Jono Jablonskio dėmesys stiliui

66 Kalbos Kul ū a | 83 REGINA KOŽENIAUSKIENĖ Vilniaus uni e si e as JoNo JabloNsKIo DĖMEsYs s IlIuI Į aDas Lie u ių kalbos s ilis ikos p a a mėje Juozas Pikčilingis ašo: „Ieškan a sa- kymo, iš ko de a moky is s iliaus, pi miausia akys k eip os į uos pačius šal inius, ku iais ėmėsi Jonas Jablonskis.“ (Pikčilingis 1971: 3). Čia eikė- ų p idu i, kad s ilis o akys k eip os ne ik į uos pačius šal inius, be s a biausia – į pačius Jono Jablonskio aš us. I iš iesų, J. Pikčilingio s ilis ikos da bai kupini J. Jablonskio ci a ų, pa yzdžių, aisymų, edaga imų. J. Jablonskio aš ai jam bu o ik a p ak- inės s ilis ikos mokykla: „Man, kaip s ilis ui, nuola enka a sig ęž i į jį i pasi ikslin i – a uo keliu einu...“ (Ma čiuliony ė 1991: 23). J. Jablonskio indėlį į s ilis iką J. Pikčilingis ne ieną ka ą y a į e inęs kon e encijose, ele izijos laidose, adijo alandėlėse, in e iu1. Pasku inį ka ą page bė p oginiu s aipsniu „ ea gyja ji, kalbos sąžinė“ (Pikčilingis 1990: 5–6), ski u 130-osioms bend inės kalbos kū ėjo gimimo me inėms. be J. Pikčilingio, apie J. Jablonskio pažiū as į s ilių y a ašę Jonas Pa- lionis (1959: 43–47), a noldas Pi očkinas (1975: 4–11; 2000: 162–163), o apž alginėje monog a ijos dalyje „apie ling is inės lie u ių s ilis ikos o ma imąsi“ – aida Knabikai ė (2006: 50–63). ačiau J. Jablonskio a - lik ų da bų mas as oks didelis, o s ilis ų y imai okie agmen iški i epizodiški, kad jų laukia da gana daug da bų. J. Jablonskio dėmesys s iliui a siskleidžia į ai iais aspek ais: 1) p ak inės s ilis ikos, . y. s iliaus kul ū os; 2) min ies logikos i s iliaus san ykio; 3) kalbos e ikos, iš jos – i e inės s ilis ikos. Kiek ienas iš jų galė ų bū i medžiaga a ski ai emai. an a e - us, dėmesio nusipelno i pa ies J. Jablonskio ašymo s ilius, bu ęs pa yz- džiu o me o ašy ojams – ne ik li e a ams, be i laik aš ininkams, e ė- jams, ecenzen ams, ado ėlių au o iams. Iš minė ų aspek ų s aipsnyje paminėsiu ik ieną ki ą yškesnį kalbininko dėmesio s iliui ženklą. Pamė- 1 apie ai y a sakęs in e iu pa s J. Pikčilingis (ž . Ma čiuliony ė 1991: 23). . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 67 ginsiu apibūdin i i pa ies J. Jablonskio s ilių (šiuo klausimu, be ods, ap- sk i ai da ne ašy a). logiškai pas e os, lakoniškos J. Jablonskio in e p e acijos ieno a ki o pasakymo a ž ilgiu, a idi polemika su ašy ojais leidžia many i esan ne ik kalbos aisyklingumo, logiškumo, be i s ilingumo k i e ijus, bend uosius s iliaus eikala imų p incipus. bend inės kalbos no min ojui ūpėjo i kal- bos aisyklingumas, g ynumas, i ikslumas, aiškumas, i sklandumas, gy- umas bei glaus umas. isos J. Jablonskio minimos kalbos ypa ybės – sklan- di, aiški, plačiai sup an ama, pado i, įmanoma – y a i beñd osios s ilingos kalbos ypa ybės. J. Jablonskio požiū is į s iliaus aisymus ma y i iš ienos ki os pas abos a pla esnio komen a o: „pa aisymas išim o iš eks o ieno ki o sakinio a žodžio, be pa ies eks o, maža e u i, odosi, e ės skai y ojui“ (Jabl I 1935: 222); „Mano su ašy uose kalbos pa yzdžiuose nemaža y a okių žo- džių [...], ku ie čia, kalbamajame aš e, ik ne sa o ie oje pa a o i. Pa ys ie žodžiai kalboje a ojami“ (Jabl I 1935: 328); „ am eikė ų i isos žmonių kalbos a mės ge iausiai mokė i“ (Jabl I 1935: 114). „au o ius, ku s no i skai y ojo sup an amas [bū i], sa o ašinį ašydamas u i žino is i kam jį ašąs. Mažo mokslo žmonėms jis u i ašy i įmanomai; didesnio mokslo žmogui ašydamas, jis gali i painesniais, įman esniais posakiais ope uo i...