R. KoženiausKienė. apie iškalbos ydą – uš umą (pagal an aną Ba anauską i Kazimie ą Jaunių)
283
REGINA KOŽENIAUSKIENĖ
Vilniaus uni e si e as
aPie iŠKaLBos YDĄ – TuŠTuMĄ
(pagal an aną Ba anauską i Kazimie ą Jaunių)
Lo yniškas Š en ojo Raš o posakis ani as ani a um e omnia ani as („ uš-
ybių uš ybė i iskas uš ybė“) inka isoms gy enimo aplinkybėms: i
žemiškojo, i d asinio gy enimo sku dumui, ne ik oms e ybėms nusaky i.
Tuš ybė, a ba uš umas, inka i kalbos idinio u inio s okai, jos nep as-
mingumui, uščia idu ei, plepiai kalbai ( oks uščiakalbis, mala niekus) api-
būdin i, uš umu adinamas žmogaus pasipū imas, didžia imasis, no as pa-
sipuikuo i sa o iškalba.
Reikia pasaky i, kad apie uš umą kaip iškalbos ydą be eik neužsimenama
daba inėse s ilis ikos i e o ikos knygose, iesa, ai ne eiškia, kad apie ai
nekalbė a anks esniais laikais. Todėl e a p isimin i apie ai ašiusius an aną
Ba anauską i Kazimie ą Jaunių, ku ie mums labiau žinomi ki omis eiklos
s i imis, o ne kaip iškalbos eo e ikai i p ak ikai. Jų min ys1 apie iškalbos
s iliaus eikala imus i didžiausias ydas, pag įs os klasikine pasaulie ine a-
dicija, y a ak ualios, nepasenusios i u i išliekamąją e ę kalbos kul ū ai
plačiąja p asme. Šis s aipsnis leis paž elg i į šiuos au o ius nauju ž ilgsniu.
P adžioje šiek iek is o ijos. Lie u iškos spaudos d audimo laiko a piu
Kauno kunigų semina ijoje užd audus dės y i iškalbą lenkų kalba, yskupas
Mo iejus Valančius pa edė dės y i šį mokslą „lie u ių a ba žemaičių kalba i
1 Tai išdės y a jų konspek uose, ku ie išleis i a ski omis knygomis. s aipsnyje isu ci uojama
iš šių leidinių: D asiškoji iškalba, su ašy oji iš Kun. D- o K. Jauniaus išguldinėjimų. seinai,
Laukaičio i B ės spaus u ėje, 1909. (s aipsnyje žymima KJ i po san umpos nu odomas
knygos puslapis.); a. Ba anauskas. Homile ika, a ba Mokslas š en osios iškalbos. Raš ai iV,
Vilnius: Lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u as, 2005. (s aipsnyje žymima aB i nu o-
domas knygos puslapis.) Reikia p imin i, kad K. Jauniaus konspek ai bu o publikuo i pi -
miau negu jo moky ojo a. Ba anausko – jo knygelė pasi odė 1909 m., o a. Ba anausko –
2005 m., aigi ik po 96-e ių me ų.
