110
Iš lie u ių li e a ū os mokslo
e minijos is o ijos: XIX amžius
As A mi KE ičiENĖ
Lie u iųkalbosins i u as
Li e a ū ologija kaip sa a ankiška disciplina Lie u oje p adėjo o muo is
XIX a. pabaigoje – XX a. p adžioje (LTE VII 1981: 55), ačiau li e a-
ū os mokslo klausimams ski ų da bų bū a jau seniau. XIX a. okių
da bų pagausėjo, jie apo į ai esni, no s dauguma sink e iški, „juose esama
i li e a ū os eo ijos, i li e a ū os is o ijos, i li e a ū os k i ikos p admenų“
(LLI 2001: 206). XIX a. ie da bai spausdin i i lie u iš k ai, p adė a ku i
lie u iška li e a ū ologijos e minija.
TERMINIJOS ŠALTINIAI
Pi moje XIX a. pusėje li e a ū os dalykai bu o ap a iami ne a ski uose
eikaluose, o į ai ių leidinių p a a mėse a ki ose dalyse. 1824 m. Ezopo
i K. Donelaičio pasakėčių leidime L. Rėza įdėjo lie u išką p akalbą apie
pasakėčią, pasakė ininkus i k . Tais pačiais me ais išleis o K. Nezabi aus-
kio elemen o iaus p iedas Su inkimas isokių aš ųlie u iškų,žemai iškųi 
p ūsiškailie u iškų y a pi ma su es inė lie u iškų aš ų bibliog a ija lie u-
ių kalba (joje pa eik a šiek iek umpų komen a ų) (Ginei is 1982: 125,
126). S. S ane ičius p ie 1829 m. pe spausdin os lo yniškos lie u ių kalbos
g ama ikos p idėjo p a a mę Skai ysian iems( umpai ap a iama lie u ių
aš ija). Nežinomas au o ius – J. J. V. Lie u is nuo Š en os upės k aš o –
pa ašė p akalbą (da uo a 1828 m.) 1829 m. S. S ane ičiaus i S. Daukan o
pasakėčių leidimui, ku i y a „pi mas su poe ika susijęs eks as, pa ašy as
lie u ių kalba“ (Gi dzijauskas 2006: 77). Pi mu lie u iškai pa ašy u eo inės
poe ikos da bu laikoma S. Daukan o knygoje PasakosFed o (išspausdin a
1846, pa eng a 1824 m.) įdė a jo s udija Pasakosbūdas (labai plačiai sup an-
amos pasakos eo ija i pasakėčios eo ija) ( en pa : 79; LLI 2001: 214). Joje
S. Daukan as „apib ėžia i aiškina są okas, pag indžia isą jų sis emą, laikosi
g iež o loginio nuoseklumo“ (Gi dzijauskas 2006: 79). M. Valančius Žemai-
čių yskupys ėje (1848) dėmesio ski ia eliginei li e a ū ai. XIX a. pi moje
As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...
Te minologija | 2007 | 14 111
pusėje lie u iškai bu o ašoma i apie au osaką. T umpas p a a mes galima
as i S. S ane ičiaus, „mokslynynka ly e a u as“, knygose Dainosžemaičių
(1829) i Pažymėsžemai iškosgaidos (1833). S. Daukan as liaudies dainas
ap a ia Dainėsžemaičių (1846) p a a mėje, ku ioje „pasako okių dalykų,
ku ie s a būs ne ik olklo is ikai, be i poe ikai apsk i ai“ (Gi dzijauskas
2006: 82).