“ (Jabl 1936: 37). Šiuos komen a us galima su ok i kaip objek y iųjų s iliaus eiksnių aiškinimą, kai pa enkan , a ojan a siūlan am ik as kalbos i s iliaus p iemones s a bu a siž elg i į iso eks o u i- nį, jo kon eks ą i kalbėjimo si uaciją, į kalbos a ojimo s i į bei ad esa ą, jo amžių, išsila inimą. Plg. „Jeigu au o iaus [Jono Jablonskio] y a ecen- zuojamas koks mokyklos ado ėlis, žinoma, jis dažnai pasako sa o nuomo- nę apie jo inkamumą i pedagogikos a ž ilgiu...“ (balčikonis 1935: II). be o, J. Jablonskis p ipažįs a, kad edak o ius u i ge ai su ok i au o iaus min į, s a bu, kad aisydamas eks ą jos neišk eip ų. Šios pas abos ak ualios i mūsų dienų ling is inės s ilis ikos mokslui. NElogIŠKo Mąs YMo K I IKa ieną plačiausių Lie u ių kalbos s ilis ikos sky ių „bend ieji s ilingos kalbos eikala imai“ J. Pikčilingis p adėjo nuo posky io „Kalbos kul ū a – min ies kul ū a“, . y. nuo loginio mąs ymo, kalbos aiškumo i ikslumo, kaip ge o s iliaus pag indo, iš esmės emdamasis J. Jablonskio aisymais, ci uodamas 68 Kalbos Kul ū a | 83 jo k i išku mąs ymu pa em as min is. J. Jablonskį pažinoję amžininkai pa- b ėžia jo geležinę logiką: „Mokiniuose ypa ingai k eipda o dėmesį į login- go p o a imo iš ys ymą.“ (Jokan as 1921: 541); „žinoma, jo pažiū a bu o isu k i inga, nes juk bu o didelės logikos žmogus, daug ma ęs i gal o- jęs.“ (sme ona 1930: 44). Ne i meno kū inėliuose, kaip J. Jablonskis sakyda o, da y inėse pasa- kose, u in i bū i išlaiky a min ies u inio logika, aizdai u į bū i į ikė ini, nenu olę nuo ik o ės. Čia p isimin ina, kad jis bu o baigęs klasikinę i- lologiją i s udija ęs an ikinę e o iką, ku ioje iškeliama iena s a biausių eks o kalbos ypa ybių – iesa, eisingumas (lo . e i as), ik o iškumas (lo . e i similis). Skai ymų knygoje adęs ne eisingai ašan apie bi es, kalbininkas kan iai aiškina, kad bi ės „nep isipildo „sa o m e d a u s pi l e l i o “, jos nieko nepila „pe sa o amzdelį“ i nieko n e d al i j a sa o seselėms!... Kalbėkim i su aikais iesiai, ik kalbėkime ado ėlyje aip, kad a i k a i mus sup as- ų i kad jiems s eikas bū ų as mokslas, ku io mes jiems eikiame“ (Jabl II 1933: 224). Kaip ma y i iš šio pa yzdžio, ecenzen o bud umo, loginio mąs ymo, iesos siekimo neužliūliuoja š elnūs deminu y ai (pil elio, amz- delį, seselėms). adęs oje pačioje knygoje sakinį „e elis suka sau lizdą ąžuo- luose“, J. Jablonskis pas ebi jame ne du nuk ypimus i ašo, kad nieku būdu aip saky i mokyklos ado ėlyje negalima, okie paukščiai ne suka, o ik „k auna a kaip ki aip da osi lizdus; an a e us, e elis susida o lizdą ik ai ku oli, aukš ose uolose, ku nė a, odosi, nė ąžuolų“ (Jabl II 1933: 225). J. Pikčilingis, eidamas J. Jablonskio adicijų keliu, ašo: „p ieš aisomas s ilis iškai sakinys u i bū i pa ik in as pagal loginio sp endimo eikala imus, nes ki aip isa s ilis inė „apdaila“ gali lik i be p asmės“ (Pikčilingis 1971: 36). žinoma, nede a „kiek ieną pasakymą di b inai emp i an logikos ku palio [...]. Pe didelio logiza imo kalba ne isuome mėgs a. Ypač en, ku ji a lieka emocinio po eikio unkciją“ ( en pa , 42), . y. meniniuose kū iniuose. MENINIų EKs ų EDaga IMas J. Jablonskis daugiausia aisė kalbos klaidas, da omas dėl sla ų ( usų, lenkų) kalbų į akos. Kalbininkas ne iename s aipsnyje nu odo objek y ias okių klaidų p iežas is. Šiuos žodžius jis aikė incui K ė ei-Micke ičiui, Juozui umui- aižgan ui, Faus ui Ki šai i ki iems ašy ojams: lie u ių ašy ojai . