Iš lietuvių literatūros mokslo terminijos istorijos: XIX amžius

110 Iš lie u ių li e a ū os mokslo e minijos is o ijos: XIX amžius As A mi KE ičiENĖ Lie u iųkalbosins i u as Li e a ū ologija kaip sa a ankiška disciplina Lie u oje p adėjo o muo is XIX a. pabaigoje – XX a. p adžioje (LTE VII 1981: 55), ačiau li e a- ū os mokslo klausimams ski ų da bų bū a jau seniau. XIX a. okių da bų pagausėjo, jie apo į ai esni, no s dauguma sink e iški, „juose esama i li e a ū os eo ijos, i li e a ū os is o ijos, i li e a ū os k i ikos p admenų“ (LLI 2001: 206). XIX a. ie da bai spausdin i i lie u iš k ai, p adė a ku i lie u iška li e a ū ologijos e minija. TERMINIJOS ŠALTINIAI Pi moje XIX a. pusėje li e a ū os dalykai bu o ap a iami ne a ski uose eikaluose, o į ai ių leidinių p a a mėse a ki ose dalyse. 1824 m. Ezopo i K. Donelaičio pasakėčių leidime L. Rėza įdėjo lie u išką p akalbą apie pasakėčią, pasakė ininkus i k . Tais pačiais me ais išleis o K. Nezabi aus- kio elemen o iaus p iedas Su inkimas isokių aš ųlie u iškų,žemai iškųi  p ūsiškailie u iškų y a pi ma su es inė lie u iškų aš ų bibliog a ija lie u- ių kalba (joje pa eik a šiek iek umpų komen a ų) (Ginei is 1982: 125, 126). S. S ane ičius p ie 1829 m. pe spausdin os lo yniškos lie u ių kalbos g ama ikos p idėjo p a a mę Skai ysian iems( umpai ap a iama lie u ių aš ija). Nežinomas au o ius – J. J. V. Lie u is nuo Š en os upės k aš o – pa ašė p akalbą (da uo a 1828 m.) 1829 m. S. S ane ičiaus i S. Daukan o pasakėčių leidimui, ku i y a „pi mas su poe ika susijęs eks as, pa ašy as lie u ių kalba“ (Gi dzijauskas 2006: 77). Pi mu lie u iškai pa ašy u eo inės poe ikos da bu laikoma S. Daukan o knygoje PasakosFed o (išspausdin a 1846, pa eng a 1824 m.) įdė a jo s udija Pasakosbūdas (labai plačiai sup an- amos pasakos eo ija i pasakėčios eo ija) ( en pa : 79; LLI 2001: 214). Joje S. Daukan as „apib ėžia i aiškina są okas, pag indžia isą jų sis emą, laikosi g iež o loginio nuoseklumo“ (Gi dzijauskas 2006: 79). M. Valančius Žemai- čių yskupys ėje (1848) dėmesio ski ia eliginei li e a ū ai. XIX a. pi moje As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos... Te minologija | 2007 | 14 111 pusėje lie u iškai bu o ašoma i apie au osaką. T umpas p a a mes galima as i S. S ane ičiaus, „mokslynynka ly e a u as“, knygose Dainosžemaičių (1829) i Pažymėsžemai iškosgaidos (1833). S. Daukan as liaudies dainas ap a ia Dainėsžemaičių (1846) p a a mėje, ku ioje „pasako okių dalykų, ku ie s a būs ne ik olklo is ikai, be i poe ikai apsk i ai“ (Gi dzijauskas 2006: 82). Glaus ai apie pasakėčias ašė J. Žel a ičius I. K ylo o pasakėčių inki- nio Pasakos (1863) p akalboje. Li e a ū os da bų (ypač k i ikos) padaugėjo XIX a. pabaigoje, gausėjan g ožinei lie u ių li e a ū ai, a si adus lie u ių pe iodikai. Bu o spausdinami li e a ū iniai s aipsniai, ecenzijos, ano acijos, ašy ojų biog a ijos i nek ologai. Lie u iųli e a ū osk i ikoje eigiama, kad pe pi mąjį