PAVEL SKORUPA

Lietuvių kalbos institutas

ORCID ID: orcid.org/0000-0003-3903-7006

Tyrimų sritys: toponimika, kognityvioji onomastika, kognityvioji semantika.

DOI: doi.org/10.35321/all88-11

ŠALČININKŲ RAJONO POTAMONIMŲ MOTYVACIJA IR SEMANTIKA: KOGNITYVUSIS POŽIŪRIS

Kognityvinis požiūris į Šalčininkų rajono potonimių motyvaciją ir semantiką

A N O T A C I J A

Tyrimo tikslas – kognityviosios semantikos požiūriu atlikti Šalčininkų rajono potamונiminių vardų (upių ir upelių pavadinimų) semantinę analizę, daugiausia dėmesio skiriant jų motyvacijos nustatymui. Tiriami 55 šiuo metu tiriamoje teritorijoje oficialiai funkcionuojantys potamonimai. Lingvistinė analizė atskleidė, kad potamonimai skirstytini į dvi atskiras grupes: skaidrios motyvacijos ir semantikos (32 atvejai) bei neaiškios motyvacijos ir semantikos (23 atvejai). Abiejų grupių pavadinimai perteikia vardintojo įspūdžius apie įvardijamą objektą per etimonus, atspindinčius ryškiausius vietovės požymius ir suteikiančius jiems reikšmę.

P A G R I N D I N I A I Ž O D Ž I A I: toponimo motyvacija, toponimo semantika, potamonimai, Šalčininkų rajonas, kognityvioji onomastika.

A N O T A C I J A

Tyrimo tikslas – kognityvinės semantikos rėmuose atlikti Šalčininkų rajono potamonių (upių ir upelių vardų) semantinę analizę, daugiausia dėmesio skiriant jų motyvacijos nustatymui. Straipsnyje nagrinėjami 55 potamonimai, šiuo metu oficialiai funkcionuojantys tiriamame plote. Kalbinė analizė atskleidžia, kad potamonimus galima suskirstyti į dvi skirtingas grupes: skaidrios motyvacijos ir semantikos (32 atvejai) bei neskaidrios

226

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

motyvacijos ir semantikos (23 atvejai). Abiejų grupių vardai perteikia įvardytojo įspūdžius įvardijamų objektų atžvilgiu per pamatinius žodžius (etimonus), atspindinčius ryškiausius vietų bruožus ir suteikiančius jiems reikšmę.

ESMINIAI ŽODŽIAI: toponimų motyvacija, toponimų semantika, potamonimai, Šalčininkų rajonas, kognityvinė onomastika.

ĮVADAS

Tikriniai vardai yra svarbi kiekvienos kalbos dalis, o jų funkcijų tyrimai vykdomi nuo seniausių laikų. Tačiau vieningos tikrinių vardų teorijos nėra, nes skirtingos onomastikos mokyklos renkasi skirtingas tyrimų kryptis, ypač kognityviosios onomastikos srityje. Remiantis kognityviosios onomastikos postulatais, Thomas Hobbes’o traktatas Of Names (1655) gali būti laikomas pirmuoju veikalu, kuriame pateikiama įžvalgų apie vardų reikšmę. Pasak Hobbes’o (2002 [1655]: 13), vardas yra „žodis, pasirinktas savo nuožiūra tam, kad tarnautų kaip ženklas, galintis mūsų mintyse sužadinti mintį, panašią į kurią nors ankstesnę mūsų mintį, ir kurį, ištartą kitiems, jie gali suprasti kaip ženklą to, ką kalbantysis anksčiau buvo arba nebuvo pagalvojęs“. Taigi vardai sužadina ir kalbėtojo, ir adresato mintis, atspindėdami tikrinio vardo esmę. Tai skiriasi nuo plačiai vartojamo John Stuart Millio (1906 [1872]) tikrinio vardo apibrėžimo, teigiančio, kad tikriniai vardai neturi semantinių požymių (plg. Kripke 1972; Ullmann 1969 ir kitų darbus).

Kognityvioji vardų analizės perspektyva rodo, kad vardai, be leksinių požymių, perteikia ir semantinį bei konceptualų turinį. Willy Van Langendonckas (2007, 2013, 2016, 2017) teigia, kad tikriniai vardai turi vidinių prielaidų, įskaitant gramatinę reikšmę, bazinio lygmens prielaidas ir konotacines pragmatines reikšmes. Tačiau jie „neturi teigiamos leksinės reikšmės“ ir tik „rodo kelių rūšių presuponuojamąsias reikšmes: kategorines (bazinio lygmens), asociatyviąsias prasmes (atsirandančias per vardo referentą arba per vardo formą), emocines prasmes ir gramatines reikšmes“ (Van Langendonck 2007: 7). Todėl tikriniai vardai nurodo esybę neperteikdami leksinės reikšmės ir laikomi prototipiškiausiais daiktavardžiais. Panašiai Joana Szerszunowicz (2010) pastebi tikrinių vardų ir toponimų konotacines reikšmes, kurios sudaro onimų grupes, kalbėtojo sąmonėje sužadinančias kultūrines konotacijas. Szerszunowicz (2010: 548–549) teigia, kad onimai atlieka ir denotacinę, ir konotacinę funkcijas; didžiausią konotacinį potencialą turi antroponimai, po jų – toponimai. Be to, kognityvusis požiūris į tikrinius vardus rodo, kad juose slypi gausi informacija, peržengianti pažodinę jų interpretaciją,

Straipsniai / Articles

227

PAVEL SKORUPA

apimanti įvairius sluoksnius, rodančius skirtingus ryšius su supančia aplinka, įskaitant kultūrinius papročius, šeimos santykius ir nuosavybę (plg. Berezovič 1991; Rut 2001 ir kitų darbus).

Toponimai, kaip ir kiti tikriniai vardai, yra neatsiejama kalbos dalis, nes atskleidžia informaciją apie vietovės kraštovaizdį, istoriją ir kultūrą. Karpenko ir Golubenko (2015: 286) nuomone, toponimai, kaip ir kiti tikriniai vardai, turi žmogaus sąmonėje egzistuojančią gramatinę struktūrą ir reikšmę. Toponimai ir vietos „skamba reikšmėmis. Be vietovardžių funkcijos nurodyti konkrečias vietas, jie taip pat turi implikacijų, kurias žmonės jaučia ir iššifruoja remdamiesi savo pareigomis, patirtimi ir įkvėpimu“ (Alasli 2019: 6). Tai reiškia, kad toponimai atlieka dvejopą funkciją: žymi konkrečią vietą ir kartu perteikia su ja susijusias charakteristikas bei reikšmes, aktualias tam tikriems asmenims ar socialinėms grupėms. Todėl toponimo reikšmę galima suvokti kaip jo leksinę reikšmę, kylančią iš ryškiausių įvardijamo referento požymių, paskatinusių sukurti vardą. Pradinis semantinis vardo turinys vadinamas etimologine arba identifikuojamąja reikšme (Ainiala, Saarelma, Sjöblom 2016: 32).

Straipsnyje Šalčininkų rajono potamonimai nagrinėjami kognityviosios onomastikos požiūriu, atsižvelgiant į jų kultūrinį, istorinį ir socialinį kontekstą bei vartojamos kalbos konotacijas. Tyrime pripažįstama daugialypė toponimų reikšmė, atspindinti tokius veiksnius kaip geografija, istorija, kalba ir kultūra. Straipsnyje Šalčininkų rajono potamonimai analizuojami kognityviosios onomastikos požiūriu, tiriamas jų kultūrinis, istorinis ir socialinis kontekstas bei juose slypinčios kalbos konotacijos, taip pat pripažįstamos sudėtingos toponimų reikšmės, susiformavusios veikiant šiems veiksniams. Šalčininkų rajono savivaldybė yra pietinėje Vilniaus apskrities dalyje, ji ribojasi su Vilniaus, Trakų ir Varėnos rajonais. Pietuose ir rytuose rajonas ribojasi su Baltarusija. Nors istoriniu požiūriu Lietuvos teritorijoje, įskaitant Šalčininkų rajono savivaldybės žemes ir gerokai į rytus bei pietryčius nuo dabartinės Lietuvos esančias teritorijas, iš pradžių gyveno baltų gentys,¹ šiuo metu daugelis Šalčininkų rajono gyventojų save laiko lenkais – jie sudaro 79,5% gyventojų, o lietuviai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių gyventojai sudaro atitinkamai 10,4%, 5,0%, 2,9% ir

¹ Tai patvirtina Kazimiero Būgos (1961: 493–550), Zigmo Zinkevičiaus (2011) ir kitų onomastikos bei kalbotyros tyrėjų darbai, taip pat archeologiniai tyrimai, plg. Eugenijaus Jovaišos (2012, 2014, 2016, 2020, 2020a ir kt.) bei kitų mokslininkų darbus.

228

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

atitinkamai.^² Todėl rajonas yra įdomi lingvistinių tyrimų vieta, nes čia nuolat vyksta kalbų kontaktai, veikiantys visas gyvenimo sritis, įskaitant kultūrą.

Tikslas – kognityviosios semantikos teorijoje išanalizuoti Šalčininkų rajono potamonimų semantiką ir nustatyti jų motyvaciją.

Tyrimo medžiaga ir šaltiniai. Pagrindinę tyrimo medžiagą sudaro 55 Šalčininkų rajono potamonimai, atrinkti iš ^³362 šiuo metu Vilniaus apskrityje oficialiai funkcionuojančių potamonimų korpuso. Tyrimas grindžiamas potamonimais ir faktiniais duomenimis, surinktais iš įvairių šaltinių: 1) Šalčininkų rajono savivaldybės interneto svetainės; 2) elektroninių katalogų; 3) šiuolaikinių ir istorinių interaktyviųjų žemėlapių; 4) mokslinių onomastikos, etimologijos, istorijos ir kt. tyrimų; 5) leksikografinių šaltinių; 6) archyvinės medžiagos.^⁴ Ši medžiaga sudaro tyrimo pagrindą, papildo viena kitą ir padeda nustatyti pagrįstas potamonimų etimologines bei motyvacines versijas.