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 69 esą dėl o nu olę nuo sa o žmonių kalbos, kad mokęsi usiškose mokyklo- se, kalbėję i ašę usiškai a ba lenkiškai, įp a ę eikš i sa o min is usų li e a ū os posakiais, ie omis i lenkiška azeologija. Ne ienas ilgokai gy enęs i di bęs usijoje, „ en ga o i p ogos ge okai p imi k i ų s e i- mybių“ (Jabl I 1935: 335). aisydamas gausybę ašybos, sky ybos, g a- ma ikos, leksikos klaidų (a ski us leksikos iene us i žodžių junginius), kalbininkas paliesda o i kalbos sa i umo, s iliaus dalykus, ačiau specialiai jų neišski da o. Nuo gim osios kalbos i s iliaus jausmo nea ski iamas lie u ių kalbos sa i umas ypač ge ai ma y i e čian iš s e imos kalbos į sa ąją: „Kalbi- ninkas galė ų čia sa o akį a k eip i į d iejų mūsų ašy ojų s ilių, pažiū ė- i, kiek isas ši as e imas y a įmanomai iš eikš as mūsų kalbos žodžiais i sakiniais“ (Jabl II 1959: 416), – ašo J. Jablonskis apie K ė ės eda- guo ą Pe o aičiūno e imą. Ki oje ecenzijoje, ašydamas apie b. g i- gai y ės e s ą sk o co o leidinį Nuos abūs sk uzdės gy enimo a si ikimai, J. Jablonskis pasigenda kalbos gy umo – kad „skai y ojas, u ėdamas p ieš sa e „ e imą“, jaus ųsi esąs isai namie, u įs da bo su ašiniu, ski iamu iesiog lie u os aikams, mūsų žmonėms“ (Jabl II 1959: 241–242). Jis no ėjo ma y i e imo da bą okį, ku is „meis ą gi ia“ (Jabl II 1959: 292), odėl pa s kan iai aisė isus e imo nelygumus, ge ino s ilių. Ne- išleisda o iš akių i ad esa o, ku iam ski iamas e imas. Pa yzdžiui, ne- peikė a p au inių a a miškų žodžių, ik sakė, kad eikia mokė i inkamai juos a o i: „ ik en, ku be jų apsiei i negalime“ (Jabl I 1935: 144). „ e ėja gali mėg i a a o i am ik us sa o a mės žodelius, daug kam nesup an amus, be is del o ne eikė ų jie b uk e b uk i į e imą, ski ia- mą mokyklai: jie sunkins eks o sup a imą.“ (Jabl II 1959: 243). Ki o- je ecenzijoje s ilis iniu požiū iu panašiai ašė i apie a p au inių žodžių a ojimą – kad mokiniui be ų „pik ų dagių“ sakiniai bū ų daug aiškesni, sup an amesni, gy esni, žmoniškesni... J. Jablonskis k i ika o didelę e s inių eks ų ydą – pažodinį e imą. Kalbininkas mokė e s i min į, o ne žodžius, ai ypač aikė azeologijai. Pa s į ai ius žodžių junginius e ė gana iš adingai, s ilingai, lie u iškomis kons ukcijomis. ai galima sp ęs i iš jo 1908 m. e s os usiškos M. bog- dano o knygelės Visuomenės įnamiai. Š ai kele as pa yzdžių: zab ošenna ja de e uš ka – menkiausias kaimelis; k uglyj god – iš isi me ai; mucha-babu- cha – musėlė-pasiu ėlė; du ak-du akom – kaip koks ėpla; ažnoje lico – di- delis daik as; suščij zdo – uš i plepalai i k . „Iš ik ųjų uose e imuose būda o sudė as isas J. Jablonskio kalbos mokslas [...], azeologizmų i 70 Kalbos Kul ū a | 83 speci inių žodžių junginių e imas odo e ėjo mokėjimą su ok i iek s e imosios, iek sa osios kalbos d asią. Čia labiausiai eng inas pažodinis e imas...“ ( asiliauskai ė 1970: 154–155). aisy ini J. Jablonskiui a odė ne kai ku ie daba jau įsigalėję azeolo- gizmai: laužy i ankas: laužydama ankas (= g ąžydama ankas) sako... (Jabl I 1935: 327), iš p o o išei i (= iš gal os išei i) (Jabll 1985: 28, 29). K ė ės Ski gailoje jam užkliu o azeologizmas u ė i omenyje (= u ė i gal oj, aki aizdoj): A u omeny u i ą okie į? (Jabl I 1935: 327). F a- zeologizmus laužy i ankas, iš p o o išei i, u ė i omenyje, no s iš iesų jie y a e s iniai, andame i au osakoje, i ge iausių ašy ojų kū yboje2. Juk pa- p as ai ne aisomos azeologizmuose esančios s e imybės, ne i ne isai sup an ami žodžiai, ne