Pastabos

Cabe añadir también que V. Vitkauskas interpreta incorrectamente mi conjetura sobre la influencia de las lenguas letona o eslava. Ante todo, en ningún lugar afirmo que -elis en los dialectos žemaitijos y vilniškiai de las tierras altas sea consecuencia, respectivamente, de la influencia del letón y de las lenguas eslavas. Simplemente intento encontrar una explicación de por qué se registran helónimos polisilábicos con -elis también en lugares donde, en principio, debería aparecer el sufijo diminutivo -ėlis: en el sur y el nordeste de Lituania, y en la zona en torno a Želva, Alanta y Rūdninkai⁹. Al menos algunos de esos helónimos -elis (-elė) pudieron surgir sin duda por eslavización; compárense las grafías en fuentes eslavas de nombres lituanos de lugares habitados y de personas con estructura similar: Tra[fz]kunele¹⁰ 1744, 1771, Traszkunele 1775, 1784 = lit. Troškūnėliai (cf. Troškūnų sen.), Wilunele 1784 = lit. Vilūnėliai (pueblo del municipio de Jieznas); Vanagelis¹¹ 1689 (Skaruliai) = lit. Vanagėlis, Wederelis 1626 (Kaunas) = lit. Vėdarėlis, Zemoytel 1628 (Kaunas) = lit. Žemaitėlis, etc.

Laimutis Bilkis

Instituto de la Lengua Lituana

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lituania

Acerca de las nuevas búsquedas de las terminaciones de la tercera persona de los verbos

Desde hace mucho se sabe que las formas de tercera persona de los verbos lituanos, no diferenciadas según el número, corresponden a temas puramente vocálicos y no muestran indicio alguno de haber tenido terminaciones en algún momento. Pisani, Toporov, Ivanov, Schmalstieg y muchos otros investigadores consideran que esta característica del lituano es especialmente relevante para la reconstrucción del estado primigenio del verbo y para la tipología lingüística. Se refleja claramente en el sistema sincrónico del verbo lituano, donde las terminaciones vocálicas del tema en tercera persona constituyen la base para la formación de numerosas formas.

ga -ėlis (véase Razmukaitė, M. Oicónimos lituanos con sufijos. Tesis doctoral, Vilnius: Instituto de la Lengua Lituana, Universidad Vytautas Magnus, 1998, 34–35, 36–40).

⁹ Véase Bilkis, L. Helónimos diminutivos lituanos con sufijos. Acta Linguistica Lituanica 41, 1999, 70.

¹⁰ Los topónimos históricos proceden del fichero de topónimos históricos de la sección de onomástica.

¹¹ Los antropónimos históricos proceden del fichero de antropónimos históricos de la sección de onomástica.

109

Pastabos

Todėl gana netikėtas atrodo Vaskelienės straipsnyje (2006: 83–93) teikiamas siūlymas 3 asmens formų kamiengalio balsius laikyti galūnėmis ir pagal jas nustatyti dalyvių bei padalyvių išvedimo taisykles. Autorei atrodo, kad iki šiol „nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne“ (85). Tą būklę, neva leidžiančią laisvai pasirinkti, autorė iliustruoja gretindama darbus, kuriuos vieną nuo kito skiria dešimtmečiai: Jablonskio gramatikas (1901, 1922), Ambraškos ir Žiugždos vadovėlį (1937), LKG antrąjį tomą (1971), Lietuvių kalbos žinyną (1998) ir kt. Įdomu, kad taip gretinant autorei net nekilo klausimas, kodėl Jablonskis tik pirmajame lietuvių kalbos vadovėlyje (1901) 3 asmens formų baigmenis yra pavadinęs galūnėmis, o nuo 1922 m. gramatikos jau nuosekliai kalbėjo apie 3 asmens liemen galius. Nesusimąstyta ir dėl to, kodėl DLKG autoriai nusprendė keisti LKG antrajame tome pateiktą požiūrį į veiksmažodžio asmenavimą, kodėl Paulauskienė (2006: 155tt.) atsisakė savo ankstesnio (1979: 133) siūlymo sinchroniniu atžvilgiu laikyti 3 asmens baigmenis galūnėmis (beje, tokią prielaidą 1974: 182 laikė galima ir šių eilučių autorius). Tų pasikeitimų priežastis – tai po diskusijos dėl asmens formų pateikimo LKG II tome (Girdenis, Žulys 1973: 208–209; Ambrazas ir kt. 1974: 182–184) atlikti išsamūs lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo tyrimai. Iš jų svarbiausi yra Žulio (1975) ir Bulyginos (1977) darbai. Juose tvirtai įrodyta, kad sinchroninė lietuvių kalbos veiksmažodžių asmenavimo sistema gali būti skaidriai ir nuosekliai aprašyta tik laikant 3 asmens formų baigmenis balsiniais kamiengaliais, o bandymai juos versti galūnėmis užtemdytų asmenavimo daugybe dirbtinių fleksijų. Tiesiog keistas dalykas, kad tie reikšmingiausi kalbamuoju klausimu tyrimai liko autorės nepastebėti, nors jais pagrįstas veiksmažodžių kait ybos aprašas visose trijose Lietuvių kalbos institute parengtose vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose (1985, 1994–⁴2005, 1997–²2006), Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Valeckienė 1998) ir daugelyje kitų darbų.

Ni siquiera la formación de participios ayuda a buscar las terminaciones de la 3.ª persona del verbo nebūti. Las reglas para derivar participios y gerundios propuestas en el artículo difieren de las habituales únicamente en el término empleado para las terminaciones y en el sufijo de los participios pasivos de presente, recién descubierto: -am / -om / -im (91).

110

Pastabos

BIBLIOGRAFIJA

Ambraška, J., Žiugžda, J. 1937: Lietuvių kalbos gramatika I. Kaunas.

Ambrazas, V., Sližienė, N., Valeckienė, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177–186.

Bulygina, T. V. 1977: Opyt „dinamičeskogo“ opisannija litovskogo sprjaženija. In: Problemy teorii morfologičeskix modelej, Moskva: Nauka, 236–269.

DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1994–⁴2006.

Dobrovolskis, B. ir kt., Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa.

Girdenis, A., Žulys, V. 1973, [rec.] Lietuvių kalbos gramatika 1–2, 1965–1971. Baltistica 9 (2), 203–214.

Jablonskis, J. 1901: Lietuviškosios kalbos gramatika. Rašytojams ir skaitytojams vadovėlis. Tilžė: Otto v. Mauderode.

Jablonskis, J. 1922: Lietuvių kalbos gramatika. Etimologija. Kaunas–Vilnius: Švyturys.

LKG II =Lietuvių kalbos gramatika 2, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971.

Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mintis.

Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.

Valeckienė, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Vaskeliene, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83–93.

Žulys, V. 1975: Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžio asmens galūnės. Kalbotyra 26 (1), 63–73.

Vytautas Ambrazas

Lietuvių kalbos institutas

P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva

111