284
KaLBos KuLTūRa | 81
a kalba moky i auklė inius saky i pamokslus“2 „anykščių šilelio“ au o iui
a. Ba anauskui (1835–1902) – jis šioje semina ijoje dės ė 1866–1884 me-
ais. Jo mokinys K. Jaunius (1848–1908), mokęsis Kauno kunigų semina i-
joje i joje klausęsis a. Ba anausko mo alinės eologijos, lie u ių kalbos i
„Homile ikos, a ba Mokslo š en osios iškalbos“ paskai ų, uos pačius dalykus
pa s dės ė ėliau. Ma po s udijų D asinėje ka alikų akademijoje sank Pe e -
bu ge K. Jaunius g įžo į Kauno kunigų semina iją i joje 1880–1892 me ais
dės ė (p o eso ius nuo 1885 me ų). K. Jaunius ęsė sa o moky ojo a. Ba a-
nausko, nuo 1885 me ų jau paski o Telšių yskupijos pa yskupiu, o nuo
1897 me ų – seinų yskupu, iškalbos mokymo da bą (be nekopija o, pa en-
gė isiškai naujus iškalbos konspek us). Kaip i žymusis pi m akas, K. Jaunius
obulino būsimųjų pamokslininkų lie u ių kalbos žinias. Be lie u ių kalbos
g ama ikos žinių nebu o įmanoma moky i i iškalbos, odėl sup an ama, ko-
dėl šie kunigai iš p adžių g ynai p ak iniais ikslais, o ėliau iš ik o pašauki-
mo i „ak a umo“ bu o pasinė ę į lie u ių kalbo y os mokslą i , be ki ų
nuopelnų, y a žinomi kaip mokslininkai. Jie iki šiol kalbininkus s ebina pla-
čia kalbine e udicija, lakia moksline an azija, ge u gim osios kalbos mokė-
jimu, jos u ingumu, sklandumu i aiškumu, a mių pažinimu3.
abiejų au o ių, kaip kalbininkų, da bai y inė i Lie u os i užsienio
mokslininkų, ačiau isiškai mažai žinomi iš os ling is inės eiklos s i ies,
ku i a. Ba anausko adinama „š en ąja“, o K. Jauniaus – „d asiškąja“ iškal-
ba. Šie lie u ių iškalbos eo ijos i p ak ikos kū ėjai y a nusipelnę i kaip
lie u ių kalbos s iliaus mokslo p adininkai.
a. Ba anausko konspek ai ge okai pla esni, juose daugiau eo ijos dalykų,
ačiau ilgai išgulėjo neišspausdin i (2005 m. išspausdin o eks o y a 297 p.).
K. Jauniaus knygelė (40 p.) – no s nedidelė, už a išspausdin a ge okai anks-
čiau (me ai po jo mi ies). sis emingai išdės y as iškalbos p ak ikos4 ku sas,
glaus i i aiškiai su o muluo i eikala imai ge am kalbė ojui K. Jauniaus su-
ašy i a si kompendiumas. Pi mą ka ą lie u iškais e minais ( uš umas –
aip pa jo e minas), be papunkčiui me odiškai su ašy ų ge o iškalbos s i-
2 Lie u ių li e a ū os i au osakos ins i u e y a saugomas šis i in s a bus lie u ybės palaikymo
i ska inimo dokumen as – yskupo M. Valančiaus aš as a. Ba anauskui, da uo as 1870
me ų g uodžio 31 d. (F.1–176). Taigi nuo 1871 m. (kaip ik ais me ais į Kauno kunigų se-
mina iją įs ojo K. Jaunius) iškalba im a dės y i lie u iškai.
3 apie ai plačiau ž . D o i nas V., G ina ecki s V. Kalbininkas Kazimie as Jaunius,
Vilnius: Min is, 1970.
4 Pa s K. Jaunius sa o konspek ų p adžioje paaiškina, kodėl jis imasi p ak inio iškalbos moky-
mo: „Be daug leng esni i , iesą pasakius, eikalingesni y a p ak ikiniai įs a ymai, be ku ių
Die o žodžio apsakinė ojas negali išpildy i sa o a na imo i pašaukimo“ (KJ 3).
R. KoženiausKienė. apie iškalbos ydą – uš umą (pagal an aną Ba anauską i Kazimie ą Jaunių)
285
liaus ypa ybių (apie jas šiame s aipsnyje nekalbėsime), nu ody i s iliaus
ūkumai, kaip jis adina, jeibės (lo . de ec us): kalbos neaiškumas (obscu i-
as), pe didelis puošnumas ( ucus, a i icia), kalbos p as umas, a ba žemu-
mas ( ili as), i – kalbos uš umas ( ani as). Tuš umas, kaip ma ysime, apima
i neaiškumą, i pe didelį kalbos puošnumą, i da daugybę isokių kalbė-
ojo asmenybės e inių ūkumų.
