66
Kalbos Kul ū a | 83
REGINA KOŽENIAUSKIENĖ
Vilniaus uni e si e as
JoNo JabloNsKIo DĖMEsYs s IlIuI
Į aDas
Lie u ių kalbos s ilis ikos p a a mėje Juozas Pikčilingis ašo: „Ieškan a sa-
kymo, iš ko de a moky is s iliaus, pi miausia akys k eip os į uos pačius
šal inius, ku iais ėmėsi Jonas Jablonskis.“ (Pikčilingis 1971: 3). Čia eikė-
ų p idu i, kad s ilis o akys k eip os ne ik į uos pačius šal inius, be
s a biausia – į pačius Jono Jablonskio aš us.
I iš iesų, J. Pikčilingio s ilis ikos da bai kupini J. Jablonskio ci a ų,
pa yzdžių, aisymų, edaga imų. J. Jablonskio aš ai jam bu o ik a p ak-
inės s ilis ikos mokykla: „Man, kaip s ilis ui, nuola enka a sig ęž i į jį i
pasi ikslin i – a uo keliu einu...“ (Ma čiuliony ė 1991: 23).
J. Jablonskio indėlį į s ilis iką J. Pikčilingis ne ieną ka ą y a į e inęs
kon e encijose, ele izijos laidose, adijo alandėlėse, in e iu1. Pasku inį
ka ą page bė p oginiu s aipsniu „ ea gyja ji, kalbos sąžinė“ (Pikčilingis
1990: 5–6), ski u 130-osioms bend inės kalbos kū ėjo gimimo me inėms.
be J. Pikčilingio, apie J. Jablonskio pažiū as į s ilių y a ašę Jonas Pa-
lionis (1959: 43–47), a noldas Pi očkinas (1975: 4–11; 2000: 162–163),
o apž alginėje monog a ijos dalyje „apie ling is inės lie u ių s ilis ikos
o ma imąsi“ – aida Knabikai ė (2006: 50–63). ačiau J. Jablonskio a -
lik ų da bų mas as oks didelis, o s ilis ų y imai okie agmen iški i
epizodiški, kad jų laukia da gana daug da bų. J. Jablonskio dėmesys s iliui
a siskleidžia į ai iais aspek ais: 1) p ak inės s ilis ikos, . y. s iliaus kul ū os;
2) min ies logikos i s iliaus san ykio; 3) kalbos e ikos, iš jos – i e inės
s ilis ikos. Kiek ienas iš jų galė ų bū i medžiaga a ski ai emai. an a e -
us, dėmesio nusipelno i pa ies J. Jablonskio ašymo s ilius, bu ęs pa yz-
džiu o me o ašy ojams – ne ik li e a ams, be i laik aš ininkams, e ė-
jams, ecenzen ams, ado ėlių au o iams. Iš minė ų aspek ų s aipsnyje
paminėsiu ik ieną ki ą yškesnį kalbininko dėmesio s iliui ženklą. Pamė-
1 apie ai y a sakęs in e iu pa s J. Pikčilingis (ž . Ma čiuliony ė 1991: 23).
. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
67
ginsiu apibūdin i i pa ies J. Jablonskio s ilių (šiuo klausimu, be ods, ap-
sk i ai da ne ašy a).
logiškai pas e os, lakoniškos J. Jablonskio in e p e acijos ieno a ki o
pasakymo a ž ilgiu, a idi polemika su ašy ojais leidžia many i esan ne ik
kalbos aisyklingumo, logiškumo, be i s ilingumo k i e ijus, bend uosius
s iliaus eikala imų p incipus. bend inės kalbos no min ojui ūpėjo i kal-
bos aisyklingumas, g ynumas, i ikslumas, aiškumas, i sklandumas, gy-
umas bei glaus umas. isos J. Jablonskio minimos kalbos ypa ybės – sklan-
di, aiški, plačiai sup an ama, pado i, įmanoma – y a i beñd osios s ilingos
kalbos ypa ybės.
J. Jablonskio požiū is į s iliaus aisymus ma y i iš ienos ki os pas abos
a pla esnio komen a o: „pa aisymas išim o iš eks o ieno ki o sakinio a
žodžio, be pa ies eks o, maža e u i, odosi, e ės skai y ojui“ (Jabl I
1935: 222); „Mano su ašy uose kalbos pa yzdžiuose nemaža y a okių žo-
džių [...], ku ie čia, kalbamajame aš e, ik ne sa o ie oje pa a o i. Pa ys
ie žodžiai kalboje a ojami“ (Jabl I 1935: 328); „ am eikė ų i isos
žmonių kalbos a mės ge iausiai mokė i“ (Jabl I 1935: 114). „au o ius,
ku s no i skai y ojo sup an amas [bū i], sa o ašinį ašydamas u i žino is
i kam jį ašąs. Mažo mokslo žmonėms jis u i ašy i įmanomai; didesnio
mokslo žmogui ašydamas, jis gali i painesniais, įman esniais posakiais
ope uo i...“ (Jabl 1936: 37). Šiuos komen a us galima su ok i kaip
objek y iųjų s iliaus eiksnių aiškinimą, kai pa enkan , a ojan a siūlan
am ik as kalbos i s iliaus p iemones s a bu a siž elg i į iso eks o u i-
nį, jo kon eks ą i kalbėjimo si uaciją, į kalbos a ojimo s i į bei ad esa ą,
jo amžių, išsila inimą. Plg. „Jeigu au o iaus [Jono Jablonskio] y a ecen-
zuojamas koks mokyklos ado ėlis, žinoma, jis dažnai pasako sa o nuomo-
nę apie jo inkamumą i pedagogikos a ž ilgiu...“ (balčikonis 1935: II).
