S aipsniai / A icles 331
NAGLIS KARDELIS
Vilniaus uni e si e as
ORCID id: o cid.o g/0000-0002-2179-3754
Mokslinių y imų k yp ys: kalbos iloso ija, An ikos
iloso ija, Vidu amžių iloso ija, eligijos iloso ija.
DOI: doi.o g/10.35321/all84-16
KALBA IR TIKROVĖ
Kalbos i ik o ės san ykis – įdomiausia i sunkiausiai sp endžiama kalbos
iloso ijos p oblema. Ji u i daug aspek ų, nes i pa i ik o ė ski inguose iloso-
inės analizės kon eks uose y a su okiama bei nusakoma ski ingai.
An ai įmanoma i i ai, ką pa adin ume idine pačios kalbos ik o e – ima-
nen ine kalbos p igim imi, pasi eiškiančia į ai iais kalbos mokslo analizuoja-
mais lygmenimis. Kalbos pasaulis, a si e ian is ž elgian iš kalbos, kaip užda os
sis emos, idaus, i e inamas idiniais pačios kalbos ma ais, y a isiškai ski -
ingas nuo pasaulio, a si e iančio anapus pačios kalbos ibų. Imanen inė kalbos
ik o ė nesu ampa su a už pačios kalbos ibų a si e iančia ik o e, ku ią kalba
pašauk a p akalbin i i apie ku ią ji p i alo bylo i. Žodžio, kaip pačios kalbos
„daik o“, iesa y a ski inga nuo užkalbinės ik o ės daik o iesos: pa yzdžiui,
išaiškinę ieno a ki o žodžio e imologiją, a skleidžiančią kalbinę „ iesą“ apie
uo žodžiu į a dijamą daik ą, sa aime nesužinome iesos apie pa į daik ą, eg-
zis uojan į anapus kalbos, no s kalba mums gali su eik i e ingų įž algų, kaip
u ė ume apie ą daik ą mąs y i.
A ba š ai ki as pa yzdys: no s imanen inėje kalbos ik o ėje – žodžių ik o-
ėje – aiškiai b ėžiama daik iškumo i p ocesualumo ski is, mo ologijos lyg-
meniu pasi odan i kaip a dažodžio i eiksmažodžio ski is, ž elgian kasdie-
niu ž ilgsniu, a odo kaip eisingai pa odan i už pačios kalbos ibų egzis uojan į
ski umą a p objek ų i p ocesų, is dėl o ji negali bū i laikoma sa aime – be
esminių išlygų i ko ekcijų – būdinga pačiai užkalbinei ik o ei, ku i y a ge o-
kai sudė ingesnė, keis esnė i mįslingesnė už kasdienės pa i ies a e iamą jos
pa i šių: juk, kaip eigė seno ės g aikų iloso as Pa menidas, bū is y a monoli-
iškai ien isa, apa i sau, nejudan i i nekin an i, o šiuolaikiniai izikai jam gal-
bū p i a ų sakydami, kad isa izinė ik o ė y a iek ien isa, jog apsk i ai ne-
įmanoma kalbė i apie g iež ai lokalizuo us i ienas nuo ki o a ski us daik us,
be o, i pa s laikas – o su juo i ai, ką su okiame kaip laike išsiskleidžiančius
NAGLIS KARDELIS
332 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
ski ingus į ykius – ė a kasdienio žmogiškojo pa y imo iliuzija, no s i labai
į aigi.
Beje, ai ik ienas konk e us pa yzdys, ku iuo no ėjome a k eip i dėmesį į
ai, jog idinėje pačios kalbos ik o ėje – žodžių, jų eikšmių, mo ologinių bei
sin aksinių o mų ik o ėje – a siskleidžiančių „ iesų“ ne u ė ume nek i iškai
apa in i su iesa apie už kalbos ibų egzis uojan į pasaulį. Tai, ką pa adin ume
idine pačios kalbos ik o e, i ia eikiau ling is ika nei iloso ija (neben bū u-
me dideli Heidegge io ge bėjai), o apie kalbos i užkalbinės ik o ės – ik os i-
k o ės – san ykį y a pašauk a mąs y i iloso ija. Tiesa, e a p ipažin i, kad kal-
bos iloso ija aip pa domisi uo, kaip kalboje s eigiasi kalbinis pasaulio aizdas
i kaip kalba a spindi bei a aizduoja užkalbinę ik o ę ski ingais sa o sis emos
lygmenimis. Nepaisan o, iloso ijai is dėl o įdomiausiais y a pa s adikaliai ke-
liamas kalbos i ik o ės san ykio klausimas.
