Go to originalLocalized version was produced by AI. It may contain inaccuracies.
Preparing document pages…
Page 1
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
Instituto de la Lengua Lituana
ORCID id: orcid.org/0000–0001–6941–6504
Áreas de investigación: historia de la lengua lituana, baltística, geolingüística.
DOI: doi.org/10.35321/all85–02
DERIVADOS DEDURATIVOS INFIJADOS Y DE STA DE RAÍZ EN LA ESCRITURA LITUANA DE LOS SIGLOS XVI–XVII
Derivados dedurativos infijados y de sta de raíz atestiguados en los textos lituanos de los siglos 16th–17th
ANOTACIÓN
El artículo presenta un estudio de la oposición morfosemántica durativo / terminativo, documentada en la escritura lituana de los siglos XVI–XVII: se analizan las relaciones entre la semántica y la expresión formal de los miembros de la oposición, los tipos de situaciones predicativas y su distribución lingüístico-geográfica y cronológica, y se examina el origen de esta correlación. Los opuestos estudiados se diferencian con respecto a la delimitación de las situaciones predicativas: los verbos radicales básicos y los verbos con sufijos variables expresan una acción durativa que no implica un límite, mientras que los verbos infijados y los verbos de raíz sta señalan una acción télica, generalmente incoativa y puntual, por lo que corresponden a las clases accionales de los procesos y los eventos. La prefijación y las formas dominantes del tiempo pasado desempeñan un papel particular en la marcación, mediante derivados dedurativos, de las situaciones predicativas expresadas.
PALABRAS CLAVE: verbos, formación de palabras, durativos, terminativos, telicidad, aspecto, accionalidad, perfectivación prefijal, apofonía.
ANOTACIÓN
El artículo investiga la oposición morfosemántica durativa / terminativa documentada en los textos lituanos de los siglos 16th–17th. Se analizan las relaciones de expresión semántica y formal de los miembros de la oposición y los tipos de situaciones predicativas, así como su distribución areal y cronológica, y se considera el origen de esta correlación. Los opuestos estudiados se diferencian con respecto a la propiedad aspectual de la telicidad: los verbos primarios representan una acción durativa y no delimitada, mientras que los verbos infijados y los verbos de raíz sta
Straipsniai / Articles
25
Page 2
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
los verbos denotan una acción télica (por lo general, incoativa) y puntual, por lo que pueden atribuirse, respectivamente, a las clases accionales de realizaciones y logros. La prefijación y las formas predominantes del tiempo pasado desempeñan un papel particularmente importante en la expresión de las situaciones predicativas expresadas por los dedurativos.
Los verbos con infijo y de sta de la lengua lituana suelen estudiarse conjuntamente: los unen la semántica léxica y gramatical, los rasgos morfosintácticos y, no pocas veces, también el parentesco genético (cf. bąla y bálsta, gę̇sa y gę̇sta etc.). Según los datos del LKŽ y de los diccionarios dialectales, en lituano hay más de mil: alrededor de 500 verbos con infijo y 600 verbos de sta. En otras lenguas estas clases flexivas no son tan numerosas: en letón se registran dos veces menos verbos con infijo y de sta, mientras que en prusiano solo hay unos pocos (Pakalniškienė 1993, 1996, 2000; Rudzītė 1973). Los verbos con infijo se consideran más arcaicos: aparecen en numerosas lenguas indoeuropeas (sobre la evolución de la estructura formal y la semántica en distintas lenguas indoeuropeas, véase Kuiper 1937; Strunk 1967; Gorbachov 2007 etc.). El segundo tipo —el sta de tema— suele considerarse una innovación de las lenguas bálticas (o bálticas orientales) (Kazlauskas 1968; Schmid 1963; Kuryłowicz 1964; Stang 1942, 1966; Oettinger 1979; Karaliūnas 1987; Pakalniškienė 1993; Kaukienė 1994, 2002), aunque existen intentos de relacionarlo con diversas formaciones de las lenguas indoeuropeas (Villanueva 2010¹; Gorbachov 2014).
La productividad de los verbos con infijo y de sta de tema en lituano supone la relativa «juventud» de estas clases flexivas e impulsa a buscar las vías de aparición de los verbos estudiados. En los trabajos sincrónicos y diacrónicos de lingüística se subraya la relación de estos verbos (por lo general, no valorada desde el punto de vista derivativo) con sustantivos y verbos de la misma raíz. Un enfoque más sistemático de estas relaciones permite establecer el estatus derivado de una parte de los verbos con infijo y de sta de tema y explicar así su abundancia en lituano (Skardžius 1943: 486–488; Hofmann 1956; Kuiper 1937; Endzelīns 1951: 764–765; Skardžius 1943: 463–486; Būga 1959: 431–469; Arumaa 1957; Kazlauskas 1968: 319–323; LKG 2, 225; Temčინ 1986: 29–34; Karaliūnas 1987; Palmaitis 1998; Valeckienė 1998:
¹ Véase allí también una revisión detallada de las hipótesis sobre el origen del formato sta.
26
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 3
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
En el artículo se prosiguen las investigaciones sobre el origen y la formación de los verbos con infijo y de los verbos con raíz Wolfenbutelio Postilėje, documentados en la producción escrita lituana de los siglos XVI–XVII —en los textos de Martynas Mažvydas y Jonas Bretkūnas, en Knygoje nobažnystės, en las obras de Mikalojus Daukša y en los trabajos de Konstantinas Sirvydas²—, que representan tres variantes de la lengua escrita de la época, así como de los verbos con raíz sta. En investigaciones anteriores (véase Pakalniškienė, Šarkytė 2012: 149–170; Pakalniškienė 2018: 61–101; 2019: 8–36; 2020: 1–16) se estableció que aproximadamente el 65 por ciento de los verbos con infijo y de los verbos con raíz sta atestiguados en los textos estudiados pueden considerarse derivados: los deverbativos (derivados de verbos) constituyen casi el 70 por ciento, y los denominativos (derivados de adjetivos y sustantivos), más del 30 por ciento.
En esta ocasión se presenta el estudio de una oposición morfosemántica duratyva / terminatyva: se analizan las relaciones entre la semántica y la expresión formal de los miembros de la oposición, los tipos de situaciones predicativas y la distribución lingüístico-geográfica y cronológica; asimismo, se consideran los orígenes de estas correlaciones. Para el estudio se utilizó la Senųjų raštų duomenų baze creada por el Instituto de la Lengua Lituana, las concordancias electrónicas de textos antiguos, el diccionario de los escritos de Martynas Mažvydas compilado por Dominynko Urbo (1998), las ediciones críticas de los Punktų sakymų de Konstantinas Sirvydas a cargo de Virginija Vasiliauskienė y Kristina Rutkovska (2015), y el índice de verbos de «Punktai sakymų» de Konstantinas Širvydas elaborado por Kazys Morkūnas (1980). Los ejemplos se recopilaron manualmente: de todas las fuentes se extrajeron los verbos con infijo y de sta de tema considerados terminativos, y se analizaron su composición actancial, la distribución cuantitativa de las formas del presente y del no presente, y las características de los verbos prefijados y no prefijados.
DEDURATIVOS CON INFijo Y DE STA DE TEMA EN LA PRODUCCIÓN ESCRITA LITUANA DE LOS SIGLOS XVI–XVII
1. En la escritura antigua se han documentado 38 ejemplos de la oposición morfosemántica duratyva / terminatyva, muchos menos que las realizaciones de la oposición causativa / anticausativa (Pakalniškienė 2020: 1–16). Con el fin de determinar la oposición estudiada
² Jonas Bretkūnas Biblia 1985, 1986, 1590, Giesmės Duchanos 1589, Kancionalas 1589, Kolektos 1589, Protesti 1591; Martynas Mažvydas Katekizmas 1547, Giesmė šv. Ambraziejaus 1549, Forma krikštymo 1559, Paraphrasis 1589, Giesmės krikščioniškos 1566, Giesmės krikščioniškos 1570; Mikalojus Daukša Katekizmas 1595, Postilė 1599; Wolfenbutelio postilė 1573; Knyga nobažnystės krikščioniškos 1653; Konstantinas Sirvydas Punktai sakymų I d. 1629, II d. 1644, Dictionarium trium linguarum ~ 1620, 1642, 1677.
Straipsniai / Articles
27
Page 4
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
Para describir las relaciones entre los miembros se recurre a la clasificación accional de los predicados de Zeno Vendler, modificada (1957) y desarrollada en numerosos trabajos (Dowty 1979; Verkuyl, 1993; Smith 1997; Kroft 2012; Падучева 1998, 2004, 2009; Татевосов 2010, 2015; Holvoet, Čižik 2004; Plungian 2010, 2011; Rothstein 2014 y otros). Los rasgos semánticos más importantes de esta clasificación —estaticidad frente a dinamicidad, duratividad frente a momentaneidad, atélicidad frente a telicidad— permiten dividir todo el léxico predicativo de cualquier lengua en varios grupos universales³, denominados tipos semánticos o accionales de predicados (en inglés, actionality classes): ⁴
1) predicados de estado (en inglés, states), o estativos, constituyen la oposición a los verbos dinámicos: designan situaciones estables, tienen duración ilimitada, son atélicos y no agentivos, pues «la continuación del estado normalmente no requiere ningún esfuerzo ni energía especiales por parte del sujeto; su sujeto es un paciente o un experimentador» (Plungian 2010: 105), por ejemplo, gyventi, miegoti, mylėti, žinoti;
2) los predicados de actividad (en inglés, activities) designan situaciones dinámicas de duración ilimitada y, por tanto, atélicas. Pueden ser agentivos, por ejemplo, juoktis, verkti, vaikščioti, y no agentivos, por ejemplo, degti, šviesti;
3) los predicados de proceso (en inglés, accomplishments) designan situaciones dinámicas direccionales que implican un final o clímax natural y un cambio gradual de estado. Pueden ser agentivos, por ejemplo, rašyti laišką, įtikinti, o no agentivos, por ejemplo, balti, griūti, tirpti;
4) los predicados de evento (en inglés, achievements) presuponen una transición repentina de un estado a otro: la duración del evento es tan breve «que el evento solo puede constatarse ex post» (Holvoet, Čižik 2004: 148). Por ello también se denominan momentáneos, puntuales o semelfactivos, por ejemplo, atsidurti, gauti, pamėšti, pargriūti.
