Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI 11
NAGLIS KARDELIS
Vilniaus uni e si e as
Mokslinių y imų k yp ys: An ikos i Vidu amžių
iloso ija, klasikinės iloso ijos e leksija šiuolaikinėje iloso ijoje,
kalbos iloso ija, mokslo iloso ija, eligijos iloso ija, an ikinė
kul ū a, an ikinė li e a ū a, senosios kalbos, ci ilizacijų is o ija.
LENGVI LIETUVIŲ KALBOS
SPARNAI1
Mums, lie u iams, gim oji kalba nė a sunki naš a, lem ies užk au a an pe-
čių i lenkian i p ie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – ai leng i spa nai, ke-
lian ys mus aukščiau nei ki ų kalbų, ku ias sa o gy enime išmoks ame ėliau,
spa nai. Gim osios kalbos spa nai leng esni, nes jų ne eikia užsidė i an ankų
kaip Ika ui – jie mums duo i pačios p igim ies i auga mums iš pečių, o pakilus
aukš ai nesu i ps a lyg aškas. Tai p igim inis mūsų u as – spa nai, kelian ys
mus iki d asios aukš ybių i nešan ys olimiausių p asmės ho izon ų link.
Deja, mes dažniausiai pami š ame, kad u ime šiuos nuos abius d asios
spa nus, i pe gy enimo lauką elkame gim ąją kalbą lyg sunkų akmenį. Ne
ik pap as i mi ingieji, p islėg i kasdienės bui ies naš os, be i mokslingi kal-
bos bei aš o žmonės – ie, ku ie p i alė ų sk aidy i kalbos spa nais, dažniausiai
s a s o apie kalbą pe nelyg bui iškai i ins umen iškai, eigdami, kad kalba –
ai pap asčiausia komunikacijos p iemonė, nes bū en okia esan i pag indinė jos
unkcija. Koks nykus i seklus y a oks kalbos p igim ies įsi aizda imas, ne-
sunku su ok i a k eipus dėmesį į ai, kad žodis „komunikacija“, kilęs iš lo y-
niško daik a a džio communica io ‘dalijimasis, bend a imas, pe da imas, pe -
eikimas’, a skleidžia, jog komunikacija ė a o malus dalijimasis uo, kuo mes
nesame ieni ki iems įsipa eigoję: ai a um dalijimasis kažin kuo, kas gali
bū i naudinga, be šiuo dalyku dalijamasi ien o maliai, be d asinio yšio i
įsipa eigojimo, ku io ien šiaip komunikuodami dažniausiai nejaučiame. Beje,
p ipažin i a pe nelyg akcen uo i ik pažin inę, kogni y inę, kalbos unkciją aip
pa bū ų pe nelyg maža: kalbos eikšmę ap ibodami ien pažinimo s i imi mes
1 Šis s aipsnis bu o skelb as žu nale Me ai, o jo agmen ai skai y i pe Spaudos pus yčius
2017 m. gegužės 8 d. Ac a Linguis ica Li huanica edakcinės kolegijos nuomone, šį eks ą de a
paskelb i i kalbo y os žu nale.
NAGLIS KARDELIS
12 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
inkamai nesu ok ume kalbos p igim ies i neį e in ume šių d asios spa nų
e ės paski am žmogui i au ai.
S a s ydami apie kalbą on ologiniu požiū iu, pab ėždami jos įsišaknijimą
bū yje, mes kalbame jau ne šiaip apie komunikaciją – ien g ynosios in o maci-
jos pe eikimu g įs ą bend a imą, o apie komuniją – ik ąją i pilna išką bend-
ys ę, žmonių bend ys ę okiu lygmeniu, ku is mus įpa eigoja isa mūsų esybės
i d asinės sa as ies apim imi. Tai y a a ik oji gim osios kalbos s ichijoje pa-
i iama d asinė bend ys ė, apie ku ią yliais išmin ingais žodžiais, be įman -
ių eo inių są okų, byloja senosios lie u ių li e a ū os au o iai i šiuolaikiniai
lie u ių poe ai bei p ozininkai. Be gal oje u iu ne ik ašy ojus – kiek ieno
lie u io ši dyje as kalbos, kaip isų mūsų komunijos kalboje i mus isus sua i-
nančio p asmių bend ys ės lauko, su okimas y a labai gy as, labai a imas.