Šią iškalbos s iliaus ydą, kaip užmi š ą, be jau ak ualią mūsų dienomis,
i panag inėsime šiame s aipsnyje. Remsimės abiejų au o ių da bais, nes jų
min ys nesike a, nep ieš a auja, be i nesika oja, o ik pa emia, papildo,
išplė oja iena ki ą.
Taigi pagal a. Ba anauską i K. Jaunių kalbos uš umą apibūdin ume aip:
ai daugiažodis, pe dė ai puošnus, ga siai skamban is, be neaiškus, a si
ūku ap auk as, nea gumen uo as, neišmin ingas kalbėjimas o pa ies pe ą
pa į is ki okiais žodžiais, nieko konk e aus nepasakan .
a. Ba anauskas uščiakalbį i daugiakalbį adina gy ūnu. Tokio kalbė ojo
ne ikęs mokymas esąs „šauksmingas i plepes ingas“ (aB 144). Juk i mes ą
pa į u ime gal oje, kai sakome: uš i puodai ga siai skamba. au o ius mano,
kad „š en iems žodžiams eikia ekė i kaip didi yki upė negi gal ą uk i
plup i kaip nuo s a aus kalno upelis“5 (aB 184). ne jeigu kalbė ojas pasi-
ink ų ge ą daik ą ( . y. inkamą emą), „ uš ybė neduos jam jo ge ai išpasa-
ky i, nes no ėjimas pasigi i, i uš ybė is aukščiaus s a o blizgėjimą už eiš-
kumą [...]. P idėjus da am uš ybės pa ėdnias: pe dėjimą kalbos in aisyme6,
p isi ankiojimą pa didį iškalbos papuošų, kalbėjimą iš aukš o, pe dėjimą su-
k u imų i iš a mės7, – nė a ko dy y iesi, kad pamokslo gy ūnų kaznodėjų8
išgaiš a isas ka š umas, k epėjimas, o pa a ai i isa nauda“ (aB 105).
K. Jaunius, panašiai kaip i a. Ba anauskas, uščia kalba adina okią, iš
ku ios klausy ojai negauna jokios naudos. Taip a si inka, kai kalbė ojas
„mazgioja uščius i be p asmės žodžius i sakinius“, mala liežu iu, daug i
ilgai kalba, be is ą pa į pe ą pa į. Klausy ojai iš okio kalbė ojo „gauna
nemaža isokių neaiškių įspūdžių, daug daik ų gi di i sa o aidin u ėje
apž algo, be iš iso sakymo nieko neišmoks a i nepasida o nėjokio pasike-
inimo“ (KJ 5). Taigi okia „iškalba y a be gždžia i be aisė“ (KJ 7).
5 Ci uojan daba ine ašyba pe ašy i kai ku ie a. Ba anausko sa i ai už ašy i ga sai.
6 Kalbos in aisymu adinamas s ilius.
7 Suk u imai i iš a mė – ai ges ai i balsas, onas, in onacija, a sena. K. Jaunius ai adina
mos aga imais i isu apsielgimu (KJ 6) sakan pamokslą.
8 Kaznodėjas (lenk.) – pamokslininkas, kai ku aB konspek uose bylasakis. K. Jaunius pa-
mokslininką adina Die o žodžio apsakinė oju.
286
KaLBos KuLTūRa | 81
Palyginus abiejų au o ių iškalbos knygas, kalbos uš umo p iežas is glaus-
ai bū ų galima nusaky i aip:
1. Kalbė ojas nė a pasi engęs i susiplana ęs sa o kalbos.
2. Kalbė ojas y a sa imyla, didžiuojasi sa imi i no i pa ik i klausy ojams
be kokia kaina.