³ La popular clasificación de Vendler, aunque se considera tipológicamente relevante, es modificada de diversas maneras por los lingüistas, ya que la manifestación de la accionalidad puede diferir considerablemente de una lengua concreta a otra. Varía la nomenclatura de las situaciones predicativas o clases accionales, por ejemplo: states, events, processes (Comrie 1976); states, activities, accomplishments, semelfactives, achievements (Smith 1997: 3); total-statisch, relativ-statisch, temporär (activities), total-terminativ, graduell-terminativ, inzeptiv-statisch, inchoativ (Breu 2007: 123–166); verbos estativos, verbos atélicos, verbos fuertemente télicos, verbos puntuales (Татевосов 2010: 30); los verbos lituanos se agrupan de manera similar, cf.: stative, processual, punctual, multiplicative, strong and weak telic, y a la derivación prefijal se asignan además las siguientes clases: limitative stative, limitative telic, weak inceptive-stative, punctual-ingressive, limitative processual, strong multiplicative (Arkadiev 2011: 78), etc. La clasificación presentada en el artículo también difiere ligeramente de la de Vendler.
⁴ En el artículo se adopta el enfoque de Vladimiras Plungianas, Rolandas Mikulskas, Piotr Arkadiev y otros, según el cual, en lugar de los términos de las categorías gramaticales del verbo aspecto, aspecto, cf. Aktionsart, conviene emplear los términos accionalidad y clase accional (Plungian 2010; Arkadiev 2011; de otro modo, LKG 2: 8–46; Holvoet, Čižik 2004. Para una discusión, véanse Comrie 1976; Mikulskas 2013; Татевосов 2015; Горбова 2016).
28
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 5
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
Los opuestos que representan la correlación morfosemántica verbal examinada se distribuyen precisamente en estas clases accionales: un grupo está formado por predicados de estado y de actividad, verbos atélicos, y el otro, por procesos y eventos, verbos télicos. La oposición en cuestión se basa ante todo en la telicidad, por lo que puede denominarse de diversas maneras, por ejemplo, atelica / telica. Esta oposición se sitúa en primer plano en numerosos trabajos de aspectología. Jelena Padučeva propone traducir el término inglés telic como terminativo, y atelic como (potencialmente) ilimitado, no terminativo (Падучева 2009: 15–16). En la Gramática de la lengua lituana académica se emplean términos similares: verbos de duración indefinida, durativos, y de duración definida, terminativos (LKG 2: 15–18). En este trabajo se ha decidido denominar la oposición estudiada durativa / terminativa, con el fin de destacar la distinción entre los opuestos que representan distintas clases accionales, diferenciadas por los parámetros de atélicidad / telicidad. Por ello se actualiza la oposición binaria verbos atélicos frente a verbos télicos (de manera similar, Smith 1997: 3; Rothstein 2004: 7; Padučeva 2009: 5). Los verbos durativos de esta oposición, como šaukti, šviesti, se oponen a los verbos terminativos, que poseen el rasgo inherente de telicidad, por ejemplo, sušūkti, prašvisti. Otros parámetros semántico-gramaticales-morfosintácticos, como la transitividad, la valencia y la agentividad, no son esenciales para las oposiciones estudiadas: ambos miembros del par pueden ser intransitivos, avalentes y no agentivos, o transitivos, valentes y agentivos (cf. la abundante oposición derivativa causativa / anticausativa, diferenciada desde el punto de vista de la transitividad y, por lo general, de la agentividad). Así, la estructura actancial de ambos miembros de la oposición durativa / terminativa es idéntica (cf. causativos y anticausativos, que poseen una composición actancial diferente).
La expresión formal de la oposición semántica durativa / terminativa es heterogénea. La acción atélica siempre se expresa mediante verbos radicales y prefijales, mientras que la télica, mediante verbos infijales y de raíz sta. Parte de las correlaciones reproduce exactamente el modelo morfo(no)lógico de la oposición causativa / anticausativa: a partir de verbos de raíz ia se forman verbos infijales o de raíz sta, normalmente con alternancia vocálica entre los lexemas opuestos, cf.: šviesti ‘dar o emitir luz’ / –švisti ‘comenzar a iluminarse, resplandecer’, šaukti ‘emitir una voz fuerte por la garganta, gritar, chillar’ / sušūkti ‘gritar, exclamar’, verkti ‘derramar lágrimas, sollozar por la emoción (por lo general, por dolor, tristeza o alegría)’ / pravirkti ‘comenzar a llorar’ (durativa / terminativa) y rėžti ‘cortar una rebanada de una hogaza; arar, abrir un surco’ / rikti ‘equivocarse; desintegrarse, desmoronarse’, raukti ‘hacer pliegues, arrugar’ / rūkti ‘arrugarse, encogerse, marchitarse’, versti ‘tumbar, derribar de lado, al suelo...’ / virsti ‘caer, precipitarse...’ (causativa / anticausativa). Sin embargo, se registran más pares cuyos miembros durativos son verbos sufijales primarios y secundarios (más exactamente, verbos con alternantes
Straipsniai / Articles
29
Page 6
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
con sufijos⁵), por ejemplo, kalbėti ‘expresar con palabras los propios pensamientos, sentimientos y experiencias, hablar’ / prakalbti ‘empezar a hablar’, girdėti ‘percibir sonidos con los oídos’ / išgirsti ‘percibir un sonido; experimentar, enterarse de algo’, etc. Solo un par de estas correlaciones presenta alternancia vocálica cualitativa; predominan las oposiciones funcionales sin alternancia vocálica.
En las tablas 1–4 y 6–11 se presentan las oposiciones dedurativas documentadas en los textos antiguos, agrupadas según la alternancia vocálica y la productividad, indicando la frecuencia de uso de los terminativos⁶, la proporción entre formas presentes y no presentes, y entre formas prefijadas y no prefijadas, ya que estos parámetros son especialmente relevantes para la especificidad de las clases accionales.
DERIVADOS DE VERBOS RAÍZ
Los derivados de verbos durativos raíz constituyen aproximadamente una cuarta parte (10) de todos los terminativos documentados en los textos estudiados. Casi todas las oposiciones funcionales presentan alternancia vocálica en la raíz: la más frecuente es la apofonía diptongal CauC– / CūC– (6), CeiC– / CiC– (1), más rara es la alternancia de diptongo CeRC– / CiRC– (2), y hay un único par, atestiguado en SD, sin alternancia vocálica (véanse las tablas 1–4).
TABLA 1. Tipo de apofonía CauC– / CūC– (6)⁷
DUR. ia / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentes vs. no presentes Formas prefijadas vs. no prefijadas džiaugtis, džiaugiasi, džiaugėsi INTR ‘sentir alegría, placer, divertirse⁸ / –džiūgti, *džiūnga, –džiūgo INTR ‘empezar a alegrarse’⁹ 3xB, 10xDP, 4xWP, 2xKN — 19 19 — pra–
⁵ Para el término, véase Kaukienė, Pakalniškienė 2011: 113–114. ⁶ Si la forma verbal está documentada en varias obras del autor correspondiente, se indica únicamente la autoría, sin señalar las fuentes concretas: Mž – Mažvydas, B – Bretkūnas, D – Daukša, S – obras de Sirvydas. ⁷ Compárese con todo el territorio de la lengua lituana: 10 oposiciones (Pakalniškienė 1993: 147). En las notas y a continuación se ofrece una caracterización cuantitativa comparativa (el concepto de lengua lituana se utiliza aquí como oposición cronológica no marcada frente al término lengua lituana antigua). ⁸ Los significados de los terminativos se han establecido basándose en los textos antiguos y en las definiciones de LKŽe. ⁹ Los tonos en los textos antiguos se reflejan escasamente. Aquí se marcan basándose en LKŽe.
30
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 7
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
DUR. ia / TERM. n, sta
Frecuencia de los terminativos
Formas presentes vs. no presentes
Formas prefijadas vs. no prefijadas
jausti, jaučia, jautė TR ‘experimentar un sentimiento; experimentar una sensación; intuir, percibir’ / –justi, –junta, –juto TR ‘experimentar estímulos mediante los órganos sensoriales; intuir, presentir’
3xMŽ, 33xB, 16xDP, 29xWP, 8xKN
22 65 87 – pa-, į-
klaupti(s), klaupia(si), klaupė(si) INTR ‘apoyarse de rodillas en el suelo / klūpti, klumpa, klūpo INTR fig. ‘equivocarse, pecar’
snäusti, snūdžia, snūdė INTR ‘estar dominado por el sueño, estar medio dormido’ / snūsti, snūsta, snūdo INTR ‘empezar a adormecerse; dormitar un poco; fig. morir’
1xMŽ, 1xBP, 6xDP, 3xWP, 1xKN, 5xS
7 10 16 1 ap-, už-
šaukti, šaukia, šaukė TR, INTR ‘emitir una voz fuerte desde la garganta, gritar, chillar’ / *–šukti, –šunka, –šuko TR, INTR ‘gritar, lanzar un grito’
¹⁰En la lengua lituana se han registrado 6 oposiciones de esta serie apofónica (Pakalniškienė 1993: 139).