Ga bus mūsų iloso as An anas Maceina y a minėjęs, kad kiek iena kalba
a e ia unikalų požiū į į pasaulį, sa i ą pasaulio ma ymo kampą – ši min is
pi mąka bu o išsaky a okiečių kalbos iloso o, iškilaus mąs y ojo Wilhelmo
on Humbold o i ėliau plė o a A. Maceinos, p adėjusio p o esionaliosios lie-
u ių kalbos iloso ijos adiciją. Bū en A. Maceina sa o da bais, ski ais lie-
u ių kalbos iloso ijai, pa odė, kaip o iginaliai i giliai įmanoma mąs y i apie
lie u ių kalbą iloso iniu požiū iu, iš yškinan lie u ių kalbos a e iamo pasau-
lio ma ymo kampo sa i umą.
Be šįka no ėčiau pas a s y i apie ki ą, no s su iloso ija ne mažiau susijusį
dalyką – apie gim osios kalbos pa odomą mūsų a imumą i olimumą nekal-
binei, anapus kalbos esančiai, ik o ei, aip pa apie kai ku ias ki as, ypač skau-
džiai ak ualias, p oblemas, susijusias su gim osios kalbos likimu.
P adėsiu nuo pas abos, kad kalba – ai p igim inis (na ū alus, gam inis) i kul-
ū inis o ganizmas uo pa me u. Kalbos sąsaja su p igim imi aki aizdžiai ma y i
kiek ieną ka ą, kai a iame isiems mums be galo mielą i b angų lie u išką
žodžių junginį „gim oji kalba“. Įgim umas y a esminis gim osios kalbos b uo-
žas. Juolab kad kalba ka u y a i uni e saliausia isų kul ū inių p asmių egzis a-
imo e pė. Gim osios kalbos unikalumas i , saky ume, išski inis on ologinis
jos b uožas, gy ybiškai s a bus kiek ieno žmogaus egzis encijai, y a as, kad
gim oji kalba ja kalbančiojo pa i yje sujungia p igim inę i kul ū inę plo mes –
sujungia aip, kaip o nepajėg ų pada y i jokia negim oji kalba, a einan i į mūsų
pasaulį ik iš g ynosios kul ū os i ik pe kul ū ą.
Tačiau ka u s a bu įsisąmonin i, kad ne ik isa ai, ką adiciškai siejame
su kul ū a, kul ū ine s eig imi bei kul ū ine pas anga, be i pačius p igim ies
dalykus p i alome laiky i ne iek sa aime sup an amomis egzis encijos duo i-
mis, kiek užduo imis – uo, ką, būdami ga ę iš gam os i u ėdami iš p igim-
ies, u ime oliau kul i uo i i išskleis i asmeninėmis sa o pačių pas angomis,
Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI 13
Leng i lie u ių kalbos spa nai
išmone i a kakliu da bu, idan lie u iškosios p igim ies daigai mūsų gy eni-
muose išsiskleis ų įs abiais lie u ių kul ū os žiedais.
Gim osios kalbos p igim iškumas lemia i ai, kad ji ienin elė y a pajė-
gi mums a e i absoliučiai au en išką kalbiškai medijuo os pa i ies ik umą
i kiek ieno iš mūsų asmeninės egzis encinės laikysenos na ū alumą. Bū en
gim oji kalba, būdama uni e saliausia isų kul ū inių p asmių gimimo bei eg-
zis a imo e pė, ienin elė įs engia mums su eik i galu inį žmogiškosios egzis-
encijos i isos ik o ės in e p e a imo kon eks ą, ku io jau neįmanoma – i
nebū ina – oliau plės i jokiomis p iemonėmis. Teikdama mums šį galu inį i-
sos ik o ės i mūsų pačių bū ies in e p e a imo kon eks ą, ka u su mūsų eg-
zis encinės laikysenos na ū alumu gim oji kalba mums su eikia i bū iškosios
pilna ės jausmą – okį jausmą, ku io nepajėg ų do ano i joks ki as dalykas pa-
saulyje. Bū en šią nepaka ojamo jausmo lydimą pilna ės būseną galime lai-
ky i esminiu išsipildžiusios au en iškos bū ies b uožu.
