bu, kad pasi aukus JD į oną, kil i i lik i a sidu ia ski ingose a skai os eimuose. Veiksmažodis kil i pe kelia į ienmačio judesio aišką, ku į g ažiai simbolizuoja daik a a dis kelias. F ei- mas AFL-K, pašalinus jėgas, užsklendžia idinėje užda oje e d ėje be e d inio judesio. Lieka ik laikas. Pa yzdys iš poezijos g ažiai pa odo, kad eiksmažodis kil i u i sa o eikš- mės one JD. LKŽ u ime du sakinius, ilius uojančius leksemą pakl i 2 ’pa- sikel i aukš yn’: Pakilo į dangų ma gi sakalai V.Myk-Pu . Pulkas paukščių paklo KI121. Poezijoje ma gi sakalai negali kil i aukš yn kaip ūkas a iesiog paukščių pulkas. Todėl ki os Vinco Mykolaičio Pu ino eilė aščio „Ma gi sakalai“ eilu ės a skleidžia į oną nus um ą JD: Lydėdami gęs ančią ža ą ėlai Pakilo į dangų ma gi sakalai. Paniekinę žemės ylingus sapnus, Padangėje iš iesė sa o spa nus. Paaiškėja, kad ma gi sakalai ne šiaip kyla, be nu aukė yšį su žeme, ku i juos laikė, iliodama ylingais sapnais, o juos kelia iš ies i spa nai. ALGIRDAS SAUDARGAS 276 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV (kelia), be a klio jau ne, isiškai a i inka šį apibūdinimą. Jam a i inka i isi ki i s aipsnyje kl i I.2. pa eik i pa yzdžiai, išsky us mūsų posmelio agmen- ą. Apibūdinimo an oji dalis ‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’ aki aizdžiai ik jam i ski a, nes isiems ki iems pa yzdžiams oks aiškinimas pe eklinis. Pi moji apibūdinimo dalis ‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą (spaudžian kam žemyn)’ pi majam sakiniui nelabai inka. Iš iesų neį ikinamai skambė ų ei- kmažodžio kelia eikšmės sakinyje Žemė kelia žolę išaiškinimas, kad žemė a - laiko žolės sunkumą spaudžian jai žemyn. Keis okai a ody ų i asos spaudi- mas žolei. Iš esmės, an oji apibūdinimo dalis leidžia eiksmažodį kelia pakeis i eiksmažodžiu laiko: Žemė laiko žolę. Kadangi a me ėme JDb, kaip ne inkamą, kas uome sąlygoja eiksmažodžių sinonimiją? Paž elkime, kaip a odo pos- melis, jei isu sukeisime eiksmažodžius: Žemė laikė žolę, Balnas laikė ai ą, Žolė laikė asą, Rai as laikė kepu ėlę Rasa laikė pasagėlę, Senai mo inėlei. Pasagėlė – ži gą (Rai as kėlė kepu ėlę Ži gas laikė balną, Senai mo inėlei) Visu , išsky us pasku inę azę, eiksmažodis laiky i pa a o as aisyklingai pažodine a pe kel ine p asme. Veiksmažodis laiky i iksliau negu kel i a spindi 19 PAV. eiksmažodžių kel i i laiky i semasiologinė i onomasiologinė abeja laiký i kél i ‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą (spaudžian kam žemyn)’ ‘ e i, bū i inkamam’ kél i I.2.  laiký i 25 AFK-L AFK-L AFL-K AFL-K kél i I.1 ‘ką sunkų im i aukš yn’ laiký i 1 ‘ u ė i, kad nenuk is ų, neiš ūk ų’ kél i I.2. laiký i 25 19 PAV. Veiksmažodžių kel i i laiky i semasiologinė i onomasiologinė abeja Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 277 ap ašomą aizdinį. Tačiau aizdinys lieka s a iškas. Veiksmažodis laiky i pa- a o as pagal schemą JDd. Tačiau isa dainelės poe ika dings a, nes žodis lai- kė mūsų sąmonėje iššaukia s a išką eimą AFL/K. Liaudies kū yba pasi enka eiksmažodį kėlė, o ka u su juo i dinamišką eimą AFK/L, pe jam nebūdingą schemą JDd (‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’). Da daugiau, eiksmažodis kėlė a neša isą sa o polisemiją (su JDa i JDb) ã bejos pa idalu (p isiminkime pa a lę!): Rasa kėlė pasagėlę – sup ask kaip no i, . y. isaip iš ka o. Tai nuos a- bus ã bejos pa yzdys liaudies poezijoje, ik a kalbos ga suose paslėp a Džiokon- dos šypsena, analogiška Zeki minimiems aizduojamojo meno Mikelandželo a Ve meje io kū iniams (Zeki 2004:). G įžkime p ie pa a lės (Daug ankų didžią naš ą pà kelia). Gi dėdami pa a lę be konk e aus kon eks o, jos pamokymą su okiame be a go, nesigilindami į konk ečią eiksmažodžio pakelia in e p e aciją. In e p e aciją pasi enkame, su- sidū ę su konk ečia si uacija. Pa a lė, p iklausomai nuo si uacijos, sukelia is esmingai ski ingus aizdinius. Šis idinio aizdinio pasikei imas isiškai ana- logiškas ge ai žinomoms egėjimo iliuzijoms, pa yzdžiui, adinamam Kanišos (a ba Neke io) kubui (ž . 20 pa .). Paklausę, kas pa aizduo a i šu iniame b ėžinyje, gausime iena eikšmį a - sakymą, kad ai kubas. Šio b ėžinio aizdinio su okimas analogiškas pa a lės 20 PAV. Kanišos kubas 20 PAV. Kanišos kubas ALGIRDAS SAUDARGAS 278 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV be konk ečios in e p e acijos p asmės su okimui. P adėję gilin is į konk ečią eiksmažodžio pakelia eikšmę, a sidu iame d ip asmiškoje si uacijoje, ku i analogiška pa aizduo ai apa iniuose b ėžiniuose su punk y inėmis linijomis. Kai klausiame, kaip kubas pa eiksle pa aizduo as – ž elgian iš i šaus a iš apačios, paaiškėja, kad i šu inis b ėžinys y a d ip asmis. Šios d i in e p e a- cijos a pusa yje nesude inamos. Neu o iziologinis iliuzijos pag indas y a as, kad mūsų smegenų mechanizmai ne u i šio abejopo pa eikslo in e p e acijai aiškių k i e ijų i aizdinys ne alingai a osi. Reikia pažymė i, kad ši anali- zė yks a nesąmoningai. Kanišos kubas a i inka abs akčią pa a lės pamokomą eikšmę, o pažymėję punk y u uždeng as linjas, paleng iname ieną a ki ą in e p e aciją. Analogiškai, nekeisdama pa a lės p asmės, konk e i eiksmažo- džio pakelia eikšmė a neša sau būdingą aizdinį. Neabejo ina, kad smegenų mechanizmai, a sakingi už egos i kalbos aizdinių su okimą, y a analogiški. 