Glaus ai apie pasakėčias ašė J. Žel a ičius I. K ylo o pasakėčių inki-
nio Pasakos (1863) p akalboje. Li e a ū os da bų (ypač k i ikos) padaugėjo
XIX a. pabaigoje, gausėjan g ožinei lie u ių li e a ū ai, a si adus lie u ių
pe iodikai. Bu o spausdinami li e a ū iniai s aipsniai, ecenzijos, ano acijos,
ašy ojų biog a ijos i nek ologai. Lie u iųli e a ū osk i ikoje eigiama, kad
pe pi mąjį lie u ių pe iodinės spaudos gy a imo d idešim me į joje pasi odė
apie 400 k i ikos ašinių li e a ū os, kalbos i au osakos klausimais, iš ku ių
pusė bu o išspausdin a Auš oje i Va pe (LLK I 1971: 138). Va pe nuola bu o
ano uojamos i ecenzuojamos lie u iškos knygos. Li e a ū os klausimais
Auš oje ašė J. Šliūpas, J. Mikšas, J. Konce ičius, S. Dagilis, M. Da ainis-
Sil es ai is, J. Mačys-Kėkš as, J. Zaue einas i k ., Va pe (XIX a. pabaigo-
je) – P. Mašio as, V. Mačys, V. Kudi ka, J. Jablonskis, A. K iščiukai is-Aišbė,
S. Ma ulai is i k . V. Kudi ka Va pe paskelbė pi mąją lie u išką poe iką
Tiesoseilėms ašy i (1898). XIX a. an oje pusėje apie li e a ū ą i ašy ojus
a a ski us kū inius aip pa daugiau a mažiau bu o ašoma Lie u iškoje
cei ungoje,Ga se, Žemaičiųi Lie u osapž algoje,Naujojelie u iškojecei un-
goje,Tė ynėssa ge, ūkininke,Žinyčioje, aip pa JAV leis uose pe iodiniuose
leidiniuose – Lie u iškajamebalse,Vienybėjelie u ninkų,Apš ie oje,Naujoje
gadynėje,Ga seAme ikoslie u ių,Lie u oje,Tė ynėjei k . XIX a. pabaigoje
bu o išspausdin a pi moji lie u ių li e a ū os is o ija – J. Šliūpo Lie u iš-
kieji aš aii  aš ininkai (1890), išaugusi iš se ijos s aipsnių, 1887–1889 m.
skelb ų Lie u iškajamebalse ( ienas s aipsnis publikuo as 1885 m. Auš os
kalendo iuje). Ame ikoje J. Žilius-Jonila išleido knygelę Lie u iškidainiai
p adžiosXIXšim mečio(a spaudas iš Di os). XIX a. lie u ių li e a ū os
apž algą pa eikė A. Milukas Lie u iškoalbumo an oje dalyje (1900).
Iš a dy i da bai, iš ku ių i bu o enkama medžiaga šiam s aipsniui1 (ž .
pag indinių šal inių są ašą), e minijos a ž ilgiu labai į ai ūs (be abejonės,
1 Pe iodinė li e a ū a neskai y a iš isai. Naudo asi ais pe iodikoje skelb ais s aipsniais, ecenzijomis i k .,
ku iuos ap a ia a mini li e a ū ologai ( em asi A. Sp indžiu 1957, LLK I 1971, L. Gineičiu 1982, LLI 2001,
J. Gi dzijausku 2006). Taip pa papildomai pe žiū ė a kele as ki ų pe iodikoje (p z., Naujojelie u iškoje
cei ungoje) paskelb ų da bų li e a ū os klausimais.
112
aip pa ski iasi kalbiškai i dalykiškai). Vienuose, pa yzdžiui, maždaug 6
puslapių V. Kudi kos poe ikoje y a apie 120 li e a ū os mokslo e minų, o
š ai 234 puslapių J. Šliūpo lie u ių li e a ū os is o ijoje jų palygin i nė a
daug (apie 150 su leidybos e minais). Ki i da bai e minijos is o ijai aip pa
y a ne ienodos e ės: ienuose os ienas ki as e minas, o ki uose galima
as i e minų apib ėžčių, pas abų dėl pačių e minų i pan. Šio s aipsnio
dėmesio cen e ie da bai, ku iuose ge ai ma oma e minų sis ema, e minai
apib ėžiami. Dėl okių e minų e miniškumo pap as ai abejonių nekyla. Jie
imami kaip pama as XIX a. li e a ū os mokslo e minijos padėčiai i b uo-
žams a skleis i. Daugiausia dėmesio ski iama ne pa ieniams e minams, o
e minų g upėms, e minų yšiams, sis emiškumui, . y. bend am e minijos
aizdui. Remiamasi i li e a ū os mokslininkų daba pa eikiamais są okų i
e minų e inimais.
TERMINAI IR JŲ RyŠIAI
Te minų yšiai ge iausiai ma y i iš li e a ū os eo ijos da bų. S. Daukan o
da be Pasakosbūdasa sispindi pasakos „pasakojimo“ hie a chinė sis ema.