S a s ydami apie kalbos on ologiją min yje u ime iloso inę kalbos sąsają
su bū imi, be bū ies ne u ė ume su ok i kaip bui ies, ku ios naš a mus lenkia
p ie žemės, a ba kaip ien izinio egzis a imo a šiaip kokio no s banalaus, e-
ge a imą p imenančio žmogiškojo gy a imo: ik ąją, isais a ž ilgiais pilna-
išką, išsipildžiusią a edančią išsipildymo link bū į u ė ume mąs y i kaip
okį žmogaus bu imo pasaulyje būdą, ku is a e ų galu inės p asmės ho izon-
ą – okį ho izon ą, ku į pasiekus jau ne eikė ų ki o, da olimesnio, ho izon o
i ki o, da pla esnio, kon eks o, paaiškinančio siau esnijį. Kalba – isų pi ma
gim oji kalba – mums kaip ik i a e ia okią mūsų bū ies i sa imonės pe s-
pek y ą, ku i mus įp asmina iki galo, pilna iškai, ealizuodama mūsų d asi-
nio obulėjimo galimybes iki galu inės eleologinės mūsų ibos, – bū en odėl
išsipildymo akimi ką mes i pajaučiame, kad pla esnio kon eks o mums jau ne-
be eikia. Tokį jausmą mes adiname laimės pa i imi, pilna e.
No s, iena e us, kalbos kon eks as y a isas pasaulis, ku į na ū aliai su-
okiame kaip pla esnį už kalbą i a um ap ėpian į ją iš išo ės, is dėl o, pa-
ž elgę kiek ki aip, galime įsi ikin i, jog am ik u a ž ilgiu pa i kalba – ypač
gim oji – y a iso likusio pasaulio kon eks as. Kalbos ibos ka ais būna pla es-
nės už pasaulio ibas, odėl ji pajėgi įp asmin i ne ik mūsų egzis enciją, be i
isą pasaulį. Gim oji kalba – ai galu inė mūsų p asmės ho izon o iba.
Mąs ydami apie kalbos i pasaulio yšį u ime a siž elg i į kalbai būdingą
p igim ies (na ū os) i kul ū os dialek iką, a skleidžiančią, kad gim ąją kalbą,
ku ią u ime iš p igim ies, na ū aliai, mes esame pajėgūs oliau ku i sąmonin-
gomis kul ū inėmis sa osios d asios pas angomis i pasi elk i ją kaip galingą
ginklą, ku iuo sa ąją bū į giname nuo bep asmybės in azijų. Be a ik ai gim-
oji kalba gali ap i mūsų ginklu? Pamėginkime kiek išsamiau panag inė i šį
klausimą, p isimindami anks esnę mūsų užuominą apie ai, kad bū en gim oji
NAGLIS KARDELIS
14 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
kalba mums su eikia galimybę labiausiai p ia ė i p ie pasaulio i , jei eikia, la-
biausiai nuo jo nu ol i; a imiausiai susid augau i su pasauliu i , jei ai ampa
neiš engiama, labiausiai jo a ž ilgiu sus e imė i.
Kalba mus pajėgia a in i p ie pasaulio, kai jis mums odosi mielas i odėl
mes okš ame p ie jo kiek įmanoma labiau p ia ė i. Ki a e us, kalba įs engia
mus a i olin i nuo pasaulio saugiu a s umu, kai jis, apsi eiškęs b u aliais pa ida-
lais, mums s aiga pasida o nemielas. Nuo pasaulio baisumų mus apsaugo poezi-
ja – poe inio žodžio s ichija, išbandymų akimi ką p iglaudžian i mus lyg nauji
jaukūs namai, ampan ys mums nauju pasauliu i nauja ik o e. Ypač gim o-
ji kalba su eikia mums galimybę aikščio i labai į ai iu a s umu nuo pasaulio.
An ai ji leidžia p ia ė i p ie nekalbinės ik o ės – daik ų ik o ės – a čiau nei
be ku i ki a kalba, nes, a dami gim osios kalbos žodžius, p ie ku ių nuo pa
aikys ės esame p ip a ę aip, lyg jie bū ų a ski i o pa ies ik o iško pasaulio
daik ai, isiškai su ampan ys su jų į a dijamais nekalbinės ik o ės daik ais,
mes sa o min yse ma ome jau ne a iamus žodžius, o pačius daik us.
Galė ume pasaky i adikaliau: a dami gim osios kalbos žodžius mes iš iesų
iš a iame ne juos, o pačius jais į a dijamus daik us. Saky ume, gim oji kalba
mums su eikia galimybę bylo i ne žodžiais, o pačiais daik ais – juk an ai a da-
mi žodį „medis“, p ie ku io nuo aikys ės esame p ip a ę aip, kad jo pa ies jau
nepas ebime i dėl o ins ink y iai su apa iname su pačiu jo į a dijamu gy u
daik u – medžiu, mes sa o min yse a aizduo ėje iš ka o i ma ome medį, o
ne žodį „medis“. Ta dami be ku į gim osios kalbos a dažodį mes sa o aiz-
duo ėje iš ka o egime anapus jo esan į i jo į a dijamą daik ą. Gim ąja kalba
iš a i žodžiai mums a e ia au en iškiausią nežmogiškos ik o ės su okimą,
koks ik apsk i ai įmanomas žmogui. Kalban be ku ia ki a – ne gim ąja – kal-
ba, a s umas iki nežmogiškų daik ų i iso iš jų suda y o nežmogiškojo pasau-
lio isada išlieka didesnis. Ta dami s e imos kalbos žodžius mes nepajėgiame
p ia ė i p ie nežmogiškojo pasaulio iek, kiek no ė ume.