lie u ių pe iodinės spaudos gy a imo d idešim me į joje pasi odė apie 400 k i ikos ašinių li e a ū os, kalbos i au osakos klausimais, iš ku ių pusė bu o išspausdin a Auš oje i Va pe (LLK I 1971: 138). Va pe nuola bu o ano uojamos i ecenzuojamos lie u iškos knygos. Li e a ū os klausimais Auš oje ašė J. Šliūpas, J. Mikšas, J. Konce ičius, S. Dagilis, M. Da ainis- Sil es ai is, J. Mačys-Kėkš as, J. Zaue einas i k ., Va pe (XIX a. pabaigo- je) – P. Mašio as, V. Mačys, V. Kudi ka, J. Jablonskis, A. K iščiukai is-Aišbė, S. Ma ulai is i k . V. Kudi ka Va pe paskelbė pi mąją lie u išką poe iką Tiesoseilėms ašy i (1898). XIX a. an oje pusėje apie li e a ū ą i ašy ojus a a ski us kū inius aip pa daugiau a mažiau bu o ašoma Lie u iškoje cei ungoje,Ga se, Žemaičiųi Lie u osapž algoje,Naujojelie u iškojecei un- goje,Tė ynėssa ge, ūkininke,Žinyčioje, aip pa JAV leis uose pe iodiniuose leidiniuose – Lie u iškajamebalse,Vienybėjelie u ninkų,Apš ie oje,Naujoje gadynėje,Ga seAme ikoslie u ių,Lie u oje,Tė ynėjei k . XIX a. pabaigoje bu o išspausdin a pi moji lie u ių li e a ū os is o ija – J. Šliūpo Lie u iš- kieji aš aii  aš ininkai (1890), išaugusi iš se ijos s aipsnių, 1887–1889 m. skelb ų Lie u iškajamebalse ( ienas s aipsnis publikuo as 1885 m. Auš os kalendo iuje). Ame ikoje J. Žilius-Jonila išleido knygelę Lie u iškidainiai p adžiosXIXšim mečio(a spaudas iš Di os). XIX a. lie u ių li e a ū os apž algą pa eikė A. Milukas Lie u iškoalbumo an oje dalyje (1900). Iš a dy i da bai, iš ku ių i bu o enkama medžiaga šiam s aipsniui1 (ž . pag indinių šal inių są ašą), e minijos a ž ilgiu labai į ai ūs (be abejonės, 1 Pe iodinė li e a ū a neskai y a iš isai. Naudo asi ais pe iodikoje skelb ais s aipsniais, ecenzijomis i k ., ku iuos ap a ia a mini li e a ū ologai ( em asi A. Sp indžiu 1957, LLK I 1971, L. Gineičiu 1982, LLI 2001, J. Gi dzijausku 2006). Taip pa papildomai pe žiū ė a kele as ki ų pe iodikoje (p z., Naujojelie u iškoje cei ungoje) paskelb ų da bų li e a ū os klausimais. 112 aip pa ski iasi kalbiškai i dalykiškai). Vienuose, pa yzdžiui, maždaug 6 puslapių V. Kudi kos poe ikoje y a apie 120 li e a ū os mokslo e minų, o š ai 234 puslapių J. Šliūpo lie u ių li e a ū os is o ijoje jų palygin i nė a daug (apie 150 su leidybos e minais). Ki i da bai e minijos is o ijai aip pa y a ne ienodos e ės: ienuose os ienas ki as e minas, o ki uose galima as i e minų apib ėžčių, pas abų dėl pačių e minų i pan. Šio s aipsnio dėmesio cen e ie da bai, ku iuose ge ai ma oma e minų sis ema, e minai apib ėžiami. Dėl okių e minų e miniškumo pap as ai abejonių nekyla. Jie imami kaip pama as XIX a. li e a ū os mokslo e minijos padėčiai i b uo- žams a skleis i. Daugiausia dėmesio ski iama ne pa ieniams e minams, o e minų g upėms, e minų yšiams, sis emiškumui, . y. bend am e minijos aizdui. Remiamasi i li e a ū os mokslininkų daba pa eikiamais są okų i e minų e inimais. TERMINAI IR JŲ RyŠIAI Te minų yšiai ge