Te minas pasaka y a gimininis, o jo ūšiniai e minai – 1) wejkalĩnepasaka
a bais o ĩjaDaukPB VII (apie ai, kas bu o), 2) môkslĩnepasaka DaukPB
VIII (apie ai, kieno ik umas abejo inas) „didak inis (li e a ū inis) pasakoji-
mas“, 3) źebelea bazaunaDaukPB VIII (apie ai, ko nebu o) „pasakėčia“2.
Klasi ikacijos pag indas aiškus, o e minus sieja ik p asminiai yšiai. Da
plg.: už ašy a pasaka „wadinas jeau padawĩmu, Ło iniszkaj adicijĩ“ DaukPB
VII. Sis emiškais da ybiniais an onimais sùmesgĩmasĩ ĩssĩmesgĩmas Dauk-
PB X S. Daukan as pa adina są okas „užuomazga“ i „a omazga“.
1883 m. Auš oje išspausdin as J. Konce ičiaus s aipsnis apie K. Done-
lai į su J. Šliūpo pas abomis išnašose. Tai y a „pi mas kuklus mėginimas
klasi ikuo i li e a ū ą, su ok i isą jos sis emą <...>“ (Gi dzijauskas 2006:
85). Pag indinės hie a chinės e minų mik osis emos: asz ai A 1883 7 204:
au iniai asz ai A 1883 7 204 „ au osaka“ (siūloma keis i e minu źodinis ē
A 1883 7 204) i dailus asz ai „moki u i u sudē i“ A 1883 7 204 (pagal
kilmę); au iniai asz ai: pasakos A 1883 7 204 i dainos A 1883 7 204;
dailus asz ai:p oza A 1883 7 205 i poēzija A 1883 7 205 (pagal kalbą,
plg. „poēzija da i a adinama jung inę kalbą“ A 1883 7 205). J. Šliūpas iš
ka o k i ikuoja J. Konce ičių, kad šis „nea ski ia dailę a ba p iemonę (a s)
2 Pasakojimo eo iją S. Daukan as a ba sukū ė pa s, a ba paėmė ku io ki o (mums nežinomo) au o iaus, o
pasakėčios eo ija ik ai y a neo iginali (pe im a lenkiška S. Če skio p a a mė Fed o pasakėčių leidimui)
(ž . Gi dzijauskas 2006: 465, 466).
As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...
Te minologija | 2007 | 14 113
nů mokslo“ A 1883 7 204, . y. g ožinės li e a ū os nuo dalykinės. 1886 m.
Auš oje paskelb ame nebaig ame S. Dagilio s aipsnyje p ozos i poezijos
sky imas pagal kalbą ( o mą) a me amas kaip „senesnių gadynių“ eiškinys,
ačiau su okimo kai a a sispindi ik p asminiame e minų sis emos lygme-
nyje (keičiasi klasi ikacijos pag indas i u inio planas), o e mino asz ai
A 1886 1 6 ūšiniai e minai lieka ie pa ys – p oza A 1886 1 6 „mokslinė
li e a ū a i k .“ i poēzija A 1886 1 6 „~g ožinė li e a ū a“3. Au o ius ski u-
mą jau nusako abs akčiai: „pi moji pa odo daig us, kokie jie isz ik o y a, o
an oji – kokeis u a ba ne u bu i“ A 1886 1 7. Jis a ski ia e minus poēzija
i giesmininkys ē A 1886 1 6: pas a asis laikomas siau esniu – „giedojimo
a ba daina imo eilės“.
Pe žiū ėjus iš a dy us da bus, ma y i didesnės a mažesnės e minų eikš-
minės g upės, yškiausias iš jų suda o eilėda os e minai, meninių p iemo-
nių pa adinimai, li e a ū os žan ų pa adinimai.
Ei lė da o s e mi na i. J. J. V. Lie u io nuo Š en os upės k aš o p a-
kalboje, no s eilėda a a ski ai neap a iama, y a kele as šios eikšminės g u-
pės e minų. Pi miausia, ai an oniminiai e minai su ysz akaɫba, ayi a,
eyɫoslie V (eyłos ayi asu ysz akałbaLie VII) i liuosakaɫba Lie IV.