be o, J. Jablonskis p ipažįs a, kad edak o ius u i ge ai su ok i au o iaus
min į, s a bu, kad aisydamas eks ą jos neišk eip ų. Šios pas abos ak ualios
i mūsų dienų ling is inės s ilis ikos mokslui.
NElogIŠKo Mąs YMo K I IKa
ieną plačiausių Lie u ių kalbos s ilis ikos sky ių „bend ieji s ilingos kalbos
eikala imai“ J. Pikčilingis p adėjo nuo posky io „Kalbos kul ū a – min ies
kul ū a“, . y. nuo loginio mąs ymo, kalbos aiškumo i ikslumo, kaip ge o
s iliaus pag indo, iš esmės emdamasis J. Jablonskio aisymais, ci uodamas
68
Kalbos Kul ū a | 83
jo k i išku mąs ymu pa em as min is. J. Jablonskį pažinoję amžininkai pa-
b ėžia jo geležinę logiką: „Mokiniuose ypa ingai k eipda o dėmesį į login-
go p o a imo iš ys ymą.“ (Jokan as 1921: 541); „žinoma, jo pažiū a bu o
isu k i inga, nes juk bu o didelės logikos žmogus, daug ma ęs i gal o-
jęs.“ (sme ona 1930: 44).
Ne i meno kū inėliuose, kaip J. Jablonskis sakyda o, da y inėse pasa-
kose, u in i bū i išlaiky a min ies u inio logika, aizdai u į bū i į ikė ini,
nenu olę nuo ik o ės. Čia p isimin ina, kad jis bu o baigęs klasikinę i-
lologiją i s udija ęs an ikinę e o iką, ku ioje iškeliama iena s a biausių
eks o kalbos ypa ybių – iesa, eisingumas (lo . e i as), ik o iškumas
(lo . e i similis).
Skai ymų knygoje adęs ne eisingai ašan apie bi es, kalbininkas kan iai
aiškina, kad bi ės „nep isipildo „sa o m e d a u s pi l e l i o “, jos nieko
nepila „pe sa o amzdelį“ i nieko n e d al i j a sa o seselėms!... Kalbėkim
i su aikais iesiai, ik kalbėkime ado ėlyje aip, kad a i k a i mus sup as-
ų i kad jiems s eikas bū ų as mokslas, ku io mes jiems eikiame“ (Jabl
II 1933: 224). Kaip ma y i iš šio pa yzdžio, ecenzen o bud umo, loginio
mąs ymo, iesos siekimo neužliūliuoja š elnūs deminu y ai (pil elio, amz-
delį, seselėms). adęs oje pačioje knygoje sakinį „e elis suka sau lizdą ąžuo-
luose“, J. Jablonskis pas ebi jame ne du nuk ypimus i ašo, kad nieku būdu
aip saky i mokyklos ado ėlyje negalima, okie paukščiai ne suka, o ik
„k auna a kaip ki aip da osi lizdus; an a e us, e elis susida o lizdą ik ai
ku oli, aukš ose uolose, ku nė a, odosi, nė ąžuolų“ (Jabl II 1933: 225).
J. Pikčilingis, eidamas J. Jablonskio adicijų keliu, ašo: „p ieš aisomas
s ilis iškai sakinys u i bū i pa ik in as pagal loginio sp endimo eikala imus,
nes ki aip isa s ilis inė „apdaila“ gali lik i be p asmės“ (Pikčilingis 1971:
36). žinoma, nede a „kiek ieną pasakymą di b inai emp i an logikos
ku palio [...]. Pe didelio logiza imo kalba ne isuome mėgs a. Ypač en,
ku ji a lieka emocinio po eikio unkciją“ ( en pa , 42), . y. meniniuose
kū iniuose.