Ki a e us, galime mąs y i apie kalbą kaip apie poe inės kū ybos e pę. Pa-
našiai kaip apsk i ai jokia poezija neįmanoma be kalbos, aip i iš iesų au en-
iška poezija neįmanoma be gim osios kalbos. Poe ai dažnai ku ia ne ik gim ąja
kalba, be i į ai iomis s e imomis kalbomis, ačiau giliausios poe inės įž al-
gos, giliausi jausminiai niuansai a si e ia ik ai a ian gim osios kalbos žodžius.
Poezijos pasaulis ik ai labai sa i as i nepanašus į jokį ki ą – Josi as B odskis i
Tomas Venclo a y a ne ka ą įž algiai pas ebėję, kad kalbos i poezijos pasau-
liai y a absoliučiai au onomiški a ne au a kiški. Žodžiai pajėgūs ku i al e -
na y ią ik o ę, i ši gali ap i a s a a „ ik ajam“ pasauliui, ku is ienu a ki u
gy enimo momen u, ypač užklupus sunkiems išbandymams, dažnai pasi odo
nemielas, nep asmingas, b u alus, a s umian is. Jei pasaulis mus papik ina, mes
u ime galimybę pasi auk i į ki ą, al e na y ų, ku į mums do anoja poezija.
Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI 15
Leng i lie u ių kalbos spa nai
Tad kiek ieną ka ą, kai mums iškyla egzis encinė bū inybė pasi auk i nuo pa-
saulio saugiu a s umu į ki ą, al e na y ų, pasaulį, mes i ėl galime k eip is į
gim ąją kalbą. Be ku ia ki a – ne gim ąja – kalba ku iama poezija, s okodama
au en ikos, būdingos poezijai, pa ašy ai pačios p igim ies do ano a kalba, jau
nė a pajėgi suku i okios adikalios i okios on ologiškai au onomiškos al e -
na y os esamam pasauliui, odėl i neįs engia mūsų a i olin i nuo b u aliais pa-
idalais a si ė usio pasaulio iek, kiek no ė ume.
Labai s a bu su ok i kalbą kaip gy ą, nuola augan į o ganizmą. Kad ge iau
sup as ume sąsają a p kalbos p igim iškumo i kalbai būdingų augimo galių, de-
a a k eip i dėmesį į ai, kad pa i p igim is seno ės g aikų bu o su okiama ne
s a iškai i ne daik iškai, kaip kažin kokia jos aidoje sus abdy a i isiems lai-
kams užbaig a duo is, o p ocesualiai – uo pa me u i kaip augimo p ocesas, i
kaip augimo ezul a as, nuola a sinaujinan is pa ies augimo p oceso me u. A -
k eipsime dėmesį į ai, kad g aikiškas daik a a dis phusis ‘p igim is; gam a’ y a
pada y as iš šaknies phu-, iš ku ios pada y as i g aikiškas eiksmažodis phuō
‘augin i’ bei pasy inė jo o ma phuomai ‘bū i auginamam; aug i’. Beje, ą pa-
čią indoeu opie išką šaknį a pažįs ame i lie u iškame eiksmažodyje bū i bei
daik a a dyje bū is – ai i in s a bi aplinkybė, ku ią p i alome u ė i gal oje
s a s ydami apie kalbos on ologiją, bū iškuosius kalbos pama us.