3. Kalbė ojas aip pamėgs a kalbos puošmenas, kad pami š a u inį.
Šias kalbos uš umo p iežas is ap a sime plačiau. a. Ba anauskas, emda-
masis š . Be na du, ašo: In unde u e undas (lo .) „ eikia pi ma ai p ipildy-
i, iš ko ke iname išpil i“. Jeigu indas nep ipildy as (nepasi eng a), kalba
uščia, daug žodžių, maža mokslo, mislys neaiškios, daik ai abelni9, da a-
dai10 ik ai an pažiū os, dažnai ne ik i (aB 121). abu au o iai pab ėžia
da bš umo (labo ) s a bą – im ai eng is pamokslams, ink i medžiagą,
skai y i šal inius, ašy i, pe mąs y i, aisy i, pe ašy i, pasi eng i kalbė i i
inkamai saky i. Ki aip sunku pasiek i, kad pamokslas bū ų pasaky as pagal
ge os iškalbos aisykles i bū ų, kaip ašo K. Jaunius, be „jeibių“, . y. be
ūkumų. au o iai mini i olimesnįjį (Š en ųjų Bažnyčios Tė ų, pasaulie-
čių klasikų aš ų skai ymą, Š en ojo Raš o s udija imą, į ai iapusį la inimą-
si) pasi engimą, i a imesnįjį engimąsi sakomam pamokslui – jo susiplana-
imą, a gumen ų pa inkimą i išdės ymą, kalbos kompona imą, isų jos
dalių apmąs ymą.
Da bš umo, ge o pasi engimo eikia ne ik pamokslininkui: „i d asiško,
i ned asiško da bininko ingėjimas gimdo ne u ą“ (KJ 11), – sako K. Jau-
nius i agina im i da bš umo pa yzdį iš pasauliečių e o ikos meis ų. „Ku-
iuos aukš iname i mylime, neiname in juos su uščiais a ba neišmin ingais
žodžiais“, – ašo a. Ba anauskas apie ge u pasi engimu odomą paga bą
klausy ojams (aB 146).
Reikia pab ėž i, kad abu au o iai pa odė didelę paga bą klasikinės e o i-
kos meis ams pasauliečiams, iškėlė jų da bš umą, im ą pasi engimą kalbė-
i, daug jų minčių paci a o o iginalo kalba, p i aikė sa o semina ijos klau-
sy ojams – be eik kiek iename puslapyje galima as i „gal očių“ a is o elio,
Demos eno, Pla ono, Cice ono, Ho acijaus, senekos, K in iliano i ki ų iš-
min ingų y ų s a s ymų, pa a imų, sen encijų. K. Jaunius ašo: „Demos e-
nas, okšdamas įgy i iškalbą, a si olinda o nuo žmonių d augijos, sep ynis
ka us pe si ašė sa o anka Tucidido is o ijas i daug me ų a go i mankš-
9 Abelni – bend i, abs ak ūs.
10 Da adai (lenk.) – a gumen ai, iš ados.
R. KoženiausKienė. apie iškalbos ydą – uš umą (pagal an aną Ba anauską i Kazimie ą Jaunių)
287
inos be paliaubos. ne mažesnis bu o da bumas i Cice ono, nes jis pa s
sako: „ace imo s udio eneba “. i šiandieną isi, ku ie okš a įgy i s ie išką-
ją iškalbą, nenugąs auja nėjokio da bo, nėjokio išsimankš inimo. Taigi daba
eikia čia paklaus i, a mažesnio da bumo e e a d asiškoji iškalba, ku i
daugina Die o ga bę i eda žmones į amžinąjį išganymą?“ (KJ 11).