2.3. ELD s uk ū os eiksmažodžio kel i polisemijoje LKŽ pa eikia 45 kel i, 16 kil i bei 33 laiky i eikšmes. Reikšmių su p iešdė- liais asime da apie 300 eikšmių. ELD sanda a leidžia šią į ai o ę ženkliai supap as in i, s uk ū uodama eikšmių a pusa io san ykius. Šiame ski snyje ap a sime eiksmažodžio kel i polisemiją. Pag indu imsime pag indines eigos eikslo eikšmes. Į ykio eikslas (su p iešdėliais) iš esmės a ka oja eigos eiks- lo sanda ą. Veiksmažodžio kil i pag indinės eikšmės seman ika JD a ž ilgiu bu o ap a a ski snyje 2.2. LKŽ pa eikia okį kel i eikšmių g upa imą: I. ‘im i, s um i ką aukš yn; dė i ką į aukš esnę ie ą’ II. ‘aukš in i, didin i, s ip in i’ III. ‘s a y i’ IV. ‘žadin i, budin i, ska in i; sujus i’ V. ‘a si as i, dyg i, aug i; pūs i; skleis i’ VI. ‘gaben i iš ienos ie os į ki ą; e i, da y i’ VII. ‘ eng i, o ganizuo i ką’. Visų pi ma eikia pas ebė i, kad dauguma šių eikšmių (31) y a koncep ua- liosios me a o os: I. 3, 9, 10; II. 2–8; III. 3–6; IV. 1–6; V. 1–9; VII. 1–2. Žinoma, koncep ualioji me a o a a aizduoja ELD s uk ū ą į kokią no s ki ą s i į (ž . 4 pa eikslą). Pa i me a o a nė a mūsų ema. Mus domina ELD s uk ū os aiška šaknyje g ynu pa idalu. A i inkamos LKŽ eikšmės klasi- ikuojamos pagal s i ies, į ku ią me a o a a aizduojama, koncep ualiąją dalį. Tiesą pasakius, žodynui ai gana be il iškas užsiėmimas. Būsimojo lie u ių kal- bos seman inio inklo kū ėjams (jei okio inklo kū imo paska as Lie u oje jau Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 279 galima im ai e in i) ai im a užduo is. Me a o ų sanda os i aidos y imai be galo gausūs (Cuyckens, Gee ae s 2007; Fusa oli, Mo gagni 2009). Kad me- a o ų šal inis neišsemiamas, galime įsi ikin i, p isimindami penk okų užduo į iš 2.2 ski snio. Mokiniai, in e p e uodami pa a lę Daug ankų didžią naš ą pàke- lia, iš iesų u ės sukons uo i ŠTT (šal inis > akas > ikslas) schemos šal inį kaip laukinį mišką, ikslą kaip a iamą lauką, o aką užpildy i į ai iausios eik- los pa yzdžiais iš sa o u imų žinių a uodo. ELD s uk ū a lieka nuo sąmo- nės paslėp a. Tai eiksmažodžio pakelia eikšmės ŠTT schema, ku ią ilius uoja 21 pa eikslas. Keisdami disciplinas i a siž elgdami į mokinių išp usimo lygį, okių užduočių ienai ienin elei pa a lei galime gene uo i ne ibo ą kiekį. LKŽ, sup an ama, pa eik os jau adinamosios mi usios a į ai aus kon encionaliza- cijos lygmens, dažnai apusios kalbos klišėmis, me a o os (Lako 1987; Lako 1993; Allan 2009). Tai pla i y imų s i is i šiame s aipsnyje į ją gilinamės ik uome , kai o bū inai eikia pag indiniams iškel iems ikslams. Paž elkime į ki as 14 eikšmių. Pačios pi mosios eikšmės I.1 ‘ką sunkų im- i aukš yn’ JD jau y ėme. JD be a piška pasekmė e d ėlaikiui y a opologinis į ykis24. Iš iesų, no ėdami ką no s pakel i, u ime nugalė i keliamo objek o s o io jėgą. Sakiniuose Kelk pū ą. A pakelsi nuo žemės? eiksmažodžiai y a i eigos, i į ykio eikslo. Raginime kelk pū ą, da nė a in o macijos, a pū as iš iesų bus pakel as. Eigos eikslas okios in o macijos nepe eikia. Pasakymas kelia pū ą y a a i as abiem loginėms pasekmėms, ku ias jau bū inai a skleidžia į ykio eikslas: pū ą pakėlė a ba pū o nepakėlė. Tačiau šis a i umas nė a si- me iškas, kadangi eiksmažodis kel i iena eikšmiškai numa o ą in o maciją, ku i glūdi į ykio eiksle, nes p iešingas (nepa ykęs) kėlimo pas angos ezul a- as eikalauja neiginio su jam inkančiais mo ologiniais žymenimis (p iešdėliu ne-). Ka u eiksmažodis kel i iena eikšmiškai nusako e d ėlaikines JD pase- kmes, ku ios ak ualizuojamos į ykio eiksle: pakel as objek as y a a siejamas nuo o pa i šiaus, su ku iuo jis bu o susie as (A pakelsi nuo žemės?), i juda aukš yn. Jei pū as nep a ado kon ak o su žeme, jokia s ebė ojų komisija ne- p ipažins, kad jis bu o pakel as, neben pajudin as, pa auk as a paslink as. E - d ėlaikyje eiksmažodžio kel i u inį nusako ys aizdinio schemos: e kalė, ŠTT i JD. Bend iausi jų a pusa io san ykio b uožai pa aizduo i 21 pa eiksle. Leksemos pe kelia dėmesį nuo ienos schemos p ie ki os. I.1 su elkia dėmesį į judesio p adžią – opologinį į ykį (ap es a apsk i imu 21 pa eiksle, ku is ana- logiškas iškėlimo iš pa i šiaus schemai 7 pa eiksle). Tai ŠTT schemos šal inis. Pe eikime p ie leksemos: I.4. ‘dė i, neš i ką į aukš esnę a į ki ą ie ą’ Kelk maišą į a us. 24 „Topologija“ y a ma ema ikos e minas, ku io a ojimas ling is ikoje da nė a pakankamai aiškus (Talmy 2000: 25; Pe i o , Dou sa 1998). ALGIRDAS SAUDARGAS 280 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Čia pi majame plane ŠTT schemos ikslas. Pa i ŠTT schema da susie a su e ikale. Ki a leksema ėl g ąžina p ie šal inio, o JD įgauna ( opologinės p i- gim ies) p iežas inio yšio pa idalą: I.7. ‘nuim i’ Kels nu gal elės ū ų ainikelį, maus nu pi š elio sidab o žiedelį. Leksema I.8. ‘kabin i, im i nuo y ių (du is, langą, a us…)’ ė a os pačios ELD p i aikymas