Straipsniai / Articles
31
Page 8
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
TABLA 3. Tipo de apofonía CeRC– / CiRC– (2)¹¹
DUR. ia / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentes frente a no presentes Formas prefijadas frente a no prefijadas vėrėti, vėrkia, verkė INTR ‘derramar lágrimas por dolor, desgracia, etc.’ / –virkti, *–virksta, –virko INTR ‘empezar a llorar’ 1xMž, 2xBP, 1xWP, 2xSD – 6 6 – žvelgti, žvelgia, žvelgė INTR ‘dirigir la mirada, mirar’ / –žvilgti, *žvilgsta, –žvilgo ‘mirar o ver brevemente; fig. interesarse; prever’ 2xMž, 1xBB, 1xDP – 4 4 – En total 0 10 10 0
TABLA 4. Tipo no apofónico (1)¹²
DUR. ia / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentes frente a no presentes Formas prefijadas frente a no prefijadas kvėpti, kvėpia, kvėpė INTR ‘emitir olor, exhalar’ / *o–kvėpti, o–kvėpsta, o–kvėpo INTR ‘desprenderse del olor, perder el olor’¹³ 2xSD 1 1 2 – En total 1 1 2 0
Las tablas 1–4 reflejan las tendencias de uso de estos terminativos: predominan las formas no presentes —constituyen el 82 por ciento—; se emplean sistemáticamente
¹¹ En la lengua lituana, 4 (Pakalniškienė 1993: 145).
¹² En la lengua lituana, 7 (Pakalniškienė 1993: 152).
¹³ La forma del diccionario de Sirvydas iškvėp̦tu, a juzgar por el significado mutativo (cf. wywietrzeć & wywietr̨ie / infipidus fio), podría presuponer un paradigma independiente *kvėpti, kvėpsta, kvėpo. Tal paradigma no está registrada en LKŽe, pero varias frases, por ejemplo, Nukvėpęs alus tavo J; Čia krėnos jau suvisu nukvėpios Krk; Nukvėpęs alus – nusales, nuvešės Šts; Kad nenukvėptų sula, reik apsėti avižoms Ggr; Nepalikat par naktį atidarytų butelių, o nukvėps alus, ir nėkas nebnorės jo gerti Rt, junto con las formas de pasado del tema en o presentadas en la entrada de LKŽe, permitirían reconstruir un verbo de tema en sta que denota una acción durativa y forma una oposición con el verbo durativo de tema en ia (véase con más detalle Pakalniškienė 1993: 193).
32
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 9
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
formas de verbos derivados con prefijo: alcanzan hasta el 99 por ciento de las formas registradas en los textos antiguos¹⁴ (véase la tabla 5).
TABLA 5. Derivados de verbos de raíz. Relación entre las formas presenticas y no presenticas, y entre las formas prefijadas y no prefijadas (n=219)
DERIVADOS DE VERBOS SUFIJADOS
La mayoría de los terminativos de los textos antiguos, más del 70 por ciento, están formados a partir de verbos con sufijos alternantes (28). Desde una perspectiva diacrónica, los verbos sufijados de base presentan un estatus derivativo desigual: los verbos con el sufijo –eti, –a, –ėjo deben considerarse primarios (Jakulis 2004), mientras que los que llevan otros sufijos alternantes son secundarios. Sin embargo, esto no es relevante para la oposición estudiada: en todos los casos, la relación semántica entre los miembros de la oposición es la misma: los verbos de tema infijado, respectivamente de tema sta, designan una acción télica, mientras que los verbos sufijados designan una acción atélica.
Los verbos se agrupan según la estructura morfológica de la palabra de base y la (ausencia de) alternancia vocálica: derivados de los sufijos –ėti, –i, –ėjo (14); –ėti, –a, –ėjo (10); –ėti, –ia, –ėjo (1); –oti, –o, –ojo (2); –yti, –o, –ė (1).
¹⁴ De las 219 formas utilizadas, solo 3 son no prefijadas (!).
Straipsniai / Articles
33
Page 10
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
DERIVADOS DE VERBOS –ĖTI, –I, –ĖJO SUFIJADOS
Desde el punto de vista cuantitativo, dominan los derivados terminativos de los durativos con el sufijo –ėti, –i, –ėjo (14). Tal productividad derivativa pudo estar determinada por el marcado significado estativo de los verbos de base y por la necesidad pragmática de una clase accional que explicitara la telicidad. Todos los derivados terminativos se formaron sin alternancia vocálica, lo que atestigua su carácter innovador.
TABLA 6. Tipo no apofónico (14)15
DUR. –ėti, –i / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presenticas vs. no presenticas Formas prefijadas vs. no prefijadas bodėti(s), bōdi(si), bodėjos(si) INTR ‘sentir hostilidad hacia alguien, no gustar, odiar, evitar’ / –bōsti, –bōsta, –bōdo INTR ‘aburrirse; hastiarse, resultar molesto’ 12xB, 4xD, 1xKN, 14xSD 11 20 31 – budėti, būdi, budėjo INTR ‘permanecer sin acostarse, no dormir’ / –būsti, –būnda, –būdo INTR ‘dejar de dormir, despertarse; fig. surgir, aparecer’ 2xMž, 18xB, 5xDP, 3xSD 7 21 28 – girdėti, girdi, girdėjo TR, INTR ‘percibir sonidos con los oídos’ / –girsti, –girsta, –girdo TR, INTR ‘percibir un sonido; experimentar, enterarse de algo’ 17xMž, 35xB, 49xD, 14xWP, 21xKN, 10xSD 6 140 146 – ilsėti, ilsi, ilsėjo INTR ‘estar de pie, sentado o tumbado tras cansarse del trabajo; después del trabajo, no hacer nada para recuperar las fuerzas’ / ilsti, ilsta, ilso INTR ‘cansarse, debilitarse, perder las fuerzas’ 3xMž, 24xBB, 7xDP, 9xWP, 6xKN, 6xSD 24 31 52 3 liūdėti, liūdi, liūdėjo INTR ‘estar triste, abatido, desanimado, afligirse’ / –liūsti, –liūsta, –liūdo INTR ‘entristecerse, perder la alegría’ 42xDP, 6xKN, 18xS 5 61 66 –
15 Compárese: en lituano, 29 oposiciones (Pakalniškienė 1993: 195).
34
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 11
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
vėlėti, vėldi, vėldėjo TR ‘tener bajo su dominio’ / o-vilsta, –vildo TR ‘alcanzar, someter, adquirir, heredar; fig. abarcar, poseer’
2xBB, 13xDP, 1xKN
3 13 16 –
žydėti, žydi, žydėjo INTR ‘estar abierto (una flor), estar en flor’ / –žysti, –žysta, –žydo INTR ‘comenzar a florecer, producir flores’
5xDP, 3xWP, 1xKN, 3xS
3 9 12 –
En total 188 821 1003 6
Straipsniai / Articles
35
Page 12
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
DERIVADOS DE VERBOS EN -ĖTI, -A, -ĖJO
Los derivados de los durativos de este sufijo también son productivos. La mayoría está constituida por oposiciones derivativas no apofónicas (8); dos terminativos se han formado mediante alternancia vocálica¹⁶; este modelo de trabajo debe considerarse más arcaico, tanto más cuanto que, junto a los temas en a, también se registran formas atemáticas (más antiguas) del presente.
⁷ TABLA. Tipo no apofónico (8)
DUR. -ėti, -a / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentes frente a no presentes Formas prefijadas frente a no prefijadas derėti, dėra, derėjo TR, INTR ‘negociar, acordar hacer, convenir’ / *-dėrti, *-dėrsta, -dėro TR, INTR ‘llegar a un acuerdo, acordar’ 1xDP – 1 1 – sujudėti, juda, judėjo INTR ‘cambiar de posición en un lugar, moverse; cambiar de lugar, desplazarse en alguna dirección’ / *-jūsti, -jūnda, -jūdo INTR ‘empezar a moverse’ 2xBB 1 1 2 – sukalbėti, kalba, kalbėjo TR, INTR ‘expresar con palabras los propios pensamientos, sentimientos y experiencias, hablar’ / *-kalbti, *-kalbsta, -kalbo TR, INTR ‘empezar a hablar’ 3xDP – 3 3 – pramokėti, moka, mokėjo TR, INTR ‘ser capaz de hacer algo, saber’ / -mōkti, -mōksta, -mōko TR, INTR ‘adquirir conocimientos y habilidades mediante el aprendizaje’ 5xMŽ, 29xB, 17xDP, 8xKN, 2xSP 2 59 61 – iš-, priskelėti, skėla, skelėjo INTR ‘estar endeudado’ / *skilti, *skyla, skilo INTR ‘contraer una deuda, endeudarse’ 1xBP, 2xDP – 3 2 1 apsmirdėti, smirda || smirdi, smirdėjo INTR ‘despedir mal olor, apestar’ / *-smirsti, -smirsta, -smirdo INTR ‘empezar a apestar, volverse maloliente’ 1xBP, 2xDP, 4xSD 2 5 7 – pa-
¹⁶ Cf. en lituano: 76 oposiciones (Pakalniškienė 1993: 160).
36
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 13
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
DUR. -ėti, -a / TERM. n, sta
Frecuencia de los terminativos
Formas presentes frente a no presentes
Formas prefijadas frente a no prefijadas
žadėti, žada, žadėjo TR, INTR ‘pensar hacer algo, tener intención, querer; anunciar una acción futura propia’ / *-žāsti, -žanda, -žado TR, INTR ‘empezar a hablar, pronunciar unas palabras’
6xS
5 1 6 – iš-, pra–
žibėti, žiba, žibėjo INTR ‘brillar con luz reflejada, relucir, resplandecer; brillar con luz propia; iluminar intensamente’ / –žibti, –žimba, –žibo INTR ‘empezar a brillar; fig. relucir’
5xDP, 6xSP
1 10 11 – pra–
En total 11 83 93 1
TABLA 8. Tipo apofónico CieC– / ČiČ– (2)
DUR. -ėti, -a / TERM. n, sta
Frecuencia de los terminativos
Formas de presente vs. no presente
Formas con prefijo vs. sin prefijo
giedóti, gieda ‖ giẽsti, giedójo TR, INTR ‘cantar, entonar una canción o un himno; gorjear, graznar (de las aves)’ / –gýsti, *–gýsta, –gýdo TR, INTR ‘empezar a cantar’
2xBP, 5xDP, 4xKN
– 11 11 – pra–
miegóti, miẽga ‖ miẽgti, miegójo INTR ‘estar en estado de sueño’ / –mį́gti, –mį́nga, –mį́go INTR ‘empezar a dormir; fig. morir’
3xMŽ, 5xB, 4xDP, 6xWP, 2xKN, 6xS
1 25 26 – pa–, už–, ažu–
En total 1 36 37 –
DERIVADOS DE VERBOS –ĖTI, –IA, –ĖJO SUFIJADOS
En la Postilėje de M. Daukša se registra el único terminativo formado a partir del raro sufijo -ėti, –ia, –ėjo de un verbo durativo con alternancia vocálica.