A k eip inas dėmesys, kad sudė iniai an onimai suda y i sis emiškai: su-
ysz a–liuosa(da plg. anksčiau ci uo ą J. Konce ičiaus jung inēkalba).
S. Daukan o da be ši p iešybė iš eikš a e minais dajnĩnekałba i p ip as ĩne
kałba DaukPB XVI. J. J. V. Lie u is susieja e minus piedos „pėdos“ Lie IV
i mie os Lie IV „me ai?“ (LKŽe ˟mie a 1. „ma a imo iene as, ma as“,
plg. g . me on – ma as): „eyɫas piedomʼs ay i a mie omʼs gàleme aszi y“
Lie IV, „ àszima bùdas piedomʼs (pedes poe ici) a ba mie omʼs eyɫû ay i a
su ysz os kaɫbos“ Lie VII. A jie susiję sinonimijos, a hie a chiniais san y-
kiais, pasaky i sunku. De in ame dešim me yje a o as e minas hegsame -
as i jo a ian ai. J. Konce ičius minė ame s aipsnyje umpai nusako šio
e mino eikšmę: eksamē ai, .i.szeszmie inēseilēs A 1883 7 208 (da plg.
heksamē ai, .e.szeszmē inėseilēs Šliūp 22). O gal ai ne aiškinimas, o si-
nonimas? Te miną hegzame as apib ėžia M. Juodišius Vienybėjelie u ninkų
(1887 m. N . 41–42) paskelb o s aipsnio apie K. Donelai į p adžioje (Keli
žodžiaiapiesup a imąpoezijos...)4: „Kada kožnoje eilėje y a šešios mie os,
3 V. Kudi ka pačioje XIX a. pabaigoje a ojo e minus eposas i ly ika (V p 1898 3 42), epiškapoezija i
ly ika (V p 1898 6 93). Pasku inio dešim mečio šal iniuose as i e minai g ažili e a ū a V p 1894 3 36
( en pa belle is ika V p 1894 8 116), dailiojili e a u a Mlk.
4 Šio s aipsnio o iginalo nepa yko as i, odėl naudo asi LPP 1985: 327–331 paskelb a jo iš auka – adap uo-
u eks u.
114
a ba aip adinamos pėdos, ai y a šeši ak ai, ada eilė adinasi hegzame u
(iš g aikiško – šešių pėdų eilė)“. Įdomu, kad a ojama hegzame as, no s
y a mie os, o ne me as(da plg. eilėsmie uo os). Be o, au o ius e miną
eilės, ma y , laiko neaiškiu, nes šalia pa ašo lenkiškai: „ iskas ašy a eilėmis
(wie szami)“ (plg. 1824 m. K. Nezabi auskio bibliog a iją: ap aszi asEyło-
mis(a bawy szays) Nz 47).
Vienas pag indinių 1886 m. Lie u iškajamebalse išspausdin o J. Ado-
maičio-Še no s aipsnio Apiemusupoeziją e minų – su a inumas[eilu] LB
172. Šiuo e minu adinama i eilėda os sis ema, i imas (ž . Gi dzijauskas
2006: 86). Va ojami ys e mino su a inumas„eilėda a“ ūšiniai e mi-
nai: syllabiszkassu a inumas LB 172, mē inissu a inumas LB 172 (plg.
mē a[eilu]LB 172 „me as“, syllabiszkamē a/mē asyllabiszka LB 172),
aleksand iszkasskambēsinissu a inumas LB 172 (skambēsinissu a inumas
LB 172; „silabo oninė eilėda a?“). Kaip ma y i, ūšiniai dėmenys suda y i
ski ingai. Kalbėdamas apie imą au o ius g e a jo lie u iško pa adinimo
su a inumas skliaus uose pa eikia i a p au inį sinonimą – su a inumas
( ymas) LB 172, po ą ka ų pa a oja ien ymą LB 172 (plg. TŽŽe imas
< p anc. ime < g . hy hmos – da numas, p opo cingumas). S aipsnyje
a ojamas i panašios aiškos e minas su a imas (be ik kaip pag indinis
dėmuo) – widu inissu a imas LB 172 (plg. su a imaisyllabiszki LB 172).