Filoso ai, s a s ydami šį klausimą, ka ais puola į du k aš u inumus, ku iuos
daba glaus ai ap a sime i pa eiksime jų k i iką.
Pi masis k aš u inumas y a susijęs su požiū iu, kad užkalbinė ik o ė egzis-
uoja, be kalboje ji a ba iš iso niekaip nea sispindi, a ba jos kalbinis a aizdas
y a isiškai išk eip as i neadek a us. Kai ku ie šį požiū į išpažįs an ys iloso ai į
ik o ę i kalbą ž elgia kaip į du nesusisiekiančius indus: šių mąs y ojų įsi ikini-
mu, nė a aip, kad žmogus apsk i ai ne u ė ų jokios p ieigos p ie ik o ės – jis
u įs galimybę ją pa i i kūno juslėmis, isų pi ma ega, be ai, apie ką byloja
kalba, ypač abs ak i, a i auk a nuo juslinio u inio, y a ne ne išk eip as už-
kalbinės ik o ės a aizdas, o eikiau pseudo ik o ė, užkalbinės ik o ės alsi-
ikacija. Toks požiū is neiš engiamai e čia ž elg i į kalbą į a iai, skep iškai i
ne nihilis iškai, nesi ikin , kad kalba kada no s pajėgs a e i užkalbinės ik o-
ės gelmes i slėpinius a su eiks iloso inės įž algos galią. Šis k aš u inis kalbos,
kaip, saky ume, iloso iškai i egzis enciškai neįgalios, e inimas y a ydingas
loginiu a ž ilgiu, nes susidu ia su neį eikiamais idiniais p ieš a a imais.
Juk jei kalba niekaip nepajėgi p isilies i p ie ik o ės, ki aip a ian , jei kalba
sa o san ykyje su ik o e pasi odo kaip isiškai neįgali, galima bū ų paklaus-
i, kaip iloso as, s a s an is apie okį kalbos neįgalumą, galė ų ap i pajėgus
iek pa s jį su ok i, iek ki iems komunikuo i ne kaip ki aip, o bū en kalbos
p iemonėmis, a siž elgian į ai, kad kalbos neįgalumo eo ijos dės omos kal-
ba, mokslinguose iloso iniuose ak a uose. Pap asčiau sakan , jei kalba minė u
a ž ilgiu bū ų isiškai neįgali, ji nebū ų įgali ne pe eik i žinios apie sa o neį-
galumą. Aki aizdu, jog kalbos i kalbinio mąs ymo p iemonėmis o muluojan
okias kalbos neįgalumo eo ijas, bū en kalba – isų pi ma kalbinis mąs ymas –
ampa kalbos i užkalbinės ik o ės bend ama iškumo a nebend ama iškumo
ma u i – kalba mąs ančio bei kalbančio iloso o asmenyje – šį ma ą pasi el-
kiančiu a bi u. Tas, ku is aklas nuo pa gimimo, juk nė a pajėgus su ok i bei
Kalba i ik o ė
Kalba i likimai / Language and des iny 333
e in i egos i aklumo ski umo, kaip i as, ku is nejaučia skonio, negali su-
ok i bei apib ėž i, kuo ski iasi skonis i beskoniškumas.
K i ikuojan šią adikalią kalbos i ik o ės san ykio ak uo ę bū ų galima
paklaus i i kiek ki aip: jei ne kalba, ai kokiu bū en į ankiu, nes a bu, jusli-
niu a an jusliniu, iloso as y a pajėgus pa i i kalbos neįgalumą i žinią apie jį
pe duo i ki iems? Da an p ielaidą, kad kalba i ik o ė iš iesų y a a um du
nesusisiekian ys indai, aip pa ki ą p ielaidą, jog iloso as, nepaisan kalbos ne-
įgalumo, is dėl o u i ku ią no s ki ą p ieigą p ie ik o ės, a kime jusles a
nedisku sy ios – nekalbinės – in uicijos galią, is dėl o išlieka neaišku, kaip
okia neįgalia kalba iloso as y a įgalus ki iems komunikuo i žinią apie kalbos
neįgalumą.