apie an ą uš umo p iežas į – sa imeilę – a. Ba anauskas sako, kad „lai-
pio kozelnyčion11 ku s omam uš ybės a ba mylėjimo sa ęs pa ies y a ai
p iešinimasis pa eikslams K is aus Viešpa ies i apaš alų, išne ožyjimas
Die o, nusidėjimas a imui, pažeida sau pačiam...“ (aB 101–102). au o ius
mano, kad sa ęs pa ies apsakinėjimas, sau pačiam ga bės ieškojimas y a ne
Die o i a imo meilės, be uš ybės balsas. Taip pa „ eikia se gė iesi pasi-
gy imo išmin imi i mokslu: egul ge iaus žiū i o, kad jį isi sup as ų ne
kaip kad jį moky u adin ų“ (aB 137). Bū ų nega binga, jei pamokslininkas
ieško ų sau uščios ga bės i labiau ūpin ųsi sa imi, o ne d asiniu sa o klau-
sy ojų išganymu. K. Jaunius įsakmiai pab ėžia, kad kalbė ojai „saugo ųsi
biau aus sa ymeilės a kaklumo“ (KJ 17), sa imeilę laikydamas dideliu ne-
do ybingumu.
Knygos sky iuje „apie gy enimo ge umą i š en umą“ a. Ba anauskas
paci a o ga sųjį Ka ono Vy esniojo o a o iaus apib ėžimą Vi bonus dicendi
pe i us „Do as žmogus, u in is iškalbos pa i į“. Bū ina pab ėž i, kad šis o a-
o iaus apib ėžimas, ku iame do umas iškel as aukščiau i už pačią iškalbą,
ilgus amžius gy a o eu opos als ybių mokyklose kaip pos ula as. Kalbė ojo
do umą, jo minčių i elgsenos š en umą i a. Ba anauskas, i K. Jaunius aip
pa iškelia į pi mąją ie ą. a. Ba anauskas, išplė ojęs bei pa ėmęs Ka ono
Vy esniojo žodžius Ve gilijaus posmais, pakomen a o juos i užbaigė e o-
iniu klausimu: „Jeigu gi okiam eikda o bū i bylasakiui pagonų, ai ko-
kiam bebū i kaznodėjai mokiančiam š en umo, š en yn žmones edan-
čiam?“ (aB 106).
T ečioji uš umo p iežas is – kalbė ojui „ne eikia gud umi pasi ody i ieš-
ko iškalbos pe daug išpuoš os“ (aB 68). a. Ba anauskas aip kalbančius ly-
gina su medžiais, lapais bežaliuojančiais, be aisiaus ne u inčiais (aB 71).
au o ius y a plačiai išdės ęs sa o požiū į į pe daug išpuoš ą kalbą, ku i „ne-
išeina ge uoju“, o ik eda į nieką. Jo a gumen ai okie: iesa u in i bū i aukš-
a, min is gili, o žodžiai pap as i i aiškūs, nes aip kalbėjęs i da ęs okį kal-
bėjimo pa yzdį K is us i isi š en ieji. Blizgučių ieškojimas ne odo ge o s i-
liaus anei kalbė ojo skonio. Jo žodžiais, „pe dėjimas, kaip isu , aip i pa-
11 Kozelnyčia (lenk.) – sakykla. K. Jaunius jau a oja lie u išką e miną.
288
KaLBos KuLTūRa | 81
moksle, g ei a sip iklyja“. Š ai mūsų pamokslininkas iškalbingasis P. ska ga12
neieškojęs g ažių žodžių, nes ai p ieš a au ų išmin ingam p o ui. a. Ba a-
nauskas duoda pa yzdį omėnų iškalbos moko o K in iliano, ba usio už
g ažbylys ę ad oka us, ku ie gindami žmogaus u ą a ne gy ybę ka ais
siekia ne iek eisėjus į ikin i i pe kalbė i, kiek pasigi i, kad moka g ažiai
kalbė i (aB 69).