Tad pačios kalbos išmin is mums liudija, kad augimo seman ika y a labai
s a bi mąs an apie be kokią – aip pa i kalbos – p igim į. Kalba – ai gy-
as o ganizmas, e ian is ūks ančius me ų, o kiek ienas žodis – įspūdinga
gy oji osilija, u in i ne šiaip kelių ūks an mečių is o iją, o kelių ūks an-
mečių senumo nepe aukiamą gy os aidos is o iją. No s pačios lie u ių kalbos
da nebu o ais laikais, kai a si ado indoeu opie iškos šaknys, jos y a puikiai
išsaugo os – saky ume, kažin kokios kalbinės paleon ologijos būdu užsikonse -
a usios – lie u iškuose žodžiuose. I in a chajiškus gim osios kalbos žodžius
u ime su ok i ne ik kaip am ik us jau baigusius aug i kalbinės p igim ies o -
ganizmus, liudijančius am ik ą min ies i jos kalbinio į o minimo ezul a ą –
juo labiau ne ik kaip a šalusią i į kie ą akmenį sus ingusią kadaise lyg magma
ka š os bei akios kalbinės masės uolieną, be i kaip oliau augančius i isų
mūsų oliau auginamus. Gim osios kalbos žodžiai, iki šiol ebeaugan ys i mūsų
auginami kaip sa i os kalbinės p igim ies o ganizmai, pačia is da plazdančia
sa o gy as imi mus įpa eigoja juos gin i i saugo i. Visi d auge jie iškyla p ieš
mus ienu gy u kalbiniu kūnu – kaip įsakmus aginimas oliau plė o i gim ąją
kalbą, nes ji nė a nei mi usi, nei mūsų p o ė ių isiems laikams užbaig a – ji
nuola auga i ys osi, ke odama galingu lie u iškos d asios ąžuolu.
Kalbai būdinga sudė inga s a ikos i dinamikos dialek ika. Jei apie kalbą
mąs ome jos sis emos, sinch oniškai iksuo o jos pjū io požiū iu, be abejo, esa-
me p i e s i ją su ok i kaip s a išką, ačiau p i alome nepami š i, kad okia

NAGLIS KARDELIS
16 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
momen inė kalbos aidos iksacija, e čian i ž elg i ne į gy ą augančio kalbos
ąžuolo kamieną, o į ieną a ki ą jo nupjau o kamieno (be abejo, nupjau o ne
ik o ėje, o kalbos eo e iko min yse) ske spjū į, iksuojan į ik ku į no s ieną
sinch oninį kalbos sis emos pjū į, sa o esme y a g ynai ins umen inis eiks-
mas, paleng inan is eo inį ik o iškų kalbos p ocesų su okimą, be sa aime
u in is mažai ką bend a su pačia kalbos ik o e. Kalba, mąs oma kaip s a iška
sinch oninė sis ema, y a eikiau abs ak i eo inė idealizacija nei ai, kas iš ie-
sų egzis uoja pačioje ik o ėje, nes, kaip jau minėjome, sa o p igim ine esme
kalba y a eikiau dinamiška nei s a iška. Be o, apie kalbą, ypač gim ąją, bū ina
mąs y i ne ik iš kalbos, kaip eo inės analizės objek o, be i iš kalbos subjek o
požiū io aško. Viena e us, kalba auga a si sa aime – am ik u a ž ilgiu ne
mes auginame kalbą, be ji augina mus, i ne iek mes kalbame kalba, kiek ji
kalba mumis (kad i kaip pa adoksaliai ai skambė ų). Ki a e us, – paž elgus
kiek ki aip, – bū ina p ipažin i, jog am ik u požiū iu kiek ienas iš mūsų esa-
me gim osios kalbos kū ėjai i augin ojai, ne u in ys eisės nusišalin i nuo šio
sunkaus, be labai p akilnaus da bo. Tad kalba, no s i augan i a si pa i sa ai-
me, is dėl o u i sa o augin oją – ne ku į no s ieną paski ą žmogų, o isą au ą,
kaip kolek y inį kalbos auginimo subjek ą, no s ai i nepaneigia iš ados, kad p ie
gim osios kalbos auginimo da bo galime i p i alome p isidė i kiek ienas – juk
galų gale isi mes, kaip paski i a sakingi asmenys, esame sa o gim osios kalbos
augin ojai.
Mes esame a sakingi už žodžius, ku ių šaknims y a mažiausiai šeši a sep-
yni ūks ančiai me ų – ai ik apy ik is jų amžiaus į e inimas, nes indoeu-
opeis ika pajėgi ekons uo i maždaug okį laiko ho izon ą. An ai ž elgdami
į ž aigždė ą dangų mes ma ome š iesą, ku i sa o ž aigždę paliko p ieš kelis
ūks ančius me ų, jei nuo olis iki os ž aigždės y a keli ūks ančiai š iesmečių.