Tyrimo metodika. Atrinktų potamonimų etimologinė, darybinė, motyvacijos^⁵ ir semantinė analizė grindžiama tradicinės⁶ ir kognityviosios onomastikos teorinių principų bei metodikų, kurias sukūrė Lietuvos ir užsienio mokslininkai, integracija. Potamonimų etimologinė analizė remiasi Kazimiero Būgos (1958, 1959, 1961), Aleksandro Vanago (1970, 1981, 1981a, 1988, 1996), Jono Jurkšto (1985) ir kitų darbais; Dictionary of Lithuanian Place Names I–IV tomais (toliau – LVŽ I, LVŽ II, LVŽ III ir LVŽ IV); lietuvių, rusų, lenkų ir kt. (e.) žodynais.^⁷ Potamonimų darybos analizė ir semantinė klasifikacija grindžiamos, bet neapsiriboja hidronimų struktūrine-gramatine klasifikacija ir Vanago (1970, 1981a, 1988) pasiūlyta hidronimų semantine klasifikacija. Pastaroji klasifikacija buvo pritaikyta Lietuvos regioninės toponimijos tyrimuose ir išplėtota į skaidrios ir neaiškios vietovardžių motyvacijos klasifikacijos modelį, kurį pasiūlė Dalia Sviderskienė (2016, 2017, 2019, 2022).

^² Remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento 2021 m. duomenimis, paskelbtais ŠDMW adresu https://www.salcininkai.lt/apie-rajona/teritorija-gyventojai/562.

^³ Sąvoka korpusas vartojama autoriaus sudaryto gazetteer (sąrašo) prasme (plg. MW apibrėžtį).

^⁴ Žr. Potamonimų šaltinius, leksikografinius šaltinius ir literatūros sąrašą.

^⁵ Čia sąvoka motyvacija (įvardijimo motyvas) suprantama kaip ekstralingvistinė priežastis, dėl kurios konkrečiai esybei parenkamas arba sukuriamas tam tikras tikrinis vardas (plg. Podol’skaya 1978: 87).

^⁶ Sąvoka tradicinė onomastika čia suprantama kaip tikrinių vardų etimologiniai, tipologiniai ir struktūriniai tyrimai, kurie kartais apima ir onimų semantinio aspekto analizę. Terhi Ainiala ir Jan-Ola Östman (2017: 3) teigimu: „[...] onomastika tradiciškai daugiausia dėmesio skyrė vardų etimologijai ir tipologijai“.

^⁷ Plg. Leksikografinius šaltinius.

Straipsniai / Articles

229

PAVEL SKORUPA

motyvacijos klasifikacijos modelį pagal Dalią Sviderskienę (2016, 2017, 2019, 2022). Kadangi tyrime taip pat remiamasi kognityviosios onomastikos teorijomis (plg. Willy Van Langendonck 2007; 2013; 2016; 2017; Antti Leino 2004; 2005; 2007; 2011; Paula Sjöblom 2011; Katalina Rezsegi 2012; Tehri Ainiala, Minna Saarelma, Paula Sjöblom 2016 ir kitų darbus), laikomės požiūrio, kad visi onimai turi reikšmę, ir plėtosime mintį, jog toponimai, būdami žmogaus kalbinės veiklos rezultatas, kadaise buvo aiškios reikšmės ir lengvai siejami su bendriniais leksiniais vienetais, iš kurių buvo kilę. Bandysime rekonstruoti išblėsusią toponimų reikšmę, taikydami Nicola Dobrić (2010) pasiūlytą konceptualiojo turinio realizavimo per kalbą modelį tikrinių vardų tyrimams, paremtą George’o Lakoffo, Marko Johnsono (1980) ir Zoltano Kövecseso (2002) išplėtota kognityviosios metaforos teorija. Šis modelis atspindi kognityviųjų požymių (sąvokų) perkėlimą iš vienos srities į kitą (iš bendrinių žodžių į onimus) ir paaiškina, kaip žodžių konceptualioji struktūra skatino tikrinių vardų kūrimą: ištakos sritis (bendrinis žodis) → konceptualioji struktūra (kognityvusis požymis) → tikslinė sritis (onimas) (Dobrić 2010: 139–141).

Siekdamas nuoseklumo su ankstesniais lietuvių (regioniniais) toponimijos tyrimais, šiame straipsnyje autorius potamonimus pateikia laikydamasis nusistovėjusių toponiminės medžiagos pateikimo Lietuvos onomastikoje kriterijų. Prie kiekvieno potamonimo nurodoma įvardijamo objekto vieta (t. y. didesnis vandens telkinys, į kurį įteka upė ar upelis), po to paaiškinama jo kilmė, nurodant hipotetinį etimoną ir su juo siejamą reikšmę. Dabartinės formos vizualiai išryškinamos kursyvu, pusjuodžiu šriftu ir, kai įmanoma, kirčiuojamos. Siekiant išvengti pasikartojimo, etimonų leksikografinių šaltinių nuorodos tekste praleidžiamos. Kadangi potamonimai pagal motyvacijos ir semantikos skaidrumą yra vienodi, jie skirstomi į dvi grupes: skaidrios motyvacijos ir semantikos potamonimus bei neaiškios motyvacijos ir semantikos potamonimus.

1. SKAIDRIOS MOTYVACIJOS IR SEMANTIKOS POTAMONIMAI

Šiai grupei priklausančių potamonimų motyvaciją nulėmusių sąvokų nustatymas ir interpretavimas pasižymi aiškumo stoka. Šiuos vardus motyvavo įvairūs veiksniai, išryškinantys unikalias įvardijamų vandens telkinių savybes, įskaitant fiziografinius požymius, apylinkių florą ir fauną, jų santykį su kitais objektais, juose esančio vandens fizinę būklę, paskirtį ir vandens skleidžiamą garsą, kurį suvokė vardintojas.

230

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

1.1. FLORĄ ATSPINDINTYS POTAMONIMAI

Potamonimai Beržẽlis (Gaujos intakas), Bẽržė (Šalčios intakas), Beržuonà (arba Beržūnà) (Šalčios intakas) turi bendrą šaknį liet. berž- (plg. Vanagas 1970: 62, 202, 204; 1981: 62; 1981a: 13–14) ir yra susiję su liet. béržas „beržas; Betula genties medis“, tačiau jų reikšmės skiriasi. Beržẽlis yra liet. DIM priesagos -elis vedinys ir pavadina prie Dieveniškių esantį upelį (apie 7 km ilgio). Pavadinimą galėjo motyvuoti apylinkėse vyraujanti medžių rūšis; jis taip pat perteikia įvardijamo upelio mažumą, nurodomą DIM priesaga: liet. bérž-as + –ẽlis → beržais apaugusioje vietovėje esantis upelis → Beržẽlis. Bẽržė susijęs su liet. béržė „beržynas“ ir motyvuotas vietovės pavadinimu, reiškiančiu objektų visumą, perkeliant beržyno sąvoką į upės vardą: liet. béržė → beržyne tekanti upė → Bẽržė. Tuo tarpu Beržūnà (arba Beržuonà)⁸ – dvigubas Šalčininkų rajono upelio pavadinimas – yra liet. priesagos -ūn- (-uon-)⁹ ir f linksnio -a vedinys: liet. berž- + –ūna (arba –uon-a) → per beržynais apaugusią vietovę tekantis upelis → Beržūnà / Beržuonà. Taigi potamonimas gali atspindėti vietovės, per kurią teka upelis, kokybinę savybę.

Klevà (Gaujos intakas) pavadina upę, kurios didžiausia dalis yra dabartinėje Baltarusijoje (bel. Клява / Клева), o Lietuvoje yra tik nedidelė jos atkarpa. Pavadinimas kilęs iš liet. klẽvas „klevas; Acer genties medis“ (plg. Būga 1961: 527; Vanagas 1970: 59; 1981a: 159). Potamonimą galėjo motyvuoti prie upės esančiose teritorijose augantys klevai, perteikiantys klevais apaugusios vietovės sąvoką: liet. klẽv-as + f linksnio -a → upė, kurios apylinkėse gausu klevų → Klevà.

Tam tikrų medžių rūšių reikšmė lietuvių kultūroje, ypač senųjų baltų ir lietuvių tikėjimuose bei pasaulėžiūroje, paskatino Šalčininkų rajono potamonimų ir daugelio panašių vietovardžių visoje Lietuvoje atsiradimą. Beržai, ąžuolai, klevai ir kiti lapuočiai bei spygliuočiai medžiai nuo seno laikyti gyvybingumo, augimo, vaisingumo ir vegetacinės galios, taip pat ramybės simboliais, manyta, kad juose gyvena įvairios dievybės ir mirusiųjų dvasios (Dundulienė 2008: 55–74).

^⁸ Beržūnà – tai upelio pavadinimas nuo ištakų prie Ūtos kaimo iki Lietuvos ir Baltarusijos sienos (upelio atkarpos ilgis – 2,7 km); Baltarusijoje, palei sieną su Lietuva, upelis vadinamas bel. Березина / Бярэзіна (3,8 km), o nedidelė upelio atkarpa (0,6 km) nuo Lietuvos ir Baltarusijos sienos iki įtekėjimo į Šalčią prie Šalčininkų miesto vadinama Beržuonà. Upelio atkarpų ilgiai rankiniu būdu išmatuoti naudojant atstumo matavimo įrankius UETK ir GP interneto svetainėse.

^⁹ Liet. priesaga –uon–, taip pat –ūn–a, Sauliaus Ambrazo (1993: 149–150; 150–152) teigimu, vartojamos savybę turinčių veikėjų pavadinimams sudaryti.

Straipsniai / Articles

231

PAVEL SKORUPA

įvairių dievybių ir mirusiųjų dvasių (Dundulienė 2008: 55–74). Šie potamonimai semantiškai motyvuoti augalų pavadinimais, kilusiais iš lietuviškos kilmės fitoleksemų, nurodančių ne tik atskiras medžių rūšis, bet ir jų sankaupą prie įvardijamų upių esančiose teritorijose.

1.2. FAUNĄ ATSPINDINTYS POTAMONIMAI

Du potamonimai rajone motyvuoti gyvūnų rūšimis. Svinčelė (Beržės intakas) – tai nedidelio upelio prie Švenčių kaimo (Gerviškių sen.) pavadinimas. Vietiniai gyventojai ir upelį, ir kaimą vadina Svinec (arba Svinė). VK yra keli šios vietovės įrašai: Svinki – pieva prie Pabarės (1973 m. ekspedicija), Svinka – upelis (1924 m. ekspedicija). Pasak Vanago (1981: 323–324), potamonimas gali būti susijęs su ežeru Svinuka (Vievis, El. r.), vietinių dar vadinamu Svinuča, plg. ežerą Svinka (Rūdnė, Vrn. r.). Tačiau dėl Šalčininkų rajono demografinės padėties nereikėtų atmesti slaviškos potamonimo kilmės versijos. Taigi jis gali būti susijęs su bel. свинарня „purvinas telkinys, kuriame voliojasi kiaulės“ arba rus. свинья „kiaulė“ ir gali perteikti šią reikšmę: bel. свин-арня / rus. свин-ья + liet. priesaga –elė (oficialiajame pavadinime) / liet. linksnis –ė → purvinas telkinys, kuriame voliojasi kiaulės → Svinčelė (Svinė).