Straipsniai / Articles
37
Page 14
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
TABLA 9. Tipo apofónico CeC– / CiC– (1)17
DUR. -ėti, -ia / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentativas vs. no presentativas Formas prefijadas vs. no prefijadas
kvėpėti, kvėpia, kvėpėjo INTR ‘tener un olor agradable, desprender un olor agradable’ / *-kvipti, *-kvi̇m̄pa, -kvipo INTR ‘empezar a desprender olor, difundir un olor’ 1xDP – 1 1 – pa-
En total 0 1 1 0
DERIVADOS DE VERBOS CON LOS SUFIJOS –OTI, –O, –OJO
Solo dos derivados proceden de verbos con los sufijos –oti, –o, –ojo; sin embargo, la frecuencia del terminativo –žinti en la escritura antigua supera la de todos los terminativos debido a la abundancia de prefijos y a la lexicalización de algunos de ellos y, naturalmente, a la naturaleza del texto religioso.
TABLA 10. Tipo no apofónico (2)18
DUR. -oti, -o / TERM. n, sta Frecuencia de los terminativos Formas presentativas vs. no presentativas Formas prefijadas vs. no prefijadas
žinoti, žino, žinojo TR ‘tener conocimientos, entender’ / –žinti, –žįsta, –žino TR ‘tener conocimientos sobre algo; saber distinguir de otros; mantener vínculos, relaciones; establecer la identidad; confesar los pecados; contar abiertamente, expresar; atenerse a las convicciones...’ 53xMŽ, 257xB, 143xD, 223xWP, 197xKN, 50xS 368 555 923 – api-, apsi-, iš(si)pa-, pa(si)–, pri(si)–, pripa-
En total 369 560 928 1
17 Compárese: en la lengua lituana, la misma única oposición (Pakalniškienė 1993: 189).
18 Compárese: en la lengua lituana, 5 oposiciones (Pakalniškienė 1993: 206).
38
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 15
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
DERIVADOS DE VERBOS EN -YTI, -O, -Ė
De este tipo de verbos sufijados se ha documentado un único derivado con alternancia vocálica.
TABLA 11. Tipo apofónico CauC- / CuC- (1)19
DUR. -yti, -o / TERM. n, sta
Frecuencia de los terminativos
Formas de presente frente a no presentes
Formas prefijadas frente a no prefijadas
klausyti, klauso, klaušė INTR ‘cumplir la orden, el mandato, el deseo o la voluntad de alguien’ / -klūsti, -klūša, -klūšo INTR ‘obedecer, volverse obediente’
9xB, 9xDP
1
17
18
–
pa-
En total 1 17 18 –
En la tabla 12 se observa claramente que también en este modelo derivativo las formas no presentes de los terminativos son las más utilizadas: constituyen más del 70 por ciento; y, si excluyéramos los verbos de semántica y uso sumamente específicos -milti y -žinti, las formas de presente20, el porcentaje de formas no presentes ascendería al 94. Las formas prefijadas se utilizan sistemáticamente en los terminativos estudiados: constituyen nada menos que el 99 por ciento de las formas documentadas en los textos antiguos21.
Resultados similares muestra un estudio experimental de los verbos del lituano actual desde la perspectiva de la aspectualidad y la accionalidad (Arkadiev 2011). Basándose en la metodología de S. Tatevosov (Tatevosov 2002) y en los resultados de encuestas, P. Arkadiev estableció que el sistema accional del verbo lituano difiere del europeo típico (“Standard Average European”, ibídem) y del eslavo (Slavic-type system, ibídem); además, el sistema accional del lituano es considerablemente más complejo y rico. Aquí nos limitaremos a un análisis cuantitativo
19 Compárese la oposición 1 en lituano (Pakalniškienė 1993: 206).
20 La estadística de las formas no presentes distorsiona la de los lexemas –milti y -žinti, cuyos significados en el texto de género religioso son muy específicos y están determinados por la lexicalización de diversos prefijos. Por ejemplo, su(si)milti se utiliza con el significado prestado de ‘apiadarse’ (cf. pol. zmiłować się); las formas de participio de presente de este verbo se utilizan con frecuencia como epíteto de Dios. Del verbo –žinti solo se utilizan formas prefijadas, que modifican no solo la clase accional, sino también el significado léxico; cf. api-, apsi-, iš(si)pa-, pa(si)-, pri(si)-, pripa-.
21 De las 8088 formas utilizadas, solo 8 no llevan prefijo (!).
Straipsniai / Articles
39
Page 16
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
Mediante la comparación de los resultados del experimento de Arkadiev y de la investigación de los escritos antiguos lituanos. En los escritos antiguos lituanos predominan las formas prefijadas de los verbos terminativos o télicos (99%). La misma situación muestran también los resultados del experimento: de los 120 verbos prefijados, la mayoría son verbos télicos que expresan lexemas: 110, aproximadamente el 92%.²²
TABLA 12. Derivados de verbos con sufijos alternantes. Relación entre las formas presentiales y no presentiales, así como entre las formas prefijadas y no prefijadas (n=2307)
Diccionario de la lengua lituana contemporánea y Corpus se han contabilizado alrededor de 70 pares de este tipo (Arkadiev 2013), pero no todos los ejemplos proporcionados por el autor son pertinentes²³.
²² En el artículo se distinguen más clases accionales: punctual, strong telic, limitative telic, weak inceptive–stative, punctual ingressive, weak telic.
²³ Por ejemplo, la correlación subtilsti / belsti se diferencia no solo por la accionalidad, sino también por la agentividad, por lo que subtilsti forma pareja con bildėti, y ambas podrían constituir una oposición anticausativa / causativa con belsti. Lo mismo puede decirse de las relaciones entre sutviksti / tvikšeti (no tuyksėti, que es de origen interjectivo) y tvieksti. El verbo pražvingti forma un par accional con žvengti, mientras que žvingauti es un derivado iterativo de žvengti. Investigaciones anteriores muestran que los temas infijados y los temas sta terminativos pueden formarse a partir de verbos con sufijos alternantes (en otras palabras, verbos de tipo mixto), pero no a partir de verbos que tienen sufijos en todas las formas principales (Pakalniškienė 1993). Por ello, pagarsti, pakvailti, aplesti, aptamsti, pagrožti, idrąsti, sulysti, sublogti difícilmente pueden vincularse derivacionalmente con los verbos sufijados de la misma raíz pagarsėti, pakvailėti, etc.; ambos verbos deben interpretarse como derivados independientes de los sustantivos correspondientes —adjetivos y nombres— (Pakalniškienė 2000: 71–89).
40
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 17
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
P. Arkadiev observa justificadamente la relativa novedad de esta oposición y su relación con la oposición causativa / incoativa (en los términos de Arkadiev), cuya lexicalización (y quizá también derivación) determinó las formas y la homogeneidad semántica de los verbos de tema infijado y de tema sta: el significado de una acción, un estado o un cambio de estado espontáneo (no controlado), la intransitividad, mientras que los prefijos y las formas temporales correspondientes cambiaban la clase accional.
Según los datos de una investigación anterior (Pakalniškienė 1993), en toda el área de la lengua lituana se registran muchas más oposiciones durativa / terminativa: 150 correlaciones; los terminativos de tema infijado y de tema sta de 32 oposiciones se han formado a partir de verbos radicales de tema ia, mientras que los terminativos correspondientes a 118 oposiciones proceden de verbos con sufijos alternantes (la caracterización cuantitativa comparativa se presenta en las notas al pie junto a las oposiciones correspondientes de los escritos antiguos). Los modelos derivacionales y el uso de los verbos de tema infijado y, respectivamente, de tema sta en toda la lengua lituana reflejan la situación de los escritos antiguos: se registran sobre todo formas prefijadas del tiempo presente que explicitan la telicidad.
En la tabla 13 se refleja la proporción cuantitativa de los modelos derivativos de las oposiciones estudiadas en la escritura antigua: se observa que la mayor parte está constituida por derivados terminativos con infijo y de sta raíz procedentes de verbos durativos de sufijo variable.
TABLA 13. Derivados de verbos radicales y de verbos con sufijos alternantes (n=38)
2. Los terminativos de tema infijado y de tema sta estudiados estaban distribuidos de manera desigual en los escritos de la época. Casi la mitad de ellos (16) se registran en las tres variantes escritas: –bosti, –busti, –girsti, ilsti, klupti, –migti, –milti, –mokti, –siusti, –smirsti, snūsti, –sukti, tilti, –vysti, –žinti, –žysti, mientras que los verbos su(si)milti, išvysti e pa(si), pripa–, iš(si)pa–, ap(si)pažinti se emplean con mucha frecuencia en todos los textos. Un número considerable de lexemas de tema infijado y de tema sta está atestiguado en la zona occidental, la Lituania prusiana, y
Straipsniai / Articles
41
Page 18
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
en las variantes centrales, por ejemplo: –bilti, –džiugti, –gysti, justi, –klusti, skilti, –švisti, –vilsti, –žvilgti. En las variantes central y oriental de los escritos se documentan 4 derivados con infijo o de sta raíz: –liūsti, –stebti, –žibti. Dos terminativos, tingti, –virktti, están atestiguados en áreas opuestas y no contiguas: en la variante de Lituania prusiana y en la oriental²⁴. Los demás derivados terminativos con infijo y de sta raíz se registran en variantes escritas aisladas, cf.: en la occidental justi (junda) (BB), spįsti (Mž); en la central –derti (DP), –kalbti (DP), –kvėpti (DP); en la oriental –kvėpti (SD), –turti (SD), –žasti (SD, PS). Según los datos del LKŽ, muchos de estos verbos de autores individuales se emplean, en mayor o menor medida, en toda Lituania.