Mes s ebimės s e imuose k aš uose iš ydę ke ojančius milžiniškus medžius –
sek ojas, k ip ome ijas i gająsias pušis, ku ioms jau keli ūks ančiai me ų, i
niekaip negalime pa ikė i, kad jos, nepaisan okio neį ikė ino amžiaus, y a is
da gy os i is da augančios, be sunkiai su okiame a iesiog umpa egiškai
nepas ebime, kad lie u ių kalbos žodžiai y a okie pa seni i okie pa gy i – i
kad jie y a isų mūsų d asinė sa as is, ku ią daba jau mes pa ys p i alome au-
gin i a eičiai, a ei ies ka oms. I bū en jie – ūks an mečiai gim osios kalbos
žodžiai – su eikia mums ą gy as ingą p igim ies alsa imą, ku iuo alsa o i o-
limieji mūsų p o ė iai.
Gim osios kalbos žodžiai y a bū iški, jie su eikia mums galu inį p asmės ho-
izon ą – okį, ku iam da pla esnio ho izon o jau ne eikia, i plačiausią ik o ės
in e p e a imo kon eks ą – okį, ku iam ne eikia da pla esnio jį pa į aiškinan-
čio kon eks o. Kalba nub ėžia mūsų au en iškos bū ies ibas i apib ėžia sa as-
ingą mūsų bū ies kon ū ą. Būdama isos kalbinės bend uomenės nuosa ybė,
Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI 17
Leng i lie u ių kalbos spa nai
ji ka u y a i didžiausias asmeninis kiek ieno iš mūsų u as. Ši kalbai būdin-
ga bend uomeniškumo i asmeniškumo dialek ika aip pa y a labai s a bi: juk
kalba ne ik iš eiškia abs akčias min is, ku ias įmanoma aiškiai su ok i p o u
i iksliai pe duo i – komunikuo i – ki iems kalbinės bend uomenės na iams,
i ne ik konk ečiais žodžiais nu odo įp as us izinius e e en us, ku iuos gali-
ma pa i i juslėmis, be i iš eiškia sub iliausius jausmų a spal ius, ku ių mes
jau nepajėgiame ienas ki am pe eik i jokiais ki ais – nekalbiniais – būdais.
Be abejo, mes nesame pajėgūs iesiogiai jaus i ki o žmogaus jausmų (a ba, pasa-
kan da iksliau, no s i ne isiškai aisyklingai, ne a piškai jaus i ki o žmogaus
jausmais) – galime ik iš šono s ebė i jį jaučian į, o pa s ki o žmogaus jausmas
mums pasilieka iesiogiai nepa i iamas. Vis dėl o žmogus, kalbėdamas kalba,
ypač gim ąja, uos jausmus mums komunikuoja – i ne ik šiaip komunikuoja,
be i , saky ume, dalijasi jais su mumis slap ingos jausmų komunijos būdu, ben
iš dalies pe eikdamas i sa o skausmą bei džiaugsmą, sa o pa i iamą p asmės
s ygių bei p asmės pilna ę. Tad kalba y a ne ik susikalbėjimo (įp as os in o -
macinės komunikacijos), be i susijau imo, saky ume, jausmų bend ys ės, jausmų
komunijos p iemonė.
Tai be galo s a bi kalbos unkcija, i šiuo a ž ilgiu kalba y a unikalus e-
nomenas isoje ik o ėje: pa adoksalų gim osios kalbos unikalumą lemia ai,
kad ji, būdama bend uomeniška, isos kalbinės bend uomenės nuosa ybė i
bend as jos u as, ka u y a i b angiausias asmeninis kiek ieno iš mūsų u as.
Ma y , nesuklysiu pasakęs, kad lie u ių kalba – ai i didžiausias bend as isos
lie u ių au os u as, i didžiausias asmeninis kiek ieno paski o lie u io u as.
D asios plo mėje kalbos galimybės – begalinės. Kiek ienoje kalboje y a daugy-
bė žodžių, ie žodžiai u i daugybę eikšmių i begalę da sub ilesnių eikšmės
a spal ių, ku ie sa o uož u gali bū i labai ski ingai su okiami ski ingų a pa-
čia gim ąja kalba kalbančių žmonių i juo labiau isas ki as kalbas a ojančių
bend uomenių na ių, bandančių kalbė i s e imomis kalbomis bei su ok i sa i ą
jų e osą. Į ai ios kul ū inės sąsajos bei seman inės asociacijos s eigia nepap as-
ai į ai ų kalbos pasaulį – būdamas oks į ai us, jis gali kuo puikiausiai pe -
eik i mūsų sielos kon ū ą, iš eikšdamas mūsų giliausiąją esmę bei au en išką
mūsų sa as į. Ka u šis kalbos pasaulis leidžia mums sa o min is bei jausmus
komunikuo i ki iems žmonėms – a ne daly is su jais bend ąja p asme i d au-
ge pa i iama bū ies – p asmingo bu imo ka u – pilna e: kalbėdami kalba,
ypač gim ąja, ampame slėpiningos bend ys ės p asmėje i bend ys ės pilna ėje –
p asmės komunijos i pilna ės komunijos – daly iais.