Nors, pasak Vanago (1981a: 342, 350), potamonimo Turė (Versėkos intakas) kilmė nėra visiškai aiški, jis gali būti susijęs su liet. taūras (liet. tū́ras, turas ← lenk. tur) „išnykusi laukinių stambiųjų galvijų, priklausančių Bos primigenius genčiai, rūšis“, gyvūnu, kuris senovėje galėjo gyventi apylinkėse. Potamonimas galėjo būti upės stiprios srovės požymis: liet. tur-as (taūr-as, tū́ras) + liet. linksnis –ė → laukinis, stiprus, galingas → Turė. Kita vertus, šio ir panašių potamonimų etimologijai galėjo turėti įtakos kultūrinė šio gyvūno reikšmė. Rimantas Balsys (2016) teigia, kad daugelis senųjų kultūrų, įskaitant indoeuropiečių kilmės kultūras, jautį, taurą arba stumbrą laikė zoomorfiniais derliaus dievybės, siejamos su Saule, dangumi, perkūnija ir lietumi, atvaizdais. Lietuviai ir prūsai taip pat pripažino įvairiais vardais vadinamas raguotas dievybes. Jaučio, stumbro ar tauro vaizdavimas Lietuvos bajorų herbuose, taip pat Lietuvos miestų antspauduose ir herbuose nėra atsitiktinis. Stumbras simbolizuoja kilnumą, jėgą ir silpnųjų apsaugą, o jautis įkūnija darbštumą, kantrybę, žemdirbystę ir išmintį. Šios simbolinės reikšmės dera su išliekančiais tikėjimais apie šių gyvūnų sąsajas su kilmingumu, kariniu meistriškumu ir vaisingumu (Balsys 2016: 5–12).

232

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

1.3. FIZIOGRAFINIUS POŽYMIUS ATSPINDINTYS POTAMONIMAI

Šios grupės nomenklatūra daugiausia apibūdina upės vagos konfigūraciją, įskaitant tokius elementus kaip upės dugno ypatybės, tėkmės kryptis ir kiti svarbūs požymiai (Vanagas 1981a: 54–75).

Akliánka (Versėkos intakas), pasak Vanago (1970: 61; 1981: 37), gali būti susijęs su potamonimu Aklė, kilusiu iš liet. ãklas „užaugusi pelkė; uždaras, aklas“. Šis pavadinimas sudarytas su slaviška priesaga, plg. lenk. priesagą –anka / rus. priesagą –янка (–янка) / bel. priesagą –янка^¹⁰, ir yra „kontaminuotų“ toponimų pavyzdys.^¹¹ Autentiška forma galėjo būti *Aklenka / *Aklė. Pavadinimą tikriausiai motyvavo tanki augmenija upelyje ir (arba) jo krantuose, konceptualizuojanti šį požymį: liet. ãkl-as + slav. priesaga -ianka → augmenija apaugęs upelis → Akliánka.

Dirvonėlė (Naujankos intakas; bel. Hãянка, BY) yra liet. DIM priesagos -ėlė vedinys iš liet. dirvónas „apleista, nedirbama, užžėlusi žemė“. Priesaga nurodo įvardijamo upelio mažumą, o potamonimas perteikia aplink vandens objektą esančių apleistų, nedirbamų žemių reikšmę: liet. dirvón-as + -ėlė → per nedirbamą žemę tekantis upelis → Dirvonėlė.

Dumblė (Ditvos intakas) yra liet. f linksnio –ė vedinys iš liet. dūmblas „nusėdęs drumstumas; šlapias, sujudintas purvas; dumblas“, plg. Vanagą (1970: 62; 1981: 96). Potamonimą galėjo motyvuoti drumzlinas, dumblių pilnas vanduo arba dumblėtas, dumblių apaugęs upės dugnas: liet. dūmbl-as + -ė → upelis su dumblėtu, dumblių apaugusiu dugnu / dumblių pilnas, drumzlinas vanduo → Dumblė.

Kamenà (Visinčios intakas) – taip vadinama Baltarusijoje ir Lietuvoje tekanti upė, vietinių gyventojų vadinama lenk. Kamionka; bel. / rus. Каменка. Vanagas (1970: 131) teigia, kad potamonimas yra liet. priesagos -a vedinys iš liet. kãmas „kupras, kauburys“. Tačiau nereikėtų atmesti galimybės, kad pavadinimas yra slaviškos kilmės. Mūsų stebėjimais, upės vagoje ir jos krantuose gausu akmenų. Todėl pavadinimas gali būti siejamas su slav. kamień / камень „akmuo“, o pirminė forma galėjo būti bel. / rus.

^¹⁰ Apie slaviškus afiksus žr. Saulius Ambrazas (2000: 111ff.); Mikalaj Biryla, Pavel Shuba (1985: 210ff.); Piotr Bąk (1984: 211ff.); Natalija Shvedova (1980: 183ff.).

^¹¹ Apie terminą kontaminuotas toponimas žr. Pavel Skorupa (2021: 223).

Straipsniai / Articles

233

PAVEL SKORUPA

*Камен(н)а(я) (река) „akmenuota upė“¹². Todėl galima teigti, kad upės pavadinimą motyvavo akmenuotas upės dugnas: slav. kamień / камень (akmuo) → akmenuota upė (jos dugnas) → Kamenà (← bel. / rus. *Камена / *Каменная / *Каменная (река)).

Kėrnavė (Visinčiai tribūtoje) taip vadinama iš ežero Kėrnavȧs per netoliese esančias Kėrnavė pelkes Rūdninkai giria tekanti upė. Potamonimas kildinamas iš liet. keṙnavė „pelkėta vieta pievose, miške“ ir taip pat gali būti siejamas su liet. kernà „krūmynas“, plg. (Vanagas 1981: 153). Iš tiesų teritorijos aplink ežerą ir upę yra gana pelkėtos ir apaugusios tankiu mišku, todėl šie vandens telkiniai praktiškai neprieinami. Taigi potamonimo motyvacija gana akivaizdi, nes pavadinimas konceptualizuoja vietovės fiziografines ypatybes: liet. keṙnavė → pelkėtoje vietovėje tekanti upė → Kėrnavė.

Kulinė (Juodės intakas) – tai upelis, kurio vaga vingiuota. Dėl vingiuotos, serpantininės vagos potamonimas tikriausiai sudarytas su liet. priesaga -inė¹³ iš liet. kul̃ỹs „vingis, vingiuotumas, posūkis“. Taigi pavadinimas gali būti upės vagos konfigūracijos ir vingiuotos tėkmės konceptualizacija: liet. kul̃-ỹs + -inė → vingiuotas, besisukantis upelis → Kulinė.

Mažoji Kenà (Kinė) (Merkio intakas) yra potamonimas, sudarytas analogijos būdu iš pavadinimo Kenà (Kinė) (Neries intakas). Abu potamonimai sudaro opoziciją, pagrįstą skiriamojo būdvardžio augmentatyvo–deminutyvo koreliacija ir nuliniu modifikatoriumi.¹⁴ Topoleksema Kenà siejama su liet. kinė ‘pakilesnė vieta pievoje ar vandenyje’ arba ‘medžių ir krūmų šaknys upės pakrantėje (vandenyje)’; taip pat su liet. kinis ‘vandens pluta, liūnas’ arba ‘maža sala upėje ar ežere, liūnas’. Taigi motyvaciją galima aiškinti keliais būdais: liet. kin-ẽ̃ → medžių ir krūmų apsupta upė → (Mažoji) Kenà; arba: liet. kin-is + -ė → augmenijos pilna upė → (Mažoji) Kenà. Abu variantai tikėtini, nes didžioji upės vagos dalis yra miškingose vietovėse, o šiltuoju metų laiku upėje auga daug vandens augalų, kurie kartais sudaro „plutą“ vandens paviršiuje.

¹² Šį teiginį patvirtina tai, kad vietos gyventojai, kalbėdami apie upę, ir toliau vartoja pavadinimą Каменная ‘akmenuotoji’. Rusijos Federacijoje esama panašių pavadinimų (pvz., Каменная река Karelijoje arba ežeras Каменное), Baltarusijoje (Каменная река – 40 km ilgio Neries atkarpa su daugybe slenksčių). „Akmenuotosios upės“ samprata taip pat „atsispindi“ netoli upės esančių gyvenviečių pavadinimuose: Akmenynės kaime, Šalčininkų r. (R1872 rus. Каменка) ir R1872 rus. Околица Каменка (šiuo metu Sangėliškių kaimas, Šalčininkų r.).

¹³ Suf vartojamas veiksmus reiškiantiems žodžiams sudaryti (plg. Ambrazas 1993: 58 ir toliau).

¹⁴ Daugiau apie šį opozicijos tipą žr. Skorupa (2019: 144 ir toliau; 2023: 49 ir toliau).

234

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

Visinčià (Šalčios intakas), pasak Vanago (1981: 378, 388), gali būti vedinys iš kamieno vis, siejamo su vies-, kaip ir potamonimas Viesà, iš liet. viėsulas ‘stiprus viesulas’, o toliau – iš indoeurop. u̯ei̯- ‘lenkti, sukti’; taip pat gali būti siejama su limnonimu Vystūtis, sudarytu iš liet. vystyti ‘vynioti, sukti’. Tikriausiai šis potamonimas sudarytas su liet. Suf -inč(ius) (Ambrazas 1993: 112; 132). Etimologinis aiškinimas tikėtinas, nes upės vaga yra labai vingiuota, o tėkmė daugelyje atkarpų labai srauni, ypač pavasarį ar lietinguoju metų laiku, kai upė surenka tirpstančio sniego ar nuo laukų nutekantį lietaus vandenį. Taigi potamonimo konceptualizacija yra tokia: liet. vies- / vys- + -inč(ius) + -a → vingiuota, besiranganti, besisukiojanti upė → Visinčià.

1.4. Potamonimai, atspindintys posesyvumą arba ryšį su kitais objektais

Šiuos pavadinimus motyvuoja posesyvumo ir vietos sąvokos, siejamos su kitais objektais, tokiais kaip hidrologinių objektų aplinkos ypatybės, gretimos struktūros ir kt. Vanagas (1981a: 45) teigia, kad atskirti posesyvumo (priklausymo) reikšmę nuo vietos reikšmės yra sudėtinga, nes šios sąvokos turi tam tikrų bendrų bruožų, tačiau nėra sinonimiškos. Vis dėlto praktinėje vartosenoje skirtumą tarp šių dviejų sąvokų įžvelgti gali būti sunku.

Galinė (Gaujos intakas) ir Galinė (Rudaminos intakas) gali būti siejamos su liet. gãlas ‘kraštas, riba’, vartojant liet. Suf -inė (plg. Vanagas 1981: 105; LVŽ III 53–56), ir galėjo būti motyvuotos jų padėtimi / vieta kokio nors žemės ploto (lauko) pakraštyje, ties riba: liet. gãlas + Suf -inė → upė, esanti teritorijos gale → Galinė.