3. La telicización prefijal, o perfectivización, junto con la paradigmatización, como vemos, ya se documenta en los primeros escritos antiguos; «sigue actuando» en todos los dialectos y en el lituano actual. Existen paralelos en otras lenguas bálticas, eslavas y germánicas (sobre la tipología del perfectivo prefijal, véase Arkadiev 2015). Sin embargo, muchas de las oposiciones estudiadas deben considerarse neologismos de la lengua lituana, pues en otras lenguas existen muy pocos correlatos etimológicos.
3.1 En letón se registra apenas alguna que otra pareja (4) formal y semánticamente análoga, cf.:
1a. dzirdēt, dziržu, dzirdēju ‘oír’ / –dzirst, –dzirstu, –dzirdu; iz– ‘oír’ (algo); jāust || jāust || jāust, jāušu, jautu; sa–, iz– ‘(re)conocer mediante los sentidos, (per)cibir’, refl. / just, jūtu, jutu; sa–, iz–, nuo– ‘sentir’, refl.; klausīt || klausīt, klauşu, klausīju ‘escuchar’ / klust, klūsu || klustu, klusu ‘callarse, tranquilizarse; guardar silencio’ (también puede relacionarse derivativamente con 1a. klusēt, klusu || klusēju, klusēju ‘guardar silencio’)²⁵; zināt, zinu, zināju ‘saber’ / –zīt, –zīstu, –dzinu; at–, ie–, pa– ‘conocer, reconocer...’. El uso de algunos verbos letones muestra que entre los miembros de la oposición no existe una diferencia accional tan marcada como en lituano; por ejemplo, en el diccionario de la lengua letona estándar Latviešu literārās valodas vārdnīca el verbo izdzirst, –dzirstu, –dzird u se explica mediante el verbo izdzirdēt.
Varias oposiciones equivalentes (8) solo están documentadas en diccionarios históricos; en el letón actual ha quedado únicamente uno de los miembros de la oposición, o incluso se emplean otros lexemas, cf.:
1a. arch. bādēt ‘Ekel od. Grauen empfinden, lästig fallen’ ME I, 270 / arch. –bāst, –bāstu, –bādu ‘aburrir, hartar’; at–, nuo–; refl. ME II, 760; EH I, 134 (en el letón actual se emplea el verbo apnikt con ambos significados); mācēt, māku, māčēju ‘saber hacer, saber’ / mākt ‘lernen, können’ ME II, 579, 580 (1a. en lugar de –mākt ‘aprender’ se dice izmācīties, iemācīties); arch. miegāt, mieguot, mieguoties ‘Schläfrigkeit spüren; schlafen, schlummern’ ME II, 652; EH
²⁴ Según los datos del LKŽe, estos verbos están extendidos por toda Lituania.
²⁵ Para la relación semántica e historia de los opuestos lituanos y letones, véase Karaliūnas 1987: 40–42.
42
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 19
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
I, 824 / –migt, –miegu (*–migų ME II, 624, 625), –migu; aiz-, ie- ‘dormirse, quedarse dormido’ (en letón literario, en lugar del desaparecido miėgа̄ se emplean gulēt, dusēt); smirdėt, smirdū, –ėju ‘oler mal’ / smirst, smirstu, smirdu; sa- ‘morir apestado’ ME III, 966; EH II, 539 (en letón literario, en lugar de smirst se emplea la combinación sākt smirdēt); spīdēt, spīd, spīdēja ‘brillar, relucir, resplandecer’ / spīst, spīstu, spīdu ‘emitir luz’ ME III, 1004 (Mühlenbach indica que spīstu, spīdu = spīdēt ‘scheinen, leuchten, glänzen’: saule spīst Stelp); šaust, šaušu, šautu, šaust ‘alborotarse’ ME IV, 8 / arch. šust, šūtu, šūtu ‘zumbar, enfurecerse, rabiar, enloquecerse’ ME IV, 107 (en letón literario plosities, trakot, ālēties, draiskoties LLVV, LLV); zibēt, zibu, zibēju ‘relampaguear, brillar’ / zibt, zibu ‖ zibstu ‖ zibstu, zibu ‘relampaguear, brillar’ ME IV, 718 (en lugar del segundo miembro de la oposición se emplea iezibēties); ziėdēt, ziėdu ‖ ziėžu, ziėdēju ‘florecer’ / saziest, saziest, sazied ‘florecer, abrirse en flor’ ME III, 797.
En letón, a varias oposiciones lituanas les corresponde solo uno de los miembros de la oposición, generalmente el durativo, cf.:
derivados con sufijo: dziėdāt, dziėdu, dziėdāju ‘cantar, entonar’; arch. judēt ME II, 115; EH I, 566 ‘moverse’ (letón estándar kustēties ‘moverse’); mīlēt, mīlu ‖ mīlēju, mīlēju ‘amar’ ME II, 644; arch. stebēties, stebuos, stebējuos ‘sorprenderse’ ME IV, 103; EH II, 575 (letón estándar brīnīties ‘sorprenderse’); turēt, turu, turēju ‘tener’; vidēt, vidu, vidēju; viedēt, viedu ‖ arch. viedēju, viedēju ‘ver, distinguir, revisar’;
terminativos
bust, būdu ‖ būstu, budu ‘despertarse’ ME I, 356 (estándar letón mosties, at-, pamosties ‘(des)pertarse’; la acción incoativa se expresa mediante otros verbos o grupos de palabras: būt nomodā, negulēt ‘estar despierto’); klupt, klūpu, klupu ‘tropezar’; kvėpt, kvėpstu, kvėpu ‘desprender humo, humear (por ejemplo, una lámpara de queroseno o una vela)’²⁶.
De los equivalentes letones se desprende que la expresión de la accionalidad en el letón actual es diferente: la acción télica se formaliza mediante prefijación, generalmente junto con la reflexividad, cf.: iemīlēt ‘enamorarse’; iesaukties ‘exclamar’; aizsnausties, iesnausties ‘quedarse dormido’; iedziedāties (par putniem) y mediante formas perifrásticas, por ejemplo, sākt dziedāt ‘comenzar a cantar’; sakūsties, iekustēties y sākt kustēties ‘ponerse en movimiento’; izmācīties, iemācīties ‘aprender’; iezibēties ‘destellar’; uzziedēt y sākt ziedēt ‘florecer’, y
26 Teniendo en cuenta la correspondencia entre lie. oiškvėpti, iškvėpsta, iškvėpo ‘comenzar a perder el olor, perder el olor’ en el SD y el letón feng į laikymąsi. – estos verbos también pueden haberse formado paralelamente en ambas lenguas. Pues lie. kvėpti, kvėpia, kvėpė ‘desprender olor, oler’, con el que se relaciona lie. oiškvėpti, –sta, –o, no tiene equivalente letón (la. smaržot ‘desprender olor, oler’). El significado terminativo en letón también se expresa mediante lexemas de otra raíz: atvadēties, novadēties (cf. lie. nusivadėti).
Straipsniai / Articles
43
Page 20
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
por ejemplo. Sin embargo, varias parejas letonas adecuadas podrían indicar tendencias comunes de las lenguas bálticas orientales a diferenciar los verbos desde el punto de vista de la telicidad²⁷.
En las fuentes de la lengua prusiana no hay reflejos análogos de la oposición durativa / terminativa; solo está atestiguado uno de los dos verbos esperados, más a menudo los durativos, por ejemplo:
durativos:
inf. billīt, praes. 3 sg., pl. billā || billē ‘parlotear’; inf. klausīton, praes. 1 pl. klausēmai ‘escuchar’²⁸; inf. milijit, praes. 3 sg., pl. milē ‘amar’; partic. praes. act. nom. sg. masc. skellānts ‘endeudado (que está endeudado); culpable (que es culpable)’, pr. turrītūwei, praes. turri ‘tener’;
Cabe señalar que los equivalentes formales del verbo lituano žinóti, letón zināt —prusiano ersinnat ‘conocer’, posinnat ‘reconocer’— se emplean en los textos prusianos con significado terminativo y, por tanto, corresponden semánticamente al lituano –žinti y al letón -zīt. Los datos de la lengua prusiana deberían indicar que la oposición accional en cuestión comenzó a formarse en la época del báltico oriental³⁰.
3.2. Existen análogos de la oposición estudiada en las lenguas eslavas y germánicas³¹, por ejemplo:
s. r. svьtěti ‘brillar’ / svь(t)nutі ‘silbar’, s. r. mbžati ‘adormecerse’ / mbǫtnuti ‘parpadear’, s. esl. sěděti, sědi- ‘sentarse’ / sěsti, sęde- ‘sentarse’;
²⁷ El estudio de oposiciones de este tipo en la lengua letona complementaría sustancialmente las investigaciones sobre las clases accionales de los verbos bálticos, pero por el momento no existe un registro siquiera relativamente completo. Por lo general, se trabaja con ejemplos aislados, por ejemplo, bijāt, bijāju (durativo) / bīties, bīstuos (terminativo, incoativo) (Villanueva-Svensson 2008: 175–199). Por cierto, bijāt ha sido sustituido en el letón actual por el verbo baidīties.
²⁸ V. Mažiulis reconstruye pr. verb. *paklus- ‘empezar a obedecer, volverse obediente’ a partir del adj. nom., acc. sg. n poklusman ‘obedientemente’ PEŽ 3: 311–312.
²⁹ Pr. meicte Su interpretación no es clara: puede tratarse de inf. o praes. 3 sg., pl. (PEŽ 3: 122).
³⁰ De otro modo, Migelis Vilanuyeva-Svenssonas: “Este hecho puede apuntar a un origen exclusivamente báltico oriental del incoativo, especialmente considerando la gran productividad de sta-presentes en lituano y letón, pero dado que los presentes con sta están atestiguados de manera tan escasa en prusiano antiguo, tampoco puede excluirse absolutamente una pérdida secundaria en esta lengua” (Villanueva-Svensson 2008: 176).
³¹ Cabe señalar que la infijación —el modelo primario de los temas nasales— se ha conservado en las lenguas bálticas; sin embargo, en las lenguas eslavas y germánicas, al igual que en muchas otras lenguas indoeuropeas, este modelo fue reelaborado y se impuso la sufijación nasal (Gorbachov 2007: 203).