konk ečiai si uacijai. Čia e ė ų p isimin i Kazimie ą Būgą, kai jis pab ėžė, kad lie u iškas eiks- mažodis kel i, ski ingai nuo sla iškų a i ikmenų, gali bū i a ojamas eigos eiksle (be p iešdėlio) eikšmėmis pakel i i nukel i (Būga 1958: 477). Be abejo, p iešdėliai paski s o dėmesį ŠTT (šal inis > akas > ikslas) schemos sudė inėms dalims, sau įp as u būdu modi ikuodami p asmę. Eigos eikslas y a s umiamas iš a osenos. Jis u i gilesnę abeją i odėl jam sunkiau išlik i pa i šu iniškų 21 PAV. Veiksmažodžio kel i polisemijos schemos 21 PAV. Veiksmažodžio kel i polisemijos schemos L1 L2 JDa JDb JDd TAKAS VERTIKALĖ kel i Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 281 de alių pe k au oje kalboje. Šen bei en jis is da gy as. Š ai da ke u ios leksemos: VI.1. ‘gaben i dangin i ką į ki ą ie ą’ Rudenį jau eiks i obas kél kolkozan K k. VI.2. ‘gaben i pe andenį al imi į ki ą k an ą’ Kélk mane al y pa upį J. VI.3. ‘pe iš i į ki ą ie ą (gy ulius ganykloje)’ Tė as ka ių kel nuejo Dgl. VI.4. ‘da y i, e i ( a us)’ Nekelk a us iki galo Kl D92. Jų isų ELD sanda a a pa i. P iekiniame plane (p o ilyje) likusi be eik ien ŠTT schema be JD i e ikalės (nus um os į oną). Ka es pe išan niekas jų aukš yn nekelia. Tai g ynai e d ėlaikinė opologinės p igim ies s uk ū a. Nuo šal inio s i ies a sie i i su ikslo s i imi susie i. Gali pasi ody i, kad kon eks ai isiškai pasenę i šiandien okios schemos niekam nebe eikalingos. Anaip ol. Kon eks ai keičiasi, schemos lieka. Šiandien pagal okią schemą keliame bylas iš ieno išmanaus į enginio į ki ą. Tai ne me a o a. In o macija s o io ne u i. Ją, kaip ą ka u ę, a išame nuo ienos laikmenos i p i išame p ie ki os. Kai šal inis i ikslas susiejami su d iem įp as omis, be p iešingomis žmo- gaus kūno būsenomis – gulsčia i s ačia, u ime ne ik da d i leksemas, be i isą pluoš ą me a o ų. Šias abi leksemas: III.1. . ‘padė i kam a sis o i, da y i, kad s o ė ų, s a y i’ III.2. in . ‘s o is (pa i us, sėdėjus)’ aip pa galime in e p e uo i kaip me a o as, be ai jau ki a ema. Ki os d i leksemos: I.5. ‘duo i kam aukš esnę padė į, da y i, kad kil ų’ II.1. ‘da y i ką aukš esnį, pakilesnį’ užima a pinę padė į. De a p imin i, kad I.2. ‘išlaiky i, a laiky i kokį sunkumą (spaudžian kam žemyn)’ I.2. ‘neš i an sa ęs, an sa o pa i šiaus’ Žemė kelia žolę, žolė kelia asą jau ap a ėme 2.2 ski snyje. Liko iena sang ąžinė o ma: I.6. e l. ‘lip i, kil i aukš yn’ Iš pie ų kėlėsi ūkas. Čia eikia p isimin i eiksmažodį kil i, ku io JD jau ap a ėme 2.2 ski snyje: kl i 1. ‘kel is aukš yn’ P o inkšnas kyla mėnuo; Pa asa į iš a o pie ų kyla šil as ūkas. Teks da ka ą paž elg i į Būgos aš us (Būga 1959: 113). Jo žodžiai skamba kiek seno iškai, be jų p asmė labai šiuolaikiška: „S e imoji kalbos d asia dau- gio in eligen ų smageninėje nus elbė ne ik ai ą daly į, be i iš įsą sa aiminių eiksmažodžių (neu a, media) ūšį. Vie oje saky i kyla, pakilo; […] daug kas da- ba ima saky i i ašy i keliasi, pasikėlė; […]“. Be abejo, lema I.6 e l. LKŽ y a isai eisė ai. Galima saky i abejopai: Iš pie ų kilo ūkas; Iš pie ų kėlėsi ūkas. ALGIRDAS SAUDARGAS 282 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Tačiau jų kogni y inis u inys ski iasi. Kaip ma ėme 2.2 ski snyje, eiksma- žodis kilo a i inka schemą JDc, ku g a i acija lieka one i ma omas ik e d inis judesys ( e ikalės schema). Tuo a pu sang ąžinė o ma gali bū i in e p e uo a, kaip sa o iškas schemos JDa a ian as, kai agonis as su ampa su an agonis u. Palyginkime sakinius: Kils iš jū os debeselis, sulys man šienelis. Kla iš jū os debeselis, sulys man šienelis. Keliasi iš jū os debeselis, sulys man šienelis. Pi masis sakinys paim as iš dainos i pa eik as p ie LKŽ kl i 1. Jame su in- kame an ąją iš LKŽ pa eik ų esamojo laiko o mų: kla, kils a, klna. An aja- me sakinyje palyginimui pa a o a pi moji o ma (kla), o ečiajame sakinyje pa a o a sang ąžinė o ma, pagal pa yzdį iš lemos: kel i 6. e l. ‘lip i, kil i aukš yn’ Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis. Debesėlis su kla y a pasy us dėl p iežasčių, ku ias ap a ėme 2.2 ski sny- je. Sang ąžinė o ma suak y ina debesėlį i odėl p iduoda gy umo (įsijungia e leksy inė JD o ma). LKŽ pa eik a eiksmažodžio o ma kils a y a homo o- niška šiai lemai: kls in e j. [s aigiam kils elėjimui pažymė i] Kas dainoje pa a o a: iš ik ukas kls a pa umpin a kl i 1 o ma kils a? Kaip čia bebū ų, kažkas mūsų „smageninėse“ susina labai jau ius i gilius da- lykus. Gal jau me as juos į a dy i iš iesų g iež a (ne o malia!) mokslo kalba? 2.4. Šaknų pluoš ų K-L i KL- sanda a Aš kelei is kelei ėlis, keleliu kelia ęs KlpD20 (LKŽ) Kloja žemę lapų šilkas S.Nė (LKŽ) Augo kle elis aukščiausia, klės ė lapelius plačiausia (LKŽ) Paž elkime į eiksmažodžio kal i eikšmes. Vėl u ime pluoš ą me a o ų: 1 kl i 4, 5, 8, 11–13. Lieka šios leksemos: 1 kl i 1. ., in . ‘kūju muš i, mušan a y i, smeig i’ 1 kl i 2. ., in . ‘muš i, plak i, o i’ 1 kl i 6. ., in . ‘ki s i, kapo i’ 1 kl i 7. . ‘aš in i, plak i (gi nas)’ 1 kl i 10. ., in . ‘me alą kūju plak i’ 1 kl i 14. . ‘plak i, in i (dalgį), aš in i’ 1 kl i 3. ., in . ‘ aukšė i, kalen i, kleken i; iksė i’ Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 283 Ma ome esminį ski umą nuo eiksmažodžio kel i polisemijos. Visos eikš- mės u i ienodą ELD sanda ą, o jų ski umai koncep ualiniai (su a be me a- o os). Mums įdomus y a ik yšys a p eiksmažodžių kel i i kal i ELD s uk- ū ų (ž . 