S a s ydami apie kalbos iloso iją ne u ė ume many i, jog panašūs eo iniai
klausimai u ė ų ūpė i ik iloso ams i kalbininkams. Ne – iloso iniai s a s-
ymai apie gim osios kalbos p igim į i olesnį jos auginimą u ė ų bū i s a būs
isai kalbinei bend uomenei, isiems au os na iams i ypač poli ikams, an
NAGLIS KARDELIS
18 Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI
ku ių pečių gula labai sunki a sakomybės už au os a ei į, kalbos a ei į i gim-
ąja kalba ku iamos li e a ū os a ei į naš a. Pagaliau i a sakomybės ne ik už
paski ų asmenų ge o ę, be i už isos au os egzis encinės p asmės o ien y ų
s eig į bei išsaugojimą naš a. Nuola gi dėdami, kad lie u ių kalba y a bau-
džiauninkų kalba, mužikų kalba, a ba kad joje nesama e minų, ku iais galė ų
bū i eiškiamos sudė ingos mokslinės są okos; is e čiami klausy is moksli-
ninkams humani a ams ski ų nu odymų s e imomis kalbomis ašy i im us
mokslinius eks us – ku i, a ba, aldininkų ža gonu a ian , gamin i (lyg kokia-
me mokslo kalbos ab ike) adinamąją p es ižinę mokslinę p odukciją, ski ą pu-
blikuo i užsienyje leidžiamuose p es ižiniuose žu naluose, mes, Lie u os huma-
ni a ai, ne u ime eisės ylė i, nes ai – d ąsiai p ipažinkime – au os a ž ilgiu
išda ikiška i ne nusikal ėliška mokslo biu ok a ų, ku iems apsk i ai nede ė ų
su eik i eisės auklė i i moky i mokslininkų, pozicija.
Apie ai kalban e a p imin i, kad gelminė humani a inių mokslų p igim-
is bei p igim inė esmė y a susijusi su p asmėmis – jų gimdymu, su okimu, in-
e p e a imu i dalijimusi jomis. I ai y a pag indinė akosky a, ski ian i hu-
mani a iką nuo gam os mokslų, ku ie, emdamiesi empi iniais ak ais, pada o,
kad mūsų egzis a imas šioje žemėje bū ų iziškai įmanomas, o š ai humani a-
iniai mokslai p i alė ų laiduo i, kad mūsų egzis a imas bū ų ne ik iziškai
įmanomas, be da i p asmingas. Tad humani a ika kalba apie isiškai ki us
dalykus – apie bū ies p asmės ho izon o a adimą, s eig į, išsaugojimą i o a -
adimo bei išsaugojimo galimybės sąlygas.
Humani a ika ope uoja p asmėmis, o ne nuogais ak ais. Tiesa, i humani a-
iniuose moksluose ne e ai u ime eikalą su ak ais, be jie niekada ne ampa –
a ben jau ne u ė ų ap i – sa i iksliu dalyku, išlikdami s a būs ik iek, kiek
p isideda p ie p asmės paieškų. Nuogo empi inio ak o s a usas humani a ikoje
isiškai ki as nei gam os moksluose, ku iems ūpi sužino i ikslias kons an ų
e es, konk ečius izinių, cheminių bei ki okių gam inių būsenų pa ame us i
apsk i ai daugybę į ai iausių empi inių ak ų, i in s a bių echnologijoms ku -
i, o echnologijos, kaip isi puikiai žinome, eikia apčiuopiamą p ak inę naudą.
Humani a ikoje ak ai ė a an inės s a bos dalykas – jokios p ak inės naudos
jie ne eikia, jų neįmanoma panaudo i echnologijoms ku i, be o, pa ys sa ai-
me, iki bandymų juos in e p e uo i, šie ak ai nieko nesako apie p asmę, o juk
bū en ji i ūpi – a p i alė ų ūpė i – humani a iniams mokslams.
Ma nė a aip s a bu, kada ku is no s ašy ojas gimė i kada mi ė, a ba kada
ašė ieną a ki ą kū inį – esminis dalykas y a au o iaus kū yboje a si e iančios
p asmės, ku ios am ik ais mūsų gy enimo momen ais dėl į ai ių asmeninių
p iežasčių be ku iam iš mūsų gali ne ikė ai a si e i kaip egzis enciškai be galo
s a bios i ėliau aidė i sieloje p aėjus dešim ims me ų po kū inio pe skai ymo.