edaguojama i ne aisyklinga sin aksė. ačiau J. Jab- lonskis pa aisyda o i okius dalykus. Pa yzdžiui, kaip pas ebėjo a. Pi oč- kinas (2000: 153), edaguodamas aižgan ą J. Jablonskis junginį iso s ie- o pi klys aisė į iso pasaulio pi klį. aižgan o eks as J. Jablonskio aisy as eks as Neči škė nė žiogeliai. Tepla eno as ienas juodas didelis d ugys. P ip a- us ma y i, kaip ben koks da bas i pina o o ilnis i pada o balsą, as bebalsis pla enimas dideliais spa nais, kai i muselė, o u lėkdama, z embia, da labiau didino ylos klaikumą, da labiau kėlė aikų aizduo ę į aiduok- lių pasaulį, ku is čia aplink aliulio piliakalnį p asideda; pe jį įeinama į ą užkeik ąją als ybę, ku d asios guli nejuda: gy os a negy os? Ku kad i bėgioja, nežinai, su ikslu a be ikslo, gy om a negy om kojom mina; ygais a negy ais spa nais, kaip as gedulo d ugys, o u lakioja. Neči škė nė žiogeliai. ienas juodas d u- gys eple eno dideliais spa nais. as be- balsiškas jo ple enimas, – p ip a us ma- y i, gi dė i, kaip ben koks eiksmas o o ilnis i pina i balsą išduodina, kaip i muselė, o u lėkdama, z imbia, – da la- biau didino ylos klaikumą, da didžiau kėlė aikų aizduo ę į aiduoklių pasau- lį, p asidedan į čia aplink aliulio pilia- kalnį: pe jį įeinama į ą užkeik ąją als- ybę, ku guli nejuda, gy os a negy os, d asios, ku kad i bėgioja jos, be neži- nai, su ikslu a be ikslo, gy omis a ne- gy omis kojomis žemę mina; gy ais a negy ais spa nais, kaip as gedulio d ugys, o u sk aido. (Jabl II 1959: 403) 2 Pa yzdžiui, F azeologijos žodynas (Fž 2001: 570) eikia okius laužy i ankas ( eikšme „la- bai siel a au i“) pa yzdžius: Taip nelaužyk sau ankų, kaip be žo šakas kad laužo už ūs in as ėjas Mai . Tik Zub ys ienas ne ylėjo, bal as ankas laužė K ė . Laužo bal as ankeles jau- noji ma elė i gailias aša as lieja ien. Labiausiai e kė jauna me gelė po sodą aikščiodama, ankeles laužydama . Mo ina ankas laužė, o aiko jau nė g . . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 71 Šioje ie oje bū ų p a a u ž ilg elė i į J. Jablonskio mėginimą aisy i aižgan o eks ą. Kele ą jo edaguo ų aižgan o sakinių y a ap a ę J. Pa- lionis, a. Pi očkinas i . Knabikai ė, odėl čia pa eikiu da neanalizuo ą aižgan o eks o iš auką. Šio ašy ojo indi idualumą i o iginalumą p ipa- žino i pa s J. Jablonskis: „ski iasi jis nuo ki ų i sa o s ilium“ (Jabl II 1959: 399). Ma y i, kad ne i po gana a sa gių J. Jablonskio p isilie imų p ie eks o dingo ana o iški aižgan o pa alelizmai: neči škė / epla eno sakinių p a- džioje, nebeliko mielų a miškų epla eno, pla enimas3. sinonimų pa inki- mas aip pa kelia abejonių. a kim, aižgan o žodis lakioja š elnesnis, poe iškesnis (kai kalbama apie leng ų, lakių, aizduo ės suku ų aiduoklių pasaulį), jis u bū labiau inka negu s ilis iškai neu alus sk aido. be o, iskiemenis lakioja i miškai isos pas aipos pabaigą už e ia ge iau negu d iskiemenis sk aido. Pasakymu o u sk aido lyg i ne ik ų ašy i apie „ge- dulio d ugį“, kad jis bebalsis pla ena, nes po pa aisymo daba jau gi dė i iukšminga , ga sų (o u sk aido) ali e acija. Ne i pa aisy a sky yba (o jai J. Jablonskis sky ė didžiausią dėmesį) keičia azės in onaciją. Pa yzdžiui, pakei us žodžių a ką (ku guli nejuda, gy os a negy os, d asios) i a sisa- kius klaus uko, nebelieka in iguojančios dilemos: ku d asios guli nejuda: gy os a negy os? ai, kas labiausiai in iguoja skai y oją, kas jam gniaužia k apą (gy os a negy os?), aižgan o isiškai pama uo ai nukeliama į saki- nio pabaigą, aip skai y ojo smalsumas