MENINIų EKs ų EDaga IMas
J. Jablonskis daugiausia aisė kalbos klaidas, da omas dėl sla ų ( usų, lenkų)
kalbų į akos. Kalbininkas ne iename s aipsnyje nu odo objek y ias okių
klaidų p iežas is. Šiuos žodžius jis aikė incui K ė ei-Micke ičiui, Juozui
umui- aižgan ui, Faus ui Ki šai i ki iems ašy ojams: lie u ių ašy ojai
. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
69
esą dėl o nu olę nuo sa o žmonių kalbos, kad mokęsi usiškose mokyklo-
se, kalbėję i ašę usiškai a ba lenkiškai, įp a ę eikš i sa o min is usų
li e a ū os posakiais, ie omis i lenkiška azeologija. Ne ienas ilgokai
gy enęs i di bęs usijoje, „ en ga o i p ogos ge okai p imi k i ų s e i-
mybių“ (Jabl I 1935: 335). aisydamas gausybę ašybos, sky ybos, g a-
ma ikos, leksikos klaidų (a ski us leksikos iene us i žodžių junginius),
kalbininkas paliesda o i kalbos sa i umo, s iliaus dalykus, ačiau specialiai
jų neišski da o.
Nuo gim osios kalbos i s iliaus jausmo nea ski iamas lie u ių kalbos
sa i umas ypač ge ai ma y i e čian iš s e imos kalbos į sa ąją: „Kalbi-
ninkas galė ų čia sa o akį a k eip i į d iejų mūsų ašy ojų s ilių, pažiū ė-
i, kiek isas ši as e imas y a įmanomai iš eikš as mūsų kalbos žodžiais
i sakiniais“ (Jabl II 1959: 416), – ašo J. Jablonskis apie K ė ės eda-
guo ą Pe o aičiūno e imą. Ki oje ecenzijoje, ašydamas apie b. g i-
gai y ės e s ą sk o co o leidinį Nuos abūs sk uzdės gy enimo a si ikimai,
J. Jablonskis pasigenda kalbos gy umo – kad „skai y ojas, u ėdamas p ieš
sa e „ e imą“, jaus ųsi esąs isai namie, u įs da bo su ašiniu, ski iamu
iesiog lie u os aikams, mūsų žmonėms“ (Jabl II 1959: 241–242). Jis
no ėjo ma y i e imo da bą okį, ku is „meis ą gi ia“ (Jabl II 1959:
292), odėl pa s kan iai aisė isus e imo nelygumus, ge ino s ilių. Ne-
išleisda o iš akių i ad esa o, ku iam ski iamas e imas. Pa yzdžiui, ne-
peikė a p au inių a a miškų žodžių, ik sakė, kad eikia mokė i inkamai
juos a o i: „ ik en, ku be jų apsiei i negalime“ (Jabl I 1935: 144).
„ e ėja gali mėg i a a o i am ik us sa o a mės žodelius, daug kam
nesup an amus, be is del o ne eikė ų jie b uk e b uk i į e imą, ski ia-
mą mokyklai: jie sunkins eks o sup a imą.“ (Jabl II 1959: 243). Ki o-
je ecenzijoje s ilis iniu požiū iu panašiai ašė i apie a p au inių žodžių
a ojimą – kad mokiniui be ų „pik ų dagių“ sakiniai bū ų daug aiškesni,
sup an amesni, gy esni, žmoniškesni...
J. Jablonskis k i ika o didelę e s inių eks ų ydą – pažodinį e imą.
Kalbininkas mokė e s i min į, o ne žodžius, ai ypač aikė azeologijai.
Pa s į ai ius žodžių junginius e ė gana iš adingai, s ilingai, lie u iškomis
kons ukcijomis. ai galima sp ęs i iš jo 1908 m. e s os usiškos M. bog-
dano o knygelės Visuomenės įnamiai. Š ai kele as pa yzdžių: zab ošenna ja
de e uš ka – menkiausias kaimelis; k uglyj god – iš isi me ai; mucha-babu-
cha – musėlė-pasiu ėlė; du ak-du akom – kaip koks ėpla; ažnoje lico – di-
delis daik as; suščij zdo – uš i plepalai i k . „Iš ik ųjų uose e imuose
būda o sudė as isas J. Jablonskio kalbos mokslas [...], azeologizmų i
70
Kalbos Kul ū a | 83
speci inių žodžių junginių e imas odo e ėjo mokėjimą su ok i iek
s e imosios, iek sa osios kalbos d asią. Čia labiausiai eng inas pažodinis
e imas...“ ( asiliauskai ė 1970: 154–155).
aisy ini J. Jablonskiui a odė ne kai ku ie daba jau įsigalėję azeolo-
gizmai: laužy i ankas: laužydama ankas (= g ąžydama ankas) sako...
(Jabl I 1935: 327), iš p o o išei i (= iš gal os išei i) (Jabll 1985: 28, 29).