iausiai ma y i iš li e a ū os eo ijos da bų. S. Daukan o da be Pasakosbūdasa sispindi pasakos „pasakojimo“ hie a chinė sis ema. Te minas pasaka y a gimininis, o jo ūšiniai e minai – 1) wejkalĩnepasaka a bais o ĩjaDaukPB VII (apie ai, kas bu o), 2) môkslĩnepasaka DaukPB VIII (apie ai, kieno ik umas abejo inas) „didak inis (li e a ū inis) pasakoji- mas“, 3) źebelea bazaunaDaukPB VIII (apie ai, ko nebu o) „pasakėčia“2. Klasi ikacijos pag indas aiškus, o e minus sieja ik p asminiai yšiai. Da plg.: už ašy a pasaka „wadinas jeau padawĩmu, Ło iniszkaj adicijĩ“ DaukPB VII. Sis emiškais da ybiniais an onimais sùmesgĩmasĩ ĩssĩmesgĩmas Dauk- PB X S. Daukan as pa adina są okas „užuomazga“ i „a omazga“. 1883 m. Auš oje išspausdin as J. Konce ičiaus s aipsnis apie K. Done- lai į su J. Šliūpo pas abomis išnašose. Tai y a „pi mas kuklus mėginimas klasi ikuo i li e a ū ą, su ok i isą jos sis emą <...>“ (Gi dzijauskas 2006: 85). Pag indinės hie a chinės e minų mik osis emos: asz ai A 1883 7 204: au iniai asz ai A 1883 7 204 „ au osaka“ (siūloma keis i e minu źodinis ē A 1883 7 204) i dailus asz ai „moki u i u sudē i“ A 1883 7 204 (pagal kilmę); au iniai asz ai: pasakos A 1883 7 204 i dainos A 1883 7 204; dailus asz ai:p oza A 1883 7 205 i poēzija A 1883 7 205 (pagal kalbą, plg. „poēzija da i a adinama jung inę kalbą“ A 1883 7 205). J. Šliūpas iš ka o k i ikuoja J. Konce ičių, kad šis „nea ski ia dailę a ba p iemonę (a s) 2 Pasakojimo eo iją S. Daukan as a ba sukū ė pa s, a ba paėmė ku io ki o (mums nežinomo) au o iaus, o pasakėčios eo ija ik ai y a neo iginali (pe im a lenkiška S. Če skio p a a mė Fed o pasakėčių leidimui) (ž . Gi dzijauskas 2006: 465, 466). As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos... Te minologija | 2007 | 14 113 nů mokslo“ A 1883 7 204, . y. g ožinės li e a ū os nuo dalykinės. 1886 m. Auš oje paskelb ame nebaig ame S. Dagilio s aipsnyje p ozos i poezijos sky imas pagal kalbą ( o mą) a me amas kaip „senesnių gadynių“ eiškinys, ačiau su okimo kai a a sispindi ik p asminiame e minų sis emos lygme- nyje (keičiasi klasi ikacijos pag indas i u inio planas), o e mino asz ai A 1886 1 6 ūšiniai e minai lieka ie pa ys – p oza A 1886 1 6 „mokslinė li e a ū a i k .“ i poēzija A 1886 1 6 „~g ožinė li e a ū a“3. Au o ius ski u- mą jau nusako abs akčiai: „pi moji pa odo daig us, kokie jie isz ik o y a, o an oji – kokeis u a ba ne u bu i“ A 1886 1 7. Jis a ski ia e minus poēzija i giesmininkys ē A 1886 1 6: pas a asis laikomas siau esniu – „giedojimo a ba daina imo eilės“. Pe žiū ėjus iš a dy us da bus, ma y i didesnės a mažesnės e minų eikš- minės g upės, yškiausias iš jų suda o eilėda os e minai, meninių p iemo- nių pa adinimai, li e a ū os žan ų pa adinimai. Ei lė da o s e mi na i. J. J. V. Lie u io nuo Š en os upės k aš o p a- kalboje, no s eilėda a a ski ai neap a iama, y a kele as šios eikšminės g u- pės e minų. Pi miausia, ai an oniminiai e minai su ysz akaɫba, ayi a, eyɫoslie V (eyłos ayi asu ysz akałbaLie VII) i liuosakaɫba Lie IV. A k eip inas dėmesys, kad sudė iniai an onimai suda y i sis emiškai: su- ysz a–liuosa(da plg. anksčiau ci uo ą J. Konce ičiaus jung inēkalba). S. Daukan o da be ši p iešybė iš eikš a e minais dajnĩnekałba i p ip as ĩne kałba DaukPB XVI. J. J. V. Lie u is susieja e minus piedos „pėdos“ Lie IV i mie os Lie IV „me ai?