išlaikomas ilgiausiai, o klaus ukas čia labai eikalingas, jis – „abejonių, į ai ių kankinamų s a s ymų [...], mįslingų minčių įp asminimo, aizda imo simbolis“ (aba a ičius 2002: 168). su edaguo ame eks e šiuo a eju dings a aižgan o spėlionių paslap- is, es e inio pasakojimo į aigumas. I leksika, i sin aksė, i mo ologija, žodžių a ka i ašyba bei sky y- ba aisy a, be abejo, ne ik dėl aisyklingumo – J. Jablonskis, ma y , siekė didesnio min ies aiškumo, sklandumo, gy umo. aisy a nedaug i ned ąsiai, ačiau, kaip odo ši ne umpa aižgan o eks o iš auka, J. Jablonskio ai- symas pakei ė ašy ojo kalbėsenos būdą. „s ilius – ai au o iui būdingų iš aiškos p iemonių isuma i jų ka ojimasis, ai minčių i jausmų pe ei- kimo būdas, iškylan is aikš ėn žodžių a anka, jų a osena, jungimo į sa- kinius ypa ybėmis.“ (Pikčilingis 1971a: 6). Pa ies J. Jablonskio p isipažinimu, jis nemėgęs kiš is į ašy ojo s ilių: „s iliaus dalyką linkęs esu pa iems ašy ojams palik i, – man dažniausiai 3 Plg. su J. balčikonio eks u: Žmonės manė, kad en gulbė pla eno spa nais (lKž X 118). 72 Kalbos Kul ū a | 83 pa i s iliaus kalba e ūpi“ (Jabl 1936: 72), ačiau, kaip ma ėme, ne mažiausias žodžių a kos pakei imas keičia ašy ojo s ilių. Š ai, odos, be eikalo pa aisy os ne i daugiskai os įnagininko galūnės gy omis a negy- omis kojomis, nes nebelieka šnekamojo s iliaus in onacijų: plg. gy om a negy om kojom. Nekelian is abejonių dalykas čia y a J. Jablonskio pas ebė- a eks o inkėjų klaida: ygais / gy ais, gal da nekliū a edak o iaus p i- ašy as žodis žemę [mina], no s i be jo min is isiškai aiški, odėl belieka p i a i J. Palioniui, kad „[...] sa aip pe di bdamas, pe s ilizuodamas a ski- us aižgan o sakinius, ie omis kiek nublankino o iginalų „ aižgan išką“ s ilių [...], ši oks ų sakinių pe a kymas (daly inių a padaly inių lyčių į edimas, kai ku ių žodžių pakei imas i k .) kiek modi ika o i pa į aiž- gan o s ilių: pe s ilizuo ieji sakiniai jau nebe okie glaus i i iš aiškingi, jau nebe okie „ aižgan iški“ (Palionis 1959: 46–47). Panaši i a. Pi očkino nuomonė: „Jablonskis labai ūpes ingai ieškojo s ilis iškai adek ačių no imai iš eikš i minčiai, piešiamam aizdui pakai alų. ačiau ne isada jam ai pa yko pada y i [...]. apsk i ai eikė ų pasaky i, kad kiek ienas edak o iaus įsikišimas į okio ašy ojo kaip aižgan as kalbą y a įsikišimas i į s ilių.“ (Pi očkinas 2000: 162). Kad J. Jablonskis ne isada bu o įsi ikinęs dėl kai ku ių li e a ų eks- ų (dažniausiai ne o iginalių, o e s inių) aisymų, odo i juos lydin ys komen a ai labiau ik ų, man odos i . . sup asdamas, kaip sunkiai api- b ėžiama iba a p inka / ne inka, pa yzdžiui, dėl K ė ės Ski gailos ai- symų, jis ašo: „Jei au o ius a kas ki as ik ai nesu ik ų su ku iais mano šios ie os aisymais i no ė ų iešai del jų pasispy iuo i su manim, ga- lėčiau del ų aisymų i eisin is a ba, jei eikės, nuo jų i a sisaky i a ba ku -ne-ku nusileis i i , gal bū , su sa o „p iešininku“ su ik i.“ (Jabl II 1959: 312). is dėl o jokiu būdu negalė ume eig i, kad J. Jablonskis nep isidėjo p ie ašy ojų s iliaus obulinimo. Ne i įsižeidę, nesu ikdami su aisymais, ašy ojai bu o e čiami disku uo i, ieško i ikslesnio, gy esnio, aiškesnio lie u iško žodžio, lie u iškos sin aksinės kons ukcijos, ge iau pamąs y i, a idžiau žiū ė i, ką i kaip ašy i. J. Jablonskis mandagiai, ak iškai p iminda o ašy ojams, kad ben p i- im ų uos aisymus, su ku iais su inka, o sa o aisyklinga kalba i nep ie- kaiš ingu s iliumi, be abejonės, sud ausminda o pe didelę lais ę mėgs an- čius, „be jokių są a žų“ ašančius li e a us. Kalbininko žodžiais, licen ia poe ica (Jabl I 1935: 304) negali a s o i kalbos aisyklių ne i poezijoje: . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 73 „ e ėjui pa a iu im i pagaliau i sa os kalbos moky is im ai: be kalbos nė a li e a ū os...“ (Jabl I 1935: 305). Š ie imo da be (1924, N . 12), kalbėdamas apie ne i in nusisekusį Faus o Ki šos e imą (J. I. K aše skio Vi olio audą), J. Jablonskis e o iniu klausimu iš eda s ilis o plunksnos e ą analogiją: „baigdamas sa o ecenziją, duodu e ėjui klausimą: kaip žiū ė ų jis į apy ojo da bą, iš ku io ma y i, jog o apy ojo nenusi okiama i nesi ūpinama nusi ok i apie spal ų eikšmę apyboje, apie apinio me- džiagą, ly į ( o mą)?“ (Jabl I 1935: 305). laIK aŠČIų s IlIaus aIsYMaI o me o laik aščių kalba bu o, galima saky i, isiškai silpna, pilna s e i- mybių, e s inių pažodinių sin aksinių kons ukcijų, g iozdiškų pasakymų. J. Jablonskiui pi miausia ūpėjo iš aisy i logikos, ašybos, sky ybos, g ama- ikos klaidas, jis pamini i azeologizmų, pa si ež ų iš usijos, e imus: Š ai ak as an eido (Jabl II 1933: 364); pas a yk jam klausimą šonkau- liu ( en pa ); Tylėk, nes u nė p ie ko (Jabl 1936: 63). Apie Lie u os žinių dien aščio kalbą kalbininkas ašė: „ eikė ų, man odosi, ūpin is, kad ieno laik aščio ašy ojų ienoda bū ų isų kalba, kad jie ien s iliumi esiski ų nuo ienas ki o.“ (Jabl I 1935: 181). aigi jis p ipažino ne ik li e a ų, be i laik aš ininkų s ilių į ai o ę, ačiau s i- liaus ūkumus pas ebėda o, nes no ėjo, kad laik aščių kalba bū ų „ ieno- desnė, g ažesnė, aisyklingesnė“ (Jabl I 1935: 187), kad „laik aščiai i ašy ojai [...] ši ais pas ebėjimais, k u s u j a i s s u i n k a , olesniam laikui i naudo ųsi“ (Jabl I 1935: 182). J. Jablonskio komen a ai i pas- abos dėl laik aščių s iliaus ūkumų gana aiklūs: „Dien aš yje uo a pu a si inka ka ais i [...] c) okių gana ilgų pasakymų, ku ie, a p ko ki a, pe daug augš u, ne isai ge u, ne isai aisyklingu s ilium y a iš eikš i (X, 1 i 2). Ši os ūšies „paklaidos“ p as am žmogeliui, – o šis u i pi miausia ašy ojui ūpė i, – ne isai bus sup an amos; jos neleng a i iš aisy i.“ (Jabl I 1935: 181). umpuose sakiniuose daugiausia aisy os kalbos klaidos, neaiškūs pa- sakymai. Pa yzdžiui, okius nelogiškus sakinius: Ačiu poli ikos sąlygoms, daugelis moky ojų u ėjo mes i moky oja ę; Moky ojų su ažia imas užsidengė, J. Jablonskis aisė, kaip jis mėgda o saky i, žmoniška kalba: Dėl poli ikos 74 Kalbos Kul ū a | 83 aplinkybių, sąlygų daugelis moky ojų u ėjo mes i mokę; Moky ojų su ažia imas užsida ė, pasibaigė (Jabl I 1935: 177). odos, aisy a ik kalba, p ie s iliaus dalykų da nep iei a, ačiau kiek ienam ne inkamam žodžiui J. Jablonskis siūlo mažiausiai du aisyklingus a i ikmenis (aplinkybių i sąlygų; užsida ė i pasibaigė), iš ku ių au o ius gali ink is ikslesnį, inkamesnį. as uose ilgesniuose laik aščių sakiniuose, be kalbos dalykų, aisomas i s ilius: Lie u os žinių sakiniai su edaguo i sakiniai 1. Ko mes šiandien egime? a neiš- iesimą pe daug po da bo naš a su- lenk ų pečių? a ne ko ą už eises i i as p ie jau laimė ųjų s o ėjimas? 2. u ime o ganizmą, ienu milžino spa nu pe a lan o andenyną pe si- s ė usį, an ą – y uose nesiliaujančiai bėginamą (Jabl I 1935: 177). 1. Ką mes šiandien egime? a ne su- lenk ųjų pečių pe daug į a gin ų išsi ie- simą? a ne ko ą del eisių i i ą laimė ųjų gynimą? 