Kubanka (Maltupio intakas) yra „kontaminuotas“ potamonimas, sudarytas vartojant lenk. Suf –anka / rus. Suf –анка (–янка) iš oikonimo Kubónys (Pabarės sen.) (plg. Vanagas 1970: 92; Skorupa 2021: 223). Upelis teka kaimo pakraščiu. Taigi potamonimą motyvuoja įvardyto upelio artumas gyvenvietei ir jis perteikia vietos reikšmę – ‘esantis šalia’: Kub-ónys + Slav Suf –anka (–анка (–янка)) → upelis prie Kubónys → Kubanka.

Neprūdka (Merkio intakas) yra slavų Pref ne ir Suf -ka (plg. lenk. Pref nie arba rus. / bltr. Pref ne ir lenk. Suf -ka arba rus. / bltr. Suf -ka) vedinys iš liet. prūdas ‘tvenkinys; užtvenktas vandens telkinys’. Pagal darybos modelį tai dar vienas „kontaminuotas“ toponimas. Netoli upelio žiočių yra Baltoji Vokė žuvininkystės tvenkinys. Potamonimo motyvaciją galima aiškinti jo vieta ir perteikiama reikšme –

Straipsniai / Articles

235

PAVEL SKORUPA

neužtvenktas vandens telkinys arba tekantis vanduo: Pref ne- + liet. prūd-as + Suf -ka → neužtvenktas upelis → Neprūdka.

Nezdilė (žinomas kaip Nezdilia, Nezdilka) (Verseka tribūtoje) greičiausiai yra ne lietuvių sudarytas pavadinimas, kilęs iš *Nedzile < *Nedile (arba *Niedilė), tačiau galima ir tai, kad autentiška forma yra Nezdilka, kuri gali būti laikoma slavų sufikso -ka vediniu iš asmenvardžio, plg. bltr. / rus. PN Незды́ло (plg. Vanagas 1981: 230). Taigi potamonimą galėjo motyvuoti nuosavybės arba priklausymo konceptas, nurodantis asmenį, kurio žemėse teka pavadintoji upė: bltr. / rus. PN Нездыл-о + -ka (arba Нездыл-о + liet. moteriškoji fleksija -ė → upė asmens Нездыло žemėse → Nezdilka (Nezdilė).

Prūdėlis (Verseko intakas) – tai upelis, tekantis per Purvėnų tvenkinį netoli Vaizbūniškių kaimo (Aukštadvario sen., Trakų r.) ir Prūdelio kaimo (Kalesninkų sen., Šalčininkų r.). Potamonimas tikriausiai yra liet. Suf -elis vedinys iš liet. prūdas ‘tvenkinys; užtvenktas vandens telkinys’ (plg. Vanagas 1970: 118) ir tikriausiai motyvuotas upelio ryšio su jo vagoje esančiu vandens telkiniu: liet. prūd-as + -elis → per tvenkinį tekantis upelis → Prūdelis.

1.5. Potamonimai, motyvuoti fizinės vandens būklės

1.5.1. Kai kurie hidronimai atspindi juslinį vandens savybių suvokimą įvardytose upėse per su vandens temperatūra siejamą opoziciją warm–cold. Tai dažnas reiškinys tarp indoeuropiečių, įskaitant baltus. Šie hidronimai turi skaidrias reikšmes. Kaip pažymi Vanagas (1981a: 116), su vandens temperatūra susijusių hidronimų reikšmes lengva nustatyti. Šalčia (Merkio intakas; Šalčininkų r., Varėnos r., BY (bltr. Солча)) gali būti kildinama ir siejama su liet. šaltas ‘šaltas’, šálti ‘šalti, vėsti, stingti’, šáltis ‘šaltumas, šaltis’, panašiai kaip Šaltója, Šaltupė ir kiti pavadinimai (Vanagas 1970: 151; 1981: 325). Taigi potamonimą motyvavo jos vandens šaltumas – vanduo net vasarą yra stingdančiai šaltas; pavadinimą galima laikyti šaltumo sąvokos perkėlimu: liet. šált-is, šált-as [t → č] + f. fleksija -ia → upė, kurios vanduo (stingdančiai) šaltas → Šalčia. Upė sudaro tiesioginę opoziciją su jos intaku Šalčýkščia (Šalčios intakas; Šalčininkų r., BY (bltr. Солчица)), kuris yra liet. Suf -ykšč vedinys iš Šalčia (Vanagas 1970: 151). Būdamas vedinys iš pagrindinio potamonimo, Šalčýkščia turi tą pačią etimologiją kaip Šalčia ir yra motyvuotas tos pačios sąvokos perkėlimo į pavadinimą bei mažumo vertinimo aspektu, kurį rodo DIM Suf, tikriausiai susijusiu su

236

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

menkinamąja reikšme: liet. šált-is, šált-as [t → č] + –ykšč–ia → mažesnė upė, kurios vanduo (stingdančiai) šaltas → Šalčykščia. DIM Suf motyvuoja upės ilgis, plg. Šalčia (73,8 km) ir Šalčykščia (19,1 km).

1.5.2. Kita potamonimų grupė konceptualizuoja ir perteikia vandens (natūralaus vandens telkinio) arba jo tėkmės reikšmę. Apytã (Gaujos intakas; Šalčininkų r., BY (bltr. Onuma / Anuma)) gali būti siejamas su prūsų ape ‘upė’ (Vanagas 1981: 44; 1988: 62), todėl jį galėjo motyvuoti upės sąvoka, t. y. ‘didelė natūrali vandens tėkmė; srovė, tekanti žemės paviršiumi jos išgraužtu kanalu’: prūsų ape / liet. ùpė → srovė / tėkmė → Apytã. Panašiai Ródūnia (Gaujos intakas) gali būti siejamas su indoeurop. *rod– / *red–, t. y. liet. tekėti, plaukti (Vanagas 1988: 279) ‘judėti srove, bėgti (apie upę, šaltinį ir pan.)’, plg. liet. tėkmė ‘vandens srovė upėje’. Potamonimas taip pat gali būti slaviškasis liet. Suf –ūnas(–ė)¹⁵ vedinys arba gali būti slaviškas DIM Suf –un(–ia) (plg. rus. Suf –ун(–я)) vedinys iš apeliatyvo, perteikiantis malonumo reikšmę. Taigi galima tokia potamonimo konceptualizacija: indoeurop. *rod– / *red– + liet. Suf –ūnas(–ė) / slavų DIM Suf –un(–ia) → (maža / silpna) vandens srovė → Ródūnia. Dar du potamonimai yra Upėsė ir Mažoji Upėsė – taip pavadinti du upeliai, savo vandenis įtekantys į Merkį vos už kelių kilometrų vienas nuo kito. Upėsė yra liet. Suf –ėsė vedinys iš liet. ùpė (upė) ‘natūrali tėkmė, srovė’ (Vanagas 1970: 138; 1981: 355), t. y. jį galėjo motyvuoti ir reikšmę ‘didelė natūrali vandens tėkmė’ perteikti: liet. upė + –ėsė → tėkmė / srovė → (Mažoji) Upėsė. Žymuo Mažoji pavadinime Mažoji Upėsė galėjo būti motyvuotas upelio ilgio – vos 2,5 km, – tačiau taip pat ir jo padėties Merkio žiočių atžvilgiu, t. y. Mažoji Upėsė yra toliau nuo Merkio žiočių nei Upėsė.¹⁶ Galiausiai potamonimas Vérža (Merkio intakas) gali būti siejamas su liet. veržtis ‘judėti su jėga; veržtis’ (plg. Vanagas 1981: 375) arba ‘tekėti; lietis’ ir perteikti šią reikšmę: liet. verž-tis + –a → srauniai, jėga tekantis vanduo → Vérža. Visi šios grupės potamonimai galėjo būti motyvuoti „primityviosiomis“ sąvokomis, perteikiančiomis vandens tėkmės arba srovės reikšmę.

¹⁵ Suf vartojamas veikėjams įvardyti / žymėti ir anksčiau vartotas savybės ar požymio turėtojams įvardyti (Ambrazas 1993: 149).

¹⁶ Todėl būdvardžio pasirinkimas atitinka Stachowskio (2018) hipotezę, kad kuo intakas yra toliau nuo upės žiočių, tuo jis mažiau svarbus, ir tai atsispindi upės pavadinime. Elipsuotas žymuo Upėsė atkuriamas iš opozicijos konteksto. Upėsė ilgis yra 7 km, todėl žymuo galėtų būti liet. Didžioji ‘didelė / didžioji’.

Straipsniai / Articles

237

PAVEL SKORUPA

1.6. Potamonimai, atspindintys įvardyto hidrologinio objekto paskirtį

Šiai grupei priskiriamų hidronimų reikšmė gali būti siejama su įvardytų upių naudojimu įvairiems tikslams ar teikiama nauda. Máltupis (Šalčios intakas) yra sudėtinis potamonimas, kurio antrasis komponentas perteikia liet. upė / upis ‘upė’ reikšmę, o pirmasis komponentas, kaip teigia Vanagas (1981: 203), gali būti siejamas su liet. málti ‘grūsti grūdus į miltus’. Gali būti, kad kadaise prie upės stovėjo malūnas ir jo sąvoka buvo perkelta į potamonimą: liet. mált-i + ùpis → upė, prie kurios malami grūdai → Máltupis. Kiti šios grupės atstovai yra Didýsis Pirčiupis (Merkio intakas; Šalčininkų r., Varėnos r.) ir Mažàsis Pirčiupis (Merkio intakas; Šalčininkų r., Varėnos r.), kuriuos sieja identiška topoleksema Pirčiupis; pirmąjį jos komponentą Vanagas (1981: 260) sieja su liet. pirtìs ‘pirtis’, o antrasis komponentas yra liet. upìs ‘upė’. Atsižvelgiant į istorinius faktus, kad apylinkės buvo mėgstama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiųjų kunigaikščių medžioklės vieta ir kad čia kadaise buvo karališkoji medžioklės rezidencija, Pirčiupis motyvaciją galima aiškinti taip: liet. pirt-is [t → č] + upis → maudymosi upė / pirties upė → (Didýsis / Mažàsis) Pirčiupis.¹⁷

1.7. Potamonimai, atspindintys vandens skleidžiamą garsą

Šios kategorijos potamonimams būdingas įvardytų upelių srovių skleidžiamas garsas. Ciras (arba Cýras) (Šalčios intakas), plg. VK įrašus Pol Cyr, rus. / bltr. Цыр (1973 m. ekspedicija). Potamonimas gali būti siejamas su liet. čirėti ‘čiulbėti, cypsėti, čirškėti’ arba čirvėti ‘čirškėti, cypsėti’, pradinį č pakeitus į c (taip pat plg. Vanagas 1981: 75–76; LVŽ II 27), ir yra liet. m fleksijos –as vedinys. Taigi potamonimą galėjo motyvuoti vandens skleidžiamas garsas, primenantis paukščių čirškėjimą: liet. čir-ėti [č → c] + –as → banguojantis, čirškantis upelis → Ciras. Panašios garsinės charakteristikos su šiek tiek neigiama konotacija atsispindi pavadinime Pabáldė (Šalčios intakas), kuris gali būti siejamas su liet. pabálda ‘bildėjimas, trinksėjimas’ arba būti liet. pa– ir f fleksijos –ė vedinys iš liet. baldà ‘bildėjimas, trinksėjimas’ arba báldy­ti ‘bildėti, trenkti’. Taigi potamonimą galėjo motyvuoti jo tėkmės skleidžiamas garsas: liet. pabáld–a + –ė / pa– + bald-à (báld-yti) + –ė → triukšmingą garsą skleidžiantis upelis / triukšmingas upelis → Pabáldė.