22 pa .). Veiksmažodžio kal i e d ėlaikinės i JD sa ybės inka eimo AFK/L sanda ai i ne gi ją užpildo. Nugalėdami aukos jėgą, pakėlę daik ą nuo žemesnės ie os L1 i padėję jį į aukš esnę ie ą L2 u ime kelias galimybes (ž . 17 pa .). 2.2 ski snyje iš y ėme sank yžą a p s a iškos būsenos (laikas) i oles- nio kėlimo (kelias) (plg. 18 pa .). Būsenoje L2 galima daik ą paleis i iš ankų a numes i žemėn. Tačiau išlaikydami su daik u kon ak ą i jo aldymą, galime g ąžin i jį a gal į d ima į pa i šių, iš ku io jis bu o iškel as, ik ienu na ū aliu būdu – kal i. 22 PAV. Veiksmažodžių kel i i kal i schemos 22 PAV. Veiksmažodžių kel i i kal i schemos L1 L2 JDa JDb JDd TAKAS kel i kal i ALGIRDAS SAUDARGAS 284 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV SEJL išski ia eiksmažodį kalė i į a ski ą e imologinį lizdą. Ž elgdami iš eks aling is inės i eks asis eminės pusės į šį pluoš ą LKŽ leksemų, ne u ė u- mėm u ė i p oblemų jas in e p e uo i ELD požiū iu lygiag ečiai su kal i: 3 k  l i , kã li (kã la), kã lė [ž . 1 kalė i 3] Didelis medžias mažą medelį k la, a - ba gožia. 1 kalė i, kã li, -ėjo 1. in . ‘bū i kalėjime’ 1 kalė i 3. . ‘smelk i, s elb i, gož i (augalus)’ 23 PAV. E d ės su okimas K/L <> L/K šaknų pluoš e L-K(T) lėk i L-(J)K lik i, laiky i, laikas L-(V)K laukas I,II L-(V)K lauk i L-(N)K lenk i, link i LK alkūnė LK alk i, alka I,II K-L kel i, kil i K-L kal i K-L kalė i (S)K-LB kalbė i K-L kelias K-L kel a K-L kaulas K-LP kilpa K-L kaklas KL klo i KL klės i I,II KL-JD klejo i, kliedė i KL-V kliau i, kliudy i KL klaus i, klausy i KL-B kleb i KL-VB klaup i KL-N klanas KL-V kle as KLŠ kulšė 23 PAV. E d ės su okimas K/L<>L/K šaknų pluoš e AF K/L AF L/K e d ė 3D Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 285 1 kalė i 4. in . ‘nyk i būnan ienoje ie oje, būnan p ispaus am’ Gal ki i, dausas paju ę, ienumoj nebekalės B.S uog. e l.: Aš kalios isą dieną užda y as i nusinūdniju J. 2 ka i, kãlia, kõlė . ‘ką į ką loš i, šlie i, em i’. Daba paž elkime į penkis daik a a džius, SEJL išski s y us į a ski us e i- mologinius lizdus (ž . 23 pa .). Jiems apibūdin i pa a osiu e miną „ ei ikaci- ja“ maždaug Ronaldo Langacke io p asme (Langacke 2008: 95, 107, 119), kad mūsų požiū is išlik ų nep iklausomas nuo žodžių da ybos. Kad bū ų aiškiau, imkime pa yzdį. Veiksmažodžio kel i polisemijos sklaidoje panaudojome ŠTT schemą. Išplės inėje schemos o moje šALTINIS > TAKAS > TIKSLAS eiksmažodis kel i su elkia dėmesį į p adžią i pabaigą, pačią eigą igno uodamas. Veiksmažo- dis kil i, kaip ma ėme, iš eiškia schemą VERTIKALė. Tai š ai daik a a dis kelias y a ienma ės eimo AFK/L dalies įdaik inimas, a ba ei ikacija, isiškai nep i- klausomai nuo šio žodžio da ybos a e imologijos. Veiksmažodžio kel i a ž ilgiu kelias y a ŠTT schemos idu iniosios dalies TA- KAS ei ikacija. Sa o uož u, šią schemą kaip pi ma aizdį panaudoja daik a a - džio kelias a osenos koncep ualiosios me a o os pa idalu. Pag indinė a osena y a konk e i: 1 klias 1. ‘žemės uožas, ku iuo einama, ažiuojama’ Ši as kelias daba (žmo- nių) nebe ažiuojamas J.Jabl. Ki ose os pačios leksemos a osenose kelias su okiamas ki aip: Tas kelias ei- na pe S ie ius. Tai ik y us judesys (Talmy 2000: 99). Šalia kelio ieškelėlio augo žalias ąžuolėlis. Čia kelias y a k aš o aizdžio dalis. 1 klias 3. ‘e d ėje (o e, andenyje) linija, ku ia yks a judėjimas’ Aš esiu ją ž aigždžių keliais Mai . Tai koncep ualioji me a o a. LKŽ apibūdinimas nusako pi ma aizdį. Šį są ašą galima ęs i, be isu schema bus a pa i. Tą pa į galima pasaky i apie ki us e imologinius lizdus su kai ku iais komen a ais. Kaulas aki aizdžiai įsus ienma is objek as, no s jo a osena išnaudoja kaulo mechanines sa ybes. Kilpa ai ienma ė užda a linija. Kaklą naudojame ne ik linksė i e ikalioje ašyje, be galime dai y is aplink ho izon alioje plokš umoje. Įdomu, kad čia į pagalba a eina lyginamoji kalbo y a: kaklas < *kal-klas (SEJL 2007: 245). Gali- ma sup as i į ai iai, be pagal eimą AFK/L aip i u i bū i. Lieka senžodis kél a ( okia o ma pa eik a SEJL). LKŽ andame: 1 kl a 1. ž . 