2. u ime o ganizmą, ienu milžino spa nu pe a lan o andenyną pe sis ė- usį, an u – y uose nuola , be palio os, nepaliaunamai keliamu, skečiamu (?). laik aščio au o iaus sakiniai ne aisyklingi, dėl o neaiški i jų min is. J. Jablonskio su edaguo as pi mas sakinys apo sklandesnis dėl pa aisy os žodžių a kos i dėl g ama inių o mų sąskambio e o inių klausimų pa- baigoje: išsi iesimą / gynimą. an ame sakinyje ie oj nesiliaujančiai pa eikė kele ą aisyklingų sinonimiškų žodžių – nuola , be palio os, nepaliaunamai, o ie oj isiškai neaiškaus žodžio „bėginamą“ – keliamu, skečiamu (?). Klaus- ukas odo, kad J. Jablonskis i pa s šiek iek abejojo dėl šio aisymo, an a, galbū paliko e d ės au o iaus pasi inkimui. Kalbininkas dažniausiai ik siū- lyda o, jo nuomone, aisyklingesnį, ge esnį žodį, pa eikda o kele ą jų i ole an iškai p isipažinda o da neišsėmęs isų kalbos i s iliaus u ų: „Ši os min ys galima, žinoma, i ki oniškai iš eikš i; eikia ik ūpin is isada, kad jos žmonių kalbos aisyklėmis bū ų nusakomos.“ (Jabl II 1959: 210). Jono Jablonskio aisymai bu o didelė paspi is o me o spaudos da bi- ninkams, ne mažesnę į aką da ė i jo asmeninis pa yzdys: jis bu o ne ik laik aščių edak o ius, be i ak y us sa i o iš obulin o s iliaus s aipsnių i ecenzijų ašy ojas. „Iš ku mokės bend ada biai žmoniškai ašy i laik aščiui, jei laik aš is sa o kalba, isu sa o da bo su a kymu pa yzdžio jiems ge o neduoda?“ (Jabl I 1935: 186). . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 81 edaguodamas o iginaliąją a e s inę li e a ų kū ybą, J. Jablonskis ypač jau iai lie ė s ilis ikos klausimus, sakydamas, kad jie nė a i jam pačiam isiškai aiškūs, p ipažindamas ašy ojų eisę į s iliaus į ai o ę. Ne i nesu- ikdami su kai ku iais aisymais, ašy ojai u ėjo disku uo i, polemizuo i, ieško i iesos, ge iau pagal o i, ką i kaip ašy i. Nuola inis J. Jablonskio dėmesys ašy ojų (li e a ų, laik aš ininkų, ado ėlių au o ių) kalbai i s iliui da ė ge ų ezul a ų: lie u ių kalba da ėsi ienodesnė, aisyklingesnė, gy- esnė, leng esnė. Šių laikų unkcinių s ilių požiū iu e inan pa ies J. Jablonskio s ilių, galima pasaky i, kad jo s aipsniai kalbos klausimais pa ašy i populia iuoju moksliniu s iliumi, aiškiai, objek y iai, ak iškai. Į oponen ų kal inimus kalbininkas gebėjo eaguo i san ū iai, blai iai, logiškai, a gumen uo ai. s aipsnius isuomenės, kul ū os, š ie imo klausimais, dažniausiai laik aš- čiams, J. Jablonskis ašė publicis iniu s iliumi, ku iame de a jam būdinga in elek inė kalba su san ū iomis eksp esinėmis s iliaus p iemonėmis. ap a ieji pa yzdžiai odo, kad Jonas Jablonskis ge ai išmanė ne ik kalbos, be i s ilis ikos dalykus. Kalbos i s iliaus aisymais i aiškinimais, gebėjimu ašy i aisyklingai, logiškai i aiškiai, sklandžiu, leng u i į aigiu s iliumi kalbininkas aukė ki us sa o gy u pa yzdžiu. apibend in ai galima pasaky i, kad Jono Jablonskio dėmesys s iliui, eiš- kęsis į ai iais aspek ais, da ė į aką i ašy ojams, i s ilis ikos y ėjams, ypač daug naudos da ė p ak inei s ilis ikai. Šal INIaI Fž 2001: F azeologijos žodynas, ilnius: lie u ių kalbos ins i u as. Jabl I 1932: Jablonskio aš ai 1, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys. Jabl II 1933: Jablonskio aš ai 2, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys. Jabl I 1935: Jablonskio aš ai 4, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys. Jabl 1936: Jablonskio aš ai 5, Kaunas: Š ie imo minis e ijos leidinys. Jabl II 1959: J. Jablonskis. Rink iniai aš ai 2, ilnius: als ybinė poli inės i mokslinės li e a ū os leidykla. Jabll 1985: Jono Jablonskio laiškai, ilnius: Mokslas. lI E a ū a a b a a i č i u s J. 2002: Sky ybos s ilis ika, ilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. b a l č i ko n i s J. 1932: P akalba. – Jablonskio aš ai 1, II–XX III. 82 Kalbos Kul ū a | 83 b a l č i ko n i s J. 1935: P akalba. – Jablonskio aš ai 4, II– III. g u s a i i s M. 1923: S ilis ika. ado ėlis li e a ū os eo ijai, Ma ijampolė. Jo k a n a s K. 1921: Jablonskis Min aujoj, e ely, Psko e. – Lie u os mokykla 12, 540–543. Knabikai ė . 