“ (LKŽe ˟mie a 1. „ma a imo iene as, ma as“, plg. g . me on – ma as): „eyɫas piedomʼs ay i a mie omʼs gàleme aszi y“ Lie IV, „ àszima bùdas piedomʼs (pedes poe ici) a ba mie omʼs eyɫû ay i a su ysz os kaɫbos“ Lie VII. A jie susiję sinonimijos, a hie a chiniais san y- kiais, pasaky i sunku. De in ame dešim me yje a o as e minas hegsame - as i jo a ian ai. J. Konce ičius minė ame s aipsnyje umpai nusako šio e mino eikšmę: eksamē ai, .i.szeszmie inēseilēs A 1883 7 208 (da plg. heksamē ai, .e.szeszmē inėseilēs Šliūp 22). O gal ai ne aiškinimas, o si- nonimas? Te miną hegzame as apib ėžia M. Juodišius Vienybėjelie u ninkų (1887 m. N . 41–42) paskelb o s aipsnio apie K. Donelai į p adžioje (Keli žodžiaiapiesup a imąpoezijos...)4: „Kada kožnoje eilėje y a šešios mie os, 3 V. Kudi ka pačioje XIX a. pabaigoje a ojo e minus eposas i ly ika (V p 1898 3 42), epiškapoezija i ly ika (V p 1898 6 93). Pasku inio dešim mečio šal iniuose as i e minai g ažili e a ū a V p 1894 3 36 ( en pa belle is ika V p 1894 8 116), dailiojili e a u a Mlk. 4 Šio s aipsnio o iginalo nepa yko as i, odėl naudo asi LPP 1985: 327–331 paskelb a jo iš auka – adap uo- u eks u. 114 a ba aip adinamos pėdos, ai y a šeši ak ai, ada eilė adinasi hegzame u (iš g aikiško – šešių pėdų eilė)“. Įdomu, kad a ojama hegzame as, no s y a mie os, o ne me as(da plg. eilėsmie uo os). Be o, au o ius e miną eilės, ma y , laiko neaiškiu, nes šalia pa ašo lenkiškai: „ iskas ašy a eilėmis (wie szami)“ (plg. 1824 m. K. Nezabi auskio bibliog a iją: ap aszi asEyło- mis(a bawy szays) Nz 47). Vienas pag indinių 1886 m. Lie u iškajamebalse išspausdin o J. Ado- maičio-Še no s aipsnio Apiemusupoeziją e minų – su a inumas[eilu] LB 172. Šiuo e minu adinama i eilėda os sis ema, i imas (ž . Gi dzijauskas 2006: 86). Va ojami ys e mino su a inumas„eilėda a“ ūšiniai e mi- nai: syllabiszkassu a inumas LB 172, mē inissu a inumas LB 172 (plg. mē a[eilu]LB 172 „me as“, syllabiszkamē a/mē asyllabiszka LB 172), aleksand iszkasskambēsinissu a inumas LB 172 (skambēsinissu a inumas LB 172; „silabo oninė eilėda a?“). Kaip ma y i, ūšiniai dėmenys suda y i ski ingai. Kalbėdamas apie imą au o ius g e a jo lie u iško pa adinimo su a inumas skliaus uose pa eikia i a p au inį sinonimą – su a inumas ( ymas) LB 172, po ą ka ų pa a oja ien ymą LB 172 (plg. TŽŽe imas < p anc. ime < g . hy hmos – da numas, p opo cingumas). S aipsnyje a ojamas i panašios aiškos e minas su a imas (be ik kaip pag indinis dėmuo) – widu inissu a imas LB 172 (plg. su a imaisyllabiszki LB 172). Galima many i, kad aip