1 kel as 1 kl as ‘medinis plaukiojan is il as, ku iuo pe sikeliama į ki ą pusę upės, kai nė a il o, plaus as’ 2 kl a ž . kel a a 1 kl a a 1. ž . kel u a 1 kl u a ‘gal ijas, gy ulys’. ALGIRDAS SAUDARGAS 292 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV adinamąjį a skai os eimą (AF). Pasi inkimas, p ie ku io a eda šis i ki i lie- u iški pa yzdžiai, nepelny ai igno uojamas šiuolaikiniuose e d ės su okimo y imuose. P isiminkime, kad e d ė y a ima ė i izo opinė. Veiksmažodžio ne i seman ika a eda p ie o pa ies pi mojo žingsnio, ku iuo mažinama e d- ės izo opija, ku į ap a ėme ski snyje 2.1. Du galimi pap asčiausi pasi inkimai ski ia eikšmes 1 né i i 2 né i. Reikšmė 1 né i su okiama eime AFK-L, nes andens pa i šius, p o ku į ne iama, jokioje a osenoje nė a ibojamas. Ski - ingai nuo K/L seman ikos, ku iskas yks a i š žemės pa i šiaus, čia nusako- ma būsena po ( andens) pa i šiumi. Reikšmė 2 né i nebesusie a su andeniu, be pa i šius, p o ku į ne iama, y a ibo as. Pe sikeliame ne į eimą AFL-K, kaip L/K a eju, be į eimų AFK-L i AFL-K sanki ą. Čia e miną „sanki a“ de ė ų paim i į kabu es, nes jis iesiogiai nusako ik geome inį ak ą, kad kon ū as L gaunamas kaip a i o i užda o pa i šių pjū is. Pačių a skai os eimų kombi- nacijai eikė ų, ma y , pa a o i koncep ualinės sanklodos (an. blending) ech- niką. Šiame s aipsnyje ai užim ų pe daug ie os. 4. SAKMĖ APIE MEILĘ IR LAIMĘ Šaknų pluoš o L-M/M-L sanda a pa eik a 27 pa eiksle. SEJL an aš iniai žodžiai su enkami į 11 e imologinių lizdų: L-M lem i, laimė M-L mylas, meilus, mylė i M-L mil i M-L mal i, malūnas, mele a, melmuo, mil ai, molis, mėlas, sąmalas, smil is M-L melas M-LD mels i M-LD meldas M-LK malka M-LK malkas M-LŠ malš i M-LŽ melž i, milžinas ŠP L-M apima ik ieną e imologinį lizdą, ku io seman iką, iš eiškian- čią dalies i isumos san ykį, apž elgėme ski snyje 1.4. Čia pasigilinsime į ŠP M-L, ku į suda o dešim e imologinių lizdų. Apž elgsiu ik pag indinių ke u- ių lizdų (be papildomų p iebalsių) seman iką. Sakmės pa adinime y a užuo- mina į sime iją meilė / laimė. Tačiau kogni y inė sime ijos p igim is glūdi ne šiuose populia iuose žodžiuose, be san ykio a p isumos i dalies apg ęžime. Apg ęždami lem i / lim i ELD s uk ū ą, kaip dalies (lamo) a laužimą (lėmi- mą) iš isumos, u ime lauk i p iešingo eiksmo – isumos suda ymo iš dalių. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 293 M-L kogni y inė s uk ū a sako ką ki a. Kaip ma ysime, M-L žodžių seman- ika a eda į ibo o / ne ibo o bei disk e inio olydinio san ykį. M-L pluoš o eiksmažodžiai iš eiškia i smą iš disk e inio ibo o į disk e inį ne ibo ą i po o ans o maciją į olydinį ibo ą. Iš iesų, a lauždami lamą py ago a duonos, neišimame sudė inės dalies iš mechanizmo, be a idaliname ibo o olydinio objek o dalį (a laužiame). Įdomu bū ų šiuo požiū iu pasigilin i i pe mąs y i G eimo mi ologinę analizę. Šiame s aipsnyje apsi ibosiu ŠP M-L analize, p ie ku ios i pe einu. M-L / L-M seman ika u i koncep ualiosios me a o os (kaip ji sup an ama kogni y inėje ling is ikoje) pa idalą. Tai a aizda imas iš konk ečios s i ies (duonos gamyba i a ojimas) į abs akčią (bend uomenės san ykius), ku ias jungia a pa i ELD sanda a. Duonos gamybą (i a ojimą) suda o ys e apai: a) g ūdai malami į mil us, b) mil ai užmaišomi (su andeniu), c) duona kepama (ugnyje), d) duona aikoma a ojimui. Šie e apai nė a išmonė, be paim i iš kalbos. Jie a i inka is e imologinius lizdus, ku ių pama e y a eiksmažodžiai: mal i, mil i i lem i. Visi ki i lizdai e- miasi a ba daik a a džiais (pa yzdžiui, mylas), a ba u i p iebalsių samplaikas (pa yzdžiui, mels i) i y a kogni y iniu bei onologiniu požiū iu iš es iniai. Šie 27 PAV. Šaknų pluoš as L-M / M-L 1 PAV. 27 Šaknų pluoš as L-M/M-L M-L (4) L-M M-LD M-LŠ M-LŽ M-LK M L ALGIRDAS SAUDARGAS 294 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV ys e apai bend uomenės san ykių s i yje nė a aki aizdūs, odėl pi ma pa eik- siu ELD. Kogni y inė seman ika ski s o su okiamus dalykus į ibo us / ne ibo us bei disk e inius / olydinius (Talmy 2000: 59). Gau os ke u ios kombinacijos pa- aizduo os 28 pa . Rodyklėmis pa aizduo a i smų seka: pe ėjimas nuo ibo o disk e inio p ie ne ibo o disk e inio, ans o macija iš disk e inio į olydinį i , galiausiai, olydinio ne ibo o i smas į olydinį ibo ą. Mūsų ikslas įsi ikin i, kad eiksmažodžių su šaknimi M-L seman ikos ELD sanda a a i inka bū en šiuos i smus. Be o, šie i smai lygiag ečiai yks a iek konk ečioje s i yje (duonos gamyboje), iek abs akčioje (bend uomenės san ykiuose), ko eikalau- ja koncep ualiosios me a o os schema. Iš pi mo ž ilgsnio neaki aizdu, kad eiksmažodis mal i susie as su ibo- o disk e inio ans o macija į ne ibo ą disk e inį: mal i 1. ‘smulkin i g ūdus į mil us’. Ši eikšmė aki aizdžiai nu odo pap as ą mechanizmą, kaip iš g ū- dų gaunami mil ai. Va osena pla esniame kon eks e ‘smulkin i, in i, g ūs i ką į mil us, į mažas daleles’ da aiškesnė. Mal i – eiškia didesnius ma e ialius objek us pa e s i mažesniais, smulkesniais a (mil ų a eju) ne os įžiū imais. Tokiu požiū iu eiksmažodis mal i y a sinonimas eiksmažodžiams g ūs i, in i, smulkin i, skaldy i i panašiai, ku ie iš eiškia ą pa į yksmą į ai iais a ž ilgiais i laipsniais. Paž elkime plačiau į kon eks ą, ku į mums pa eikia LKŽ. Kad mil ai y a ‘su- mal ų g ūdų p oduk as’, aip pa nieko nauja nepasako. Tačiau šio žodžio ie- naskai a daug ką keičia: mil as ‘g ūdo mil ingoji dalis’. Kadangi mūsų y imui ai u i lemiamos eikšmės, e a paž elg i į pluoš ą pa yzdžių, ku iuos pa ei- kia LKŽ: A ižų mažas mil as, o didelė sėlina. G ūdą pa kandus, mil as ma y i. A pupelė, a ži nis – u ia okį pa mil ą. Mažųjų linų sėmuo y[ a] juo p ipu pęs, didelį mil ą u ia. G ūdai sudžiū o, be nebu o da mil e, iš o badas [1868 m.]