44
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 21
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
Sin embargo, en las lenguas eslavas y germánicas no hay equivalentes de los pares registrados en los escritos antiguos lituanos, salvo el esl. ant. bъděti, bъdi- ‘velar’ / vъz-bъ (d)оti, vъzъb(d)ne- ‘despertarse’³². En cambio, hay algo más de equivalentes aislados: esl. *smirdėti, *smiržd̑o ‘oler mal’; esl. ant. znati, znąo ‘saber’; esl. ant. viděti ‘ver, advertir’, lat. videō, vidēre ‘ver’, sánscr. vindāti ‘encuentra’, av. vīnastī ‘encuentra’; ruso очнуться (: lituano justi). Por tanto, solo puede hablarse de una tendencia común de las lenguas indoeuropeas septentrionales, de un modelo formal y semántico realizado ya en ramas lingüísticas particulares o incluso en lenguas particulares.
RESUMEN
1. En los escritos lituanos de los siglos XVI–XVII se han registrado casi cuatro decenas de oposiciones durativa / terminativa. Se han establecido dos modelos operativos: derivados terminativos a partir de 1) verbos de raíz de tema ia y 2) verbos con sufijos alternantes. El primer modelo reproduce exactamente la expresión formal de la oposición causativa / anticausativa: la formación se caracteriza por la alternancia vocálica de la raíz: los verbos básicos de tema ia tienen una raíz en grado pleno, mientras que los derivados de infijo y de tema sta presentan el grado reducido. Los derivados del segundo modelo, tres veces más numerosos, corresponden a los parámetros formales y semánticos de los terminativos y anticausativos del primer modelo, pero la base derivativa ya es de otro tipo estructural: verbos con sufijos alternantes, y la alternancia vocálica no es característica de esta oposición derivativa. Tales rasgos indican que el segundo modelo es innovador.
2. La investigación mostró que los modelos derivativos de los dedurativos atestiguados en la escritura antigua son los mismos que en los dialectos lituanos y en la lengua actual.
3. Los significados de las oposiciones analizadas contrastan desde el punto de vista de la delimitación: los verbos de raíz básica y los verbos con sufijos variables expresan una acción durativa que no implica un límite, mientras que los verbos con infijo y los verbos de tema sta señalan una acción télica, generalmente incoativa y puntual, por lo que corresponden a las clases accionales de proceso y evento. La prefijación desempeña un papel especial en la marcación de estas situaciones predicativas: los verbos prefijados constituyen el 99 por ciento de los derivados terminativos. Los prefijos verbales desempeñan no solo
³² Desde una perspectiva sincrónica, se puede discernir una oposición durativa / terminativa, sin embargo, el verbo con infijo puede ser más arcaico, cf. los equivalentes en las lenguas indoeuropeas: irl. ant. ad-boind ‘informar’, ussbond ‘renunciar’, gr. μυνθάνομαι ‘aprender, enterarse de’.
Straipsniai / Articles
45
Page 22
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
funciones de los indicadores de los límites gramaticales del predicado (telicizadores o perfectivizadores), a menudo también se conserva el significado léxico que explicita la orientación espacial (por ejemplo, į indica la intensidad de la acción, la inmersión en algún estado o lugar, su– – una acción recíproca, pra– – una acción dirigida hacia el exterior, etc.). La telicidad de los terminativos se ve reforzada por el predominio de las formas verbales no presentes (más del 90 por ciento).
4. No todos los terminativos con infijo y de raíz sta estudiados estaban igualmente extendidos en la producción escrita de la época. Casi la mitad de ellos (16) se documentan en las tres variantes escritas: –bosti, –busti, –girsti, ilsti, klupti, –migti, –milti, –mokti, –siusti, –smirsti, snūsti, –sukti, tilti, –vystyti, –žinti, –žystyti; y los verbos su(si)mil-ti, išvystyti y pa(si), pripa–, iš(si)pa–, ap(si)pažinti se emplean con especial frecuencia en todos los textos. Un número considerable de lexemas con infijo y de raíz sta (9) está atestiguado en las variantes occidental, de la Lituania prusiana, y central, por ejemplo: –bil-ti, –džiūgti, –gysti, justi, –klusti, skilti, –švisti, –vilsti, –žvilgti. En las variantes central y oriental de los textos se registran tres derivados con infijo, respectivamente, de raíz sta: –liūsti, –stebti, –žibti. Dos terminativos, tingti, –virkti, están atestiguados en áreas opuestas y no comunicadas entre sí: en la variante de la Lituania prusiana y en la oriental. Los demás derivados terminativos con infijo y de raíz sta se registran en variantes escritas aisladas: en la occidental, justi (junda), spįsti (Mž); en la central, –derti (DP), –kalbti (DP), –kvipti (DP); en la oriental, –kvėpti (SD), –turti (SD), –žašti (SD, SPS). A partir de la palabra de Daukša podríamos sospechar –derti (en LKŽe solo está registrado a partir de DP y SInt.). Los verbos “exóticos” de Sirvydas, según los datos de LKŽe, se emplean en diversos dialectos: –žašti está registrado en el alto lituano sudoriental (Armoniškės, Rodūnia, Varanavas, Punskas, Paringys), –turti, en diversos lugares (Alsėdžiai, Šiluva, Šiauliai, Joniškis, Eriškiai, Veliuona, Seredžius).
5. Los orígenes de la oposición duratyva / terminatyva se relacionan con la formación de la oposición causativa / anticausativa en las lenguas bálticas orientales. En esta oposición “madura” una clase homogénea de verbos con infijo y de raíz sta, con una semántica propia que explicita un proceso o acontecimiento. Este modelo morfológico-semántico se aplicó a una nueva oposición, diferenciada ya no por la causatividad, sino por la telicidad, en lituano. Las parejas equivalentes no son comunes en otras lenguas, por lo que esta formación debe considerarse una innovación de la lengua lituana. En letón, tal modelo está poco desarrollado; la telicidad se expresa por otros medios. Las correlaciones correspondientes de las lenguas eslavas y germánicas pudieron formarse en grupos o lenguas particulares de estas familias, puesto que los verbos con infijo o con sufijo n ya habían adquirido la misma semántica que en lituano.
46
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 23
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
ŠALTINIAI
BB – BIBLIA tatai eſti Wiſſas Schwentas Raſchtas, Lietuwiſchkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuvos pleboną Karaliaucziuje 1590 (naudotasi e. tekstų variantais ir konkordancijomis³³).
BG – Giesmės Duchaunas / iſch Wokiſchka ing Lietu=wiſchka ließuwi / per ne=kurius Plebonus Her=cegites Prūſų / per=gulditas. Iſſpauſtas Karaliaucziu=je / per Jurgi Oſterbergera 1589 (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis³⁴).
³³ Patarlių knyga (Pat), 1585 (perrašą rengė Birutė Triškaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=71); Mokytojo knyga (Mok), 1586 (perrašą rengė Birutė Triškaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=70); Antra metraščių (kronikų) knyga (2 Met), 1590 (perrašą rengė Birutė Triškaitė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=64); Danieliaus knyga (Dan), 1590 (perrašą rengė Ona Aleknavičienė, Nijolė Čepienė, Veronika Adamonytė; konkordancijas rengė Ona Aleknavičienė, Nijolė Čepienė, Veronika Adamonytė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=65); Esteros knyga (Est), 1590 (tekstą rengė Birutė Triškaitė, konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2020, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=89); Ezechielio knyga (Ez), 1590 (perrašą rengė Ona Aleknavičienė, Nijolė Čepienė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė; konkordancijas rengė Ona Aleknavičienė, Nijolė Čepienė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=66); Giesmių giesmės knyga (Gg), 1590 (perrašą rengė Birutė Triškaitė, Vaida Jankūnaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Vaida Jankūnaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=62); Izaijo knyga (Iz), 1590 (perrašą rengė Ona Aleknavičienė, Veronika Adamonytė; konkordancijas rengė Ona Aleknavičienė, Veronika Adamonytė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=67); Jeremijo knyga (Jer), 1590 (perrašą rengė Ona Aleknavičienė, Ernesta Kazakėnaitė; konkordancijas rengė Ona Aleknavičienė, Ernesta Kazakėnaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=68); Jobo knyga (Job), 1590 (perrašą rengė Birutė Triškaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=69); Pirma metraščių (kronikų) knyga (1 Met), 1590 (perrašą rengė Birutė Triškaitė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė; konkordancijas rengė Birutė Triškaitė, Veronika Adamonytė, Ernesta Kazakėnaitė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=63); Raudų knyga (Rd), 1590 (perrašą rengė Ona Aleknavičienė; konkordancijas rengė Ona Aleknavičienė, Vytautas Zinkevičius, 2018, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=72).
³⁴ Jonas Bretkūnas. Giesmės Duchaunos, 1589 (tekstą rengė dr. Ona Aleknavičienė, Ineta Krampaitė; konkordancijas rengė dr. Ona Aleknavičienė, 2002, http://seniejirastai.lki.lt/db.php?source=12).
Straipsniai / Articles
47
Page 24
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
BKa – Kancionalas nekurur Giefmiu / Ba=ßniczioie Diewa / ant di=dzjun Schwe[n]czjun fœnu budu giedamuiui. Ißpauftas Karaliauczieie / per Gurgi Ofterbergera 1589 (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis35).
BKo – KOLLECTAS Alba Paſpalitas Maldas / pra=ſtafû Nedeliału ir didźofu Schwen=tefu / per wiſſus mætus Hercegi=ſteie Prufu giedamas / iſch Wokifchko ließuwio / ing Lietuwifchka pergulditas / Per Iana Bretkuna. M. D. LXXXIX (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis36).
BP I – POSTILLA Tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangelіu / Jakamuiu Baſniczoie Krikſchczioniſchkoie / nůg Aduento ik Wźliku. Per Iana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie Pruſſu. Iſſpaude Karaliaucziuie Iurgis Oſterbergeras. Mæta Pono 1591.