Galima many i, kad aip į a dijamas i mas, nes po kablelio eina bałsakia
( y mas)LB 172 ( oliau ik bałsakiaLB 172)5. J. Adomai is-Še nas e minų
neapib ėžia, ik šiek iek nusako e minų poēzijamē inē LB 172 i eilēsba os
LB 172 b uožus.
Eilėda os e minų sis ema aiškiai ma y i V. Kudi kos s udijoje Tiesosei-
lėms ašy i, ku ioje nuosekliai aiškinamos są okos, jos klasi ikuojamos, kai
ku pa eikiama e minų a i ikmenų ki omis kalbomis. Te minai – iek lie u-
iški a lie u in i, iek i nelie u in i – išski iami ku sy u. Visų pi ma api-
b ėžiami e minai eilės „pa i šinė poezijos o ma, ku i a ski ia nuo p ozos“
V p 1898 1 14, eilė V p 1898 1 14 „eilu ė“ (anksčiau V. Kudi ka a ojo
eilelė V p 1895 6 100, ėliau abu a ian us eilė i eilelė V p 1898 6 93, jo
s udijoje aip pa y a eilu ė V p 1898 1 14), a p au inis e minas i mas
V p 1898 1 14 (plg. i miškospėdos V p 1898 1 15, i mika V p 1898 1 15)
i is da lie u iškas a siliepimas V p 1898 1 14 „ imas“6, pe ki imasV p
5 Ki i uo me u a ojo a p au inį e miną i mas A 1884 5–6 201, ŽLA 1895 22 174, V p 1895 6 100, TS
1898 8 33 i k .
6 A siliepimas (plg. S. Didžiulioeileliųa siliepimas ŽLA 1892 7 50) XIX a. pabaigoje konku a o su sinonimu
imas ŽLA 1895 22 174, L 1897 49 2.
As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...

Te minologija | 2007 | 14 115
1898 1 14 „cezū a“, pėda V p 1898 1 14 i k ., pabaigoje – posmas V p
1898 3 41. Mie a7 su g aikišku a i ikmeniu pa a o a ik e mino pėda api-
b ėž yje. P ie, ma y , mažiau žinomų a nepapli usių e minų p idedami
lo yniški a i ikmenys, p z.: pe ki imas, (caesu a) V p 1898 1 14 ( oliau a-
ijuoja – ai pe ki imas(plg. TŽŽe lo . caesu a – pe skėlimas), ai caesu a,
da plg. an aeilėcaesu a V p 1898 2 28, y iška//mo e iškacaesu a V p
1898 2 28), pe dalinimas(diae esis) V p 1898 3 40 „die ezė“ (plg. LTŽ II
1998 g . diai esis – plyšimas, padalijimas), eilėssa iškos( e sussaphicus)
V p 1898 2 29, eilėsadoniškos( e susadonius) V p 1898 2 29, poe ųliuosybė
(licen iapoë ica) V p 1898 3 41 i k . A i ikmuo ašomas i p ie hegsame as
V p 1898 1 15, ačiau ik pi mą ka ą, oliau jis ienas e a ojamas, iš jo
pasida y as e minas hegsame inis eikalas V p 1898 3 40.
V. Kudi ka aiškina ne ik gimininius, be i ūšinius e minus. Rūšiniai
e minai daugiausia suda y i sis emiškai, p z.: i mas:me iškas i mas V p
1898 1 14 „an ikinė kiekybinė eilėda a“, oniškas i mas V p 1898 2 28 „sila-
bo oninė eilėda a“, siliabiškas i mas V p 1898 3 41 „silabinė eilėda a“; eilės
V p 1898 1 14: me iškos// oniškos//siliabiškoseilės V p 1898 1 14 (pagal
i mą), eilėscho ejinės//jambinės//am ib achinės//dak ilinės//anapes i-
nės//maišy os V p 1898 2 29 (pagal pėdas) (eilėsmaišy os: eilėssa iškos//
adoniškos V p 1898 2 29), y iškos//mo e iškoseilės V p 1898 3 40 (pagal
pasku inį skiemenį), aka alek iškos//ka alek iškoseilės V p 1898 3 40;
pėdosV p 1898 1 14: d isiliabinėspėdos „d iskiemenės pėdos“ V p 1898 1
14, isiliabinėspėdos V p 1898 1 14 (plg. 13siliabinės // 11siliabinėseilės
V p 1898 3 41) i k . Pėdos ūšinių e minų ienaskai os a dininkas pa ei-
kiamas nelie u in as (lo ynų kalba), p z.: Py hichius,Spondeus,T ochaeus
a baCho eus,T ib achys,Dac ylus,Anapaes us (V p 1898 1 14), Dispon-
deus,An ispas us,Jonicusamajo i„didysis jonikas“, Epi i usI, Epi i usII
(V p 1898 1 15), o p ie ki ų linksnių i daugiskai os po apos o o p idedama
galūnė, p z.: ochaeusʼai,spondeusʼu V p 1898 1 15 i k ., no s būd a džiai
iš jų pada y i su lie u iškomis p iesagomis. Su lie u iškais leksiniais an o-
nimais sis emiškai suda y i p iešingas są okas į a dijan ys e minai iš isinės
eilės V p 1898 2 29 i pe pin inėseilės V p 1898 2 29 (daba izosilabinėseilės
i he e osilabinėseilės).