¹⁷ Skiriamųjų žymenų liet. Didýsis (← didýsis ← dìdis ‘didelis, didis’) – Mažàsis (← mažàsis ← mažas ‘mažas’) motyvaciją ir semantiką žr. Skorupa (2019: 151–152; 2023: 200–201).

238

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

2. NESKAIDRIOS MOTYVACIJOS IR SEMANTIKOS POTAMONIMAI

Šiai kategorijai priklauso potamonimai, kurių motyvacinį aiškinimą apsunkina patvirtinančių duomenų stoka, todėl jis apsiriboja tik galimybe juos nustatyti. Tikėtina, kad pavadinimų suteikimo metu jų reikšmės buvo nominatoriui akivaizdžios, o pagrindinė motyvacija – aiški. Tačiau laikui bėgant šių potamonimų reikšmė išblėso. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad nebeliko žmonių, gyvenusių prie įvardytų upių ar upelių ir tiesiogiai žinojusių jų reikšmę. Prie reikšmių praradimo prisidėjo ir per šimtmečius vykusi kalbos raida, nes kai kurie žodžiai, tapę šių pavadinimų pagrindu, patyrė semantinių pokyčių arba visai išnyko iš vartosenos. Todėl nustatyti šių potamonimų motyvaciją gali būti sudėtinga.

2.1. Potamonimai, kurių bazės leksinis pobūdis neskaidrus

2.1.1. Iš apeliatyvų ar asmenvardžių sudaryti potamonimai gali būti įvairiai interpretuojami jų motyvacijos ir semantikos požiūriu. Jie gali atspindėti išskirtinius įvardyto vandens telkinio požymius arba perteikti posesyvumą.

Bienė (Merkio intakas) ir jo tarmiškos formos VK Bienka, Benà, Bienà (1963 m. ekspedicija) galėjo būti sudarytos analogijos principu iš potamonimo Binė arba kildinamos iš InE *bhei-, plg. Lith muš̃ti „skubėti, tekėti, trykšti“ (plg. Vanagas 1981: 63; LVŽ I 472), todėl jos gali reikšti greitą, veržlų vandens tekėjimą, tačiau tai mažai tikėtina, nes forma kelia abejonių: InE *bheiplg. Lith muš̃ti → trykštantis, greitai tekantis upelis → Bienė. Labiau tikėtina, kad potamonimas yra antroponiminės kilmės ir kildinamas iš PN Lith Benỹs arba Pol Bień, Bienia: Benedýkt (plg. PDBe), perteikiant priklausomybės reikšmę: PN Lith Ben-ỹs (arba Pol Bień, Bienia) + –ė / –a → upelis Benỹs arba Bień, Bienia priklausančiose žemėse → Bienė (Bienka, Benà, Bienà).

Čùdykas Dìdelis (Visinčios intakas) sudaro opoziciją su Čùdykas Mãžas (Čùdykas Dìdelis intakas).¹⁸ Abu potamonimai yra sudėtiniai pavadinimai, kurių pirmieji komponentai gali būti kildinami iš antroponimų Tidikas → Cidzykas → Cudzykas (Vanagas 1981: 76). Arba pirmieji komponentai

¹⁸ Daugiau apie šią opoziciją žr. Skorupa (2023: 50, 59).

Straipsniai / Articles

239

PAVEL SKORUPA

gali būti siejami su liet. cudā / cūda ‘nuostabus, nepaprastas’, plg. liet. cūdas ‘stebuklas, nuostabus dalykas’ ← iš lenk. cud ‘stebuklas, nuostabus dalykas’, arba su lenk. cudzy ‘svetimas, nepažįstamas, keistas’, arba lenk. PN Cudzik. Taigi abiejų potamonimų motyvaciją galima aiškinti keliais modeliais: 1) liet. cudā / cūda / cūdas → nuostabi, nepaprasta, stebuklinga upė → Cūdykas (Didelis / Mažas), arba 2) lenk. cudzy → keista / svetima upė → Cūdykas (Didelis / Mažas). Potamonimai taip pat galėjo būti motyvuoti PN: Tidikas / Cidzykas / Cudzykas / Cudzik → upė teritorijoje, priklausančioje Tidikas / Cidzykas / Cudzykas / Cudzik → Cūdykas (Didelis / Mažas). Skiriamieji žymenys motyvuoti upelių ilgiu.

Drukupė (Gaujos intakas) yra sudėtinis potamonimas, kurio pirmasis komponentas gali būti siejamas arba su PN Drūkas, arba su latv. drukis ‘mažas, kresnas, apkūnus vaikas’ (plg. Endzelīns 1956: 229), arba su latv. drukns ‘kresnas, apkūnus’. Todėl hidronimai su baze druk gali turėti konfigūracinę, metaforinę reikšmę (Vanagas 1981: 92). Antrasis komponentas yra liet. ùpė ‘upė’. Šio pavadinimo motyvaciją ir semantiką galima aiškinti įvardyto upelio santykiniu ilgiu – jis yra maždaug 12 km ilgio: latv. druk- + liet. ùpė → trumpa upė, upelis → Drukupė. Atsižvelgiant į galimybę, kad upelis sudarytas iš antroponimo, motyvaciją galima aiškinti upelio vieta žmogui priklausančiose žemėse, taigi perteikiant posesyvumo reikšmę: Drūk-as + liet. ùpė → upelis Drūko priklausančiose žemėse → Drūkas → Drukupė.

Ščerba (Veržos tribūtoje) gali būti antroponiminės kilmės ir sietinas su lenk. PN Szczerba arba bltr. / rus. Щурба, Щерба (plg. Biryla 1966: 280). Rajone gyvena kelios šeimos, turinčios šią pavardę. Tokiu atveju potamonimą galėjo motyvuoti asmenvardis, reiškiantis nuosavybės konceptą: lenk. PN Szczerba arba bltr. / rus. Щурба, Щерба → upė Szczerba / Щурба, Щерба priklausančiose žemėse → Ščerba. Kita vertus, potamonimas gali būti siejamas su lenk. szczerba / rus. щерба (щербина) „trūkumas, nuostolis; plyšys; tuščia vieta; tarpas; nelygumas, duobė, išdaužta vieta“ ir galėjo būti motyvuotas upės vaga, laukuose sudarančia plyšį / griovį, per kurį teka upė: lenk. szczerba / rus. щерба (щербина) → plyšyje / griovyje tekanti upė → Ščerba.

2.1.2. Iš apeliatyvo, antroponimo arba oikonimo sudarytas potamonimas gali turėti kelis jo motyvacijos ir semantikos aiškinimo variantus, plg.: Dūdōkas (Merkio intakas) tikriausiai yra liet. Suf -okas vedinys iš liet. dūdā ‘vamzdžio pavidalo medinis arba metalinis pučiamasis muzikos instrumentas (švilpynė); vamzdis’. Šis variantas tikėtinas, nes faktinė upelio vaga beveik idealiai tiesi. Taigi potamonimo semantika metaforiškai gali perteikti vamzdžio reikšmę: liet. dūd-à + -okas → upelis, kurio vaga tiesi kaip vamzdis →

240

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

Dūdōkas. Kita vertus, pavadinimą galėjo motyvuoti posesyvumo sąvoka, ir jis galėjo būti sudarytas arba iš PN liet. Dūdà, plg. modelį: PN liet. Dūdà + -okas → upelis Dūdai priklausančiose žemėse → Dūdōkas; arba jį galėjo motyvuoti vieta šalia Dudà kaimo, kuris kadaise buvo netoli Turgelių (Turgelių sen.) (plg. LVŽ II 369). Šiuo atveju motyvaciją galima aiškinti posesyvumo sąvoka, t. y. priklausymo vietai (oikonimui) reikšme.

2.1.3. Iš oikonimo arba antroponimo sudarytas potamonimas yra sudėtinis pavadinimas Juŕšiškės upėlis (Nezdilės intakas), kurio pirmasis komponentas gali būti arba liet. Suf –iškės vedinys iš PN liet. Juŕša, Juŕšą, Juŕšas, Juŕšė, Juŕšė, Juŕšia, arba Juŕšỹs (plg. LVŽ IV 268), arba oikonimo transonimizacijos į potamonimą rezultatas, nes įvardytas upelis yra netoli Juŕšiškės (Dainavos sen.). Antrasis komponentas yra nomenklatūrinis terminas, įvardijantis pavadinto objekto tipą: liet. upėlis ‘upelis’. Todėl potamonimo semantiką ir motyvaciją galima aiškinti dviem modeliais: 1) PN liet. Juŕš-, Juŕš- + –iškės + upėlis → upelis Juŕšai / Juŕšui / Juŕšei / Juŕšiai / Juŕšiui priklausančiose žemėse → Juŕšiškės upėlis⟧; 2) Juŕšiškės + liet. upėlis → upelis netoli Juŕšiškės kaimo → Juŕšiškės upėlis.

2.1.4. Iš apeliatyvo arba oikonimo sudaryti potamonimai pateikia du atvejus, kurių motyvacijos ir semantikos interpretacija turi kelis variantus.