. Šie pa yzdžiai pa eikia g ūdo sanda ą, ku i bu o labai aiškiai su okiama žemdi bių bend uomenėje. Iš jos išplaukia, kad mil us gauname ne „smulkinda- mi g ūdus į mil us“, o kažkokiu ki u būdu, nes mil as jau y a g ūde. Ne bu o sakoma - „g ūdas y a / nė a mil e“, p iklausomai nuo o, a mil as y a didelis, a mažas. G ūdai jau alpina mil us sa yje. Kiek ienas g ūdas u i mil ą i jų isu- ma malan suda o mil us. Mil as y a g ūde kaip alpykloje, ku i adinama sėlena. Malan mil as a ski iamas nuo sėlenos i iš aduojamas iš alpyklos. Pasi elkime kogni y ines s uk ū as, kad bū ų aišku, kuo ski iasi eiksma- žodžio mal i eikšmės ‘smulkin i g ūdus į mil us’ i ‘smulkin i, in i, g ūs- i ką į mil us, į mažas daleles’, no s LKŽ jas pa eikia kaip os pačios eikšmės Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 295 a ian us. Akmenis galime skaldy i į skaldą, da smulkesnis bus ž y as, po o smėlis i galiausiai dulkės. Taip su okdami g ūdų malimą, esame g ubesniame kogni y inės sanda os lygmenyje, ku is inka akmeniui, be nek eipia dėmesio į gilesnę įž algą, į g ūdo sanda ą. Jei malame akmenį, olydinis ibo as i s a disk e iniu ne ibo u. Tiksliau, ai ki a schema, kai iene inis objek as i s a daugybiniu. Jei malame g ūdus i paisome g ūdo sanda os, disk e inis ibo as i s a disk e iniu ne ibo u. Tokie i smai ski ingai okiami. Akmuo ( olydi- nis ibo as), sumal as į dulkes (disk e ines ne ibo as), nė a ų dulkių alpykla. G ūdas u i sėleną, ku i alpina mil us i , maldami g ūdus, mil us iš os alpy- klos išlais iname. Tai iš esmės ski ingos kogni y inės s uk ū os. Kalba y a labai iksli ją iš eikšdama. Išlais indami iš alpyklos disk e inį a olydinį u i- nį, a ojame ski ingus žodžius. Vandenį ( olydinis) iš indo liejame, o g ūdus (disk e inis) iš maišo be iame. Negalime andens išbe i a g ūdų išlie i. Mil ai, kaip i dulkės, nei be iami, nei liejami. Jie užima a pinę, pe einamą padė į, odėl 28 PAV. Sakmės M/L ELD s uk ū os kai a 28 PAV. Sakmės M/L ELD s uk ū os kai a mal i: disk e inis ibo as i s a disk e ini u ne ibo u 2 mil i: disk e inis ne ibo as i s a olydiniu ne ibo u 1 mil i: olydinis ne ibo as i s a olydiniu ibo u ALGIRDAS SAUDARGAS 296 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV u ime a o i uni e salų žodį: mil us pilame (be pilame i andenį, i g ūdus). Taigi mal i seman ikos kogni y inė s uk ū a u i sa yje i g ubesnę, i gilesnę sanda ą. A mal i y a be i, a smulkin i, sinonimas p iklauso nuo įž algos gilu- mo. Kalba būna i p eciziškai iksli, i poe iškai lais a. Kaip minėjome, an- dens negalime be i, o g ūdų lie i. Pe keldami ą pačią schemą me a o os keliu į socialinę s i į, LKŽ andame, kad žmonės gali i lie is, i bi i, i pil is. Ši aip pag indžiame aukščiau minė ą duonos gamybos e apą a. E apų b i c sanda a isiškai aki aizdi, nes duona gaminama iš mil ų (disk e- inis ne ibo as), užmaišan i kepan i s a olydiniu objek u. Beje, žodis duona a ojamas i kaip ibo as (duonos kepalas), i kaip ne ibo as (duok man duonos). Šie e apas apima du i smus: iš disk e inio į olydinį i iš ne ibo o į ibo ą. Apž elgsi- me juos ka u, nes žodžių seman ika įdomiu būdu pe sikloja. Nė a aki aizdus yšys su eiksmažodžiu mil i. LKŽ andame d i eikšmes (i d i onologines o mas): 1 mil i, milia, mylė ‘leis i įkai in us akmenis (į šal ą andenį pi yje)’ Einam pi in – jau, mačiau, akmenis milia. 2 mil i, mils a, milo ‘im i mylė i’ San aikoje gy endami, mils a žmonės a p sa ęs. An oji eikšmė 2 mil i a skleidžia kogni y inį sluoksnį. LKŽ pa eik a p as- mė ‘im i mylė i’ lieka pa i šiuje, o pa yzdys odo į gilesnį sluoksnį. Žmonės mils a, jei gy ena san aikoje. Tai galime sup as i, kad žmonės ima mylė i ienas ki ą. Be eiksmažodžio mils a a osena y a in anzi y inė, . y. ji a skleidžia, ne ką žmonės da o, be kas su jais da osi, – žmonės mils a. Žmonės mildami pe eina iš a ski ų indi idų sambū io (disk e inis ne ibo as) į bend uomenę ( o- lydinis ibo as). Tai oks pa i smas, kaip gaminan duoną iš mil ų. LKŽ ne- andame eikšmės, kad mil ai, i sdami duona, mils a. Vėlgi, isiškai nes a bu, a kažkada bu o okia eikšmė, a ji u ėjo kokią no s ki ą onologinę iš aišką. Konse a y i y a pa i kogni y inė s uk ū a, o ją liudija eiksmažodžio eikš- mė. Nuos abiausia, kad pi moji žodžio eikšmė 1 mil i iesiogiai susie a su duo- nos gamyba. Mil ai indi idualumo nebe u i, be be jų duonos neiškepsi. Tačiau kad ja ap ų, mil ai u i p aei i kupiną simbolizmo ugnies i andens p ocedū- ą. P asideda ugnies i andens mis e ija, i ik dėl jos u ėsime k apnią duoną. Taigi mil ai nė a ien ik malimo pasekmė, be y a olesnio yksmo (mil i) p ie- žas is. Jie sulydo sudedamuosius elemen us į ieną isumą – duoną. Belieka p isimin i, kad seno ėje duoną kepda o pi yje… E apų b i c kogni y inę sanda ą liudija i ki i žodžiai. SEJL pa eikia žodį mylas kaip an aš inį isoms su meile susie oms eikšmėms i o moms, įskai an 2 mil i. A ski ai pa eik as ik 1 mil i, ku io kilmė palik a neišaiškin a. Tuo a pu kogni y inis ž ilgsnis iską sus a o į ie as. Daik a a džiai g upuojasi aplink: mylas, mielas, mielės. Nesunku įž elg i ą p asmės bend ą a diklį – elkian į į Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 297 ieną isumą (duoną, bend iją, pas a ą) „ e men ą“, – a ai eikš ų mieles, gip- są a mielą žmogų. Tai i smas iš disk e inio į olydinį. Pasku inis e apas d susie as su onologiniu i smu M-L > L-M. ŠP L-M, kaip minė a, ap a ėme ski snyje 1.4. Įdomu, kad LKŽ y a i onologinė me a e- zė milinys / liminys. Sup an ama, kad jos p igim is isiškai ki a. ŠALTINIAI DLKŽ – Daba inės lie u ių kalbos žodynas, ečiasis elek oninis leid., y . ed. S asys Keinys. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. IPU 2014–2015 – Is o ija. Pilie inis ugdymas. Mokymosi p iemonių ka alogas. Kaunas: Š iesa, Vilnius: Alma li e a. LKŽe – Lie u ių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002; elek oninis a ian as. Redak o ių kolegija: Ge ūda Nak inienė ( y . edak o ė), Jonas Paulauskas, Ri u ė Pe okienė, Vy au as Vi kauskas, Jolan a Zaba skai ė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. P ieiga in e ne e www.lkz.l . MA 2006 – Mallo y J. P., Adams D. Q. The Ox o d In oduc ion o P o o-Indo-Eu opean and he P o o-Indo-Eu opean Wo ld. Ox o d Uni e si y P ess. MNM 1997 – Mi y Na odo Mi a. Olimp. SEJL 2007 – Smoczyński Wojciech. Słownik e ymologiczny języka li ewskiego, Vil- nius: Vilniaus uni e si e as. LITERATŪRA Adolphs Ralph 2015: The unsol ed p oblems o neu oscience. – T ends Cogn Sci 19(4), 173–175. Allan Ka h yn 2009: An Inques in o Me apho Dea h: Explo ing he Loss o Li- e al Senses o Concep ual Me apho s. – Concep ual Me apho Theo y: Thi y Yea s A e . Jou nal o Cogni i e Semio ics 5(1–2), ed. by Ricca do Fusa oli, Simone Mo gagni, 291–311. Būga Kazimie as 1958–1962: Rink iniai aš ai 1–3. Vilnius: Vals ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. Chil on Paul 2014: Language, space and mind: he concep ual geome y o linguis ic mea ning. Camb idge: Camb idge Uni e si y P ess. Cla k He be 1973: Space, ime, seman ics, and he child. – Cogni i e de elopmen and he acquisi ion o language, ed. by T. Moo e. New Yo k: Academic P ess, 27–63. ALGIRDAS SAUDARGAS 298 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Cuyckens Hube , Gee ae s Di k 2007: Handbook o Cogni i e Linguis ics. Ox- o d Uni e si y P ess. Dehaene S anislas 2014: Consciousness and he B ain: Deciphe ing How he B ain Co- des Ou Though s. Viking P ess. Dehaene S anislas, B annon Elizabe h, ed. 2011: Space, Time and Numbe in he B ain. Sea ching o he Founda ions o Ma hema ical Though . Academic P ess. De Mulde Wal e 2007: Fo ce dynamics. – Cuyckens, Gee ae s Handbook o Cog- ni i e Linguis ics. Ox o d Uni e si y P ess, 294–317. Ellenbe ge Hen i F. 1970: The Disco e y o he Unconscious: The His o y and E o- lu ion o Dynamic Psychia y. New Yo k: Basic Books. E ans Vy yan, Chil on Paul, ed. 2010: Language, Cogni ion and Space: The S a- e o he A and New Di ec ions. Equinox Publishing L d. Fede meie Ka a, Laszlo Sa ah 2009: A beau i ul day in he neighbo hood: An e en - ela ed po en ial s udy o lexical ela ionships and p edic ion in con ex . – Jou - nal o Memo y and Language 61, 326–338. Fusa oli Ricca do, Mo gagni Simone, ed. 2009: Concep ual Me apho Theo y: Thi y Yea s A e . Jou nal o Cogni i e Semio ics 5(1–2). Gal on An ony 2011: Time flies bu space does no : Limi s o he spa ialisa ion o ime. – Jou nal o P agma ics 43(3), 695–703. Gee ae s Di k 2010: Theo ies o Lexical Seman ics. New Yo k: Ox o d Uni e si y P ess Inc. G eimas Algi das Julius 2005a: S uk ū inė seman ika. Me odo ieškojimas. Vilnius: Bal os lankos. G eimas Algi das Julius 2005b: Lie u ių mi ologijos s udijos. Vilnius: Bal os lankos. Hadama d Jacques 1945: The Psychology o In en ion in he Ma hema ical Field. New Yo k: P ince on Uni e si y P ess. Jackendo Ray 2003: Founda ions o Language: B ain, Meaning, G amma , E olu ion. USA: Ox o d Uni e si y P ess. Jakai ienė E alda 2005: Leksikog a ija. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. Jakai ienė E alda 2010: Leksikologija: s udijų knyga. Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 299 Je e y e al. 2012: Na iga ing in a 3D wo ld. – Beha io al and B ain Sciences. Cam- b idge Uni e si y P ess. Kan as Imanuelis 1982: G ynojo p o o k i ika. Vilnius: Min is. Ka aliūnas Simas 1995: E nokul ū a, kalba i k ikščionybė. – Liaudies kul ū a 3, 8–10. Kaukienė Aud onė 1994: Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija 1. Klaipėda: Klaipė- dos uni e si e as. Kašubienė Laima 2012: Ma ijampolės „Smalsučio“ p adinė mokykla. Lie u ių kal- ba. Skai ymas. Li e a ū os bei kul ū os pažinimo p admenys. Pa a lės i p iežodžiai. 