į a dijamas i mas, nes po kablelio eina bałsakia ( y mas)LB 172 ( oliau ik bałsakiaLB 172)5. J. Adomai is-Še nas e minų neapib ėžia, ik šiek iek nusako e minų poēzijamē inē LB 172 i eilēsba os LB 172 b uožus. Eilėda os e minų sis ema aiškiai ma y i V. Kudi kos s udijoje Tiesosei- lėms ašy i, ku ioje nuosekliai aiškinamos są okos, jos klasi ikuojamos, kai ku pa eikiama e minų a i ikmenų ki omis kalbomis. Te minai – iek lie u- iški a lie u in i, iek i nelie u in i – išski iami ku sy u. Visų pi ma api- b ėžiami e minai eilės „pa i šinė poezijos o ma, ku i a ski ia nuo p ozos“ V p 1898 1 14, eilė V p 1898 1 14 „eilu ė“ (anksčiau V. Kudi ka a ojo eilelė V p 1895 6 100, ėliau abu a ian us eilė i eilelė V p 1898 6 93, jo s udijoje aip pa y a eilu ė V p 1898 1 14), a p au inis e minas i mas V p 1898 1 14 (plg. i miškospėdos V p 1898 1 15, i mika V p 1898 1 15) i is da lie u iškas a siliepimas V p 1898 1 14 „ imas“6, pe ki imasV p 5 Ki i uo me u a ojo a p au inį e miną i mas A 1884 5–6 201, ŽLA 1895 22 174, V p 1895 6 100, TS 1898 8 33 i k . 6 A siliepimas (plg. S. Didžiulioeileliųa siliepimas ŽLA 1892 7 50) XIX a. pabaigoje konku a o su sinonimu imas ŽLA 1895 22 174, L 1897 49 2. As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos... Te minologija | 2007 | 14 115 1898 1 14 „cezū a“, pėda V p 1898 1 14 i k ., pabaigoje – posmas V p 1898 3 41. Mie a7 su g aikišku a i ikmeniu pa a o a ik e mino pėda api- b ėž yje. P ie, ma y , mažiau žinomų a nepapli usių e minų p idedami lo yniški a i ikmenys, p z.: pe ki imas, (caesu a) V p 1898 1 14 ( oliau a- ijuoja – ai pe ki imas(plg. TŽŽe lo . caesu a – pe skėlimas), ai caesu a, da plg. an aeilėcaesu a V p 1898 2 28, y iška//mo e iškacaesu a V p 1898 2 28), pe dalinimas(diae esis) V p 1898 3 40 „die ezė“ (plg. LTŽ II 1998 g . diai esis – plyšimas, padalijimas), eilėssa iškos( e sussaphicus) V p 1898 2 29, eilėsadoniškos( e susadonius) V p 1898 2 29, poe ųliuosybė (licen iapoë ica) V p 1898 3 41 i k . A i ikmuo ašomas i p ie hegsame as V p 1898 1 15, ačiau ik pi mą ka ą, oliau jis ienas e a ojamas, iš jo pasida y as e minas hegsame inis eikalas V p 1898 3 40. V. Kudi ka aiškina ne ik gimininius, be i ūšinius e minus. Rūšiniai e minai daugiausia suda y i sis emiškai, p z.: i mas:me iškas i mas V p 1898 1 14 „an ikinė kiekybinė eilėda a“, oniškas i mas V p 1898 2 28 „sila- bo oninė eilėda a“, siliabiškas i mas V p 1898 3 41 „silabinė eilėda a“; eilės V p 1898 1 14: me iškos// oniškos//siliabiškoseilės V p 1898 1 14 (pagal i mą), eilėscho ejinės//jambinės//am ib achinės//dak ilinės//anapes i- nės//maišy os V p 1898 2 29 (pagal pėdas) (eilėsmaišy os: eilėssa iškos// adoniškos V p 1898 2 29), y iškos//mo e iškoseilės V p 1898 3 40 (pagal pasku inį skiemenį), aka alek iškos//ka alek iškoseilės V p 1898 3 40; pėdosV p 1898 1 14: d isiliabinėspėdos „d iskiemenės pėdos“ V p 1898 1 14, isiliabinėspėdos V p 1898 1 14 (plg. 13siliabinės // 11siliabinėseilės