BP II – POSTILLA Tatai eſti Trumpas ir Praſtas Iſchguldimas Euangelіu / Jakamuiu Baſniczoie Krikſchczioniſchkoie / nůg Wæliku ik Aduento. Per Iana Bretkuna, Lietuwos Plebona Karaliaucziuie Pruſſu. Iſſpaude Karaliaucziuie Iurgis Oſterbergeras. Mæta Pono 1591 159137.
DK – KATHECHISMAS ARBA MOKSLAS KIEKWIENAM KRIKSZCZIONI PRI WALVS. PARASZITAS PER D. IAKVBA LEDESMA Theologa Societatis IESV. Iźguld itas iź Lieżuwio Łankiſko ing Lietuwiſka per Kuniga Mikaloiu Daugßa Kánonika Žemaičiu. Iźpáuftas Wilniuie Metufſę vźgimimo Wießp aties 1595{.} (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis38).
DP – Poſtilla CATHOLICKA. Tái eſt: Iźguldimas Ewangelіu kiekwienos Nedelos ir ßwętes per wiſſus metús. Per Kúnigą MIKALOIW DAVKSZ{Ą} Kanoniką Mėdnikų / iź łėkiſko pergúldita. Su walá ir daláįdimu wіreſuiui. W Wilniui / Drukárnioi Akademios SOCIETATIS IESV, A. D. 1599 (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis39).
35 Jonas Bretkūnas, Kancionalas, 1589 (tekstą rengė dr. Ona Aleknavičienė, Ineta Krampaitė; konkordancijas rengė dr. Ona Aleknavičienė, Vytautas Zinkevičius, 2002, http://senieji rastai.lki.lt/db.php?source=13).
36 Jonas Bretkūnas. Koletos, 1589 (tekstą rengė dr. Ona Aleknavičienė, Ineta Krampaitė; konkordancijas rengė dr. Ona Aleknavičienė, 2002, http://senieji rastai.lki.lt/db.php?source=14).
37 Naudotasi Aleknavičienė Ona (red.) 2005: Jono Bretkūno POSTILĖ. Studija, faksimilė ir kompaktinė plokštelė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
38 Mikalojus Daukša, Katekizmas, 1595 (tekstą rengė Mindaugas Šinkūnas, konkordancijas rengė Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2006, http://senieji rastai.lki.lt/db.php?source=1).
39 Mikalojus Daukša, Postilė, 1599 (elektroninis tekstas, rengė Veronika Adomonytė, Milda Lučinskienė, Jūratė Pajėdienė, Mindaugas Šinkūnas, Eglė Žilinskaitė, Ona Aleknavičienė, konkordancijas rengė Veronika Adomonytė, Milda Lučinskienė, Jūratė Pajėdienė, Mindaugas Šinkūnas, Eglė Žilinskaitė, Ona Aleknavičienė, Vytautas Zinkevičius, 2006, http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php?source=2).
48
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 25
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
KN – Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653), faksimilinis leidimas, red. D. Pociūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004 (naudotasi „Knygos nobažnystės“ morfologijos duomenų baze40).
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2017). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.
LLVV – Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–8 (1972–1996), atb. red. R. Grabis, Rīga: Zinātne. Prieiga internete: www.tezaurs.lv/llvv.
Mž41 – CATECHISMVSA PRAĮty S‹adei, Makłas ſkaitima raſhta yr gieſmes del krikšč‹aniſtes bei del berneliu iaunu nauiey ſuguldıtas KARALIAUČZV1 VIII. dena Menefes Saufia, Metu vβgimima Diewa. M. D. XLVIII.
FORMA Chrikſtima. Kaip Bažnyčias ſtatime Hertikſtites Prulu / ir kitofu ſemefu laikoma ira. Drukawot Karalaučʉui per Iona Daubmana / Metu Chriftaus M. D. LIX.
GESMES Chrikſc‹onifkas gedomas baβnic‹oſu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta. Iſchſpauſtas Karalaučʉui / nůg Iona Daubmana Metu Diewa / M. D. LXX.
Geſmes Chrikſc‹oniskas gedomas Baβnic‹oſu per Aduenta ir Kaledas ik Gramnic‹u. Iſch ſpauſtas Karalaučʉui nůg Iona Daubmana Metu Diewa / M. D. LXVI.
Gieſme S. Ambraßeijauſ, bey S. Auguſtina, kurė wadin: Te Deũ laudamuſ. Su geſmemis ape iſch numirufiu priekelima Jeſaus Chriftaus, ſchgulditas per M. Moſſuida Waitkuna &c. Ant naudos Ragaynes Baβnic‹ey ir kitu etc. [1549].
PARAPHRASIS, permanitina poteraus malda / per Martina Moſwida iſchguldita. (tekstas išspausdintas kartu su šaltiniu BG, įdėtas jo pabaigoje).
PEŽ – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas (t. 1, 1988), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2–3, 1993–1996), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4, 1997). Prieiga internete: http://www.prusistika.lfl.vu.lt.
40 Jakulytė Dalia, Pakalniškienė Dalia 2018: Senųjų raštų morfologijos duomenų bazės taikymas semantikos tyrimams: veiksmažodžių semantika. – Baltų kalbų tekstų ir žodžių reikšmės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
41 Mažvydo veiksmažodžiai rinkti iš Urbas Dominykas 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vinius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
Straipsniai / Articles
49
Page 26
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
PS 1 – Virginija Vasiliauskienė, Kristina Rutkovska, red. 2015: Konstantinas Sirvydas. Punktai sakymų nuo Advento iki Gavėnios = Punkty kazań od Adwentu do Postu, 1629, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
PS 2 – Virginija Vasiliauskienė, Kristina Rutkovska, red. 2015: Konstantinas Sirvydas. Punktai sakymų Gavėniai = Punkty kazań na Wielki Post, 1644, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas42.
SD – Dictionarium trium linguarum, 1620 (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis43).
SD4 – DICTIONARIUM TRIUM LINGVARUM, In vfum Studioſæ Iuventutis, AVCTORE R. P. CONSTANTINO SZYRWID è SOCIETATE JESU Cum Superiorum permiffu editum. Qvarta editio recognita & aucta. VILNÆ, Typis Academicis Societatis IESV. Anno Domini M. DC. LXXVII (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis, žodynu Pakalka Kazimieras 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas44).
WP – ISCHGVLIDIMAS EVANGELIV PER WISVS METTVS, SVRINKTAS DALIMIS ISCHDAVGIA PASTILLV̨, TAI EST ISCH PASTILLAS NICVLAI HEMINGY ←HE=MINGI, ANTONY CORVINI, IO ANNIS SPANGENBERGI, MARTINI LVTHERI, PHILIPPI MELANTHONIS, IOANNIS BRENTY, ARSATY, SCHOPER, LEONARDI KVLMĄNI IODOCY WILICHI IR ISCH KITTV φ (naudotasi e. teksto variantu ir konkordancijomis45).
42 Naudotasi indeksu Morkūnas Kazys 1980: Konstantino Širvydo Punktai sakymų veiksmažodis (indeksas). – Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 109–222.
43 Kontantinas Sirvydas. Dictionarium trium linguarum, 1620 (tekstą rengė Milda Lučinskienė; konkordancijas rengė Milda Lučinskienė, Vytautas Zinkevičius, 2008, http://senieji raštai.lkĮ.lt/db.php?source=20).
44 Konstantinas Sirvydas. Dictionarium trium lingvarum, 1677 (tekstą rengė Mindaugas Šinkūnas; konkordancijas rengė Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2012, http://senieji raštai.lkĮ.lt/db.php?source=53).
45 Wolfenbüttelio postilė, 1573 (tekstą rengė habil. dr. Jolanta Gelumbekaitė; konkordancijas rengė habil. dr. Jolanta Gelumbekaitė, Vytautas Zinkevičius, 2007–2008, http://senieji raštai.lkĮ.lt/db.php?source=37).
50
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 27
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
LITERATŪRA
Arkadiev Peter 2008: Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių klasių semantika tipologinių duomenų kontekste. – Acta Linguistica Lithuanica 59, 1–27.
Аркадиев Петер 2010: Ещё раз о семантике литовских n/st глаголов: от непереходности к начинательности. – Топоровские чтения. I–IV. Избранное, Москва: Институт славяноведения, 309–324.
Arkadiev Peter 2011: Aspect and actionality in Lithuanian on a typological background. – Langues baltiques, langues slaves, eds. by D. Petit, C. le Feuvre, H. Menantaud, Paris: Éditions CNRS, 57–86.
Arkadiev Peter 2013: From transitivity to aspect: the causative-inchoative alternation and its extensions in Lithuanian. – Baltic Linguistics 4, 39–77.
Arumaa Peeter 1957: Von der Eigenart des Ablauts und der Diathese im Baltischen. – Zeitschrift für Slavische Philologie 26, 118–149.
Breu Walter 2007: Der Verbalaspekt im Spannungsfeld zwischen Grammatik und Lexik. – Sprachwissenschaft 32/2, 123–166.
Būga Kazimieras 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
Comrie Bernard 1976: Aspect: An Introduction to the Study of Verbal Aspect and Related Problems (Cambridge Textbooks in Linguistics), Cambridge: Cambridge University Press.
Dowty David R. 1979: Word meaning and Montague grammar, Dordrecht, Boston, London: D. Reidel Publishing Company.
Endzelīns Jānis 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas valsts izdevniecība.
Galnaitỹtė Elzė 1958: Veiksmažodžiai su priešdėliu padabartinėje lietuvių kalboje. – Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto mokslo darbai XXVI. Kalbotyra 1, 101–122.
Gorbachov Yaroslav 2007: Indo-European origins of the nasal inchoative class in Germanic, Baltic and Slavic: PhD Dissertation, Harvard University.
Gorbachov Yaroslav 2014: The origin of the Baltic inchoative in –sta-. An overlooked Proto-Baltic sound law. – Indogermanische Forschungen 119, 21–53.
Hofmann Erich 1956: Die baltischen Verba mit Nasalinfix. – Zeitschrift für Slavische Philologie, Vol. 25, No. 1, 58–66.