3 klasė. P ieiga in e ne e: h p://peliukai.l /lie u iu-kalba/3-klase Koch Ch is o , Ma cus Ga y 2015: Neu oscience in 2064: a look a he las cen u y. – The Fu u e o he B ain, ed. by Ma cus G., F eeman J. P ince on Uni e si y P ess, 255–269. Kugle Paul 1980: A che ypal linguis ics: an inqui y in o he ela ion be ween phone ics and he imagina ion. Thesis/disse a ion. S a e Uni e si y o New Yo k a Bu alo. Ku g l e P a u l 2002 (1982): The Alchemy o Discou se: Image, Sound and Psyche. Daimon. Ku as Ma a, Hillya d S e en 1980: Reading senseless sen ences: B ain po en- ials eflec seman ic incong ui y. – Science: 207, 203–205. Lako Geo ge 1987: The Dea h o Dead Me apho . – Me apho and Symbolic Ac i- i y 2(2). Lako Geo ge 1993: The Con empo a y Theo y o Me apho . – Me apho and Though , ed. by And ew O ony. Camb idge: A he Uni e si y P ess. Lako Geo ge, Johnson Ma k 1999: Philosophy In he Flesh: The Embodied Mind and I s Challenge o Wes e n Though . New Yo k: Basic Books. Lako Geo ge, Nuñez Ra ael E. 2001: Whe e Ma hema ics Comes F om: How he Embodied Mind B ings Ma hema ics in o Being. New Yo k: Basic Books. Landau Ba ba a, Jackendo Ray 1993: “Wha ” and “Whe e” in Spa ial Lan- guage and Spa ial Cogni ion. – Beha io al and B ain Sciences 16, 217–38. Langacke Ronald 2008: Cogni i e G amma . A Basic In oduc ion. Ox o d Uni e - si y P ess. Le inson S ephen C. 1996: Language and space. – Annu. Re . An h opol. 25, 353–82. Lé i-S auss Claude 1997 (1962): Laukinis mąs ymas. Vilnius: Bal os lankos. ALGIRDAS SAUDARGAS 300 Ac a Linguis ica Li huanica LXXIV Maceina An anas 1994 (1978): Filoso ijos kilmė i p asmė. Raš ai 6. Vilnius: Min is. Mancia Mau o 2006: Implici memo y and ea ly un ep essed unconscious: Thei ole in he he apeu ic p ocess (How he neu osciences can con ibu e o psychoanaly- sis). – In J Psychoanal 87, 83–103. Mandle Jean 2004: The ounda ions o mind. O igins o concep ual hough . Ox o d uni e si y p ess. Ma cus Ga y, F eeman Je emy 2015: The Fu u e o he B ain: Essays by he wo ld’s leading neu oscien is s. P ince on Uni e si y P ess. Ma ghe is T., Edwa ds L., Núñez Ra ael R. 2014: Mo e han me e handwa- ing: Ges u e and embodimen in expe ma hema ical p oo . – Eme ging Pe spec i es on Ges u e and Embodimen in Ma hema ics, ed. by L. Edwa ds, F. Fe a a, D. Moo- e-Russo. Cha lo e, NC: IAP-In o ma ion Age Publishing. McGilch is Iai n 2009: B001KE101Y Mas e and His Emissa y: The Di ided B ain and he Making o he Wes e n Wo ld. Yale Uni e si y P ess. McLuhan Ma shall, Wa son Wil ed 2011 (1970): F om Cliche o A che ype. Gingko P ess. Mün e Thomas F., U bach Thomas P., Düzel Em ah, Ku as Ma a 2000: E en - ela ed b ain po en ials in he s udy o human cogni ion and neu opsychology. – Handbook o Neu opsychology 1, ed. by F. Bolle , J. G a man, G. Rizzola i. Nas opka Kęs u is 2010: Li e a ū os semio ika. Vilnius: Bal os lankos. Núñez Ra ael 2008: Wha is Ma hema ics? Pauli, Jung, and Con empo a y Cogni- i e Science. – Recas ing Reali y: Wol gang Pauli’s Philosophical Ideas and Con empo a y Science, ed. by H. Al manspache , H. P imas. New Yo k: Sp inge . Núñez Ra ael, Lako G. 1998: Wha did Weie s ass eally de ine? The cogni- i e s uc u e o na u al and epsilon-del a con inui y. – Ma hema ical Cogni ion 4(2), 85–101. Núñez Ra ael, Ma ghe is K. 2014: Cogni i e Linguis ics and he concep (s) o Numbe . – The Ox o d Handbook o Nume ical Cogni ion, ed. by R. Cohen Kadosh, A. Dowke . Palionis Jonas 1999: Kalbos mokslo p admenys. Vilnius: Jand ija. Pa ackas Algi das 1983 (1979): Saulė i k yžius. Kaunas: sa ilaida. Pa ackas Algi das i k . 1984: E hos. Bal ų kul ū a i lie u iškoji sa imonė. Kaunas: sa ilaida. Fonoseman inės sakmės lie u ių kalbos žodyne Įž algos / Insigh s 301 Pa ackas Algi das 2014: LITUA. Li uanis ika, publicis ika, bele is ika. Vilnius: Ve smė. Pa ackas Algi das i k . 2014: Lie u a y a ydija. Kaunas. Pa ackas Algi das, Ža skus Aleksand as 2013 (2002): Vi smų knyga. Kaunas. Pe i o Jean, Dou sa René 1998: Modèles dynamiques e linguis ique cogni- i e: e s une séman ique mo phologique ac i e. – Rappo du CREA 9809, Ecole Poly echnique. Razauskas Dainius 1997: Ling is inė bep o ybė i š en oji kalba. – Liaudies kul- ū a 1, 10–18. Razauskas Dainius 2006: „E noso ai“A. Pa ackas i A. Ža skus. – Liaudies kul ū a 2, 45–47. Sauda gas Algi das 1986: Žodžio du is p a ė us. Kaunas: sa ilaida. Sla ėnas Paulius 1984: Gam amokslinis ž ilgsnis į p okalbes. – Mokslas i gy e- nimas 7, 34–35. Sla ėnas Paulius 2001 (1985): P okalbės p asmingumas. Akademikas Paulius Sla- ėnas. Vilnius: Vilniaus uni e si e as, 259–278. Smoczyński Wojciech 2006: La ingalų eo ija i lie u ių kalba. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. S ickgold Robe , Malia Ap il, Magui e Denise, Roddenbe y Da id, O’Conno Ma ga e 2000: Replaying he Game: Hypnagogic Images in No mals and Amnesics. – Science 290, 350–353. Sulloway F ank J. 1991: Reassessing F eud‘s Case His o ies. The social cons uc- ion o psychoanalysis. – ISIS 82, 245–275. Talmy Leona d 2000: Towa d a Cogni i e Seman ics 1. Concep s uc u ing sys ems. Camb idge, MA: MIT P ess. Valen as Ski man as 1997: Ling is inis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo i enci- klopedijų leidybos ins i u as. Valen as Ski man as 2007: Mė(lynojo)nulio ling is ika Vlado B aziūno i Sigi o Ge- dos poezijoje. Vilnius: Bal os lankos. Valen as Ski man as 2012: Kalbos s igmos poezijoje: (p ō)nōmen. Šiauliai: Šiaulių uni e si e o leidykla. Vandeloise Claude 2010: Genesis o spa ial e ms. – Language, Cogni ion and Space, ed. by E ans Vy yan, Chil on Paul. Equinox Publishing L d., 171–192.