V p 1898 3 41) i k . Pėdos ūšinių e minų ienaskai os a dininkas pa ei- kiamas nelie u in as (lo ynų kalba), p z.: Py hichius,Spondeus,T ochaeus a baCho eus,T ib achys,Dac ylus,Anapaes us (V p 1898 1 14), Dispon- deus,An ispas us,Jonicusamajo i„didysis jonikas“, Epi i usI, Epi i usII (V p 1898 1 15), o p ie ki ų linksnių i daugiskai os po apos o o p idedama galūnė, p z.: ochaeusʼai,spondeusʼu V p 1898 1 15 i k ., no s būd a džiai iš jų pada y i su lie u iškomis p iesagomis. Su lie u iškais leksiniais an o- nimais sis emiškai suda y i p iešingas są okas į a dijan ys e minai iš isinės eilės V p 1898 2 29 i pe pin inėseilės V p 1898 2 29 (daba izosilabinėseilės i he e osilabinėseilės). 7 Tais pačiais me ais Vaižgan as ienoje ecenzijoje a ojo šio e mino lie u išką pakai ą mąs as/mas as S 1898 8 30 (da plg. maiszy asmas as TS 1898 8 30) (plg. LKŽe 1 mas as – 4. „ma as“; 3 mas as –3. „s o a, posmas (eilė aš yje)“). 116 V. Kudi ka g e a bal oseilės V p 1898 3 40 a oja į a džiuo inį a ian ą8 bal osioseilės V p 1898 3 40 (da plg. minė ą J. Adomaičio-Še no a ian- ą), ačiau, pa yzdžiui, ik liuososeilės V p 1898 3 40. Kai ku ių e minų u inys daba y a paki ęs, pa yzdžiui, e minu iš isinėseilėsmūsų laikais adinamos as o inės eilės (ž . LTŽ II 1998: 10), o ai, ką V. Kudi ka pa a- dino ka elek iškomiseilėmis V p 1898 3 40, šiuo me u į a dijama e minu hipe ka alek inėseilu ės( en pa : 26). Pačioje XIX i XX a. sandū oje (1900 m.) Žinyčioje bu o išspausdin as pla us K. Maciaus (Samogi os) s aipsnis apie liaudies dainas. No s ai au- osakos s aipsnis, ačiau jame y a eilėda os e minų. Au o ius a oja e - minus me asŽnč 1900 1 72, me ika Žnč 1900 1 83, o mie asŽnč 1900 1 82, a odo, eiškia iek „me as“, iek „ i mas“ („a u i musų poezija eilinį mie ą, a ba i mą . y. a puola eisingai balsas žodžiuosę eilių an ap ibuo- ų a snių“ Žnč 1900 1 82). Va ojama pas a ojo e mino ūšinių e minų: mie asme iškas / me iškasmie as Žnč 1900 1 82, oniškasmie as Žnč 1900 1 82, silabiškasmie as Žnč 1900 1 82, p iegaidžiuo asmie as Žnč 1900 1 83, okaiškasmie as Žnč 1900 1 83, dak iliškasmie as / mie asdak iliškas Žnč 1900 1 83, mie as okaiškai-dak iliškas Žnč 1900 1 83, jambiškas mie as Žnč 1900 1 83. Visi s e imos kilmės ūšiniai dėmenys pada y i su a pačia p iesaga. Lie u išku e minu a liepimas Žnč 1900 1 82 į a dijamas „ imas“ (plg. V. Kudi kos a siliepimą). S a bu, kad K. Macius pasi inko a p au inį e miną s o a Žnč 1900 1 83 (ki uose šal iniuose nepas ebė- a) ie oj anksčiau a o o bal a usiškos kilmės e mino posmas. Pas a ąjį e miną galima as i jau S. Daukan o da buose (DaukD VII)9, šį e miną su už jį senesniu os pačios aiškos liaudies e minu („siūlų pluoš as“) pe palyginimą susieja J. Konce ičius: „Poēzija da i a adinama jung inę kalbą, nēs joje isados a si inka źodźiai, pa ogiai sujung i, ankiai posmůse, ligiai sumes os i posmais su isz os siulu s ůgos a ba acziaus g aźiejie źiedai, isz da źu i lauku su ink i i dailiai su isz i ienon k ē kon ( iszelin)“ A 1883 7 205. S. S ane ičius „posmo“ eikšme a ojo ėliau neįsi i inusį e miną a g ana S nD 52/5310. 