7 Tais pačiais me ais Vaižgan as ienoje ecenzijoje a ojo šio e mino lie u išką pakai ą mąs as/mas as S
1898 8 30 (da plg. maiszy asmas as TS 1898 8 30) (plg. LKŽe 1 mas as – 4. „ma as“; 3 mas as –3. „s o a,
posmas (eilė aš yje)“).
116
V. Kudi ka g e a bal oseilės V p 1898 3 40 a oja į a džiuo inį a ian ą8
bal osioseilės V p 1898 3 40 (da plg. minė ą J. Adomaičio-Še no a ian-
ą), ačiau, pa yzdžiui, ik liuososeilės V p 1898 3 40. Kai ku ių e minų
u inys daba y a paki ęs, pa yzdžiui, e minu iš isinėseilėsmūsų laikais
adinamos as o inės eilės (ž . LTŽ II 1998: 10), o ai, ką V. Kudi ka pa a-
dino ka elek iškomiseilėmis V p 1898 3 40, šiuo me u į a dijama e minu
hipe ka alek inėseilu ės( en pa : 26).
Pačioje XIX i XX a. sandū oje (1900 m.) Žinyčioje bu o išspausdin as
pla us K. Maciaus (Samogi os) s aipsnis apie liaudies dainas. No s ai au-
osakos s aipsnis, ačiau jame y a eilėda os e minų. Au o ius a oja e -
minus me asŽnč 1900 1 72, me ika Žnč 1900 1 83, o mie asŽnč 1900 1
82, a odo, eiškia iek „me as“, iek „ i mas“ („a u i musų poezija eilinį
mie ą, a ba i mą . y. a puola eisingai balsas žodžiuosę eilių an ap ibuo-
ų a snių“ Žnč 1900 1 82). Va ojama pas a ojo e mino ūšinių e minų:
mie asme iškas / me iškasmie as Žnč 1900 1 82, oniškasmie as Žnč 1900
1 82, silabiškasmie as Žnč 1900 1 82, p iegaidžiuo asmie as Žnč 1900 1
83, okaiškasmie as Žnč 1900 1 83, dak iliškasmie as / mie asdak iliškas
Žnč 1900 1 83, mie as okaiškai-dak iliškas Žnč 1900 1 83, jambiškas
mie as Žnč 1900 1 83. Visi s e imos kilmės ūšiniai dėmenys pada y i su
a pačia p iesaga. Lie u išku e minu a liepimas Žnč 1900 1 82 į a dijamas
„ imas“ (plg. V. Kudi kos a siliepimą). S a bu, kad K. Macius pasi inko
a p au inį e miną s o a Žnč 1900 1 83 (ki uose šal iniuose nepas ebė-
a) ie oj anksčiau a o o bal a usiškos kilmės e mino posmas. Pas a ąjį
e miną galima as i jau S. Daukan o da buose (DaukD VII)9, šį e miną
su už jį senesniu os pačios aiškos liaudies e minu („siūlų pluoš as“) pe
palyginimą susieja J. Konce ičius: „Poēzija da i a adinama jung inę kalbą,
nēs joje isados a si inka źodźiai, pa ogiai sujung i, ankiai posmůse, ligiai
sumes os i posmais su isz os siulu s ůgos a ba acziaus g aźiejie źiedai,
isz da źu i lauku su ink i i dailiai su isz i ienon k ē kon ( iszelin)“ A
1883 7 205. S. S ane ičius „posmo“ eikšme a ojo ėliau neįsi i inusį
e miną a g ana S nD 52/5310.