Kalbą i užkalbinę ik o ę a um d iem nesusisiekiančiais indais laikan ys
mąs y ojai susidu ia su da ienu neį eikiamu p ieš a a imu. Jei laikomasi po-
žiū io, kad, nepaisan kalbos negebėjimo a e i ik o ę, žmogus is dėl o u i
juslinę p ieigą p ie jos, nepaaiškinamu pa adoksu ampa kalbos aizdingumas,
an juslinės juslinių įspūdžių ep ezen acijos medijuojančioje kalbos ženklų e -
pėje galia: juk kiek ienam poe ui i p ozininkui y a puikiai žinoma iesa, kad
kalbos e pėje įmanoma pamėgdžio i iesioginius juslinius įspūdžius – eilė aš-
čiuose, omanuose i d amose žodžiais apy i aizdus, skleis i ga sus bei k apus,
pe eik i skonio i ly ėjimo pa i is. Ma jei da oma p ielaida, kad kalba, kaip esą
adikaliai an juslinė e pė, ne u i su juslumu jokio bend o ma o, ampa neaišku,
kaip kalboje ampa įmanoma – no s i ne iesiogiai, medijuo u būdu – iksliai
i ned ip asmiškai pe eik i sub ilius juslinius įspūdžius. Jei p ipažįs ame, kad
bū en juslės mums su eikia p ieigą p ie ik o ės, ka u neiš engiamai u ime
p ipažin i, jog bū en uo būdu i laipsniu, ku iais kalba, kaip juslinius įspūdžius
ženkliškai medijuojan i e pė, geba pamėgdžio i juslumą, ji – ka u su pačio-
mis nemedijuo omis juslėmis – mums aip pa su eikia am ik ą, no s i kiek
silpnesnę, p ieigą p ie užkalbinės ik o ės.
Beje, kaip a ski ą p oblemą, kylančią iloso ams, pe dėm adikaliai a ski ian-
iems kalbos i ik o ės plo mes, eikė ų s a s y i klausimą, a i pačius jusli-
nius įspūdžius įmanoma pa i i absoliučiai g ynu, kalbiškai nemedijuo u būdu.
Juk labai ikė ina – a eikiau ne neabejo ina, kad juslinius įspūdžius žmogus
pa i ia aip s ip iai i sod iai ne ik dėl juslių pačių sa aime s eikumo i s ip u-
mo, be i dėl o an juslinio „a spal io“ a „p ieskonio“, ku į iems įspūdžiams
juslinio pa y imo me u su eikia medijuojan i kalbinės e pės galia: izinis po-
y is, susie as su p isiminimais, kū ybingos aizduo ės pagimdy ais aizdiniais,
a ei ies p ojekcijomis, kalbos igū ų žaismu a ne am ik omis abs akčiomis
min imis, – ki aip a ian , susie as su uo, kas iksuojama, s eigiama a iesiog
spon aniškai gims a kalbos e pėje, ampa ge okai s ip esnis už g yną, nuo kal-
bos a sie ą izinį po y į.
NAGLIS KARDELIS
334 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
No s o i negalime iesiogiai pa ik in i, labai ikė ina, kad dėl kalbos eikia-
mo an juslinio – simbolinio – juslinių įspūdžių medija imo bei sus ip inimo,
ne i juslinius po y ius žmogus pa i ia s ip iau, sod iau i eksp esy iau nei ne-
kalbančios gy os bū ybės. Kalba i kalbinis mąs ymas mums leidžia e lek uo i
juslinę pa i į, ža ė is i gė ė is juslinių įspūdžių s ip umu bei sod umu. Bū y-
bėms, ku ios negeba kalbė i i kalbiškai mąs y i, ši p i ilegija nė a su eik a. Šia
p oga e a a k eip i dėmesį į ai, kad ne i ie mąs y ojai, ku ie kalbą pe nelyg
nu e ina, o jusles ge okai pe e ina, pa į sa o ža ėjimąsi juslinės pa i ies ga-
lybe – kaip, beje, i pe dė ai pab ėžiamą p a ają a p „neįgalios“ kalbos i „įga-
lių su pe i šiu“ juslių – geba ki iems pe eik i bū en kalba i ik kalba, o ne
juslėmis, in ui y iai, elepa iškai a da kokiais ki ais kūno a sielos į ankiais.