Galima bū ų p idu i, kad no s K. Jaunius aklai nesekė sa o moky oju
a. Ba anausku13, be bu o labai a idus i gabus mokinys, pe ėmęs ai, ką
iš ies e inga bu o gi dėjęs a. Ba anausko paskai ose i ką eikia žino i
ge am kalbė ojui. Taigi K. Jaunius kalbos uš umą aip pa sieja su pasaulie-
inės iškalbos gud ybėmis i menais (a i icia), ku ių g iebiasi kalbė ojas,
no ėdamas suspindė i, pasi ody i, kaip sako K. Jaunius, „pasi aidin i“. Pa i
k ikščioniškoji iesa esan i okia g aži i galinga, kad jai ne eikia di b inių
puošmenų, pakanka ją aiškiai pe eik i, okia ji pa inkan i klausy ojams i
jaudinan i jų ši dis. Tačiau ne iškalbos g ožio eikia bijo i, be saugo is, kad
į ai ios g ožybės neužgož ų u inio s a bos. Kalbos g ožybės ne u ė ų bū i
ik dėl pačių g ožybių, o a nau i am, kad klausy ojai ge iau sup as ų daly-
ką i kad iesa „įei ų giliai į p o ą i ši dį“ (KJ 8), o „i nė a ki o kelio į žmo-
gaus ši dį, kaip ik ai pe jo p o ą“ (KJ 18).
iŠVaDos
Kalbos uš umas, kaip ienas didžiausių s iliaus ūkumų, u ė ų bū i ap a-
iamas šių dienų e o ikos i s ilis ikos da buose. Bū ų p a a u su šia yda
supažindin i ne ik d asininkus, be i moky ojus, mokinius, uni e si e ų
s uden us. ne pamokslų engimo knygų au o iai, ašydami apie pamokslų
s ilių, šiais laikais nemini s iliaus uš umo – didelės kalbos glaus umo, aiš-
kumo i u iningumo ydos. Š ai neseniai pasi odžiusios Pamokslų engimo
i e o ikos knygos14 sky iuje „Pamoksla imo s iliaus pasi inkimas“ (p. 54–
62) s iliaus eikala imai išdės y i pagal au o iaus ci uojamus šių laikų pa-
12 Pe as ska ga – pi masis Vilniaus uni e si e o ek o ius, puikus pamokslininkas, ga sėjęs
iškalba.
13 „no s Jaunius mano mokinys, moky oju aklai ne iki“, – ašė a. Ba anauskas laiške H. Vėbe-
iui (ž . Mo kūnas K . Kazimie as Jaunius. – Kalbos kul ū a 14, 1968, 92).
14 ž . Vaiči ūnas V. s. Pamokslų engimas i e o ika, Kaunas: Vy au o Didžiojo uni e si e-
o leidykla, 2007.
R. KoženiausKienė. apie iškalbos ydą – uš umą (pagal an aną Ba anauską i Kazimie ą Jaunių)
289
sauliečius s ilis us. Li e a ū os są aše neminimi nei a. Ba anauskas, nei
K. Jaunius. o juk a. Ba anauskas pi masis paklojo lie u iškų pamokslų
e o ikos pama us (no s i konspek ų ank aščiais), K. Jaunius pi masis lie-
u išku spausdin u žodžiu išdės ė pamokslų s iliaus eikala imus (i iesio-
giai juos aikė pamokslininkams, no s jie inka isiems kalbė ojams). Taip
pa K. Jaunius pi masis susis emino i ap ašė s iliaus ūkumus, a p jų i
isų didžiausią – kalbos uš umą.
Kalbėdami apie s iliaus glaus umo ydas, šių laikų e o ikos i s ilis ikos
knygų15, mokyklinių lie u ių kalbos ado ėlių au o iai užsimena apie uš-
čiažodžia imą, be jį sup an a ge okai siau iau – dažniausiai ik leksinės se-
man ikos i g ama ikos (mo ologijos i sin aksės) lygmeniu, kaip pleonaz-
mų, au ologijos, pe a ų, adinamųjų pa azi inių i į e p inių žodžių pe e-
klių, a nybinių žodelių nesąmoningą kaišiojimą, į a džių, eiksmažodinių
daik a a džių a ne eikalingų daly inių pažyminių be ikslį a ojimą, ų pa-
čių žodžių ka ojimą i pan. Kaip ma ėme, a. Ba anausko i K. Jauniaus
minimas s iliaus uš umas ski iasi nuo aip su okiamo uščiažodžia imo.