8 Į a džiuo inės ūšinių dėmenų o mos uo me u e os. 9 1852 m. Kelei yjeišKa aliaučiaus<...> išspausdin ame F. Ku šaičio s aipsnyje apie giesmių eilėda ą pa- a o a okie ybė pe kšmasKl 1852 59, ku io eikšmė, pasak J. Gi dzijausko, y a „posmas“ (ž . LPP 1985: 390). Pagal LKŽe pe kšmas – „eilu ė“, ačiau ame s aipsnyje eilu ė adinama eile. 10 J. Lebedys eigia, kad šis e minas a i inka „e imologinę s o osi an is o os eikšmę (sukimasis, pasukimas a gal)“ (S ane ičius 1967: 586; plg. TŽŽe s o a < g . s ophē– sukimasis, posūkis; LTŽ II 1998 an is o a < an is ophḗ – apg ęžimas). As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos... Te minologija | 2007 | 14 117 Me ni ni ų p iem on ių pa ad i ni ma i. Tame pačiame K. Maciaus s aipsnyje apib ėžiami meninių p iemonių pa adinimai, dauguma jų a o- jami bene pi mą ka ą. Jame iš a dijamos i au osakai nebūdingos meninės p iemonės. Au o ius aiškina e minus epy e asŽnč 1900 1 72, opasŽnč 1900 1 73, poe iška igu aŽnč 1900 1 72. Šie e minai laikomi o pa ies ango. Toliau aiškinami opų i poe iškų igu ų ūšiniai e minai (g yni li- e a ū iniai ik paminimi) – opai: palyginimas Žnč 1900 1 72, me apho a Žnč 1900 1 76, p ozopopėja Žnč 1900 1 77, gipe bola Žnč 1900 1 78 „pe - dėjimas – padidinimas i sumažinimas“; me onimija Žnč 1900 1 82, sinek- doka Žnč 1900 1 82; poe iškos igu os: šaukimas (in oca io) Žnč 1900 1 72 ( oliau – igu ašaukimo(in oca io),a bak eipimos Žnč 1900 1 79, šaukimas Žnč 1900 1 79) „ e o inis sušukimas i k eipinys“ (plg. LLŽ 2007 lo . in- ocā io – šaukimasis; k eipimasis), a ka ojimasŽnč 1900 1 79 (nu odomas ski umas nuo li e a ū inio a ka ojimo), an i ezaŽnč 1900 1 80, i onija Žnč 1900 1 81; laipsnia imas(g ada io) Žnč 1900 1 82, išleidimas (elipsis) Žnč 1900 1 82, už ylėjimas Žnč 1900 1 82 „nu ylėjimas“. Kaip ma y i, ienoms (skolin oms, a p au inėms) są okoms as i lie u iški pa adinimai, ki oms – ne. Lie u iški e minai bu o pa enkami a siž elgian į a p au inio e mino (lo ynų a g aikų kilmės žodžio) e imologinę eikšmę, da plg. apos opa, a baa sig ęžimas Žnč 1900 1 43 (apos o a Žnč 1900 1 43; a sig ęžimas Žnč 1900 1 79) (plg. TŽŽe apos o a < g . apos ophō – a sig ęžiu). Kad e minai uo me u da nebu o nusis o ėję, galima ma y i iš Tė ynėssa go e mino palyginimasTS 1898 10 29, pa a o o epi e o eikšme. Ki uose XIX a. da - buose aip pa galima as i ieną ki ą meninių p iemonių pa adinimą (p z., pa alėlizmas ŽLA 1895 22 174). Li e a ū os žan ų pa adinimai. XIX a. šal iniuose aiškinami, apib ėžiami d amos žan ai. Vydūnas Naujojelie u iškojecei ungoje s aipsny- je apie ea ą (1895) aiškina: d amos – „ku žmogus su ge esneis a ba p as- esneis no ais, pe sa o kal ybę p ažus a“; agēdije – „ku žmogus aukš u [?] budu i ge u no u pe amsų likimą a ba pik us žmones p ažu a“; kome- dije– „ku i isus nusi ikimus [?] į juoką e čia i iską išjuokia, neužg ieb- dama do ą“ (NLc 1895 5 1). Jis susieja pi mų d iejų e minų apib ėž is (koks pag indinis eikėjas i dėl ko jis p ažū a). D ama čia y a apib ėžiama kaip žan as (d ama siau ąja p asme?)11, ad isi ys e minai bū ų ek o- nimai. Vėlėliau (1897) šiuos d amos e minus a ojo ( ik d amą adino 11 V. Mačys a ojo e miną piēsa V p 1893 2 23. 