8 Į a džiuo inės ūšinių dėmenų o mos uo me u e os.
9 1852 m. Kelei yjeišKa aliaučiaus<...> išspausdin ame F. Ku šaičio s aipsnyje apie giesmių eilėda ą pa-
a o a okie ybė pe kšmasKl 1852 59, ku io eikšmė, pasak J. Gi dzijausko, y a „posmas“ (ž . LPP 1985:
390). Pagal LKŽe pe kšmas – „eilu ė“, ačiau ame s aipsnyje eilu ė adinama eile.
10 J. Lebedys eigia, kad šis e minas a i inka „e imologinę s o osi an is o os eikšmę (sukimasis, pasukimas
a gal)“ (S ane ičius 1967: 586; plg. TŽŽe s o a < g . s ophē– sukimasis, posūkis; LTŽ II 1998 an is o a
< an is ophḗ – apg ęžimas).
As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...
Te minologija | 2007 | 14 117
Me ni ni ų p iem on ių pa ad i ni ma i. Tame pačiame K. Maciaus
s aipsnyje apib ėžiami meninių p iemonių pa adinimai, dauguma jų a o-
jami bene pi mą ka ą. Jame iš a dijamos i au osakai nebūdingos meninės
p iemonės. Au o ius aiškina e minus epy e asŽnč 1900 1 72, opasŽnč
1900 1 73, poe iška igu aŽnč 1900 1 72. Šie e minai laikomi o pa ies
ango. Toliau aiškinami opų i poe iškų igu ų ūšiniai e minai (g yni li-
e a ū iniai ik paminimi) – opai: palyginimas Žnč 1900 1 72, me apho a
Žnč 1900 1 76, p ozopopėja Žnč 1900 1 77, gipe bola Žnč 1900 1 78 „pe -
dėjimas – padidinimas i sumažinimas“; me onimija Žnč 1900 1 82, sinek-
doka Žnč 1900 1 82; poe iškos igu os: šaukimas (in oca io) Žnč 1900 1 72
( oliau – igu ašaukimo(in oca io),a bak eipimos Žnč 1900 1 79, šaukimas
Žnč 1900 1 79) „ e o inis sušukimas i k eipinys“ (plg. LLŽ 2007 lo . in-
ocā io – šaukimasis; k eipimasis), a ka ojimasŽnč 1900 1 79 (nu odomas
ski umas nuo li e a ū inio a ka ojimo), an i ezaŽnč 1900 1 80, i onija Žnč
1900 1 81; laipsnia imas(g ada io) Žnč 1900 1 82, išleidimas (elipsis) Žnč
1900 1 82, už ylėjimas Žnč 1900 1 82 „nu ylėjimas“. Kaip ma y i, ienoms
(skolin oms, a p au inėms) są okoms as i lie u iški pa adinimai, ki oms –
ne. Lie u iški e minai bu o pa enkami a siž elgian į a p au inio e mino
(lo ynų a g aikų kilmės žodžio) e imologinę eikšmę, da plg. apos opa,
a baa sig ęžimas Žnč 1900 1 43 (apos o a Žnč 1900 1 43; a sig ęžimas Žnč
1900 1 79) (plg. TŽŽe apos o a < g . apos ophō – a sig ęžiu). Kad e minai
uo me u da nebu o nusis o ėję, galima ma y i iš Tė ynėssa go e mino
palyginimasTS 1898 10 29, pa a o o epi e o eikšme. Ki uose XIX a. da -
buose aip pa galima as i ieną ki ą meninių p iemonių pa adinimą (p z.,
pa alėlizmas ŽLA 1895 22 174).