Aki aizdu, kad bū en kalba, o ne juslės pačios sa aime kalbos įgalumą nei-
gian iems mąs y ojams su eikia galią aiškiai su ok i i mąs ymu e lek uo i jus-
linės pa i ies įspūdingumą. Tad iš iesų mes ne negalime eig i, kad p ieigą
p ie užkalbinės ik o ės žmogui su eikia ien g ynosios juslės – ko ek iškiau
bū ų eig i, jog okią p ieigą p ie ik o ės, kokia apsk i ai įmanoma žmogui, su-
eikia ne iek g ynosios juslės pačios sa aime a g ynoji kalba pa i sa aime, o
eikiau kalba i juslės ka u, są eikaudamos ien isoje žmogiškojoje pa i yje.
An asis kalbos i ik o ės san ykio e inimo k aš u inumas eiškiasi požiū iu,
kad „ ik a“ ik o ė apsk i ai neegzis uoja, o jos iliuzija s eigiasi kalboje, už ku-
ios ibų esą iš iso nieko nė a. Tai dažniausiai su pos mode nis ine iloso ija
siejamas požiū is, ku iam didelę į aką y a pada ęs s uk ū alis ų i pos s uk ū-
alis ų siekis analizuo i kalbą kaip užda ą sis emą, ku ios kiek ienas elemen as
apib ėžiamas pe san ykį su ki ais jos elemen ais, o ne uo, kas y a – a galė ų
bū i – už os sis emos ibų. S uk ū alis iškai analizuojan kalbos, kaip ien isos
i užda os sis emos, eikimą, nebū ina da y i p ielaidos, kad kas no s egzis uoja
už šios sis emos ibų, nes isus kalbos sis emos elemen us, unkcionuojančius
į ai iuose jos lygmenyse, įmanoma aiškiai apib ėž i emian is ų elemen ų san-
ykiais su ki ais sis emos elemen ais.
S uk ū alizmui a s o aujančių ling is ų aiškinimai, kaip kalbos sis emoje
am ik ų bina inių opozicijų pag indu s eigiasi žemesniųjų kalbos lygmenų
elemen ai, okie, kaip onemos, ku ių onologinė apa ybė apib ėžiama ne izo-
liuo ai, o san ykyje su ki ais o pa ies lygmens elemen ais, pos s uk ū alis ų
i pos mode nis ų bu o eks apoliuo i į ge okai aukš esnius, su eikšmių bei
p asmių s eig imi susijusius kalbos sis emos lygmenis. Pos mode nis ų požiū-
iu, be ku io lygmens kalbinio ženklo, an ai okio, kaip žodis, eikšmė s eigiasi
dėl am ik ų di e encinių ski umų, apib ėžiančių ženklų san ykius sis emoje,
o ne dėl ženklo signi ikan o (žymiklio) yšio su anapus kalbos – „ ik oje“ i-
k o ėje – egzis uojančio signi ika o (žyminio), nes, kaip eigia pos mode nis-
ai, apa ūs sau signi ika ai, ku iuos, emdamiesi adiciniu požiū iu, laiky ume
Kalba i ik o ė
Kalba i likimai / Language and des iny 335
egzis uojančiais anapus kalbos, iš iesų esą ė a signi ikan ų judėjimo pačioje
kalbos e pėje sukel a iliuzija.
P iėmę pos mode nis inę kalbos p igim ies ak uo ę kalbą u ė ume su ok i
kaip „plokščią“ i g iež ai „ho izon alią“ – ki aip sakan , kaip ien sin aksinę –
sis emą, o subjek y iai pa i iamą „ e ikaliojo“ seman inio kalbos lygmens, esą
apib ėžiančio kalbos yšį su anapus jos ibų esančia ik o e, ealumą p i alė u-
me laiky i ien kalbine iliuzija, kylančia dėl „ho izon aliajame“ – kalbos sin-
aksės – lygmenyje nuola yks ančio signi ikan ų judėjimo.
Paimkime labai supap as in ą am ik os hipo e inės kalbos sis emos, suda-
y os iš ijų elemen ų – a, b i c – pa yzdį. Remian is įp as u klasikiniu požiū-
iu, kalbos elemen o a eikšmę okioje iš ijų elemen ų suda y oje sis emoje
nus a y ų jo san ykis su užkalbinėje ik o ėje egzis uojančiu jo a i ikmeniu A;
a i inkamai elemen ų b i c eikšmes nus a y ų jų san ykiai su užkalbiniais jų
a i ikmenimis B i C (didžiąsias aides užkalbinėje ik o ėje egzis uojan iems
kalbos elemen ų a, b i c a i ikmenims pažymė i pa inkome pab ėždami didesnį
on ologinį jų ealumą palygin i su pačioje kalbos e pėje egzis uojančiais ele-
men ais, pažymė ais mažosiomis aidėmis). O š ai emian is pos mode nis iniu
požiū iu, kalbos elemen o a eikšmę iena eikšmiškai apib ėž ų jo san ykis su
elemen ais b i c; elemen o b eikšmę – jo san ykis su elemen ais a i c; elemen o
c eikšmę – jo san ykis su elemen ais a i b.