Pasgrindā (Verseko intakas) įvardija upelį, tekantį per Vaidagų (Kalesninkų sen., Šalčininkų r.) ir Pasgrindos (Matuizų sen., Varėnos r.) kaimus. Neaišku, kuris pavadinimas yra pirminis – potamonimas ar oikonimas. Jei potamonimas yra transonimizacijos rezultatas, jo motyvaciją galima aiškinti posesyvumo sąvoka ir priklausymo vietai (oikonimui) reikšme: Pasgrinda → upelis netoli Pasgrindos kaimo → Pasgrindà. Kita vertus, potamonimas gali būti liet. pagrindà ‘kelias per pelkę, grįstas akmenimis ir išklotas šakomis’ arba liet. pažgarda ‘panieka’ variantas (plg. Vanagas 1981: 238, 247). Gali būti, kad potamonimas atspindi fiziografinius požymius ir yra motyvuotas kietu, tvirtu upelio dugnu, leidžiančiu per jį bristi. Taigi potamonimas gali perteikti brastos reikšmę: liet. pagrindà → upelis, per kurį galima bristi / upelis su brasta → Pasgrindà.

Paraistė (Šalčios intakas) įvardija upę, tekančią netoli Burtimonių, Paraistės ir Janonių kaimų (Butrimonių sen.). Ji gali būti siejama su liet. paraistỹs / paraistė̃ ‘vieta prie pelkės, apaugusi medžiais ir krūmais’, ją galėjo motyvuoti įvardyto upelio vieta šalia tokios vietos: liet. paraistė̃ → upelis pelkėtoje, medžiais ir krūmais apaugusioje vietovėje / prie tokios vietovės →⟧

Straipsniai / Articles

241

PAVEL SKORUPA

krūmais → Paraistė.^¹⁹ Pavadinimas taip pat gali būti siejamas su liet. paraistis ‘plunksniškais lapais pasižymintis papartis, augantis drėgnuose miškuose’. Taigi potamonimą galėjo motyvuoti fitoleksema: liet. paraist-is + f fleksija -ė → upelis plunksniškų lapų paparčių sąžalynais apaugusioje vietovėje → Paraistė. Kita vertus, upės pavadinimas gali būti transonimizacijos rezultatas ir motyvuotas oikonimo: Paraist-is + -ė → upelis, tekantis netoli Paraistis → Paraistė.

2.2. Iš daugiareikšmių apeliatyvų sudaryti potamonimai

Neapibrėžtas motyvacijos šaltinis šioje kategorijoje susijęs su neaiškiomis motyvuojančių apeliatyvų, priskiriamų potamonimui, charakteristikomis. Nors iškeltos hipotezės apie šių potamonimų kilmę yra tikėtinos, tikslus konceptas, kurį koduoja potamonimas, lieka nenustatytas Gervinė (Žižmos intakas) atveju; šis pavadinimas žymi upę Baltarusijoje (Bel Гер виня) ir Lietuvoje. Pavadinimas gali būti susijęs su ir yra Lith Suf -inė²⁰ vedinys iš Lith gérvė ‘gervė’ (plg. Vanagas 1970: 157) arba Lith gẽr̃vinas ‘gervės patinas’. Potamonimas gali perteikti vietos reikšmę: Lith gérv-u-ė / gẽr̃v-inas + Suf -inė → upė, prie kurios gyvena / peri gervės → Gervinė. Kita vertus, potamonimas gali būti susijęs su Lith gervinė ‘gervuogė (Rubus caesius)’, būti motyvuotas šio fitoleksemo ir perteikti vietos, kurioje prie upės auga gervuogių krūmai / sąžalynai, reikšmę: Lith gervinė → upė vietovėje, apaugusioje gervuogių krūmais → Gervinė (taip pat plg. LVŽ III 155–157).

2.3. Skirtingas reikšmes perteikiančių tos pačios formos leksemų motyvuoti potamonimai

Kelių potamonimų motyvacija ir semantika dabar yra neaiškios, nes jie, tikėtina, buvo kildinami iš tos pačios raiškos (formos) leksemų, perteikiančių skirtingas reikšmes. Utėlinė (Versecos (Versakos) intakas) gali būti Lith Suf -inė vedinys iš Lith utėlė ‘mažas besparnis parazitinis vabzdys’, motyvuotas vietos, kurioje knibžda parazitų, koncepto

^¹⁹ Pavadinimas taip pat gali būti Lith Pref pa vedinys iš fiziografinio (nomenklatūrinio) termino Lith raištas ‘medžiais ir krūmais apaugusi pelkė’ (plg. Vanagas 1981a: 24).

^²⁰ Suf vartojama vietoms žymintiems žodžiams sudaryti (Ambrazas 1993: 63, 231).

242

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

vieta, kurioje knibžda parazitų: Lith utel̇-ẽ + Suf –inē → parazitų knibždantis upelis → Utelīnė. Tačiau jis taip pat gali būti kildinamas iš Lith utel̇ynė ‘apaugusi vieta’ ir perteikti tokios vietos reikšmę: Lith utel̇-ynė + Suf –ine → upelis apaugusioje vietoje / vešlia augalija apaugęs upelis → Utelīnė.

Versekā (Merkio intakas) ir Versekā (Versakā) (Gaujos intakas), pasak Vanago (1981: 374), galėjo gauti savo pavadinimus pagal analogiją su Virsiа ir būti kildinami iš Lith vēŗstis ‘ritėti (bangomis)’, vīŗsti ‘veržtis, tekėti, trykšti’ arba iš Latv vēŗst ‘lenktis, suktis’. Kita vertus, šie pavadinimai galėjo būti kildinami iš Lith versmē ‘šaltinis, versmė; trykštanti, verdanti srovė’ arba vēŗsmas ‘išsiveržimas’. Tai, kad abi upės teka gana srauniai ir jų vingiuotomis vagomis bei aplinkiniais laukais jas maitina daugybė šaltinių, daro visas pirmiau pateiktas motyvacines versijas tikėtinas. Taigi pavadinimai gali perteikti kelias reikšmes: Lith vērš-tis / viŗsti / vers-mē / vēŗs-mas / Latv vēŗst + Lith Suf -eka → šaltinių maitinama upė / srauni, trykštanti upė / upė su vingiuota vaga → Versekā (Versakā).

Žižmà (Gaujos intakas) žymi upę Baltarusijoje (Bel Жыжма) ir Lietuvoje; Vanagas (1981: 402, 405; 1981a: 115) ją priskiria hidronimams, sudarytiems iš emocinių įspūdžių pavadinimų ir perteikiantiems emocinį vertinimą. Tačiau šis hidronimas gali būti priskirtas opozicijai gėris – blogis ir motyvuotas vandens tekėjimo keliamo garso, nes pavadinimas gali būti kildinamas iš Lith žiežti ‘urgzti, pykti, barti, staugti’, plg. Lith žiežmara ‘ragana’, žiežė, žiūžė ‘karštakošė, pikčiurna’, su formantu -ma: Lith žiže / žiūžė → pikta, staugianti upė → Žižmà.

2.4. Metaforiškumas

Konfigūracinę, metaforinę reikšmę galima įžvelgti Špigulė (Merkio intake), kurį, Vanago (1981: 335) teigimu, sudaro Špyguitis pakeitimas; šią formą vartojo apylinkės lietuviškai kalbantys gyventojai, ir ji yra Lith DIM Suf –ulė / –u(i)tis vedinys iš Lith špygà / špỹgas ‘figa; kumštis, kai nykščio galas iškištas tarp kitų pirštų’. Semantiškai tai gali būti konfigūracinės reikšmės hidronimas, siejamas su kūno dalių pavadinimais. Be to, pavadinimas gali perteikti ‘susukto šiaudų ryšulio, naudojamo stogui pradėti dengti’ arba ‘mažo, menko, skurdaus, susitraukusio’ reikšmę. Tai lemia kelias motyvacijos versijas: 1) Lith špyg-à / špỹg-as + DIM Suf -ule / -u(i)tis → mažas, menkas, skurdus, vingiuotas upelis → Špigulė (Špygūitis); arba 2) ~ → upelis, prie kurio galima prisipjauti šiaudų stogui dengti → Špigulė (Špygūitis).

Straipsniai / Articles

243

PAVEL SKORUPA

2.5. Sudėtingos semantikos potamonimai

Nagrinėjami pavadinimai galėjo kilti iš apeliatyvų, skirtingomis kalbomis galėjusių sukelti įvairias asociacijas. Tačiau dėl prieinamų duomenų stokos etimonų kilmė neaiški, todėl sunku nustatyti jų genetinį ryšį su konkrečia kalba.

Gaujā ((Bel Гаyя / Гавья), Nemuno intakas), Būgos (1961: 852) manymu, gali būti susijęs su *Gav1, *Gavjas ‘karvių upė’, kildinamu iš Latv gùovs (govs) ‘karvė’, arba su Lith gaujà ‘būrys’. Bronio Savukyno (1966: 188) nuomone, šis potamonimas gali būti susijęs su Lith góti ‘veržtis’, atgóti ‘greitai atvykti’ ir nugóti ‘greitai nueiti’. Tuo tarpu Janīs Endzelīns (1974: 565) mano, kad Gaujā susijęs su Skt džāvate ‘skubėti, skubėti’. Kitos, taip pat ir panašios, etimologijos pateikiamos LVŽ III 101. Taigi pavadinimas gali būti motyvuotas gyvūnų rūšies ir perteikti upės, tekančios per ganyklas, kuriose ganosi karvės, reikšmę: Latv gùovs (govs) → upė, palei kurią ganosi karvės → Gaujā. Kita vertus, pavadinimą galėjo motyvuoti greita vandens tėkmė: Lith góti → greita, srauni upė → Gaujā.

Merkỹs ((Bel Меръчанка / Мяркис), Nemuno intakas) galėjo kilti iš –merč arba –merk (selonų kilmės šaknies), arba iš Lith mérkti ‘smarkiai lyti’, ‘merkti, nerti į vandenį’ (plg. Būga 1961: 276; Vanagas 1970: 66), arba iš Bel мяreča ‘pelkė’ (Būga 1961: 502). Pavadinimą gali motyvuoti reguliarūs upės potvyniai lietinguoju sezonu arba pavasarį, kai ji surenka tirpstančio sniego vandenį nuo laukų, per kuriuos teka, ir perteikti patvinusios upės reikšmę: Lith mérkti + fleksija –ys → grimztanti, patvinstanti upė → Merkỹs. Be to, jį galėjo motyvuoti pelkėtas upės baseinas, perteikiantis tokią reikšmę: Bel мяр-eчa + Lith fleksija –ys → upė, tekanti per pelkėtas vietoves → Merkỹs (Меръчанка / Мяркис).

Võkė (Neries intakas) gali būti susijęs su Tat vokа ‘vanduo’ (Krajewski 2013: 225) arba su Lith vóktis ‘valyti’, vókti ‘nuimti derlių’. Abi motyvacijos versijos gali būti tikėtinos. Viena vertus, totoriai buvo žmonės, kuriuos į Lietuvą atsivedė didysis kunigaikštis Vytautas ir apgyvendino upės apylinkėse; jie ją pavadino bendriniu vandens pavadinimu. Kita vertus, šį pavadinimą galėjo motyvuoti aplinkiniai dirbami laukai arba sezoninis jų užliejimas, kai upė juos „išvalydavo / nuimdavo“. Taigi potamonimas gali turėti kelias reikšmes: 1) Tat vok-a + Lith f fleksija –ė → vanduo → Võkė; arba 2) Lith vók-tis / vók-ti + f fleksija –ė → derlių nuimanti, valanti upė → Võkė.