118 d ama u) i jų eikšmes nusakė Vaižgan as Tė ynėssa ge: „Jei egime nu- da imą, kaip žmogus g umiasi su isokiais p ieszingumais, su sa o p as ais palinkimais ai okį adinamę apsk i ai d ama u, jei iskas pasibaigia bai- siai ai adinas agediją, jei juokingai ai kaip jau a mena e – komediją“ TS 1897 8 25. Tad agedijąi komediją jis nusako iškeldamas ik po ieną ski iamąjį są okos b uožą. D amos e minai nea ibojami nuo sceninių mu- zikos eikalų pa adinimų: po ope a TS 1897 8 25 i ope e ka TS 1897 8 25 aiškinamas ode ilis „ umpas juokingas nuda imas be gilesnio pamokini- mo“ TS 1897 8 25. Auš oje kiek nusaky as ēpas: „Isz s ie iszkos poiēsies u ime aipogi gies- mes i ēpus, . i. au os eikalu ap aszimus“ A 1883 7 206 (pa yzdys – K. Donelaičio Me ai). Taip pa Auš oje skliaus uose aiškinamas e minas epig ama as: „ umpos dumos, iszmin ingai i jůkingai eilēmis pa aszi os“ A 1884 1–2–3 16 (J. Šliūpo a ian as epig amas LB 1888 17 132, Šliūp 24). Ki i e minai šal iniuose neapib ėž i i neaiškin i (išsky us jau minė us S. Daukan o e minusźebelea bazauna)12, ad dažnai sunku nus a y i, a konk e us e minas y a žan o pa adinimas. Kū inių ecenzen ai, k i ikai daugiausia ėmėsi žan inėmis kū inių paan aš ėmis, ačiau „paan aš ė ne isada į a dija kū inio žan inę p iklausomybę“ (Sp indy ė 1996: 53). Pa- yzdžiui, e miną apysaka, gana dažną šal iniuose, daba su okiame kaip žan o pa adinimą, o XIX a. „apysakos są oka da žymėjo ne iek žan inius, kiek ūšinius li e a ū os požymius <...>, apysaka ilgokai bu o am ik as bend inis bele is ikos pa adinimas, neįpa eigojęs iksliai apib ėž i kū inio žan ą“ ( en pa : 54). Apysaka, kaip pla esnės eikšmės e minas, aip pa a - ojama ie oj poemos (p z., V p 1898 6 92). No elės e minas uo laiku bu o nepopulia us, šal iniuose pasi aikė ieną ki ą ka ą. Jo eikšmė daugmaž okia pa i kaip apysakos (pa yzdžiui, ci a oje a ojama apysaka, o au o iaus eks e – no elė V p 1898 3 47). Apsakymas (ne oks dažnas kaip apysaka i jos a ian ai) aip pa bu o a ojamas ne li e a ū os žan o eikšme. Jis ( aip pa sinonimai apsakinējimas A 1883 3 75, apipasakojimas V p 1898 3 42) eiškė pasakojimą apsk i ai (ž . Zala o ius 1971: 19). Juk pi mosios jų lek- sinės eikšmės y a eiksmų pa adinimai. J. Šliūpas kū inio eikšme a oja galūnės edinį apsakas Šliūp 220 (dailusapsakas Šliūp 219). Poēma as A 1883 8–10 246, NG 1896 19 5, ēpas A 1883 7 206 / ēposas Šliūp 21, ēpopēja NG 1896 19 5, kaimiszkaidylla NG 1896 19 5, poė- 12 Tau osakos e minai šiame s aipsnyje specialiai nenag inėjami. As a Mi ke ičienė | Išlie u iųli e a ū osmokslo e minijos...