Pos mode nis ų įsi ikinimu, bū en aip – ci kulia iai – s eigiasi i įp as oje
kasdienėje kalboje (i apsk i ai be kokioje kalboje) a ojamų žodžių eikšmės:
a kime, žodžio „medis“ eikšmė s eigiasi ne kaip am ik o ga sinio a g a inio
signi ikan o yšio su anapus kalbos žaliuojančiu medžiu (kaip signi ika u) ezul-
a as, o kaip žodžio „medis“ ho izon aliųjų san ykių, a kime, su žodžiais „lau-
kas“, „di a“, „dangus“, „saulė“ i . ., ezul a as.
G įžę p ie kalbos i ik o ės san ykio s a s ybų galė ume paklaus i, kaip,
emian is ką ik glaus ai ap a a pos mode nis ine kalbos p igim ies samp a a,
kalboje s eigiasi pa ies žodžio „kalba“ eikšmė.
Ski ingai nei ki i kalboje a ojami žodžiai, ku ie kalbos sis emoje – kaip
am ik os apim ies aibėje – egzis uoja kaip į ją įeinan ys singulia ūs „ aškiniai“
elemen ai a mažesnės apim ies poaibiai, žodžio „kalba“ a eju šis kalbos ele-
men as – kaip žodžių aibės dalis – su ap ų su isa žodžių aibe. Tai eiškia, kad,
siekdami „pos mode niai“ apib ėž i kalbą, u ė ume joje pačioje – kaip didžiau-
sioje kalbos elemen ų aibėje – ieško i ki ų elemen ų, ku ie su eik ų galimybę
ci kulia iai apib ėž i žodžio „kalba“ eikšmę. Iš ka o susidu ume su neišsp en-
džiamu pa adoksu: okie elemen ai, būdami anapus žodžio „kalba“ ibų, ka -
u is iek p i alė ų bū i kalbos, kaip isus mažesnius elemen us į aukiančios
sis emos, iduje. Aki aizdu, jog ai bū ų neįmanoma – okių elemen ų nega-
lė ume as i pačios kalbos sis emos, kaip didžiausios – isus ki us elemen us
NAGLIS KARDELIS
336 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXIV
ap ėpiančios – aibės iduje, nes kalba jau iš anks o ap ėp ų bei į auk ų iską,
ką joje įmanoma pasaky i.
Tad jei žodį „kalba“ no ė ume apib ėž i pos mode nis ams įp as u ci kulia-
iu būdu, u ė ume as i kažin ką, kas egzis uo ų ne kaip am ik as elemen as
pačios kalbos sis emos iduje, o kaip anapus jos egzis uojan is nep iklausomas
elemen as, ku į galė ume pasi elk i kaip kalbos apib ėžimo a spi ies ašką. Ta-
čiau, emian is pama ine pos mode nis ų nuos a a (ben jau adikaliausia šios
nuos a os e sija), anapus kalbos nė a i negali bū i nieko – aigi anapus kalbos
nė a i negali bū i jokių išo inių elemen ų, ku ie mums galė ų ap i a spi ies
aškais ci kulia iai apib ėžian žodžio „kalba“ eikšmę.
Tad emian is pačių pos mode nis ų a gumen acijos logika, am, kad api-
b ėž ume žodžio „kalba“ eikšmę, aigi i sup as ume, kas y a kalba, neiš en-
giamai p i alo egzis uo i ne ik kalba, be i kažin kas anapus pačios kalbos ibų,
nes a bu, kas ai bebū ų i kaip ai bebū ų adinama. Da an p ielaidą, kad už
kalbos ibų jau nieko nė a, bū ina p ipažin i, jog kalbos okiu a eju jau neįma-
noma su ok i i apib ėž i emian is jos san ykiu su uo, kas bū ų už jos ibų, o
ai ka u eikš ų, kad jos – emian is bū en pos mode nis ine be kokių eikš-
mių apib ėžinėjimo logika – jau nebū ų įmanoma apib ėž i niekaip, aigi i ne-
bū ų įmanoma sup as i, kas apsk i ai y a kalba. Tokiu a eju kalba iesiog i bū ų
iskas, kas egzis uoja, ji su ap ų su ik o e i bū ų pa i ik o ė – i , beje, dėl ik o ės
i kalbos su ap ies ši ik o ė nebū ų mažiau iliuzinė, nes pap asčiausiai neegzis uo ų
pa s jos ik o iškumo a ne ik o iškumo ma as.