I os p asmės negali bū i pagaunamos niekaip ki aip – ik gim ąja kalba. Rašan
Ac a Linguis ica Li huanica LXXVI 19
Leng i lie u ių kalbos spa nai
ne ik pačius g ožinius eks us, be i mokslo eikalus apie gim ąja kalba suku -
us li e a ū os kū inius, ki omis – negim osiomis – kalbomis jau neįmanoma
adek ačiai, nep a andan esminių eikšmės bei p asmės niuansų, pe eik i ų
mokslinių įž algų, ku iomis siekiama ekons uo i analizuojamų eks ų p as-
mės ho izon ą. Jokia s e ima kalba neįmanoma pa ašy i iš iesų ge o mokslinio
eks o nei apie gim ąja kalba suku ą g ožinę li e a ū ą, nei apie au en išką, iš
pa i ies gelmių kylančią iloso iją – juo labiau o iginaliai iloso iškai mąs y i.
G įž an p ie min ies apie kalbai būdingą p igim ies (na ū os) i kul ū os
dialek iką, e a p isimin i kalbinių gebėjimų įgim umo hipo ezę: pasak šios
hipo ezės, kiek ienas naujagimis a si sa aime „pasig iebia“ sa o ė ų gim ąją
kalbą i „įsidiegia“ ją sa yje. Mes čia ma ome aki aizdžią p igim ies i kul ū os
sąsają: ai, kas mums iš pa p adžių bu o duo a ne kul ū iškai, o be eik biolo-
giškai, saky ume, su eik a pačios biologinės žmogaus p igim ies, ėliau – są-
moningoje gy enimo azėje – p i alo bū i užbaig a ak y iomis kul ū inėmis
pas angomis, e žliu kul ū os kul i a imu. Tu iu min yje gim ąją kalbą kaip
p igim inę duo į, ku i, mums anksčiau a ėliau apus sąmoningais žmonėmis,
p i alo i s i kul ū ine užduo imi. Todėl isų mūsų, humani a ų, labai s a bi
užduo is, sakyčiau, isų mūsų iesioginės a sakomybės i ne mūsų sa iga bos
dalykas y a aiškin i poli ikams bei mokslo biu ok a ams, kad ašy i humani a-
ikos s ičių mokslo eikalus y a kas ki a nei gam amokslinius eks us.
Fak ai gam os moksluose y a ne ik ge okai s a besni nei humani a iko-
je – jie isų pi ma y a beasmeniai, niekaip nežymė i konk ečios ie os, ku-
ioje gy ena iena a ki a au a, au inės apa ybės i su ja susijusių p asmės
laukų a ž ilgiu, odėl y a kosmopoli iškai uni e salūs, o humani a ų in e p e uo-
jamoms kul ū inėms p asmėms – ne i uni e saliai („kosmopoli iškai“) eikš-
mingoms – isada s a bi pa i ie a, ku ioje jos s eigiamos, i bū en šiuo a ž il-
giu isos p asmės y a neiš engiamai lokalios. Visos kul ū inės p asmės, ne i
os, ku ios ėliau ampa uni e saliai eikšmingos, užgims a i iš p adžių gy uo-
ja bū en kaip lokalios p asmės, am ik u me u įs eig os konk ečių kul ū inių
bend uomenių, gy enančių konk ečiose geog a inėse ie ose.
Tik gim oji kalba y a pakankamai jau i kul ū iškai s eig os p asmės loka-
lumui, gebėdama pe eik i ai, ką pa adin ume sa i a „ ie os išmin imi“. Tai
su okus ampa aišku, kad pa ašy i ge ą izikos, chemijos a molekulinės biolo-
gijos eikalą y a isiškai ki a i ki okia – ki o pobūdžio, ki os p igim ies i ki os
kul ū inės paski ies – užduo is nei pa ašy i ge ą mokslinį eks ą apie be ku į
humani a ikos objek ą. Ši iš ada odosi aki aizdi jau ien a siž elgian į aplin-
kybę, kad kai ku ios sub ilesnės y ėjo humani a o įž elg os p asmės – ypač
os, ku ios y a suaugusios su pačia jų s eig ies ie a i pe eikia „ ie os išmin-
į“ – niekaip i niekada negalės bū i inkamai pe eik os jokiomis s e imomis
kalbomis.