Holvoet Axel, Čižik Veslava 2004: Inherentiniai semantiniai veikslo požymiai. – Gramatinių kategorijų tyrimai. Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2, red. A. Holvoet, L. Semėnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 146–151.
Straipsniai / Articles
51
Page 28
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
Holvoet Axel, Čižik Veslava 2004: Veikslo priešpriešos tipai. – Gramatinių kategorijų tyrimai. Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2, red. A. Holvoet, L. Semėnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 141–162.
Jakulis Erdvilas 2004: Lietuvių kalbos tekėti, teka, tekėjo veiksmažodžiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Karaliūnas Simas 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas.
Kaukienė Audronė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, Klaipėda: Rytas.
Kaukienė Audronė 2002: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 2, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Kaukienė Audronė, Pakalniškienė Dalia 2011: Prūsų kalba: vadovėlis, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis.
Kuiper Franciscus Bernardus Jacobus 1937: Die indogermanischen Nasalpräsentia: Ein Versuch zu einer morphologischen Analyse, Amsterdam: N.V. Noord-Hollandsche Uitgeversmaatschappij.
Kuryłowicz Jerzy 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Carl Winter.
LKG – Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1971.
Mikašauskienė Raimonda 2018: Intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai senojoje lietuvių raštijoje: daktaro disertacija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Mikulskas Rolandas 2013: [analitinė recenzija] Plungian, V. 2011: Gramatinių kategorijų tipologija 2, Bibliotheca Salensis 5. Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“; Lietuvių kalba 7. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/67/54.
Mühlenbachs Karlis 1923–1932: Latviešu valodas vārdnīca 1–4, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīga: Izglītības ministrija.
Oettinger Norbert 1979: Die Stammbildung des hethitischen Verbums (Erlanger Beiträge zur Sprachund Kunstwissenschaft, Bd. 64), Nürnberg: Carl.
Ostrowski Norbert 2004: Dėl išgirsti ir prabilti tipo ingresyvų Daukšos Postilėje. – Baltistica XXXIX (1), 55–59.
Ostrowski Norbert 2019: Old Lithuanian ischtirra ‘Found Out’ and Some Notes on the Development of Baltic Preterite. – Baltistica LIV (1), 47–62.
Pakalniškienė Dalia 1993: Lietuvių kalbos intarpiniai ir sta-kamieniai veiksmažodžiai: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas.
52
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 29
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
Pakalniškienė Dalia 1996: Lietuvių kalbos intarpinių ir sta-kamieninių veiksmažodžių diachroniniai sluoksniai. – Lietuvių kalbotyros klausimai XXXVI, 83–86.
Pakalniškienė Dalia 2000: Intarpiniai ir sta-kamieniai denominatyvai – lietuvių kalbos inovacija. – Veiksmažodžio raidos klausimai. Tiltai, priedas Nr. 1, 71–89, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Pakalniškienė Dalia 2018: Intarpiniai ir sta kamieno denominatyvai senojoje lietuvių raštijoje: nominacija ir motyvacija. – Res humanitariae 24, 61–101.
Pakalniškienė Dalia 2020: Senosios lietuvių raštijos veiksmažodžių daryba: intarpiniai ir sta kamieno antikauzatyvai. – Lietuvių kalba 15, 1–16. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt.
Pakalniškienė Dalia, Šarkytė Raimonda 2012: Mikalojaus Daukšos raštų intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai natūraliosios morfologijos požiūriu. – Res humanitariae 11, 149–170.
Palmaitis Letas 1998: Baltų kalbų gramatinės sistemos raida, Kaunas: Šviesa.
Plungian Vladimir 2010: Gramatinių kategorijų tipologija 1, Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“.
Plungian Vladimir 2011: Gramatinių kategorijų tipologija 2, Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“.
Rothstein Susan 2004: Structuring Events: A Study in the Semantics of Lexical Aspect, Wiley-Blackwell Publishing Ltd.
Rudzītē Marta 1973: O-celmi ar nāsēna infiksu un sto-celmi Latgales dienvidaustrumu izloksnēs. – Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai, Vilnius: Mintis, 187–197.
Schmid Wolfgang Paul 1963: Studien zum baltischen und indogermanischen Verbum, Wiesbaden: Harassowitz.
Skardžius Pranas 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija Lietuvių kalbos institutas.
Smith Carlotta S. 1997: The Parameter of Aspect, second edition, Dordrecht, Boston, London: Kluwer Academic Publishers.
Stang Christian S. 1942: Das slavische und baltische Verbum, Oslo: Dybwad.
Stang Christian S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo, Bergen, Tromsø: Universitetsvorlaget.
Strunk Klaus 1967: Nasalpräsentien und Aoriste. Ein Beitrag zur Morphologie des Verbums im Indo-Iranischen und Griechischen, Heidelberg: Carl Winter.
Straipsniai / Articles
53
Page 30
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Vendler Zeno 1967: Verbs and Times. – The Philosophical Review, Vol. 66, No. 2, 143–160.
Verkuyl Henk 1993: A Theory of Aspectuality. The Interaction between Temporal and Atemporal Structure, Cambridge: Cambridge University Press.
Villanueva-Svensson Miguel 2010: Baltic sta-presents and the Indo-European desiderative. – Indogermanische Forschungen 115, De Gruyter, 204–233.
Villanueva-Svensson Miguel 2011: Anticausative-inchoative verbs in the northern Indo-European languages. – Historische Sprachforschung 124, 33–58.
Villanueva-Svensson Miguel 2016: Zero-grade denominative nasal and sta-presents in Baltic. – Baltistica LI (1), 37–59.
Топорова Елена 2016: Лексический вид глагола. – Kobe City University of Foreign Studies Journal of Research Institute, Vol. 55, 29–36.
Падучева Елена 1998: Систематизация понятий и терминов аспектологии. – Russian Linguistics 22, 35–58.
Падучева Елена 2004: Динамические модели в семантике лексики, Москва: Языки славянской культуры.
Падучева Елена 2009: Лексическая аспектуальность и классификация предикатов по Маслову–Вендлеру. – Вопросы языкознания 6, 3–20.
Татевосов Сергей 2010: Акуциональность в лексике и грамматике: диссертация на соискание ученой степени доктора филологических наук, Москва.
Татевосов Сергей 2015: Акуциональность в лексике и грамматике. Глагол и структура события, Москва: Языки славянских культур.
Сергей Темчин 1984: Глагольные инфиксные -пи -стаосновы балтийских языков и их соответствия в праславянском: дипломная работа, Вильнюсский университет.
Сергей Темчин 1986: Семантика -пи -стаглагольных основ в литовском языке – Kalbotyra 37, 87–98.
54
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Page 31
Intarpiniai ir sta kamieno deduratyvai XVI–XVII a. lietuvių raštijoje
Infixed and sta-stem Deduratives Attested in Lithuanian Scripts of the 16th–17th Century
SUMMARY
The article continues the investigation of infixed and sta-stem verbs attested in the Lithuanian scripts of the 16th–17th centuries that represent the prevailing varieties of this period: the Prussian variety (the scripts of Martynas Mažvydas and Jonas Bretkūnas’ scripts and the Sermon Book of Wolfenbüttel), the central variety (Mikalojus Daukša, Knyga nobǎžnystės), and the eastern variety (Konstantinas Sirvydas). Previous research has shown that nearly 65 percent of the infixed and sta-stem verbs in the mentioned Lithuanian scripts are derivatives: deverbatives comprise almost 70 percent, denominatives make up over 30 percent.
The current article presents the study of the morphosemantic opposition durativa / terminativa where the relations of semantic and formal expression of opposition members, the types of predicate situations, areal and chronological distribution are analyzed and the origin of this correlation is considered. The opposition in question was named durativa / terminativa in order to emphasize the difference between the opposites standing for different actional classes that are distinguished by telicity. Therefore, the binary opposition in question is comprised of atelic verbs (states and activities) vs. telic verbs (accomplishments and achievements). Durative verbs of this opposition (such as šaukti, šviesti) are opposed to terminative verbs sharing inherent telicity (such as sušukti, prašvisti). Other semantic-grammatical-morphosyntactic parameters such as transitivity, valency and agency are not essential to these oppositions: both binary opposites can be intransitive, avalent, non-agentive or transitive, valent and agentive (cf. derivational opposition causative / anticausative exhibiting a different argument structure).
In the old Lithuanian texts almost 40 oppositions durativa / terminativa were found. Two derivational patterns have been identified: terminatives derived from 1) ia-stem verbs and 2) verbs with suffixes. The first pattern corresponds exactly to the formal expression of the opposition causativa / anticausativa with the root apophony: the primary ia-stem verbs have a full degree root, and the infixed and sta-stem derivatives have a zero root. The derivatives of the second (three times more abundant) pattern correspond to the formal and semantic parameters of terminatives and anticausatives standing for the first model, however, they are derived from another structural type, i.e. verbs with suffixes, and the apophony is usually absent in this derivational pattern. These indications suggest that the second model is innovative. It should be noted that the derivational patterns attested in the 16th–17th century are the same as in dialects and contemporary Lithuanian.
The origin of the opposition durativa / terminativa stands in close relation to the formation of the opposition causativa / anticausativa in the Eastern Baltic languages. In this opposition, a homogeneous class of infixed and sta-stem verbs sharing peculiar semantics (they all
Straipsniai / Articles
55
Page 32
DALIA PAKALNIŠKIENĖ
indicate an accomplishment or an achievement) has “matured”. This morphological-semantic model was applied in Lithuanian to form a new opposition, the outstanding feature of which was no longer causativity but telicity. There are a few equivalents in other languages as well, therefore this formation can be considered an innovation of the Lithuanian language. In Latvian this pattern is poorly developed, while telicity is exhibited in other means of expression. Corresponding correlations found in Slavic and Germanic languages could have formed in particular groups of these languages or even in different languages because the verbs with nasal infix or suffix n had already acquired the same semantics as in Lithuanian.
Įteikta 2021 m. lapkričio 9 d.
DALIA PAKALNIŠKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-1038 Vilnius, Lietuva [email protected]