Kaip a skleidėme ką ik išdės y u a gumen u, pos mode nis ų įsi ikinimas,
kad už kalbos ibų nė a nieko, o pa i ik o ė ė a kalbos e pėje s ichiškai ky-
lan i iliuzija, emian is bū en pačių pos mode nis ų įsi aizda imu, kaip kalbos
sis emoje s eigiasi eikšmės, neiš engiamai eda p ie iš ados, jog, jei anapus
kalbos ibų nė a nieko, kas su eik ų ben ieną išo inį a spi ies ašką, ku iuo
galė ume em is mėgindami apib ėž i žodžio „kalba“ eikšmę, uome kalbos,
su ampančios su didžiausia isa ko, kas ik egzis uoja, aibe, jau neįmanoma api-
b ėž i i su ok i emian is kalbos san ykiu su uo, kas ji nė a; uome p i alome
p ipažin i, kad kalba i y a ik o ė, nes ji i y a iskas, kas egzis uoja.
Taigi ik a ik o ė, nepaisan pos mode nis ų įsi ikinimo, kad ji ė a ien kal-
binė iliuzija, okiu a eju p i alė ų bū i p ipažin a kaip ealiai egzis uojan i, ne-
paisan o, kad ji su ap ų su kalba, nes kalba i ik o ė bū ų iesiog du ski ingi
o pa ies slėpiningo i neįmanomo apib ėž i egzis uojančių dalykų ise o nusa-
kymo būdai.
Pa adoksalu ai, kad pos mode nis inis ik o ės ealumo neigimas emian is
sa i u įsi aizda imu, kaip kalboje s eigiasi eikšmės, a siskleidžia kaip anali-
iškai p ieš a ingas i sa e paneigian is – neigian užkalbinę ik o ę pa i kalba,
ku ios jau neįmanoma apib ėž i i aiškiai, apib ėž ai pamąs y i emian is jos
Kalba i ik o ė
Kalba i likimai / Language and des iny 337
san ykiu su kokia no s už jos ibų egzis uojančia išo ybe, kaip pla esniu už pačią
kalbą jos su okimo i apib ėžimo kon eks u, neiš engiamai p i alo bū i mąs o-
ma kaip apa i ik o ei – iš iesų kaip ienin elė įmanoma ik o ė.
Pa eik oji abiejų k aš u inių požiū ių į kalbos i ik o ės san ykį k i ika mus
u i nu eik i il ingai. P i alome da y i okią iš adą: bū en ak as, kad mes –
no s galbū i ne iki galo aiškiai – su okiame, kas y a kalba, kaip i ki as s a bus
ak as, jog kalba mums y a eikalinga kaip il as, sujungian is mus, kalbančiuo-
sius, ne ik ienus su ki ais, be i su uo, kas ply i anapus kalbos, aki aizdžiai
odo ben is dalykus: pi ma, kad kalba i užkalbinė ik o ė y a ski ingos ie-
na nuo ki os, nes jei jos su ap ų, kalbos mums ne ne eikė ų – mes ne apsk i ai
nesup as ume i negalė ume sup as i, kas y a kalba; an a, kad kalba i ik o ė,
no s i ski ingos iena nuo ki os, nė a isiškai a ski os, nes jei jos bū ų isiš-
kai a ski os, kalba mums i ėl nebū ų naudinga kaip il as, jungian is mus su
uo, kas y a už jos ibų; ečia, kalba, no s i labai u inga, isada y a sku desnė
už anapus jos ply inčią ik o ę, nes jei ji bū ų okia pa u inga, mes geis ume
pasilik i kalbos iduje i neno ė ume išei i už jos ibų – kalbos mums i šįka
ne eikė ų kaip il o, ku iuo no ė ume ženg i į mus gundančią pažadė ąją žemę,
bū iškumu i u ingumu p anoks ančią kalbą...
Į eik a 2021 m. gegužės 17 d.
NAGLIS KARDELIS
Vilniaus uni e si e as
Filoso ijos akul e as
Uni e si e o g. 9/1, LT-01513 Vilnius, Lie u a
naglis.ka delis@ s . u.l