K ė ės Ski gailoje jam užkliu o azeologizmas u ė i omenyje (= u ė i
gal oj, aki aizdoj): A u omeny u i ą okie į? (Jabl I 1935: 327). F a-
zeologizmus laužy i ankas, iš p o o išei i, u ė i omenyje, no s iš iesų jie y a
e s iniai, andame i au osakoje, i ge iausių ašy ojų kū yboje2. Juk pa-
p as ai ne aisomos azeologizmuose esančios s e imybės, ne i ne isai
sup an ami žodžiai, ne edaguojama i ne aisyklinga sin aksė. ačiau J. Jab-
lonskis pa aisyda o i okius dalykus. Pa yzdžiui, kaip pas ebėjo a. Pi oč-
kinas (2000: 153), edaguodamas aižgan ą J. Jablonskis junginį iso s ie-
o pi klys aisė į iso pasaulio pi klį.
aižgan o eks as J. Jablonskio aisy as eks as
Neči škė nė žiogeliai. Tepla eno as
ienas juodas didelis d ugys. P ip a-
us ma y i, kaip ben koks da bas
i pina o o ilnis i pada o balsą, as
bebalsis pla enimas dideliais spa nais,
kai i muselė, o u lėkdama, z embia,
da labiau didino ylos klaikumą, da
labiau kėlė aikų aizduo ę į aiduok-
lių pasaulį, ku is čia aplink aliulio
piliakalnį p asideda; pe jį įeinama į
ą užkeik ąją als ybę, ku d asios
guli nejuda: gy os a negy os? Ku
kad i bėgioja, nežinai, su ikslu a
be ikslo, gy om a negy om kojom
mina; ygais a negy ais spa nais,
kaip as gedulo d ugys, o u lakioja.
Neči škė nė žiogeliai. ienas juodas d u-
gys eple eno dideliais spa nais. as be-
balsiškas jo ple enimas, – p ip a us ma-
y i, gi dė i, kaip ben koks eiksmas o o
ilnis i pina i balsą išduodina, kaip i
muselė, o u lėkdama, z imbia, – da la-
biau didino ylos klaikumą, da didžiau
kėlė aikų aizduo ę į aiduoklių pasau-
lį, p asidedan į čia aplink aliulio pilia-
kalnį: pe jį įeinama į ą užkeik ąją als-
ybę, ku guli nejuda, gy os a negy os,
d asios, ku kad i bėgioja jos, be neži-
nai, su ikslu a be ikslo, gy omis a ne-
gy omis kojomis žemę mina; gy ais a
negy ais spa nais, kaip as gedulio d ugys,
o u sk aido. (Jabl II 1959: 403)
2 Pa yzdžiui, F azeologijos žodynas (Fž 2001: 570) eikia okius laužy i ankas ( eikšme „la-
bai siel a au i“) pa yzdžius: Taip nelaužyk sau ankų, kaip be žo šakas kad laužo už ūs in as
ėjas Mai . Tik Zub ys ienas ne ylėjo, bal as ankas laužė K ė . Laužo bal as ankeles jau-
noji ma elė i gailias aša as lieja ien. Labiausiai e kė jauna me gelė po sodą aikščiodama,
ankeles laužydama . Mo ina ankas laužė, o aiko jau nė g .

. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
71
Šioje ie oje bū ų p a a u ž ilg elė i į J. Jablonskio mėginimą aisy i
aižgan o eks ą. Kele ą jo edaguo ų aižgan o sakinių y a ap a ę J. Pa-
lionis, a. Pi očkinas i . Knabikai ė, odėl čia pa eikiu da neanalizuo ą
aižgan o eks o iš auką. Šio ašy ojo indi idualumą i o iginalumą p ipa-
žino i pa s J. Jablonskis: „ski iasi jis nuo ki ų i sa o s ilium“ (Jabl II
1959: 399).
Ma y i, kad ne i po gana a sa gių J. Jablonskio p isilie imų p ie eks o
dingo ana o iški aižgan o pa alelizmai: neči škė / epla eno sakinių p a-
džioje, nebeliko mielų a miškų epla eno, pla enimas3. sinonimų pa inki-
mas aip pa kelia abejonių. a kim, aižgan o žodis lakioja š elnesnis,
poe iškesnis (kai kalbama apie leng ų, lakių, aizduo ės suku ų aiduoklių
pasaulį), jis u bū labiau inka negu s ilis iškai neu alus sk aido. be o,
iskiemenis lakioja i miškai isos pas aipos pabaigą už e ia ge iau negu
d iskiemenis sk aido. Pasakymu o u sk aido lyg i ne ik ų ašy i apie „ge-
dulio d ugį“, kad jis bebalsis pla ena, nes po pa aisymo daba jau gi dė i
iukšminga , ga sų (o u sk aido) ali e acija. Ne i pa aisy a sky yba (o
jai J. Jablonskis sky ė didžiausią dėmesį) keičia azės in onaciją. Pa yzdžiui,
pakei us žodžių a ką (ku guli nejuda, gy os a negy os, d asios) i a sisa-
kius klaus uko, nebelieka in iguojančios dilemos: ku d asios guli nejuda:
gy os a negy os? ai, kas labiausiai in iguoja skai y oją, kas jam gniaužia
k apą (gy os a negy os?), aižgan o isiškai pama uo ai nukeliama į saki-
nio pabaigą, aip skai y ojo smalsumas išlaikomas ilgiausiai, o klaus ukas
čia labai eikalingas, jis – „abejonių, į ai ių kankinamų s a s ymų [...],
mįslingų minčių įp asminimo, aizda imo simbolis“ (aba a ičius 2002:
168). su edaguo ame eks e šiuo a eju dings a aižgan o spėlionių paslap-
is, es e inio pasakojimo į aigumas.