Tuš umas – daug pla esnė są oka, apiman i isus iškalbos lygmenis, a p jų
i kalbė ojo e ikos dalykus.
Pa ojinga ai, kad uš umas – ši a g asi į ai ių p o esijų kalbė ojų s iliaus
liga plin a kaip epidemija. ne ik kai ku ie mūsų laikų d asininkai (nesiim-
sime čia e in i jų kalbėjimo), be i pasauliečiai – poli ikai, aldžios žmo-
nės, ele izijos laidų edėjai, eklamos eks ų kū ėjai i ki i, mėgs an ys kal-
bė i abs akčiai, manipuliuo i16 g ažiais, be be aisiais žodžiais, daug i g a-
žiai plepė i i ne gi pasipuikuo i okiu plepėjimu, galė ų iš pi mųjų lie u ių
iškalbos mokslo kū ėjų pasimoky i i pasisem i e ingų minčių.
Gau a 2008 08 25
15 ž .: Pik č iling is J. Kalbos glaus umas. – Daba inė lie u ių kalba (s aipsnių inkinys),
1961, 23–105; Pikčilin g is J. Glaus umas. – Lie u ių kalbos s ilis ika 1, 1971, 120–150;
Pikči l ing i s J. žodžiai, ku iais uščiažodžiaujame. – Ūkininkas, 1990, n . 2, 22–23;
župe ka K. Kalbos glaus umas. – S ilis ika, 2001, 104–105; žu pe ka K. s iliaus kul-
ū a [Kalbos glaus umo ūkumai]. – S ilis ikos p a ybos, 2005, 29; Koženiauskienė R.
ekonomiškumo p incipas. – Re o ika: iškalbos s ilis ika, 1999, 105; Koženiauskienė R.
Glaus umas. – Re o ika: iškalbos s ilis ika, 1999, 191–192; Vaičiūn as V. s. s iliaus glaus-
umas [Tuščiažodžia imas]. – Pamokslų engimas i e o ika, Kaunas: Vy au o Didžiojo uni-
e si e o leidykla, 2007, 58–60.
16 Joule Robe -Vincen , Beau ois Jean-Leon. Manipuliacijos ado as pado iems
piliečiams, Vilnius: alma li e a, 2005.
290
KaLBos KuLTūRa | 81
on VaniTY, a ViCe oF eLoQuenCe
(a e a. Ba anauskas and K. Jaunius)
Summa y
The au ho s o p esen -day ex books in he o ic and s ylis ics o en discuss ices
o b e i y; hey also men ion i ele an e biage, which is o en ea ed much na -
owe , o en a he le el o lexical seman ics and g amma , and includes pleonasms,
au ologies, bywo ds, an excessi e use o he so-called pa asi ic wo ds and pa en-
he ical ph ases, p onouns, de e bal nouns and pa icipial a ibu es. a. Ba anaus-
kas and K. Jaunius in hei wo ks men ion he ani y o s yle; howe e , i is di e en
om i ele an e biage. The ani y o s yle is a b oade concep including all le els
o language cul u e, and he e hics is no he leas impo an among hem.
Poli icians, people in high- anking posi ions, TV p esen e s, ad e ise s, who
o en use abs ac bu meaningless wo ds, manipula e he language, should lea n
om he i s Li huanian he o icians.
ReGina KoženiausKienė
Vilniaus uni e si e as
uni e si e o g. 5, LT-01513 Vilnius
[email p o ec ed]