2006: Ling is inės lie u ių s ilis ikos aida XX amžiuje, ilnius: Min is. l u k ė n a i ė - g i c i u i e n ė E. 2009: Kons ancijos i Jono Jablonskių šeima, lie u os nacionalinis muziejus. M a č i u l i o ny ė I. 1991: „žodis – ai pilis gim ojoj žemėj“ (in e iu su J. Pik čilingiu). – Gim oji kalba 3, 23–25. Pa l i o n i s J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai aisymai. – J. Jablonskis. Rink iniai aš ai 2, 43–47. P i k č i l i n g i s J. 1971: Lie u ių kalbos s ilis ika 1, ilnius: Min is. P i k č i l i n g i s J. 1971a: Kas y a s ilius, ilnius: Min is. P i k č i l i n g i s J. 1975: Lie u ių kalbos s ilis ika 2, ilnius: Min is. P i k č i l i n g i s J. 1990: ea gyja ji, kalbos sąžinė. – Mūsų žodis 2, 5–6. P i o č k i n a s a. 1975: Jablonskis i kalbos s iliai. – Mūsų kalba 6, 4–11. Pi očkinas a. 1978: J. Jablonskis – bend inės kalbos puoselė ojas, ilnius: Mokslas. P i o č k i n a s a. 1986: Jono Jablonskio kalbos aisymai, Kaunas: Š iesa. P i o č k i n a s a. 2000: Jonas Jablonskis edaguoja aižgan ą. – A chi um Li- huanicum 2, 162–163. s m e o n a a. 1930: a siminimų b uožai. – Kalba 1(2), 37–44. a s i l i a u s k a i ė s. 1970: J. Jablonskis – azeologinių junginių e ėjas. – Pe galė 3, 154–157. ž u p e k a K. 2005: eks as e inės s ilis ikos požiū iu. – Žmogus i žodis 7(1), 28. gau a 2010 10 29 . KožENIausKIENĖ. Jono Jablonskio dėmesys s iliui 83 JoNas JabloNsKIs’ CoNCE N abou HE laNguagE s YlE Summa y When edi ing li e a y ex s o o he w i e s, Jonas Jablonskis ga e a pa icula a en ion o s ylis ics ma e s. al hough he admi ed ha ce ain s ylis ic issues emained unclea o him, he did ecognize he w i e s’ igh o s ylis ic a ia ion. J. Jablonskis’ cons an a en ion o he w i en wo d o w i e s, newspape epo - e s, ex book au ho s yielded good esul s: he li huanian language was becoming mo e s anda dized, co ec and exp essi e. F om he mode n pe spec i e o unc ional s yles, he s yle o J. Jablonskis could be desc ibed as popula science w i ing—his a icles on language a e w i - en in clea , objec i e and non-biased language. His esponses o oponen s a e mode a e, sensible, logical and a gumen a i e. J. Jablonskis’ a icles on social, cul u al and educa ional issues (mos ly o he newspape s) a e w i en in he publicis ic s yle which combines he in ellec ual discou se wi h mode a ely ex- p essi e s ylis ic means. some o his ex s a e w i en in wi y humou ous s yle which denies he opinion ha he was a conse a i e and dogma ic g amma ian insensi i e o s ylis ic sub le y. I is possible o conclude ha he dis inc i e ea u es o Jonas Jablonskis’ s yle a e an excep ionally co ec usage o li huanian, anspa en and logical exp es- sion o ideas as well as easiness in w i ing and abili y o o mula e ideas in lu- en ly lowing syn ac ical pe iods, showing his ondness o he o ical ques ions ha ocus he eade ’s a en ion and encou age him o hink. EgINa KožENIausKIENĖ Vilniaus uni e si e as uni e si e o g. 3, l -01513 ilnius Regina.K[email p o ec ed]