I leksika, i sin aksė, i mo ologija, žodžių a ka i ašyba bei sky y-
ba aisy a, be abejo, ne ik dėl aisyklingumo – J. Jablonskis, ma y , siekė
didesnio min ies aiškumo, sklandumo, gy umo. aisy a nedaug i ned ąsiai,
ačiau, kaip odo ši ne umpa aižgan o eks o iš auka, J. Jablonskio ai-
symas pakei ė ašy ojo kalbėsenos būdą. „s ilius – ai au o iui būdingų
iš aiškos p iemonių isuma i jų ka ojimasis, ai minčių i jausmų pe ei-
kimo būdas, iškylan is aikš ėn žodžių a anka, jų a osena, jungimo į sa-
kinius ypa ybėmis.“ (Pikčilingis 1971a: 6).
Pa ies J. Jablonskio p isipažinimu, jis nemėgęs kiš is į ašy ojo s ilių:
„s iliaus dalyką linkęs esu pa iems ašy ojams palik i, – man dažniausiai
3 Plg. su J. balčikonio eks u: Žmonės manė, kad en gulbė pla eno spa nais (lKž X 118).
72
Kalbos Kul ū a | 83
pa i s iliaus kalba e ūpi“ (Jabl 1936: 72), ačiau, kaip ma ėme, ne
mažiausias žodžių a kos pakei imas keičia ašy ojo s ilių. Š ai, odos, be
eikalo pa aisy os ne i daugiskai os įnagininko galūnės gy omis a negy-
omis kojomis, nes nebelieka šnekamojo s iliaus in onacijų: plg. gy om a
negy om kojom. Nekelian is abejonių dalykas čia y a J. Jablonskio pas ebė-
a eks o inkėjų klaida: ygais / gy ais, gal da nekliū a edak o iaus p i-
ašy as žodis žemę [mina], no s i be jo min is isiškai aiški, odėl belieka
p i a i J. Palioniui, kad „[...] sa aip pe di bdamas, pe s ilizuodamas a ski-
us aižgan o sakinius, ie omis kiek nublankino o iginalų „ aižgan išką“
s ilių [...], ši oks ų sakinių pe a kymas (daly inių a padaly inių lyčių
į edimas, kai ku ių žodžių pakei imas i k .) kiek modi ika o i pa į aiž-
gan o s ilių: pe s ilizuo ieji sakiniai jau nebe okie glaus i i iš aiškingi, jau
nebe okie „ aižgan iški“ (Palionis 1959: 46–47). Panaši i a. Pi očkino
nuomonė: „Jablonskis labai ūpes ingai ieškojo s ilis iškai adek ačių no imai
iš eikš i minčiai, piešiamam aizdui pakai alų. ačiau ne isada jam ai
pa yko pada y i [...]. apsk i ai eikė ų pasaky i, kad kiek ienas edak o iaus
įsikišimas į okio ašy ojo kaip aižgan as kalbą y a įsikišimas i į s ilių.“
(Pi očkinas 2000: 162).
Kad J. Jablonskis ne isada bu o įsi ikinęs dėl kai ku ių li e a ų eks-
ų (dažniausiai ne o iginalių, o e s inių) aisymų, odo i juos lydin ys
komen a ai labiau ik ų, man odos i . . sup asdamas, kaip sunkiai api-
b ėžiama iba a p inka / ne inka, pa yzdžiui, dėl K ė ės Ski gailos ai-
symų, jis ašo: „Jei au o ius a kas ki as ik ai nesu ik ų su ku iais mano
šios ie os aisymais i no ė ų iešai del jų pasispy iuo i su manim, ga-
lėčiau del ų aisymų i eisin is a ba, jei eikės, nuo jų i a sisaky i a ba
ku -ne-ku nusileis i i , gal bū , su sa o „p iešininku“ su ik i.“ (Jabl
II 1959: 312).
is dėl o jokiu būdu negalė ume eig i, kad J. Jablonskis nep isidėjo
p ie ašy ojų s iliaus obulinimo. Ne i įsižeidę, nesu ikdami su aisymais,
ašy ojai bu o e čiami disku uo i, ieško i ikslesnio, gy esnio, aiškesnio
lie u iško žodžio, lie u iškos sin aksinės kons ukcijos, ge iau pamąs y i,
a idžiau žiū ė i, ką i kaip ašy i.