244

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

2.6. Spalvos motyvuoti potamonimai

Spalvos motyvuoti hidronimai yra viena universaliausių semantinių kategorijų daugelio indoeuropiečių kalbų nomenklatūroje (Vanagas 1981a: 97–101).

Ditvà (Nemuno intakas) gali būti susijęs su Thr Διτας, Διτα arba Alb ditë ‘diena’ (kuris priešistoriniais laikais galėjo reikšti ‘šviesa’) (plg. Vanagas 1970: 213; 1981: 88; LVŽ II 298). Pavadinimą galėjo motyvuoti šviesi vandens spalva ir jis galėtų perteikti šviesos, švarumo arba skaidrumo reikšmę:?Thr Διτας, Διτα / Alb ditë → šviesi, skaidri upė → Ditvà. Tačiau ši versija ginčytina ir ją reikia toliau tirti.

Juódupė (Kamenos intakas) ir Juódupė (Versecos intakas) yra susiję su Lith júoda ‘juodas’ + ųpė ‘upė’ ir iš jų kildinami (Vanagas 1970: 232–233; ibid. 248; 1981: 138; LVŽ V 204–214). Leino (2011) ir Stachowski (2018) teigia, kad spalva hidronimijoje dažnai motyvuojama spalvų opozicija, pvz., juoda–balta, ir gali būti stebima tiesioginėje geografiniu artumu pasižyminčių vandens objektų koreliacijoje. Tačiau nagrinėjamos upės nesudaro opozicijų su jokiais kitais potamonimais, motyvuotais Lith baltà ‘baltas’. Todėl jų motyvacija gali būti interpretuojama keliais būdais. Stachowski (2018) savo tyrime teigia, kad ‘juoda’ spalva toponimuose gali būti motyvuota aplinkinio dirvožemio spalvos ir derlingumo – kuo derlingesnis dirvožemis, tuo jis tamsesnis, arba objekto senumo, arba objekto reikšmingumo. Abu potamonimai žymi palyginti mažus upelius, didesnių upių intakus. Taigi abiejų spalvos komponentą gali motyvuoti upelių nereikšmingumas arba mažumas: Lith júoda + ųpė → nereikšminga, maža upė (intakas) → Juódupė. Kita vertus, abu pavadinimai gali simboliškai nurodyti apylinkes, kuriose dirvožemis derlingas, arba jų suteikimo metu galėjo perteikti kitas reikšmes.

Raudonėlė (Merkio intakas) galėjo kilti iš Lith raudónas ‘raudonas’ (Vanagas: 1981: 274) ir buvo sudarytas su Lith DIM Suf -ėlė, žyminčia pavadinto upelio mažumą. Pavadinimą galėjo motyvuoti apylinkių dirvožemio arba vandens spalva: Lith raudón-as + DIM Suf -ėlė → upelis, kurio vanduo raudonas (rudas) → Raudonėlė.

2.7. Visiškai neaiškios semantikos ir motyvacijos potamonimas (nenustatoma kilmė)

Okwa (Papio ežeras) motyvacija ir semantika yra visiškai neaiškios, nes šio straipsnio rašymo metu neturėjome jokių kalbinių ar ekstralingvistinių duomenų, kurie galėtų

Straipsniai / Articles

245

PAVEL SKORUPA

paaiškinti šio potamonimo kilmę. Šis pavadinimas yra įdomus tolesnių tyrimų atvejis.

IŠVADOS

Potamonimų motyvacinė interpretacija ir reikšmė sudaro sudėtingą ir niuansuotą tyrimų sritį, kuria siekiama išaiškinti įvairias potamonimų konotacijas, denotacijas ir implikacijas, taip pat įvairius veiksnius, galinčius ilgainiui juos formuoti ir transformuoti. Išanalizavus 55 Šalčininkai District potamonimus, galima daryti kelias išvadas.

1. Tiriamus potamonimus galima suskirstyti į dvi atskiras kategorijas: turinčius skaidrią semantiką ir motyvaciją bei pasižyminčius neaiškia semantika ir motyvacija.

A. Skaidrios motyvacijos ir semantikos potamonimai lengvai atpažįstami ir nėra dviprasmiški. Šie pavadinimai atspindi konceptus ir perteikia: a) augalų rūšių (4), b) gyvūnų rūšių (2), c) fiziografinių ypatybių (8), d) santykio su kitais objektais (6), e) vandens būklės (7), f) pavadinto objekto paskirties (3) ir g) garsinio suvokimo (2) reikšmę.

B. Neaiškios motyvacijos ir semantikos potamonimai – tai upių ir upelių pavadinimai, kurių motyvacinė interpretacija yra sudėtinga dėl nepakankamų patvirtinamųjų duomenų. Šių pavadinimų interpretacija apsiriboja vien galimomis prielaidomis dėl: a) neaiškaus leksinio pamato pobūdžio (9), b) motyvuojančio apeliatyvo polisemijos (1), c) tos pačios formos motyvuojančių leksemų, perteikiančių skirtingą reikšmę (4), d) metaforiškumo (1), e) sudėtingos semantikos, kai motyvuojanti leksema skirtingomis kalbomis perteikia skirtingas asociacijas (3), f) spalvos konceptą išreiškiančios motyvuojančios leksemos (4) ir g) nenustatomos semantikos bei motyvacijos (1).

2. Kalbų kontaktų poveikis atsekamas 11 potamonimų, kuriuose atsiskleidžia įvairūs darybos modeliai.

1) Slav kilmės potamonimai yra arba Slav Suf vediniai iš Slav PN (1), arba Lith slavų apeliatyvų transkripcijos (1), arba Lith slavų apeliatyvo ar PN transkripcija (1);

2) Kontaminuoti potamonimai yra: a) Slav afiksų vediniai iš Lith pamatų – Suf vedinys iš Lith oikonimo (1); Pref ir Suf vedinys iš Lith apeliatyvo (1); b) Lith Suf vedinys iš Slav apeliatyvo (1);

3) Neaiškios kilmės potamonimai tikriausiai sudaryti su Lith fleksijomis iš Lith / Pol PN arba InE kamieno (1); Lith apeliatyvo arba PN, arba Slav apeliatyvo arba PN (1); Lith arba Latv apeliatyvo (1); Lith arba Bel apeliatyvo (1); Lith arba Tat apeliatyvų (1).

246

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

SANTRUMPOS

Alb – albanų; approx. – apytiksliai; Bel – baltarusių; BY – Baltarusija; cf. – plg.; D – District; DIM – mažybinis; E1 – Elektrėnai; eld. – seniūnija; et al. – ir kiti; f – moteriškoji giminė; ff. – toliau; InE – indoeuropiečių; km – kılometer; Lat v – latvių; Lith – lietuvių; m – vyriškoji giminė; PN – asmenvardis; Pol – lenkų; Prus – prūsų; Rus – rusų; Skt – sanskrito; Slav – slavų; Suf – priesaga; Šlčn – Šalčininkai; Tat – totorių; Thr – trakų; Trak – Trakai; trib. – intakas; Vrn – Varėnā.

POTAMONIMŲ ŠALTINIAI

GK – Gamtos katalogas. Lietuvos vandens telkiniai [Nature Catalogue. Water Bodies of Lithuania]. Available at: http://ezerai.vilnius21.lt/.

GP – Lietuvos erdvinės informacijos portalas [Lietuvos erdvinės informacijos portalas]. Prieiga: https://www.geoportal.lt/geoportal/.

R1872 – Russia 1872 Map. Arcanum Maps – Historical Maps Online. Prieiga: https://maps.arcanum.com/en/map/russia-1872/.

ŠDMW – Šalčininkai District Municipality website. Prieiga: http://www.salcininkai.lt/.

UETK – Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras [Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras]. Prieiga: https://uetk.am.lt/.

VK – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka [Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka].

LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (updated version, 2008 & 2018). Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.

LLVVe – Latviešu literārās valodas vārdnīca 1–8 (1972–1996), internetinis žodynas, Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Prieiga: https://tezaurs.lv/llvv/.

LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.

Straipsniai / Articles

247

PAVEL SKORUPA

LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, M. Razmukaitė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018.

LVŽ IV – Lietuvos vietovardžių žodynas 4 (I–J), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021.

MW – Merriam-Webster Dictionary. Prieiga: https://www.merriam-webster.com/.

PDBe – Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“: Pavardžių duomenų bazė [Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“: Pavardžių duomenų bazė]. Prieiga: http://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze.

Skarnik.by – Mazok Aleg, Lit Serž, sud., 2015: Мазок Алег, Літ Серж, камп. Белорусско-русский словарь [Belorussko-russkij slovarʹ], elektroninė versija. Prieiga: https://www.skarnik.by/.

SRYAe – Yevgenyeva Anastasiya P., red., 1999: Евгеньева, Анастасия П. Словарь русского языка [Slovarʹ russkogo jazyka], elektroninė versija, ФЭБ «Русская литература и фольклор» [FĖB “Russkaja literatura i fol’klor”], 2002. Prieiga: http://feb-web.ru/feb/mas/mas-abc/default.asp.

WSJPe – Wielki słownik języka polskiego PAN: geneza, koncepcja, zasady opracowania, kolektyvinis leidinys, redakcinis komitetas P. Żmigrodzki, kolektyvinis leidinys, redakcinis komitetas P. Żmigrodzki, M. Bańko, B. Batko-Tokarz, J. Bobrowski, A. Czelakowska, M. Grochowski, R. Przybylska, J. Waniakowa, K. Węgrzynek, elektroninė versija, Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN/LIBRON, 2018. Prieiga: https://wsjp.pl/.

REFERENCES

Ainiala Terhi, Östman Jan-Ola, eds., 2017: Socio-Onomastics. The Pragmatics of Names, Pragmatics & Beyond New Series, vol. 275, Amsterdam: John Benjamins Publishing Company.

Ainiala Terhi, Saarelma Minna, Sjöblom Paula 2016: Names in Focus. An Introduction to Finnish Onomastics, Helsinki: Finnish Literature Society.

Alasli Malak 2019: Toponyms’ contribution to identity: The case study of Rabat (Morocco). – 29ᵗʰ International Cartographic Conference (ICC 2019), 15–20 July 2019, Tokyo, Japan; Proceedings of the International Cartographic Association 2, 1–7.

248

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

Ambrazas Saulius 1993: Daiktavardžių darybos raida, Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidykla.

Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2: lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Balsys Rimantas 2016: Jautis baltų pasaulėjautoje: nuo aukos aukščiausiems dievams iki javų dvasios. – Gimtasai kraštas 1(10), 5–12.

Bąk Piotr 1984: Gramatyka języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna.

Berezovič Elena L. 1991: Березович, Елена Л. Семантические микросистемы топонимов как факт номинации [Semantičeskie mikrosistemy toponimov kak fakt nominacij]. – Вопросы ономастики [Voprosy onomastiki] 19, 75–90.

Biryla Mikalaj V. 1966: Бырыла, Мікалай В. Беларуская антрапанімія. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы [Belaruskaja antrapanimija. Ulasnyja imiony, imiony-mjanuški, imiony pa bac’ku, prozviščy], Мінск: Навука і Тэхніка [Minsk: Navuka i Tehnika].

Biryla Mikalaj V., Šuba Pavel P. 1985: Бырыла, Мікалай В., Шуба, Павел П. Беларуская граматыка [Belaruskaja gramatyka] 1, Мінск: Навука і Тэхніка [Minsk: Navuka i Technika].

Būga Kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga Kazimieras 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

Dobrić Nikola 2010: Theory of Names and Cognitive Linguistics – the Case of the Metaphor. – Filozofia i društvo 21, 135–147.

Dundulienė Pranė 2008: Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Endzelīns Jānis 1956: Latvijas PSR vietvārdi, Rīga: Latvijas PSR zinātņu akadēmija.

Endzelīns Jānis 1974: Darbu izlase, sēj. 2, Rīga: Zinātne.

Hobbes Thomas 2002 [1655]: Of Names, ed. with a prefatory note by S. Brendler, Hamburg: Baar-Verlag.

Jovaiša Eugenijus 2012: Aisčiai. I knyga. Kilmė, Vilnius: Edukologija.

Straipsniai / Articles

249

PAVEL SKORUPA

Jovaiša Eugenijus 2014: Aisčiai. II knyga. Raida, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2016: Aisčiai. III knyga. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2020: The Aestii. The Western Balts, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Jovaiša Eugenijus 2020a: Kapai ir žmonės, Vilnius: Unseen Pictures.

Jurkštas Jonas 1985: Vilniaus vietovardžiai, Vilnius: Mokslas.

Karpenko Elena, Golubenko Lidiya 2015: Problems of Cognitive Onomastics. – Записки з ономастики [Zapiski z onomastiki] 18, 285–293.

Kövecses Zoltan 2002: Metaphor: a practical introduction, New York: Oxford University Press.

Krajewski Józef 2013: Wilno i okolice: przewodnik, Piastów: Oficyna Wydawnicza „Rewasz”.

Kripke Soul 1972: Naming and Necessity, Cambridge: MA Harvard University Press.

Lakoff George, Johnson Mark 1980: Metaphors we Live By, Chicago: The University of Chicago Press.

Leino Antti 2004: Pikes and perches go together, a data-analytical view on Finnish lake names. – Papers from the 30^th Finnish Conference of Linguistics, Studies in Languages 39, Joensuu: University of Joensuu, 79–84.

Leino Antii 2005: In search of naming patterns: a survey of Finnish lake names. – Naming the World. From Common Nouns to Proper Names. Proceedings from the International Symposium, Zadar, September 1^st–4^th, 2004, QUADRION 1, Roma: Società Editrice Romana, 355–367.

Leino Antii 2007: Construction Grammar in onomastics: the case of Finnish hydronyms. – Proceedings of the 22^nd International Congress of Onomastic Studies 1, 297–309.

Leino Antii 2011: Place-Names as Constructions. – Onoma 41, 215–235.

Podol’skaja Nataliya V. 1978: Подольская, Наталия В. Словарь русской ономастической терминологии [Slovar’ russkoj onomastičeskoj terminologii], Москва: Наука [Moskva: Nauka].

Reszegi Katalin 2012: Cognitive Approaches to Hungarian Toponymy. – Onoma 47, 367–379.

250

Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

Rut Marija È. 2001: Рут, Мария Э. Антропонимы: размышления о семантике [Antroponimy: razmyšlenija o semantike]. – Известия Уральского государственного университета [Izvestija Ural’skogo gosudarstvennogo universiteta] 20, 59–64.

Savukynas Bronys 1966: Ežerų vardai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 183–194.

Shvedova Natalija Y. 1980: Шведова, Наталия Ю. Русская грамматика [Russkaja grammatika] 1, Москва: Наука [Moskva: Nauka].

Sjöblom Paula 2011: a Cognitive Approach to the Semantics of Proper Names. – Onoma 41, 63–82.

Skorupa Pavel 2019: Semantic Oppositions in Vilnius County Toponyms. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 139–159.

Skorupa Pavel 2021: Footprints of Language Contacts in the Present-Day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: The Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 219–243.

Skorupa Pavel 2023: Semantics of Present-Day Vilnius County Toponym Oppositions: Doctoral Dissertation, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Stachowski Kamil 2018: O opozycjach kolorystycznych w ojkonimii Polski. – Acta onomastica 59, 197–214.

Stunžaitė Alisa 2022: Manifestation of Physis in Vilnius County Drymonymy. – Acta Linguistica Lithuanica 87, 155–176.

Svidersnienė Dalia 2016: Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 75, 243–273.

Svidersnienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 78–102.

Sviderskienė Dalia 2019: Priesaginių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 110–140.

Svidersnienė Dalia 2022: Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (1935–1937) helonimų motyvacija. – Lituanistica 68(1), 43–65.

Szerszunowicz Joanna 2010: Some Remarks on Cultural Connotations of Urbanonyms and Idiomaticity in a Contrastive Perspective. – Acta onomastica 41(2), 547–555.

Ullmann Stephen 1969: Words and Their Use, London: F Muller.

Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis.

Straipsniai / Articles

251

PAVEL SKORUPA

Vanagas Aleksandras 1981a: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153.

Vanagas Aleksandras 1988: Lietuvių vandenvardžiai, Vilnius: Mokslas.

Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Van Langendonck Willy 2007: Theory and Typology of Proper Names, Berlin: de Gruyter.

Van Langendonck Willy 2013: A Semantic-Pragmatic Theory of Proper Names. – Acta Linguistica Lituanica 69, 99–129.

Van Langendonck Willy, Van De Velde Mark 2016: Names and grammar. – The Oxford Handbook of Names and Naming, ed. C. Hough, Oxford: Oxford University Press.

Van Langendonck Willy 2017: A Dichotomy in the Diachronic Structure of Family Names. – Proceedings of ICONN 4, 45–50.

Zinkevičius Zigmas 2011: Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Kognityvinis požiūris į Šalčininkų rajono potamonių motyvaciją ir semantiką

SANTRAUKA

Remiantis kognityvinės onomastikos teorijomis, straipsnyje analizuojami Šalčininkų rajono potamonimai. Vykdant tyrimą laikomasi požiūrio, kad potamonimai, kaip ir visi toponimai, turi reikšmę, kuri yra formuojama keleto veiksnių, tokių kaip tam tikros teritorijos geografija, istorija, kalba, kultūra ir pan. Šalčininkų rajonas, užimantis pietinę Vilniaus apskrities dalį, ribojasi su Vilniaus, Trakų ir Varėnos rajonais bei Baltarusija. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, nors Lietuvos teritorijoje, įskaitant Šalčininkų rajono savivaldybės žemes ir teritorijas, plytinčias gerokai toliau į rytus ir pietryčius nuo dabartinės Lietuvos teritorijos, nuo seno gyveno etninės baltų gentys, šiuo metu dauguma Šalčininkų rajono gyventojų tapatina save su lenkais, o lietuviai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai sudaro mažumą. Todėl šis rajonas yra lingvistinius tyrimus įkvepianti vieta, nes čia kalbiniai kontaktai daro poveikį įvairioms gyvenimo sritims, įskaitant ir kultūrą. Tyrimo rezultatai parodė, kad 55 išanalizuoti potamonimai gali būti suskirstyti į dvi grupes. Skaidrios motyvacijos ir

252

Acta Linguistica Lituanica LXXXVII

Motivation and Semantics of Šalčininkai District Potamonyms: A Cognitive Approach

semantikos potamonimai (32 atvejai) yra lengvai atpažįstami ir aiškiai perteikia augalijos (4), gyvūnijos (2) rūšių, fiziografinių ypatybių (8), santykio su kitais objektais (6) vandens būsenos (7), įvardyto objekto paskirties (3) ir vandens skleidžiamo garso (2) reikšmes. Tuo tarpu neaiškios motyvacijos ir semantikos potamonimai (23 atvejai) kelia aiškinimo sunkumų dėl ne visai aiškaus leksinio pamato (9), motyvuojančio apeliatyvo polisėmijos (1), tos pačios formos motyvuojančių leksemų, galinčių perteikti skirtingą reikšmę (4), metaforiškumo (1), sudėtingos semantikos, kai motyvuojanti leksema skirtingose kalbose sukelia skirtingas asociacijas (3), motyvuojančia leksema išreiškiama spalvos samprata (4) bei dėl visiškai neaiškios vardo kilmės (1). Taip pat tyrimas atskleidė kalbinių kontaktų įtaką rajono potamonimijai – identifikuota 11 potamonimų, kurie parodo skirtingus darybos modelius: 1) slaviškos kilmės potamonimai – slavų asmenvardžio su slaviška priesaga vedinys (1), slavų apeliatyvinis vedinys – jo transliteracija į lietuvių kalbą (1), slavų apeliatyvinis ar asmenvardinis vedinys – jo transliteracija į lietuvių kalbą (1); 2) mišrios darybos potamonimai, kurie yra a) slaviškų afiksų vediniai iš lietuvių kilmės pamatinio žodžio – slavų priesagos vedinys iš lietuviškos kilmės oikonimo (1), slavų priešdėlio ir priesagos vedinys iš lietuviškos kilmės apeliatyvo ir b) lietuvių priesagos vedinys iš slaviškos kilmės apeliatyvo (1); 3) ne visai aiškios kilmės potamonimai lietuviškų galūnių vediniai iš lietuvių ar lenkų asmenvardžio ar indoeuropiečių pamatinio žodžio (1), lietuvių arba slavų apeliatyvo ar asmenvardžio (1), lietuvių ar latvių apeliatyvo (1), lietuvių ar baltarusių apeliatyvo (1), lietuvių ar totorių apeliatyvo (1). Tikėtina, kad nominacijos metu potamonimų reikšmės ir jų motyvacija įvardytojui buvo aiškios.

Įteikta 2023 m. kovo 23 d.

PAVEL SKORUPA

Lietuvių kalbos institutas

Petro Vile išio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva

[email protected]

Straipsniai / Articles

253