Li e a ū os žan ų pa adinimai. XIX a. šal iniuose aiškinami,
apib ėžiami d amos žan ai. Vydūnas Naujojelie u iškojecei ungoje s aipsny-
je apie ea ą (1895) aiškina: d amos – „ku žmogus su ge esneis a ba p as-
esneis no ais, pe sa o kal ybę p ažus a“; agēdije – „ku žmogus aukš u
[?] budu i ge u no u pe amsų likimą a ba pik us žmones p ažu a“; kome-
dije– „ku i isus nusi ikimus [?] į juoką e čia i iską išjuokia, neužg ieb-
dama do ą“ (NLc 1895 5 1). Jis susieja pi mų d iejų e minų apib ėž is
(koks pag indinis eikėjas i dėl ko jis p ažū a). D ama čia y a apib ėžiama
kaip žan as (d ama siau ąja p asme?)11, ad isi ys e minai bū ų ek o-
nimai. Vėlėliau (1897) šiuos d amos e minus a ojo ( ik d amą adino
11 V. Mačys a ojo e miną piēsa V p 1893 2 23.
118
d ama u) i jų eikšmes nusakė Vaižgan as Tė ynėssa ge: „Jei egime nu-
da imą, kaip žmogus g umiasi su isokiais p ieszingumais, su sa o p as ais
palinkimais ai okį adinamę apsk i ai d ama u, jei iskas pasibaigia bai-
siai ai adinas agediją, jei juokingai ai kaip jau a mena e – komediją“
TS 1897 8 25. Tad agedijąi komediją jis nusako iškeldamas ik po ieną
ski iamąjį są okos b uožą. D amos e minai nea ibojami nuo sceninių mu-
zikos eikalų pa adinimų: po ope a TS 1897 8 25 i ope e ka TS 1897 8 25
aiškinamas ode ilis „ umpas juokingas nuda imas be gilesnio pamokini-
mo“ TS 1897 8 25.
Auš oje kiek nusaky as ēpas: „Isz s ie iszkos poiēsies u ime aipogi gies-
mes i ēpus, . i. au os eikalu ap aszimus“ A 1883 7 206 (pa yzdys –
K. Donelaičio Me ai). Taip pa Auš oje skliaus uose aiškinamas e minas
epig ama as: „ umpos dumos, iszmin ingai i jůkingai eilēmis pa aszi os“ A
1884 1–2–3 16 (J. Šliūpo a ian as epig amas LB 1888 17 132, Šliūp 24).
Ki i e minai šal iniuose neapib ėž i i neaiškin i (išsky us jau minė us
S. Daukan o e minusźebelea bazauna)12, ad dažnai sunku nus a y i, a
konk e us e minas y a žan o pa adinimas. Kū inių ecenzen ai, k i ikai
daugiausia ėmėsi žan inėmis kū inių paan aš ėmis, ačiau „paan aš ė ne
isada į a dija kū inio žan inę p iklausomybę“ (Sp indy ė 1996: 53). Pa-
yzdžiui, e miną apysaka, gana dažną šal iniuose, daba su okiame kaip
žan o pa adinimą, o XIX a. „apysakos są oka da žymėjo ne iek žan inius,
kiek ūšinius li e a ū os požymius <...>, apysaka ilgokai bu o am ik as
bend inis bele is ikos pa adinimas, neįpa eigojęs iksliai apib ėž i kū inio
žan ą“ ( en pa : 54). Apysaka, kaip pla esnės eikšmės e minas, aip pa a -
ojama ie oj poemos (p z., V p 1898 6 92). No elės e minas uo laiku bu o
nepopulia us, šal iniuose pasi aikė ieną ki ą ka ą. Jo eikšmė daugmaž
okia pa i kaip apysakos (pa yzdžiui, ci a oje a ojama apysaka, o au o iaus
eks e – no elė V p 1898 3 47). Apsakymas (ne oks dažnas kaip apysaka i
jos a ian ai) aip pa bu o a ojamas ne li e a ū os žan o eikšme. Jis ( aip
pa sinonimai apsakinējimas A 1883 3 75, apipasakojimas V p 1898 3 42)
eiškė pasakojimą apsk i ai (ž . Zala o ius 1971: 19). Juk pi mosios jų lek-
sinės eikšmės y a eiksmų pa adinimai. J. Šliūpas kū inio eikšme a oja
galūnės edinį apsakas Šliūp 220 (dailusapsakas Šliūp 219).
Poēma as A 1883 8–10 246, NG 1896 19 5, ēpas A 1883 7 206 / ēposas
Šliūp 21, ēpopēja NG 1896 19 5, kaimiszkaidylla NG 1896 19 5, poė-
12 Tau osakos e minai šiame s aipsnyje specialiai nenag inėjami.
As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...