J. Jablonskis mandagiai, ak iškai p iminda o ašy ojams, kad ben p i-
im ų uos aisymus, su ku iais su inka, o sa o aisyklinga kalba i nep ie-
kaiš ingu s iliumi, be abejonės, sud ausminda o pe didelę lais ę mėgs an-
čius, „be jokių są a žų“ ašančius li e a us. Kalbininko žodžiais, licen ia
poe ica (Jabl I 1935: 304) negali a s o i kalbos aisyklių ne i poezijoje:
. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
73
„ e ėjui pa a iu im i pagaliau i sa os kalbos moky is im ai: be kalbos
nė a li e a ū os...“ (Jabl I 1935: 305). Š ie imo da be (1924, N . 12),
kalbėdamas apie ne i in nusisekusį Faus o Ki šos e imą (J. I. K aše skio
Vi olio audą), J. Jablonskis e o iniu klausimu iš eda s ilis o plunksnos
e ą analogiją: „baigdamas sa o ecenziją, duodu e ėjui klausimą: kaip
žiū ė ų jis į apy ojo da bą, iš ku io ma y i, jog o apy ojo nenusi okiama
i nesi ūpinama nusi ok i apie spal ų eikšmę apyboje, apie apinio me-
džiagą, ly į ( o mą)?“ (Jabl I 1935: 305).
laIK aŠČIų s IlIaus aIsYMaI
o me o laik aščių kalba bu o, galima saky i, isiškai silpna, pilna s e i-
mybių, e s inių pažodinių sin aksinių kons ukcijų, g iozdiškų pasakymų.
J. Jablonskiui pi miausia ūpėjo iš aisy i logikos, ašybos, sky ybos, g ama-
ikos klaidas, jis pamini i azeologizmų, pa si ež ų iš usijos, e imus:
Š ai ak as an eido (Jabl II 1933: 364); pas a yk jam klausimą šonkau-
liu ( en pa ); Tylėk, nes u nė p ie ko (Jabl 1936: 63).
Apie Lie u os žinių dien aščio kalbą kalbininkas ašė: „ eikė ų, man
odosi, ūpin is, kad ieno laik aščio ašy ojų ienoda bū ų isų kalba, kad
jie ien s iliumi esiski ų nuo ienas ki o.“ (Jabl I 1935: 181). aigi
jis p ipažino ne ik li e a ų, be i laik aš ininkų s ilių į ai o ę, ačiau s i-
liaus ūkumus pas ebėda o, nes no ėjo, kad laik aščių kalba bū ų „ ieno-
desnė, g ažesnė, aisyklingesnė“ (Jabl I 1935: 187), kad „laik aščiai i
ašy ojai [...] ši ais pas ebėjimais, k u s u j a i s s u i n k a , olesniam
laikui i naudo ųsi“ (Jabl I 1935: 182). J. Jablonskio komen a ai i pas-
abos dėl laik aščių s iliaus ūkumų gana aiklūs: „Dien aš yje uo a pu
a si inka ka ais i [...] c) okių gana ilgų pasakymų, ku ie, a p ko ki a,
pe daug augš u, ne isai ge u, ne isai aisyklingu s ilium y a iš eikš i (X,
1 i 2). Ši os ūšies „paklaidos“ p as am žmogeliui, – o šis u i pi miausia
ašy ojui ūpė i, – ne isai bus sup an amos; jos neleng a i iš aisy i.“
(Jabl I 1935: 181).
umpuose sakiniuose daugiausia aisy os kalbos klaidos, neaiškūs pa-
sakymai. Pa yzdžiui, okius nelogiškus sakinius: Ačiu poli ikos sąlygoms,
daugelis moky ojų u ėjo mes i moky oja ę; Moky ojų su ažia imas užsidengė,
J. Jablonskis aisė, kaip jis mėgda o saky i, žmoniška kalba: Dėl poli ikos
74
Kalbos Kul ū a | 83
aplinkybių, sąlygų daugelis moky ojų u ėjo mes i mokę; Moky ojų su ažia imas
užsida ė, pasibaigė (Jabl I 1935: 177). odos, aisy a ik kalba, p ie s iliaus
dalykų da nep iei a, ačiau kiek ienam ne inkamam žodžiui J. Jablonskis
siūlo mažiausiai du aisyklingus a i ikmenis (aplinkybių i sąlygų; užsida ė
i pasibaigė), iš ku ių au o ius gali ink is ikslesnį, inkamesnį.
as uose ilgesniuose laik aščių sakiniuose, be kalbos dalykų, aisomas
i s ilius:
Lie u os žinių sakiniai su edaguo i sakiniai
1. Ko mes šiandien egime? a neiš-
iesimą pe daug po da bo naš a su-
lenk ų pečių? a ne ko ą už eises i
i as p ie jau laimė ųjų s o ėjimas?
2. u ime o ganizmą, ienu milžino
spa nu pe a lan o andenyną pe si-
s ė usį, an ą – y uose nesiliaujančiai
bėginamą (Jabl I 1935: 177).
1. Ką mes šiandien egime? a ne su-
lenk ųjų pečių pe daug į a gin ų išsi ie-
simą? a ne ko ą del eisių i i ą
laimė ųjų gynimą?
2. u ime o ganizmą, ienu milžino
spa nu pe a lan o andenyną pe sis ė-
usį, an u – y uose nuola , be palio os,
nepaliaunamai keliamu, skečiamu (?).
laik aščio au o iaus sakiniai ne aisyklingi, dėl o neaiški i jų min is.
J. Jablonskio su edaguo as pi mas sakinys apo sklandesnis dėl pa aisy os
žodžių a kos i dėl g ama inių o mų sąskambio e o inių klausimų pa-
baigoje: išsi iesimą / gynimą. an ame sakinyje ie oj nesiliaujančiai pa eikė
kele ą aisyklingų sinonimiškų žodžių – nuola , be palio os, nepaliaunamai,
o ie oj isiškai neaiškaus žodžio „bėginamą“ – keliamu, skečiamu (?). Klaus-
ukas odo, kad J. Jablonskis i pa s šiek iek abejojo dėl šio aisymo, an a,
galbū paliko e d ės au o iaus pasi inkimui. Kalbininkas dažniausiai ik siū-
lyda o, jo nuomone, aisyklingesnį, ge esnį žodį, pa eikda o kele ą jų i
ole an iškai p isipažinda o da neišsėmęs isų kalbos i s iliaus u ų: „Ši os
min ys galima, žinoma, i ki oniškai iš eikš i; eikia ik ūpin is isada, kad
jos žmonių kalbos aisyklėmis bū ų nusakomos.“ (Jabl II 1959: 210).
Jono Jablonskio aisymai bu o didelė paspi is o me o spaudos da bi-
ninkams, ne mažesnę į aką da ė i jo asmeninis pa yzdys: jis bu o ne ik
laik aščių edak o ius, be i ak y us sa i o iš obulin o s iliaus s aipsnių i
ecenzijų ašy ojas. „Iš ku mokės bend ada biai žmoniškai ašy i laik aščiui,
jei laik aš is sa o kalba, isu sa o da bo su a kymu pa yzdžio jiems ge o
neduoda?“ (Jabl I 1935: 186).
. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
81
edaguodamas o iginaliąją a e s inę li e a ų kū ybą, J. Jablonskis ypač
jau iai lie ė s ilis ikos klausimus, sakydamas, kad jie nė a i jam pačiam
isiškai aiškūs, p ipažindamas ašy ojų eisę į s iliaus į ai o ę. Ne i nesu-
ikdami su kai ku iais aisymais, ašy ojai u ėjo disku uo i, polemizuo i,
ieško i iesos, ge iau pagal o i, ką i kaip ašy i. Nuola inis J. Jablonskio
dėmesys ašy ojų (li e a ų, laik aš ininkų, ado ėlių au o ių) kalbai i s iliui
da ė ge ų ezul a ų: lie u ių kalba da ėsi ienodesnė, aisyklingesnė, gy-
esnė, leng esnė.
Šių laikų unkcinių s ilių požiū iu e inan pa ies J. Jablonskio s ilių,
galima pasaky i, kad jo s aipsniai kalbos klausimais pa ašy i populia iuoju
moksliniu s iliumi, aiškiai, objek y iai, ak iškai. Į oponen ų kal inimus
kalbininkas gebėjo eaguo i san ū iai, blai iai, logiškai, a gumen uo ai.
s aipsnius isuomenės, kul ū os, š ie imo klausimais, dažniausiai laik aš-
čiams, J. Jablonskis ašė publicis iniu s iliumi, ku iame de a jam būdinga
in elek inė kalba su san ū iomis eksp esinėmis s iliaus p iemonėmis.
ap a ieji pa yzdžiai odo, kad Jonas Jablonskis ge ai išmanė ne ik
kalbos, be i s ilis ikos dalykus. Kalbos i s iliaus aisymais i aiškinimais,
gebėjimu ašy i aisyklingai, logiškai i aiškiai, sklandžiu, leng u i į aigiu
s iliumi kalbininkas aukė ki us sa o gy u pa yzdžiu.
apibend in ai galima pasaky i, kad Jono Jablonskio dėmesys s iliui, eiš-
kęsis į ai iais aspek ais, da ė į aką i ašy ojams, i s ilis ikos y ėjams, ypač
daug naudos da ė p ak inei s ilis ikai.
Šal INIaI
Fž 2001: F azeologijos žodynas, ilnius: lie u ių kalbos ins i u as.
Jabl I 1932: Jablonskio aš ai 1, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys.
Jabl II 1933: Jablonskio aš ai 2, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys.
Jabl I 1935: Jablonskio aš ai 4, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys.
Jabl 1936: Jablonskio aš ai 5, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys.
Jabl II 1959: J. Jablonskis. Rink iniai aš ai 2, ilnius: als ybinė poli inės
i mokslinės li e a ū os leidykla.
Jabll 1985: Jono Jablonskio laiškai, ilnius: Mokslas.
lI E a ū a
a b a a i č i u s J. 2002: Sky ybos s ilis ika, ilnius: Mokslo i enciklopedijų
leidybos ins i u as.
b a l č i ko n i s J. 1932: P akalba. – Jablonskio aš ai 1, II–XX III.

82
Kalbos Kul ū a | 83
b a l č i ko n i s J. 1935: P akalba. – Jablonskio aš ai 4, II– III.
g u s a i i s M. 1923: S ilis ika. ado ėlis li e a ū os eo ijai, Ma ijampolė.
Jo k a n a s K. 1921: Jablonskis Min aujoj, e ely, Psko e. – Lie u os mokykla
12, 540–543.
Knabikai ė . 2006: Ling is inės lie u ių s ilis ikos aida XX amžiuje, ilnius:
Min is.
l u k ė n a i ė - g i c i u i e n ė E. 2009: Kons ancijos i Jono Jablonskių šeima,
lie u os nacionalinis muziejus.
M a č i u l i o ny ė I. 1991: „žodis – ai pilis gim ojoj žemėj“ (in e iu su
J. Pik čilingiu). – Gim oji kalba 3, 23–25.
Pa l i o n i s J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai aisymai. – J. Jablonskis. Rink iniai
aš ai 2, 43–47.
P i k č i l i n g i s J. 1971: Lie u ių kalbos s ilis ika 1, ilnius: Min is.
P i k č i l i n g i s J. 1971a: Kas y a s ilius, ilnius: Min is.
P i k č i l i n g i s J. 1975: Lie u ių kalbos s ilis ika 2, ilnius: Min is.
P i k č i l i n g i s J. 1990: ea gyja ji, kalbos sąžinė. – Mūsų žodis 2, 5–6.
P i o č k i n a s a. 1975: Jablonskis i kalbos s iliai. – Mūsų kalba 6, 4–11.
Pi očkinas a. 1978: J. Jablonskis – bend inės kalbos puoselė ojas, ilnius:
Mokslas.
P i o č k i n a s a. 1986: Jono Jablonskio kalbos aisymai, Kaunas: Š iesa.
P i o č k i n a s a. 2000: Jonas Jablonskis edaguoja aižgan ą. – A chi um Li-
huanicum 2, 162–163.
s m e o n a a. 1930: a siminimų b uožai. – Kalba 1(2), 37–44.
a s i l i a u s k a i ė s. 1970: J. Jablonskis – azeologinių junginių e ėjas. –
Pe galė 3, 154–157.
ž u p e k a K. 2005: eks as e inės s ilis ikos požiū iu. – Žmogus i žodis 7(1),
28.
gau a 2010 10 29
. KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui
83
JoNas JabloNsKIs’ CoNCE N
abou HE laNguagE s YlE
Summa y
When edi ing li e a y ex s o o he w i e s, Jonas Jablonskis ga e a pa icula
a en ion o s ylis ics ma e s. al hough he admi ed ha ce ain s ylis ic issues
emained unclea o him, he did ecognize he w i e s’ igh o s ylis ic a ia ion.
J. Jablonskis’ cons an a en ion o he w i en wo d o w i e s, newspape epo -
e s, ex book au ho s yielded good esul s: he li huanian language was becoming
mo e s anda dized, co ec and exp essi e.
F om he mode n pe spec i e o unc ional s yles, he s yle o J. Jablonskis
could be desc ibed as popula science w i ing—his a icles on language a e w i -
en in clea , objec i e and non-biased language. His esponses o oponen s a e
mode a e, sensible, logical and a gumen a i e. J. Jablonskis’ a icles on social,
cul u al and educa ional issues (mos ly o he newspape s) a e w i en in he
publicis ic s yle which combines he in ellec ual discou se wi h mode a ely ex-
p essi e s ylis ic means. some o his ex s a e w i en in wi y humou ous s yle
which denies he opinion ha he was a conse a i e and dogma ic g amma ian
insensi i e o s ylis ic sub le y.
I is possible o conclude ha he dis inc i e ea u es o Jonas Jablonskis’ s yle
a e an excep ionally co ec usage o li huanian, anspa en and logical exp es-
sion o ideas as well as easiness in w i ing and abili y o o mula e ideas in lu-
en ly lowing syn ac ical pe iods, showing his ondness o he o ical ques ions
ha ocus he eade ’s a en ion and encou age him o hink.
EgINa KožENIausKIENĖ
Vilniaus uni e si e as
uni e si e o g. 3, l -01513 ilnius
Regina.K[email p o ec ed]